Administracinė byla Nr. I-3650-142/2014

Proc. Nr. 3-61-3-06468-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 38, 74

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

2014 m. birželio 16 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Blauzdžiaus, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjui J. M., pareiškėjo atstovui advokato padėjėjui Kęstučiui Dapkevičiui, atsakovo atstovams Linai Lizūnaitei ir Remigijui Rekertai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo J. M. skundą dėl sprendimo panaikinimo atsakovei Turto vertinimo priežiūros tarnybai,

n u s t a t ė :

Pareiškėjas J. M. (toliau – pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašo panaikinti Turto arba verslo vertintojų garbės teismo (toliau – Garbės teismas) 2013-09-19 sprendimą Nr. GT-63(13)-S dėl drausminės nuobaudos J. M. skyrimo.

Paaiškina, kad Garbės teismas 2013-09-13 iškėlė pareiškėjui drausmės bylą dėl pažeidimų atliekant nekilnojamojo turto vertinimą pagal 2012-04-30 sudarytą nekilnojamojo turto vertinimo sutartį Nr. 1231 (toliau - Sutartis) dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (toliau – Turtas), rinkos vertės nustatymo pagal prie Sutarties pridedamą techninę užduotį. Garbės teismas 2013-09-19 priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo nusprendė skirti pareiškėjui Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodytą drausminę nuobaudą – pastabą. Garbės teismas vertino pareiškėjo atliktus turto vertinimo veiksmus ir jų atitiktį pagal 2012-05-01 įsigaliojusį Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą (toliau – 2012 m. Įstatymas), finansų ministro 2012-04-27 įsakymu Nr. IK-159 patvirtintą Turto ir verslo vertinimo metodiką (toliau – 2012 m. Metodika), finansų ministro 2012-04-27 įsakymu Nr. IK-160 patvirtintą Turto arba verslo vertintojų profesinės etikos kodeksą (toliau – 2012 m. Etikos kodeksas), nors nurodyti teisės aktai sudarant Sutartį ir techninę užduotį negaliojo. Todėl sprendimas buvo priimtas pažeidžiant Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisės principą lex retro non agit, reiškiantį, kad įstatymas ar kitas teisės aktas atgal negalioja. Turto vertinimo teisiniai santykiai susiklostė 2012-04-30 dieną, galiojant iki 2012-05-01 galiojusiam Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymui (toliau – 1999 m. Įstatymas) ir Turto ir verslo vertinimo metodikai (toliau – 1996 m. Metodika), todėl pareiškėjo, kaip turto vertintojo, veiksmų atitiktis įstatymams turėjo būti vertinama pagal 1999 m. Įstatymą, 1996 m. Metodiką, 2000 m. Etikos kodeksą. Garbės teismas neteisingai nurodo, kad vertinimas buvo atliktas 2012-05-03, nes tą dieną buvo apžiūrimas turtas (techninės užduoties 4.1 p.). Vertinimo atlikimo diena yra 2012-04-30 d., t. y. Sutarties sudarymo diena, nes pagal 1999 m. Įstatymo 21 straipsnio 1 dalį, turto vertinimas pradedamas atlikti sudarius sutartį. Tai, kad nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos Nr. 1231 (toliau – Ataskaita) parengimo data yra 2012-05-18, nesuponuoja Garbės teismo teisės vertinti pareiškėjo veiksmų atitiktį 2012 m. Įstatymui, 2012 m. Metodikai ir 2012 m. Etikos kodeksui, nes Ataskaita tėra turto vertinimo, pradėto 2012-04-30, kai galiojo 1999 m. Įstatymas ir 1996 m. Metodika, įforminimas, t. y. turto vertinimo rezultatų įforminimas, todėl negalima reikalauti iš turto vertintojo veiksmų t. y. pakeisti vertinimo ataskaitos turinį, pagal jos surašymo datą ir taikyti vertinimo atlikimo tvarką, kuri turto vertinimo pradėjimo (teisinių santykių susiklostymo) metu negaliojo. Tuo labiau, kad Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.157 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad imperatyvių normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms. Būtent teisės principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) taikytinas ir tiems atvejams, kai juridiniams faktams ar sandoriams siekiama taikyti teisinį reguliavimą, kuris nebuvo numatytas taikyti tų juridinių faktų atsiradimo bei sandorių sudarymo metu. Sudarant Sutartį (2012-04-30) galiojo turto vertinimo atlikimo tvarka, nurodyta 1999 m. Įstatymo 21 straipsnyje, kuriame be kita ko buvo įtvirtintas įpareigojimas parengti turto vertinimo ataskaitą, atitinkančią 1999 m. Įstatymo 23 straipsnį. Po 2012-05-01 įsigaliojo kitokia turto vertinimo tvarka turto vertinimams pradėtiems po 2012-05-01 (2012 m. Įstatymo 21 straipsnis), ir nustatytas įpareigojimas parengti turto vertinimo ataskaitą, atitinkančią 2012 m. Įstatymo 22 straipsnį. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2012 m. rugpjūčio mėn. 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-662-2628-12. Tai, kad 2012 m. Įstatymo įsigaliojimas nebuvo netikėtas įvykis, šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, nes 2012-04-30 turto vertinimo pradėjimo metu jis negaliojo, todėl negali būti taikomas teisiniams santykiams, susiklosčiusiems iki 2012 m. Įstatymo įsigaliojimo, net ir tuo atveju, jeigu 2012 m. Įstatymas įsigaliojo kitą dieną po santykių susiklostymo. Be to, 2012 m. Metodikos 43.3 punkte nurodyta, kad atliekant retrospektyvinį vertinimą turi būti vadovaujamasi tais teisės aktais ir dokumentais, kurie galiojo iki ir nurodytą turto arba verslo vertės nustatymo dieną (praeityje). Šiuo atveju buvo atliekamas retrospektyvinis vertinimas, turto vertės nustatymo data – 2007 gegužės 18 d., ir tuo metu galiojo taip pat 1999 m. Įstatymas ir 1996 m. Metodika. Pareiškėjas nurodo, kad Sprendimas skirti pareiškėjui drausminę nuobaudą buvo priimtas nesilaikant bendrojo 6 mėnesių administracinės atsakomybės taikymo senaties termino. 2012 m. Įstatymo 29 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad Garbės teismas turi priimti sprendimą per ne ilgiau kaip 60 dienų nuo drausmės bylos turto arba verslo vertintojui iškėlimo dienos. Atsižvelgdamas į LVAT formuojamą praktiką pareiškėjas daro išvadą, kad 2012 m. Įstatyme nustatytas terminas yra procedūrinis terminas, skirtas išnagrinėti skundus dėl 2012 m. Įstatymo pažeidimų, bet ne administracinės atsakomybės taikymo senaties terminas. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nėra nustatyti Garbės teismo taikomų drausminių nuobaudų skyrimo terminai, tai yra teisinio reguliavimo spraga, kuri turėtų būti užpildyta taikant įstatymo analogiją. Mano, kad siekiant apibrėžti laikotarpį, per kurį galima taikyti administracinę atsakomybę, nagrinėjamu atveju turėtų būti taikoma įstatymo analogija ir Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 35 straipsnyje nustatytas 6 mėnesių senaties terminas. Ataskaita buvo parengta 2012 m. gegužės 18 d. Todėl, net ir padarius teisės pažeidimą, Garbės teismas negalėjo priimti sprendimo dėl drausminės nuobaudos skyrimo pareiškėjui už 2012 m. Etikos kodekso pažeidimus, nes 2013 m. rugsėjo 19 d. buvo pasibaigęs ATPK 35 straipsnio 1 dalyje nustatytas 6 mėnesių nuobaudos skyrimo terminas. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad skundžiamas sprendimas buvo priimtas pažeidus drausminės bylos nagrinėjimo procedūrą ir procedūrinius terminus. 2012 m. Įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Garbės teismui rašytinį teikimą iškelti turto arba verslo vertintojui drausmės bylą pagal esamą (asmenų raštu pateiktą arba priežiūros įstaigos turimą) informaciją apie šio straipsnio 1 dalyje nurodytus pažeidimus per ne ilgiau kaip 10 darbo dienų nuo šios informacijos gavimo (paaiškėjimo) dienos parengia ir pateikia priežiūros įstaiga. Pažymi, kad Turto vertinimo priežiūros tarnyba (toliau – Tarnyba) Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos prašymą įvertinti Ataskaitą gavo 2013-06-25, o 2013-07-31 gavo pareiškėjų paaiškinimus. Todėl visas faktines aplinkybes išvadai parengti Tarnyba turėjo 2013-07-31. Tai reiškia, kad Tarnyba, vadovaudamasi 2012 m. Įstatymo 29 straipsnio 2 dalimi, turėjo ne vėliau kaip iki 2013-08-13 parengti rašytinį teikimą Garbės teismui. Šiuo atveju Tarnybos rašytinis teikimas – išvada parengta tik 2013-09-09. Todėl drausminės bylos nagrinėjimas net negalėjo būti pradėtas. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjas mano, kad yra pagrindas naikinti sprendimą Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nustatytais pagrindais.

Bylos nagrinėjimo eigoje pareiškėjas pateikė nuomonę, kad šioje byloje yra pagrindas prašyti teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 29 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 31 straipsnio 1 daliai (t. II, b. l. 1–4). Paaiškina, kad nurodytoje įstatymo normoje yra numatyta, kad sprendimą dėl drausmės bylos vertintojui iškėlimo Garbės teismas priima per ne ilgiau kaip 10 darbo dienų nuo Priežiūros įstaigos rašytinio teikimo iškelti vertintojui drausmės bylą gavimo dienos. Konstitucinėje jurisprudencijoje yra pasisakoma, kad Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis negali būti aiškinama vien lingvistiškai, kaip susijusios su teisingumo vykdymu baudžiamųjų bylų procese. Nekaltumo prezumpcija turi platesnį turinį (Konstitucinio Teismo 2004-12-29, 2006-01-16, 2007-01-16 nutarimai). Nuspręsdamas, kad priežiūros įstaigos teikime yra nurodytas pagrindas kelti bylą, Garbės teismas iš esmės nusprendžia, kad turto vertintojo veiksmuose egzistuota Turto vertinimo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nurodyti teisės aktų pažeidimai. Taip buvo nurodyta ir pareiškėjui įteiktame pranešime (2013-09-10). Pareiškėjo nuomone, nurodytas reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs. Vertintojo profesija patenka į laisvųjų profesijų kategoriją, į kurią įeina antstoliai, notarai, advokatai. Jų veiklą taip pat vertina garbės teismai, tačiau teisinis reguliavimas numato dviejų skirtingų organų dalyvavimą priimant sprendimus dėl drausminės bylos iškėlimo ir galutinį sprendimą dėl taikomos nuobaudos. Taip užtikrinamas Garbės teismo nešališkumas ir nepriklausomumas. Tarp nurodytų profesijų ir turto vertintojo profesijos nėra tokių skirtumų, kurie pateisintų tokį skirtingą šių profesijų traktavimą. Remiasi ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi ir prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad nesutinka su LVAT formuojama praktika, jog vertintojų atsakomybei taikytinas 3 metų senaties terminas. Susiklostę teisiniai santykiai nėra panašūs į valstybės tarnyboje esančius teisinius santykius, tačiau yra panašūs į administracinės atsakomybės santykius, apie kuriuos nurodyta skunde.

Turto vertinimo priežiūros tarnyba atsiliepime su skundu nesutinka (t. I, b. l. 72–76). Garbės teismas konstatavo, kad vertintojas pažeidė 2012 m. Etikos kodekso 2.4.2 punkto reikalavimą, nustatantį vertintojams pareigą atliekant vertinimą vadovautis galiojančiais teisės aktais, o nagrinėjamu atveju vertinimas atliktas vadovaujantis turto vertinimo metu nebegaliojusiu 1999 m. Įstatymu ir 1996 m. Metodika. Tarnyba nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad jo atliktas vertinimas turėjo būti vertinamas pagal 1999 m. Įstatymą ir 1996 m. Metodiką. Pirma, pareiškėjo argumentas, kad civiliniai teisiniai santykiai tarp juridinio asmens UAB „DELFA“ ir užsakovės atsirado dieną iki naujų teisės aktų įsigaliojimo, kai buvo pasirašyta Sutartis, todėl šiems teisiniams santykiams turi būti taikomi Sutarties sudarymo metu galioję teisės aktai, yra teisiškai nereikšmingas, kadangi ginčo dėl to nėra. Antra, priešingai nei teigia pareiškėjas, sutartys vykdomos pagal vykdymo metu galiojančias imperatyviąsias teisės normas. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tęstinių civilinių teisinių santykių atveju sutarties vykdymas turi atitikti imperatyviąsias teisės normas. CK 6.157 straipsnio 1 dalis nustato, kad šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo, kita vertus, to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad imperatyviųjų teisės normų pasikeitimas po sutarties sudarymo neturi įtakos sutarties sąlygoms. Ši norma savo esme atitinka CK 1.7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą civilinių įstatymų galiojimo į ateitį principą, tačiau ji taip pat reiškia ir tai, kad imperatyvių įstatymo normų pasikeitimas neturi įtakos sudarytos sutarties sąlygoms tuo aspektu, kiek sutartis vertinama jos atitikties imperatyvioms įstatymo normoms požiūriu, tačiau tęstinių santykių atveju imperatyvių teisės normų, reglamentuojančių atitinkamą santykį, pasikeitimas gali įtakoti sutarties vykdymą bei jos keitimą, kadangi sutarties vykdymas taip pat turi atitikti imperatyviąsias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-11-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2005). Vertintojų profesijai, vertinimui ir vertinimo ataskaitoms keliamus reikalavimus imperatyviai reguliuoja viešoji teisė. Vertintojų pareiga laikytis imperatyviai nustatytų vertinimo reikalavimų atsiranda šiems reikalavimams įsigaliojus ir įvykus tam tikram juridiniam faktui. Reikalavimai vertinimo procedūrą atlikti ir vertinimo atskaitą parengti pagal 2012 m. Įstatymą, 2012 m. Metodiką ir 2012 m. Etikos kodeksą įsigaliojo įsigaliojus šiems teisės aktams. Tai reiškia, kad po 2012-05-01 atliekamas turto vertinimas ir vertinimo ataskaitos surašymas turi atitikti naujų teisės aktų reikalavimus. Juridiniai faktai: turto apžiūra, turto vertinimas ir Ataskaitos surašymas, įvyko po 2012-05-01, todėl turėjo atitikti naujų teisės aktų reikalavimus. Teisėje yra preziumuojamas įstatymų ir teisės aktų žinojimas, taigi 2011-07-13 „Valstybės žiniose“ paskelbus 2012 m. Įstatymą, 2012-04-28 „Valstybės žiniose“ paskelbus 2012 m. Metodiką ir 2012 m. Etikos kodeksą, pareiškėjui turėjo būti žinoma, kad turto vertinimas ir Ataskaita turės atitikti būtent šių teisės aktų reikalavimus. Trečia, Garbės teismas pagrįstai konstatavo, kad vertinimas atliktas, vertinimo Ataskaita surašyta ir pasirašyta galiojant 2012 m. Įstatymui ir 2012 m. Metodikai ir nebegaliojant 1999 m. Įstatymui ir 1996 m. Metodikai. Skirtingai nei nurodo pareiškėjas, vertinimo atlikimo diena nėra vertinimo pradėjimo diena. Vertinimo atlikimo diena negalėjo būti Sutarties ar techninės užduoties sudarymo diena, kadangi po to sekė kiti vertintojo veiksmai: vertinamas turtas buvo apžiūrėtas, atlikti apskaičiavimai ir galiausiai surašyta ir pasirašyta Ataskaita. Sutartis ir techninė užduotis sudarytos 2012-04-30. Vertinamas turtas apžiūrėtas ir nufotografuotas 2012-05-03, tai nurodyta Ataskaitos 4 puslapyje, 1.5 dalyje. Vertinimas atliktas 2013-05-03, tai nurodyta tituliniame Ataskaitos puslapyje ir Ataskaitos 4 puslapyje, 1.5 dalyje – „vertinimo data: 2012-05-03“ ir „retrospektyvinis vertinimas atliktas 2012-05-03“. Ataskaita surašyta 2012-05-18, tai nurodyta Ataskaitos 4 puslapyje, 1.5 dalyje. Ketvirta, vertinimo ataskaitos surašymas ir pasirašymas nėra formalus veiksmas – vertinimo ataskaitos surašymu ir pasirašymu užbaigiama tęstinė vertinimo procedūra, o pati vertinimo ataskaita įgyja juridinę galią. Įstatymų leidėjas ir vertinimui, ir vertinimo ataskaitoms nustato reikalavimus, kurių privaloma laikytis. Nagrinėjamu atveju buvo privaloma laikytis 2012 m. Įstatymo, 2012 m. Metodikos ir 2012 m. Etikos kodekso reikalavimų, kadangi vertinamas turtas apžiūrėtas, vertinimas atliktas, Ataskaita surašyta ir pasirašyta galiojant šiems teisės aktams. Penkta, juridinis asmuo UAB „DELFA“ ir vertinimo užsakovė negalėjo susitarti dėl įstatymais nustatomų imperatyvių reikalavimų, kadangi tokia sąlyga patenka į viešosios teisės reguliuojamą sritį. CK 6.157 straipsnio 1 dalis nustato, kad šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo. Reikalavimas, kad nuo 2012-05-01 atliekami vertinimai ir vertinimo ataskaitos turi atitikti 2012 m. Įstatymo, 2012 m. Metodikos ir 2012 m. Etikos kodekso reikalavimus, buvo vienvaldiškai nustatytas įstatymų leidėjo. Todėl šalių susitarimo objektu negalėjo būti sąlyga, nustatanti, kokios redakcijos (1999 m. Įstatymo ar 2012 m. Įstatymo) reikalavimus turės atitikti vertinimas ir Ataskaita. Todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad vėlesnis imperatyvių teisės normų pasikeitimas negali daryti įtakos sudarytai Sutarčiai ar techninei užduočiai, nes dėl šių imperatyvių nuostatų turinio juridinis asmuo UAB „DELFA“ su vertinimo užsakove negalėjo susitarti ab initio. Dėl terminų paaiškina, kad drausminės atsakomybės senaties terminas yra 3 metai nuo pažeidimo padarymo dienos. Remiasi LVAT 2013-11-28 nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-1551/2013. Tarnyba nesutinka su pareiškėjo siūlymu taikyti ATPK 35 straipsnio analogiją. Įstatymo analogija taikoma, kai nėra įstatymo normos, reguliuojančios nagrinėjamą konkretų gyvenimo atvejį, bet yra įstatymo norma, reguliuojanti į jį panašius atvejus. Todėl taikant įstatymo analogiją negalima remtis pareiškėjo nurodytais Notarų garbės teismo nuostatais ar Advokatų drausmės bylos nagrinėjimo tvarka, kadangi šie teisės aktai nėra įstatymai. Pareiškėjo nurodyta LVAT 2013-05-02 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-442-28/2013 taip pat negalima remtis, kadangi LVAT 2013-09-25 dienos nutartimi, vadovaudamasis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu, šioje administracinėje byloje procesą atnaujino ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo LVAT išplėstinei teisėjų kolegijai. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas nustato, kad procesas yra atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (LVAT 2010-05-14 nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010, 2011-02-19 nutartis administracinėje byloje Nr. P502-19/2011). Todėl proceso atnaujinimas šioje administracinėje byloje reiškia rimtą abejonę, kad dėl neteisingo ATPK 35 straipsnyje nurodytų terminų taikymo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Tarnybos nuomone, drausminė atsakomybė iš esmės yra susijusi su tam tikros profesijos standartų nesilaikymu. Garbės teismas turto arba verslo vertintojams taiko drausminę atsakomybę už turto arba verslo vertintojų profesijos standartų nesilaikymą. Tačiau ATPK reguliavimo sritis nesietina su sankcijomis už tam tikros profesijos standartų nesilaikymą. Dėl šios priežasties nagrinėjamu atveju įstatymo analogija su ATPK negalima iš esmės, kadangi ATPK reguliavimo sritis yra iš esmės skirtinga. Pažeidimo paaiškėjimo diena negali būti laikoma vertintojo paaiškinimų gavimo diena, nes vertintojas paaiškinimuose nepripažino padaręs kokius nors pažeidimus. 2012 m. Įstatymo 2 dalis nustato, kad Garbės teismui rašytinį teikimą iškelti vertintojui drausmės bylą pagal esamą (asmenų raštu pateiktą arba Tarnybos turimą) informaciją apie vertintojo padarytus pažeidimus per ne ilgiau kaip 10 darbo dienų nuo šios informacijos gavimo (paaiškėjimo) dienos parengia ir pateikia Tarnyba. Pažeidimo paaiškėjimo diena nagrinėjamu atveju turėtų būti laikoma Tarnybos išvados, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstomi visi vertintojo padaryti pažeidimai, surašymo diena. Pažeidimus Tarnyba konstatuoja tik atlikusi išsamią ataskaitų atitikties teisės aktų reikalavimams analizę, o tai yra laikui imlus procesas, priklausantis nuo konkrečios vertinimo ataskaitos, vertintojų paaiškinimuose pateiktos informacijos ir argumentų gausos. Surašiusi išvadą dėl vertintojo padarytų pažeidimų Tarnyba turi pareigą per 10 darbo dienų kreiptis į Garbės teismą dėl drausmės bylos iškėlimo. Tarnybos 2013-09-09 išvada Nr. GT-75(13)-I ir teikimas Nr. GT-75(13)-T Garbės teisme buvo gauti tą pačią dieną, todėl 10 darbo dienų terminas nebuvo praleistas.

Tarnyba pateikė rašytinius paaiškinimus dėl Garbės teismo kompetencijos iškelti drausmės bylą (t. II, b. l. 8–11). Paaiškino, kad tokia Garbės teismo funkcija nėra unikali, įstatymuose analogiškos funkcijos numatytos Auditorių garbės teismui bei Draudimo brokerių garbės teismui. Garbės teismas nėra saistomas savo sprendimo iškelti drausmės bylą, kadangi Įstatymo 29 straipsnio 6 dalyje nustatyta Garbės teismo pareiga nutraukti drausmės bylą, jei ją nagrinėjant nenustatomi pažeidimai. Mano, kad toks reguliavimas reiškia, kad sprendimas iškelti drausmės bylą nėra išankstinės nuomonės pareiškimas dėl bylos baigties. Vertintojo veiksmai vertinami ne parengiamajame posėdyje, o posėdyje, kai byla yra nagrinėjama iš esmės. Garbės teismo praktika įrodo, jog tas faktas, kad Garbės teismui pavesta bylą iškelti, neturi įtakos bylų baigčiai, kadangi 2013 metais apie 10 procentų iškeltų bylų buvo nutraukta. Todėl teigia, kad tokiu reguliavimu nėra pažeidžiamas nešališkumo ir objektyvumo principas. Realus šališkumas yra sietinas su situacijomis, kai Garbės teismo nariai yra privačiais interesais susaistyti su asmeniu, kurio drausmės bylą nagrinėja. Nagrinėjamu atveju Garbės teismo narių su pareiškėju nesiejo joks bendras turtas, įsipareigojimai, artimos giminystės ryšiai, darbas toje pačioje darbovietėje ar kiti ryšiai, todėl nėra pagrindo abejonėms dėl galimo Garbės teismo šališkumo. Mano, kad nešališkumą užtikrina Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatos ir Garbės teismo nuostatai (patvirtinti finansų ministro 2012-05-17 įsakymu Nr. 1K-192, punktas 3.2).

Teismo posėdyje atstovai palaikė atsiliepimą ir papildomai paaiškino, kad vertinimas buvo atliktas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Sklypo kaina buvo apskaičiuota netinkamai, pažeidžiant ir iki 2012-05-01 galiojusius teisės aktus, ir po to įsigaliojusius teisės aktus. Netinkamai atliktas nekilnojamojo turto objektų palyginimas. Be to, atsakovo nuomone, jokio vertinimo iš viso nebuvo, nes dėl kainos vertintojas ir užsakovas susitarė iš anksto, o tai yra draudžiama.

Skundas atmetamas.

Pareiškėjas ginčija Garbės teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimą Nr. GT-63(13)-S „Dėl drausminės nuobaudos J. M. skyrimo“, kuriame Garbės teismas konstatavo, kad pareiškėjas Ataskaitą parengė nesilaikydamas 2012 m. Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto, 2012 m. Metodikos 57, 62.3, 44 punktų ir Etikos kodekso 2.4.2, 2.3.4 ir 2.3.2 punktų reikalavimų. Už tai Garbės teismas nutarė skirti pareiškėjui 2012 m. Įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodytą drausminę nuobaudą – pastabą (t. I, b. l. 12–20). Pareiškėjas sprendimą ginčija dviem aspektais: 1) sprendimas yra neteisėtas dėl procedūrinių pažeidimų; 2) sprendimas neteisėtas dėl to, kad Garbės teismas, pasak pareiškėjo, jo veiksmus vertino taikydamas ne tuos teisės aktus, kadangi, pareiškėjo manymu, atliktas vertinimas turėjo būti tiriamas atsižvelgiant į iki 2012-05-01 galiojusį teisinį reguliavimą, nes būtent 2012-04-30 sudaryta Sutartis ir pasirašyta šios Sutarties dalis – techninė užduotis, šiuose dokumentuose susitarta dėl to, kokios įstatymų nuostatos bus taikomos vertinant turtą.

Iš esmės pareiškėjas ir atsakovas vienodai aprašo faktines aplinkybes, tačiau jas vertina skirtingai. Taip pat, atsižvelgiant į skundo ir vėlesnių paaiškinimų turinį, daroma išvada, kad pareiškėjas neginčija, kad jis pažeidė Garbės teismo sprendime nurodytų teisės aktų reikalavimus, tačiau pareiškėjas teigia, kad jam galėjo būti taikomi tik iki 2012-05-01 galioję tuos pačius teisinius santykius reguliavę teisės aktai. Pareiškėjo paaiškinimai suponuoja išvadą, kad jis sutarties sudarymo momentu galiojusių teisės aktų nepažeidė.

Dėl pareiškėjo nurodomų procedūrinių pažeidimų.

Nustatyta, kad turto vertintojas J. M., kaip direktorius, ir turto vertintojas asistentas G. J., UAB „DELFA“ vardu pasirašė pastato – gyvenamojo namo su sklypu, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nekilnojamojo turto vertės nustatymo ataskaitą Nr. 1231 (t. I, b. l. 77–79). Vertinimo užsakovas buvo fizinis asmuo. Techninė užduotis turto vertinimui Nr. 1231 surašyta 2012-04-30 (t. I, b. l. 93). Valstybinė mokesčių inspekcija 2013-06-19 raštu pranešė Tarnybai, kad prašo išnagrinėti, ar Ataskaita atitinka įstatymo reikalavimus (t. I, b. l. 119). Tarnyba 2013-07-15 raštu kreipėsi į UAB „DELFA“ ir pateikė vertintojams klausimus, pirmas klausimas buvo prašymas paaiškinti, kodėl vertintojai vadovavosi vertinimo metu negaliojusiais teisės aktais. Taip pat užduota daug kitų, konkrečių, su atliktu vertinimu susijusių klausimų (t. I, b. l. 120–123). Analogišku raštu Tarnyba kreipėsi ir į vertintoją J. M. (t. I, b. l. 124–127). UAB „DELFA“ 2013-07-30 raštu (pasirašytas direktoriaus J. M. ir turto vertintojo asistento G. J.) pateikė atsakymą į Tarnybos klausimus (t. I, b. l. 128–135) ir papildomus dokumentus: Sutartį (t. I, b. l. 136–137), techninę užduotį (ji jau buvo Ataskaitoje) ir nekilnojamojo turto vertinimo kvalifikacinio egzamino testus (t. I, b. l. 139–140). Tarnyba 2013-09-09 surašė išvadą Nr. GT-75(13)-1 dėl vertintojo J. M. veiksmų rengiant retrospektyvinę nekilnojamojo turto vertės nustatymo ataskaitą Nr. 1231 (toliau – Išvada, t. I, b. l. 141–150). Išvada su kitais dokumentais 2013-09-09 teikimu Nr. GT-75(13)-T pateikta Garbės teismui (t. I, b. l. 151). Garbės teismo parengiamasis posėdis įvyko 2013-09-10 (protokolas Nr. GT-43(13)-P, t. I, b. l. 152), kuriame buvo nutarta iškelti drausmės bylą vertintojui J. M., paskirta bylą nagrinėti 2013-09-19 Garbės teismo posėdyje, nutarta kviesti J. M. ir Tarnybos atstovus. Pareiškėjui Tarnybos 2013-09-10 raštu pranešta, kad parengiamajame posėdyje nuspręsta, jog yra pagrindas kelti jam drausmės bylą, informuojama apie posėdžio vietą ir laiką, pareiškėjui išaiškintos jo teisės. Pareiškėjas 2013-09-17 pateikė prašymą leisti susipažinti su drausmės bylos medžiaga (t. I, b. l. 154). Pareiškėjas neneigia, kad susipažino su drausmės bylos medžiaga. 2013-09-19 įvyko Garbės teismo posėdis, kuriame dalyvavo pareiškėjas ir jo atstovė R. M., Tarnybos atstovai.  Pareiškėjas ir jo atstovė teikė paaiškinimus, taip pat aiškino, kaip ir teisme, kad jeigu sutartis dėl vertinimo buvo sudaryta 2012-04-30, tai vertinimas ir turėjo būti užbaigtas pagal nurodytą dieną galiojusius teisės aktus, nes tie teisės aktai buvo nurodyti ir Sutartyje. Garbės teismo posėdyje buvo konkrečiai aiškinamasi ir dėl vertės nustatymo aplinkybių, dėl to, kad turto vertė jau buvo nustatyta iš anksto, aiškintasi, koks tokiu atveju buvo vertinimo tikslas ir kiti konkretūs turto vertinimo klausimai. T. y. pareiškėjas turėjo galimybę plačiai ir detaliai paaiškinti savo poziciją, o Garbės teismo nariai turėjo galimybę išsiaiškinti visus klausimus, susijusius su nagrinėjama Ataskaita. Gerbės teismas nutarė skirti nuobaudą – pastabą.

Tai visos procedūros, kurios įvyko nagrinėjant pareiškėjo drausmės bylą.

Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme (toliau – Įstatymas) yra reglamentuojama priežiūros įstaigos veikla ir Garbės teismo veikla. Įstatymo 26 straipsnyje nustatyta, kad Priežiūros įstaiga nagrinėja paklausimus dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitos atitikties šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams (26 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Šiuo atveju Tarnyba gavo tokį paklausimą iš Valstybinės mokesčių inspekcijos ir privalėjo šį paklausimą išnagrinėti. Įstatymo 29 straipsnyje reglamentuojami klausimai, susiję su drausmės byla vertintojui. Įstatymo 29  straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Garbės teismui rašytinį teikimą iškelti turto arba verslo vertintojui drausmės bylą pagal esamą (asmenų raštu pateiktą arba Priežiūros įstaigos turimą) informaciją apie šio straipsnio 1 dalyje nurodytus pažeidimus per ne ilgiau kaip 10 darbo dienų nuo šios informacijos gavimo (paaiškėjimo) dienos parengia ir pateikia Priežiūros įstaiga. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sprendimą dėl drausmės bylos turto arba verslo vertintojui iškėlimo Garbės teismas priima per ne ilgiau kaip 10 darbo dienų nuo Priežiūros įstaigos rašytinio teikimo iškelti turto arba verslo vertintojui drausmės bylą gavimo dienos.

Pareiškėjas nepagrįstai aiškina, kad visos pažeidimo aplinkybės turėjo paaiškėti tą dieną, kai jis pateikė atsakymą į Tarnybos paklausimą. Pareiškėjui Tarnyba 2013-07-15 raštu uždavė daug klausimų (8 klausimų grupės), šiame klausimyne detaliai analizuojama turto vertinimo ataskaita ir pagal ją užduodami detalūs klausimai. Pareiškėjas, atsakydamas į klausimus, taip pat pateikė labai detalius atsakymus (2013-07-30 raštu). Suprantama, kad pareiškėjo pateikti atsakymai į klausimus negali būti laikomi informacijos gavimu apie pažeidimus. Akivaizdu, kad ir Tarnybai iškilę klausimai, ir pareiškėjo atsakymai turėjo būti vertinami atsižvelgiant į surinktą medžiagą. Vien pareiškėjo pateikti atsakymai negali būti laikomi pažeidimo konstatavimu. Tas faktas, kad pažeidimai buvo padaryti, yra konstatuojamas tik 2013-09-09 Išvadoje, kadangi joje yra išvardintos visos nagrinėjamos faktinės aplinkybės, įvertinami pareiškėjo atsakymai į klausimus, analizuojama teisinė bazė ir jos taikymas, nurodomi konkretūs faktai, kurie patvirtina, jog ataskaita parengta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, pavyzdžiui, atskiras skyrius yra skirtas įvertinti išankstinį susitarimą dėl nekilnojamojo turto vertės (ne mažesnė ir ne didesnė kaip 600 000 Lt), nurodomi kiti konkretūs pažeidimai ir pateikiama jų teisinė kvalifikacija. Taip pat ir Valstybinės mokesčių inspekcijos rašte dėl Ataskaitos nėra nurodytas joks pažeidimas, o tik prašoma šią Ataskaitą įvertinti. Todėl teismas konstatuoja, kad tik Išvados surašymo dieną buvo gauta informacija, jog pažeidimai padaryti, šie pažeidimai tik Išvadoje yra konkrečiai įvardinti ir kvalifikuoti. Analogiškai vertinama ir valstybės tarnyboje sprendžiant, kada nustatytas tarnybinio nusižengimo padarymas – paprastai tada, kai surašoma tarnybinio patikrinimo išvada. Todėl teikimą Garbės teismui Tarnyba turėjo surašyti ir surašė ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo tada, kai gavo informaciją, kuri patvirtino, kad pažeidimas padarytas. Nagrinėjamu atveju teikimas buvo surašytas tą pačią dieną – 2013-09-09, o 2013-09-10 jau pateiktas Garbės teismo parengiamajam posėdžiui. Taigi jokie procedūriniai terminai, o ypatingai tokie, kurie galėtų priimtą sprendimą daryti neteisėtu ir nepagrįstu, nebuvo pažeisti. Minėta, kad pareiškėjui buvo sudaryta galimybė susipažinti su visa surinkta medžiaga, dalyvauti Garbės teismo posėdyje, turėti atstovą, duoti paaiškinimus, teikti dokumentus (dar atsakydamas į klausimus pareiškėjas teikė papildomus dokumentus).

Dėl drausminės nuobaudos paskyrimo termino. Išvadoje nurodoma, kad pažeidimai padaryti surašant ataskaitą, t. y. UAB „DELFA“ nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaita Nr. 1231 yra 2013-05-18 datos, ta data ataskaitą pasirašė ir pareiškėjas. Pareiškėjas teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog Įstatyme nėra nustatyta drausminės atsakomybės taikymo senatis, turi būti taikoma Administracinių teisės pažeidimų kodekso 35 straipsnyje nustatyta senatis arba kituose teisės aktuose nustatyta atsakomybės taikymo senatis. Taip pat teisme atstovas aiškino, kad LVAT nepagrįstai pasisakė apie tai, jog tokiais atvejais taikytinas įstatymas, reglamentuojantis valstybės tarnybos santykius.

Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismas privalo laikytis aukštesnės instancijos teismo suformuotos teismų praktikos. Todėl teismas šiuo atveju privalo atsižvelgti ir atsižvelgia į LVAT 2013-11-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1551/2013, kurioje pasakyta: „Todėl, nesant specialaus įstatymo, nustatančio turto vertintojo drausminės atsakomybės terminą, pirmosios instancijos teismas, remdamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, pagrįstai taikė ginčo santykiams panašius santykius reguliuojantį teisės aktą – Valstybės tarnybos įstatymą – ir šio įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi nustatytą trejų metų terminą, per kurį gali būti skiriama drausminė nuobauda“.

Toks teismo išaiškinimas neprieštarauja ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijai. Konstitucinis Teismas savo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime konstatavo, kad teisės spragas gali pašalinti ir teisės taikymo, t. y. ne tik teisėkūros, institucijos, taip pat teismai (pvz., taikydami teisės analogiją, bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją, taigi taip pat ir aiškindami teisę).

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad šiuo atveju atsakomybės taikymo senatis turi būti 6 mėnesiai. Šiuo konkrečiu atveju teismas daro išvadą, kad atsakomybės taikymo senatis nėra praėjusi, nes nuobauda paskirta nuo 2012-05-18 praėjus metams ir 4 mėnesiams, o sprendimas dėl nuobaudos priimtas praėjus tik 10 dienų nuo pažeidimų paaiškėjimo dienos.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes nėra pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą dėl to, kad padaryti procedūriniai pažeidimai (jų nėra), kad praėjo atsakomybės taikymo senaties terminas, t. y. ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

Pareiškėjas skundžia Garbės teismo sprendimą ir todėl, kad mano, jog jis neteisėtas iš esmės. Pareiškėjas įsitikinęs, kad atlikdamas vertinimą jis pagrįstai taikė iki 2012-05-01 galiojusius teisės aktus. Tokį savo įsitikinimą pareiškėjas grindžia tuo, kad Sutartį jis sudarė 2012-04-30, taip pat tą dieną pasirašė techninę užduotį (t. I, b. l. 136–137, 138). Iš tiesų, pagal 2012-04-30 Sutartį, jos 1.1 punktą pareiškėjas įsipareigojo nustatyti nekilnojamojo turto vertę vadovaudamasis 1999 m. Įstatymu. Tačiau jau sudarant Sutartį pareiškėjui, turto vertintojui, turinčiam atitinkamą kvalifikaciją, buvo žinoma, kad nuo 2012-05-01 įsigalioja nauja šio įstatymo redakcija (2011-07-13 „Valstybės žiniose“ buvo paskelbta ta nauja įstatymo redakcija), kiti su šio įstatymo taikymu susiję teisės aktai, ir turėjo būti žinoma, kad per vieną dieną jis vertinimo neatliks. Todėl Sutartyje tarp privačių asmenų be pagrindo ir neteisėtai buvo susitarta dėl to, koks įstatymas bus taikomas vertinimui. Tai nedaro tos sutarties negaliojančia ją sudariusioms šalims, tačiau taikant viešosios teisės nuostatas jos įgyja pirmumą reguliuojant atitinkamus (šiuo atveju turto vertinimo) santykius. Pareiškėjas nepagrįstai remiasi CK 6.157 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nes jau šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo, nepaisant to, kokia teisė – nacionalinė ar tarptautinė – šias normas nustato. Šio straipsnio 2 dalis, aiškinant ją lingvistiškai, visai nereiškia, kad galima susitarti dėl to, koks teisinis reguliavimas bus taikomas vykdant sutartį, o tiesiog reiškia, kad teisinio reguliavimo pasikeitimas neturi įtakos sutarties sąlygoms, t. y. tam, dėl ko susitarė sutarties šalys. Šiuo atveju valstybės institucija tikrino, ar tinkamai atliktas nekilnojamojo turto vertinimas. Todėl, netgi, jeigu šis vertinimas visiškai tiko sutarties šaliai (užsakovui), užsakovas pripažino, kad sutartis įvykdyta tinkamai, o kaip matyti iš bylos medžiagos, tiko, nes vertinimas buvo teikiamas į konkrečią mokestinę bylą, tačiau tai nereiškia, kad atlikdamas vertinimą vertintojas teisės aktus taikė tinkamai. Įstatymo 4 straipsnyje yra nurodomi trys galimi atvejai, kai atliekamas vertinimas. Vertinimas gali būti atliekamas ne tik įstatyme nustatytais privalomais atvejais, bet ir vidaus reikmėms, kitais atvejais, kai to pageidauja užsakovas. Taigi yra ir tokie atvejai, kai tai nėra privalomas turto vertinimas ir turto vertinimo sutartimi gali būti nustatytos tos sutarties šalims tinkamos sąlygos. Tačiau, jeigu sutarties sąlygos prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, priežiūros institucija gali tokius pažeidimus identifikuoti. Taip pat nepagrįstai pareiškėjas remiasi senos redakcijos Įstatymu ir Metodika, teigdamas, kad turėjo taikyti teisės aktus, galiojusius Sutarties sudarymo dieną. Sutartis buvo sudaryta dėl nekilnojamojo turto vertinimo, konkretūs vertinimo veiksmai atlikti pirmiausiai surašant nekilnojamojo turto apžiūrėjimo žiniaraštį, o jis surašytas 2012-05-03 (t. I, b. l. 92), po to, 2012-05-18 surašyta Ataskaita Nr. 1231. Todėl, nepaisant to, kad turtas buvo vertinamas retrospektyviai, jo vertinimo metu valstybė (įstatymų leidėjas) jau nustatė kitokias nekilnojamojo turto vertinimo taisykles, poįstatyminiais teisės aktais taip pat jau buvo nustatytos kitokios taisyklės, kurių vertintojas ir privalėjo laikytis tuo metu, kai atliko vertinimą. Turto vertintojų veiklą prižiūrinčiai ir kontroliuojančiai institucijai visai neturi teisinės reikšmės tas faktas, kad sutarties šaliai (užsakovui) tiko vertinimas pagal iki 2012-05-01 galiojusius teisės aktus, kadangi ši institucija privalo prižiūrėti, kad vertinimas būtų atliekamas laikantis  galiojančių vertinimo metu teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas neneigia, kad jis taikė iki 2012-05-01 galiojusį įstatymą ir kitus su vertinimu susijusius teisės aktus, taip pat jis neįrodinėja, kad atliktas vertinimas kokioje nors dalyje atitiko nuo 2012-05-01 įsigaliojusios redakcijos Įstatymą, tuo pat metu įsigaliojusią Metodiką (patvirtinta finansų ministro 2012-04-27 įsakymu Nr. 1K-159) ir Etikos kodeksą (Žin., 2012, Nr. 50-2503). Pareiškėjas visiškai nepagrįstai nurodo, kad jam taikant galiojančius teisės aktus buvo pažeistas principas, kad įstatymas atgal negalioja. Joks įstatymas šiuo atveju atgal ir nebuvo taikomas, nes buvo taikomas vertinimo metu galiojęs įstatymas.

Išnagrinėjęs ir įvertinęs skundžiamą sprendimą, tarnybos išvadą ir pareiškėjo parengtą Ataskaitą Nr. 1231, kitus bylos dokumentus, teismas daro išvadą, kad sprendime pažeidimai konstatuoti pagrįstai ir teisėtai.

Ginčo sprendime pasisakyta dėl pareigos vadovautis galiojančiais teisės aktais, teismas dėl to jau pasisakė. Sprendime pagrįstai nurodoma, kad ir 2012 m. Etikos kodekso 2.4.2 punktas nustato vertintojams pareigą atliekant vertinimą vadovautis galiojančiais teisės aktais. Pareiškėjas vertinimą atliko jau galiojant šiam Etikos kodeksui, todėl pažeidė nurodytą nuostatą.

Taip pat pagrįstai sprendime nurodyta, kad pareiškėjas su vertinimo užsakovu iš anksto susitarė dėl vertės, kuria bus įvertintas visas nekilnojamas turtas bendrai. Sprendime pagrįstai nurodyta, kad Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punktas nustato vertintojui pareigą turto vertinimo ataskaitoje pateikti visą turto vertės nustatymo pagrindimą pateikiant vertės skaičiavimus, skaičiavimai turi būti pagrįsti Metodikoje nustatyta tvarka. Etikos kodekso 2.3.4 punktas draudžia bet kokius išankstinius susitarimus dėl turto vertės. Tuo tarpu Sutarties priede techninėje užduotyje 2012-04-30 3.4 punkte pasakyta, kad visa nekilnojamojo turto, kuris vertinamas dalimis, vertė sudaro 600 000 Lt. Tai reiškia, kad pareiškėjas kaip vertintojas neturėjo jokios galimybės vertinimo metu nustatyti kokios nors kitokios šio turto vertės. Tokiu atveju tai nebuvo nekilnojamojo turto vertinimas apskritai, nes dėl vertės buvo sutarta iš anksto. Dėl to Garbės teismas pagrįstai konstatavo, kad vertintojas pažeidė Etikos kodekso 2.2.4 ir 2.3.2 punktų reikalavimus ir minėtas įstatymo nuostatas (22 straipsnio 4 dalies 13 punktą, o taip pat ir nesilaikė reikalavimo, nustatyto Įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje).

Sprendime konstatuota, kad Metodikos 57 punktas apibrėžia lyginamojo metodo esmę, nurodo, kad tai yra vertinamo turto palyginimas su analogišku arba panašiu turtu, kurio sandorių kainos yra žinomos turto vertintojui. Nurodyta, kad ataskaitoje daroma išvada dėl nekilnojamojo turto – statinių – vertės, palyginus gyvenamąjį namą ir ūkinį pastatą su tvora ir lauko tualetu su 7 lyginamaisiais objektais, tačiau 4 iš lyginamųjų objektų yra ne vieno buto pastatai su ūkiniais pastatais, o butai, esantys penkiaaukščiuose daugiabučiuose gyvenamuosiuose pastatuose. Garbės teismo sprendime pagrįstai nurodyta, kad toks lyginamųjų objektų parinkimas neatitinka Metodikos 57 punkto reikalavimų, nes tokie objektai pernelyg skiriasi nuo vertinamojo turto. Tie skirtumai yra detaliai aprašyti Sprendimo 4 dalyje. Pareiškėjas šios išvados neginčijo.

Sprendimo 5 dalyje išdėstomi motyvai dėl „patalpų būklės“ ir „ploto vieneto“ pataisos nepagrįstumo. Sprendime nurodoma, kad Metodikos 58 punktas nustato, kad taikant lyginamąjį metodą surenkama informacija apie ne mažiau kaip 3 per paskutinius 12 mėnesių įvykusių analogiško arba panašaus turto sandorių kainas, kurioms, jeigu būtina, taikomos pataisos atsižvelgiant į laiko, vietos ir kitus faktorius. Metodikos 62.3 punktas nustato pareigą taikyti pataisas. Sprendime pasakyta, kad pareiškėjo parengtoje ataskaitoje pataisos taikomos atsižvelgiant į patalpų būklę, ploto vienetus ir kt. Sprendime nurodomas pažeidimas, o būtent tai, kad ataskaitoje nėra jokio paaiškinimo, kaip tos pataisos taikomos. Sprendimas grindžiamas ir pareiškėjo paaiškinimu nagrinėjant drausmės bylą, kai buvo paaiškinta, kad pataisos taikytos neapžiūrėjus lyginamųjų objektų, o remiantis prielaida, kad medinių statinių būklė yra prastesnė nei mūrinių. Pareiškėjas paaiškino tik posėdyje ir apie „ploto vieneto pataisą“ ir „ploto pataisą“. Sprendime pagrįstai nurodyta, kad tokiu būdu vertinant visos pataisos yra grindžiamos tik prielaidomis. Todėl konstatuojamas pažeidimas. Pareiškėjas skunde teismui ir teisme šių išvadų taip pat neginčijo. Šias išvadas patvirtina Ataskaitoje pateikiama informacija.

Sprendimo 6 dalyje pasisakoma dėl metodo, kuriuo apskaičiuota žemės sklypo vertė. Vertė turėjo būti pagrįsta Metodikos 54 punkte nustatyta tvarka. Konstatuojama, kad ataskaitoje pasisakyta, jog rinkos vertę geriausiai apskaičiuoti taikant lyginamąjį metodą, tačiau ataskaitoje sklypo vertė apskaičiuota ne lyginamuoju metodu. Vertinamas sklypas nebuvo lyginamas su analogiškais ar panašiais sklypais, o iš sutartos vertinimo sutartyje 600 000 Lt sumos atėmus apskaičiuotą (257 000 Lt) pastatų ir kitų statinių vertę. Sprendime konstatuota, kad nei 1999 m. Įstatymas, nei 1996 m. Metodika, nei sprendimo priėmimo metu galiojantys teisės aktai, nei Tarptautiniai vertinimo standartai nenumato tokio vertinimo metodo. Iš tiesų, šio pažeidimo ištakos yra tame, kad sutartimi dėl turto vertinimo buvo sutarta viso vertinamo turto bendra vertė, kuri atitiko nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytą kainą, tuo tarpu vertintojo uždavinys yra nustatyti rinkos vertę, kuri nėra tapati kainai.

Sprendimo 7 dalyje pasisakoma dėl retrospektyvinio vertinimo. Konstatuojama, kad vertinant nesilaikyta Metodikos 44 punkto reikalavimo vertinimo ataskaitose pateikti informaciją, kokią įtaką pastatų nugriovimas turi jo vertės apskaičiavimui. Pareiškėjas neneigia, kad pastatai buvo nugriauti 2008–2009 metais, tačiau ši aplinkybė Ataskaitoje nėra įvertinta. Todėl Garbės teismo sprendime esančios išvados dėl Metodikos 44 punkto reikalavimų nesilaikymo yra pagrįstos.

Pareiškėjas skundo teismui negrindžia tuo, kad jam paskirta netinkama nuobauda, jis ginčija visą sprendimą, tačiau sprendimo 9 dalyje nuobaudos paskyrimas yra motyvuojamas. Pareiškėjui paskirta pati švelniausia Įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 1 punkte nurodyta drausminė nuobauda, todėl daroma išvada, kad nuobauda parinkta tinkamai.

Turto vertintojų pareigos nustatytos Įstatymo 15 straipsnio 4 dalyje. Įstatymo 28 straipsnyje nustatyta, kaip sudaromas Garbės teismas. Šio straipsnio 1 dalies nuostatos leidžia daryti išvadą, kad Garbės teismas yra turto vertintojų savivaldos institucija, kadangi daugumą narių skiria turto vertintojų asociacijos (tris iš penkių). Pagal 28 straipsnio 6 dalį Garbės teismas turi teisę gauti informaciją iš priežiūros įstaigos ir kitas teises, t. y. Garbės teismo neriboja Priežiūros įstaigos pateikta informacija. Pagal Įstatymo 29 straipsnio 3 dalies nuostatas nebūtinai turi būti priimamas Garbės teisme sprendimas iškelti drausmės bylą, nes šioje normoje išdėstyta, kad: „sprendimą dėl drausmės bylos turto arba verslo vertintojui iškėlimo Turto arba verslo vertintojų garbės teismas priima <...>“, teismo manymu tai reiškia, kad Priežiūros įstaigos teikimas gali būti ir atmestas, nes tai vis tiek bus sprendimas „dėl bylos iškėlimo“, t. y. tokiu atveju bus atsisakyta bylą iškelti. Be to, šio straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, jeigu nagrinėjant vertintojo drausmės bylą nenustatoma pažeidimų, drausmės byla nutraukiama. Įstatymo 30 straipsnis užtikrina tokių sprendimų apskundimo galimybę Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Tokia savivaldos institucija nėra teismas, kaip jis suprantamas Konstitucijoje, kurios 109 straipsnyje nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, daroma išvada, kad tas faktas, jog Garbės teismui įstatymas leidžia priimti sprendimą dėl drausmės bylos iškėlimo, o po to tą bylą nagrinėti, nesukelia abejonių dėl Įstatymo 29 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies ir 31 straipsnio 1 dalies nuostatoms.

Dėl nekaltumo prezumpcijos. Garbės teismas, iškeldamas bylą vertintojui, nepasisako, kad vertintojas padarė pažeidimą. Garbės teismas tokiu atveju, kaip buvo ir šioje byloje, iškeldamas bylą pasisakė, kad Tarnybos teikime yra duomenų, jog gali būti padaryti pažeidimai. Šioje byloje išklausius įrašą nustatyta, kad vedanti posėdį Garbės teismo narė taip ir pasakė, jog pateiktoje medžiagoje yra duomenų, kad drausmės byla gali būti iškelta (2013-09-10 parengiamojo posėdžio protokolas Nr. GT-43(13)-P, t. I, b. l. 132, įrašas t. II, b. l. 12). T. y. Garbės teismas nesprendė dėl kaltumo ar nekaltumo. Todėl iki pat to momento, kol Garbės teismas nepriėmė skundžiamo sprendimo, pagal Įstatymo nuostatas turto vertintojas nebuvo pripažintas kaltu. Be to, asmuo savo teises ginti gali teisme, Garbės teismo sprendimai yra skundžiami Vilniaus apygardos administraciniam teismui, todėl vertintojui sudaryta galimybė ginti savo teises, teisme jis gali išsakyti bet kokius savo gynybos argumentus.

Dėl Konstitucijos 29 straipsnio, nustatančio, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.

Teismas remiasi Konstitucinio Teismo jurisprudencija, taip pat ir LVAT praktika dėl diskriminavimo sąvokos ir Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškinimo. Asmenų diskriminavimas paprastai yra suprantamas kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo, t. y. tam tikros asmenų grupės teisių apribojimas, jų pastatymas į blogesnę padėtį kitų asmenų atžvilgiu. Teismų praktikoje yra pripažįstama, kad tam tikrais atvejais, t. y. esant pakankamai motyvuotam ir pagrįstam reikalui, įstatymu atskiroms subjektų grupėms galima nustatyti specialų teisinį statusą ar įtvirtinti tam tikrus teisinės padėties ypatumus (žr. Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimą ir kt.). Vertinant, ar nustatytu teisiniu reguliavimu įtvirtinamas asmenų diskriminavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes. Taikant nurodytą Konstitucijos normą pirmiausiai reikia įvertinti tų subjektų, kuriems nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumus. Taip pat teismų praktikoje reikalaujama atsižvelgti į teisės aktų suderinamumą pagal jų hierarchiją, reguliavimo apimtį ir pan. Trečias reikalavimas yra tai, kad būtina įvertinti, ar teisės normos, nustatančios specialias sąlygas, atitinka teisės akto paskirtį ir tikslą. Nei viena iš nurodytų sąlygų negali būti ignoruojama. Šios trys sąlygos išdėstytos Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d. nutarime ir LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-1503/2013.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo padėtį lygina su antstoliais, notarais, advokatais, kurių drausmės bylas taip pat nagrinėja garbės teismai, tačiau bylas iškelia kiti subjektai. Tačiau atsakovas nurodo, kad Audito įstatyme taip pat numatyta Garbės teismo veikla, jo sudarymas, o taip pat tai, kad drausmės bylą iškelia Garbės teismas (nurodyto įstatymo 59 straipsnio 2 dalis), šios įstatymo nuostatos yra labai panašios į šioje byloje taikyto įstatymo nuostatas. Taip pat Draudimo įstatyme numatytas Garbės teismo sudarymas, tai, kad šis teismas iškelia drausmės bylą ir ją išnagrinėja (175 straipsnio 2 dalis, 176 straipsnio 4 dalis). Įvertinus atsakovo nurodytas įstatymų nuostatas daroma išvada, kad jose Garbės teismas yra tam tikros profesijos atstovų savivaldos dalis, nes daugumą Garbės teismo narių skiria arba Auditorių rūmų narių visuotinis susirinkimas, arba Draudimo brokerių rūmų narių susirinkimas. Daroma išvada, kad turto ir verslo vertintojų kvalifikacijos įgijimo, sąlygų, kai panaikinamas leidimas dirbti toje profesijoje, teisinis reguliavimas yra artimesnis auditorių ir draudimo brokerių profesinei veiklai, todėl nėra pagrindo išvadai, kad vertintojai įstatyme traktuojami pažeidžiant konstitucinį asmenų lygybės principą.

Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo 29 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 31 straipsnio 1 daliai.

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu, teismas

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo J. M. skundą atmesti.

Netenkinti pareiškėjo J. M. prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai                                                                      Raimondas Blauzdžius

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Halina Zaikauskaitė