Civilinė byla Nr. e2-1570-585/2020
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00574-2018-3
Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. spalio 8 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Zelianka,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Bresta“ nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Finresta“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 2 d. nutarties, kuria atmestas prašymas pripažinti uždarosios akcinės bendrovės „Bresta“ bankrotą tyčiniu,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Bresta“ bankroto administratorė UAB „Finresta“ teismui pateikė patikslintą pareiškimą dėl UAB „Bresta“ bankroto pripažinimo tyčiniu.
2. Nurodė, kad 2016 m. balanso duomenimis bendrovės turtą sudarė 49 367 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai – 100 308 Eur. Taigi bendrovė jau 2016 m. pabaigoje buvo nemoki, tačiau jos vadovu buvęs A. Z. nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. 2017 m. bendrovės turtą sudarė 16 420 Eur, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai – 35 973 Eur. 8 bendrovėje dirbusių darbuotojų socialinio draudimo pabaiga buvo 2018 m. kovo 1 d., likusių 4 bendrovėje dirbusių darbuotojų – 2018 m. kovo 14 d., 2018 m. kovo 30 d., 2018 m. balandžio 1 d., 2018 m. gegužės 16 d. Tad bendrovė galimai nuo 2018 m. kovo veiklos nevykdė, tačiau buvęs vadovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Buvusio bendrovės vadovo delsimas vykdyti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto tyčinio bankroto požymį. Nei įmonės turtas, nei dokumentai administratorei neperduoti. Jei buhalterinės apskaitos dokumentai nėra išlikę ar jie nebuvo vedami pagal įstatymo reikalavimus, tai reiškia buvus aplaidų ar netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą, kas patvirtinta ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto tyčinio bankroto požymio egzistavimą. Neperdavus įmonės turto ir dokumentų, kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą panaikintos (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Administratorės vertinimu, buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai. Tad įmonei jau esant nemokiai, buvęs jos vadovas atliko tyčinius veiksmus dar labiau esmingai pabloginusius jos turtinę padėtį, dėl ko BUAB „Bresta“ bankrotas turėtų būti pripažintas tyčiniu ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2, 5 punktų pagrindu. Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto administratorė nurodė, kad nuo 2016 m. kovo 9 d. buvo vykdomi išieškojimai iš UAB „Bresta“. Į administratorę su kreditoriniais reikalavimais nesikreipė nė vienas buvęs įmonės darbuotojas, kas rodo, kad su atleistais darbuotojais atsiskaityta. Tokiu būdu galimai buvo pažeista atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo tvarka, kadangi pirmiausia turėjo būti dengiami įsiskolinimai kreditoriams, kurių naudai buvo vykdomi išieškojimai.
3. Suinteresuotas asmuo A. Z. pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė pareiškimą atmesti.
4. Nurodė, kad duomenų, kad bendrovei tapus nemokiai, buvęs jos vadovas sudarinėjo nuostolingus sandorius, siekė sumažinti įmonės turimą turtą, padidinti turimus įsipareigojimus ir panašiai, nėra. Tad nesikreipimas laiku į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nereiškia siekio sąmoningai pabloginti bendrovės finansinę padėtį. Tai patvirtina, kad nėra ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio. Be to, nėra pagrindo spręsti, kad pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsirado 2016 m. ar 2017 m. pabaigoje, kadangi nėra galimybės nustatyti, kokia dalis bendrovės įsipareigojimų šiuo laikotarpiu buvo (ir ar apskritai buvo) pradelsti. Atsiskaitymo grynaisiais pinigais eiliškumo tvarka pažeista nebuvo. Net ir nustačius, kad bendrovė atsiskaitė su darbuotojais, nors tuo metu iš jos turto buvo išieškoma pagal vykdomąsias bylas, tai nėra laikoma tyčinio bankroto požymiu. Suinteresuotas asmuo nežinojo, kad bendrovei iškelta bankroto byla iki 2019 m. gegužės 24 d., kai gavo procesinius dokumentus dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu. Laikydamasis administratorės įpareigojimų, suinteresuotas asmuo 2019 m. birželio 14 d. perdavė visus turimus bendrovės dokumentus. Po to niekas nesikreipė į suinteresuotą asmenį dėl papildomų dokumentų pateikimo. Pati pareiškėja nurodė, kad bendrovė nuo 2018 m. kovo veiklos nevykdė, tad ji supranta, kad nuo 2018 m. gegužės 31 d. iki 2018 m. rugsėjo 4 d. finansinės atskaitomybės dokumentų turinys nebūtų pakitęs, o šio formalumo neįgyvendinimas nerodo suinteresuoto asmens veiksmų, kurie būtų nukreipti prieš bendrovę. Vien dokumentų neperdavimo faktas, nepatvirtina aplinkybių dėl aplaidaus ar apgaulingo buhalterinės apskaitos vedimo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Kauno apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartimi atmetė prašymą pripažinti UAB „Bresta“ bankrotą tyčiniu; priteisė A. Z. iš pareiškėjos 690 Eur bylinėjimosi išlaidas.
6. Teismas nurodė, kad bankroto procesas pradėtas galiojant ĮBĮ, pareiškimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu teisme gautas 2019 m. gegužės 15 d., t. y. iki Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) įsigaliojimo. Todėl ginčo klausimas sprendžiamas pagal pareiškimo dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu pateikimo metu galiojusį ĮBĮ.
7. 2016 m. balanso duomenimis bendrovės turtą sudarė 49 367 Eur (ilgalaikis turtas 618 Eur, trumpalaikis turtas 48 749 Eur), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir kiti trumpalaikiai įsipareigojimai – 100 308 Eur. Iš 2017 m. balanso matyti, kad atsakovė turėjo ilgalaikio turto už 187 Eur, trumpalaikis turtas nurodytas su minuso ženklu, -16 607 Eur, visas turtas taip pat su minuso ženklu, -16 420 Eur, mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai sudarė 35 973 Eur, iš jų visi mokėtini per vienerius metus. Iš 2017 m. pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad 2017 m. nuostoliai sudarė 1 451 Eur. Vadovaujantis šia informacija, Kauno apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 24 d. nutartyje, kuria UAB „Bresta“ iškelta bankroto byla, konstatuota, kad nurodytu laikotarpiu įmonė jau buvo nemoki. Nuostolingai įmonė dirbo ir 2018 m. Nors nėra duomenų apie pradelstus įsipareigojimus, tačiau įvertinęs nustatytas aplinkybes, į bylą pateiktą vykdomųjų bylų sąrašą, taip pat ir tai, kad suinteresuotas asmuo neprieštaravo pareiškėjos nurodytoms aplinkybėms dėl įmonės nemokumo momento, teismas sprendė, kad 2017 m. pabaigoje bendrovė buvo nemoki. Nekilnojamojo turto, transporto priemonių UAB „Bresta“ neturėjo.
8. Kad buvęs įmonės vadovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pripažino ir jis pats, tačiau, jo teigimu, tai, kad jis laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo savaime nesuponuoja išvados, kad toks jo neveikimas buvo siekis tyčia įmonę privesti prie bankroto. Su tuo nesutikti teismas neturėjo pagrindo. Pareiškėja nepateikė duomenų, kad, bendrovei tapus nemokiai, buvęs jos vadovas veikė priešingai bendrovės bei jos kreditorių interesams, t. y. sudarinėjo nuostolingus sandorius, siekė sumažinti įmonės turimą turtą, padidinti turimus įsipareigojimus ir pan. 2016-2017 m. balansai rodo, kad turimi įsipareigojimai buvo ne didinami, bet mažinami: 2016 m. – 100 308 Eur, 2017 m. – 35 973 Eur, bankroto byloje patvirtinti 17 937,12 Eur finansiniai reikalavimai. Įvertinus tai, negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad nesikreipdamas laiku į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, buvęs bendrovės vadovas tokiu būdu siekė sąmoningai pabloginti bendrovės finansinę padėtį, įmonės nemokumo, išvengti kreditorinių reikalavimų tenkinimo, kad tarp tokių pareigų netinkamo vykdymo bei įmonės nemokumo yra priežastinis ryšys. Tad teismas darė išvadą, kad pareiškėja neįrodė ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto tyčinio bankroto požymio.
9. Priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos, iškėlus bankroto bylą, buvęs bendrovės vadovas tiek teismo, tiek administratorės įpareigojimų perduoti turtą ir dokumentus neįvykdė. Administratorė kreipėsi į teismą dėl baudos jam skyrimo. Teismas 2018 m. spalio 9 d. nutartimi prašymo netenkino, nustatęs, kad buvusiam vadovui neįteikta teismo nutartis iškelti bankroto bylą, prašymai perduoti dokumentus ir turtą. Administratorės pareiškimas dėl BUAB „Bresta“ bankroto pripažinimo tyčiniu teisme gautas 2019 m. gegužės 16 d., suinteresuotam asmeniui įteiktas 2019 m. gegužės 25 d. 2019 m. birželio 11 d. suinteresuoto asmens atstovas elektroniniu laišku kreipėsi į administratorę, prašydamas nurodyti, kokius dokumentus pateikti ir kada tai galima padaryti. 2019 m. birželio 12 d. pakartotiniu reikalavimu administratorė prašė nedelsiant perduoti bendrovės turtą, 2018 m. rugsėjo 4 d. duomenimis ir visus dokumentus nuo 2015 m. sausio 1 d.
10. 2019 m. birželio 14 d. suinteresuotas asmuo priėmimo–perdavimo aktu administratorei perdavė šiuos dokumentus: 1) atsiskaitymų dokumentus 2018 m. sausiui – gegužei; 2) 2018 m. banko išrašus; 3) 2018 m. sausio – kovo kasos dokumentus; 4) 2018 m. liepos 31 d. balansą su pelno nuostolių ataskaita; 5) 2016-2017 m. balansus; 6) 2017 m. atsiskaitymų dokumentus; 7) 2017 m. banko išrašus; 8) 2017 m. kasos dokumentus; 9) 2016 m. atsiskaitymų dokumentus; 10) 2016 m. banko išrašus; 11) 2016 m. kasos dokumentus; 12) 2016 m. Sodros dokumentus; 13) 2015 m. atsiskaitymų dokumentus; 14) 2015 m. kasos dokumentus; 15) 2015 m. banko dokumentus; 16) darbuotojų darbo sutartis; 17) antspaudą. Administratorės 2019 m. birželio 12 d. pakartotiniame reikalavime pirmi 14 punktų apvesti, prie 16 punkto parašytas pliuso ženklas, apačioje nurodyta „gauta“ bei pasirašyta pareiškėjos atstovo. Akto pastabose nurodyta, kad trūksta dokumentų, nurodytų reikalavimo 15 punkte, 2018 m. birželio–rugpjūčio išrašytų, gautų sąskaitų, kasos knygos už 2018 m. su kasos pajamų ir išlaidų orderiais, avansinių apyskaitų už 2018 m. 2019 m. birželio 17 d. suinteresuoto asmens atstovas administratorei išsiuntė trūkstamus dokumentus: 1) 2018 m. gegužės 31 d. pelno nuostolių ataskaitą; 2) 2018 m. gegužės 31 d. balansą; 3) 2017 m. IV ketvirčio pagrindinių priemonių apskaitos lentelę; 4) 2018 m. sausio 1 d. – 2018 m. gegužės 31 d. skolų tiekėjams už prekes ir paslaugas lentelę; 5) 2018 m. sausio 1 d. – 2018 m. gegužės 31 d. pirkėjų skolų vertę; 6) didžiosios knygos sąskaitas; 7) didžiąją knygą (2018 m. sausio 1 d. – 2018 m. gegužės 31 d.); 8) avanso apyskaitą (2018 m. sausio 1 d. – 2018 m. gegužės 31 d.). Tai teismui leido patikėti suinteresuoto asmens aiškinimu, kad jis nebuvo gavęs reikalavimo perduoti turtą ir dokumentus ir dokumentus perdavė, gavęs reikalavimą juos perduoti.
11. Nors administratorė nurodė, kad nebuvo perduoti finansiniai dokumentai, debitorių sąrašai 2018 m. rugsėjo 4 d. duomenimis, tačiau teismas sutiko su suinteresuotu asmeniu, kad tokie dokumentai būtų pertekliniai, nesiskirtų nuo finansinės atskaitomybės iki 2018 m. gegužės 31 d. pateiktų dokumentų, kadangi pati administratorė nurodžiusi, kad tikėtina, kad įmonė veiklos nevykdė nuo 2018 m. kovo, nes 8 bendrovėje dirbusių darbuotojų (tame tarpe buvusio vadovo) draudimo pabaiga 2018 m. kovo 1 d., likusių 4 bendrovėje dirbusių darbuotojų draudimo pabaiga 2018 m. kovo 14 d., 2018 m. kovo 30 d., 2018 m. balandžio 1 d., 2018 m. gegužės 16 d. Administratorės įgaliotas asmuo teismo posėdžio metu nurodė, kad bendrauja su bendrovės buhaltere, taigi žino jos kontaktus. Teismas pritarė suinteresuotam asmeniui, kad šio formalaus reikalavimo neįgyvendinimas (nepateikimas finansinės atskaitomybės dokumentų 2018 m. rugsėjo 4 d., nenurodymas buhalterės kontaktinių duomenų), nerodo suinteresuoto asmens tyčinių veiksmų, kurie nukreipti prieš bendrovę, bloginant jos turtinę padėtį ir darant žalą kreditoriams.
12. Nustatyta, kad bendrovė realaus turto neturi. Nors 2018 m. gegužės 31 d. balanse nurodyta, kad bendrovė turi turto už 69 976,11 Eur, tačiau suinteresuotas asmuo aiškino, kad tai buvo trumpalaikis turtas, t. y. plokščių atraižos, kurios buvo užpajamuotos kaip atliekos 2014 m. už 17 826 Eur, 2016 m. – už 30 150 Eur, 2017 m. – už 22 000 Eur. Teismas atkreipė dėmesį, kad tarp pareiškėjos ir suinteresuoto asmens vyko susirašinėjimas dėl turto perdavimo. 2020 m. vasario 14 d. elektroniniu laišku suinteresuoto asmens atstovas administratorę kvietė atvykti perimti BUAB „Bresta“ turtą (formatinio pjovimo stakles, 8 pjūklus, briaunų klijavimo stakles, įrankių komplektą), nurodydamas, kad šis turtas saugomas UAB „Domas“ patalpose. Šio turto vertė 187 Eur. Į bylą pateiktas Arūno Šereikos raštas, kad, išsinuomojęs iš UAB „Domas“ patalpas, radęs plokščių atraižas ir senas susidėvėjusias stakles, gavęs patalpų savininko leidimą, jas išvežė ir utilizavo.
13. UAB „Bresta“ nuo bendrovės įregistravimo VĮ Registrų centre teisės aktų nustatyta tvarka kiekvienais metais teikė finansinės atskaitomybės dokumentus (už 2008–2017 m.). Nustatyta, kad didžioji dalis bendrovės dokumentų buvo išsaugota, perduota administratorei, iš jų galima nustatyti ir įvertinti bendrovės nemokumo priežastis, turimą bendrovės turtą, įsipareigojimų dydį. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismo vertinimu, nėra pakankamo pagrindo pripažinti UAB „Bresta“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2, 5 punktuose numatytu pagrindu.
14. Nustatyta, kad antstolių kontorose buvo užvesta ne viena vykdomoji byla, vykdant išieškojimus iš UAB „Bresta“. Galima sutikti su pareiškėja, kad tai, kad į administratorę nesikreipė nė vienas darbuotojas, rodo, kad su jais atsiskaityta. Tačiau tai, kad iš 2016 m. balanso matyti, kad bendrovė turėjo įsipareigojimų už 100 308 Eur, 2017 m. – 35 973 Eur, bankroto byloje patvirtinti 17 937,12 Eur finansiniai reikalavimai, leidžia manyti, kad, siekiant išlaikyti įmonės veiklą, buvo atsiskaitoma ir su kitais kreditoriais. Teismo vertinimu, nėra pakankami įrodymų, leidžiančių spręsti, kad suinteresuotas asmuo būtų tai daręs tyčia ir sąmoningai siekdamas privesti bendrovę prie bankroto, taip pat nėra duomenų, kad būtų išimtos žymios sumos iš bendrovės ir būtų atsiskaitinėjama su kreditoriais, dėl ko ženkliai pasikeistų kitų kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą. Todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo BUAB „Bresta“ bankrotą pripažinti tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
15. Pareiškėja UAB „Bresta“ bankroto administratorė UAB „Finresta“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartį ir išspręsti ginčą iš esmės – jos pareiškimą tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad bendrovei tapus nemokiai, buvęs jos vadovas neveikė priešingai bendrovės bei jos kreditorių interesams (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai).
15.1.1. Teismo argumentai, kad BUAB „Bresta“ įsipareigojimai buvo ne didinami, bet mažinami, prieštarauja Kauno apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 24 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-2064-221/2018, argumentams, kurie rodo, kad nemokios bendrovės finansinė padėtis iki bankroto bylos iškėlimo buvo tik bloginama. Turto bendrovė neturėjo, o nuo 2016 m. – tik skolas, kas įrodo, kad bendrovės padėtis nuo 2016 m. tik blogėjo.
15.1.2. BUAB „Bresta“ užsakovai mokėjo avansus už būsimus darbus, tačiau suinteresuotas asmuo nepateikė duomenų, kad užsakovai pilnai atsiskaitė su bendrove, nes suinteresuotas asmuo tokį atsiskaitymą paėmė grynaisiais savo asmeniniams poreikiams tenkinti, taip blogindamas nemokios bendrovės padėtį. Tai rodo, kad bendrovė prie bankroto privesta tyčia, netinkamai atliekant įstatymuose nustatytas pareigas ir sudarant nuostolingus bendrovei sandorius.
15.2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad debitorių sąrašų 2018 m. rugsėjo 4 d. duomenimis neperdavimas nerodo suinteresuoto asmens tyčinių veiksmų, nukreiptų prieš bendrovę (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas).
15.2.1. Suinteresuotam asmeniui neperdavus eilės bendrovės dokumentų, administratorė neturi galimybės nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, nuostolingų ar ekonomiškai nenaudingų įmonei sandorių.
15.2.2. Suinteresuotas asmuo neperdavė administratorės nurodytų bendrovės dokumentų, o pateikė niekinius (po bankroto bylos iškėlimo surašytus) atsiskaitymo aktus, neva bendrovė debitorių neturi, kas vertintina kritiškai. Tai leidžia daryti išvadą, kad debitoriai atsiskaitė tiesiai su suinteresuotu asmeniu, kas nulėmė bendrovės bankrotą.
15.2.3. Pagal finansinę atskaitomybę nuo 2018 m. gegužės 31 d. bendrovė nevykdė veiklos, nors iš banko sąskaitos išrašo matyti, kad bendrovė avansus už baldų gamybą gavo iki pat bankroto bylos iškėlimo, kas įrodo kad buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai.
15.3. Teismas nepagrįstai netaikė tyčinio bankroto prezumpcijos. Patalpose, kurias nuomojosi UAB „Bresta“, veiklą vykdo kita su bendrovės akcininku susijusi įmonė, kuri neva sunaikino bendrovei priklausantį turtą. Tad bendrovės kreditoriai patyrė žalą, nes bendrovei priklausančiu turtu ir toliau naudojasi su bendrove susiję asmenys. Tai rodo bendrovės privedimą prie bankroto tyčia jos veiklos ir turto perkėlimą į kitą įmonę.
15.4. Įrodymai patvirtina, kad suinteresuotas asmuo 2018 m. rugpjūčio 7 d., t. y. prieš pat bankroto bylos iškėlimą, neatlygintinai padovanojo visą jam nuosavybės teise priklausantį turtą su juo susijusiam A. Z., kas rodo, kad suinteresuotas asmuo siekia išvengti atsakomybės už bendrovei ir jos kreditoriams padarytą žalą.
16. Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo jį tenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Susiklosčius padėčiai, kai bendrovėje faktiškai jokio turto nėra, o yra tik skolos kreditoriams, suinteresuotas asmuo privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
16.2. Suinteresuotas asmuo neperdavė administratorei dokumentų, įvardintų 2019 m. birželio 12 d. administratorės pakartotiniame reikalavime. Toks suinteresuoto asmens tyčinis neveikimas leidžia daryti išvadą, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo vykdoma aplaidžiai ar netinkamai ir dėl to bendrovės vadovas sąmoningai vengia perduoti įmonės dokumentus administratoriui. Buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai, dėl ko negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto dydžio ir struktūros (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas).
16.3. Administratorė nustatė, kad patalpose, kurias nuomojosi BUAB „Bresta“, iki šiol veiklą vykdo kita su bendrovės akcininku susijusi įmonė, kuri neva sunaikino bendrovei priklausantį turtą. Tai įrodo, kad dėl neišsaugoto ir administratorei neperduoto turto bendrovės kreditoriai patyrė žalą ir kad bendrovė buvo privesta prie bankroto tyčia.
17. Suinteresuotas asmuo A. Z. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo jį atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Nesikreipimas dėl bankroto bylos iškėlimo neprivedė bendrovės prie bankroto.
17.1.1. Suinteresuotas asmuo neginčija, kad 2018 m. bendrovės turtinė padėtis nebuvo gera, tačiau pareiškėja turėjo pareigą įrodyti, jog suinteresuotas asmuo tyčia blogino įmonės padėtį. Pareiškėja to nepadarė.
17.1.2. Suinteresuotas asmuo mažino bendrovės įsipareigojimus, paskutiniais bendrovės veiklos mėnesiais iš savo asmeninių lėšų atsiskaitinėjo su kreditoriais.
17.1.3. Duomenų, kad bendrovei tapus nemokiai, buvęs jos vadovas veikė priešingai bendrovės bei jos kreditorių interesams, nėra.
17.1.4. Teiginiai, kad suinteresuotas asmuo blogino bendrovės turtinę padėtį, nes atsiskaitymą už galutinai bendrovės atliktus darbus paėmė grynais pinigais savo poreikiams, nepagrįsti.
17.2. Pareiškėjos nurodomi neperduoti dokumentai pertekliniai, byloje pakanka įrodymų, kurie patvirtina, kad debitoriai su bendrove atsiskaitė.
17.2.1. Byloje yra skolų suderinimo aktai, kurie patvirtina, kad tariami debitoriai su bendrove yra atsiskaitę.
17.2.2. Bendrovė patalpų nuomos sutartį nutraukė 2018 m. liepos 31 d., o paskutinis darbuotojas atleistas 2018 m. gegužę. Likusiu laikotarpiu bendrovė veiklą pradėjo stabdyti ir veikė minimaliu pajėgumu.
17.2.3. UAB „Domas“ 2020 m. balandžio 8 d. atsakyme nurodoma, kad „jokio turto apart šiukšlių nebuvo“. Patvirtinama, kad „patekus į patalpas buvo rastas didelis baldinių plokščių atraižų kiekis, be kitų šiukšlių jos sudarė didžiąją dalį atliekų, kurios buvo surinktos ir išvežtos utilizuoti UAB „Ekonovus“, nurodoma, kad „atliekų apie kurias teigia atsakovas (baldų plokščių atraižos) nebeegzistuoja“.
17.3. Pareiškėja visiškai netinkamai taiko ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalį ir iškreipia faktines aplinkybes. Ši prezumplcija negali būti taikoma, nes, pirma, buvęs bendrovės akcininkas, A. Š. neturi įsteigęs įmonės, o veiklą vykdo kaip fizinis asmuo. Antra, joks turtas jam nebuvo perleistas. Trečia, bendrovė neturėjo vertingo turto, kurį galima būtų perleisti ir tokiu būdu jį nuslėpti. Ketvirta, UAB „Bresta“ nebuvo reorganizuota, tuo labiau atskyrus vieną įmonę nuo kitos, todėl nesuprantama, ar pareiškėja neįsigilino į ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalį, ar mėgina suklaidinti teismą. Penkta, jokie darbuotojai neperėjo dirbti iš bendrovės pas A. Š.
17.3.1. Suinteresuotas asmuo padovanojo tik gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, kito turto jis neturi. Šį turtą jis buvo įgijęs iš savo mamos taip pat dovanojimo sutartimi.
Teismas
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
Dėl naujų įrodymų
19. Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus – atsiskaitomosios sąskaitos išrašus už 2017 m. sausio 1 d. – 2018 m. liepos 2 d. laikotarpį. CPK 314 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismui nauji įrodymai, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, negali būti pateikti, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su apeliantės pateiktais naujais įrodymais pažymi, kad jie galėjo būti pateikti, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, juose užfiksuoti duomenys nėra akivaizdžiai būtini ir reikšmingi apeliacinės instancijos teismo nagrinėjamų klausimų teisingam ir pagrįstam išsprendimui, todėl atsisako šiuos naujus įrodymus priimti.
Dėl atskirojo skundo argumentų
20. Apeliantės teigimu, egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 5 punktuose įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai ir ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta tyčinio bankroto prezumpcija, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu. Apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutinka. Pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir išsamiai ištyręs ir įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus bei šalių paaiškinimus, pagrįstai sprendė, kad administratorė neįrodė, kad šiuo atveju egzistuoja bent vienas iš administratorės nurodomų tyčinio bankroto požymių. Priešingai – bylos duomenys nepatvirtina, kad būtų buvę atlikti kokie nors tyčiniai veiksmai, kuriais atsakovė būtų privesta prie bankroto ir (ar) kuriais būtų pabloginta jau tapusios nemokia atsakovės turtinė padėtis.
21. Apeliantė įrodinėja, kad suinteresuotas asmuo netinkamai vykdė savo kaip bendrovės vadovo pareigas, o tai priežastiniu ryšiu susiję su jau nemokios atsakovės turtinės padėties esminiu pabloginimu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, duomenų, kurie tai patvirtintų, byloje nėra. Vienas iš pirmosios instancijos teismo motyvų, kuriais grindžiamas jo procesinis sprendimas dėl atsakovės bankroto nepripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu yra atsakovės finansinės atskaitomybės dokumentuose užfiksuotas atsakovės įsipareigojimų kitimas mažėjimo linkme, o konkrečiai: 2016 m. atsakovės įsipareigojimai sudarė 100 308 Eur, 2017 m. – 35 973 Eur, tuo tarpu bankroto byloje buvo patvirtinti 17 937,12 Eur dydžio finansiniai reikalavimai. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas sutinka pirmosios instancijos teismu ir daro išvadą, kad savalaikis nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, atsakovės įsipareigojimams kintant aukščiau nurodytu būdu, nesudaro pagrindo spręsti, suinteresuotą asmenį sąmoningai bloginus jau tapusios nemokia atsakovės turtinę padėtį. Tokie teismo motyvai niekaip neprieštarauja ir nesikerta su Kauno apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 24 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-2064-221/2018, motyvais dėl atsakovės finansinės padėties blogėjimo iki bankroto bylos iškėlimo – iki iškeliant bankroto bylą atsakovės finansinė padėtis blogėjo, tačiau blogėjant atsakovės finansinei padėčiai, buvo mažinami ir jos įsipareigojimai kreditoriams. Toks įsipareigojimų kreditoriams mažinimas suponuoja suinteresuoto asmens pozityvias pastangas, siekiant palaikyti atsakovės veiklą, užtikrinti jos tęstinumą, o ne sąmoningą tyčinį suinteresuoto asmens veikimą nukreiptą prieš atsakovę.
22. Apeliantės teigimu, suinteresuotas asmuo sudarinėjo nuostolingus sandorius, priimdamas galutinius atsiskaitymus už atsakovės darbus asmeniškai, savo poreikiams tenkinti, kas privedė atsakovę prie bankroto (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrindo konstatuoti nuostolingų atsakovei sandorių sudarymą nėra. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovės debitoriai atsiskaitė su atsakove. Nors apeliantė dalį įrodymų vertina kritiškai, remiantis bylos įrodymų visuma, labiau tikėtina, kad atsakovės debitoriai atsiskaitė su atsakove ir jų atsiskaitymai buvo atsakovės gauti, o ne pasisavinti suinteresuoto asmens. Į bylą nėra pateikta jokių duomenų, kurie keltų abejones dėl suinteresuoto asmens sąžiningumo nagrinėjamame kontekste. Vien apeliantės teiginiai dėl atsakovės turto pasisavinimo negali lemti atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, jie nėra tam pakankami.
23. Apeliantės vertinimu, atsakovės bankrotas turėjo būti pripažintas tyčiniu ir pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą, suinteresuotam asmeniui neperdavus visų apeliantės reikalautų atsakovės dokumentų, kas nulėmė tai, kad nėra įmanoma nustatyti atsakovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, nuostolingų ar ekonomiškai nenaudingų įmonei sandorių. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, suinteresuotas asmuo, kai tik gavo apeliantės reikalavimą perduoti atsakovės dokumentus, nedelsdamas perdavė apeliantei didelę dalį jos nurodytų ir pareikalautų atsakovės dokumentų. Įvertinus pareikalautų perduoti ir de facto perduotų atsakovės dokumentų apimtį ir santykinę reikšmę, konstatuotina, kad perduota didžioji dalis esminių atsakovės dokumentų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, perduoti dokumentai yra pakankami, iš esmės nustatant atsakovės veiklą, jos turtą, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą.
24. Galimybės pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu kontekste apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad debitorių sąrašų 2018 m. rugsėjo 4 d. duomenimis neperdavimas apeliantei tokiam pripažinimui prielaidų nesukuria. Bylos duomenų visuma neleidžia spręsti, kad suinteresuotas asmuo pats priėmęs atsakovės debitorių atsiskaitymus, pasisavino taip gautas lėšas. Tai reiškia, kad negali būti laikoma, kad minėto dokumento nepateikimas yra susijęs tiesioginiu priežastiniu ryšiu su atsakovės nemokumo ir (ar) nemokios atsakovės būklės esminiu pabloginimu. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad tam tikras, tolydžio silpstantis piniginių lėšų judėjimas atsakovės sąskaitoje iki bankroto bylos iškėlimo nagrinėjamu atveju niekaip nepatvirtina netinkamo ir (ar) apgaulingo atsakovės buhalterinės apskaitos tvarkymo.
25. Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintos tyčinio bankroto prezumpcijos. Apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutinka, taikyti šiai prezumpcijai sąlygų nėra. Pagal minėtą įstatymo nuostatą preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jei veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys. Byloje nėra duomenų, kad būtų vykdytas atsakovės faktinis veiklos pertvarkymas ar dalis bendrovės būtų buvusi atskirta, į kitą įmonę perkelta jos veikla. Taip pat pažymėtina, kad nors apeliantė įrodinėja, kad atsakovės turtas buvo pasisavintas kitos bendrovės, veikiančios patalpose, kurias nuomojosi atsakovė, bylos duomenys patvirtina, kad minėtose patalpose paliktas atsakovės turtas buvo menkavertis ir yra utilizuotas. Taigi spręstina, kad nei atsakovės veiklos, nei turto perkėlimas į kitą įmonę įrodytas nėra, taip pat nėra įrodytos ir kitos būtinosios ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkto taikymo sąlygos.
26. Apeliacinės instancijos teismas atskirai pažymi, kad nustačius, kad pagrindo pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu nėra, aplinkybė, kad suinteresuotas asmuo dovanojimo sutartimi perleido jam nuosavybes teise priklausantį gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, neturi teisinės reikšmės bei nedaro įtakos skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl to nepasisako.
27. Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą, kurio naikinti atskirojo skundo motyvais pagrindo nėra.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Kauno apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjas Vytautas Zelianka