Administracinė byla Nr. eA-624-438/2019

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. V. skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės administracijai ir trečiajam suinteresuotam asmeniui akcinei bendrovei „SEB bankas“ dėl sprendimų panaikinimo.

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėja padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (toliau – Savivaldybės administracija) 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. A33(1)-8339(25.3.1) (toliau – ir Savivaldybės administracijos sprendimas) ir Vilniaus rajono savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. 7 (toliau – ir Komisijos sprendimas). Pareiškėja skunde nurodė, kad:

1.1.                      Savivaldybės administracija sprendimu atsisakė pakeisti pagrindinę žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Žemės sklypas) naudojimo paskirtį, kadangi, remiantis Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano (toliau – ir Bendrasis planas) aiškinamojo rašto (toliau – ir Aiškinamasis raštas) 6.1 lentele, minimalus planuojamas žemės sklypo dydis gyvenamojo namo statybai gamtiniame karkase yra 0,15 ha, kai pareiškėjos sklypo plotas yra 0,1365 ha. Komisijos sprendimu pareiškėjos skundas dėl Savivaldybės administracijos sprendimo nepagrįstumo buvo atmestas.

1.2.                      Vadovaujantis Vilniaus rajono kraštovaizdžio specialiuoju planu (toliau – ir Kraštovaizdžio specialusis planas), minimalus planuojamas žemės sklypo dydis gyvenamųjų namų statybai yra 0,1000 ha. Ginčijamas Savivaldybės administracijos sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatyme apibrėžtos bendrojo plano sąvokos, taip pat prieštarauja reikalavimui, kad savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens bendrieji planai privalomi visiems suplanuotoje teritorijoje veikiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims ar kitoms organizacijoms. Bendrojo plano sprendiniams neprieštarauja Žemės sklypo paskirties pakeitimas iš žemės ūkio į kitos paskirties – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos. Keičiant žemės sklypo paskirtį, turi būti vertinamas ne žemės sklypo plotas, o žemės sklypo užstatymas, planuojamos žemės sklypo vystymo tendencijos, teritorijos naudojimo ir apsaugos priemonės ir kita, todėl nustatyti apribojimą planuojamam Žemės sklypo dydžiui nėra pagrindo.

1.3.                      Minimalus namo statybai plotas yra nustatytas norminiu teisės aktu, todėl Savivaldybės administracija privalo vadovautis būtent juo ir neturėjo teisės nustatyti daugiau apribojimų. Šiuo atveju buvo pažeistas įstatymo viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principas. Savivaldybės administracija, nustatydama didesnius apribojimus, nei numato teisės aktai, turėtų nurodyti kitą norminį teisės aktą, kurio pagrindu tokie apribojimai nustatyti, tačiau tokio teisės akto nėra. Savivaldybės institucijų priimti sprendimai bendruomenės interesais neturi pažeisti įstatymų garantuotų atskirų gyventojų teisių. Savivaldybės administracijos sprendimas ne tik prieštarauja galiojančioms teisės normoms, bet ir kuria naujas normas, naujus teisės aktuose nenumatytus apribojimus, pažeidžia lygias galimybes su kitais Vilniaus rajono savivaldybės teritorijoje nuosavybės teise valdančiais žemės sklypus asmenimis turėti vienodo mažo ploto žemės sklypus.

2.       Atsakovas Savivaldybės administracija atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

2.1.                      Savivaldybės administracija, visapusiškai įvertinusi faktinių aplinkybių visumą, pateikė motyvuotą ir teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais pagrįstą sprendimą. Komisija, vadovaudamasi Teritorijų planavimo įstatymo, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatomis bei galiojančiais teritorijų planavimo dokumentų sprendiniais, priėmė išsamiai motyvuotą ir teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą.

2.2.                      Pagal Bendrąjį planą pareiškėjos valdomas Žemės sklypas patenka į gamtinį karkasą, kurio plotas pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą yra 0,1365 ha. Bendrojo plano sprendiniai nenumato galimybės gamtiniame karkase planuoti mažesnį negu 0,15 ha žemės sklypą gyvenamųjų namų statybai, todėl pareiškėjos siekis pakeisti Žemės sklypo paskirtį į vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos yra netikslingas, neteisėtas ir neracionalus.

2.3.                      Tiek Savivaldybės administracijos sprendimas, tiek Komisijos sprendimas yra pagrįsti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. A27(l)-272 „Dėl (duomenys neskelbtini) koncepcinės schemos“ (toliau – ir Koncepcinė schema) ir Kraštovaizdžio specialiuoju planu patikslinto Bendrojo plano sprendiniais. Savivaldybės lygmens ir vietovės lygmens bendrieji planai privalomi visiems suplanuotoje teritorijoje veikiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims ar kitoms organizacijoms, jeigu detalieji planai neparengti, todėl pareiškėja, siekdama pakeisti Žemės sklypo paskirtį, negali nepaisyti Bendrojo plano sprendinių reikalavimų, nagrinėjamu atveju – reikalavimo žemės sklypo dydžiui gyvenamųjų namų statybai gamtinio karkaso teritorijoje. Pareiškėja į Savivaldybės administraciją dėl Žemės sklypo paskirties keitimo kreipėsi 2016 metais. Tai reiškia, kad prašymo pateikimo metu Bendrojo plano sprendiniai, įskaitant reikalavimą žemės sklypo dydžiui gyvenamųjų namų statybai gamtiniame karkase, buvo galiojantys ir sukurti teisėtų lūkesčių paskirties keitimo aspektu pareiškėjai negalėjo.

2.4.                      Ginčijami sprendimai atitinka individualiam administraciniam teisės aktui keliamus reikalavimus, yra nurodyti adekvatūs ir aiškūs atsisakymo keisti Žemės sklypo paskirtį motyvai, t. y. nurodomos konkrečios teisės normos, reglamentuojančios paskirties keitimo alternatyvas ir galimybes, įvertintos tiek pavienės faktinės aplinkybės, tiek jų visetas analizuojant ir apibendrinant negalėjimo keisti Žemės sklypo paskirtį priežastis. Akivaizdu, kad priimant ginčijamus sprendimus buvo vadovaujamasi teisės aktų normomis.

II.

3.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino – panaikino Savivaldybės administracijos sprendimą ir Komisijos sprendimą bei įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos skundą, t. y. priimti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas atitinkantį sprendimą.

4.       Teismas nustatė, kad ginčijamas Savivaldybės administracijos sprendimas yra pagrįstas faktine aplinkybe, jog pareiškėjai nuosavybės teise priklausantis Žemės sklypas pagal Kraštovaizdžio specialiuoju planu patikslintą Bendrąjį planą patenka į U1 (planuojamą gyvenamųjų vietovių) kraštovaizdžio tvarkymo zoną. Ginčo tarp proceso šalių dėl šios aplinkybės, kaip ir dėl fakto, jog U1 kraštovaizdžio tvarkymo zonoje yra numatyta galimybė keisti pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, nėra. Pareiškėja, kreipdamasi į Vilniaus rajono savivaldybę ir inicijuodama šį teisminį procesą, siekia Žemės sklypo naudojimo paskirtį pakeisti iš žemės ūkio į kitos paskirties – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų statybos.

5.       Teismas pabrėžė, kad atsakovas atsisakymą tenkinti pareiškėjos prašymą pakeisti Žemės sklypo pagrindinę naudojimo paskirtį į vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos paskirtį pagrindė vienintele Aiškinamojo rašto 6.1 lentelėje išdėstyta nuostata, jog minimalus planuojamas žemės sklypo dydis gyvenamojo namo statybai gamtiniame karkase yra 0,15 ha. Neigiamą pareiškėjos atžvilgiu sprendimą Savivaldybės administracija priėmė atsižvelgusi į pareiškėjai priklausančio Žemės sklypo plotą – 0,1365 ha.

6.       Teismas atkreipė dėmesį, kad pati Savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, jog reikalavimus žemės sklypo dydžiui gyvenamųjų namų statybai gamtiniame karkase įtvirtino ne Bendrasis planas, kurio Aiškinamuoju raštu pagrįstas ginčijamas atsakovo sprendimas, o Kraštovaizdžio specialiuoju planu. Aplinkybę, kad ginčijamas Savivaldybės administracijos sprendimas nėra tinkamai pagrįstas teisės aktų nuostatomis, netiesiogiai patvirtina ir Savivaldybės administracijos atsiliepimo argumentai, kad sprendimas yra pagrįstas Koncepcinės schemos ir Kraštovaizdžio specialiuoju planu patikslinto Bendrojo plano sprendiniais. Tai, kad Savivaldybės administracija teisminio nagrinėjimo metu pakeitė (papildė) poziciją ir nurodo besivadovaujanti kitais teisės aktais, negali būti vertinama tinkamu ginčijamo akto pagrindimu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo prasme.

7.       Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad Savivaldybės administracijos sprendimas naikintinas kaip neteisėtas iš esmės, t. y. prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui – Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Atitinkamai naikintinas ir Komisijos sprendimas, kuriame buvo padaryta aiškiai nepagrįsta išvada, jog ginčijamas Savivaldybės administracijos sprendimas yra pagrįstas Koncepcinės schemos ir Kraštovaizdžio specialiuoju planu patikslinto Bendrojo plano sprendiniais. Panaikinęs ginčijamus sprendimus, teismas įpareigojo Savivaldybės administraciją užbaigti administracinę procedūrą pagal pareiškėjos prašymą pakeisti Žemės sklypo paskirtį priimant Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas atitinkantį sprendimą.

III.

8.       Atsakovas Savivaldybės administracija padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

8.1.                      Bendrasis planas kaip norminis teises aktas iki šiol nepakeistas ir nepanaikintas, todėl galioja ir yra privalomas visiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Todėl pareiškėja, siekdama pakeisti Žemės sklypo paskirtį, negali nepaisyti Bendrojo plano sprendinių reikalavimų, nagrinėjamu atveju – reikalavimo žemės sklypo dydžiui gyvenamųjų namų statybai gamtinio karkaso teritorijoje. Pareiškėja į Savivaldybės administraciją dėl Žemės sklypo paskirties keitimo kreipėsi 2016 metais, tai reiškia, kad minėto pareiškėjos prašymo pateikimo metu Bendrojo plano sprendiniai, įskaitant reikalavimą žemės sklypo dydžiui gyvenamųjų namų statybai gamtiniame karkase, buvo galiojantys ir sukurti teisėtų lūkesčių paskirties keitimo aspektu negalėjo.

8.2.                      Iš ginčijamų sprendimų yra aišku, kokiomis konkrečiai teisės normomis vadovautasi nusprendžiant dėl Žemės sklypo paskirties keitimo netikslingumo. Savivaldybės administracijos sprendimu yra atskleidžiamas Žemės sklypo priklausymas urbanizuojamai teritorijai (UI). Be to, minėtame sprendime nurodytas Žemės sklypo faktinio (0,1365 ha) ir reikalaujamo dydžio (0,15 ha) santykis. Savivaldybės administracija sprendime, laikydamasi dėstomų aplinkybių logiško eiliškumo, išsamiai atskleidė, kodėl Žemės sklypo paskirtis negali būti keičiama. Pareiškėja, teikdama skundą tiek Komisijai, tiek teismui, aiškiai suprato susiklosčiusių santykių esmę. Teismo įpareigojimas priimti sprendimą, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra neteisingas, neracionalus, neobjektyvus, netgi perteklinis, kadangi yra suprantama, kokiomis teisės aktų nuostatomis buvo vadovautasi priimant Savivaldybės administracijos sprendimą.

8.3.                      Nepagrįsta teismo išvada, kad teisminio nagrinėjimo metu Administracija pakeitė savo poziciją. Administracija visą laiką savo poziciją grindė būtent imperatyviomis teisės nuostatomis, įtvirtinančiomis reikalavimą žemės sklypo dydžiui. Tai, kad Administracija sprendime nebuvo nurodžiusi Koncepcinės schemos, nesudaro pagrindo teigti, jog Administracijos pozicija teisminio nagrinėjimo metu pasikeitė. Koncepcinė schema apskritai nenumatė galimybės keisti žemės naudojimo paskirtį ginčo Žemės sklype, tai patvirtina faktą, jog priimant sprendimą buvo vadovaujamasi tik aktuliais galiojimo aspektu Bendrojo plano sprendiniais.

8.4.                      Teismas skundžiamą sprendimą dėl Savivaldybės administracijos sprendimo nepagrįstumo argumentavo aplinkybe, kad pati Savivaldybės administracija nurodo, jog reikalavimus žemės sklypo dydžiui gyvenamųjų namų statybai gamtiniame karkase įtvirtino ne Bendrasis planas, kurio Aiškinamuoju raštu yra pagrįstas ginčijamas atsakovo sprendimas, o Kraštovaizdžio specialusis planas. Visgi toks teismo teiginys prieštarauja tikrovei, kadangi Administracija, priimdama ginčijamą sprendimą, vadovavosi būtent 2014 metais patikslinto Bendrojo plano (kitaip tariant – Kraštovaizdžio specialiojo plano) Aiškinamojo rašto nuostatomis. Analogiškos nuostatos nurodomos ir Komisijos sprendime.

8.5.                      Tiek Savivaldybės administracijos sprendimas, tiek Komisijos sprendimas atitinka individualiam administraciniam teisės aktui keliamų reikalavimų turinį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

9.        Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Vilniaus rajono savivaldybės administracijos 2016 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. A33(1)-8339(25.3.1) teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuo sprendimu buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą – pakeisti jai priklausančio Žemės sklypo paskirtį iš žemės ūkio į kitos paskirties – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos.

10.       Ginčijamas sprendimas grindžiamas šiais faktiniais ir teisiniais pagrindais: pareiškėjos Žemės sklypo plotas yra 0,1365 ha, o Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano aiškinamojo rašto 6.1 lentelėje nustatytas minimalus planuojamas žemės sklypo dydis gyvenamojo namo statybai gamtiniame karkase yra 0,15 ha. Iš to padaryta išvada, kad pareiškėjos turimo Žemės sklypo plotas neatitinka Bendrojo plano aiškinamojo rašto 6.1 lentelės reikalavimų.

11.       Pirmosios instancijos teismas šį sprendimą panaikino bei įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą remdamasis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, konstatuodamas, kad ginčijamame Savivaldybės administracijos sprendime nėra nurodytos faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas šis sprendimas, be to, sprendimas nėra tinkamai pagrįstas ir materialinės teisės aktų nuostatomis, nes buvo pritaikytos Bendrojo plano aiškinamojo rašto 6.1 lentelės nuostatos, kai galimai turėjo būti taikomos Kraštovaizdžio specialiojo plano nuostatos.

12.       Toks pirmosios instancijos teismo sprendimo pobūdis lemia, kad ginčijamas Savivaldybės administracijos sprendimas buvo tirtas teisėtumo aspektu, netiriant sprendimo pagrįstumo.

13.       Apeliaciniu skundu iš esmės nesutinkama su minėta pirmosios instancijos teismo išvada ir teikiami priešingi argumentai šiuo klausimu.

14.       Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šis teisinis reglamentavimas reiškia, kad apeliacinio skundo turinys, t. y. apeliaciniu skundu ginčijamos pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės bei padarytos teisinę reikšmę turinčios išvados, apsprendžia bylos, nagrinėjamos apeliacine tvarka, ribas.

15.       Nagrinėjamu atveju bylos apeliacinės instancijos teisme tyrimo dalyku yra nustatymas teisiškai reikšmingos aplinkybės, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino bei tinkamai pritaikė Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas.

16.       Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta, kad „Individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos.“(1 d.); „Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka.“ (2 d.); „Individualus administracinis aktas turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu. Kai individualus administracinis aktas priimamas naudojantis valstybės informacinėmis sistemomis, jo pasirašymui ir patvirtinimui antspaudu prilyginamas patvirtinimas (autorizavimas) valstybės informacinėje sistemoje.“ (3 d.).

17.       Iš šio teisės akto ir jo preambulės („Individualaus administracinio akto bendrieji reikalavimai <...>“) matyti, kad jame yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios taikomos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui bei jo rekvizitams ir nėra nustatyta reikalavimų individualaus administracinio akto formai (pagal apimtį, struktūrą ir pan.).

18.       Tačiau individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami skirtingo pobūdžio teisiniai santykiai, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti, pvz. nuosavybės teisių atkūrimas, valstybė tarnyba, mokesčiai, žemės teisiniai santykiai ir kt..

19.       Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius.

20.       Todėl kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose.

21.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar laikantis tik iš dalies, pavyzdžiui, neįvardijant, kokiais teisės aktais remiantis ginčijamas administracinis aktas yra priimamas, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo, įgalinanti teismą, nagrinėjantį tokią bylą, panaikinti skundžiamą viešojo administravimo subjekto individualų administracinį aktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008 ir kt.).

22.       Byloje nagrinėjamus teisinius santykius (pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir keitimo klausimus) reglamentuoja Žemės įstatymo 24 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad „Pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir būdas (būdai) Vyriausybės nustatyta tvarka nustatomi formuojant naujus žemės sklypus. Šiems žemės sklypams nustatyta pagrindinė žemės naudojimo paskirtis ir (ar) būdas (būdai) keičiami žemės savininkų, valstybinės žemės patikėtinių ar įstatymų nustatytais atvejais kitų subjektų prašymu pagal detaliuosius planus, specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus, o urbanizuotoje ir urbanizuojamoje teritorijoje, kuriai detalieji planai neparengti, – pagal savivaldybės lygmens bendrąjį planą ir (ar) vietovės lygmens bendrąjį planą, jei šis parengtas.“

23.       Iš šios teisės normos matyti, kad teisiniu pagrindu pakeisti žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą yra atitinkamų teritorijų planavimo dokumentų (bendrųjų, specialiųjų ar detaliųjų planų) sprendiniai, kurie ir apsprendžia tas teisines prielaidas ir sąlygas, kurios asmeniui gali sukurti subjektinę teisę – pakeisti žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir (ar) būdą.

24.       Minėta, kad ginčijamas Savivaldybės administracijos sprendimas grindžiamas šiais faktiniais ir teisiniais pagrindais: pareiškėjos Žemės sklypo plotas yra 0,1365 ha, o Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano aiškinamojo rašto 6.1 lentelėje nustatytas minimalus planuojamas žemės sklypo dydis gyvenamojo namo statybai gamtiniame karkase yra 0,15 ha. Iš to padaryta išvada, kad pareiškėjos turimo žemės sklypo plotas neatitinka Bendrojo plano aiškinamojo rašto 6.1 lentelės reikalavimų.

25.       Visa tai apibendrinus, darytina išvada, kad ginčijamame Savivaldybės administracijos sprendime yra nurodytas tiek faktinis, tiek teisinis pagrindai, o nurodytas faktinis pagrindas yra grindžiamas teisiškai reikšminga aplinkybe, kuri yra pakankama, jog atsirastų reikiamos prielaidos bei sąlygos, kad būtų galima atsakovui priimti ginčijamą sprendimą, atsisakant tenkinti pareiškėjos prašymą pakeisti jai priklausančio Žemės sklypo pagrindinę žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į kitos paskirties – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statybos.

26.       Šios išvados pagrindu darytina ir kita išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisingai nusprendė, jog ginčijamame sprendime nėra nurodytas faktinis pagrindas, kuris yra pakankamas Bendrojo plano aiškinamojo rašto 6.1 lentelėje įtvirtintai dispozicijai pritaikyti.

27.       Dėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad galimai ginčijamame Savivaldybės administracijos sprendime yra neteisingai pritaikytas ir teisinis pagrindas, nes buvo pritaikytos Bendrojo plano aiškinamojo rašto 6.1 lentelės nuostatos, kai galimai turėjo būti taikomos Kraštovaizdžio specialiojo plano nuostatos, pažymėtina, kad pareiškėja šia aplinkybe ir grindė savo materialinį reikalavimą atsakovui skunde teismui.

28.       ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „Priimdamas sprendimą, administracinis teismas <...> konstatuoja, <...> kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje“ <...>. Tai lemia, kad tinkamas materialinės teisės normos, reglamentuojančios ginčo teisinius santykius, pritaikymas ir buvo bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo dalyku, kurį teismas turėjo išnagrinėti bei nuspręsti dėl taikytinos byloje materialinės teisės normos, o ne pavesti tai daryti atsakovui, įpareigojant jį pakartotinai išnagrinėti pareiškėjos prašymą.

29.       Apibendrinant darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismui netinkamai pritaikius materialinės teisės normos (Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.) nuostatas, galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 147 str.). Kadangi pirmosios instancijos teisme byla nebuvo tiriama pilna apimtimi, todėl ši klaida negali būti ištaisyta apeliacinės instancijos teisme, nes priešingu atveju, tai būtų susiję su šalių teisės į visavertę apeliaciją ribojimu. Dėl šių priežasčių atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, bylą perduodant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Stasys Gagys

        Romanas Klišauskas

                Gintaras Kryževičius