Baudžiamoji byla Nr. 2K- 317/ 2007

                                                                                                                Procesinio sprendimo kategorija

                                                                                                1.1.5.1.2.

                                                                                                1.2.4.1.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. balandžio 3 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Piesliako, Lidijos Liucijos Žilienės ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,

sekretoriaujant J. Morkytei, 

dalyvaujant prokurorei D. Miliūtei,

gynėjai advokatei A. Žukienei, 

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. M. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2006 m. spalio 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. nuteista pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir 28 straipsnio 3 dalį areštu 60 parų. Iš V. M. priteista Valstybinei ligonių kasai 2608,8 Lt D. B. gydymo išlaidoms atlyginti.

Skundžiama ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 18 d. nutartis, kuria Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistosios V. M. gynėjos, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

              V. M. nuteista už tai, kad ji 2004 m. spalio 18 d., apie 16 val. 40 min., bute, esančiame Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), iš asmeninių paskatų kilusio konflikto metu, viršydama būtinosios ginties ribas, tyčia peiliu smogė D. B. vieną kartą į dešinį šoną, taip padarydama jam durtinį pilvaplėvės ertmės kiauryminį sužalojimą su dešinės kepenų skilties ir dešinio inksto venos sužalojimais. Dėl nuo sužalojimo įvykusio kraujavimo į pilvaplėvės ertmę išsivystė hemoraginis šokas. Dėl dešinio inksto venos sužalojimo buvo pašalintas dešinysis inkstas, D. B. liko sunkiai suluošintas – prarado 30 procentų bendrojo darbingumo.

              Kasaciniu skundu nuteistoji prašo panaikinti skundžiamus teismų sprendimus ir bylą nutraukti. Šį prašymą nuteistoji motyvuoja tuo, kad ji veikė būtinosios ginties ribose. Todėl, anot kasatorės, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Kasatorės nuomone, tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad gynybai ji panaudojo aiškiai neadekvačias priemones ir peržengė būtinosios ginties ribas. Nuteistoji V. M. kasaciniame skunde nurodo, kad peilį ji pagriebė tuo metu, kai D. B. artinosi prie jos mažamečio sūnaus, ir dūrė jam siekdama apginti savo vaiką. Nuteistoji teigia, kad peilis buvo panaudotas situaciją suvokiant kaip grėsmingą užpuolimą, kas lėmė jos momentinį emocinį susijaudinimą. Be to, kasatorė skunde nurodo, kad D. B. yra fiziškai stipresnis,  kad įvykio metu jis buvo grėsmingai nusiteikęs. Todėl, anot kasatorės, siekdama apginti save ir savo sūnų ji nematė kitos išeities. Nuteistoji mano, kad kėsinimasis į jos vaiko sveikatą ir gyvybę atitiko visas įstatyme numatytas būtinosios ginties sąlygas, t. y. buvo pavojingas, akivaizdus ir realus. Kad kėsinimasis buvo realus, o ne tarimas, nuteistosios nuomone, patvirtina ir įvykiai po nukentėjusiojo sužalojimo: tai, kad nukentėjusysis jai spyrė ir metė į ją tuo pačiu peiliu.

              Kasacinis skundas atmestinas.

              Dėl BK 28 straipsnio taikymo

              Skundžiamu nuosprendžiu teismas nustatė, kad V. M. peilio griebėsi gindamasi nuo D. B. užpuolimo pati ir gindama savo sūnų nuo galimo smurto panaudojimo prieš jį. Teismas nustatė tokias aplinkybes. Kilus konfliktui, tiek D. B., tiek V. M. numetė vienas kito mobiliuosius telefonus. V. M., D. B. mobilųjį telefoną trenkė į sieną taip, kad šis subyrėjo į dalis. Po to D. B. sugriebė V. M. iš priekio už kaklo, įstūmė į kampą tarp sienos ir spintos, trenkė kumščiu jai į lūpą, pilvą, krūtinę, o jos mažametis sūnus T. M. tuo metu kumščiais daužė D. B. nugarą šaukdamas „paleisk mamą“. Kai D. B., V. M. paleido ir nusisuko į jos sūnaus pusę, ši pagriebė šalia buvusį peilį ir dūrė juo D. B. Nuteistoji tvirtina, kad taip ji padarė todėl, kad manė, jog D. B. puls jos sūnų. Įvertinęs byloje atliktos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadą, kitus byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad kaltinamoji turėjo pagrindą manyti, jog D. B. kėsinimasis tebesitęsia. Teismas nuosprendyje pažymėjo, kad ankstesni kaltinamosios ir nukentėjusiojo santykiai, ta aplinkybė, jog nukentėjusysis anksčiau niekada nebuvo mušęs jos vaiko, išvadai, kad 2004-10-18 ji sužalojo nukentėjusįjį būdama būtinosios ginties būklėje, reikšmės neturi. Tačiau teismas padarė ir kitą išvadą – kad panaudodama peilį V. M. peržengė būtinosios ginties ribas. Šią išvadą teismas pagrindė teiginiu, kad V. M., D. B. kėsinimuisi atremti panaudojo aiškiai neadekvačias priemones. Teismas nuosprendyje pažymėjo, kad nors D. B. fiziškai pranašesnis už V. M., nors ją sugriebė už kaklo, tempė, mušė kumščiu, tačiau peilio panaudojimas jo kėsinimuisi atremti šioje situacijoje nebuvo būtinas. Todėl teismas nuteistosios veiką kvalifikavo pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir BK 135 straipsnio 1 dalį kaip sunkų kūno sužalojimą, padarytą peržengiant būtinosios ginties ribas. Apeliacine tvarka byla buvo nagrinėjama pagal prokuroro apeliacinį skundą. Klaipėdos apygardos teismas skundžiamoje nutartyje pažymėjo, kad net nekyla abejonė, jog šiuo atveju būtinoji gintis buvo, kad V. M. turėjo teisę ginti ir gintis. Tačiau ir apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nuteistajai nebuvo būtina panaudoti peilį, kad juo sužalodama D. B. ji viršijo būtinosios ginties ribas. Pagrįsdamas šią išvadą teismas pabrėžė, kad D. B. puolė V. M. nepanaudodamas jokio įrankio, kad ji nebuvo užpulta netikėtai, kad dėl kilusio konflikto buvo kaltos abi pusės.

              Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal nustatytas aplinkybes kvalifikuodamas nuteistosios V. M. nusikalstamą veiką pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir BK 135 straipsnio 1 dalį teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. Teimo išvada, kad nuteistoji peržengė būtinosios ginties ribas, atitinka BK 28 straipsnio 3 dalies nuostatas. BK 28 straipsnis nereikalauja, jog gynybos priemonės ir jų intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, neriboja gynybai nuo pavojingo kėsinimosi naudojamų priemonių, tačiau riboja žmogaus sveikatai padaromą žalos dydį. Byloje nustatyta, kad nenaudodamas jokio įrankio D. B. padarė V. M. tik nežymų sveikatos sutrikdymą, tuo metu, kai nuteistoji smogė peiliu, D. B. nuo jos buvo jau nusisukęs, jos sūnaus nebuvo užpuolęs. Nuteistoji pripažįsta, kad ji tik instinktyviai jautė grėsmę savo sūnui. Todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, jog esant tokiai situacijai, peiliu padarytas sunkus D. B. sveikatos sutrikdymas aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.

              Aptartos aplinkybės patvirtina, kad naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus dėl nuteistosios V. M. kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

              Nuteistosios V. M. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                             

              Vytautas Piesliakas

                                                                                                                Lidija Liucija Žilienė

            Valerijus Čiučiulka