Civilinė byla Nr. e2-5068-1171/2024

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-00910-2024-7

Procesinio sprendimo kategorija: 1.3.2.9.1; 1.3.5.5;  3.1.7; 3.2.6.1; 3.4.1.7

 (S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gegužės 6 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Vilma Brazinskienė,

sekretoriaujant Kristinai Murauskienei,

dalyvaujant ieškovei A. G. ir jos atstovei advokatei Evelinai Kiznei,

viešame teismo posėdyje nuotoliniu būdu žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. G. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Alenesa“  dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir kitų susijusių reikalavimų, ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Alenesa“ priešieškinį ieškovei A. G. dėl darbo ginčų komisijos sprendimo.

Teismas

nustatė:

ieškovė A. G. (toliau – ir ­ieškovė) pareiškė ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Alenesa“(toliau – ir atsakovė), kuriame prašo: 1) pripažinti ieškovės A. G. atleidimą iš darbo neteisėtu ir negrąžinti ieškovės į darbą; 2) priteisti ieškovei A. G. iš atsakovės UAB „Alenesa“ vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet neilgiau kaip už vienus metus; 3) priteisti ieškovei A. G. iš atsakovės UAB „Alenesa“ neturtinę žalą – 300 Eur; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškinyje nurodė, jog su atsakove 2023 m. gegužės 22 d. buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 74 cecho darbininkės pareigoms užimti. 2023 m. lapkričio 4 d., šeštadienį ieškovė pasijuto blogai – jai pasireiškė aukšta temperatūra, bendras silpnumas, sausas kosulys. 2023 m. lapkričio 5 d. sekmadienį, suprasdama, kad greitu metu pasveikti nepavyks ir savijauta nėra pakankamai gera, nusprendė pranešti darbdaviui, jog į darbą 2023 m. lapkričio 6 d. pirmadienį atvykti negalės. Tai padarė skambučio darbdaviui metu, kai paskambino jos sesuo E. B., kuri taip pat dirba pas atsakovę. E. B. nurodė darbdaviui, kad ieškovė sunkiai serga, prastai jaučiasi ir artimiausiu metu į darbą neatvyks. Taip pat ieškovės sesuo  nurodė, kad pirmadienį ieškovė vyks į gydymo įstaigą ir gaus laikinojo nedarbingumo pažymėjimą, dėl ko darbdavys buvo itin nepatenkintas ir komentavo, jog greičiausiai liga išgalvota. 2023 m. lapkričio 6 d. ieškovė atvyko į gydymo įstaigą. Gydytojas įvertinęs ieškovės būklę nustatė, kad ji serga COVID-19 virusu. Gydytojas nusprendė suteikti ieškovei laikinojo nedarbingumo pažymėjimą laikotarpiu nuo 2023 m. lapkričio 6 d. iki 2023 m. lapkričio 13 d. Užbaigus vizitą pas gydytoją ir pildant elektroninio nedarbingumo pažymėjimo kortelę, ieškovė buvo informuota, kad ji atleista iš darbo. Tokia informacija yra matoma gydytojui prieinamoje sistemoje. Vėliau kreipusis į darbo ginčų komisiją, sužinojo, kad ieškovė buvo atleista iš darbo 2023 m. lapkričio 5 d. sekmadienį (kuomet atsakovė nedirba), DK 54 straipsnio pagrindu – šalių susitarimu, nors toks susitarimas sudarytas nebuvo. Atleidimo dieną atsakovė neatsiskaitė su ieškove ir neišmokėjo jai priskaičiuoto darbo užmokesčio už 2023 m. rugsėjo ir spalio mėnesius, t. y. 1624 Eur, taip pat neišmokėjo ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas 401,08 Eur.  Iš viso atleidimo iš darbo dieną atsakovė nesumokėjo 2025, 08 Eur sumos (atskaičius mokesčius). Atsižvelgiant į tai, ieškovė kreipiasi į teismą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, kompensacijos už priverstinę pravaikštą ir neturtinės žalos atlyginimo. Nurodė, jog po atleidimo ieškovė pasijuto sukrėsta, pažeminta ir sugniuždyta. Atsakovė atleido ieškovę visiškai nepagrįstai, jai sergant, dėl to patyrė dvasinius ir emocinius išgyvenimus, įtampą bei stresą. Toks atleidimas ieškovei sukėlė neteisybės ir beviltiškumo jausmą, kadangi nuvykus pas gydytoją, jai nebuvo išduotas laikinojo nedarbingumo pažymėjimas – gydytojas nurodė, jog ieškovė yra nedirbanti. Ieškovė negalėjo gauti ligos išmokos ir liko be pajamų pačiu sunkiausiu metu.

Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame ieškinį prašo palikti nenagrinėtu, o nusprendus ieškinį nagrinėti, prašo taikyti vieno mėnesio senaties terminą, ieškovės ieškinį, visus reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus. Nurodė, kad ieškovė tikslino reikalavimą darbo ginčų komisijai. Teigia, jog nagrinėjant darbo ginčą reikalavimo pripažinti ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu atsisakė. Šis reikalavimas, kurio ieškovė atsisakė, darbo ginčų komisijoje liko nenagrinėtas. Mano, kad ieškovės iš naujo pareikštas reikalavimas pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu turi būti pirmiausiai nagrinėjamas darbo ginčų komisijoje. Teigia, jog ieškovė yra praleidusi vieno mėnesio senaties terminą reikalauti pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu, nes ieškovei apie atleidimą iš darbo buvo žinoma 2023 m. lapkričio 5 d. Todėl manant, kad ji atleista iš darbo neteisėtai, privalėjo per vieną mėnesį, t. y. vėliausiai 2023 m. lapkričio 5 d. kreiptis į darbo ginčų komisiją. Nors į darbo ginčų komisiją kreipėsi, ji reikalavimo dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu atsisakė. Iš to seka, kad ieškovė yra praleidusi vieno mėnesio senaties terminą reikalauti pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu. Todėl atsakovė prašo taikyti ieškinio senatį. Dėl atleidimo iš darbo paaiškino, kad buvo tiek pačios ieškovės, tiek ir atsakovės valia. Paaiškino, kad 2023 m. derlius buvo menkesnis. Todėl darbą baigė 2023 m. lapkričio 17 d. Visos moterys apie tai buvo iš anksto informuotos. Kad šis faktas ieškovei buvo žinomas, ji pripažįsta ir savo ieškiniu, nurodydama, kad nenori būti grąžinta atgal į darbą. Ieškovė puikiai žinojo, kad darbų nėra ir kad bet kuriuo atveju atsakovė formins darbuotojų atleidimus. Visos darbuotojos atvyko į darbo vietą, buvo informuotos, kiek uždirbo ir kiek priklauso atostoginių, išskyrus E. B. ir ieškovę A. G., nes jos sutartu laiku nepasirodė darbe ir buvo susirūpinusios kaip gauti nedarbingumo pažymėjimus bei išmokas iš valstybės. Nuo 2023 m. lapkričio 1 d. iki 6 d. įmonė nedirbo, 1 ir 2 d. buvo nedarbo dienos, 3 d. davė laisvą, 4 ir 5 d. – savaitgalis. Sekmadienį sulaukė skambučio, kad ieškovė serga. Telefoninio pokalbio metu pasiūlė ieškovei išsidarbinti ir ramiai gydytis. Mielai sutiko, sutarė, kad susitiks ir pirmadienį pasirašys dokumentus. Buhalterė parengė atleidimus, apskaičiavo atostoginius ir įregistravo atleidimą. Dar kartą užtvirtindami pokalbio informaciją parašė žinutę, kad atleidimai sutvarkyti ir kad abiejų laukia pirmadienį nuo 13 val. Prieš tai sekusio pokalbio metu ieškovė sutiko būti atleista iš darbo, tam neprieštaravo. Taigi visuma aplinkybių rodo, kad ieškovė suprato ir sutiko su atleidimu iš darbo. Nurodė, jog (duomenys neskelbtini) ambulatorijoje piktnaudžiaujama išduodant nedarbingumo pažymėjimus. Ieškovė tikėtina po atleidimo suprato, kad negalės pasinaudoti liga ir gauti iš valstybės išmokų. Mano, kad reikalavimas priteisti 300 Eur neturtinei žalai atlyginti turėtų būti atmestas, nes visus ieškovės tariamus nuostolius padengia netesybos.

Atsakovė UAB „Alenesa“ pateikė priešieškinį ieškovei A. G., kuriame prašo: 1) atmesti A. G. prašymą/skundą išieškoti iš UAB „Alenesa“ 2025,08 Eur darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų; 2) atmesti atsakovės prašymą/ skundą išieškoti iš UAB „Alenesa“ A. G., 870 Eur netesybų už uždelstą atsiskaityti laiką; 3) panaikint Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Telšių darbo ginčų komisijos 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimą darbo byloje Nr. APS-113-23676/2023 ir atsakovės A. G. prašymą/skundą perduoti nagrinėti iš naujo darbo ginčų komisijai.

Priešieškinyje nurodė, jog darbo ginčų komisijos sprendime nurodoma „ieškovės patikslintą prašymą tenkinti“. Tačiau apie patikslintą prašymą atsakovė nebuvo informuota. Atsakovei neteisėtai buvo užkirsta galimybė susipažinti su atsakovės patikslintu prašymu. Bei pateikti atsiliepimą. Dėl šios priežasties darbo ginčų komisijos sprendimas neteisėtas ir ieškovės patikslintas prašymas turi būti grąžintas nagrinėti iš naujo darbo ginčų komisijai. Teigia, kadangi darbo ginčų komisijoje procesas vyko netinkamai, pažeidžiant proceso taisykles, ieškovė neturėjo teisės prisiteisti darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų. Mano, jog darbo ginčų komisija spręsdama netesybų dydžio klausią visiškai neatsižvelgė į uždelstos išmokėti sumos dydį, uždelsimo atsiskaityti laiką, darbuotojo darbo įmonėje trukmę, įvertinti uždelsimo atsiskaityti priežastis, ar šalims toks dydis adekvatus ir pan. sankcijos privalo būti proporcingos padarytam pažeidimui, atitikti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Paaiškino, jog dėl pavasarinės sausros, šių metų derlius ženkliai menkesnis. Tai reiškia, jog ženkliai sumažėjo surinktos, perdirbtos produkcijos kiekis, atitinkamai ir pajamos. Su atsakove vėluoja atsiskaityti klientai. Ieškovės veikla 2023 m. nuostolinga. Atsakovė, neturėdama apyvartinių lėšų vėluoja išmokėti atlyginimus. Komisijos priteista 870 Eur suma, kuri yra iš esmės tokio pat dydžio kaip ir ieškovei priteistas darbo užmokestis, ypač atsilieps atsakovės finansams. Taip pat neatsižvelgta ir į pačios darbuotojos elgesį, kai ši be pateisinamos priežasties darbe nebuvo 2023 m. rugsėjo 1 d. Dėl darbuotojos nebuvimo darbe įmonė patyrė finansinių nuostolių. Mano, kad priteista 870 Eur suma yra neadekvati ir per didelė, juos nuomone, 200 Eur suma būtų adekvati.

Ieškovė pateikė atsiliepimą į priešieškinį, kuriame jį prašo atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jo ji augina nepilnametį sūnų, gimusį (duomenys neskelbtini), todėl dirbdama pas atsakovę galėjo įgyvendinti savo teisę į papildomas poilsio dienas, skirtas tėvams, auginantiems vaikus iki dvylikos metų amžiaus. Ji, esant poreikiui, žodžiu paprašydavo ieškovo suteikti papildomas poilsio dienas, ir darbdavys jos prašymus tenkindavo. 2023 m. rugsėjo 1 d. atsakovė suteikė papildomą poilsio dieną, nes ieškovė turėjo palydėti sūnų į mokyklą. Darbdavio pozicija, kad ieškovė nepagrįstai neatvyko į darbą 2023 m. rugsėjo 1 d. ir pateikti rašytiniai įrodymai leidžia daryti išvadą, jog darbdavys tinkamai neįformino papildomų poilsio dienų ir galimai už jas neatsiskaitė, kaip numatyta DK 138 straipsnio 3 dalyje, mokant vidutinį darbo užmokestį. 2023 m. lapkričio 5 d. ieškovė buvo atleista iš darbo neva jos pačios prašymu ir atleidimo dieną su ja nebuvo ir iki šiol nėra atsiskaityta. Daro išvadą, jog atsakovė nepagrindė kodėl darbo užmokestis iškovei priteistas nepagrįstai, o atsižvelgiant į tai, jog galimai atsakovė neatsiskaitė už suteiktą papildomą poilsio dieną, mano, kad darbo užmokestis turi būti perskaičiuotas priteisiant didesnę sumą. Kadangi su ieškove nutraukus darbo santykius atsakovė neišmokėjo jai priklausančio darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų nesant ieškovės kaltės, atsakovei kyla pareiga mokėti netesybas, kurių dydis - darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.

Teismo posėdyje ieškovė A. G. palaikė ieškinio reikalavimus, prašė jį tenkinti. Pažymėjo, jog darbdavys iki šiol su ja neatsiskaitė, sutinka su darbo ginčų komisijos priteista 2025, 08 Eur suma.

Teismo posėdyje ieškovės atstovė advokatė Evelina Kiznė palaikė ieškinio reikalavimus ir prašė jį tenkinti, priešieškinį atmesti. Prašė netesybų klausimą išspręsti iš esmės ir jų nemažinti.

Į teismo posėdį atsakovės UAB „Alenesa“ atstovas neatvyko. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą informuotas tinkamai įteikiant teismo šaukimą. Prašymų bylos nagrinėjimą atidėti negauta, byla išnagrinėta atsakovo atstovui nedalyvaujant (CPK 246 straipsnio 2 dalis).

Ieškinys tenkinamas. Priešieškinis atmetamas.

Dėl ginčo ribų

Ieškovė jos atleidimą iš darbo DK 54 straipsnio pagrindu prašo pripažinti neteisėtu, nes, ieškovės teigimu, atsakovė nepateikė rašytinio pasiūlymo nutraukti darbo sutartį, o ieškovė tokio sutikimo nedavė, tačiau grąžinti į darbą neprašo. Taip pat prašo priteisti vidutinį neišmokėtą darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką bei neturtinę žalą. Tuo tarpu atsakovės nuomone, ieškovė nagrinėjant ginčą darbo ginčų komisijoje, reikalavimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ieškovė atsisakė. Reikalavimas, kurio ieškovė atsisakė, darbo ginčų komisijoje liko nenagrinėtas. Mano, kad ieškovės iš naujo pareikštas reikalavimas pripažinti jos atleidimą iš darbo neteisėtu turi būti pirmiausiai nagrinėjamas darbo ginčų komisijoje.

Pažymėtina, kad pagal DK nuostatas, darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės, taikydamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – CPK) nustatytus darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios (DK 231 straipsnio 3, 4, 7 dalys).

Iš darbo ginčų komisijos pateiktos medžiagos matyti, jog ieškovė 2023 m. lapkričio 23 d. darbo ginčų komisijai pateikė prašymą, kuriame prašo: pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, išieškoti atlyginimą, atostoginius ir  delspinigius, bei priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą. Pateikusi papildomą prašymą, prašė išmokėti netesybas dėl vėlavimo sumokėti darbo užmokestį. 2023 m. gruodžio 19 d. darbo ginčų komisijos posėdyje ieškovė į komisijos nario klausimą atsakė, jog į ją kreipėsi „dėl neišmokėto atlyginimo, ir netesybų“ (posėdžio garso įrašo 02:48 min). Galiausiai komisijos narė suformulavo ginčo ribas konstatuodama: „Galutiniai šitie reikalavimai lieka neišmokėtas darbo užmokestis ir netesybos už uždelstą atsiskaityti laiką ane“, į tai ieškovė atsakė  „taip“ (posėdžio garso įrašo 08:01 min).

 Taigi, atsižvelgiant į tai, jog pirminiame prašyme ieškovė aiškiai suformulavo prašymą atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu bei priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą bei darbo ginčų komisijos posėdyje aiškiai ir nedviprasmiškai nepatvirtino, jog atsisako reikalavimo dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu,  ginčas turėjo būti nagrinėjamas būtent toje apimtyje. Ieškovės aiškiai išreikšto atsisakymo dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu bei vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo garso įraše, priešingi nei nurodė atsakovė, nebuvo išsakyta. Tuo tarpu, teismo vertinimu, komisija nepakankamai aiškinosi dėl ginčo ribų, ir esant prieštaravimui privalėjo būti aktyvi. Teismo nuomone, aplinkybė, jog ieškovė pateikė ieškinį teismui, tik patvirtina, jog ne visi prašymai komisijoje buvo išnagrinėti.

Taigi, atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, darytina išvada, jog ieškovė tinkamai pasinaudojo ikiteismine ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka, kreipėsi dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu bei vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo, tačiau šis prašymas nebuvo tinkamai išnagrinėtas ne dėl ieškovės kaltės. Todėl inicijuoti pakartotinai ginčą darbo ginčų komisijoje dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu bei vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai taip pat konstatuotina, jog Lietuvos respublikos darbo kodekso (toliau ­– DK) 231 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas realizuoti teisę į teisminę gynybą nėra praleistas.

Dėl atleidimo iš darbo

Byloje nustatyta, kad su ieškove 2023 m. gegužės 22 d. sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 74, kuria A. G. priimama dirbti UAB „Alenesa“ cecho darbininkės pareigose (Sutarties 1.2 p.). Darbo sutartis su ieškove nutraukta 2023 m. lapkričio 5 d. pagal DK 54 straipsnį.

 DK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bet kuri darbo sutarties šalis gali pasiūlyti kitai darbo sutarties šaliai nutraukti darbo sutartį. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pasiūlymas nutraukti darbo sutartį turi būti pateiktas raštu. Jame turi būti išdėstytos darbo sutarties nutraukimo sąlygos (nuo kada pasibaigia darbo santykiai, koks yra kompensacijos dydis, kokia nepanaudotų atostogų suteikimo tvarka, atsiskaitymo tvarka ir kita). Darbo sutarties nutraukimo sąlygos gali būti ribojamos tam tikrą veiklą reglamentuojančiais įstatymais. 3 dalyje nurodoma, kad jeigu kita darbo sutarties šalis sutinka su pasiūlymu, ji sutikimą išreiškia raštu. Jeigu darbo sutarties šalis per penkias darbo dienas neatsako į pasiūlymą, laikoma, kad pasiūlymas nutraukti darbo sutartį atmestas. 4 dalis numato, kad sudarytas susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo ar darbo sutarties šalies raštu išreikštas sutikimas su pasiūlymu nutraukti darbo sutartį pabaigia darbo sutartį juose nurodytomis sąlygomis ir darbdavys ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną privalo įforminti darbo sutarties pasibaigimą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas DK 54 straipsnio nuostatas, yra konstatavęs, kad darbo sutarties pabaiga šiuo pagrindu galima, kada darbo sutarties šalių susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo yra išreikšta tikroji suderinta šalių valia. Šalių susitarimas nutraukti darbo sutartį – tai darbo sutarties šalims priimtinas sprendimas, priimamas įvertinus situaciją, galimus variantus ir padarinius. Esant ginčui teisme, tai, ar susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo yra išreikšta tikroji suderinta šalių valia, nustatoma, atsižvelgiant į bylos duomenis apie atitinkamos šalies valios susiformavimą ir tam įtakos turėjusias aplinkybes, valios išraišką rašytiniame pasiūlyme nutraukti darbo sutartį, sutikimo su pasiūlymu nutraukti darbo sutartį išreiškimą, valios išraišką rašytiniame susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo, DK 54 straipsnyje nustatytų procedūrų laikymąsi bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tiek nutraukiant darbo sutartį šiuo pagrindu, tiek vėliau ginčijant darbo sutarties nutraukimo teisėtumą ir pagrįstumą esminę reikšmę turi tai, ar buvo išreikšta tikroji suderinta šalių valia dėl darbo sutarties nutraukimo. Konstatavus suderintos valios dėl darbo sutarties nutraukimo trūkumą, darbo sutarties nutraukimas šiuo pagrindu negali būti pripažįstamas teisėtu. Sprendžiant ginčą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, kiekvienu atveju būtina individualiai atsižvelgti į bylos duomenis apie atitinkamos šalies valios susiformavimo aplinkybes, ar asmens valia nebuvo nulemta neleistinomis priemonėmis, ekonominio pobūdžio ar psichologiniu darbdavio spaudimu; ar pasiūlymas darbuotojui dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu buvo išreikštas suprantamai ir aiškiai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-302-684/2019).

 Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, jog ginčo situacijoje nutraukti darbo sutartį bendru susitarimu iniciavo darbdavys. Iš procesiniuose dokumentuose nurodytų paaiškinimų matyti, jog UAB „Alenesa“ dėl 2023 m. pavasarinės sausros turėjo menkesnį derlių, todėl darbus baigė 2023 m. lapkričio 17 d. Apie darbų pabaigą, pasak atsakovės, darbuotojos buvo informuotos, taip pat informuotos kiek uždirbo ir kiek atostoginių priklauso. Tačiau šiuo atveju akivaizdu, jog rašytinis pasiūlymas dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu ieškovei, kaip tai nustatyta DK 54 straipsnio 2 dalyje, nebuvo pateiktas. Byloje duomenų, jog būtinosios darbo sutarties nutraukimo sąlygos su ieškove individualiai būtų aptartos ir suderintos bei darbuotoja būtų davusi sutikimą taip pat nėra. Pastebėtina, jog darbo ginčų komisijai pateiktoje medžiagoje yra pateiktas neva ieškovės 2023 m. lapkričio 3 d. prašymas dėl darbo sutarties nutraukimo nuo 2023 m. lapkričio 5 d., tačiau minėtas prašymas ieškovės parašu nėra pasirašytas, teismo posėdyje ji nurodė, jog tokio prašymo neteikė. Ieškovė iš darbo UAB „Alenesa“ DK 54 straipsnio pagrindu atleista 2023 m. lapkričio 5 d. (sekmadienį – ne darbo dieną), po to kai telefonu ieškovės sesuo E. B. informavo darbdavį, jog serga ir kitą dieną kreipsis į gydytoją dėl nedarbingumo išdavimo.

Taigi, nagrinėjant šį ginčą svarbu nustatyti, ar atleidžiant ieškovę iš darbo, atsakovė laikėsi DK 54 straipsnyje nustatytos tvarkos. Ieškovė teigia, kad dėl darbo sutarties nutraukimo nebuvo išreikšta jos tikroji valia. Atsakovė tvirtina, kad ieškovės ir atsakovės valia dėl darbo sutarties nutraukimo buvo suderinta telefoninio pokalbio metu 2023 m. lapkričio 5 d., o kitą dieną buvo sutarta, jog ieškovė atvyks ir pasirašys buhalterės parengtus atleidimo dokumentus. 

Pasak atsakovės 2023 m. lapkričio 5 d. telefoninio pokalbio metu ieškovei buvo pasiūlyta išsidarbinti ir ji su tuo sutiko. Akivaizdu, jog esant tokiai situacijai, darbuotojui viskam apsvarstyti, aplinkybėms įvertinti ir sprendimui priimti reikalingas tam tikras laiko tarpas, nebe reikalo įstatymų leidėjas tam nustatė penkių darbo dienų terminą. Tik ieškovės pasirašytas susitarimas/pasiūlymas kaip atitinkantis sandoriui keliamus reikalavimus galėjo būti vertintinas kaip asmens valios išraiškos prezumpcija ir turintis jos šalims įstatymo galią ir turi būti vykdomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-04-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2004, 2007-02-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2007, 2013-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2013). Tačiau šiuo atveju, byloje nėra jokių duomenų, jog ieškovė būtų sutikusi su darbdavio pasiūlymu nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu ir kad būtų aptartos darbo sutarties nutraukimo sąlygos. Aplinkybė, jog atsakovė buvo informavusi darbuotojas, jog darbai eina į pabaigą teisiškai nėra reikšminga, nes darbo sutarties nutraukimas šalių susitarimu yra tinkamas, jei laikomasi DK 54 straipsnyje įtvirtintos procedūros, t. y. darbuotojui siūlymas reiškiamas raštu su išdėstytomis darbo sutarties nutraukimo sąlygomis, suteikiamas terminas darbuotojui per kurį jis turi išreikšti savo ne/sutikimą ir pan. Akivaizdu, jog šiuo atveju DK 54 straipsnyje nustatytos darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu procedūros visiškai nebuvo laikomasi, todėl darbdavys turi prisiimti ir dėl to atsirandančias pasekmes. Pastebėtina, jog darbo santykių pasibaigimo data yra viena iš būtinųjų pasiūlymo dėl darbo sutarties nutraukimo sąlygų (DK 54 straipsnio 2 dalis). Šiuo gi atveju ieškovė apie atleidimo iš darbo faktą (datą) sužinojo iš gydymo įstaigos, o ne darbdavio.

Priežastimi, kodėl darbdavys iniciavo darbo santykių su ieškove nutraukimą, įvardijo darbo neturėjimą. Tačiau vertinant darbuotojo iš darbo DK 54 straipsnio pagrindu atleidimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, argumentai – kokios priežastys lėmė darbdavio pasiūlymą nutraukti darbo santykius su darbuotoju – teisiškai nėra reikšmingi. Šiuo atveju būtina nustatyti, ar buvo išreikšta tokiu susitarimu tikroji šalių valia ir ar buvo laikytasi atleidimo iš darbo procedūros. Atsakovės pateiktos susirašinėjimo žinutės, iš kurių matyti, jog 2023 m. lapkričio 5 d. sekmadienį 17.43 val. siųsta sms žinutė, siųsta ieškovei „Dar kartą labas, atleidimai sutvarkyti, laukiu abiejų rytoj nuo 13.00 val. Dėkoju“, nesuponuoja kitokio teisinio vertinimo, nes, kaip jau ne kartą minėta atleidimui DK 54 straipsnio pagrindu neužtenka žodinio šalių pokalbio, tačiau vadovaujantis minėta įstatymo nuostata tai turi būti įforminta DK 54 straipsnyje nustatyta tvarka.

Atsakovė savo poziciją grindžia aplinkybe, jog ji dėl ieškovės veiksmų patyrė žalą, kadangi

be pateisinamos priežasties darbe nebuvo 2023 m. rugsėjo 1 d. Vertinant šį argumentą, visų pirma pastebėtina, jog ginčas dėl darbuotojo padarytos žalos atlyginimo darbdaviui turėtų būti pirmiausiai nagrinėjamas darbo ginčų komisijoje ir tik vėliau persikelti į teismą. Duomenų, jog dėl žalos atlyginimo atsakovė būtų kreipusis į minėtą instituciją byloje nėra. Kita vertus, iš atsakovės pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių teiktų matyti, jog A. G. 2023 m. rugsėjo 1 d. dirbo 8 darbo valandas, o iš byloje pateikto darbo laiko apskaitos žiniaraščio matyti (T.1, b. l. 27) matyti, jog jai pažymėta liga. Pažymėtina, jog už darbo laiko apskaitos teisingą žymėjimą yra atsakingas darbdavys. Tai suponuoja teismo išvadą, jog atsakovė neįrodė, jog ieškovė be pateisinamos priežasties darbe nebuvo 2023 m. rugsėjo 1 d.

Pasak atsakovės, (duomenys neskelbtini) ambulatorijoje piktnaudžiaujama išduodant nedarbingumo pažymėjimus ir pan. Iš ieškovės pateikto medicininės kortelės duomenų matyti, jog 2023 m. lapkričio 6 d. jai buvo diagnozuota COVID-19 liga, nustatytas virusas. Nustatytas tausojantis ambulatorinis rėžimas. Likinai nedarbinga iki 2023 m. lapkričio 13 d. Byloje duomenų paneigiančių minėtą aplinkybę nėra pateiktas, todėl teismas neturi pagrindo netikėti nurodytų duomenų teisingumu (CPK 197 straipsnis)

 Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 18 straipsnis). Byloje vertinta ir tai, kad nagrinėjamu atveju ieškovė, buvusi pavaldi atsakovei, darbo santykiuose yra silpnesnė teisinių santykių šalis, o darbdaviui, kaip stipresnei darbo santykių šaliai, suteikiama daugiau įgaliojimų vykdant darbinę veiklą, todėl keliami griežtesni teisių ir pareigų bei atsakomybės už darbo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų pažeidimus standartai, siekiant užkirsti kelią piktnaudžiauti savo galiomis.

Tačiau, atsižvelgiant į tai kas aptarta aukščiau teismas daro išvadą, kad atsakovė neįrodė, jog ji teisėtai bei pagrįstai atleido ieškovę iš cecho darbininkės pareigų DK 54 straipsnio pagrindu, kadangi nesilaikė DK 54 straipsnio reikalavimų. Be to, šalys nebuvo susitarusios dėl darbo santykių nutraukimo 2023 m. lapkričio 5 d. Atsižvelgiant į tai, kas aptarta, ieškovės A. G. ieškinys pareikštas atsakovei UAB „Alenesa“ tenkintinas šioje dalyje ir pripažintina, jog ieškovė A. G. iš UAB „Alenesa“ cecho darbininkės pareigų pagal DK 54 straipsnio atleista neteisėtai.  

Dėl kitų šalių išdėstytų teiginių teismas nepasisako, kadangi laiko, jog jie nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui, nekeičiantys teismo padarytų išvadų.

Dėl padarinių taikymo, pripažinus atleidimą neteisėtu

DK 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčus nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti darbuotoją į buvusį darbą ir priteisia jam išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą.

Skaičiuojant vidutinį darbo užmokestį laikomasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 „Dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso įgyvendinimo“ patvirtinto „Vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarkos aprašas“ (TAR, 2017-06-27, Nr. 2017-10853) reikalavimų (toliau – Aprašas). Šio Aprašo 5.1 punkte nustatyta, kad apskaičiuojant darbuotojo vidutinį darbo užmokestį, skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis. Darbuotojo vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas iš skaičiuojamojo laikotarpio užmokesčio, apskaičiuoto už atliktą darbą ar dirbtą laiką (jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip), įskaitant visas darbo apmokėjimo rūšis, nurodytas Aprašo 3.1–3.5 papunkčiuose.

Iš byloje esančios pažymos apie ieškovei priskaičiuotą vidutinį darbo užmokestį nustatyta, kad ji neatitinka Aprašo reikalavimų. Iš 2023 m. gruodžio 14 d. pažymos (T.1, b. l. 103) matyti, jog 2023 m. rugpjūčio mėn. ieškovei išmokėjimui buvo paskaičiuotas 807,00 Eur (22 d.d.) darbo užmokestis, rugsėjo mėn. -828,00 Eur (21 d.d.), spalio mėn.­ 796,00 Eur ( 22 d.d.), todėl apskaičiuotas ieškovės vidutinis vieno mėnesio darbo užmokestis yra 810,33 Eur (807 Eur+828,00 Eur+796 Eur 2431,00= Eur /3 mėn), o vidutinis vienos dienos darbo užmokestis – 37,40 Eur. Ieškovė pateiktų paskaičiavimų neginčijo ir plačiau dėl jų nepasisakė. Ieškovė neteisėtai atleista 2023 m. lapkričio 5 d. Todėl atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teismas ieškovei A. G. iš atsakovės UAB „Alenesa“  priteisia 4974,18 Eur (810,33 Eur x 6 mėn. (4861,98 Eur) + už 3 darbo dienas už 2024 m. gegužės mėnesį (37,4 Eur x 3 d.d.=112,20 Eur ) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir po 37,40 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo kitos darbo dienos po teismo sprendimo priėmimo iki teismo sprendimo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, laikant, kad yra penkių darbo dienų savaitė (sumos nurodytos atskaičius mokesčius).

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Ieškovė taip pat prašo priteisti 300 eurų neturtinės žalos atlyginimą. Ieškovės teigimu, po atleidimo ieškovė pasijuto sukrėsta, pažeminta ir sugniuždyta. Atsakovė atleido ieškovę visiškai nepagrįstai, jai sergant, dėl to patyrė dvasinius ir emocinius išgyvenimus, įtampą bei stresą. Toks atleidimas ieškovei sukėlė neteisybės ir beviltiškumo jausmą, kadangi nuvykus pas gydytoją, jai nebuvo išduotas laikinojo nedarbingumo pažymėjimas – gydytojas nurodė, jog ieškovė yra nedirbanti. Ieškovė negalėjo gauti ligos išmokos ir liko be pajamų pačiu sunkiausiu metu. Atsakovė nesutinka su ieškovės reiškiamu reikalavimu dėl neturtinės žalos priteisimo, nes visus ieškovės tariamus nuostolius padengia netesybos.

DK 151 straipsnyje yra įtvirtinta, kad kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą. Darbo kodekso normos nereguliuoja neturtinės žalos nustatymo sąlygų, todėl pasisakant dėl neturtinės žalos atlyginimo sąlygų vadovaujamasi CK nuostatomis (DK 4 straipsnio 2 dalis).
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Patvirtinančiomis darbuotojo teisę į neturtinės žalos atlyginimą aplinkybėmis teismų praktikoje pripažįstamas padaryto darbuotojo teisių pažeidimo šiurkštumas, neteisėtas atleidimas iš darbo itin kompromituojančiu pagrindu, prieš darbuotoją naudotas psichologinis spaudimas siekiant nulemti jo apsisprendimą išeiti iš darbo, pakenkimas dalykinei reputacijai, galimybių konkuruoti darbo rinkoje sumažėjimas, šeimos santykių pablogėjimas, dėl neteisėtų darbdavio veiksmų atsiradęs sveikatos sutrikimas, sunkūs pragyvenimo šaltinio paradimo turtiniai padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3 -562/2011; 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209-469/2015). Kai padaryta neturtinė žala nedidelė (darbuotojo atleidimo pagrindas nėra diskredituojantis, nepakenkta jo reputacijai, nesumažėja galimybės konkuruoti darbo rinkoje, pažeidimas nelemia neigiamos aplinkinių nuomonės, paties darbuotojo veiksmai nėra nepriekaištingi ir kt.), pažeidimo konstatavimas gali būti pripažintas pakankama satisfakcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2014).

Teismo vidiniu įsitikinimu aptariamoje situacijoje vien neteisėto atleidimo iš darbo konstatavimas nėra pakankama satisfakcija. Vertinant ieškinyje nurodomas aplinkybes, pažymėtina, kad 2023m. lapkričio 5 d. telefonu informavus darbdavį apie ligą, jai buvo siūloma išeiti iš darbo, tuo buvo daromas psichologinis spaudimas priimti sprendimą tą pačią dieną, nors darbdaviui, kuriam keliami didesni reikalavimui, neabejotinai turėjo būti žinoma, kad darbo sutarties nutraukimui pagal DK 54 straipsnį yra reikalinga tikroji suderinta šalių valia, reikalinga sudaryti sąlygas apgalvoti pasiūlymą bei priimti kitos šalies interesus ir valią atitinkantį sprendimą. Tokiomis aplinkybėmis (ieškovei ir jos šeimos nariams sergant) darbdavio pateiktas siūlymas nutraukti darbo santykius, kelia stresą bei trukdo laisvai šalies valiai susidaryti. Darbdavio veiksmai, nesudarant ieškovei sąlygų apsispręsti dėl darbo sutarties nutraukimo, vertintini ne tik kaip neteisėtas darbo santykių nutraukimas, bet ir kaip prieš darbuotoją naudotas psichologinis spaudimas, siekiant nulemti jos apsisprendimą išeiti iš darbo. Nors atleidimas iš darbo savaime yra neigiamus išgyvenimus keliantis procesas, tačiau atsakovės atstovų veiksmai sąlygojo tokių savaime neigiamų išgyvenimų ribų peržengimą. Dėl nurodytų priežasčių nagrinėjamu atveju ieškovei turi būti priteistas  300 Eur neturtinės žalos atlyginimas, kurio, priešingai nei nurodė darbdavys, netesybos nepadengia.

Dėl darbo užmokesčio ir netesybų priteisimo

Pagal DK 147 straipsnio 2 dalį darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.

Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad atsakovė ieškovė atleidimo iš darbo dieną neišmokėjo ieškovei priklausančio darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų, t. y. 2025,08 Eur, kurį turėjo išmokėti darbo santykių su ieškove pabaigos dieną, t. y. 2023 m. lapkričio 5 d. Nei viena iš šalių šios sumos neginčijo. Atleidimo iš darbo dieną neatsiskaitymo su atleidžiamu iš darbo asmeniu negali pateisinti sunki darbdavio finansinė padėtis ar trečiųjų asmenų darbdaviui laiku neįvykdyti įsipareigojimai, nes tai nustato įstatymas (DK 146 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju jokių papildomų susitarimų su ieškove dėl vėlesnio atsiskaitymo darbdavys nesudarė.  Atsakovės uždelstas atsiskaityti laikotarpis yra daugiau nei 6 mėnesiai. Ieškovės atstovė išreiškė prašymą priteisti netesybas už maksimalų 6 mėnesių terminą.

 Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog nustačius DK 147 straipsnio 2 dalyje konkretų maksimalų šešių mėnesių terminą, už kurį turi būti mokamos netesybos, užtikrinamas teisinis aiškumas, nes abi darbo teisinių santykių šalys gali aiškiai numatyti, kokia sankcija gali būti taikoma darbdaviui pažeidus pareigą tinkamai atsiskaityti su darbuotoju pasibaigus darbo santykiams. Taip pat, retrospektyviai vertinant DK 147 straipsnio 2 dalies normos pakeitimus, darytina išvada, kad įstatymų leidėjas būtent ir siekė nustatyti konkretų maksimalų netesybų terminą. Trečia, nustatyti DK 147 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamos teisės normos tikslai bei imperatyvumas leidžia teigti, kad kitos, nei joje nustatytos, aplinkybės nėra pagrindas mažinti joje nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2022, 17–20 punktai, 2022 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-684/2022, 47 punktas; 2023 m. sausio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-684/2023, 50 punktas).

Į tai atsižvelgiant bei įvertinęs, jog iki šiol su ieškove nėra atsiskaityta, teismas sprendžia, jog yra pagrindas ieškovei priteisti neišmokėtą darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas 2025,08 Eur (suma nurodyta atskaičius mokesčius) ir 4861,98 Eur ( 810,33 Eur x 6 mėn.) (suma nurodyta atskaičius mokesčius) netesybų už 6 mėn. laikotarpį (DK 147 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis), bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

 Ieškovė pateikė teismui įrodymus, jog patyrė 1633,51 Eur bylinėjimosi išlaidų (jas patvirtina sąskaita ir mokėjimas). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad visais atvejais, priteisiant išlaidas už teisinę advokato ar advokato padėjėjo pagalbą, yra taikomas ir realumo kriterijus, t. y. kad šiems asmenims už suteiktas pirmiau nurodytas teisines paslaugas yra sumokėta ir bylą laimėjusi šalis patyrė atstovavimo civiliniame procese išlaidas bei įstatymo nustatyta tvarka teismui pateikė tai patvirtinančius įrodymus (CPK 98 straipsnis). Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad tokiais atvejais išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2017 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017, 10 punktas). Atsižvelgiant į tai, byloje spręstinas 1633,51 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovei klausimas.

Ieškovės ieškinys yra tenkinamas, priešieškinis atmetamas. Iš dokumentų matyti, jog bylinėjimosi išlaidos patirtos už ieškinio ir atsiliepimo į priešieškinį parengimą bei atstovavimą teismo posėdyje. Atsižvelgus į tai, kad patirtos bylinėjimosi išlaidos yra realios, pateikti jas pagrindžiantys įrodymai, jos ne tik kad neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, tačiau yra ženkliai mažesnės, todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų tenkinamas visiškai. 

Byloje iš viso patirta 39,80 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Šios išlaidos priteistinos iš atsakovės.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a:

ieškovė A. G. ieškinį  tenkinti visiškai. Atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Alenesa“ priešieškinį atmesti.

Pripažinti, kad atsakovė uždaroji akcinė bendrovė „Alenesa“, juridinio asmens kodas 305173781, darbo sutartį su ieškove A. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pagal DK 54 straipsnį nutraukė neteisėtai.

Darbo sutartį tarp ieškovės A. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir uždarosios akcinės bendrovės „Alenesa“, juridinio asmens kodas 305173781, laikyti nutraukta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 6 d. sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.

Priteisti ieškovei A. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Alenesa“, juridinio asmens kodas 305173781, 2025,08 Eur (du tūkstančius dvidešimt penkis eurus 08 ct) darbo užmokesčio ir kitų su darbo teisiniais santykiais susijusių išmokų, 4861,98 Eur (keturis tūkstančius šešiasdešimt vieną  eurą 98 ct) netesybų, 300 Eur (trijų šimtų eurų) neturtinės žalos atlyginimą, 4974,18 Eur (keturių tūkstančių septyniasdešimt keturių eurų 18 ct) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir po 37,40 Eur (trisdešimt septynių eurų 40 ct) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo kitos darbo dienos po teismo sprendimo priėmimo iki teismo sprendimo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus, laikant, kad yra penkių darbo dienų savaitė (sumos nurodytos atskaičius mokesčius).

Priteisti ieškovei A. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Alenesa“, juridinio asmens kodas 305173781, 1633,51 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus trisdešimt tris eurus 51 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Alenesa“, juridinio asmens kodas 305173781, 39,80 Eur (trisdešimt devynis eurus 80 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Nurodyti, kad teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, Telšių darbo ginčų komisijos 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimas darbo byloje Nr. APS-131-23676/2023 netenka galios.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, pateikiant apeliacinį skundą per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Vilma Brazinskienė