Administracinė byla Nr. P-28-520/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01872-2016-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2018 m. liepos 24 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-850-624/2018 pagal pareiškėjos R. D. skundą atsakovams Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių-tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos), dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėja R. D. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2016 m. balandžio 6 d. raštą Nr. 2S-1852, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 2016 m. vasario 1 d. raštą Nr. 22-58, įpareigoti Lukiškių TI-K suteikti pareiškėjai ilgalaikius pasimatymus su sutuoktiniu H. D. bei priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėja nurodė, kad nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio jos sutuoktinis H. D. yra laikomas Lukiškių TI-K. Minėtu laikotarpiu pareiškėja ir jos sutuoktinis ne kartą yra kreipęsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl ilgalaikių pasimatymų su fiziniu kontaktu suteikimo, tačiau atsakymai visuomet būdavo neigiami. Pareiškėja pažymėjo, kad Lukiškių TI-K skundžiamame rašte taip pat nurodė, jog nesuteiks ilgalaikių pasimatymų, nes to nereglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK). Pareiškėja su tokia Lukiškių TI-K pozicija nesutiko, pažymėjo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra konstatavęs, jog nelaisvėje laikomas asmuo nepagrįstai negavo ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine ir tai pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio nuostatas. EŽTT konstatavo, kad byloje nebuvo nustatyta jokio pagrindo taikyti tokio pobūdžio apribojimus, o Lukiškių TI-K argumentaciją, jog nėra tam tinkamų sąlygų, pripažino nepriimtina. Lietuva yra įsipareigojusi, kad visos Konvencijos nuostatos bus perkeltos į nacionalinės teisės sistemą, todėl Lietuvoje turi būti užtikrintos visos teisės, kurios yra reglamentuotos Konvencijoje ir jos papildomuose protokoluose, kurių valstybė narė yra Lietuva. Pareiškėjos teigimu, negalėdama susitikti (su fiziniu kontaktu) su savo sutuoktiniu ilgą laiką (beveik 7 metus), ji patyrė stiprius dvasinius sukrėtimus, pablogėjo jų bendravimo galimybės, pareiškėja patyrė didelius emocinius išgyvenimus. Pareiškėjos nuomone, Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamentas piktybiškai nevykdė EŽTT praktikos ir Konvencijos nuostatų.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
Atsakovas paaiškino, kad bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus nustato BVK. Nuteistasis H. D. atlieka jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos ir yra priskirtas paprastajai nuteistųjų grupei. Nuteistiesiems iki gyvos galvos BVK ilgalaikių pasimatymų nėra numatyta, tačiau nuteistiesiems, atliekantiems bausmę paprastosios grupės sąlygomis, taikomi BVK 85 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimai, t. y. paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą. H. D. kartu su pareiškėja gali per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą, todėl Lukiškių TI-K nuomone, tiek jo, tiek Kalėjimų departamento sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Tam tikras suimtųjų / nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjos sutuoktinio patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė jo patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėja skunde nenurodė jokių argumentų, kurie pagrįstų jos patirtą neturtinę žalą, nenurodė, kuo pasireiškė žala, skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjos R. D. skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino Lukiškių TI-K 2016 m. vasario 1 d. raštą Nr. 22-58 ir Kalėjimų departamento 2016 m. balandžio 6 d. raštą Nr. 2S-1852, įpareigojo Lukiškių TI-K suteikti pareiškėjai ilgalaikius pasimatymus su sutuoktiniu H. D., priteisė pareiškėjai R. D. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 500 Eur neturtinės žalos; kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė.
Teismas nustatė, kad nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio pareiškėjos sutuoktinis H. D. yra laikomas Lukiškių TI-K ir atlieka jam paskirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę paprastosios grupės sąlygomis. Pareiškėja 2016 m. sausio 27 d. Lukiškių TI-K administracijai pateikė prašymą sudaryti sąlygas pasimatyti su sutuoktiniu iki 2 parų. Lukiškių TI-K skundžiamu 2016 m. vasario 1 d. raštu Nr. 22-58 pareiškėjos prašymo netenkino, motyvuodamas tuo, kad BVK 85 straipsnis paprastajai grupei priskirtiems nuteistiesiems ilgalaikių pasimatymų nenumato. Pareiškėja minėtą Lukiškių TI-K raštą apskundė Kalėjimų departamentui, tačiau pastarasis 2016 m. balandžio 6 d. rašte Nr. 2S-1852 nurodė, kad pareiškėjai buvo pateiktas išsamus ir pagrįstas Lukiškių TI-K atsakymas.
Teismas nurodė, kad BVK 85 straipsnyje, reglamentuojančiame paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygas, ilgalaikiai pasimatymai šiai asmenų grupei nėra įtvirtinti, paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per du mėnesius gauti tik vieną trumpalaikį pasimatymą.
Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis. Konvencijos 8 straipsnis expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) numato, jog kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas (1 d.), o valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (2 d.).
Teismas nurodė, kad EŽTT savo praktikoje yra pažymėjęs, jog kalinimas, kaip ir bet kokia kita laisvės apribojimo priemonė, yra susijęs su privataus ir šeimos gyvenimo ribojimais. Tačiau pagrindinis kalinamo asmens teisės į šeimos gyvenimo gerbimą elementas yra tai, kad institucijos leidžia arba, kai reikalinga, padeda palaikyti kontaktą su artima šeima. Tokie apribojimai kaip susitikimų su šeima skaičiaus nustatymas, šių susitikimų stebėjimas ir, jeigu padaryto nusikalstamos veiklos pobūdis reikalauja, specialaus kalėjimo režimo taikymas arba konkrečios susitikimų tvarkos nustatymas reiškia Konvencijos 8 straipsnio teisių ribojimą, bet patys savaime šių nuostatų nepažeidžia. Bet kuriuo atveju kiekvienas ribojimas turi būti taikomas įstatymų nustatyta tvarka ir turi siekti vieno ar daugiau teisėtų tikslų ir turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje (pvz., 2007 m. sausio 18 d. sprendimas byloje E. prieš Latviją, pareiškimo Nr. 73819/01, 166 paragrafas; 2007 m. liepos 17 d. sprendimas byloje K. prieš Slovakiją, pareiškimo Nr. 48666/99, 127 paragrafas; 2003 m. balandžio 3 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją (Nr. 2), pareiškimo Nr. 31583/96, 144 paragrafas).
Teismas pažymėjo, kad byloje aktualus ir EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimas byloje V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06), kuriame EŽTT nusprendė, jog kardomajame kalinime esančiam asmeniui (suimtajam) pritaikius apribojimus pasimatyti su šeima (sutuoktine), kai nuteistiesiems asmenims tokie apribojimai buvo švelnesni (kardomajame kalinime esančiam asmeniui galėjo būti skiriamas 2 val. trukmės pasimatymas, o nuteistajam – 4 val., be to, nuteistasis turėjo galimybę turėti ilgalaikį pasimatymą, skyrėsi pasimatymų dažnumas ir kt.), buvo pažeisti Konvencijos 8 straipsnis (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) ir 14 straipsnis (diskriminacijos uždraudimas) bei priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.
Teismas nurodė, kad viešojo administravimo subjektai, spręsdami dėl nuteistųjų teisės pasimatyti su artima šeima, be kita ko, turėtų vadovautis Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta asmens teise į šeimos gyvenimo gerbimą taip, kaip ji aiškinama EŽTT praktikoje (EŽTT yra pabrėžęs, jog nors sulaikymas savo prigimtimi yra privataus ir šeimos gyvenimo ribojimas, tačiau kalinčio asmens teisės į šeimos gerbimą būtina dalis yra tai, kad kalėjimo administracija padėtų palaikyti veiksmingą bendravimą su artimais šeimos nariais (žr., pvz., EŽTT sprendimą M. prieš Italiją (Nr. 2), pareiškimo Nr. 25498/94), ir vykdyti pozityvius veiksmus iš valstybės pusės, garantuojančius tinkamą aptariamos asmens teisės įgyvendinimą.
Teismas priėjo prie išvados, kad Lukiškių TI-K neproporcingai apribojo pareiškėjos teisę į jos šeimos gyvenimo gerbimą, todėl nepagrįstai nesuteikė jai teisės į ilgalaikį pasimatymą su savo sutuoktiniu, t. y. Lukiškių TI-K pažeidė Konvencijos 8 straipsnį. Lukiškių TI-K, be kita ko, užtikrindamas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas, turėjo imtis pozityvių veiksmų, garantuojančių tinkamą teisės į šeimos gyvenimo gerbimą įgyvendinimą, kad asmuo galėtų palaikyti ryšius su savo artimaisiais ir tokiu būdu saugoti ir puoselėti savo šeimą.
Teismas nurodė, kad tai, jog Lukiškių TI-K nėra įrengta ilgalaikiams pasimatymams skirtų patalpų, nėra reikšminga aplinkybė sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes suimtiesiems / kalinamiems garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga. Teismas pažymėjo, kad EŽTT pripažįsta, jog dėl aukšto nusikalstamumo lygio, finansinių išteklių trūkumo ir kitų struktūrinių problemų valstybės susiduria su sunkumais organizuojant kalinimo sistemą, tačiau kartu akcentuoja, jog šie aspektai nepanaikina valstybės pareigos organizuoti kalinimo sistemą, kad būtų laikomasi Konvencijos numatyto reguliavimo, ir, esant pažeistoms Konvencijos garantuojamoms teisėms, tai sudaro prielaidas žalai atlyginti.
Teismas sprendė, kad 2016 m. balandžio 6 d. Kalėjimų departamento raštas Nr. 2S-1852 ir 2016 m. vasario 1 d. Lukiškių TI-K raštas Nr. 22-58 naikintini kaip neteisėti ir nepagrįsti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (taikytina iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusi redakcija) 89 str. 1 d. 1 p.) ir Lukiškių TI-K įpareigotinas suteikti pareiškėjai ilgalaikius pasimatymus su jos sutuoktiniu H. D..
Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K nepagrįstai apribojo pareiškėjos teisę į ilgalaikį pasimatymą su sutuoktiniu, o tai yra pakankamas pagrindas neteisėtiems veiksmams konstatuoti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, kuriame nurodyta, jog valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu. Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Teismas pabrėžė, kad ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. balandžio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-618-552/2016 konstatavo, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjos sutuoktinio teises, nesuteikdamas jam ilgalaikio pasimatymo su žmona (pareiškėja nagrinėjamoje byloje).
Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, tai, kad Lukiškių TI-K sąmoningai nesistengė sukelti nepatogumų pareiškėjai, jai kilusias pasekmes, pažeidimo trukmę, taip pat į bendrą šalies ekonominę situaciją, vertino, kad pareiškėjos patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl ilgalaikių pasimatymų su sutuoktiniu, laikomu Lukiškių TI-K, nesuteikimo, atlyginti adekvati priteistina suma yra 500 Eur, ir pareiškėjos skundą tenkino iš dalies.
III.
Pareiškėja R. D. apeliaciniame skunde prašė pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo, kuria skundą atsisakyta tenkinti, šią skundo dalį tenkinti visiškai ir priteisti pareiškėjai 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl atsisakymo suteikti pareiškėjai ilgalaikius pasimatymus su sutuoktiniu H. D..
Pareiškėja nurodė, kad su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria jos skundas tenkintas, sutinka, tačiau nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria atsisakyta priteisti visą pareiškėjos reikalautą neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas pateikė mažai motyvų ir argumentų, kodėl laiko, kad pareiškėjos prašoma priteisti neturtinė žala pernelyg didelė. Nepagrįstai nukrypta nuo neturtinės žalos atlyginimo proporcijų, turėjo būti remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-618-552/2016, kuria pareiškėjos sutuoktiniui H. D. neturtinės žalos atlyginimas padidintas iki 2 000 Eur; pareiškėjos teisės turėtų būti ginamos ne mažiau, kaip jos sutuoktinio. Pareiškėjos teigimu, turėjo būti vertinama, kad ji teisės į ilgalaikį pasimatymą su sutuoktiniu neturėjo nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio. Nors sutuoktinio statusas baudžiamajame procese keitėsi (įtariamasis, teisiamasis, nuteistasis), Konvencijos prasme tai neturi reikšmės, nes pareiškėjos, kaip sutuoktinės, statusas nesikeitė, o EŽTT praktika nukreipta į tai, kad asmuo iki galutinio teismo nuosprendžio priėmimo turi tokias pačias teises į šeimos gyvenimo gerbimą. Vertinant skundžiamos teismo sprendimo dalies pagrįstumą EŽTT bylos V. prieš Lietuvą kontekste, atsakovai iki pareiškėjos sutuoktinio patalpinimo į Lukiškių TI-K jau laikėsi ydingos praktikos, nesiėmė jokių priemonių, kad situacija būtų ištaisyta ir valstybės pozityvioji pareiga užtikrinti šeimos gyvenimo gerbimą būtų užtikrinta. Pirmosios instancijos teismas, nors ir tinkamai rėmėsi EŽTT praktika, tačiau nevertino priteistų neturtinės žalos atlyginimo sumų, kurios buvo priteistos pareiškėjams pirmosios instancijos teismo nurodytose bylose, todėl šiuo aspektu nukrypo nuo EŽTT praktikos, o tai sudaro pagrindą pakeisti teismo sprendimą ir priteisti pareiškėjai 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo R. D. skundas būtų atmestas.
Atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir veikė teisėtai. BVK 85 straipsnio 1 dalies 1 punktas, kuriuo vadovaujantis paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą, yra galiojantis, ši norma nėra pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl Lukiškių TI-K pareigūnai privalėjo juo vadovautis. Sprendžiant pareiškėjos skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, jog Lukiškių TI-K pareigūnai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo kilo pareiškėjos nurodyta žala. Nenustačius žalos padarymo fakto, civiliniai teisinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto, pareiškėja nepateikė įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos jai padarymo faktą, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai pasireiškė žala. Pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas atsakovą suteikti pareiškėjai ilgalaikius pasimatymus su sutuoktiniu, viršijo administracinio teismo įgaliojimus, nustatytus ABTĮ 3 straipsnyje, 16 straipsnio 1 dalyje, neatsižvelgė, kad tokio ilgalaikio pasimatymo, kai asmuo atlieka laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, suteikimo tvarkos Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumato. Atsakovas pažymėjo, kad nei Lukiškių TI-K, nei Kalėjimų departamentas negali savarankiškai reglamentuoti tokių ilgalaikių pasimatymų tvarkos.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir tenkinti jo apeliacinį skundą.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjos apeliacinis skundas pagrįstas samprotavimais, nurodytas neturtinės žalos dydis nėra grindžiamas įrodymais, nenurodyta, kuo pasireiškė neturtinė žala. Būtina įrodyti, kad tam tikri įstaigos trūkumai sukėlė pareiškėjai neigiamas pasekmes, nėra nustatytos valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinosios CK 6.271 straipsnyje nustatytos sąlygos.
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 12 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A-850-624/2018) pareiškėjos R. D. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, jos ketvirtojo, septintojo ir vienuoliktojo protokolų ratifikavimo“ ratifikavo 1993 m. gegužės 14 d. pasirašytą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją bei šios Konvencijos ketvirtąjį, septintąjį bei vienuoliktąjį protokolus. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis nustato, kad tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje „Dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nurodė, jog „Ši konstitucinė nuostata Konvencijos atžvilgiu reiškia, kad ratifikuota ir įsigaliojusi ji (Konvencija) taps sudedamąja Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalimi ir turės būti taikoma kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai.“ Tiesioginis Konvencijos taikymas reiškia, kad Konvencijos nuostatomis galima tiesiogiai remtis Lietuvos Respublikos teismuose, taip pat ir santykiuose su viešojo administravimo subjektais. Lietuvos teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad Konvencija, sprendžiant bylas, gali būti taikoma tiesiogiai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A248-58/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007).
Teismas nurodė, kad Konvencijos nuostatos ne tik pripažįstamos tiesiogiai, kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai, taikytinomis nacionalinėje teisės sistemoje, bet ir turinčiomis taikymo pirmenybę kolizijos su nacionaliniais teisės aktais atveju (Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 str. 1 ir 2 d.). Teismas, taip pat atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. sausio 24 d. išvadą, konstatavo, kad tiek sprendžiant dėl atsakovo veiksmų teisėtumo, tiek dėl pareiškėjos galbūt patirtos žalos atlyginimo, tiesiogiai turi būti taikomos Konvencijos nuostatos, taip pat atsižvelgiama į EŽTT sprendimuose pateiktą jų aiškinimą.
Teismas pažymėjo, kad, įvertinus EŽTT suformuotą Konvencijos 8 straipsnio taikymo praktiką byloje V. prieš Lietuvą, Konvencija ir jos 8 straipsnio nuostatos šioje byloje turėjo būti taikomi tiesiogiai, nors BVK 85 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma, kuria vadovaujantis paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą, tačiau nenustatanti galimybės tokiai grupei priskirtiems nuteistiesiems gauti ilgalaikių pasimatymų, nepripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nebuvo negaliojanti ar pakeista byloje skundžiamų Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamento sprendimų priėmimo metu. Todėl teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Lukiškių TI-K nepagrįstai apribojo pareiškėjos teisę į ilgalaikį pasimatymą su sutuoktiniu ir atliko neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme. Teismas pritarė pirmosios instancijos teismo motyvams dėl Kalėjimų departamento 2016 m. balandžio 6 d. rašto Nr. 2S-1852 ir Lukiškių TI-K 2016 m. vasario 1 d. rašto Nr. 22-58 neteisėtumo ir Lukiškių TI-K įpareigojimo suteikti pareiškėjai ilgalaikius pasimatymus su jos sutuoktiniu H. D. ir papildomai jų nekartojo.
Teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytas pareiškėjai atlygintinos neturtinės žalos dydis (500 Eur) yra teisingas ir adekvatus jos patirtiems neturtiniams praradimams ir patirtiems išgyvenimams atlyginti. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėja apeliaciniame skunde akcentuoja tą aplinkybę, kad jos sutuoktiniui už analogišką situaciją dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo su pareiškėja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. balandžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-618-552/2016 priteistą neturtinės žalos atlyginimą padidino iki 2 000 Eur, minėtoje administracinėje byloje pareiškėjos sutuoktiniui neturtinės žalos atlyginimas buvo priteistas įvertinus ne tik ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine nesuteikimą, tačiau ir kalinimą pažeidžiant kitas teisės aktais nustatytas laikymo įkalinimo įstaigoje sąlygas. Be to, teismas atsižvelgė ir į tai, kad pareiškėja yra laisvėje, o pareiškėjos sutuoktinis atlieka laisvės atėmimo bausmę, dėl ko konstatuotas jo privataus gyvenimo apribojimas, manytina, suponavo kitokius neturtinius praradimus. Pareiškėja nenurodė ir nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą manyti, kad jos patirta neturtinė žala galėtų būti vertinama 10 000 Eur suma. Teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjai dėl aptarto jos teisės pažeidimo atlygintinos žalos dydį, tinkamai aiškino ir taikė proceso ir materialiosios teisės normas, todėl keisti skundžiamo sprendimo pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
V.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, padavė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A‑850‑624/2018, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais.
Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas 2016 m. gruodžio 12 d. sprendime nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose. Iš EŽTT sprendimo V. prieš Lietuvą byloje, kuria rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, matyti, kad ir pats peticiją EŽTT pateikęs asmuo, ir jo sutuoktinė raštu prašė Lukiškių TI-K administracijos skirti jiems ilgalaikių pasimatymų, tačiau tai jiems nebuvo leista. Ši aplinkybė sudaro esminį argumentą, kodėl byloje kaip precedentu negalima remtis minėtoje byloje suformuluotais išaiškinimais. Be to, skyrėsi ir kitos faktinės bylų aplinkybės: prieš peticiją EŽTT pateikusį T. V. buvo vykdomi keli baudžiamieji procesai dėl skirtingų nusikalstamu veikų, padarytų nusikalstamame susivienijime, todėl tam tikru etapu šis asmuo turėjo „dvigubą statusą“, t. y. buvo ir nuteistasis, ir suimtasis tuo pačiu metu. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjos sutuoktinis H. D. tokio dvigubo statuso tuo pačiu metu neturėjo, todėl kritiškai vertintina pozicija, jog jis ir T. V. buvo laikomi vienodomis sąlygomis. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjos sutuoktinis yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas.
Atsakovo teigimu, teismo sprendimas gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai, buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, ir tai turėjo įtakos priimant neteisėtą teismo sprendimą. Pareiškėjos sutuoktinis H. D. atlieka laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę kalėjime. Specialiąsias nuteistųjų, kuriems paskirtos laisvės atėmimo bausmės, teises ir pareigas nustato atskirų rūšių bausmių vykdymo tvarka ir sąlygas reglamentuojantys BVK skyriai (BVK 11 str. 1 d. ir 12 str. 3 d.). Priimant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą buvo pažeistos BVK 85 ir 94 straipsnių nuostatos. Specialioji nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, teisė pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis įtvirtinta BVK 94 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalimi imperatyviai nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki trijų valandų, ir ilgalaikiai – iki vienos paros. Pasimatymų skaičių ir rūšį nustato BVK 73, 74, 75, 79, 80, 85, 91 ir 152 straipsniai. Įstatymo leidėjas pasimatymų skaičių ir rūšį, kalėjimuose laisvės atėmimo bausme atliekantiems nuteistiesiems, priskirtiems paprastajai grupei, nustatė BVK 85 straipsniu. Paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą (BVK 85 str. 1 d. 2 p.), teisės gauti ilgalaikius pasimatymus nenustatyta. Sistemiškai aiškinant BVK nuostatas, kalėjime, paprastosios grupės sąlygomis, laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, gali būti suteikiami tik trumpalaikiai pasimatymai. Teismas, priimdamas sprendimą, nepagristai ir neteisėtai vadovaudamasis BVK 85 straipsniu ir Konvencijos 8 straipsniu, įpareigojo suteikti pareiškėjai ilgalaikius pasimatymus su sutuoktiniu H. D.. Teismas sistemiškai neaiškino ir nevertino BVK 94 ir 85 straipsnių nuostatų, todėl priėmė materialiosioms teisės normoms prieštaraujantį sprendimą.
Atsakovas nurodo, kad BVK 94 straipsnyje nustatyta nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, teisė pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis yra specialioji teisė, neatsiejamai susijusi su specifiniu asmens teisiniu statusu – asmuo yra nuteistasis, kuriam teismo nuosprendžiu yra paskirta laisvės atėmimo bausmė. Subjekto teisinė padėtis, kaip juridinė kategorija, yra susijusi su subjekto juridine prigimtimi. Taigi laisvės atėmimo bausmę atliekančio nuteistojo sutuoktinis nepatenka į šios teisės normos reguliavimo sritį. Todėl teismas, įpareigodamas Lukiškių TI-K suteikti pareiškėjai ilgalaikius pasimatymus su sutuoktiniu, pažeidė materialiosios teisės normas.
Atsakovas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-1300-624/2016, aiškindamas BVK nuostatas yra pažymėjęs, jog BVK 5 straipsnio, įtvirtinančio teisėtumo principą, 2 ir 3 dalys nustato, jog nuteistų asmenų teisių bei laisvių apribojimus ir nuteistų asmenų pareigas nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai. Nuteistojo elgesį gali suvaržyti tik draudimas arba pareiga. Draudimas gali būti įtvirtintas tiesiogiai, t. y. nurodant nuteistajam draudžiamus atlikti veiksmus ar draudžiamus turėti daiktus, arba netiesiogiai, t. y. nurodant baigtinį sąrašą veiksmų ar daiktų, kuriuos gali atlikti ar turėti nuteistasis. Konvencija tiesiogiai nereguliuoja nuteistųjų teisės gauti ilgalaikius pasimatymus. Todėl teismas, galbūt abejodamas, ar BVK 85 straipsnio nuostata, tiek, kiek joje nėra įtvirtinta teisė kalėjime, paprastosios grupės sąlygomis, laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, gauti ilgalaikius pasimatymus, taip pat nenustatant tokių pasimatymų skaičiaus, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, turėjo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.
Atsakovas pažymi, kad atnaujinti procesą byloje svarbu ir dėl vienodos teismų praktikos formavimo. Šiai bylai svarbi administracinė byla Nr. A-830-662/2018 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-03559-2016-4), kurioje nagrinėjamas ginčas kilęs dėl BVK 94 straipsnio 3 dalyje nustatytos teisės nuteistajam pasimatyti tik su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, nenustatant teisės pasimatyti su šeimos nariais (taip pat su vaiku). Minėtoje byloje nutarta kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BVK 94 straipsnio 3 dalis (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII 1818 redakcija) ta apimtimi, kiek joje nenustatyta nuteistų asmenų teisė į ilgalaikius pasimatymus su šeimos nariais (taip pat ir su vaikais), neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 1 daliai, 38 straipsnio 1 ir 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pareiškėja R. D. atsiliepime į atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, prašymą atnaujinti procesą prašo priimti ABTĮ 162 straipsnio 2 dalyje numatytą procesinį sprendimą – konstatuoti, kad yra pagrindas atsisakyti atnaujinti procesą tuo pagrindu, jog atsakovas yra praradęs materialųjį procesinį suinteresuotumą; jeigu nebūtų pagrindo priimti minėto procesinio sprendimo – atsisakyti atnaujinti procesą.
Pareiškėja nurodo, kad jos sutuoktinis H. D. galutine ir neskundžiama Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 11 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutartį panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo H. D. perkėlė iš Lukiškių TI-K į pataisos namus tęsti bausmės atlikimo. Lukiškių TI-K buvo minėtos bylos šalis, t. y. būtent Lukiškių TI-K kreipėsi į bendrosios kompetencijos teismą 2018 m. vasario 22 d. teikimu Nr. 9-2237 ir prašė perkelti H. D. į pataisos namus. Tai reiškia, kad šiuo metu Lukiškių TI-K yra praradęs materialųjį teisinį suinteresuotumą ir jo prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-850-624/2018 turėtų būti atsisakyta priimti, arba, kai prašymas yra priimtas, – taikyti ABTĮ 162 straipsnio 2 dalį ir, konstatavus, jog buvo pagrindas atsisakyti priimti prašymą dėl proceso atnaujinimo, nutartimi atsisakyti atnaujinti procesą.
Pareiškėja pažymi, kad atsakovas byloje kreipėsi dėl teismo sprendimo išaiškinimo, tačiau įsiteisėjusia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. 7285-629/2016 prašymą atsisakyta tenkinti, kadangi teismo sprendimas yra pakankamai aiškus ir nedviprasmiškas. Pareiškėjos nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylą, teisės taikymo klaidų, materialiosios teisės normų pažeidimo nepadarė, tinkamai aiškino teisės normų konkurencijos taisykles, o jos sutuoktiniui H. D. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. balandžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-618-552/2016 priėmė palankų procesinį sprendimą dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo, pasisakė dėl EŽTT sprendimo byloje V. prieš Lietuvą reikšmės. Pareiškėja pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrina pateikia išaiškinimus dėl Konvencijos ir EŽTT praktikos taikymo, o pagal BVK 4 straipsnį, esant atvejui, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias taisykles negu šiame kodekse išdėstytosios, taikomos tarptautinės sutarties taisyklės. Todėl atsakovo teiginiai dėl netinkamo BVK 85 ir 94 straipsnių taikymo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendime atmestini.
Pareiškėja nurodo, kad ABTĮ neįpareigoja administracinę bylą nagrinėjančio teismo kiekvienu atveju kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, teismas motyvuotu prašymu kreipiasi tik turėdamas pagrįsto manymo, kad teisės norma, taikytina konkrečioje byloje, gali prieštarauti Konstitucijai. Atsakovas proceso metu nereiškė prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, o priešingai – įrodinėjo, kad nacionalinės teisės normos turi prioritetą prieš tarptautinių sutarčių teisinį reguliavimą.
Pareiškėjos nuomone, atsakovas nepagrįstai nurodo, kad EŽTT sprendimas byloje V. prieš Lietuvą negali būti taikomas kaip precedentas. Ilgalaikių pasimatymų nesuteikimas bet kuriai nelaisvų asmenų kategorijai, nepriklausomai, ar tokie asmenys yra nuteistieji, ar suimtieji, ar nuteistieji laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, savaime yra pripažįstamas kankinančiu elgesiu ne tik pagal Konvencijos 8 straipsnį, bet ir pagal šios Konvencijos 3 straipsnį. Tokios situacijos spręstos ir kitose EŽTT bylose, todėl praktika šios kategorijos bylose yra aiški ir nuosekli (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 29 d. sprendimą E.-G. prieš Latviją, pareiškimo Nr. 37862/02; 2008 m. sausio 22 d. sprendimą E. B. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 43546/02; 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimą C. G. prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 39633/10; 2003 m. rugsėjo 8 d. sprendimą K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 31583/96; kt.).
Pareiškėja nesutinka su atsakovo argumentais dėl vienodos teismų praktikos formavimo atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtus procesinius sprendimus administracinėje byloje Nr. A-830-662/2018 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-03559-2016-4). Minėtoje byloje keltas klausimas dėl ilgalaikių pasimatymų su šeimos nariais, įskaitant vaikus, todėl bylų faktinė situacija yra skirtinga. Be to, nagrinėjama administracinė byla jau išspręsta, o ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis nustato teismo teisę kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą tik vykstančio proceso metu.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, prašymą atnaujinti procesą sutinka su jame išdėstytais argumentais ir jį palaiko.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2018 m. balandžio 16 d. sprendime Nr. KT7-S3/2018 „Dėl pareiškėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymo ištirti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 94 straipsnio 3 dalies atitiktį Lietuvos Respublikos konstitucijai grąžinimo“ ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-830-662/2018 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-03559-2016-4) 2018 m. gegužės 16 d. nutartimi suformuotą praktiką. Kalėjimų departamentas nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2018 m. balandžio 16 d. sprendime pažymėjo, jog EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendime byloje V. prieš Lietuvą nurodyta, jog EŽTT jurisprudencijoje kol kas nėra pateikta aiškinimo, kad pagal Konvenciją valstybėms narėms kiltų pareiga nustatyti nuteistųjų teisę į ilgalaikius pasimatymus; šiame sprendime daroma išvada, kad tai yra sritis, kurioje susitariančiosios valstybės turi plačią veiksmų laisvę, be to, be ilgalaikių pasimatymų, BVK yra įtvirtintos ir kitos nuteistųjų ryšių su šeima ir socialinių ryšių palaikymo formos: trumpalaikiai pasimatymai, pokalbiai telefonu, teisė gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat teisė gauti smulkiųjų paketų.
Kalėjimų departamentas pažymi, kad BVK aiškiai nustato ilgalaikių pasimatymų suteikimo tvarką, nuteistuosius asmenis, kuriems ši teisė suteikta, bei skaičių, taip pat asmenis, su kuriais nuteistasis turi teisę pasimatyti. Teismas, sprendimu suteikdamas pareiškėjai, kuri nėra nuteistas asmuo ir neatlieka laisvės atėmimo bausmės kalėjime, ilgalaikius pasimatymus, pažeidė materialiąsias teisės normas, kadangi BVK nuostatos pareiškėjos teisių ir laisvių nereglamentuoja. Be kita ko, pareiškėjos sutuoktinis taip pat neturi teisės gauti ilgalaikius pasimatymus, nes BVK nuteistajam, atliekančiam bausmę kalėjime, teisės gauti ilgalaikį pasimatymą nenustato.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
VI.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 12 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A-850-624/2018 pagal ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintus pagrindus.
Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais.
Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir EŽTT, kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (anglų kalba – appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Konvencijos 6 str. 1 d.). EŽTT išaiškino, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr. sprendimus bylose V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42916/04; R. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 52854/99; kt.).
Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr. EŽTT sprendimą byloje K. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 20887/03; 2015 m. balandžio 2 d. sprendimą byloje S. prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 679/11). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teisminius sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr. EŽTT sprendimą byloje P. prieš Rusiją; pareiškimo Nr. 13151/04). Be to, teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas, tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. EŽTT sprendimą byloje S. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 40713/04). Šis nukrypimas būtų suderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, tik jei tai būtų pateisinama dėl primygtinio socialinio poreikio, o ne vien tik dėl teisinio purizmo (žr. 2009 m. liepos 23 d. sprendimą byloje S. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 8269/02).
Iš EŽTT jurisprudencijos matyti, kad fundamentaliais trūkumais paprastai laikytini tokie ankstesnio proceso defektai, kaip jurisdikcijos klaidos, rimti teisminio proceso pažeidimai (pvz., asmens neįtraukimas į jam svarbų procesą ar pan.) ar piktnaudžiavimas valdžia (žr. 2008 m. liepos 31 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 13151/04; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje E. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 50208/06), retais atvejais – ir vidaus teisės taikymo klaidos (žr., pvz., 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą byloje T. ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr.5623/09, 12460/09 ir kt.). Poreikis ginti aiškiai pažeistas Konvencijos garantijas taip pat gali būti svarus argumentas, teikiant prašymus dėl pasibaigusio proceso atnaujinimo (žr. 2015 m. vasario 5 d. sprendimą byloje B. prieš Ukrainą (Nr. 2), pareiškimo Nr. 22251/08).
Pažymėtina, kad vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, todėl ABTĮ nesuteikia teisės proceso šalims atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo. Proceso atnaujinimo institutas nėra priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą vienos iš proceso šalių naudai ar vilkinti priimtų sprendimų vykdymą.
Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.
Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).
Vadovaujantis ABTĮ 161 straipsnio 4 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar jis pagrįstas įstatymų nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais.
Kaip buvo nurodyta, atsakovo pateiktas prašymas atnaujinti procesą nagrinėjamu atveju grindžiamas dviem ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais – jei pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį (10 p.); kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (12 p.).
Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą
ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010; 2011 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-119/2011; 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-49/2014; 2015 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-82-438/2015; 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016; 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-13-143/2016; kt.).
Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, o tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai. Kaip jau minėta, šis proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar šis pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.
Iš atsakovo prašymo atnaujinti šios bylos procesą turinio matyti, kad atsakovas laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimą, pažeidė BVK 85 ir 94 straipsnių nuostatas. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai ir neteisėtai vadovaudamasis BVK 85 straipsniu ir Konvencijos 8 straipsniu, įpareigojo pareiškėjai suteikti ilgalaikius pasimatymus su sutuoktiniu H. D., nes sistemiškai neaiškino ir nevertino BVK 94 ir 85 straipsnių nuostatų. Atsakovas nurodo, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą (BVK 85 str. 1 d. 2 p.), nenustatyta teisė gauti ilgalaikius pasimatymus, o BVK 94 straipsnyje nustatyta nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, teisės pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis yra specialioji teisė, neatsiejamai susijusi su specifiniu asmens teisiniu statusu – asmuo yra nuteistasis, kuriam nuosprendžiu yra paskirta laisvės atėmimo bausmė, laisvės atėmimo bausmę atliekančio nuteistojo sutuoktinis nepatenka į šios teisė normos reguliavimo sritį. Atsakovas taip pat nurodo, kad priimant sprendimą, nepagrįstai buvo remiamasi EŽTT sprendimo V. prie Lietuvą išaiškinimais, nes T. V. tam tikru etapu turėjo „dvigubą statusą“, t. y. buvo ir nuteistasis, ir suimtasis tuo pačiu metu, o H. D. tokio dvigubo statuso tuo pačiu metu neturėjo.
Nagrinėjant minėtus argumentus tuo aspektu, ar šie argumentai akivaizdžiai įrodo padarytą akivaizdų esminį materialiosios teisės normų pažeidimą, galėjusį nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą, pirmiausia pažymėtina, kad prašyme atnaujinti procesą iš esmės teigiama, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimą teisėtu ir pagrįstu pripažino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos ir atsakovo apeliacinius skundus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs atsakovo apeliacinio skundo argumentus, konstatavo, kad įvertinus EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendime suformuotą Konvencijos 8 straipsnio taikymo praktiką byloje V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06), Konvencija ir jos 8 straipsnio nuostatos šioje byloje turėjo būti taikomi tiesiogiai, nors BVK 85 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma, kuria vadovaujantis paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą, tačiau nenustatanti galimybės tokiai grupei priskirtiems nuteistiesiems gauti ilgalaikių pasimatymų, nepripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, nebuvo negaliojanti ar pakeista byloje skundžiamų Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamento sprendimų priėmimo metu; Lukiškių TI-K nepagrįstai apribojo pareiškėjos teisę į ilgalaikį pasimatymą su sutuoktiniu H. D..
Nagrinėjamu atveju primintina, kad EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendime byloje V. prieš Lietuvą buvo nustatyta, jog pareiškėjas, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, turėjo teisę į ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine, tačiau paraleliai vykstančio baudžiamojo proceso metu paskyrus suėmimą – ne. EŽTT konstatavo, kad apribodamos pareiškėjo teisę į ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine jam kalint kardomojo kalinimo vietoje, institucijos nepateikė pagrįsto ir objektyvaus pateisinimo dėl skirtingo elgesio, todėl elgėsi su juo diskriminuojančiai (EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimo byloje V. prieš Lietuvą, 121 paragrafas). Pažymėtina ir tai, kad EŽTT šioje byloje konstatuodamas pažeidimo buvimą, nurodė, jog trumpalaikių pasimatymų metu fizinis sąlytis yra ypač ribotas, atsižvelgiant į tai, kad lankytojas ir kalintis asmuo yra atskiriami vieliniu tinklu, išskyrus 20 cm plyšį tam, jog lankytojas galėtų perduoti kalinčiam asmeniui maistą. Taip pat EŽTT pastebėjo, kad tokį ribotą fizinį bendravimą apsunkina dar ir tai, jog suimtąjį asmenį ir lankytoją nuolat stebi prižiūrėtojas.
Iš byloje paduoto ir išnagrinėto pareiškėjos skundo turinio, skunde suformuluoto pagrindo ir dalyko matyti, kad skundas buvo grindžiamas tuo, jog pareiškėja ilgą laiką (beveik 7 metus) negali pasimatyti su sutuoktiniu H. D., nes Lukiškių TI-K jai nesuteikia pasimatymų su sutuoktiniu, skundo reikalavimai buvo grindžiami EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendime byloje V. prieš Lietuvą pateiktais išaiškinimais, kad nelaisvėje laikomas asmuo nepagrįstai negavo ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine ir tai pažeidė Konvencijos 8 straipsnį, kad EŽTT konstatavo, jog byloje buvo nustatyta, kad nėra jokio pagrindo taikyti tokio pobūdžio apribojimus. Šioje byloje tiek pirmosios instancijos teismas, tiek ir apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjos skundo argumentai yra pagrįsti, nes pažeista pareiškėjos teisė į šeimos gyvenimo gerbimą, įtvirtinta Konvencijos 8 straipsnyje, valdžios institucija (Lukiškių TI-K) nesiėmė pozityvių veiksmų, garantuojančių tinkamą teisės į šeimos gyvenimo gerbimą įgyvendinimą, kad pareiškėja galėtų palaikyti ryšį su sutuoktiniu ir tokiu būdu saugoti ir puoselėti savo šeimą.
Nagrinėjamos bylos kontekste būtina pabrėžti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pripažindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai, nustatytos būtinosios sąlygos neturtinei žalai priteisti, Lukiškių TI-K įpareigota suteikti pareiškėjai ilgalaikius pasimatymus su sutuoktiniu H. D., pažymėjo ir tai, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimu kitoje administracinėje byloje nustatyta, jog pareiškėjos sutuoktinis H. D. buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K, nes nuo 2009 m. spalio 10 d. neužtikrinti jam ilgalaikiai pasimatymai su sutuoktine (šios bylos pareiškėja). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. balandžio 19 d. nutartyje Nr. A-618-552/2016 šias nustatytas aplinkybes pripažino pagrįstomis ir įrodytomis bei nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus, nesuteikiant pareiškėjui (H. D.) teisės į ilgalaikį pasimatymą su savo sutuoktine, pagrįstai rėmėsi EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendime byloje V. prieš Lietuvą suformuota praktika dėl skirtingos suimtųjų ir nuteistųjų teisės į pasimatymus su artimaisiais (Konvencijos 8 ir 14 straipsniai) apimties. Byloje buvo įvertintas specifinis pareiškėjo statusas (laikomas suimtuoju ilgą laiko tarpą), tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K administracijos prašė skirti ilgalaikį pasimatymą, o jo prašymas nebuvo tenkintas nenurodžius tokio sprendimo galimo pateisinimo.
Įvertinus šioje byloje nagrinėto skundo pagrindą ir dalyką, atsakovo teiktus atsikirtimus, byloje pateiktus įrodymus, matyti, kad atsakovas pirmosios instancijos teismui nėra pateikęs jokių duomenų, susijusių su pareiškėjos sutuoktinio statusu (suimtasis, nuteistasis). Apeliaciniame skunde dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo atsakovas, pasisakydamas dėl valstybės civilinės atsakomybės ir neturtinės žalos atlyginimo, nurodė, kad 2015 m. birželio 30 d. įsiteisėjo Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. nuosprendis, kuriuo H. D. nuteistas laisvės atėmimu iki gyvos galvos ir priskirtas paprastajai nuteistųjų grupei, o tokie nuteistieji turi teisę tik per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą (BVK 85 str. 1 d. 1 p.), tačiau nenurodė jokių teisės aktais ir bylos įrodymais pagrįstų argumentų, susijusių su ilgalaikių pasimatymų nesuteikimu nuo 2009 metų, nors pareiškėja skundą grindė, kad beveik 7 metus nebuvo suteikiami ilgalaikiai pasimatymai.
Atsakovas apeliaciniame skunde, ginčydamas pirmosios instancijos teismo nustatytą pareiškėjos pažeistų teisių gynimo būdą (Lukiškių TI-K buvo įpareigotas suteikti pareiškėjai ilgalaikius pasimatymus su sutuoktiniu H. D.), nurodė, kad pirmosios instancijos teismas viršijo ABTĮ nustatytus administracinio teismo įgaliojimus, neatsižvelgė į tai, kad tokio ilgalaikio pasimatymo (kai asmuo atlieka laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę) tvarkos Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys bausmių vykdymą, nenustato, nei Lukiškių TI-K, nei Kalėjimų departamentas negali savarankiškai reglamentuoti tokio ilgalaikio pasimatymo tvarkos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, bylą nagrinėjo neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 12 d. nutarties 27 punktas). Apeliacinės instancijos teismas nepripažino pagrįstais minėtų apeliacinio skundo argumentų, t. y. kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė aptartą pareiškėjos pažeistų teisių, įtvirtintų Konvencijos 8 straipsnyje, gynimo būdą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad asmenų pažeistų teisių gynimo būdai yra nustatyti CK 1.138 straipsnyje, o atsakovas nenurodo, kad taikytas pareiškėjos pažeistų teisių gynimo būdas prieštarauja šio įstatymo nuostatoms.
Akcentuotina ir tai, kad atsakovas apeliacinio skundo negrindė tuo, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, jog pareiškėjos teisės, įtvirtintos Konvencijos 8 straipsnyje, buvo pažeidžiamos ilgą laiką, ir įpareigodamas Lukiškių TI-K pareiškėjai suteikti ilgalaikius pasimatymus su sutuoktiniu, pažeidė materialiosios teisės normas (BVK 94 ir 85 straipsnių nuostatas). Be to, atsakovas byloje nebuvo nurodęs pagrįsto ir objektyvaus pateisinimo dėl skirtingo elgesio su nuteistaisiais ir jų sutuoktinais, sprendžiant klausimą dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo, t. y. dėl kokių objektyvių ir pateisinamų priežasčių vieniems nuteistiesiems ir jų sutuoktiniams yra suteikiami ilgalaikiai pasimatymai, o paprastajai grupei priskirtiems nuteistiesiems ir jų sutuoktiniams nėra suteikiami.
Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo prašyme dėl proceso atnaujino nurodytus argumentus, dėl kurių nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išnagrinėtas ir nustatytas šiai bylai pagal pareiškėjos skundą išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 12 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje Nr. A-850-624/2018 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintą pagrindą. Atsakovas prašyme dėl proceso atnaujinimo nėra pateikęs akivaizdžių įrodymų, kad atsižvelgiant į šioje konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 12 d. nutartį, t. y. neįrodė savo teiginių, jog priimant šią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį buvo padarytas materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, ir tas pažeidimas buvo toks esminis ir akivaizdus, kad neliktų pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo, kuris galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį.
Išanalizavus atsakovo prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad atsakovas iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimu, siekia, kad byla dar kartą būtų išnagrinėta apeliacine tvarka. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas jau yra patikrintas apeliacine tvarka, o administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, taikant tam tikras teisės aktų nuostatas, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014).
Dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą
Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
Prašydamas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P662-19/2010, P822-81/2010, P143-154/2011, P492-268/2011, P63-205/2011, P-86-822/2015, P-97-502/2015, P-106-525/2015 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju atsakovas, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu, nurodo, kad atnaujinti bylos procesą svarbu dėl vienodos praktikos formavimo ir šiai bylai yra svarbi administracinė byla Nr. A-830-662/2018, kurioje nagrinėjamas ginčas kilęs dėl BVK 94 straipsnio 3 dalies nustatytos teisės pasimatyti tik su sutuoktiniu, sugyventiniu, asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, nenustatant teisės pasimatyti su šeimos nariais (taip pat su vaiku), ir kreiptasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar BVK 94 straipsnio 3 dalis (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1818 redakcija) ta apimtimi, kiek joje nenustatyta nuteistų asmenų teisė į ilgalaikius pasimatymus su šeimos nariais (taip pat ir su vaikais), neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 1 daliai, 38 straipsnio 1 ir 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2018 m. balandžio 16 d. sprendimu Nr. KT7-S3/2018 grąžino pareiškėjui Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą ištirti, ar BVK 94 straipsnio (2015 m. birželio 23 d. redakcija) 3 dalis tiek, kiek joje nenustatyta nuteistųjų teisė į ilgalaikius pasimatymus su šeimos nariais, be kita ko, su vaikais, neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 1 daliai, 38 straipsnio 1, 2 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui. Lietuvos vyriausiasis administracinis 2018 m. gegužės 16 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-830-662/2018, nurodė, kad BVK aiškiai nustato ilgalaikių pasimatymų suteikimo tvarką bei asmenis, su kuriais nuteistasis turi teisę pasimatyti, teisė nuteistajam ilgalaikio pasimatymo metu pasimatyti su vaiku nėra nustatyta, teisės aktuose nesant nustatytos nuteistųjų teisės į ilgalaikius pasimatymus su vaikais, Marijampolės PN neturėjo teisinio pagrindo suteikti pareiškėjui ilgalaikio pasimatymo su sūnumi, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Marijampolės PN neatliko neteisėtų veiksmų.
Byloje, kurioje atsakovas prašo atnaujinti procesą, nebuvo nagrinėjamos aplinkybės, susijusios su vaikų teise pasimatyti su asmeniu, esančiu įkalinimo įstaigoje, be to, nebuvo nagrinėjamos aplinkybės, susijusios su paprastajai grupei priskirto nuteistojo teise į ilgalaikius pasimatymus, todėl ši atsakovo nurodyta byla bėra susijusi su byloje išnagrinėtu ginču, t. y. minėtoje byloje buvo susiklosčiusios kitokios aplinkybės nei nagrinėjamoje byloje.
Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.), o tai reiškia, kad sprendžiant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, turi būti vertinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose. Be to, vertinant, ar nėra pagrindo atnaujinti procesą, svarbi teisės normos aiškinimo bei taikymo praktika, buvusi teismo sprendimo priėmimo metu, o ne atsiradusi vėliau (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-92-520/2015).
Nagrinėjamu atveju atsakovas nėra nurodęs jokios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio dokumento, priimto analogiško pobūdžio byloje, todėl nėra pagrindo nustatyti, kad administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, buvo nukrypta nuo suformuotos vieningos administracinių teismų praktikos.
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. A-850-624/2018 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-850-624/2018 atmesti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-850-624/2018 pagal pareiškėjos R. D. skundą atsakovams Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Audrius Bakaveckas
Dalia Višinskienė