Baudžiamoji byla Nr. 1A-18-337/2022 

                                                                                      Teisminio proceso Nr. 1-06-6-00019-2019-5

                                                                                      Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.1.

 (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 9 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Danutės Švitinienės, Dainos Vaidachavičienės ir Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Editai Marcinkevičienei, 

dalyvaujant prokurorei Jolitai Pocienei,

išteisintajam D. S. ir jo gynėjui advokatui Kęstučiui Jonaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės J. P. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2021 m. spalio 18 d. nuosprendžio (toliau – skundžiamas nuosprendis), kuriuo D. S. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

I.                      Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1.       D. S. išteisintas pagal tokį kaltinimą: jis laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 9 d. iki 2018 m. gegužės 23 d. Zarasuose ir kituose Lietuvos Respublikos miestuose, pasitelkęs asmenis, kurie dėl padarytos nusikalstamos veikos nėra kalti, tyčia, apgaulės būdu, M. K. naudai, neteisėtai įgijo teisę į svetimą – Lietuvos valstybei priklausantį didelės 16 602 Eur vertės turtą – 15,5317 ha ploto dalį miškų ūkio paskirties žemės sklype, esančiame Zarasų r., Antalieptės sen., Gutaučių k., kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčo žemės sklypas). D. S., veikdamas pagal 2016 m. kovo 24 d. perįgaliojimą, suteiktą jam G. S., atstovaujančio įgaliotojui J. T., J. T. vardu rašyti pareiškimus, atstovauti visose įstaigose ir organizacijose, gauti visus byloms vesti reikalingus dokumentus, išreikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, gauti nuosavybės teisių atkūrimo sprendimus, išvadas ir kitus dokumentus, užregistruoti nuosavybės teises VĮ „Registrų centras“, gauti VĮ „Registrų centras“ pažymas, pažymėjimus, išrašus, 2017 m. spalio 9 d. Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) Zarasų skyriui pateikė prašymą nukreipti J. T. 2011 m. rugpjūčio 18 d. išvadą Nr. 46IP-12 dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo į Antalieptės kadastrinę vietovę. Po to, jis 2017 m. lapkričio 21 d. Zarasų rajono Antalieptės, Dusetų, Degučių seniūnijų Antalieptės kadastro vietovės teritorijoje 2017 m. rengiamo žemės reformos žemėtvarkos projektui prilyginamo žemės sklypų plano pretendentų susirinkime pasirinko 3,0698 ha ploto dalį iš bendro 18,6615 ha ginčo žemės sklypo, nuosavybės teise priklausančio Lietuvos Respublikai, ir pasirašė ant NŽT Zarasų skyriaus Zarasų rajono Antalieptės, Dusetų, Degučių seniūnijų Antalieptės kadastro vietovės teritorijoje 2017 m. rengiamo žemės reformos žemėtvarkos projektui prilyginamo žemės sklypų plano pretendentų susirinkime protokolo, taip sutikdamas su nustatyta 3,0698 ha ploto dalimi. Toliau 2017 m. gruodžio 20 d. NŽT priėmė sprendimą Nr. 42S-55-(14.42.3.) dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje J. T., perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertę turėtajam 3,0698 ha žemės sklypo dalį, esančią 18,6615 ha ginčo sklype, patikėjimo teise valdomame kartu su NŽT, kurį D. S. 2017 m. gruodžio 27 d. pateikė VĮ „Registrų centras“ Utenos filialo Zarasų skyriui. Po to, 2018 m. sausio 16 d. sprendimu registratorė A. N. per neapsižiūrėjimą Nekilnojamojo turto registro įraše Nr. (duomenys neskelbtini) įregistravo klaidingus duomenis, t. y. įregistravo J. T. nuosavybės teisę į visą sprendime Nr. 42S-55-(14.42.3.) nurodytą visą 18,6615 ha ploto ginčo žemės sklypą, nors J. T. buvo atkurtos nuosavybės teisės į dalį ginčo žemės sklypo – 3,0968 ha. Po to, jis, žinodamas ir suprasdamas, kad pagal NŽT 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 42S-55-(14.42.3.) J. T. nuosavybės teise priklauso ne 18,6615 ha, o 3,0698 ha dydžio dalis ginčo žemės sklype, 2018 m. kovo 20 d. NŽT Zarasų skyriui pateikė pranešimą apie sprendimą parduoti 18,6615 ha ploto ginčo žemės sklypą, už 5 400 Eur ir, gavęs NŽT Zarasų skyriaus 2018 m. balandžio 24 d. pažymą Nr. 42 PAŽ-107-(14.42.33) dėl leidimo parduoti pasirinktiems asmenims ginčo žemės sklypą, jis pasiūlė M. K. įsigyti 18,6615 ha ginčo žemės sklypą, ko pasėkoje M. K. 2018 m. gegužės 16 d. Palangoje esančiame notarų biure sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią iš J. T., kuriam atstovavo F. U., įsigijo 18,6615 ha ginčo žemės sklypą už 5 400 Eur, kurį 2018 m. gegužės 23 d. Kaune pardavė UAB „I.“, kuriam atstovavo atstovas I. V. ir atstovė J. G., už 75 000 Eur, tokiu būdu D. S. neteisėtai, nutylėdamas apie VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro įraše Nr. (duomenys neskelbtini) įregistruotus klaidingus duomenis, tyčia įrašydamas į pranešimą apie sprendimą parduoti miškų ūkio paskirties žemės sklypą žinomai neteisingus duomenis apie parduodamą ginčo žemės sklypo dydį ir taip iš esmės suklaidindamas NŽT Zarasų skyrių, apgaule M. K. naudai įgijo teisę į svetimą turtą – 15,5647 ha dalį ginčo žemės sklype.

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių paaiškinimai

2.       Apeliaciniu skundu prokurorė J. P. prašo teismo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį D. S. atžvilgiu, t. y. pripažinti jį kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam 3 metų laisvės atėmimo bausmę, kurios vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 dalimi, 5 dalies 5 ir 8 punktais, atidedant iš dalies ir nustatant 8 mėnesių trukmės atliktinos laisvės atėmimo bausmės dalį po nuosprendžio įsiteisėjimo, o likusios 2 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalies vykdymą atidedant 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant D. S. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.  Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1.         Skundžiamame nuosprendyje apylinkės teismas visiškai neaptarė ir visų bylos faktinių aplinkybių kontekste nevertino D. S. veiksmų, t. y. jis, pasinaudodamas A. N. klaida ir suprasdamas, kad J. T. nuosavybės teise priklauso ne visas 18,6615 ha ploto ginčo žemės sklypas, o tik 3,0698 ha ploto dalis jame, pateikė pranešimą apie sprendimą šį sklypą parduoti ir gavęs NŽT Zarasų skyriaus pažymą dėl leidimo jį parduoti, pasiūlė M. K. įsigyti visą ginčo žemės sklypą. D. S., veikdamas pagal įgaliojimą, pats inicijavo J. T. žemės grąžinimą Zarasų rajone ir šiame procese aktyviai dalyvavo, t. y. jis sklypų plano pretendentų susirinkime pasirinko Zarasų r., Antalieptės sen., Gutaučių k. kadastro vietovės 3,0698 ha ploto dalį miškų ginčo žemės sklype ir pasirašė žemės sklypų plano pretendentų susirinkimo protokole, taip sutikdamas su nustatyta 3,0698 ha dydžio žemės sklypo ploto dalimi, gavo NŽT 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 42S-55-(14.42.3.) dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. T., perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertę turėtajam 3,0698 ha žemės sklypo dalį, esančią ginčo žemės sklype, kuris patikėjimo teise valdomas NŽT, pateikė dokumentus VĮ „Registrų centras“ ir gavo ginčo žemės sklypo dokumentus. Šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad D. S. žinojo J. T. nuosavybės teise priklausančios dalies dydį ginčo žemės sklype. Be to, pagal bylos duomenis ir liudytojos V. K. parodymus D. S. nuo 2012 m. užsiėmė nuosavybės teisių į žemės sklypus atkūrimo veikla. Dėl to, D. S., žinodamas J. T. priklausančią ginčo žemės sklypo dalį, 2018 m. kovo 20 d. pranešime NŽT Zarasų skyriui apie sprendimą parduoti ginčo žemės sklypą, sąmoningai įrašė melagingus duomenis apie ketinamo parduoti žemės sklypo dydį, tokiu būdu suklaidindamas NŽT.  

2.2.       Nesutinkama su apylinkės teismo nenustatytais D. S. veiksmais, kurie sudarytų apgaulės turinį. Visų pirma, teismas skundžiamame nuosprendyje klaidingai nurodė, kad J. T. nuosavybės teisė buvo atkurta į visą 18,6615 ha ploto ginčo žemės sklypą, o ne į jo 3,0698 ha dalį, kas buvo registravimo procedūrų metu padarytos klaidos pasekmė. Antra, priešingai nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, iš liudytojų G. S., M. P., I. V. ir iš dalies liudytojos M. K. parodymų matyti, kad D. S. vaidmuo 2018 m. ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoriuose buvo itin reikšmingas ir aktyvus. Matyti, kad D. S. nedalyvavo tik formaliame ginčo žemės sklypo perleidimo sutarčių pasirašyme pas notarus. Taigi, skundžiamame nuosprendyje teismas ne tik akivaizdžiai neteisingai įvertino šių liudytojų parodymus, bet ir padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad D. S. neatliko jokių veiksmų, susijusių su ginčo žemės sklypo sandorių sudarymu.

2.3.       Bylos duomenys vienareikšmiškai patvirtina, kad D. S., tyčia suklaidinęs NŽT Zarasų skyrių, pateikdamas pranešimą su jame įrašytais žinomai melagingais duomenimis, taip pat aktyviai veikė, surasdamas ginčo žemės sklypo pirkėjus, derindamas kainas, atlikdamas kitus veiksmus. Reikšminga aplinkybė ir ta, kad ginčo žemės sklypas buvo parduotas ne pašaliniam asmeniui, t. y. rašytiniai bylos duomenys, liudytojų N. K., M. P. parodymai patvirtina, kad D. S. ir M. K. sieja itin artimi ilgalaikiai santykiai, kadangi jie yra kartu apie 15 metų. Juolab D. S. iniciatyva 2018 m. gegužės 16 d. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, kuria M. K. buvo paduotas 18,6615 ha ginčo žemės sklypas už 5400 Eur, kuri sekančią dieną kreipėsi į NŽT Zarasų skyrių su pranešimu apie šio žemės sklypo pardavimą už daugiau nei 13 kartų didesnę sumą nei įsigijo ir už šią sumą 2018 m. gegužės 23 d. pirkimo-pardavimo sutartimi jį perpardavė UAB „I.“. Vien įvertinus ginčo žemės sklypo pirkimo ir pardavimo kainų neadekvačius skirtumus, skubotumą sudarant šiuos sandorius bei prieš tai aptartą D. S. aktyvų vaidmenį šių sandorių sudaryme, akivaizdu, kad D. S. žinojo ir suprato, kokio dydžio ginčo žemės sklypą parduoda M. K., bei asmeniškai buvo suinteresuotas, kad ji gautų iš sandorių kuo didesnę turtinę naudą. Taigi, D. S., atlikdamas šiuos veiksmus, suprato naudojamos apgaulės, gaunamos naudos ir daromos žalos pobūdį, šiuos padarinius numatė ir jų norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Tai, kad valstybės tarnautojai netinkamai atliko tarnybines pareigas, nepaneigia D. S. neteisėtų veiksmų ir nešalina jo kaltės dėl sukčiavimo, t. y. D. S., turėdamas visus J. T. nuosavybės dokumentus, turėjo realias galimybes informuoti atitinkamas institucijas apie klaidingą įrašą registre, tačiau to ne tik nepadarė, bet ir pasinaudojo šia klaida. Šios aplinkybės neginčijamai patvirtina sąmoningą D. S. elgesį veikti apgaule.

2.4.       Skundžiamame nuosprendyje teismas nepagrįstai konstatavo, kad kaltinime nurodyti veiksmai, kurie inkriminuoti D. S. kaip sukčiavimas, yra civilinių teisinių santykių dalykas. Pažymėtina, kad vykstantis civilinis procesas dėl tų pačių aplinkybių nėra kliūtis baudžiamajam persekiojimui, o nagrinėjamas civilinis ginčas pats savaime negali panaikinti nustatytų nusikalstamos veikos požymių. Juolab bylos duomenys atskleidžia D. S. panaudotą esminę apgaulę ir patvirtina kitas kaltinime nurodytas aplinkybes, M. K. naudai užvaldant svetimą valstybei priklausantį turtą – 15,5647 ha dalį ginčo žemės sklype. D. S. veiksmuose nustatyti nusikalstamos veikos požymiai rodo, kad jie peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir peraugo į baudžiamuosius teisinius santykius.

2.5.       Dėl bausmės D. S. paskyrimo apeliaciniame skunde siūloma vertinti D. S. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį (kaltinamas tyčinio sunkaus nusikaltimo nuosavybei ir turtinėms teisėms padarymu), padalytos žalos dydį, taip pat jį charakterizuojančius duomenis, t. y. jis yra neteisias, dirbantis, nenustatytas jo atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Remiantis tuo ir atsižvelgus į tai, kad BK 182 straipsnio 2 dalies sankcija numato vienintelę bausmės rūšį, yra pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti D. S. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskyrus laisvės atėmimo bausmę, švelnesnę už numatytą sankcijoje vidurkį. Vadovaujantis BK 3 straipsnio, taikytinos šiuo metu galiojančios redakcijos ir kaltinamojo teisinę padėtį lengvinančios BK 75 straipsnio nuostatos, numatančios dalinį laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą.

3.       Atsiliepimų į pateiktą apeliacinį skundą negauta.

4.       Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintasis D. S. ir jo gynėjas advokatas K. Jonaitis – apeliacinį skundą atmesti. 

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

5.       Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamoje byloje prokurorės apeliaciniu skundu nesutinkama su D. S. išteisinimu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, teigiant apie netinkamą teismo atliktą bylos įrodymų vertinimą ir tvirtinant, kad byloje yra pakankamai duomenų apie minėto asmens apgaulės panaudojimą, ko pagrindu prašoma šio asmens atžvilgiu priimti apkaltinamąjį teismo nuosprendį. Taigi, nagrinėjamu atveju yra aktualus BK 182 straipsnio nuostatų taikymas ir įrodymų vertinimo proceso reikalavimų laikymasis, todėl būtent šiais klausimais apeliacinės instancijos teismas ir pasisako šiame procesiniame sprendime.

6.       Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina tai, kad įrodinėjimo procese gali būti remiamasi tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais ir jie neturi pranašumo vieni prieš kitus. Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

7.       Teisėjų kolegija, įvertusi byloje surinktus įrodymus, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje įrodymus vertino neišsamiai, netinkamai, ignoruodamas kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Šioje byloje pirmos instancijos teismas, priimdamas D. S. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymo, tokį sprendimą priėmė laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaujantis įstatymu. Skundžiamas nuosprendis pagrįstas įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, kaip to reikalauja BPK 301 straipsnis ir esminių pažeidimų teisėjų kolegija nenustatė. Pirmos instancijos teismas vertino kiekvieną įrodymą atskirai, taip pat ir jų visumą, nė vienai įrodymų grupei nesuteikdamas pirmenybės prieš kitus bylos įrodymus, taip teisingai nustatydamas jų patikimumą bei įrodomąją vertę ir tokio vertinimo pagrindu darė atitinkamas išvadas dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių nebuvimo išteisintojo veiksmuose. Nesutikti su pirmos instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo. Prokurorės apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl D. S. išteisinimo. 

8.       BK 182 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sukčiavimo sudėtis, nustatanti baudžiamąją atsakomybę tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą. Pagal BK 182 straipsnio dispoziciją sukčiavimas yra apgaule svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas, o šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintas šią nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis – didelės vertės svetimo turto įgijimas apgaule. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas ir gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją dėl turto, turtinės teisės perleidimo, turtinės prievolės įvykdymo, arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo, aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Vis dėlto, kaltininko apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui minėtiems veiksmams atlikti ar pripažinti kaltininko turtinių prievolių įvykdymą. Esant tokiam pagrindinio sukčiavimo elemento – apgaulės sąvokos aiškinimui, ypatingai svarbu nustatyti ne tik faktines įvykio aplinkybes bet ir panaudotą apgaulės būdą bei tai, ar panaudota apgaulė paveikė nukentėjusįjį ir ar nulėmė jo apsisprendimą veikti kaltininkui palankiu būdu (kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-322/2013).

9.       Įvertinus šioje byloje nustatytas aplinkybes, bylos įrodymus, skundžiamą nuosprendį ir apeliacinio skundo turinį, teisėjų kolegija sutinka su skundžiamu nuosprendžiu ir konstatuoja, jog išteisintojo D. S. veiksmuose nėra būtinojo sukčiavimo požymio – apgaulės panaudojimo fakto, todėl nėra ir BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties. Tuo tarpu iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad prokurorė būtent ir siekia pagrįsti pirmos instancijos teismo nenustatytą apgaulės panaudojimo aplinkybę D. S. veiksmuose, šį kvalifikuojantį požymį siejant būtent su dviem aspektais, t. y. šis asmuo suklaidino NŽT Zarasų skyrių, pateikdamas 2018 m. kovo 20 d. pranešimą apie sprendimą parduoti ginčo žemės sklypą su jame įrašytais žinomai melagingais duomenimis, taip pat aktyvus netiesioginis dalyvavimas vėlesniuose ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoriuose, surandant šio žemės sklypo pirkėjus, derinant kainas ir atliekant kitus su tai susijusius veiksmus. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju iš kaltinime nurodytų aplinkybių visumos vienintelė aplinkybė, kuri galėtų rodyti D. S. veiksmuose buvus apgaulės elementą, yra jo 2018 m. kovo 20 d. pranešimo apie sprendimą parduoti ginčo žemės sklypą su jame įrašytais melagingais duomenimis pateikimas NŽT Zarasų skyriui. Šioje vietoje tokią aplinkybę būtina vertinti minėtos kasacinio teismo praktikos kontekste, kurioje apgaulė sukčiavimo atveju naudojama būtent kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas, t. y. turi būti nustatyta, kad asmuo tam tikru būdu, tam tikroje vietoje panaudojo tam tikro pobūdžio apgaulę nukentėjusiojo atžvilgiu ir būtent ši apgaulė nulėmė nukentėjusiojo veiksmus kaltininko ar kitų asmenų naudai. Tuo tarpu šioje byloje nėra ginčo aplinkybių, nustatytų liudytojų I. M., A. N. ir V. K. parodymais ir kitais bylos duomenimis, kad D. S. nedarė jokios įtakos ar poveikio ir neatliko kitų veiksmų, kurie galėjo šias liudytojas klaidinti tiek ginčo žemės sklypo projektavimo ir J. T. nuosavybės teisės atkūrimo į jo dalį procesuose, tiek ir vėliau tokių duomenų įtraukimo į VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registrą procese. Taigi, iš šių neginčytinų aplinkybių matyti, kad J. T. nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypo 3,0698 ha dalį buvo atkurtos ir dėl asmeninio suklydimo įregistruota jo nuosavybės teisė į visą ginčo žemės sklypą, t. y. šis asmuo be jokios apgaulės naudojamo teisiškai buvo įgijęs nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypą, galėdamas laisvai valdyti, naudoti ir su apribojimais disponuoti šiuo nekilnojamu turtu. Dėl to, vėlesni D. S. veiksmai, susijęs 2018 m. kovo 20 d. pranešimo apie sprendimą parduoti ginčo žemės sklypą pateikimu NŽT Zarasų skyriui, yra laikytini tik formalios procedūros dalimi, kuri objektyviai nebelemia jau J. T. teisine prasme įgytos nuosavybės teisės į visą ginčo žemės sklypą pasikeitimo, kadangi šia procedūra siekiama tik užtikrinti Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 31 straipsnyje numatytą pirmumo teisę pirkti parduodamą privačią žemę. Teisėjų kolegija vertina ir tai, kad 2018 m. kovo 20 d. pranešime apie sprendimą parduoti ginčo žemės sklypą NŽT Zarasų skyriui nurodyti duomenys atitinka oficialius VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro duomenis, o liudytojos A. N. teigimu, tuo metu oficialiame registre buvo įregistruota dešimt J. T. priklausančių žemės sklypų, ką patvirtino ir D. S., todėl byloje lieka nepašalintos abejonės dėl D. S. nepastebėtos duomenų registravimo oficialiame registre proceso metu įsivėlusios klaidos dėl nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypo dalį dydį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti ir su pirmos instancijos teismo išvadomis, kad būtent valstybės tarnautojai, atlikdami tarnybines pareigas, nekreipė dėmesio į galimus duomenų netikslumus, nepakankamai ir paviršutiniškai kontroliavo duomenų, kurių pagrindu buvo sudaryti ginčo žemės perleidimo sandoriai, teisingumą.

10.       Tuo tarpu visos kitos apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su D. S. aktyviu netiesioginiu veikimu vėlesniuose ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoriuose, kaip ir faktai, kad ginčo žemės sklypas buvo parduotas D. S. artimam asmeniui, o vėliau perparduotas už keliolika kartų didesnę kainą tretiesiems asmenims – tai nepatvirtina ir objektyviai negali patvirtinti konkrečios apgaulės, kaip teisės į ginčo žemės sklypo dalies įgijimo būdo, panaudojimo fakto, kadangi, kaip jau minėta prieš tai, teisę į ginčo žemės sklypo 15,5647 ha dalį, priklausančią valstybei, J. T. jau buvo per klaidą teisiškai įgijęs po jo nuosavybės teisių registravimo viešame registre proceso pabaigos. Taip pat teisėjų kolegija kreipia dėmesį į tai, kad pačiame kaltinime dėl šių vėlesnių ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorių sudarymo aplinkybių, D. S. veiksmai apriboti tik pasiūlymu M. K. įsigyti visą 18,6615 ha ginčo žemės sklypą, tačiau jokie kiti galimi neteisėti šio asmens veiksmai kaltinime nėra detalizuoti. Remiantis visu tuo, apeliaciniame skunde plačiai išdėstytos aplinkybės apie aktyvų ir netiesioginį D. S. dalyvavimą vėlesniuose ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoriuose ir tam tikros abejotinos tokių sandorių sudarymo aplinkybės, nors ir verčia abejoti jų skaidrumu, tačiau tokios aplinkybės neleidžia konstatuoti konkrečios apgaulės elemento D. S. veiksmuose, o ir prokurorės svarstymai dėl galimo šio asmens suinteresuotumo šiuose sandoriuose yra ganėtinai nutolę ir neatitinka kaltinimo formuluotės ribų.

11.       Be to, likusiais apeliacinio skundo argumentais nesutinkama su tuo, kad vykstantis civilinis procesas dėl tų pačių aplinkybių, kaip ir nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, nėra kliūtis baudžiamajam persekiojimui, todėl, prokurorės manymu, nagrinėjamas civilinis ginčas pats savaime negali panaikinti nustatytų nusikalstamos veikos požymių. Vis dėlto, teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo teiginiais, kadangi, kaip minėta prieš tai, byloje nenustatytas apgaulės panaudojimo faktas D. S. veiksmuose, kuris yra būtinas sukčiavimo kvalifikuojantis požymis. Dėl to, kalbėti apie padarytos šios nusikalstamos veikos požymių buvimą nagrinėjamu atveju nėra pagrindo. Juolab teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmos instancijos teismo argumentais nagrinėjamu klausimu, kad Panevėžio apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-29-278/2022 dėl ginčo žemės sklypo dalinio sandorių panaikinimo bei restitucijos taikymo, iš kurios ir kilo šis baudžiamasis procesas, tačiau šis procesas toliau tęsiamas ir nėra požymių, kad valstybės, kaip kreditoriaus, galimybės atkurti pažeistas civilines teises į ginčo žemės sklypo dalį civilinio proceso priemonėmis yra apsunkintos, ir tuo labiau nėra pagrindo teiginiams, kad valstybės teisės atkūrimas yra neperspektyvus dėl sąmoningų D. S. veiksmų, kuris byloje net nėra atsakovas. Remiantis visu tuo, darytina išvada, kad kaltinime nurodyti veiksmai, kurie inkriminuojami D. S., yra civilinių teisinių santykių reguliavimo dalykas ir juos kriminalizuoti nėra teisinio pagrindo. 

12.       Apibendrinus darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje išteisintojo D. S. veiksmuose nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamo nusižengimo požymių, nepagrįstai siekiant kriminalizuoti civilinius teisinius santykius. Remiantis tuo, skundžiamas išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas visa apimtimi. Taip pat nėra pagrindo tenkinti ir išteisintojo D. S. gynėjo prašymo šią baudžiamąją bylą nutraukti dėl esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo, kadangi byloje nėra gynėjo įvardinto prokurorės 2020 m. gruodžio 7 d. nutarimo atnaujinti ikiteisminį tyrimą Nr. 06-6-00019-19 D. S. atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje. Tuo tarpu prokurorės 2020 m. gruodžio 4 d. nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą dalyje buvo aiškiai priimtas sprendimas nutraukti šį ikiteisminį tyrimą tik dalyje dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 202 straipsnio 1 dalyje, 219 straipsnio 1 dalyje, nenustačius, kad padarytos veikos, turinčios nusikalstamos veikos ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o iš šio nutarimo pobūdžio ir juolab įžanginės dalies aiškiai matyti, kad ne visas minėtas ikiteisminis tyrimas nutraukiamas ir jis tęsiamas dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo. Dėl to, išteisintojo D. S. gynėjo prašymas nutraukti šią baudžiamąją bylą dėl esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo neatitinka bylos medžiagos, todėl negali būti tenkinamas.

Dėl proceso išlaidų

13.       Iš byloje pateiktų dokumentų (PVM sąskaitos-faktūros, pinigų priėmimo kvito) matyti, kad D. S., kuris skundžiamu nuosprendžiu išteisintas, patyrė 1452 Eur (1200 Eur už teisines advokato paslaugas ir 252 Eur PVM mokesčių) išlaidų advokato pagalbai apeliaciniame procese apmokėti, t. y. už prokurorės apeliacinio skundo teisinę analizę, baigiamosios kalbos parengimą ir pasirengimą bei išteisintojo gynybą 2022 m. sausio 25 d. teismo posėdyje. Šias išlaidas D. S. gynėjas advokatas K. Jonaitis prašo pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti jas iš valstybės. 

14.       Remiantis BPK 105 straipsnio 5 dalimi, kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, taip pat kai asmuo, iš kurio turi būti išieškotos proceso išlaidos, neišgali mokėti, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal formuojamą teismų praktiką proceso dalyvio nurodomas patirtų išlaidų, be kita ko, ir advokato pagalbai, dydis neįpareigoja teismo priteisti visos nurodomos sumos, o tai tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma išlaidų suma yra per didelė, t. y. pagal bylos aplinkybes tokia išlaidų suma advokato teikiamai teisinei pagalbai įgyvendinti nebuvo būtina ir yra nepagrįsta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-192-489/2019, 2K-7-25-495/2020 ir kt.). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos taip pat galioja bylą nagrinėjant apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2010, 2K-20/2011 ir kt.).

15.       Remiantis šiomis nuostatomis, teisėjų kolegija, spręsdama dėl išteisintojo D. S. išlaidų dydžio proporcingumo suteiktoms teisinėms advokato paslaugoms, vertina šias aplinkybes: 1) baudžiamoji byla nėra sudėtinga (nagrinėjama tik viena nusikalstama veika); 2) byla apeliaciniame procese išnagrinėta per vieną teismo posėdį, trukusį iki pusantros valandos; 3) tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme D. S. gynė tas pats gynėjas, todėl gynėjui nereikėjo iš naujo susipažinti su bylos medžiaga ir jos analizuoti; 4) prokurorės apeliaciniame skunde keliami klausimai nebuvo visiškai nauji, palyginus su ankstesniu procesu, todėl jo teisinė analizė neturėjo būti sudėtinga ir ilgai trunkanti; 5) gynėjas nebuvo parengęs atsiliepimo į apeliacinį skundą, o tik pasiruošė baigiamąją kalbą, kurią perskaitė teismo posėdyje, todėl abejotinas atskiro mokesčio skaičiavimas už pasirengimą bei išteisintojo gynybą 2022 m. sausio 25 d. teismo posėdyje. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, baudžiamosios bylos apimtį, jos faktinį ir teisinį sudėtingumą, teisinės pagalbos teikimo pastovumą ir pobūdį, realiai suteiktų teisinių paslaugų apimtį apeliaciniame procese, tikėtinai skirtą darbo laiką, bylos rezultatą, išlaidų būtinumą ir pagrįstumą, protingumo bei sąžiningumo principus, daro išvadą, kad D. S. gynėjo advokato K. Jonaičio prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, taikant pirmiau nurodytas bendrąsias nuostatas, turi būti tenkinamas iš dalies, D. S. priteisiant iš valstybės pusę prašomos sumos už teisines advokato paslaugas – 600 Eur sumą ir 126 Eur sumą, skirtą PVM mokesčiui sumokėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 105 straipsnio 5 dalimi, 

n u t a r i a :

            Panevėžio apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės J. P. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti D. S. iš valstybės 726 Eur (septynis šimtus dvidešimt šešis eurus) patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą.

Teisėjai                                                                       Danutė  Švitinienė   

Daina Vaidachavičienė

Evaldas Vanagas