Civilinė byla Nr. e3K-3-84-943/2024
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-06416-2022-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.2.2.3.1.10; 2.4.2.2; 2.4.2.9.1; 2.4.2.13; 3.2.4.4; 3.2.4.11
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. gegužės 7 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Egidijos Tamošiūnienės (pranešėja) ir Agnės Tikniūtės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Paslaugų ratas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Sostinė“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Paslaugų ratas“ dėl skolos priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Paslaugų ratas“ priešieškinį.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių kitos (ne gyvenamosios) paskirties pastato bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimą, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo naštos paskirstymą ir įrodymų vertinimą, sprendžiant ginčą dėl pastato bendrojo naudojimo objektų administravimo ir priežiūros paslaugų suteikimo, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė UAB „Mano Būstas Sostinė“ prašė priteisti iš atsakovės UAB „Paslaugų ratas“ 4091,81 Eur skolą, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovė nurodė, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso 6592/34378 dalys patalpų, esančių Vilniuje, Panerių g. 39-111. Ieškovė yra paskirta gyvenamojo namo, esančio Vilniuje, Panerių g. 39, butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administratore. Atsakovė neatsiskaitė už suteiktas bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. iki 2022 m. sausio 31 d.
4. Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad pastatas Vilniuje, Panerių g. 39, nėra gyvenamasis namas, jo paskirtis – administracinė. Ieškinyje nurodytais Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymais ieškovė nebuvo paskirta minėto pastato bendrojo naudojimo objektų administratore. Pastate yra įsteigta bendrija „Panerių 39“. Ieškovės išsiųstose sąskaitose nurodytos paslaugos nebuvo suteiktos, be to, dalis nurodytų paslaugų nėra susijusios su įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytais privalomaisiais statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimais. Dėl to atsakovė grąžino visas gautas sąskaitas ieškovei.
5. Atsakovė priešieškiniu prašė pripažinti, kad ieškovės 2021 m. rugsėjo 30 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. MBSJ213044, 2021 m. spalio 31 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. MBSJ213225, 2021 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. MBSJ213710, 2022 m. sausio 31 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. MBSJ2220039, 2022 m. vasario 28 d. PVM sąskaitoje faktūroje Nr. MBSJ220532 nurodytos paslaugos (darbai) nebuvo suteiktos (atlikti).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gegužės 23 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai – priteisė iš atsakovės ieškovei 4091,81 Eur skolą, 6 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. kovo 15 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1776,04 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Priešieškinį atmetė.
7. Teismas nustatė, kad pastato patalpų savininkų teisėms ir pareigoms, susijusioms su bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymu, naudojimu ir priežiūra, įgyvendinti įsteigta daugiabučio namo Panerių g. 39 savininkų bendrija. Ši bendrija 2021 m. liepos 1 d. su ieškove sudarė administravimo sutartį dėl joje nustatytų paslaugų teikimo. Ieškovė teikia namo bendrojo naudojimo patalpų priežiūros, eksploatavimo ir administravimo paslaugas. Patalpos, esančios Vilniuje, Panerių g. 39-111, nuosavybės teise priklauso atsakovei.
8. Teismas nurodė, kad minėta sutartis sprendimo priėmimo metu yra galiojanti, nenuginčyta ir (ar) nenutraukta, todėl jos tinkamas vykdymas susijęs su byloje pareikštu ieškiniu bei priešieškiniu. Dėl to teismas atmetė atsakovės argumentus dėl ieškovės kaip administratorės įgaliojimų nebuvimo.
9. Teismo vertinimu, spynos cilindro keitimo, nuotekų vamzdyno remonto ir stogo dangos remonto darbai priskirtini prie privalomųjų statinių naudojimo ir priežiūros paslaugų, todėl, remdamasis byloje pateiktais atliktų darbų priėmimo aktais, teismas nusprendė, kad atsakovė privalo atlyginti visas šias proporcingai jos daliai tenkančias išlaidas.
10. Teismas taip pat nustatė, kad bendrijos ir ieškovės sudarytoje sutartyje nustatytas bendrųjų patalpų valymo, liftų techninės priežiūros, bendrijos buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugų teikimas bei įkainiai. Teismas nurodė, kad nepateikti įrodymai, jog ieškovė reikalauja per didelių (nepagrįstų) išlaidų atlyginimo. Dėl to teismas nusprendė, kad atsakovė nepagrįstai atsisako apmokėti susidariusią skolą.
11. Teismas pažymėjo, kad išlaidų už šilumos punkto, šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūrą atlyginimas iš atsakovės nereikalaujamas priteisti ir nepatenka į bendrą 4091,81 Eur skolos sumą.
12. Teismas nurodė, kad pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę atsakovei kyla pareiga įrodyti, jog PVM sąskaitose faktūrose nurodyta informacija yra netiksli. Teismo vertinimu, atsakovės tiek priešieškinyje, tiek teismo posėdžio metu jos atstovės nurodyti argumentai nepagrįsti įrodymais, atsakovė siekia įrodinėjimo naštą perkelti ieškovei. Teismas konstatavo, kad ieškovė savo, kaip turto administratorės, teises įgyvendino sąžiningai ir veikė turto savininkų, įskaitant ir atsakovę, interesais, o atsakovė nebendradarbiauja su ieškove, aktyviais veiksmais ar trukdymu užkerta kelią ieškovei vykdyti jos kaip administratorės teises ir pareigas.
13. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2023 m. lapkričio 9 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 23 d. sprendimo dalį dėl atsakovės priešieškinio reikalavimų panaikino ir civilinę bylą dėl šios dalies nutraukė; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.
14. Kolegija nurodė, kad atsakovė turi pareigą įrodyti savo atsikirtimus. Ar ieškovė įvykdė pareigą įrodyti reikalavimą pagrindžiančias aplinkybes, yra sprendžiama pagal jos pateiktus įrodymus dėl konkrečių bylos aplinkybių ir pagal atsakovės pateiktus atsikirtimus bei juos įrodančius duomenis. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo.
15. Kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia atsakovė, byloje esantys įrodymai patvirtina ginčo darbų (paslaugų) atlikimą. Ieškovė pateikė PVM sąskaitas faktūras (už 2021 m. rugsėjo mėn. – 2022 m. sausio mėn. laikotarpį) ir atliktų darbų aktus, kurie patvirtina, jog ieškovė ar administravimo sutarties pagrindu kitas asmuo atliko atsakovės ginčijamus darbus (bendrųjų patalpų valymą, lifto techninę priežiūrą, spynos cilindro keitimą, nuotekų vamzdyno remontą ir kt.). Iš ieškovės 2022 m. sausio mėn. išrašytos PVM sąskaitos faktūros Nr. MBSJ220039 matyti, kad ieškovė išskaičiavo išlaidas už šilumos punkto, šildymo ir karšto vandens sistemų priežiūrą, todėl šių išlaidų atlyginimas nepatenka į ieškovės reikalaujamą priteisti sumą.
16. Kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, jog ieškovė dėl liftų priežiūros ir patalpų valymo yra sudariusi sutartis su kitais paslaugų teikėjais, neatleidžia atsakovės nuo pareigos apmokėti ieškovės patirtas išlaidas už suteiktas paslaugas, tai nepaneigia ieškovės paslaugų (patalpų valymo, liftų priežiūros) suteikimo fakto. Atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad minėtos paslaugos nebuvo realiai suteiktos.
17. Kolegija nurodė, jog nėra teisiškai reikšmingos ir apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad atsakovei ieškovės prižiūrimuose pastato aukštuose nepriklauso joks nekilnojamasis turtas, atsakovė negali net patekti į tam tikrus aukštus ar kad tų aukštų koridoriais ir kitomis bendrosiomis patalpomis naudojasi tik kitų aukštų savininkai bei naudotojai, o atsakovė šiomis patalpomis nesinaudoja. Kolegija pažymėjo, kad bendrųjų namo objektų išlaikymo pareiga kyla ne iš faktinio jų naudojimo, bet iš daiktinės teisės pagrindu atsirandančios bendraturčio prievolės išlaikyti tinkamą bendrosios nuosavybės objektų būklę. Įstatymuose, reglamentuojančiuose daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigas, yra įtvirtinta bendroji taisyklė, jog bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti.
18. Kolegija nusprendė, kad byloje pateikti įrodymai suteikia pakankamą pagrindą padaryti išvadą, jog ieškovės nurodyti darbai buvo atlikti, todėl už juos privalu atsiskaityti. Atsakovei neįrodžius, kad ieškovės prašomas priteisti išlaidų atlyginimas yra nepagrįstas, ir byloje esant įrodymams, patvirtinantiems, jog tokios išlaidos buvo realiai patirtos, šių išlaidų atlyginimą pirmosios instancijos teismas tinkamai priteisė ieškovei iš atsakovės.
19. Kolegija pažymėjo, kad atsakovės priešieškinio reikalavimas pripažinti, jog ieškovės išrašytose sąskaitose faktūrose nurodytos paslaugos (darbai) nebuvo suteiktos (atlikti), nesukeltų jokių materialinių teisinių padarinių, t. y., patenkinus priešieškinio reikalavimą ir pripažinus, jog sąskaitose faktūrose nurodytos paslaugos (darbai) nebuvo suteikti (atlikti), susidarytų ydinga situacija, kai sąskaitose nurodytos paslaugos pripažintos nesuteiktomis, o pačios sąskaitos faktūros bei jų išrašymo teisinis pagrindas (2021 m. liepos 1 d. administravimo sutartis Nr. MBST-SUT-21-108) išliktų galiojantys ir nenuginčyti. Toks atsakovės priešieškinio reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nusprendė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl priešieškinio reikalavimų panaikinti ir bylą dėl šios dalies nutraukti (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
20. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 9 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 23 d. sprendimo dalis visiškai patenkinti ieškovės ieškinį, ir šią sprendimo dalį panaikinti bei dėl šios dalies priimti naują procesinį sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti atsakovei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
20.1. Teismai nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.82–4.85 straipsnių nuostatas, o ne CK 4.75–4.81 straipsnių nuostatas, ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2023 m. vasario 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-403/2023 suformulavo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, kad CK 4.82–4.85 straipsniuose įtvirtintas teisinis reguliavimas turi būti taikomas visa apimtimi tik tada, kai butai sudaro ne mažiau kaip pusę pastato naudingojo ploto ir dėl to pastatas pagal paskirtį yra gyvenamasis namas. Nagrinėjamoje byloje pastato didžiąją dalį sudaro negyvenamosios patalpos, o gyvenamosios patalpos (butai) sudaro tik apie 6,17 proc. (skaičiuojant su atskiroms gyvenamosioms patalpoms bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiomis bendrojo naudojimo patalpomis – 7,09 proc.) dalį, todėl pastato pagrindinė naudojimo paskirtis yra administracinė ir jis negali būti laikomas daugiabučiu namu, kuriam taikomos CK 4.82–4.85 straipsnių nuostatos.
20.2. Atsakovė nėra sudariusi su ieškove paslaugų sutarties dėl pastato administravimo, taip pat nėra teismo sprendimo, kuriuo būtų nustatyta valdymo, naudojimosi ir disponavimo pastato bendrosios dalinės nuosavybės objektais tvarka. 2021 m. liepos 1 d. sutartis negali būti laikoma pastato bendraturčių sutarimu dėl pastato bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo, naudojimosi ir disponavimo jais, nes šią sutartį su ieškove sudarė ne visi pastato patalpų savininkai, o bendrija, kurios nariams priklauso tik nedidelė pastato patalpų dalis. Atsakovė, kaip didžiausios pastato dalies patalpų savininkė, yra sudariusi sutartis su kitais paslaugų teikėjais (elektros energijos, šilumos ir karšto vandens, šalto vandens ir nuotekų, liftų priežiūros ir kt.), jiems už tai sumoka, o po to šias išlaidas paskirsto pastato patalpų savininkams proporcingai jų turimų patalpų plotui. Dėl to atsakovė nesutinka mokėti ieškovei už paslaugas, už kurias ji jau yra sumokėjusi kitiems subjektams, ar už paslaugas, kurios teikiamos tik bendrijai (bendrijos nariams), bet ne atsakovei ir kitiems pastato patalpų savininkams.
20.3. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos teismų praktikos įrodinėjimo ir įrodymų naštos paskirstymo klausimais. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovė turėjo įrodyti, jog ieškovė nesuteikė jai paslaugų, neatitinka bendrosios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės, pagal kurią įrodinėti privalo tas, kuris teigia, o ne tas, kuris neigia, nes neigiamų aplinkybių įrodinėjimas yra sudėtingesnis, nei teisę sukuriančių aplinkybių. Tai reiškia, kad ne atsakovė turėjo įrodinėti neigiamas aplinkybes, jog ieškovė jai nesuteikė paslaugų, bet ieškovė turėjo įrodinėti pozityvias aplinkybes, t. y. kad ji suteikė paslaugas atsakovei.
20.4. Teismai nepagrįstai priteisė iš atsakovės privalomąsias kaupiamąsias lėšas namui atnaujinti ir taip nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-403/2023 37 punkte nurodyta, kad kitos (negyvenamosios) paskirties pastatų, priklausančių bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise, išsaugojimas nėra viešasis interesas, todėl įstatymų leidėjas tokių pastatų bendraturčiams nenustatė pareigos pasirinkti vieną iš pastatų valdymo formų (butų ir kitų patalpų savininkų bendrija, jungtinės veiklos sutartis ar administravimas, pasirinkus (paskyrus) bendrojo naudojimo objektų administratorių), taip pat nenustatė prievolės reguliariai kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui (statiniui) atnaujinti pagal privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus.
20.5. Dalis skolos priteista už bendrijos buhalterinės apskaitos tvarkymą, tačiau teismai nepagrindė, kodėl nusprendė, kad atsakovė turi mokėti už kitam subjektui – bendrijai – suteiktas pasaugas.
20.6. Teismai nepagrįstai ieškovės pateiktas PVM sąskaitas faktūras vertino kaip oficialius (lot. prima facie) ar kitokius privilegijuotus įrodymus, taip pat nepagrįstai nusprendė, kad atsakovė, nesutikdama su PVM sąskaitos faktūros turiniu, turėjo ginčyti tą PVM sąskaitą faktūrą ginčo teisenos tvarka. Teismai nepašalino abejonių dėl faktinio paslaugų suteikimo, nepasiūlė ieškovei pateikti papildomų įrodymų.
20.7. Teismai neatsižvelgė į atsakovės argumentus, kad tuo atveju, jeigu pastatas būtų kvalifikuojamas kaip daugiabutis (ar jam prilygintas) namas, ieškovė turėtų pateikti Daugiabučio gyvenamojo namo ar kitos paskirties pastato (pastatų) bendrojo naudojimo objektų aprašą. Be šio aprašo nebuvo galimybės nustatyti, kokius bendrojo naudojimo objektus ieškovė prižiūri.
20.8. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320 straipsnio 1 dalį, nes nutartyje nepasisakė dėl dalies esminių atsakovės apeliacinio skundo argumentų, susijusių su bendrojo naudojimo patalpų priskyrimu viso pastato patalpų savininkams arba atskirų tam tikro aukšto patalpų savininkams, taip pat visų pastate esančių liftų priklausymu nuosavybės teise atsakovei.
21. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
21.1. Atsakovės kasacinis skundas grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį, apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Dėl to atsakovė naujomis aplinkybėmis negali remtis ir kasaciniame procese, tai laikytina piktnaudžiavimu procesu.
21.2. Pastatą, esantį Vilniuje, Panerių g. 39, administruoja šio pastato patalpų savininkų 2018 m. liepos 12 d. įsteigta bendrija. Minėtame pastate yra 15 butų ir 62 negyvenamosios patalpos. Sprendimas sudaryti 2021 m. liepos 1 d. administravimo sutartį su ieškove priimtas paskelbus visų butų ir kitų patalpų savininkų, o ne tik bendrijos narių balsavimą (savininkams išsiųsti 77 biuleteniai, gauti užpildyti 53 butų ir kitų patalpų savininkų biuleteniai, iš jų 5 – negaliojantys). Šis sprendimas ir jo pagrindu sudaryta sutartis yra galiojantys ir nenuginčyti.
21.3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 15 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-403/2023, šioje byloje negalima remtis, nes šioje byloje situacija skiriasi – patys kitų patalpų (ne butų) savininkai priėmė sprendimą sudaryti sutartį su ieškove. Minėtoje nutartyje kasacinis teismas nurodė atvejus, kai pastatų bendraturčiai neturi pareigos pasirinkti vienos iš pastatų valdymo formų. Tačiau kasacinio teismo praktikoje nebuvo nagrinėjamas klausimas, kai sutarties su administratoriumi sudarymo teisinis pagrindas yra ne tik butų, bet ir kitų patalpų savininkų sprendimas.
21.4. Liftai yra bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektai. Minėta sutartimi liftų priežiūrą atlikti pavesta ieškovei. Vien tai, kad atsakovė liftų priežiūrai yra sudariusi sutartį su kitu paslaugų teikėju, neatleidžia jos nuo pareigos apmokėti ieškovės patirtas išlaidas už liftų techninę priežiūrą.
21.5. Aplinkybės, kad atsakovei ieškovės valomuose pastato aukštuose nepriklauso nekilnojamasis turtas ar kad atsakovė negali patekti į nurodytus aukštus arba kad šių aukštų koridoriais ir kitomis aukštų bendrosiomis patalpomis, jei tokių yra, naudojasi tik atitinkamų aukštų savininkai bei naudotojai, kad tam tikros bendrojo naudojimo patalpos nuosavybės teise priklauso ne visiems bendraturčiams, kad dalį atsakovės patalpų valo jos darbuotoja – valytoja, nesudaro teisėto pagrindo atsakovei atsisakyti atsiskaityti su ieškove už suteiktą bendrojo naudojimo patalpų valymą. Kasacinio teismo ne kartą pabrėžta, kad bendrųjų namo objektų išlaikymo pareiga kyla ne iš faktinio jų naudojimo, bet iš daiktinės teisės pagrindu atsirandančios bendraturčio prievolės išlaikyti tinkamą bendrosios nuosavybės objektų būklę.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų
22. Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio pirmąją dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-684/2021 19 punktą). Nuostatos, kad kasacinis teismas kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų, teisėjų kolegija laikosi nagrinėdama atsakovės kasacinį skundą, nes nenustatyta pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys).
23. Kasaciniu skundu atsakovė skundžia apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis visiškai patenkinti ieškovės ieškinį. Apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl atsakovės priešieškinio reikalavimų panaikinta ir civilinė byla dėl šios dalies nutraukta, atsakovės kasaciniu skundu nėra skundžiama, taigi, ši nutarties dalis nagrinėjamoje byloje nėra kasacinio peržiūrėjimo objektas.
Dėl kitos (ne gyvenamosios) paskirties pastato bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo
24. Byloje kilo ginčas dėl pastato bendraturčių pareigos išlaikyti ir prižiūrėti bendrojo naudojimo objektus vykdymo. Kasaciniu skundu pirmiausia keliamas klausimas, ar bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir taikė bei aiškino tokius teisinius santykius reglamentuojančias CK ketvirtosios knygos ir kitų teisės aktų normas.
25. Civiliniai teisiniai santykiai, susiklostantys tarp daugiabučių gyvenamųjų namų bendraturčių, reglamentuojami CK 4.82–4.85 straipsniuose, o CK 4.75–4.81 straipsniuose reglamentuojami santykiai, susiklostantys tarp bendraturčių, kurie įgyvendina bendrosios nuosavybės teisę valdydami, naudodami ir disponuodami kitos paskirties nuosavybės teisės objektus, kurie nepatenka į teisės normų, reglamentuojančių daugiabučių gyvenamųjų namų butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimą, sritį.
26. Kasacinio teismo praktikoje dėl minėtų teisės normų aiškinimo ir taikymo yra suformuluota tokia taisyklė: sprendžiant, kurios (CK 4.75–4.81 straipsniuose ar CK 4.82–4.85 straipsniuose įtvirtintos) teisės normos reglamentuoja santykius, susiklostančius pastato, kuriame yra butų ir kitų patalpų, bendraturčiams įgyvendinant bendrosios dalinės nuosavybės teises, pirmiausiai reikia įvertinti, ar tame pastate esantys butai ir kitos patalpos pastato bendraturčiams priklauso asmeninės nuosavybės teise. Jeigu pastate esantys butai ir kitos patalpos bendraturčiams priklauso ne asmeninės, bet bendrosios dalinės nuosavybės teise ir bendraturčiai name esančiais butais ir kitomis patalpomis naudojasi pagal nustatytą naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarką, turi būti taikomas CK 4.75–4.81 straipsniuose įtvirtintas teisinis reguliavimas. Jeigu pastate esantys butai ir kitos patalpos bendraturčiams priklauso asmeninės nuosavybės teise, o tokie asmenys pastato bendraturčiai yra tik dėl to, kad jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso pastato bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga (CK 4.82 straipsnio 1 dalis), taikomas CK 4.82–4.85 straipsniuose įtvirtintas teisinis reguliavimas. Ar CK 4.82–4.85 straipsniuose įtvirtintas teisinis reguliavimas tokiu atveju turi būti taikomas visa apimtimi, priklauso nuo to, kokią pastato naudingojo ploto dalį sudaro butai. Jeigu jie sudaro ne mažiau kaip pusę tokio ploto ir dėl to pastatas pagal paskirtį yra gyvenamasis namas, CK 4.82–4.85 straipsniuose įtvirtintas teisinis reguliavimas taikomas visa apimtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-403/2023, 43 punktas).
27. Kasaciniame skunde atsakovė teigia, kad, vadovaujantis minėta teisės aiškinimo ir taikymo taisykle, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai taikė CK 4.82–4.85 straipsnių nuostatas, o ne CK 4.75–4.81 straipsnių nuostatas, ir taip nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos. Ginčo pastato didžiąją dalį sudaro negyvenamosios patalpos, todėl pastato pagrindinė naudojimo paskirtis yra administracinė ir jis negali būti laikomas daugiabučiu gyvenamuoju namu, kuriam taikomos CK 4.82–4.85 straipsnių nuostatos.
28. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su nurodytu argumentu, nes nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kokią ginčo pastato naudingojo ploto dalį atitinkamai sudaro gyvenamosios patalpos (butai) ir negyvenamosios patalpos (administracinės, gamybos, pramonės, prekybos) ir kokia atitinkamai yra viso pastato pagrindinė naudojimo paskirtis. Nors atsakovė tiek atsiliepime į ieškinį, tiek apeliaciniame skunde rėmėsi ta aplinkybe, jog ginčo pastato pagrindinė naudojimo paskirtis – administracinė, ir byloje pateikė tai patvirtinančius VĮ Registrų centro duomenis (žr. atsakovės 2022 m. rugpjūčio 23 d. prašymo dėl papildomų dokumentų priėmimo (registracijos Nr. DOK-139475) priedą Nr. 3), bylą nagrinėję teismai dėl šių atsakovės argumentų ir įrodymų vertinimo procesiniuose sprendimuose nepasisakė. Be to, teismų procesiniuose sprendimuose ginčo pastatas nurodomas kaip daugiabutis namas, nors atsakovė byloje įrodinėjo, kad jame esančios gyvenamosios patalpos (butai) sudaro mažąją dalį visų jame esančių patalpų. Vadovaujantis minėta kasacinio teismo nutartimi suformuluota teisės aiškinimo ir taikymo taisykle, aplinkybės, kokią ginčo pastato naudingojo ploto dalį atitinkamai sudaro gyvenamosios patalpos (butai) ir negyvenamosios patalpos (administracinės, gamybos, pramonės, prekybos) ir kokia atitinkamai yra viso pastato pagrindinė naudojimo paskirtis, yra teisiškai reikšmingos sprendžiant tokio pobūdžio ginčą, nes nuo to priklauso, koks teisinis reguliavimas ir kokia apimtimi (visam pastatui ar tik jo daliai) taikytinas konkrečiu atveju.
29. Pažymėtina, kad pagal minėtą taisyklę taip pat būtina įvertinti, ar ginčo pastate esantys butai ir kitos patalpos pastato bendraturčiams priklauso asmeninės nuosavybės teise. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tais atvejais, kai pastate esantys butai ir kitos patalpos bendraturčiams priklauso asmeninės nuosavybės teise, tokie asmenys pastato bendraturčiai yra tik dėl to, kad jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso pastato bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga (bendrojo naudojimo objektai, aptarnaujantys butus ir kitas patalpas, kurių panaudojimas pagal paskirtį sudaro prielaidas gauti tą naudą, kurios paprastai siekia nuosavybės teisę į butus ir kitas patalpas įgyjantys asmenys). Kadangi butai ir kitos patalpos pastato bendraturčiams priklauso asmeninės nuosavybės teise, tik jie turi teisę priimti tokius sprendimus dėl šių objektų valdymo, naudojimo bei disponavimo jais, kad gautų savo siekiamą naudą. Pastato bendrojo naudojimo objektų teikiama nauda pastato bendraturčiams pasireiškia tik tuo, kad teisių į juos tinkamas įgyvendinimas turi sudaryti prielaidas butų ir kitų patalpų savininkų teisių tinkamam įgyvendinimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-403/2023, 44 punktas).
30. Nagrinėjamoje byloje atsakovė tiek pirmosios instancijos teisme pateiktuose procesiniuose dokumentuose (priešieškinyje, 2022 m. rugpjūčio 23 d. prašyme dėl papildomų dokumentų priėmimo), tiek apeliaciniame skunde nurodė, kad tam tikros ginčo pastate esančios bendrojo naudojimo patalpos nuosavybės teise priklauso vienam arba keliems, bet ne visiems bendraturčiams (pvz., pastato visas pirmo aukšto koridorius nuosavybės teise priklauso tik atsakovei). Byloje taip pat buvo pateikti VĮ Registrų centro duomenys apie ginčo pastate esančias patalpas ir jų savininkus. Tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šių aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų vertinimo sprendime apskritai nepasisakė, o apeliacinės instancijos teismo nutartyje pasisakyta tik tuo aspektu, kad tam tikrų bendrojo naudojimo patalpų nenaudojimo faktas neturi teisinės reikšmės ir nepaneigia bendraturčio prievolės išlaikyti tinkamą bendrosios nuosavybės objektų būklę. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje būtina nustatyti, kokia nuosavybės forma ginčo pastate esančios patalpos priklauso jų savininkams, taip pat kurios iš ginčo pastate esančių bendrojo naudojimo patalpų priklauso visiems, o kurios, kaip įrodinėjo atsakovė, – tik vienam ar keliems konkretiems bendraturčiams, nes tai lemia, ar šios patalpos laikytinos bendrojo naudojimo objektais. Nuo to atitinkamai priklauso pastato bendraturčių pareigų, susijusių su bendro daikto išlaikymu ir išsaugojimu, apimtis.
31. Pagal CK 4.83 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. Tuo tikslu butų ir kitų patalpų savininkai gali įsteigti butų ir kitų patalpų savininkų bendriją arba sudaryti jungtinės veiklos sutartį, arba CK 4.84 straipsnyje nustatyta tvarka pasirinkti bendrojo naudojimo objektų administratorių.
32. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad daugiabučių namų butų ir kitų patalpų savininkai turi ne tik teisę, bet ir pareigą pasirinkti vieną iš daugiabučio namo valdymo formų (įsteigti butų ir kitų patalpų savininkų bendriją, sudaryti jungtinės veiklos sutartį arba pasirinkti bendrojo naudojimo objektų administratorių). Priešingu atveju nustatoma daugiabučio namo valdymo forma – bendrojo naudojimo objektų administravimas. Tokiu būdu yra užtikrinamas ne tik privatus daugiabučių namų savininkų, bet ir viešasis interesas tinkamai eksploatuoti ir išsaugoti daugiabučius namus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-403/2020, 25 punktas). Pagal minėtą teisinį reguliavimą, bet kuri iš CK nustatytų daugiabučių namų valdymo formų (butų ir kitų patalpų savininkų bendrija, jungtinės veiklos sutartis ar administravimas, pasirinkus (paskyrus) bendrojo naudojimo objektų administratorių) yra pakankama, kad būtų užtikrintas daugiabučių namų savininkų, o kartu ir viešasis interesas tinkamai eksploatuoti ir išsaugoti daugiabučius namus (ten pat, 26 punktas).
33. Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad kitos (ne gyvenamosios) paskirties pastatų, priklausančių bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise, išsaugojimas nėra viešasis interesas, todėl įstatymų leidėjas tokių pastatų bendraturčiams nenustatė pareigos pasirinkti vieną iš pastatų valdymo formų (butų ir kitų patalpų savininkų bendrija, jungtinės veiklos sutartis ar administravimas, pasirinkus (paskyrus) bendrojo naudojimo objektų administratorių), taip pat nenustatė prievolės reguliariai kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui (statiniui) atnaujinti pagal privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-403/2023, 37 punktas).
34. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad ginčo pastato patalpų savininkų teisėms ir pareigoms, susijusioms su bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymu, naudojimu ir priežiūra, įgyvendinti įsteigta daugiabučio namo Panerių g. 39 savininkų bendrija (teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, viešai skelbiamais Juridinių asmenų registro duomenimis, šio juridinio asmens pavadinimas – Pastato, Panerių g. 39, Vilnius, patalpų savininkų bendrija „Panerių 39“). Ši bendrija 2021 m. liepos 1 d. su ieškove sudarė administravimo sutartį dėl joje nustatytų paslaugų teikimo.
35. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, sistemiškai aiškindamas CK 4.84 straipsnio 1, 2, 12 dalyse nustatytą teisinį reguliavimą, konstatavo, kad administratorius gali veikti dviem atvejais: pirma, kai butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia savininkų bendrijos (arba ji likviduota) arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties (arba ji nutraukta) (būti paskirtuoju administratoriumi), antra, kai tokie savininkai pasirenka vieną iš šių bendrosios dalinės nuosavybės valdymo formų (įsteigia savininkų bendriją arba sudaro jungtinės veiklos sutartį) ir dar sudaro sutartį su administratoriumi (Konstitucinio Teismo 2016 m. spalio 5 d. nutarimas Nr. KT25-N12/2016).
36. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad tais atvejais, kai daugiabučių namų savininkų bendrijos sudaro sutartis su bendrojo naudojimo objektų administratoriais, nepriklausomai nuo administravimo paslaugų, kurias pagal tokias sutartis įsipareigoja teikti administratoriai, apimties, daugiabučių namų savininkų bendrijos išlieka daugiabučių namų valdymo forma, užtikrinančia daugiabučių namų savininkų, o kartu ir viešąjį interesą tinkamai eksploatuoti ir išsaugoti daugiabučius namus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-403/2020, 30 punktas).
37. Atsakovė, kaip minėta, byloje įrodinėjo, kad ginčo pastatas negali būti laikomas daugiabučiu gyvenamuoju namu, todėl šiuo atveju taikytinos CK 4.75–4.81 straipsnių nuostatos. Pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį, bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Pagal CK 4.76 straipsnį, kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms.
38. Kasaciniame skunde atsakovė nurodo, kad 2021 m. liepos 1 d. sutartis negali būti laikoma pastato bendraturčių sutarimu dėl pastato bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo, naudojimosi ir disponavimo jais, nes šią sutartį su ieškove sudarė ne visi pastato patalpų savininkai, o bendrija, kurios nariams priklauso tik nedidelė pastato patalpų dalis. Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė teigia, kad šios aplinkybės nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, todėl atsakovė negali jomis remtis kasaciniame procese. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokios aplinkybės, nors ir nebuvo nurodytos atsakovės procesiniuose dokumentuose, tačiau jomis atsakovės atstovė rėmėsi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme 2023 m. gegužės 3 d. teismo posėdyje. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti, jog šiuo atveju nesilaikyta CPK 347 straipsnio 2 dalyje nustatyto draudimo kasaciniame skunde remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme.
39. Minėta, kad tais atvejais, kai bendrojo naudojimo objektų administratoriai teikia paslaugas pagal sutartis, sudarytas su daugiabučių namų savininkų bendrijomis, ne administratoriai, o būtent daugiabučių namų savininkų bendrijos išlieka daugiabučių namų valdymo forma (žr. šios nutarties 36 punktą).
40. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė atsiliepime į priešieškinį nurodė, jog ginčo pastatas yra vientisas kompleksas, nėra registruota faktų apie jo atskirų dalių funkcionavimą; bendrija yra viena teisėta viso pastato, įskaitant jo administracinę ir gyvenamąją dalis, bendrojo naudojimo objektų valdytoja. Atsakovė tokių aplinkybių šioje byloje neneigė ir neįrodinėjo priešingai, t. y. jog minėta bendrija įsteigta ne viso ginčo pastato, o tik jo dalies patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektams naudoti, valdyti, prižiūrėti. Taigi, bendrijos, kaip ginčo pastato patalpų savininkų pasirinktos valdymo formos, kompetencijos ribų klausimas šioje byloje nebuvo keliamas, todėl tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pažymėtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovė prieštaravo ieškovės prašymui įtraukti į bylą minėtą bendriją trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, procesiniu statusu, o teismas šio prašymo nepatenkino.
41. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovė kitoje civilinėje byloje pareikštu ieškiniu ginčijo bendrijos sprendimus, kurių pagrindu su ieškove buvo sudaryta 2021 m. liepos 1 d. administravimo sutartis. Toje byloje priimtais ir įsiteisėjusiais pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų procesiniais sprendimais konstatuota, kad ginčijami bendrijos sprendimai priimti ne tik jos narių, o visų pastato patalpų savininkų balsų dauguma. Minėtą bylą nagrinėję teismai nenustatė tokių procedūrinių pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą panaikinti nurodytus bendrijos sprendimus, todėl UAB „Paslaugų ratas“ ieškinio ir apeliacinio skundo reikalavimus atmetė (žr. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. sausio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-86-981/2023, kuria paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 29 d. sprendimas).
42. Taigi, 2021 m. liepos 1 d. administravimo sutarties sudarymo teisėtumo klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje šalių nurodytas ir įrodinėtas aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami jų pareikšti reikalavimai bei atsikirtimai į juos, taip apibrėžiant ir šios bylos nagrinėjimo ribas, neturi pagrindo konstatuoti, jog 2021 m. liepos 1 d. administravimo sutartis apskritai negali būti teisinis pagrindas ieškovei teikti atsakovei paslaugas, susijusias su ginčo pastato bendrojo naudojimo objektų administravimu, eksploatacija ir priežiūra, ir reikalauti už jas sumokėti.
43. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovei įrodinėjant, jog paslaugas, už kurias ieškovė reikalauja sumokėti, atsakovei teikia kiti paslaugų teikėjai (pvz., liftų techninės priežiūros) arba tokios paslaugos teikiamos ne visiems bendraturčiams, o tik jų daliai (pvz., patalpų valymo), bylą nagrinėję teismai turėjo nustatyti ir įvertinti šias aplinkybes. Šiuo atveju, kaip minėta, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nevertino atsakovės pateiktų įrodymų ir nesiaiškino, kokia nuosavybės forma ginčo pastate esančios patalpos, įskaitant bendrojo naudojimo patalpas, priklauso jų savininkams (atsižvelgiant į pateiktus duomenis, jog tam tikros bendrojo naudojimo patalpos yra priskirtos vienam ar keliems konkretiems bendraturčiams priklausančioms patalpoms). Pagal Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo (toliau – Bendrijų įstatymas) 2 straipsnio 15 dalies 3 punktą, pastato bendrojo naudojimo objektais laikomos pastato bendrojo naudojimo patalpos ir kitos pastato dalys – pastato laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, bendrojo naudojimo balkonai, lodžijos, terasos, jeigu jie nuosavybės teise nepriklauso atskiriems savininkams. Bylą nagrinėję teismai nesiaiškino, ar ginčo pastate esančios bendrojo naudojimo patalpos, kurių administravimo, priežiūros (valymo ir kt.) paslaugas ieškovė reikalauja apmokėti iš visų pastato patalpų savininkų, tarp jų ir atsakovės, šiuo atveju, įvertinus susidariusią specifinę faktinę situaciją, atitinka bendrojo naudojimo objekto sampratą. Šios aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant dėl ieškovės reikalavimo priteisti skolą už minėtas paslaugas pagrįstumo.
44. Liftai yra potencialiai pavojingi įrenginiai (Lietuvos Respublikos potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros įstatymo (toliau – PPĮPĮ) 3 straipsnio 5 punktas). Potencialiai pavojingų įrenginių savininkai užtikrina potencialiai pavojingų įrenginių naudojimą, laikymą (saugojimą), priežiūrą pagal potencialiai pavojingų įrenginių priežiūros norminių teisės aktų ir gamintojo pateiktų potencialiai pavojingų įrenginių techninių dokumentų reikalavimus (PPĮPĮ 12 straipsnio 1 dalis). PPĮPĮ 12 straipsnio 2 dalyje nustatytos potencialiai pavojingo įrenginio savininko pareigos, viena iš jų – pačiam atlikti nuolatinę potencialiai pavojingo įrenginio priežiūrą, jeigu vykdomi šio įstatymo 11 straipsnio 2 ir 3 dalių reikalavimai, arba sudaryti sutartį su juridiniu ar fiziniu asmeniu, atitinkančiu šio įstatymo 11 straipsnio 2 ir 3 dalių reikalavimus, dėl nuolatinės potencialiai pavojingo įrenginio priežiūros atlikimo. Pagal PPĮPĮ 2 straipsnio 4 dalį, potencialiai pavojingo įrenginio savininkas – juridinis ar fizinis asmuo, kuriam potencialiai pavojingas įrenginys priklauso nuosavybės teise, arba potencialiai pavojingo įrenginio valdytojas, kuris valdo, naudoja potencialiai pavojingą įrenginį ir juo disponuoja turto patikėjimo teise.
45. Atsakovė byloje pateikė įrodymus, kad Potencialiai pavojingų įrenginių valstybės registre yra įregistruoti keturi atsakovei priklausantys liftai, esantys ginčo pastate. Procesiniuose dokumentuose atsakovė nurodė, kad veikiantys yra du liftai, t. y. keleivinis liftas Nr. LF-01-11383 ir krovininis liftas Nr. 02-00705, šių liftų nuolatinės techninės priežiūros paslaugas teikia UAB „Schindler – liftas“ pagal 2018 m. gegužės 25 d. sudarytą sutartį su atsakove, o ieškovės nurodyto UAB „Baltijos liftai“ prižiūrimo lifto (registracijos Nr. LF-01-101736) ginčo pastate nėra. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai neatliko šių atsakovės nurodytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų vertinimo. Teismai nesiaiškino, kurio iš ginčo pastate esančių liftų techninės priežiūros paslaugas reikalaujama apmokėti pagal ieškovės pateiktas sąskaitas atsakovei, ar tas liftas yra bendrojo naudojimo objektas, atsižvelgiant į atsakovės įrodinėtas aplinkybes, jog visų ginčo pastate esančių liftų savininkė yra atsakovė, ir pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą, pagal kurį pareiga atlikti nuolatinę potencialiai pavojingo įrenginio priežiūrą tenka jo savininkui ar valdytojui. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2021 m. liepos 1 d. administravimo sutartyje, detalizuojant teikiamas paslaugas, nurodyta: „6. Liftų techninė priežiūra 3 vnt.“, nors, kaip minėta, atsakovė nurodė, jog ginčo pastate veikiantys yra tik du liftai.
46. Pažymėtina ir tai, kad, byloje tarp šalių kilus ginčui dėl ieškovės reikalavimo apmokėti skolą už minėtų bendrojo naudojimo objektų administravimą, priežiūrą ir remontą, atsakovė kėlė klausimą dėl ginčo pastato bendrojo naudojimo objektų aprašo nepateikimo. Bendrijų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad bendrojo naudojimo objektų aprašas – pagal Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintą tipinę formą parengtas dokumentas, kuriame nurodoma daugiabučio gyvenamojo namo ar kitos paskirties pastato (pastatų) bendrojo naudojimo objekto rūšis, paskirtis, požymiai, buvimo vieta, su objektu susiję butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkai ir kiti objektą charakterizuojantys duomenys. Pagal Bendrijų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 10 punktą, bendrijos narių visuotinis susirinkimas tvirtina bendrojo naudojimo objektų aprašą. Už bendrojo naudojimo objektų aprašo sudarymą ir tvarkymą atsako bendrijos pirmininkas (Bendrijų įstatymo 14 straipsnio 6 dalies 8 punktas). Bendrojo naudojimo objektų aprašą svarsto ir teikia visuotiniam susirinkimui (įgaliotinių susirinkimui) tvirtinti bendrijos valdyba (Bendrijų įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Iš 2021 m. liepos 1 d. administravimo sutartyje pateiktos administravimo paslaugų detalizacijos 1.8 punkto matyti, kad ieškovė įsipareigojo sudaryti namo aprašą, tačiau toks dokumentas byloje nebuvo pateiktas. Teisėjų kolegija pritaria atsakovės kasacinio skundo argumentams, kad ieškovė turėjo pateikti ginčo pastato bendrojo naudojimo objektų aprašą, nes be šio aprašo nėra galimybės nustatyti, kokius bendrojo naudojimo objektus ieškovė prižiūri. Kadangi tarp šalių kilo ginčas, ar tam tikros ginčo pastato patalpos ir įrenginiai (liftai) laikytini bendrojo naudojimo objektais, bylą nagrinėję teismai turėjo atsižvelgti ir įvertinti minėtus atsakovės argumentus, pasiūlyti ieškovei pateikti papildomus įrodymus, tačiau tai nebuvo padaryta, teismų procesiniuose sprendimuose dėl šių argumentų nepasisakyta.
47. Atsakovė, be kita ko, nesutiko su ieškovės reikalavimo dalimi dėl skolos už bendrijos buhalterinės apskaitos tvarkymą priteisimo. Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai nepagrindė, kodėl nusprendė, jog atsakovė turi mokėti už kitam subjektui – bendrijai – suteiktas pasaugas. Teisėjų kolegija, viena vertus, sutinka, kad, atsakovei byloje ginčijant prievolę sumokėti už šią konkrečią paslaugą, bylą nagrinėję teismai turėjo įvertinti šiuos argumentus ir dėl jų pasisakyti procesiniuose sprendimuose. Kita vertus, kaip minėta, atsakovė byloje neneigė ir neginčijo, kad nurodyta bendrija įsteigta viso ginčo pastato, o ne tik jo dalies patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektams naudoti, valdyti, prižiūrėti. Pagal Bendrijų įstatymo 21 straipsnio 3 dalies 2 punktą, butų ir kitų patalpų (pastatų) savininkai privalo teisės aktų ir bendrijos organų nustatyta tvarka apmokėti bendrojo naudojimo objektų išlaikymo ir naudojimosi jais išlaidas, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas į kaupiamuosius bendrijos fondus. Nurodyta įstatymo nuostata tokią prievolę nustato visiems pastato, kuriame įsteigta bendrija, patalpų savininkams, o ne tik bendrijos nariams. Bendrija yra ginčo pastato patalpų savininkų pasirinkta bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų valdymo forma, tokio pobūdžio paslaugos, kaip bendrijos buhalterinės apskaitos tvarkymas, kurios detalizuotos 2021 m. liepos 1 d. administravimo sutartyje, laikytinos susijusiomis su pastato bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimu. Tačiau kasacinis teismas nevertina fakto klausimų ir negali pasisakyti dėl šios skolos (jos dydžio) priteisimo pagrįstumo, šis klausimas taip pat perduodamas pirmosios instancijos teismui kartu su kitais ieškovės reikalavimais.
Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo ir įrodymų vertinimo, sprendžiant ginčą dėl pastato bendrojo naudojimo objektų administravimo ir priežiūros paslaugų suteikimo
48. Tinkamo įrodinėjimo proceso užtikrinimas yra neatskiriamas nuo tinkamo įrodinėjimo naštos paskirstymo. Rungtyniško proceso esmė yra ta, kad įrodinėja ta šalis, kuri teigia. Ši principinė nuostata yra įtvirtinta tiek CPK 12 straipsnyje, kuris reglamentuoja rungimosi principą, tiek CPK 178 straipsnyje, kuris apibrėžia įrodinėjimo pareigą. Abiejų šių proceso teisės normų turinys yra iš esmės tapatus: šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, nebent yra remiamasi aplinkybėmis, kurių civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Rungimosi principas, be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020, 59 punktas).
49. Teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024, 28 punktas).
50. Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.
51. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016 23 punktą).
52. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad įrodymų turinio vertinimas yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenagrinėja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-338-415/2015; 2016 m. liepos 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-421/2016 17 punktą, kt.). Kasacine tvarka vertindamas byloje teismų priimtus sprendimus teisės taikymo aspektu dėl proceso teisės normų galimo pažeidimo kasacinis teismas, iš naujo nenustatydamas faktinių bylos aplinkybių, tik pasisako, ar bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė įrodinėjimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-684/2021, 49 punktas).
53. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog atsakovė turėjo įrodyti, kad ieškovė nesuteikė jai paslaugų, neatitinka bendrosios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės, pagal kurią įrodinėti privalo tas, kuris teigia, o ne tas, kuris neigia, nes neigiamų aplinkybių įrodinėjimas yra sudėtingesnis, nei teisę sukuriančių aplinkybių. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra konstatuota, jog „atsakovė turėjo įrodyti, kad ieškovė nesuteikė jai paslaugų“. Skundžiamoje nutartyje nurodyta, kad ieškovė pirmosios instancijos teismui pateikė PVM sąskaitas faktūras (už 2021 m. rugsėjo mėn. – 2022 m. sausio mėn. laikotarpį) ir atliktų darbų aktus, kurie patvirtina, jog ieškovė ar administravimo sutarties pagrindu kitas asmuo atliko atsakovės ginčijamus darbus (bendrųjų patalpų valymą, lifto techninę priežiūrą, spynos cilindro keitimą, nuotekų vamzdyno remontą ir kt.). Taigi, apeliacinės instancijos teismas įvertino byloje pateiktus ieškovės įrodymus ir nusprendė, jog jų pakanka, kad būtų galima konstatuoti ginčo darbų (paslaugų) atlikimą (suteikimą). Papildomai apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog atsakovė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, kad minėti darbai nebuvo atlikti ar kad jie atlikti netinkamai, ar kad minėtos paslaugos nebuvo realiai suteiktos.
54. Minėta, kad bylą nagrinėję teismai netyrė ir nevertino atsakovės nurodytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų, reikšmingų sprendžiant, ar atsakovei kaip ginčo pastato bendraturtei kyla pareiga apmokėti ieškovės pateiktose PVM sąskaitose faktūrose nurodytas paslaugas, taip pat sprendžiant dėl tokios prievolės dydžio. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su atsakovės kasacinio skundo teiginiu, kad bylą nagrinėję teismai nepašalino abejonių dėl faktinio paslaugų suteikimo, nepasiūlė ieškovei pateikti papildomus įrodymus, pašalinančius esminius prieštaravimus dėl tam tikrų paslaugų suteikimo (patalpų valymo, liftų priežiūros), ir taip iš esmės pažeidė pirmiau nurodytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles.
Dėl bylos procesinės baigties
55. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo pastato bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimą, nes nenustatė tokių normų taikymui reikšmingų faktinių aplinkybių, neatsižvelgė į ginčo klausimui aktualius kasacinio teismo praktikoje suformuluotus išaiškinimus. Bylą nagrinėję teismai taip pat netinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nes neištyrė ir neįvertino bei procesiniuose sprendimuose nepasisakė dėl atsakovės pateiktų įrodymų ir nurodytų argumentų, reikšmingų siekiant teisingai išspręsti šį ginčą, nepasiūlė šalims pateikti papildomų įrodymų, pašalinančių esminius prieštaravimus, keliančius abejonių dėl tam tikrų paslaugų suteikimo ir atsakovės pareigos už jas sumokėti.
56. Nustatyti materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimai yra pagrindas panaikinti skundžiamas teismų procesinių sprendimų dalis (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas negali pašalinti nustatytų pažeidimų (CPK 359 straipsnio 4 dalis), nes ginčui išspręsti būtina tirti ir vertinti įrodymus, nustatyti turinčias reikšmės bylai išspręsti faktines aplinkybes. Be to, nustatant bylai reikšmingas faktines aplinkybes ieškovei gali kilti poreikis patikslinti ieškinio reikalavimus. Konstatuotina, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas, kuris negali būti pašalintas apeliacinės instancijos teisme. Dėl to skundžiamos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dalys naikintinos ir bylos dalis dėl ieškovės UAB „Mano Būstas Sostinė“ ieškinio reikalavimų perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis).
57. Naikinant nurodytas skundžiamų teismų procesinių sprendimų dalis, taip pat naikintinos ir teismų sprendimų dalys, kuriomis išspręstas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo klausimas.
58. Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys įtakos skundžiamų teismų procesinių sprendimų dalių teisėtumui ir reikšmės vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl sprendimo įvykdymo atgręžimo
59. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme 2024 m. sausio 30 d. gautas atsakovės prašymas dėl sprendimo įvykdymo atgręžimo. Prašyme nurodoma, kad po apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo atsakovė įvykdė įsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą – 2023 m. lapkričio 13 d. sumokėjo ieškovei 6593,85 Eur (4091,81 Eur priteistą pagrindinę sumą; 1776,04 bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme ir 726 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą).
60. Pagal CPK 762 straipsnio 1 dalį, jeigu teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine ar kasacine tvarka, savo nutartimi galutinai išsprendžia ginčą dėl teisės arba nutraukia bylą, arba palieka ieškinį nenagrinėtą, jis privalo išspręsti sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimą, išskyrus atvejus, kai pagal byloje esančią medžiagą išspręsti sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimą nagrinėjant bylą apeliacine ar kasacine tvarka nėra galimybės. Tokiu atveju šis klausimas perduodamas spręsti pirmosios instancijos teismui.
61. Nagrinėjamu atveju bylos dalis dėl ieškovės UAB „Mano Būstas Sostinė“ ieškinio reikalavimų perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, todėl atsakovės prašymas dėl sprendimo įvykdymo atgręžimo taip pat perduotinas spręsti šiam teismui.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
62. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad atsakovė už kasacinį skundą sumokėjo 92 Eur žyminį mokestį, kasaciniame teisme turėjo 1815 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
63. Ieškovė pateikė duomenis, kad kasaciniame teisme turėjo 1210 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
64. Kasaciniam teismui nusprendus, kad bylos dalis perduotina nagrinėti iš naujo, bylos šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 straipsniu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 23 d. sprendimo dalis, kuriomis visiškai patenkintas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mano Būstas Sostinė“ ieškinys ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. lapkričio 9 d. nutarties dalis, kuriomis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 23 d. sprendimo dalys dėl ieškinio reikalavimų paliktos nepakeistos ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme, ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjos Sigita Rudėnaitė
Egidija Tamošiūnienė
Agnė Tikniūtė