Civilinė byla Nr. 2A-29-516/2011
Procesinio
sprendimo kategorija 23.2.12; 78.2.1; 121.15; 121.18.; 121.21.
(S)

VILNIAUS
APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2011
m. sausio 31 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti
iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tatjanos
Žukauskienės ir Petro Jaržemskio,
sekretoriaujant
Inesai Ulevičiūtei
dalyvaujant
ieškovei V. K.
viešame teismo
posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo G. K. apeliacinį skundą dėl
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. kovo 4 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovės V. K. ieškinį atsakovui G. K. dėl priteisto išlaikymo nepilnamečiams
vaikams dydžio pakeitimo. Institucija, teikianti išvadą byloje – Vilniaus
miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnyba.
Kolegija,
išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
Ieškovė V. K. kreipėsi į teismą su
ieškiniu, prašydama padidinti Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2005 07 11
sprendimu nepilnamečių sūnų – N. K.
ir D. K. išlaikymui
priteistų periodinių išmokų dydį nuo 200 Lt iki 400 Lt kiekvienam vaikui kas
mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis.
Ieškovė nurodė,
kad dabar priteistas išlaikymas vos viršija 1MGL, todėl jo nepakanka net
minimaliems augančių vaikų poreikiams tenkinti. Ieškovės nuomone, atsakovas
galėtų teikti prašomo dydžio išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams, nes yra
jaunas ir darbingas, todėl yra pajėgus dirbti ir užsidirbti.
Vilniaus miesto 1
apylinkės teismas 2010 m. kovo 4 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino.
Teismas pakeitė
Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2005 07 11 sprendimą, kuriuo iš atsakovo G. K. sūnaus N. K. , D. K. išlaikymui priteista po 200 Lt kas mėnesį
mokamomis išmokomis.
Teismas priteisė
iš atsakovo G. K. sūnų N. K. ir D. K. išlaikymui po 400 Lt kas mėnesį mokamomis
periodinėmis išmokomis nuo 2009 11 09 iki jų pilnametystės.
Teismas
konstatavo, kad Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2005 07 11 sprendimo
priėmimo metu priteistas šalių sūnums N. ir D.
išlaikymas daugiau nei prieš keturis metus. Akivaizdu, kad augantiems šalių
vaikams padidėjo ir atsirado papildomos išlaidos, kurių nebuvo išlaikymo
priteisimo metu. Teismas nurodė, jog iš ieškovės pateiktų įrodymų matyti, kad
sūnus Dovydas lanko sporto mokyklą, dėl ko susidaro papildomos išlaidos:
mėnesiniui mokesčiui mokėti, sportinei aprangai, vasaros sportinei stovyklai,
išlaidoms vykstant į varžybas apmokėti. Be to, sūnus Dovydas yra apdraustas
draudimu „Sampo vaikas,“ pagal kurį ieškovė moka 50 Lt per mėnesį
Teismas atkreipė
dėmesį į tai, kad nepilnamečiui vaikui turi būti sudarytos sąlygos dalyvauti
įvairiuose papildomuose užsiėmimuose, kultūros renginiuose, įgyti vaikui reikiamų
priemonių jo turimiems gabumams lavinti. Į vaikų išlaikymo išlaidas trauktinos
išlaidos, susijusios su buto eksploatavimu.
Byloje nėra
įrodymų, kad atsakovas yra nedarbingas, ar turi rimtų sveikatos problemų,
kurios trukdytų įsidarbinti, todėl būdamas darbingas ir sveikas, privalo
ieškoti darbo ir vykdyti savo pareigą išlaikyti vaikus, juolab, kad atsakovas
turi statybininko specialybę. Teismo nuomone, kad vaikas augtų pilnaverte
asmenybe negalima apsiriboti vien tik minimalių jo poreikių tenkinimu, todėl
teismas laikė, kad atsakovo mokamas į mėnesį 200 Lt kiekvienam sūnui
išlaikymas yra per mažas, jis yra didintinas iki 400 Lt. Teismas, tenkindamas
prašomą ieškovės priteisti 400 Lt išlaikymą, laikė, kad ieškovės prašymas
padidinti vaikams išlaikymą iki 400 Lt yra žmoniškumo ir proto ribose,
pripažino, kad ir padidinus išlaikymą didesnė išlaikymo našta atiteks ieškovei,
jos gaunamas atlyginimas yra apie 1400 Lt į mėnesį, todėl negalima
konstatuoti, kad ieškovės materialinė padėtis yra labai gera. Priteisiant
vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti teismas pripažino būtinu
minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymą. Toks orientacinis kriterijus dėl
priteisto išlaikymo dydžio nustatytinas atsižvelgiant ir į CK 6.461 straipsnio
2 dalies nuostatas, kad vieno mėnesio išlaikymo vertė negali būti mažesnė už
vieną minimalią mėnesio algą, šiuo metu Vyriausybės nustatytą – 800 litų.
Atsakovo
argumentas, kad antroje santuokoje žmona turi nepilnametį sūnų iš pirmos
santuokos ir kad ji moka bankui kreditą, teismo nuomone, nelaikytinas teisiškai
reikšmingu. Prie šio vaiko išlaikymo privalo prisidėti jo tėvas.
Teismas atkreipė
dėmesį ir į tai, kad tam iš tėvų, pas kurį lieka gyventi nepilnametis, tenka ir
kasdienė priežiūra, rūpinimasis, kurių paprastai nekompensuoja išlaikymo
priteisimas.
Apeliaciniu
skundu atsakovas G. K. prašo
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. kovo 4 d. sprendimą pakeisti –
ieškovės ieškinį atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo
2005-07-11 sprendimą, kuriuo N. K. ir
D. K. išlaikymui
priteista po 200 Lt kas mėnesį mokamomis išmokomis.
Apeliacinis
skundas grindžiamas šiais argumentais:
1)
pirmosios instancijos teismas atsižvelgė tik į nepilnamečių vaikų
poreikių augimą, nesilaikydamas CK 3.201 str. nuostatos, kad padidinant
priteisto išlaikymo dydį, teismas tai padaryti gali, jeigu iš esmės pasikeitė
šalių turtinė padėtis. Apelianto nuomone, teismas netinkamai įvertino jo
turtinę padėtį. Nurodo, jog jo turtinė padėtis iš esmės pasikeitė į blogą pusę,
kadangi atsakovas šiuo metu niekur nedirba ir neturi jokio turto, bei pajamų.
Atsakovas teismui yra pateikęs įrodymus, kad nuo 2009-06-09 jis yra
registruotas darbo biržoje. Jokių papildomų pajamų neturi. Be to, apeliantas
sukūrė naują šeimą, kurioje yra nepilnametis vaikas iš jo žmonos pirmosios
santuokos. Teigia, jog nėra jokių objektyvių duomenų, kad į sunkią materialinę
padėtį atsakovas pateko dėl savo nerūpestingo elgesio, tai yra girtavimo, turto
išvaistymo ir pan. Apelianto nuomone neaišku, kodėl pirmosios instancijos
teismas savo sprendime nurodė, jog ieškovė gauna 1400 Lt darbo užmokesčio, nors
jos pajamos per mėnesį sudaro net 1915 Lt;
2)
pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Vyriausybės
nustatytos minimalios mėnesinės algos dydžio taikymo kriterijumi ir CK 6.461
str. 2 d. nuostatomis. Apelianto nuomone, išlaikymo dydis visų pirmą yra
skirtas vaikams, kategoriškai apribojant įstatymu jo galiojimą laiką – iki
vaikų pilnametystės. Antra, teismas neatsižvelgė į atsakovo turtinę padėtį –
atsakovui nėra garantuotas net minimalus mėnesinis atlygis. Teismas, priimdamas
sprendimą ir konstatuodamas, kad nepilnamečiams vaikams turi būti sudarytos
sąlygos dalyvauti įvairiuose papildomuose renginiuose, įgyti vaikui reikiamų
priemonių jų turimiems gabumams lavinti, neįvertino tos aplinkybės, kad sunki
tėvų padėtis turi reikšmės tik išlaikymo dydžiui, o ne išlaikymo prievolės
egzistavimui. Atsakovas nurodo, jog jis niekada nevengė ir nevengs teikti
pagalbą sūnums, tačiau reali materialinė padėtis rodo, jog šiuo jis negali
suteikti savo vaikams didesnės paramos negu aukščiau nustatyta. Apeliantui
nesuprantama, kodėl ieškovė sudarė sutartį, pagal kurią jai išduota
Maestro/Maxima kreditinė kortelė su 7000 Lt limitu. Be to, ieškovė nurodė labai
didelė briketų, kurie yra reikalingi D. kainą,
nors yra daug pigesnių paslaugų. Apelianto nuomone, tai yra tik vienkartinių
išlaidų atspindys.
Atsiliepimu į
apeliacinį skundą ieškovė V. K. prašo
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. kovo 4 d. sprendimą palikti
nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teigia, jog
akivaizdu, kad augant vaikams padidėjo jų poreikiai, bei atsirado papildomos
išlaidos, kurių nebuvo priteisimo metu. D.
lanko sporto mokyklą, dėl ko susidaro papildomos išlaidos mėnesiniam mokesčiui
sumokėti, sportinei aprangai, išlaidoms vykstant į varžybas. Be to, augant
vaikams labai padidėjo išlaidos maistui ir drabužiams. Tuo tarpu atsakovas
vaikais visiškai nesirūpina, nesidomi jų laisvalaikiu, sveikata, todėl ieškovas
viena tenkina kasdienius vaikų poreikius.
Nurodo, jog
atsakovas yra sveikas bei darbingas, pajėgus dirbti ir uždirbti. Aplinkybė, kad
šiuo metu jis yra registruotas darbo biržoje, neatleidžia jo nuo pareigos
išlaikyti savo vaikus bei permesti beveik visą vaikų išlaikymo prie priežiūros
naštą ieškovei. Ieškovės nuomone, apelianto argumentas, kad antroje santuokoje
jo žmona turi nepilnametį vaiką iš pirmosios santuokos nėra teisiškai
reikšmingas, kadangi šį vaiką privalo išlaikyti jo tėvai, o ne atsakovas.
Ieškovės
teigimu, mažesnės nei 400 Lt dydžio išlaikymo suma kiekvienam vaikui neatitiktų
nepilnamečių vaikų poreikių bei išlaikymo instituto paskirties, kadangi
teikiamas išlaikymas vaikams yra susijęs su gyvybiškai svarbiu poreikių
tenkinimu.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Lietuvos
Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta tėvų pareiga materialiai išlaikyti
savo nepilnamečius vaikus (LR CK 3.192 str. 1 d.). Jeigu tėvai (ar vienas iš
jų) nevykdo šios pareigos, teismas priteisia išlaikymą pagal vieno iš tėvų ar
vaiko globėjo (rūpintojo) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos
ieškinį (LR CK 3.194 str.1 d.). Byloje nustatyta, kad Vilniaus m. 4 apylinkės
teismo 2005-07-11 sprendimu iš atsakovo buvo priteistas išlaikymas jo sūnums-
N., gimusiam (duomenys neskelbtini)ir D.,
gimusiam (duomenys neskelbtini) po 200 Lt kas
mėnesį.
CK
3.201 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta galimybė teismui pakeisti priteisto
išlaikymo dydį pagal vaiko, jo tėvo (motinos) arba valstybinės vaiko teisių
apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo
buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis.
Šią nuostatą sistemiškai aiškinant su CK 3.201 straipsnio 2 dalimi, darytina
išvada, kad išlaikymo dydis taip pat gali būti keičiamas, išaugus (pasikeitus)
vaiko poreikiams. Tokią nuostatą patvirtina ir suformuota Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo praktika šios kategorijos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d.
nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-495/2008; 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-331/2009; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009; kt.).
Sprendžiant
dėl vaikui teikiamo išlaikymo dydžio pakeitimo turi būti vadovaujamasi CK 3.192
straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad išlaikymo dydis turi būti
proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir
užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas, taip pat to paties straipsnio 3 dalyje
nustatytu imperatyvu, kad materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams
privalo teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Taigi teismas,
spręsdamas klausimą dėl vaikui teikiamo išlaikymo dydžio pakeitimo, turi
derinti CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir
interesų apsaugos ir gynimo principą, kurio esmė – visų pirma užtikrinti vaiko
interesus, su bendruoju civilinių santykių teisinio reglamentavimo
proporcingumo principu (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), kuris reiškia, kad vaikui
teikiamo išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties
(žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr.
3K-3-596/2009).
Nustatant
vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumą turi būti įvertinta,
kokia dalimi tėvų gaunamos pajamos ir turimas turtas, t. y. tėvų turtinė
padėtis, gali užtikrinti vaikų poreikių tenkinimą. Jei tėvų turtinė padėtis
leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius
išlaikymo dydis (CK 3.192 straipsnio 2 dalis), jei ne – tai išlaikymo dydis
turi patenkinti būtinus vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis,
priimta civilinėje Nr. 3K-3-495/2008). Kasacinio teismo praktikoje
pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą
būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos
dydžio išlaikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d.
nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009 ir kt.). Tokiu būdu, teisėjų
kolegija pažymi, kad apeliantas skunde nepagrįstai nurodo, jog teismas be
pagrindo rėmėsi Civilinio kodekso 6.461 str. 2 d. nuostatomis. Apeliacinės
instancijos teismas pažymi, kad 1 MMA kriterijus, sprendžiant dėl išlaikymo
dydžio, nėra imperatyvus, jis taikytinas priklausomai nuo konkrečios
situacijos. Pažymėtina ir tai, kad tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus abiem
tėvams yra vienoda, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas iš jų turi teikti
vienodo dydžio išlaikymą. CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tėvų
valdžios lygybės principas reiškia tai, kad tėvų teisės ir pareigos vaikams yra
lygios, tačiau konkrečios teisės ir pareigos bei jų apimtis gali skirtis,
priklausomai nuo daugelio faktinių aplinkybių, tokių kaip nepilnamečio vaiko
gyvenamoji vieta, tėvų turtinė padėtis ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 22 d.
nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2009).
Tėvų
turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių
visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą,
investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant
uždirbti, gauti pajamas vaikų išlaikymui. Kai vienas iš tėvų privalo rūpintis
keliais vaikais, tai išlaikymo dydis turi būti pakankamas bent minimaliems visų
vaikų poreikiams tenkinti, o gautos vaikų išlaikymui sumos turi būti panaudotos
lygiomis dalimis, jeigu nėra svarbių priežasčių nukrypti nuo lygybės principo
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002
m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2002; 2009 m.
rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-331/2009). Šios
bylos kontekste pažymėtina, kad atsakovo nurodoma aplinkybė, jog jis yra
sudaręs kitą šeimą, kurioje auga nepilnametis vaikas iš dabartinės jo
sutuoktinės pirmosios santuokos, negali įtakoti ginčo šalių vaikams teiktino
išlaikymo dydžio, kadangi atsakovas nėra jo nurodomo vaiko tėvas; įstatyminę
pareigą išlaikyti tą vaiką turi jo tėvai- tėvas bei motina, tuo tarpu atsakovas
turi įstatyminę savo vaikų išlaikymo pareigą. Tėvų pareiga teikti vaikams
išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis
minimaliomis pajamomis, o juolab - išlaikymo teikėjo nerūpestingu, nesąžiningu
elgesiu. Nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas
turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų
atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų
teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje Nr. 3K-3-303/2008; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje Nr. 3K-3-189/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje Nr. 3K-3-596/2009).
Nagrinėjamoje
byloje ieškovė kreipėsi į teismą, nurodydama, kad atsakovo teikiamas
išlaikymas- po 200 Lt kiekvienam vaikui, neatitinka vaikų poreikių, kadangi
sūnūs auga, didėja jų poreikis maistui, brangiau kainuoja įsigyti rūbus bei
kitas būtinas priemones. Kaip minėta, teismų praktikoje vadovaujamasi
prezumpcija, kad minimalių vaiko poreikių patenkinimui reikalinga suma,
atitinkanti vienos minimalios mėnesio algos dydį (1MMA), t.y. laikomasi
nuostatos, jog 800 Lt suma yra pakankama vieno vaiko minimaliems poreikiams
patenkinti, jeigu jis neturi specialių poreikių. Atsakovo apeliaciniame skunde
akcentuojama jo ribota galimybė susirasti darbą, atsižvelgiant į ekonominę
krizę. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis SODROS duomenimis, po
teismo sprendimo priėmimo (2010-06-28) atsakovas įsidarbino UAB ,,Promostas“,
jo pajamos buvo panašios, kaip ir ieškovės, todėl jo dalis vaikų išlaikymo
prievolėje negali būti mažesnė, negu vaikų motinos. Teismas sprendime ieškovės
gaunamas pajamas (apie 1400 Lt) nurodė atsižvelgdamas į tai, kad iš
priskaičiuoto darbo užmokesčio, kuris nurodytas ieškovės pateiktoje pažymoje,
yra išskaičiuojamas pajamų mokestis (15 procentų) bei privalomojo sveikatos
draudimo mokestis (9 procentai), taigi, realios ieškovės pajamos, iš kurių ji
gali tenkinti vaikų poreikius, yra būtent tokios, kaip nurodyta teismo
sprendime. Priimdamas sprendimą, pirmosios instancijos teismas įvertino tiek
vaikų poreikių kitimą nuo ankstesniojo teismo sprendimo priėmimo, tiek kitus
dėmesio vertus vaikų ir jų tėvų interesus. Teismas sprendime taip pat pagrįstai
atsižvelgė į aplinkybę, kad pagal atsakovo amžių, sveikatos būklę, turimą
specialybę jis ir anksčiau turėjo galimybę uždirbti pajamas, kuriomis galėtų
būti užtikrintas jo vaikų išlaikymas. Atsakovas teismui pateikė tik dokumentus
apie jo registraciją darbo biržoje, tačiau registracija darbo biržoje nėra
vienintelė darbo paieškos galimybė, tuo tarpu atsakovas neįrodinėjo, kad jis
ėmėsi ir kitų aktyvių veiksmų, siekdamas susirasti darbą ir kad jo
savarankiškos darbo apieškos buvo nesėkmingos.
Įvertindama
abiejų vaiko tėvų turtinę padėtį bei būtinybę vaikams teikiamu išlaikymu
užtikrinti jų būtinųjų poreikių patenkinimą, teisėjų kolegija sprendžia, jog
apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios
instancijos teismo sprendimą (Civilinio proceso kodekso 329, 330 str.), todėl
apeliacinis skundas netenkinamas, o skundžiamas sprendimas paliekama
nepakeistas (Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.).
Vadovaujantis
Civilinio proceso kodekso 88 str. 1 d. 3 p., 96 str., iš apelianto valstybei
priteistinos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos, kurios apeliacinės
instancijos teisme sudarė 8,50 Lt.
Vadovaudamasis
Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325- 331 str., teismas
n u t a r ė :
Vilniaus miesto
1 apylinkės teismo 2010 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti
iš apelianto G. K. į
valstybės biudžetą 8,50 Lt (aštuonis litus ir 50 centų) procesinių dokumentų
įteikimo apeliacinės instancijos teisme (pašto) išlaidų (įmokos kodas 5660).
Teisėjai Rasa Gudžiūnienė
Tatjana
Žukauskienė
Petras
Jaržemskis