Administracinė byla Nr. I-180-189/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00417-2017-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2; 55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. vasario 7 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Bronius Januška
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos priteisimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
Pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. vasario 6 d. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K), 300 Eur neturtinei žalai atlyginti (1 t., b. l. 1–2).
Pareiškėjas nurodo, kad jis nuo 2014 m. vasario 6 d. iki 2017 m. vasario 6 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas paaiškina, kad periodiškai buvo vedamas į pasivaikščiojimo kiemelius Nr. 24, Nr. 27, Nr. 29 ir kitus, kuriuose buvo asbesto stogeliai. Pareiškėjo teigimu, stogeliai buvo sulaužyti, apdaužyti, skylėti. Be to, kiemeliuose nebuvo nuolydžio vandeniui nutekėti, kiemelių danga buvo nelygi, grindys aptrupėjusios, išdaužytos. Atkreipia dėmesį į tai, kad nors yra nuteistasis, tačiau buvo vedamas pasivaikščioti į kiemelius tik 1 valandai.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (1t., b. l. 10–17).
Lukiškių TI-K nurodo, kad pareiškėjui buvo suteikiama teisė kasdien pasivaikščioti gryname ore, tačiau nurodė, jog neturi galimybės pateikti informacijos, kada pareiškėjas šia savo teise pasinaudojo. Lukiškių TI-K teigimu, pateikti Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų neturi galimybės, nes tokie patikrinimai pasivaikščiojimo kiemeliuose laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 6 d. iki 2017 m. vasario 6 d. nebuvo atlikti. Lukiškių TI-K pažymi, kad šiferio lakštais yra padengti tik I ir II korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai. Šiferio lakštai nėra laužomi, o asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, todėl į aplinką jie neišsiskiria ir sveikatai nėra pavojingi. Lukiškių TI-K teigimu, pasivaikščiojimo kiemeliuose esančius stogelius įmanoma pasiekti tik pastačius pakylą ar kopėčias.
Paaiškina, jog pareiškėjui buvo suteikta teisė kasdien pasivaikščioti gryname ore, tačiau informacijos apie tai, kada nuteistasis pasinaudojo savo teise į pasivaikščiojimą pateikti neturi galimybės.
Atkreipė dėmesį, į tai, kad pareiškėjas jau yra kreipęsis į teismą dėl netinkamų laikymo sąlygų, įskaitant pasivaikščiojimų kiemelių įrengimą, bei pasivaikščiojimo gryname ore trukmę laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 29 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. administracinėje byloje Nr. I-8892-473/2016 (procesinis Nr. 3-61-3-03443-2016-6). 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimu teismas skundą tenkino iš dalies ir priteisė 27 Eur neturtinei žalai atlyginti. Atsižvelgdamas į tai, kad administracinė byla Nr. I-8892-473/2016 ir ši byla yra kilusi tarp tų pačių šalių, dėl tų pačių dalykų ir tuo pačiu pagrindu, atsakovės atstovas prašo pareiškėjo skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 6 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. palikti nenagrinėtą. Kartu iš Lukiškių TI-K prašo iš pareiškėjo priteisti 3,36 Eur už medžiagos teismui parengimą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (1t., b. l. 74–76).
Paaiškina, kad pareiškėjas dėl pasivaikščiojimo kiemelių Lukiškių TI-K netinkamo įrengimo į Kalėjimų departamentą nesikreipė. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų ar kitų reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančių netinkamų aplinkybių, pareiškėjo dėstomi motyvai yra bendro pobūdžio, deklaratyvūs. Kalėjimų departamento nuomone, pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnymo) iš valstybės.
Teismas
k o n s t a t u o j a:
Nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl to, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemeliai buvo netinkamai įrengti ir buvo pažeidžiama teisė pasivaikščioti ilgiau nei 1 val., apimančio laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 7 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. paliko nenagrinėtą, o kitą pareiškėjo skundo dalį ir prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 113–120).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. kovo 7 d. nutartimi (2t., b. l. 152–159) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo. Teismas konstatavo, jog 2017 m. gegužės 18 d., t. y. dieną, kai buvo priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas šioje byloje, Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-8892-473/2016 dar nebuvo priėmęs galutinio teismo sprendimo, todėl dalis pareiškėjo skundo buvo palikta nenagrinėta pagrįstai, tik teismas suklydo nurodydamas nenagrinėtino laikotarpio pradžios datą. Kadangi pareiškėjas šioje byloje neturtinę žalą kildino iš laikotarpio nuo 2014 m. vasario 6 d. iki 2017 m. vasario 6 d., o administracinėje byloje Nr. I-8892-473/2016 žalą kildino iš laikotarpio nuo 2011 m. birželio 29 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d., todėl pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, atsiradusi dėl to, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimų kiemeliai buvo netinkamai įrengti ir buvo pažeidžiama teisė pasivaikščioti ilgiau nei 1 val., apimanti laikotarpį nuo 2014 m. vasario 6 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. turėjo būti palikta nenagrinėta. Teismas vertino, jog buvo nepagrįstai pasisakyta dėl pareiškėjo 2016 m. birželio 7 d. skundo Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijai ir kitų pareiškėjo skundų, dėl Lukiškių TI-K 2016 m. liepos 26 d. atsakymo į pareiškėjo skundus bei šio atsakymo neapskundimo. Pažymėjo, kad minėti dokumentai pagal jų parengimo datas patenka į laikotarpį, kurį teismas sprendimu teisėtai ir pagrįstai nutarė palikti nenagrinėtą. Teismo nuomone, pareiškėjas labai detaliai skunde nurodė aplinkybes, susijusias su sąlygomis, esančiomis pasivaikščiojimo kiemeliuose. Pareiškėjas netgi nurodė konkrečius netinkamai įrengtų pasivaikščiojimo kiemelių numerius. Nurodė, jog nagrinėjamu atveju buvo remiamasi viešai prieinama informacija, kad asbesto gaminius ardant, laužant ar kitaip apdorojant, aplinkoje pasklinda labai smulkūs akimi nematomi plaušeliai, kuriuos įkvepiant jie susminga į kvėpavimo takų audinį ir ilgainiui tampa specifinių lėtinių ligų ir vėžinių ligų priežastimi. Nors pareiškėjas skunde prašė išreikalauti iš Lukiškių TI-K pareiškėjo įvardytų pasivaikščiojimo kiemelių nuotraukas, tačiau nutartimi Lukiškių TI-K buvo įpareigotas teismui pateikti duomenis apie pasivaikščiojimo kiemelių būklę ir įrengimą, pateikti turimus duomenis apie Visuomenės sveikatos centro atliktus patikrinimus pasivaikščiojimo kiemeliuose bei duomenis apie asbesto naudojimą pastato konstrukcijose, tačiau minėtos nuotraukos iš Lukiškių TI-K išreikalautos nebuvo. Nustatė, jog išvada, kad net ir esant Lukiškių TI-K pastatų konstrukcijose aptartos draudžiamos medžiagos, ji negalėjo sukelti pareiškėjui sveikatos problemų yra nepagrįsta jokiais bylos duomenimis. Teisėjų kolegija pastebėjo, kad administracinėje byloje Nr. I-8892-473/2016 su nagrinėjamomis ginčo aplinkybėmis (dėl asbesto negalėjimo sukelti sveikatos problemų) jokia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nebuvo suformuota. Be to, pastebėjo ir tai, kad nurodytoje byloje faktinės aplinkybės nebuvo tapačios ar labai panašios, nes nurodytoje byloje nebuvo pateikta įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius dėl asbesto Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemelių stoguose ir kt. vietose naudojimo, o nagrinėjamu atveju, Lukiškių TI-K pripažino, kad ši medžiaga yra naudojama būtent tame korpuse, kuriame vaikščiojo pareiškėjas. Pažymėjo, jog iš Lukiškių TI-K atsiliepimų nebuvo aišku, kokiam laikui pareiškėjas buvo vedamas pasivaikščioti nagrinėjamu ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. rugsėjo 6 d. iki 2017 m. vasario 6 d.). Byloje nebuvo pateiktų nuteistųjų (suimtųjų) išvedimo pasivaikščioti žurnalų kopijų, pateiktų duomenų apie tai, kokiai grupei (grupėms) (paprastajai, lengvajai ar drausmės) ginčo laikotarpiu buvo priskirtas pareiškėjas. Pirmosios instancijos teismas šių duomenų nerinko ir nevertino, todėl negalėjo daryti pagrįstų išvadų apie Lukiškių TI-K veiksmų teisėtumą. Atitinkamai, taip pat ir apie tai, kad nebuvo kitų valstybės viešosios atsakomybės sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų veiksmų). Pastebėjo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas nebuvo įpareigotas pateikti su ginču susijusios medžiagos (jeigu tokią turi), kadangi Kalėjimų departamentui buvo tik pasiūlyta pateikti atsiliepimą į pareiškėjo skundą. Atitinkamai, Kalėjimų departamentas 2017 m. vasario 27 d. pirmosios instancijos teismui pateikė atsiliepimą, tačiau nepateikė su ginču susijusios medžiagos, t. y. dėl pasivaikščiojimų iš pareiškėjo gautų 2017 m. sausio 6 d. ir 2017 m. vasario 6 d. skundų, jų nagrinėjimo medžiagos (pareigūnų tarnybinių pranešimų ir kt.). Tai, kad Kalėjimų departamentas šią medžiagą turėjo teismas nustatė iš pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui pateiktų dokumentų.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Lukiškių TI-K jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.
Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-8892-473/2016 išnagrinėjo pareiškėjo skundą, kuriame pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš laikotarpio nuo 2011 m. birželio 29 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. Be kita ko, pareiškėjas skundėsi ir netvarkingais pasivaikščiojimo kiemeliais. Pareiškėjas nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose šiferiai yra apdaužyti, per juos kiaurai lyja. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad buvo pažeista jo teisė gryname ore pasivaikščioti ilgiau nei 1 val. per dieną. Pirmosios instancijos teismas minėtoje byloje 2016 m. rugsėjo 28 d. priėmė sprendimą, kuriame vertino visą pareiškėjo nurodytą ginčo laikotarpį. Pareiškėjo reikalavimus, kildinamus iš laikotarpio nuo 2011 m. birželio 29 d. iki 2013 m. rugpjūčio 23 d. teismas atmetė, pritaikydamas 3 metų senaties terminą, o dėl likusio laikotarpio konstatavo, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K tik nuo 2016 m. balandžio 7 d. iki 2016 m. liepos 4 d. Pažeidimų, susijusių su pasivaikščiojimo kiemeliais ar su pasivaikščiojimų trukme, pirmosios instancijos teismas minėtu sprendimu nenustatė. Ši teismo išvada buvo patvirtinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartimi, t. y. jau po šioje byloje skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo.
Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas šioje byloje neturtinę žalą kildina iš laikotarpio nuo 2014 m. vasario 6 d. iki 2017 m. vasario 6 d., administracinėje byloje Nr. I-8892-473/2016 žala kildinama iš laikotarpio nuo 2011 m. birželio 29 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d., konstatuotina, jog pareiškėjo reikalavimai toje apimtyje, kurioje prašoma atlyginti padarytą neturtinę žalą tuo pagrindu, kad pasivaikščiojimų kiemeliai buvo netinkamai įrengti ir buvo pažeidžiama teisė pasivaikščioti ilgiau nei 1 val., yra išnagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-8892-473/2016. Dėl nurodytų aplinkybių yra teisinis pagrindas pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl to, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimų kiemeliai buvo netinkamai įrengti ir buvo pažeidžiama teisė pasivaikščioti ilgiau nei 1 val., apimančio laikotarpį nuo 2014 m. vasario 6 d. iki 2016 m. rugpjūčio 1 d. palikti nenagrinėtą.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas šioje byloje vertins pareiškėjo skundo reikalavimus ir argumentus, apimančius laikotarpį nuo 2016 m. rugpjūčio 2 d. iki 2017 m. vasario 6 d. dėl kurių pagrįstumo nebuvo pasisakyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartyje, byloje Nr. A-2198-502/2017, kuriuo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-8892-473/2016 buvo pakeistas.
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, tai yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK6.250 straipsnis). Teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Taigi, valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl ir nagrinėjamu atveju, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius Lietuvos valstybės atstovų neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2016 m. rugsėjo
6 d. ir skirtingais laikotarpiais buvo laikomas šioje įkalinimo įstaigoje iki 2017 m. vasario 6 d. (1 t.,
b. l. 19–22, 78–88). Atsižvelgiant į tai, ginčo laikotarpiu laikytinas laikotarpis nuo 2016 m. rugsėjo 6 d. iki 2017 m. vasario 6 d.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad pasivaikščiojimų kiemeliuose Nr. 29, 27, 29 ir kiti, į kuriuos jis buvo vedamas pasivaikščioti gryname ore, stogeliai buvo iš asbesto, o tai yra kenksminga sveikatai. Pareiškėjo teigimu, stogeliai buvo sulaužyti, apdaužyti, skylėti. Juose nebuvo nuolydžio vandeniui nutekėti, kiemelių danga buvo nelygi, grindys aptrupėjusios, išdaužytos.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai bendroji įrodymų instituto taisyklė, kuri reiškia, kad kiekviena šalis ar proceso dalyvis turi pagrįsti savo poziciją įrodymų visuma, o kai nepakanka įrodymų patvirtinti, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo. Įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką, tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai tada, kai pareiškėjas įvykdo pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas įvykdė pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta, pagrindžiant, kad pareiškėjas buvo laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką šiuo atveju tenka Lukiškių TI-K.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 22 punkte nustatyta, jog pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 cm pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti įrengta atmosferos kritulių vandens šalinimo sistema.
Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodoma, kad Lukiškių I-ojo, II-ojo, III-ojo gyvenamųjų korpusų, kur apgyvendinti visi laikomi suimtieji bei nuteistieji, statinių konstrukcijose asbesto nėra. Pažymi, jog I-ojo korpuso (kuriame yra pareiškėjo nurodytų numerių pasivaikščiojimo kiemeliai) ir II-ojo pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai yra padengti šiferio lakštais, tačiau jie nėra laužomi (sveikatai nekenkia), o asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu. Atkreipė dėmesį į tai, jog III-ojo korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrų šiferio padengimais visiškai pakeistas cemento pjuvenų (cetrio) plokšte, šiferio padengimas baigiamas keisti ir I-ojo korpuso pasivaikščiojimo kiemeliuose (1 t., b. l. 15). Nors Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą patvirtino, jog I-ojo korpuso (kuriame yra pareiškėjo nurodytų numerių pasivaikščiojimo kiemeliai) ir II-ojo pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai yra padengti šiferio lakštais, tačiau jie nėra laužomi (sveikatai nekenkia), o asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, tačiau iš byloje pateiktų fotonuotraukų (1 t., b. l. 197–200; 2t., b. l. 1–91) matyti, jog pasivaikščiojimų kiemelių stogelių konstrukcijose asbesto nėra. Pasivaikščiojimo kiemelių stogeliai nėra sulaužyti, apdaužyti, skylėti, yra tvarkingi.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo teigti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemelių įrengimas neatitiko Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 22 punkto reikalavimų. Lukiškių TI-K paneigus pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamo pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo teismas atmeta kaip nepagrįstus.
Pareiškėjo teigimu, jis pasivaikščioti turėjo galimybę tik 1 valandą per dieną, nors ginčo laikotarpiu buvo nuteistasis.
Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėjo statusas yra nuteistasis laikinai perkeltas į izoliatorių iš pataisos namų (1 t., b. l. 72). Įvertinus pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, darytina išvada, kad pareiškėjas priskirtinas nuteistajam terminuoto laisvės atėmimo bausme, kuris iki penkių parų perkeltas į tardymo izoliatorių iš pataisos įstaigų.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 85 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, jog paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę gauti kasdien pasivaikščioti pusantros valandos, o ligoniai pagal gydytojų išvadą – dvi valandas, o pagal BVK 86 straipsnio 1 dalies 3 punktą, drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę gauti kasdien pasivaikščioti 1 valandą. Pagal BVK 89 straipsnio reikalavimus, nuteistieji, kurie pagal BVK 83 straipsnio 3 dalį kalėjime yra laikinai, laikomi rakinamose kamerose atskirai nuo kitų nuteistųjų, turi teisę kasdien pasivaikščioti po 2 valandas. Šis pasivaikščiojimas vyksta atskirai nuo kitų nuteistųjų.
Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą (1 t., b. l. 10–17) nurodoma, kad pareiškėjui buvo suteikiama teisė kasdien pasivaikščioti gryname ore, tačiau informacijos apie tai, kada nuteistasis pasinaudojo savo teise į pasivaikščiojimą pateikti neturi galimybės (1 t., b. l. 13). Pažymėtina, jog pareiškėjas 2017 m. vasario 6 d. pateiktame skunde, adresuotame Lukiškių TI-K direktoriui, nurodė, kad 2017 m. vasario 3 d. jis buvo išvestas pasivaikščioti gryname ore 1 valandai (1 t., b. l. 66) Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2017 m. sausio 4 d. pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su skundu, nurodydamas, kad 2017 m. sausio 3 d. atvykus į Lukiškių TI-K, jis nebuvo išvestas pasivaikščioti gryname ore. Lukiškių TI-K administracija išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2017 m. sausio 25 d. sprendime Nr. 96-254 (1 t., b. l. 24, 26) nurodė, kad išvedimas pasivaikščioti yra fiksuojamas Nuteistųjų (suimtųjų) išvedimo pasivaikščioti gryname ore registracijos žurnale. Pareiškėjas 2017 m. sausio 3 d. nebuvo pareiškęs noro pasivaikščioti gryname ore. Šis sprendimas priimtas remiantis Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus Budinčios pamainos Nr. I-ojo korpuso vyresniojo 2017 m. sausio 19 d. tarnybiniame pranešime nurodytomis aplinkybėmis (1 t., b. l. 25).
Iš Lukiškių TI-K 2018 m. balandžio 27 d. tarnybinio pranešimo „Dėl E. V. skundo“ (1 t., b. l. 196) matyti, jog pareiškėjas būdamas nuo 2016 m. balandžio mėn. paprastojoje grupėje, turėjo galimybę kasdien vaikščioti 3 valandas gryname ore, o nuo 2016 m. lapkričio mėn., būdamas drausmės grupėje, turėjo galimybę kasdien vaikščioti 2 valandas gryname ore. Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog minėtas dokumentas nėra pasirašytas, todėl teismas nagrinėdamas pareiškėjo skundą juo nesirems.
Įvertinus tai, jog iš Lukiškių TI-K pateiktų atsiliepimų nėra aišku, kokiam laikui pareiškėjas buvo vedamas pasivaikščioti nagrinėjamu ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. rugsėjo 6 d. iki 2017 m. vasario 6 d.). Byloje nepateikus nuteistųjų (suimtųjų) išvedimo pasivaikščioti žurnalų kopijų ir nesant duomenų apie tai, kokiai grupei (grupėms) (paprastajai, lengvajai ar drausmės) ginčo laikotarpiu buvo priskirtas pareiškėjas ir Lukiškių TI-K nepaneigus pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl teisės pasivaikščioti gryname ore, teismas konstatuoja, jog ši pareiškėjo teisė galėjo būti pažeista laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 6 d. iki 2017 m. vasario 6 d., iš viso 154 paras.
Nagrinėjamu atveju, konstatavus, jog pareiškėjo teisė pasivaikščioti ginčo laikotarpiu galėjo būti pažeista 154 paras, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
Pareiškėjas prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisti atlyginti 300 Eur neturtinę žalą, patirtą periodiškai laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 6 d. iki 2017 m. vasario 6 d., tačiau pareiškėjo nurodyta suma yra per didelė, todėl mažintina atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui teisė į pasivaikščiojimą būtų neužtikrinta sąmoningai ar tyčia, siekiant pažeminti jo orumą, be to, byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai. Vertinant žalos dydį atsižvelgiama taip pat į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, prašoma priteisti suma mažintina ir iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 160 Eur kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti už tai, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrinta teisė į pasivaikščiojimą laikotarpiu nuo nuo 2016 m. rugsėjo 6 d. iki 2017 m. vasario 6 d.
Lukiškių TI-K prašo teismo priteisti iš pareiškėjo patirtas 3,36 Eur išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Lukiškių TI-K administracija, prašydama priteisti iš pareiškėjo išlaidas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 patvirtintų Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos nuostatų (toliau – it Tvarka) 6 ir 7 punktais bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog už kopijų parengimą būtų sumokėjusi jos prašomą priteisti 3,36 Eur sumą. Teismo vertinimu, atsakovės atstovo pateiktų duomenų nepakanka pagrįsti realias kopijų parengimo išlaidas. Aplinkybė, kad atsakovės atstovas išlaidas grindžia remiantis Tvarka, kuri nustato išlaidų, už kopijų parengimą atlyginimą, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad atsakovės atstovas realiai sumokėjo jo nurodytą sumą už kopijų parengimą. Be to, Tvarkos 1 punktas nustato, kad, ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Tvarkos 2 punktas nustato, kad pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Tvarka reglamentuoja išlaidų už rengiamas kopijas atlyginimą tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo kreipiasi į įstaigą su prašymu dėl oficialių dokumentų kopijų iš anksto atlygina įstaigai išlaidas už jų parengimą (3 punktas), bet nėra skirta nustatyti išlaidoms tais atvejais, kai įstaiga rengia dokumentus teismui ar kitokiems savo poreikiams. Įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovės atsakovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Pažymėtina, jog tokios praktikos laikytasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014. Dėl šių priežasčių Lukiškių TI-K prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetamas kaip nepagrįstas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 105 straipsnio 4 punktu, 132 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo E. V. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti E. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, 160 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą skundo dalį atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjas Bronius Januška