Civilinė byla Nr. e3K-3-321-1075/2020
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-37926-2018-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.18.2, 2.8.2.5
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. lapkričio 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (pranešėja), Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo T. O. (T. O.) ir atsakovės individualios įmonės „Devilmora“ kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo T. O. ieškinį atsakovei individualiai įmonei „Devilmora“ dėl sutarties nutraukimo ir lėšų priteisimo bei atsakovės individualios įmonės „Devilmora“ priešieškinį ieškovui T. O. dėl sutarties nutraukimo netaikant restitucijos.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarčių kvalifikavimą kaip vartojimo sutarčių, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas T. O. teismo prašė nutraukti 2016 m. birželio 9 d. su atsakove IĮ „Devilmora“ sudarytą rangos sutartį (toliau – ir Sutartis) bei priteisti iš atsakovės pagal nurodytą Sutartį sumokėtą 4951,04 Eur sumą.
3. Ieškovas nurodė, kad Sutartimi atsakovė įsipareigojo atlikti pastato šildymo sistemos atkūrimo darbus name, esančiame Vilniuje, Pušyno kelyje 10A (toliau – ir Namas). 2018 m. vasario 9 d. Sutarties priede Nr. 2 nustatyta, kad darbu? kaina yra 5099,44 Eur. Ieškovas šią sumą atsakovei sumokėjo avansu. Vykdydama Sutartį, atsakovė atliko 48,40 Eur vertės vamzdynų demontavimo darbus, kitų darbų neatliko. 2018 m. rugsėjo 17 d. raštu ieškovas kreipėsi į atsakovę, nurodydamas, jog, pasikeitus aplinkybėms, ketina nutraukti Sutartį, bei prašė grąžinti 4951,04 Eur, iš sumokėto 5099,44 Eur avanso atskaičius 48,40 Eur už atliktus darbus, ir 100 Eur Sutarties sudarymo išlaidų. Atsakovei atsisakius grąžinti lėšas, ieškovas dėl Sutarties nutraukimo kreipėsi į teismą.
4. Atsakovė IĮ „Devilmora“ pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė nutraukti Sutartį dėl ieškovo kaltės ir netaikyti restitucijos.
5. Atsakovės nuomone, ieškovui neužtikrinus patekimo į bendraturčiui priklausančias patalpas, atsakovė negalėjo atlikti sutartų darbų, t. y. ieškovas padarė esminį Sutarties pažeidimą ir dėl jo atsakovė negavo pajamų, kurias būtų gavusi. Dėl to yra pagrindas Sutartį nutraukti dėl ieškovo kaltės, o ieškovui kyla pareiga atlyginti atsakovės patirtus nuostolius, kuriems priskiriamos negautos pajamos. Be to, ieškovui kyla pareiga sumokėti atsakovei Sutarties IV skyriaus 5 punkte nurodytas netesybas – 100 Eur/val. kompensaciją už priverstinę prastovą dėl bendraturčio kaltės rangovei negalint atlikti darbų. Įvertinant tai, kad šalių tarpusavio prievolės yra vienarūšės (ieškovas privalo atlyginti nuostolius, o atsakovė – grąžinti sumokėtą avansą), atsakovės nuomone, reikšti ieškinio reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo ir netesybų sumokėjimo netikslinga, o teisingiausias ir ekonomiškiausias ginčo išsprendimo būdas – netaikyti restitucijos nutraukus Sutartį.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. liepos 16 d. sprendimu ir 2019 m. liepos 23 d. papildomu sprendimu ieškinį tenkino visiškai, o priešieškinį – iš dalies: nutraukė 2016 m. birželio 9 d. rangos sutartį, priteisė iš atsakovės ieškovui 4951,04 Eur.
7. Teismas nurodė, kad byloje nagrinėjamos statybos rangos sutarties šalys užsakovas yra fizinis asmuo (ieškovas), o rangovas – juridinis asmuo, verslininkas (atsakovė). Taigi, šalių sudaryta Sutartis yra vartojimo sutartis. Aplinkybė, kad ieškovas konkrečiu momentu negyvena Name, kuriame buvo atliekami darbai pagal Sutartį, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad statybos darbai atliekami verslo tikslais. Atsakovė nepateikė neginčytinų duomenų pagrįsti savo argumentams apie ieškovo ketinimą vietoje ginčo Namo statyti daugiabutį gyvenamąjį namą. Teismo vertinimu, atsakovės argumentai apie ieškovo vardu per dešimt metų sudarytus nekilnojamojo turto sandorius nesudaro pagrindo šalių Sutartį laikyti verslininkų sudaryta statybos rangos sutartimi. Darbų atlikimo sutarties objektas – šildymo sistemos atkūrimo darbai taip pat sudaro pagrindą spręsti, kad Sutarties tikslas yra susijęs su asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikių tenkinimu.
8. Nutraukus Sutartį, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.222 straipsnio 1 dalis). CK 6.673 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos papildomos garantijos vartotojui, t. y. kad užsakovas bet kada iki darbo rezultato priėmimo gali nutraukti sutartį, sumokėdamas dalį nustatytos kainos, proporcingą atliktam darbui. Sutarties kaina yra 5099,44 Eur, atsakovė atliko 48,40 Eur vertės darbų, o ieškovas reikalauja iš atsakovės priteisti 4951,04 Eur (5099,44 Eur – 48,40 Eur – 100 Eur savanoriškai mažinama suma). Teismas, Sutartį kvalifikavęs kaip vartojimo rangos sutartį, tenkino ieškovo reikalavimą dėl 4951,04 Eur priteisimo.
9. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2020 m. kovo 19 d. nutartimi išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo ir atsakovės apeliacinius skundus, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 16 d. sprendimą ir 2019 m. liepos 23 d. papildomą sprendimą pakeitė – ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies: nutraukė 2016 m. birželio 9 d. sutartį dėl ieškovo kaltės; priteisė iš atsakovės ieškovui 4951,04 Eur; kitą ieškinio ir priešieškinio dalį atmetė.
10. Kolegija pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovas ar jo šeimos nariai iki ar po Sutarties sudarymo būtų gyvenę (turėję realų ketinimą gyventi) Name. Deklaruota ir procesiniuose dokumentuose ieškovo gyvenamoji vieta nurodyta kitais adresais. Ieškovas vykdė sandorius, susijusius su 25 atskirais nekilnojamojo turto objektais, todėl kolegija nusprendė, kad ieškovas verčiasi veikla, susijusia su nekilnojamuoju turtu. Taip pat nustatyta, kad 2016 m. spalio 17 d. ieškovas pateikė prašymą Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl Namo paskirties keitimo į daugiabutį, atliekant rekonstrukciją, projekto projektinių pasiūlymų rengimo užduoties suderinimo. Kadangi šis prašymas buvo pateiktas praėjus tik šiek tiek daugiau kaip 4 mėnesiams po Sutarties sudarymo, kolegija padarė išvadą, kad jau Sutarties sudarymo metu turėjo būti susiformavęs ieškovo ketinimas vietoje Namo statyti 7 butų gyvenamąjį namą. Kolegijos nuomone, nurodyti duomenys nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškovas sudarė Sutartį tenkindamas buitinius ar asmeninius savo ar savo šeimos poreikius. Dėl to nėra pagrindo ieškovo teisei nutraukti Sutartį taikyti CK 6.673 straipsnio 2 dalies nuostatas.
11. Kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamas atvejis nėra išimtinis, todėl nesudaro pagrindo netaikyti restitucijos. Atsakovė nėra pareiškusi reikalavimo ieškovui atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl Sutarties nutraukimo, ar (ir) sumokėti netesybas, neįrodinėjo patirtų nuostolių dydžio. Nuostoliais laikomos ne šalies pagal sutartį negautos pajamos, o negautas pelnas, t. y. suma, liekanti sutarties šaliai, atskaičius šalies patirtas išlaidas vykdant sutartį, todėl ieškovo sumokėtos pagal Sutartį avanso sumos nėra pagrindo laikyti atsakovės nuostoliais.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 19 d. nutarties dalį, kuria pakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir ieškinys iš dalies atmestas, bei palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 16 d. sprendimą ir 2019 m. liepos 23 d. papildomą sprendimą, kuriais ieškinys tenkintas visiškai; panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 19 d. nutarties ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 16 d. sprendimo dalis, kuriomis atsakovo priešieškinis iš dalies tenkintas, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – priešieškinį atmesti visiškai; priteisti ieškovui apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; kitą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 19 d. nutarties dalį palikti nepakeistą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Pirmosios instancijos teisme nustatyti teisiškai reikšmingi faktai, kuriais remiantis Sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo rangos sutartis: atsakovės atstovas patvirtino, kad Sutartyje nurodyti šildymo sistemos atkūrimo darbai yra susiję su Namo senos, sugadintos šildymo sistemos atkūrimo (remonto) darbais, įgyvendinant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. liepos 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-406-727/2012 jam suteiktą teisę atlikti šiuos darbus vietoj bendraturčio. Šie darbai nesusiję su namo rekonstrukcija, nauja statyba ar naujos šildymo sistemos įrengimu. Sudarydamas ginčo Sutartį, ieškovas įgyvendino įsiteisėjusiu teismo sprendimu jam suteiktą teisę savo jėgomis suremontuoti kito bendraturčio sugadintą daiktą bei įvykdyti įstatyme įtvirtintas namo savininko pareigas – nekilnojamąjį turtą išlaikyti ir išsaugoti jo naudingąsias savybes. Taigi ginčo Sutartis vertintina kaip vartojimo rangos sutartis, todėl ieškovas pagal CK 6.673 straipsnio 2 dalį turėjo teisę nutraukti Sutartį bet kada iki darbų rezultato priėmimo ir negali būti laikomas kaltu dėl Sutarties nutraukimo. Kad Sutartį būtų galima įvardyti komercine (verslo) sutartimi, o ieškovą sutartiniuose santykiuose su atsakove – verslininku, jis turi atitikti CK 6.2281 straipsnio 3 dalyje išvardytus kriterijus ir jie turi būti nurodyti teismo sprendime. Apeliacinės instancijos teismas ieškovą vertino kaip verslininką, tačiau jokių argumentų, kokie verslo, amato ar profesijos tikslai ir siekiai įgyvendinami Sutartimi, teismas nenurodė. Teismas, kvalifikuodamas Sutartį, akcentavo ne su ginčo dalyku, bet su ieškovo asmeniniu gyvenimu susijusias faktines aplinkybes: gyvenamąją vietą, kitu adresu esantį ieškovui nuosavybės teise priklausantį butą, ieškovo ketinimus rekonstruoti du gyvenamuosius namus.
13. Atsiliepimu į ieškovo kasacinį skundą atsakovė prašo skundo netenkinti ir priteisti jai iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Pagal CK 6.2281 straipsnio 1–2 dalyse įtvirtintą teisinį reglamentavimą tam, kad konkreti rangos sutartis būtų pripažinta vartojimo rangos sutartimi, ja įgyjamos paslaugos ne tik turi būti skirtos buitiniams ar asmeniniams, niekaip su verslu nesusijusiems užsakovo ar jo šeimos poreikiams tenkinti, bet ir užsakovas turi būti laikomas silpnesniąja sutartinių santykių šalimi, t. y. vartotoju. Ieškovas negali būti laikomas silpnesniąja tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių šalimi, nes jis, būdamas fizinis asmuo, turėdamas specialių žinių, įgūdžių, yra didelę patirtį turintis verslininkas, ilgą laiką užsiimantis nekilnojamojo turto plėtojimo veikla ir gerai išmanantis rangos teisinių santykių specifiką. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovo perkamos paslaugos buvo tiesiogiai susijusios su jo vykdomu verslu, o ne skirtos jo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti. Ieškovas Name, kuriame turėjo būti atlikti rangos darbai, negyveno, neketino gyventi ir šį turtą rangos sutarties sudarymo metu valdė turėdamas vienintelį tikslą – jį rekonstruoti į daugiabutį namą, t. y. šio turto valdymas buvo išimtinai susijęs su jo vykdomu verslu. Asmuo, kuris sudarė sutartį ne dabartiniams verslo ar profesijos, bet būsimiems verslo tikslams, negali būti traktuojamas kaip vartotojas. Kilus abejonių dėl fizinio asmens prekės (paslaugos) įsigijimo (naudojimo) tikslo, teismas turi vertinti visas reikšmingas konkrečios sutarties sudarymo aplinkybes, sutarties turinį, pobūdį, šalių elgesį po sutarties sudarymo, galimus tikslus ir pan. (CK 6.193 straipsnis) ir, remdamasis faktinių bylos duomenų ir nustatytų aplinkybių visuma, spręsti, ar atitinkamoje situacijoje viena iš šalių gali būti laikoma silpnesniąja. Jeigu sutartis sudaroma dvigubo naudojimo tikslu, lygybės principas reikalauja, jog asmuo būtų laikomas lygus kitai šaliai, t. y. negali būti laikomas silpnesniąja šalimi. Be to, kadangi Sutartyje nurodyta, kad ji sudaroma vykdant teismo sprendimą, ji nepriskirtina privatinės teisės sričiai, nes sprendimo vykdymas yra viešosios teisės sudėtinė dalis. Jeigu ieškovas ėmėsi specifinių teismo sprendimo priverstinio vykdymo funkcijų, jis negali būti laikomas vartotoju, nes jis veikė ne kaip fizinis asmuo, o kaip teismo sprendimą vykdantis subjektas.
14. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 19 d. nutarties dalį, kuria buvo taikyta restitucija, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – restitucijos netaikyti arba šią nutarties dalį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Atsižvelgdama į tai, kad restitucija ir nuostolių atlyginimas yra du savarankiški pažeistų teisių gynybos būdai, o kiekviena šalis yra laisva pasirinkti, kuriuo iš įstatyme nustatytų būdų ginti savo pažeistas teises, t. y. ar reiškiant reikalavimą dėl restitucijos taikymo (netaikymo), ar reiškiant reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, atsakovė, siekdama proceso ekonomiškumo ir operatyvumo, pasirinko sau priimtinesnį pažeistų teisių gynybos būdą. Atsakovei nebuvo būtina reikšti reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo, nes nei įstatyme, nei teismų praktikoje tokia restitucijos netaikymo sąlyga nėra nustatyta, o pažeistos atsakovės teisės galėjo būti apgintos netaikant restitucijos, konstatavus, kad ji turi teisę į nuostolių atlyginimą ir todėl restitucijos taikymas pažeistų jos teises.
14.2. Atsakovė restitucijos netaikymą šiame ginče siejo su savo patirtais netiesioginiais nuostoliais – negautomis pajamomis, kurias ji pagal Sutartį tikėjosi gauti, jeigu rangos sutartis nebūtų buvusi dėl ieškovo kaltės nutraukta. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas iš esmės pažeidė Sutartį ir yra kaltas dėl jos nutraukimo. Šalims susitarus dėl rangos darbų kainos, už darbus sumokėjus avansu, akivaizdu, kad atsakovė iš anksto tikėjosi gauti avanso dydžio pajamas, t. y. jų dydis buvo visiškai akivaizdus ir realus. Be to, restitucijos netaikymą atsakovė taip pat siejo su Sutarties IV skyriaus 5 punkte nustatyta ieškovo pareiga mokėti atsakovei 100 Eur/val. kompensaciją už priverstinę prastovą dėl bendraturčio kaltės rangovei negalint atlikti darbų. Apeliacinės instancijos teismas laikė, kad ieškovo atsakovei sumokėtų sumų negalima laikyti nuostoliais, tačiau, atsakovei nenurodžius konkretaus nuostolių dydžio, remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisykle, šaliai nuostolių dydžio negalint tiksliai įrodyti, jų dydį privalėjo nustatyti teismas ir atitinkama apimtimi restitucijos netaikyti.
15. Atsiliepimu į atsakovės kasacinį skundą ieškovas prašo skundo netenkinti ir priteisti išlaidų už atsiliepimo surašymą atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Atsakovė kasaciniame skunde painioja civilinę atsakomybę ir restituciją. Civilinės atsakomybės atveju viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių (žalos) atlyginimo, o kita turi pareigą juos atlyginti, restitucijos atveju teismas, esant tam tikroms sąlygoms, turi teisę, bet ne pareigą, išimtiniais atvejais restitucijos netaikyti. Apeliacinės instancijos teismas atribojo restituciją nuo civilinės atsakomybės, pažymėjęs, kad šiuo atveju nekonstatuota išimtinio atvejo, sudarančio pagrindą netaikyti restitucijos. Atsakovė neįrodinėjo aplinkybių, kad nagrinėjamas atvejis turėtų būti laikomas išimtiniu, kuriuo teismas turi teisę netaikyti restitucijos, taip pat neįrodinėjo, kad dėl restitucijos taikymo atsakovės padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogės, o ieškovo – atitinkamai pagerės, todėl reikalavimas netaikyti restitucijos negalėjo būti tenkinamas.
15.2. Priešieškinio dalyko suformulavimas yra atsakovo diskrecija. Nagrinėdamas bylą teismas negali peržengti reikalavimų ribų. Šios bylos nagrinėjimo ir įrodinėjimo dalykas pagal priešieškinį nėra ir nebuvo žalos dydis. Atsakovė priešieškinyje nurodė, kad nereikalauja nei žalos (nuotolių) atlyginimo, nei netesybų. Taigi, bylos dalykas nėra civilinė atsakomybė, todėl byloje neįrodinėtinas civilinės atsakomybės sąlygų visetas, o teismas neturi pareigos nustatyti žalos dydį, atsakovei deklaravus, kad neprašo žalos atlyginimo ar netesybų. Atsakovė kasaciniame skunde peržengia bylos (priešieškinio) nagrinėjimo ribas – tarp šalių susiformavusį teisinį santykį vertina per civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo visetą, įrodinėja jai padarytą žalą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl vartotojo sąvokos aiškinimo bei statybos rangos sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo sutarties pagrįstumo
16. Kasaciniame skunde ieškovas nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad ginčo sutartis neatitinka vartojimo sutarties požymių.
17. Pagal CK 6.2281 straipsnio 1 dalį vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. CK nustatytais atvejais vartojimo sutartimis laikomos ir kitos verslininko ir vartotojo sudarytos sutartys. Vartotoju pripažįstamas fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartį, o verslininku pripažįstamas fizinis ar juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai (CK 6.2281 straipsnio 2 ir 3 dalys). Savo esme analogiškos vartotojo ir verslininko sampratos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19 ir 24 dalyse (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2016 m. kovo 1 d. iki 2016 m. liepos 14 d.).
18. Vartojimo sutartys yra sutarčių grupė (CK 6.160 straipsnio 1 dalis), apimanti atskiras sutarčių rūšis, kurios dėl savo prigimties gali būti vartojimo sutartimis ir kurios turi požymių, būtinų kvalifikuojant konkrečią sutartį kaip vartojimo sutartį. Šiame kontekste pažymėtina, kad statybos rangos sutarties pripažinimas vartojimo sutartimi neprieštarauja šios sutarties prigimčiai, todėl tais atvejais, kai pastaroji sutartis atitinka vartojimo sutarties požymius, ji turi būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis, ir užsakovui (fiziniam asmeniui), esant pažeistai sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrai, turi būti taikoma įstatyme įtvirtinta vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių apsauga.
19. Kasacinio teismo praktikoje, remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties samprata, suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis savo verslo (plačiąja prasme) tikslais) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012; 2012 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2018 m. liepos 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-403/2018 29 punktą kt.).
20. Teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014; 2019 m. spalio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-321-687/2019 26 punktą; 2020 m. spalio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3k-3-242-684/2020 29 punktą). Specialios taisyklės, skirtos vartotojui kaip silpnesniajai šaliai apsaugoti, taikomos tik sutartims, kurios buvo sudarytos siekiant patenkinti privačius asmens poreikius ir kurios niekaip nėra susijusios su jo verslu ar profesija, taigi ši apsauga nėra pateisinama tuomet, kai sutartis sudaryta siekiant su profesine veikla susijusių tikslų.
21. Byloje nustatyta, kad ginčo sutarties šalys užsakovas (ieškovas) yra fizinis asmuo, o rangovas (atsakovė) – juridinis asmuo, užsiimantis verslo veikla (verslininkas). Taigi aptariama statybos rangos sutartis atitinka vartojimo sutartims keliamą subjektiškumo požymį, ginčo dėl to nėra. Tam, kad asmuo būtų laikomas vartotoju, turi būti įvykdytos abi kumuliatyvios sąlygos, t. y. tai turi būti fizinis asmuo ir jis turi veikti siekdamas tikslo, nesusijusio su jo verslu, prekyba ar profesija.
22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl užsakovo teisės nutraukti statybos rangos sutartį prieš terminą. Ši konkreti teisė nėra ES teisės garantuojama teisė. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad CK XVIII1 skyriuje, reglamentuojančiame vartojimo sutartis, nustatytą reguliavimą iš esmės nulėmė ES teisės nuostatos (žr. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 1, 2, 4, 5, 14, 15, 16, 37, 40 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei įstatymo priedo papildymo įstatymo projekto aiškinamąjį raštą), ir siekiant užtikrinti vienodą ir darnų vartojimo sutarties šalių (vartotojo, verslininko) sąvokų aiškinimą bei tikslų, kurių ES teisės aktų leidėjas siekia sutarčių su vartotojais srityje, laikymąsi, aiškinant nacionalinėje teisėje įtvirtintą vartotojo sampratą, būtina atsižvelgti į jos aiškinimui ir taikymui aktualią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktiką. Vartotojo sąvokos darnaus aiškinimo poreikį yra nurodęs ir ESTT, aiškindamas vartotojų apsaugą reglamentuojančius teisės aktus (žr., pvz., ESTT 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimo byloje Walter Vapenik prieš Josef Thurner, C‑508/12, 25, 30 punktus; 2018 m. sausio 25 d. sprendimo byloje Maximilian Schrems prieš Facebook Ireland Limited, C‑498/16, 28 punktą).
23. Pagal nusistovėjusią ESTT praktiką sąvoka „vartotojas“ turi būti aiškinama atsižvelgiant į šio asmens padėtį konkrečioje sutartyje pagal tos sutarties pobūdį ir tikslus, o ne į subjektyvią šio asmens padėtį, nes tas pats asmuo tam tikruose sandoriuose gali būti laikomas vartotoju, o kituose – ūkio subjektu (šiuo klausimu žr. ESTT 1997 m. liepos 3 d. sprendimo byloje Benincasa prieš Dentalkit, C‑269/95, 16 punktą; 2005 m. sausio 20 d. sprendimo byloje Johann Gruber prieš Bay Wa AG, C‑464/01, 36 punktą; 2018 m. sausio 25 d. sprendimo byloje Maximilian Schrems prieš Facebook Ireland Limited, C‑498/16, 29 punktą; 2019 m. spalio 3 d. sprendimo byloje Jana Petruchov? prieš FIBO Group Holdings Limited, C-208/18, 41, 56 punktus).
24. Taigi, vartotojo sąvoka yra funkcinio pobūdžio sąvoka. Ji yra siejama su konkrečia sutartimi, konkrečiu sutartiniu teisiniu santykiu. Todėl kiekvienos konkrečios sutarties atžvilgiu būtina nustatyti, kokią funkciją asmuo atlieka tame sandoryje – ar asmuo veikia verslo, ar ne verslo tikslais. Taip yra todėl, kad, kaip minėta, vienas ir tas pats asmuo skirtinguose sandoriuose gali būti ir vartotojas, ir verslininkas.
25. ESTT yra nurodęs, kad vartotojo sąvoka yra objektyvi ir nepriklauso nuo konkrečių žinių, kurių gali turėti atitinkamas asmuo, arba informacijos, kurią jis faktiškai turi (ESTT 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimo byloje Hora?iu Ovidiu Costea prieš SC Volksbank Rom?nia SA, C‑110/14, 21 punktas). Vertinant, ar sutartiniuose santykiuose fizinio asmens veiksmai buvo nesusiję su kokia nors profesine veikla ir nepriklausomi nuo šios veiklos, iš esmės neturi reikšmės tokie veiksniai, kaip šio asmens žinios ir patirtis toje srityje, kurioje sudaryta sutartis, arba aktyvūs veiksmai sudarant tokius sandorius, taip pat sandorių vertė bei aplinkybė, kad sutarties sudarymas gali būti susijęs su didele rizika patirti finansinių nuostolių, ir tokios rizikos lemiamas finansinių nuostolių dydis (ESTT 2019 m. spalio 3 d. sprendimo byloje Jana Petruchov? prieš FIBO Group Holdings Limited, C-208/18, 53–59, 78 punktai). Tokio požiūrio, kad vartotojo sąvoka objektyvi ir nepriklauso, pavyzdžiui, nuo asmens einamų pareigų, įgyto išsilavinimo, turimo turto, laikėsi ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3k-3-242-684/2020, 34 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
26. Remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, teisėjų kolegija sutinka su ieškovo kasacinio skundo argumentais, kad, kvalifikuojant sutartį kaip vartojimo sutartį, turi būti vertinamas konkretus teisinis sandoris, t. y. statybos rangos sutartis, jos sudarymo tikslas bei su šia sutartimi susijusios faktinės aplinkybės.
27. Kaip nustatyta byloje, ginčo Sutarties tikslas buvo atkurti neteisėtai sugadintą ir išardytą Namo centrinio šildymo sistemą, t. y. grąžinti ją į pradinę padėtį. Teisę atkurti sugadintą ir išardytą Namo šildymo sistemą ieškovas įgijo teismo sprendimo pagrindu. Šis tikslas yra aiškiai nurodytas ginčo Sutarties 1 punkte, įskaitant ir tai, kad atkūrimo darbai bus vykdomi remiantis teismo sprendimu, be to, nustatytos prastovos sąlygos, jei dėl bendraturčio kaltės nebus įmanoma įvykdyti darbų. Tuo tikslu vyko ir šalių, ir ieškovo su trečiuoju asmeniu L. J. bendravimas po sutarties sudarymo. Minėtas šios sutarties tikslas yra susijęs su fiziniam asmeniui priklausančio turto (pažeistų teisių), gyvenamojo namo savybių atkūrimu.
28. Kita vertus, iš byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu ir tai, kad pasikeitus aplinkybėms ieškovo tikslai Namo atžvilgiu pasikeitė. Ieškovas nusprendė ne atkurti Namo šildymo sistemą, bet rekonstruoti patį Namą, pastatant naują daugiabutį namą. Pasikeitus ieškovo tikslams Namo atžvilgiu, pasikeitė ir jo tikslai ginčo Sutarties atžvilgiu – ieškovas prarado suinteresuotumą šia Sutartimi.
29. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kvalifikuojant sutartį kaip vartojimo sutartį asmens tikslai konkrečios sutarties atžvilgiu yra nustatomi sutarties sudarymo metu. Taigi taikomas statinis požiūris į asmens padėtį konkrečios sutarties atžvilgiu. Toks požiūris remiasi nuspėjamumo, teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principais. Sutartinio santykio paskirties ir tikslo pokytis laikui bėgant sutarties kvalifikavimui kaip vartojimo sutarties turi reikšmę tik išimtiniais atvejais (dinaminis požiūris į asmens padėtį konkrečios sutarties atžvilgiu). ESTT yra išaiškinęs, kad atliekant vartotojo statuso vertinimą, kiek tai susiję su skaitmeninio socialinio tinklo paslaugomis, kurios skirtos naudotis ilgą laiką, reikia atsižvelgti į naudojimosi šiomis paslaugomis vėlesnius pokyčius. Tokių paslaugų naudotojas gali remtis vartotojo statusu tik tuomet, jei naudojimasis paslaugomis su verslu ar profesija nesusijusiais tikslais, dėl kurio iš pradžių sudaryta sutartis, vėliau netapo iš esmės profesinio pobūdžio naudojimusi (žr. ESTT 2018 m. sausio 25 d. sprendimo byloje Maximilian Schrems prieš Facebook Ireland Limited, C‑498/16, 37, 38 punktus; taip pat kartu generalinio advokato Michaelo Bobeko (Michael Bobek) išvados šioje byloje 35–41 punktus).
30. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, kad pasikeitę ieškovo tikslai Namo atžvilgiu pakeitė ieškovo teisinę padėtį jau sudarytos Sutarties atžvilgiu. Pasikeitus ieškovo tikslui Sutarties atžvilgiu sutartiniai santykiai pagal naują tikslą nebesitęsė, o priešingai, pasikeitę ieškovo tikslai iš esmės nulėmė Sutarties pasibaigimą (nutraukimą ieškovo iniciatyva). Taigi, šiuo atveju net nėra pagrindo taikyti dinaminio požiūrio į asmens padėtį konkrečios sutarties atžvilgiu.
31. Apeliacinės instancijos teismas aplinkybes, kad ieškovas yra pateikęs prašymą savivaldybės administracijai dėl ginčo namo paskirties keitimo į daugiabutį, atliekant rekonstrukciją, projekto projektinių pasiūlymų rengimo užduoties suderinimo bei kreipimąsi į teismą dėl savivaldybės atsisakymo suderinti projektinius pasiūlymus, vertino kaip patvirtinančias, kad jau Sutarties sudarymo metu buvo susiformavęs ieškovo ketinimas rekonstruoti Namą į daugiabutį gyvenamąjį namą. Tokiu būdu galima daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas ginčo Sutartį laikė parengiamaisiais Namo rekonstravimo į naują daugiabutį namą veiksmais, t. y. parengiamaisiais veiksmais verslo veiklai vykdyti.
32. Sutiktina su atsakove, kad specialios taisyklės, skirtos vartotojui kaip silpnesniajai šaliai apsaugoti, nėra pateisinamos kalbant apie sutartis, kurių tikslas yra profesinė veikla, net jeigu ja numatyta verstis ateityje (ESTT 1997 m. liepos 3 d. sprendimo byloje Benincasa prieš Dentalkit, C‑269/95, 17 punktas; 2019 m. vasario 14 d. sprendimo byloje Anica Milivojević prieš Raiffeisenbank St. Stefan-Jagerberg-Wolfsberg eGen, C‑630/17, 89 punktas). Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo ginčo Sutartį laikyti parengiamaisiais Namo rekonstravimo į naują daugiabutį namą veiksmais. Priešingai, Sutartimi apibrėžtas tikslas, kaip minėta, nebuvo susijęs su naujo daugiabučio namo šildymo sistemos įrengimu, o veikiau – su buvusios padėties atkūrimu, t. y. iki tol veikusios, tačiau sugriautos šildymo sistemos atkūrimu. Byloje nėra nustatyta aplinkybių, pagrindžiančių, kaip toks Sutarties tikslas – atkurti šildymo sistemą – galėtų būti parengiamuoju veiksmu naujo daugiabučio namo statybai.
33. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad ginčo sutartis sudaryta siekiant su verslo veikla susijusių tikslų, grindė, be kita ko, ir šiais argumentais: 1) ieškovas ginčo Name negyvena, jo faktinė ir deklaruota gyvenamoji vieta yra kitos; 2) specialios ieškovo žinios, įgūdžiai, ilgametė patirtis susijusi su nekilnojamojo turto vystymo veikla; 3) ieškovui nuosavybės teise priklausantis kitas nekilnojamasis turtas, nekilnojamojo turto sandorių skaičius. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, priešingai, šias aplinkybes vertino kaip nelemiančias ginčo Sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo sutarties.
34. Aplinkybė, kad ieškovas ar jo šeimos nariai ginčo Name negyvena ir neketino gyventi, jo faktinė ir deklaruota gyvenamoji vieta yra kitos, taip pat kad ieškovui priklausė ir kito nekilnojamojo turto objektai, pati savaime neįrodo, kad ieškovas ginčo Sutartį sudarė verslo tikslais. Suprantama, kad aplinkybė, jog gyvenamasis namas faktiškai yra ar bus naudojamas asmeniui ir jo šeimai gyventi, jau pati savaime gali nulemti sutarties, susijusios su tokiu namu, tikslo priskyrimą vartojimo tikslams. Tačiau priešingos išvados nelemia aplinkybė, kad asmuo ir jo šeimos nariai konkrečiame nekilnojamojo turto objekte negyvena ir neketina gyventi. Asmenys gali turėti nuosavybės teise priklausantį daugiau nei vieną nekilnojamojo turto objektą, viename šių objektų gyventi, kitame – ne, taip pat jame ir neketinti gyventi, tačiau tai savaime nereiškia, kad tokio turto turėjimas nulemia asmens verslo tikslus sudarant sutartis, susijusias su tokiu turtu. Jei būtų aiškinama kitaip, asmenys, turintys nuosavybės teise daugiau nei vieną nekilnojamojo turto objektą ir tuose objektuose negyvenantys bei neketinantys juose gyventi, niekada negalėtų įgyti vartotojo statuso, o tai nėra suderinama su vartojimo sutarties samprata.
35. Aplinkybės, susijusios su ieškovo žiniomis, įgūdžiais, patirtimi nekilnojamojo turto plėtojimo veiklos srityje, sudarytų nekilnojamojo turto sandorių skaičiumi, yra susijusios su subjektyviosios ieškovo padėties vertinimu, bet ne su vertinimu, ar ieškovas konkrečią sutartį, t. y. ginčo Sutartį, sudarė savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti (žr. šios nutarties 25 punktą).
36. Apeliacinės instancijos teismas aplinkybę, kad ieškovas per dešimt metų sudarė sandorius dėl 25 atskirų nekilnojamojo turto objektų, vertino kaip turinčią reikšmės vertinimui, ar ginčo Sutartis sudaryta ne verslo tikslais. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė dėl sudarytų sandorių skaičiaus gali reikšti kelis aspektus. Viena vertus, ji gali patvirtinti, kad asmuo turi daug patirties sudarant ir vykdant tokius sandorius. Ši aplinkybė susijusi su subjektyviosios asmens padėties vertinimu. Antra vertus, ji gali būti ir vienas iš kriterijų, leidžiančių įvertinti, ar asmuo verčiasi atitinkama verslo veikla. Šis aspektas gali turėti reikšmės sutarties kvalifikavimui kaip vartojimo sutarties. Šiuo požiūriu pažymėtina, jog nepakanka nustatyti, kad asmuo gauna tam tikrą ekonominę naudą sudarytų sandorių pagrindu, tačiau būtina nustatyti, kad asmuo vykdo struktūruotą ekonominę veiklą – nuolatinę ūkinę komercinę veiklą ir kad konkretus asmens sudarytas sandoris, dėl kurio sprendžiamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo sutarties klausimas, patenka į tokios veiklos apimtis.
37. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis vien tik sudarytų sandorių skaičiumi, sprendė, jog ieškovas verčiasi veikla, susijusia su nekilnojamuoju turtu. Tačiau vien ši aplinkybė nelemia veiklos kvalifikavimo kaip verslo veiklos.
38. ESTT, pasisakydamas klausimu, ar fizinis asmuo, tuo pačiu metu paskelbęs interneto platformoje aštuonis skelbimus apie parduodamas naujas ir naudotas prekes, veikė verslo tikslais, nurodė sąrašą kriterijų, į kuriuos reikia atsižvelgti šioje situacijoje vertinant verslo tikslų egzistavimą: ar pardavimas interneto platformoje įvykdytas organizuotai; ar jį vykdant siekta pelno; ar pardavėjas turi informacijos ir techninę kompetenciją parduoti siūlomas prekes, kurių galbūt neturi vartotojas, ir dėl to jo padėtis yra palankesnė nei šio vartotojo; ar pardavėjas turi teisinį statusą, reikalingą komerciniams sandoriams atlikti, ir kokiu mastu pardavimas internetu susijęs su pardavėjo komercine ar profesine veikla; ar pardavėjas yra PVM mokėtojas; ar pardavėjas, veikiantis nustatyto prekybininko vardu ar jo naudai arba tarpininkaujant bet kuriam kitam asmeniui, veikiančiam jo vardu ir jo naudai, gavo tam tikrą atlygį ar užmokestį; ar pardavėjas įsigyja naujas arba naudotas prekes, kad jas perparduotų, ir dėl to ši jo veikla yra reguliari, dažna ir (arba) vykdoma vienu metu su jo profesine veikla; ar visos parduodamos prekės yra tos pačios rūšies arba tokios pačios vertės, visų pirma – ar pasiūla orientuota į nedidelį prekių skaičių. Kartu ESST pabrėžė, kad šių kriterijų sąrašas nėra nei išimtinis, nei baigtinis, todėl vien aplinkybės, kad asmuo atitinka vieną ar kelis kriterijus, negalima laikyti pagrindu internetu daiktus parduodantį asmenį kvalifikuoti kaip verslininką (2018 m. spalio 4 d. sprendimas byloje Komisia za zashtita na potrebitelite prieš Evelina Kamenova, C-105/17, 38–40 punktai).
39. Kasacinis teismas taip pat yra pripažinęs, kad sudarytų nekilnojamojo turto sandorių skaičius nelemia sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo sutarties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3k-3-242-684/2020, 34 punktas). Kartu teismas, remdamasis jau minėta ESTT praktika, nurodytoje byloje spręsdamas klausimą, ar asmenį, išnuomojusį gyvenamąją patalpą, galima pripažinti verslininku vien tuo pagrindu, kad jis yra įgijęs verslo liudijimą, nurodė, kad verslo liudijimas tik patvirtina, kad asmuo yra sumokėjęs fiksuoto dydžio pajamų mokestį (nepriklausantį nuo gaunamų pajamų) ir gali verstis tam tikra veikla. Todėl siekiant tinkamai įvertinti, ar asmuo šiuo atveju gali būti pripažintas verslininku, būtina nustatyti aplinkybes dėl ieškovo vykdomos nuomos tikslo, trukmės ir tęstinumo, taip pat pelno siekimo aspekto, gaunamų iš patalpų nuomos pajamų dydį, kitų aplinkybių, sudarančių pagrindą ieškovą kaip sutarties šalį laikyti verslininku, aplinkybių, ar asmuo turėjo ir kitų nuomojamų nekilnojamojo turto objektų, kad ieškovas siekė tą patį butą nuomoti arba parduoti ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3k-3-242-684/2020, 41 punktas).
40. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad net jei, atsižvelgiant į kriterijų visumą, ir būtų nustatyta, kad ieškovas verčiasi veikla, susijusia su nekilnojamuoju turtu, pirmiau nurodyti argumentai nepaneigia išvados, kad konkreti ginčo Sutartis nepatenka į šios veiklos vykdymo apimtį.
41. Atsakovės nuomone, vien ta aplinkybė, kad ginčo Sutartimi buvo siekiama įgyvendinti teismo sprendimą, yra pagrindas ginčo Sutartį priskirti viešosios, ne privatinės teisės sričiai, tad objektyviai ši aplinkybė negali lemti ginčo Sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo sutarties. Šiuo požiūriu, atsakovės vertinimu, ieškovas ėmėsi teismo sprendimo priverstinio vykdymo funkcijų. Su šiais argumentais nėra pagrindo sutikti. Teismo sprendimu buvo apgintos ieškovo kaip nekilnojamojo turto savininko teisės, kartu nustatant alternatyvų materialiosios teisės pažeidimo šalinimo būdą. Ieškovas, sudarydamas ginčo Sutartį, įgyvendino teismo sprendimo pagrindu suteiktą teisę jam pačiam pašalinti teisės pažeidimą, kurį padarė jo bendraturtis.
42. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias vartojimo sutarties sampratą, todėl netinkamai kvalifikavo ginčo Sutartį. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus, teisingai kvalifikavo šalių materialinius teisinius santykius ir nustatė, kad ginčas kilo iš vartojimo rangos teisinių santykių. Todėl yra pagrindas tenkinti ieškovo kasacinį skundą.
Dėl atsakovo kasacinio skundo ir bylos baigties
43. Kasaciniam teismui pripažinus, kad nagrinėjamoje byloje buvo pagrindas ginčo Sutartį kvalifikuoti kaip vartojimo sutartį, ir patenkinus ieškovo kasacinį skundą, atsakovės kasacinis skundas netenkintinas kaip neturintis teisinės reikšmės. Teisės normų, reglamentuojančių santykį tarp žalos atlyginimo ir restitucijos, aiškinimas ir taikymas aktualus tik tuo atveju, jei ginčo Sutartis būtų kvalifikuota ne kaip vartojimo sutartis. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad teismas aiškina ir taiko teisę ne abstrakčiai ar hipotetiškai, bet kiekvienoje konkrečioje byloje nagrinėdamas ir spręsdamas klausimus dėl asmenų pažeistų ar ginčijamų teisių ar įstatymų saugomų interesų gynimo. Tas pats yra taikoma ir kasaciniam teismui vykdant jam priskirtą teismų praktikos formavimo vienodinimo funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175-1075/2020, 32 punktas). Teisės aiškinimas žinant, kad toks aiškinimas neturės įtakos atsakovo teisėms nagrinėjamoje byloje, būtent ir reikštų abstraktų ir hipotetinį teisės aiškinimą, o tai neatitiktų įstatymu pavestos kasaciniam teismui funkcijos vykdymo.
44. Atsakovė priešieškiniu prašė nutraukti Sutartį dėl ieškovo kaltės ir netaikyti restitucijos. Pirmosios instancijos teismas tenkino priešieškinio reikalavimą tik ta apimtimi, kiek jis sutapo su ieškinio reikalavimu nutraukti Sutartį vartotojo iniciatyva. Ieškovas kasaciniu skundu prašo dėl bylos dalies, susijusios su atsakovės priešieškinio tenkinimo dalimi, priimti naują sprendimą – atsakovės priešieškinį atmesti visiškai. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nors ieškovas ir formuluoja tokį prašymą, tačiau kasaciniu skundu argumentų dėl to neteikia. CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad kasaciniame skunde turi būti nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, kurie patvirtina CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą. Pirmiau minėtas ieškovo prašymas visiškai atmesti priešieškinį nepagrįstas argumentais, todėl, kaip neatitinkantis įstatymo nuostatų, nagrinėjamoje byloje nebuvo kasacijos dalykas.
45. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad yra pagrindas Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 19 d. nutartį panaikinti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 16 d. sprendimą ir 2019 m. liepos 23 d. papildomą sprendimą palikti galioti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
46. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
47. Paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, bylinėjimosi išlaidos, patirtos kasaciniame teisme, paskirstytinos atsižvelgiant į tai, kad ieškovo kasacinio skundo argumentų esmei pritarta, o atsakovės kasacinio skundo tenkinti nėra pagrindo. Dėl to ieškovui iš atsakovės priteistinas kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria buvo nuspręsta tenkinti priešieškinio reikalavimą nutraukti Sutartį dėl ieškovo kaltės, ieškovui iš atsakovės priteistinas ir apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
48. Ieškovas už kasacinį skundą sumokėjo 150 Eur žyminio mokesčio, už teisinę pagalbą surašant kasacinį skundą – 1600 Eur, o surašant atsiliepimą į atsakovės kasacinį skundą – 800 Eur. Atitinkamai už apeliacinį skundą ieškovas sumokėjo 75 Eur žyminio mokesčio, už teisinę pagalbą surašant apeliacinį skundą – 500 Eur, o surašant atsiliepimą į atsakovės apeliacinį skundą – 500 Eur. Minėta, kad šių išlaidų sumą sudarantis bylinėjimosi išlaidų atlyginimas – 3625 Eur – priteistinas ieškovui iš atsakovės.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. kovo 19 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 16 d. sprendimą bei 2019 m. liepos 23 d. papildomą sprendimą.
Priteisti iš atsakovės IĮ „Devilmora“ (į. k. 141157554) ieškovui T. O. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3625 (tris tūkstančius šešis šimtus dvidešimt penkis) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Danguolė Bublienė
Dalia Vasarienė
Vincas Verseckas