Civilinė byla Nr. 2A-160/2014

Procesinio sprendimo kategorija 35.5, 45.1.                                                                                

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Jarackaitės, Marytės Mitkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijos Tamošiūnienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. V. įmonės ,,Šoklys“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1133-372/2012 pagal ieškovo G. V. įmonės ,,Šoklys“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Garnio prekyba“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

          Ieškovas G. V. įmonė „Šoklys“ kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo UAB „Garnio prekyba“ 78996,13 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos  nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 2927 Lt žyminį mokestį bei 6 266,83 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Nurodė, kad 2012-01-02 su atsakovu sudarė Naftos produktų pirkimo pardavimo sutartį Nr. 6849, (toliau- Sutartis), pagal kurią ieškovas atsakovui tiekė naftos produktus. Atsakovo pirkti degalai, pasitelkiant ieškovo samdytą vežėją, buvo pristatyti į atsakovo nurodytą vietą ir perduoti pasirašytinai. Ieškinio pateikimo dieną ieškovas atsakovui iš viso yra pardavęs naftos produktų už 966463,75 Lt. Ieškovo teigimu, pagal šalių sudarytos sutarties 5.1 p., už pirktus degalus atsakovas privalėjo atsiskaityti per 30 dienų nuo PVM sąskaitos faktūros pateikimo dienos, tačiau to nepadarė. Praleidus šį terminą, pagal  sutartį yra mokamos 5 proc. palūkanos už kiekvieną mėnesį. Ieškovo atstovas teigia, kad pagal LR CK 6.54 str. ir 6.55 str. užskaitomi skolos mokėjimai ir numatytos palūkanos. Pagal sutartį pirmiausia užskaitomos palūkanos, o jei kas lieka – užskaitomos skolos grąžinimas. Ieškovo atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad ginčas vyksta dėl gautų įmokų paskirstymo. Ieškovas atsakovo įmokas užskaitė kaip palūkanas. Ieškovas yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, vykdantis  supaprastintą buhalterinę apskaitą. Kai atsakovas nutraukė kuro pirkimą iš ieškovo, buvo nuspręsta, kad nuo tada nutrūko verslo santykiai tarp šalių, ir tada paskaičiuotos palūkanos pagal 2012-01-02 sutartį. Atsakovui pateiktos PVM sąskaitos faktūros apmokėtos pažeidžiant terminus. Atsakovas  ieškovui liko skolingas 78996,13 Lt skolos.

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugpjūčio 10 d. priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo nutarė priteisti iš atsakovo UAB „Garnio prekyba“ ieškovui G. V. įmonei „Šoklys“ 242673,06 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 242673,06 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2012-08-06 dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 2927 Lt žyminį mokestį, 6266,83 Lt išlaidas, advokato pagalbai apmokėti.

             Atsakovas UAB ,,Garnio prekyba“ pateikė teismui prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo ir prašė panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2012-08-10 preliminarų sprendimą,  ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovo G. V. įmonės ,,Šoklys“ bylinėjimosi išlaidas – 2500 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Atsakovo UAB ,,Garnio prekyba“ atstovė teismui pateiktuose prieštaravimuose dėl preliminaraus sprendimo paaiškino, kad su ieškovu 2012-01-02 buvo sudaryta naftos produktų pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 6849, tačiau komerciniai santykiai tarp šalių vyko jau nuo 2007-05-28, kai buvo sudaryta Naftos produktų pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 3876, ir tęsėsi iki 2012-07-12. Nurodė, kad 2012 m. gegužės mėnesį buvo gautas ieškovo reikalavimas pateikti jam užstatą susidariusios skolos užtikrinimui ir siekis įforminti prekinio kredito atsakovui UAB „Garnio prekyba“ suteikimą. Atsakovui sutikus derėtis dėl šio fakto, 2012-05-24  buvo gautas susitarimo prie 2012-01-02 sutarties projektas dėl vieno iš akcininkų turto užstatas. Derinant sąlygas, ieškovo ir atsakovo nuomonės išsiskyrė. Bandydamas rasti bendrą poziciją, atsakovas siuntė ieškovui pasiūlymus, kreipėsi į vertintojus dėl turto vertės nustatymo, o liepos mėnesio pabaigoje gavo Šiaulių apygardos teismo nutartį, kad atsakovui taikomos laikinosios apsaugos priemonės dėl ieškovo pateikto ieškinio. Atsakovas taip pat nurodė, kad pagal 2012-01-09 trišalį tarpusavio užskaitos aktą buvo fiksuota skola už 2011 metus 2011-12-31 dienai, kuri buvo susidariusi dėl finansinių sunkumų. Su ieškovu buvo susitarta, kad atsakovas mažins savo įsiskolinimą. Atstovė patvirtino,  kad su ieškovu niekada nebuvo kalbama apie sutartinių palūkanų ar delspinigių skaičiavimą ir mokėjimą. Buvo daromi kasmėnesiniai trišaliai tarpusavio užskaitos aktai (trečia šalis UAB ,,Apsaga“), kuriuose visada atsispindėdavo suderintas atsakovo skolos likutis ieškovui. Likutis atitikdavo atsakovo pirkimų ir mokėjimų skirtumą bei prie jų pridėtą skolos likutį iš ankstesnių metų. Jokiuose dokumentuose per tuos bendradarbiavimo metus nebuvo nurodomos palūkanos (pagal 2012-01-02 sutartį), ar delspinigiai (pagal 2007-05-28 sutartį), nebuvo pranešimų apie kuro tiekimo sustabdymą ar sutarties nutraukimą. Atsakovas teigė, kad niekada neginčijo savo skolos ir siekė atsiskaityti su ieškovu. Nurodė, kad ieškovas nepateikė mokėjimo nurodymų (pavedimų), kuriais atsakovas mokėjo įmokas ieškovui, taip pat ieškovas nepateikė buhalterinės apskaitos dokumentų apie vidaus operacijų duomenis, ūkines operacijas, susijusias su atsakovo skolos skaičiavimu. Teigė, kad kas mėnesį buvo derinami skolų aktai, kuriuose nebuvo išskiriamas palūkanų dydis. Vykdant mokėjimus ieškovui pavedimuose buvo nurodoma ,,už kurą“ bei dengiamų sąskaitų numeriai ir nė karto ieškovas nepateikė prieštaravimo nurodytai mokėjimų tvarkai. Atsakovas taip pat nurodė, kad per laikotarpį nuo 2012-01-02 iki 2012-07-30 ieškovui buvo pervesta 1170913,39 Lt suma, kuri dengia visą įsiskolinimą ieškovui ir patvirtina, kad dar nežinodami apie ieškovo pateiktą ieškinį ir vykdydami sutartinius įsipareigojimus, intensyviai dengė įsiskolinimą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apygardos teismas 2012 m. lapkričio 23 d. galutiniu sprendimu teismo 2012 m. rugpjūčio 10 d. preliminarų sprendimą panaikino, ir ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad  aiškindamas CK 6.54 straipsnio nuostatas, kasacinis teismas yra pasisakęs, jog, taikant nurodytos teisės normos reglamentuojamą įmokų paskirstymo tvarką (taip pat ir šalių susitarimu nustatytą kitokią įmokų paskirstymo tvarką), būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių santykius vykdant prievolę pagal prekių (paslaugų) tiekimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1070/2003). Sprendžiant įmokų paskirstymo klausimą, turi būti nustatoma, ar buvo išreikšta sutarties šalių valia dėl įmokų paskirstymo tvarkos, kokia ši tvarka buvo nustatyta, ar vykdant sutartį, šalių valia nepasikeitė. Sutartinių santykių dalyvių valios išraiška turi būti nustatoma aiškinant šalių sudarytą sutartį, vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, įtvirtintomis CK 6.193 straipsnyje bei suformuotomis teismų praktikos. Viena iš sutarčių aiškinimo taisyklių yra ta, kad, aiškinant sutartį, turi būti atsižvelgiama ne tik į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, bet ir į šalių tarpusavio santykių praktiką, jų elgesį po sutarties sudarymo (CK 6.193 straipsnio 5 dalis). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad pirkėjui laiku pagal sutartį neatsiskaičius, pardavėjas turi teisę pareikalauti mokėti palūkanas. Bet kuriuo atveju  palūkanos skaičiuojamos ne automatiškai, pirkėjui laiku neapmokėjus sąskaitos, bet pardavėjui pareikalavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2004). Ieškovas teismui nepateikė jokių įrodymų, kad jis kokiu nors būdu reikalavo sumokėti  palūkanas, numatytas Naftos produktų pirkimo-pardavimo sutarties Nr.6849 9.1 punkte. Atsakovui pateiktose PVM sąskaitose-faktūrose buvo nurodoma, kad atsakovas privalo sumokėti palūkanas, jei laiku neatsiskaitys už perkamą kurą (1 t., 6–72 b. l.). Tačiau šiose sąskaitose faktūrose nebuvo konkrečiai nurodytos palūkanų sumos.  Kaip matyti iš pateiktų   Trišalio tarpusavio užskaitos aktų (2 t., 46–51 b. l.), šalys juose nenumatė jokio palūkanų įskaitymo, atsakovui atsiskaitant už perkamą kurą. Taigi, pats ieškovas nevykdė jokių palūkanų įskaitymo iki pat ieškinio pateikimo. Teismas įvertinęs šias aplinkybes, laikė, kad atsakovas turėjo pagrindo manyti, jog ieškovas sutiko su kitokia įmokų įskaitymo tvarka, nei šalys buvo numatę sutartyje. Įmokų paskirstymo teise kreditorius turi pasinaudoti iš karto gavęs skolininko įmokas  (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis,  civilinė byla Nr.3K-3-460/2010). Toks reikalavimas išplaukia iš Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio reikalavimų, nustatytų juridinių asmenų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimui ir registravimui. Pagal nurodytos teisės normos 1 dalį visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus. Aptariamojo straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, kurie negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais, pagrindžiami su jais susijusių ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių apskaitos dokumentais. Įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta, kad ūkio subjektų apskaitos informacija turi būti tinkama, objektyvi, palyginama, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Tai ne kartą patvirtinta ir kasacinio teismo praktikoje (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-485/2008). Įmokų gavimo metu nepaskirstydamas įmokų arba paskirdamas jas pagrindinei prievolei apmokėti, bet vėliau iš naujo perskirstydamas įmokas taip, kad jomis būtų pirmiausia apmokami delspinigiai ir tik po to pagrindinė skola, kreditorius elgiasi nesąžiningai (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 6 d. priimta nutartis Nr.2A-628/2011). Nagrinėjamoje byloje kalbama apie palūkanas, tačiau ši aplinkybė nekeičia santykių esmės, kalbant apie palūkanas.  Šiuo atveju ieškovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių įvykdytų  operacijų ir ūkinių įvykių atlikimą, nors to teismas reikalavo. Tą faktą teismas vertino kaip ieškovo pripažinimą, kad jis nebuvo nustatyta tvarka įforminęs įmokų paskirstymo ir neinformavo apie tai atsakovą. Tai patvirtina ieškovo pateiktas Paaiškinimas dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo įmonėje (2 t., 144 b. l.). Teismo posėdyje apklausta liudytoja A. B. patvirtino, kad ieškovas delspinigiams ir palūkanoms sąskaitų-faktūrų nerašė, o tik kliento pageidavimu išduodavo laisvos formos dokumentą. Ši liudytoja taip pat negalėjo pateikti jokių dokumentų, kurie patvirtintų, kad ieškovo buhalterinėje apskaitoje būtų buvę matyti, kaip užfiksuotos iš atsakovo gautos lėšos. Liudytoja A. P. patvirtino, kad jokių ieškovo reikalavimų dėl palūkanų sumokėjimo nebuvo gauta. Tik gavus dokumentus iš teismo, ji sužinojo, kad pinigai buvo pirmiausia skiriami palūkanų mokėjimui. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas tik kreipdamasis į teismą pateikė Buhalterinę pažymą, kurioje nurodyta įmokų paskirstymo tvarka. Kadangi atsakovui tokia tvarka nebuvo anksčiau paskelbta, teismas sprendė, kad ieškovas elgėsi nesąžiningai, pažeidė  CK 6.200 straipsnio 2 dalyje numatytus bendradarbiavimo ir kooperavimosi principus.  Teismas taip pat  neturi pagrindo netikėti atsakovo atstovų teiginiu, kad sutarties projektą pateikė ieškovas, o tokiu atveju laikytina, kad silpnąja šio sandorio šalimi buvo atsakovas, turėdamas įsipareigojimų ieškovui dėl ankstesnės sutarties netinkamo vykdymo.

Ieškovas patvirtino, kad reikalauja priteisti pagrindinę skolą, tačiau ne palūkanas, kadangi šios palūkanos, ieškovo atstovo teigimu, jau įskaitytos. Atsakovas pateikė įrodymus, kad visą skolą už kurą jau sumokėjo. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendė, kad nėra pagrindo spręsti klausimo dėl palūkanų priteisimo, kadangi ieškovas to neprašė. Priešingu atveju teismas išeitų už ieškinio reikalavimų ribų (CPK 265 straipsnio 2 dalis), kadangi tokio pobūdžio bylose teismas negali būti aktyvus.

Spręsdamas klausimą dėl ieškovo turėtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo, teismas pripažino, kad atsakovas neprivalo jų mokėti. Kreipdamasis į teismą dėl preliminaraus sprendimo priėmimo, ieškovas sumokėjo žyminį mokestį. Atsakovui visiškai patenkinus reikalavimus ir sumokėjus ieškovui skolą už nupirktą kurą, preliminarus sprendimas būtų naikinamas ir byla nutraukiama (CPK 430 straipsnio 9 dalis).  Tokiu atveju ieškovas būtų atgavęs sumokėtą žyminį mokestį. Duomenys apie tai, kad atsakovas sumokėjo skolą, teismui buvo pateikti  2012-07-31 (1 t., 99–101 b. l.). Ieškovas turėjo galimybę susiskaičiuoti atsakovo sumokėtas sumas. Kadangi jis nepagrįstai ir toliau palaikė ieškinį, nors ir sumažinęs jo sumą, teismas galutiniu sprendimu ginčą išsprendžia iš esmės. Atmetus ieškinį, iš atsakovo jam nebegali būti priteistas žyminis mokestis. Spręsdamas klausimą dėl atstovavimo išlaidų, kurias turėjo ieškovas, teismas įvertino tai, kad galutiniu sprendimu ieškinys atmetamas, o 6266,83 Lt buvo tik avansinis mokėjimas (1 t., 79–80 b. l.). Tokiu atveju teismas neturi pagrindo priteisti turėtų atstovavimo išlaidų. Taip pat teismas įvertino tai, kad ieškinys buvo priimtas 2012-08-06 (1 t., 1 b. l.), todėl ieškovas turėjo galimybę ginčą išspręsti iki preliminaraus sprendimo priėmimo (2 t., 62–63 b. l.). Atsakovo prašymas priteisti iš ieškovo atstovavimo išlaidas yra nepagrįstas. Kaip matyti iš pateiktos atstovavimo sutarties, ji sudaryta tik 2012-09-26 (2 t., 129 b. l.). Tokiu atveju laikytina, kad iki to padaryti atsiskaitymai su advokate yra atlikti ne šioje byloje.     

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas G. V. įmonė „Šoklys“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti apygardos teismo sprendimą ir ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.  Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, nes teismas netinkamai įvertino aplinkybes, kurios susijusios su šalių tarpusavio santykiais, kuriais buvo pakeista įmokų, gaunamų iš atsakovo paskirstymo tvarka pagal 2012-01-02 sudarytą naftos produktų pirkimo-pardavimo sutartį. 

2. Teismas neatsižvelgė, kad kiekvienoje atsakovui pateikiamoje PVM sąskaitoje-faktūroje buvo pakartotinai nurodoma apie palūkanų skaičiavimą, todėl tiek atsakovo, tiek teismo argumentai dėl tariamo informavimo ir bendradarbiavimo pareigų nevykdymo iš ieškovo pusės yra nepagrįsti į bylą pateiktais įrodymais.

3. Teismas sprendime nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nes faktinės aplinkybės nagrinėjamoje byloje ir bylose, kuriomis vadovavosi teismas, iš esmės skyrėsi.

4. Buhalterinę apskaitą reglamentuojantys teisės aktai nenustato palūkanų (delspinigių) fiksavimo (priskaičiavimo) periodiškumo, todėl praktikoje paprastai tai daroma pagal kilusį poreikį.

5. Teismas spręsdamas klausimą dėl atstovavimo išlaidų neteisingai įvertino aplinkybes ir nepagrįstai netenkino ieškovo reikalavimo priteisti 6266,83 Lt. Teismas neteisingai įvertino ir tai, kad ieškovui nepriteistinos bylinėjimosi išlaidos, nes šios sumokėtos avansu.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovo UAB ,,Garnio prekyba“ teisių perėmėja UAB „Jozita“, prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą apygardos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad su ieškovo pareikštu apeliaciniu skundu ir jo reikalavimais nesutinka ir palaiko pirmosios instancijos teismo sprendimą ir jame išdėstytus argumentus.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Šio apeliacinio proceso dalyką sudaro patikrinimas ir įvertinimas, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys atmestas, laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Klausimas analizuojamas vadovaujantis ieškovo G. V. įmonės „Šoklys“ skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinama, ar nėra absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). CPK 320 str. 2 d. įtvirtintoms apeliacijos riboms būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas G. V. įmonės „Šoklys“ ir atsakovas UAB „Garnio prekyba“ 2012 m. sausio 2 d. sudarė Naftos produktų pirkimo pardavimo sutartį Nr. 6849, kurios pagrindu ieškovas atsakovui tiekė naftos produktus. Pagal minėtos sutarties 5.1. punktą šalys buvo susitarusios, kad atsakovas įsipareigoja apmokėti kiekvieną sąskaitą už parduotus naftos produktus per 30 kalendorinių dienų po PVM sąskaitos-faktūros išrašymo dienos.  Atsakovas šio susitarimo nesilaikė ir vėlavo apmokėti ieškovo jam pateiktas PVM sąskaitos-faktūras, dėl ko susidarė įsiskolinimas. Šalių sudarytos sutarties 9.1.punkte numatyta, kad už naudojimąsi prekinio kredito suma atsakovas moka ieškovui 5 proc. dydžio palūkanas per mėnesį už visą laikotarpį nuo PVM sąskaitos-faktūros išrašymo iki jos visiško apmokėjimo. Sutarties 5.3. punkte šalys sutarė, kad ieškovas visas įmokas, gautas iš atsakovo vykdant sutartį, skiria CK 6.54 straipsnio nustatyta tvarka.

Byloje yra kilęs ginčas tarp šalių dėl ieškovo gautų įmokų paskirstymo eilės (CK 6.54 str.).

Pagal CK 6.54 straipsnio nuostatas, jeigu šalys nesusitarė kitaip, įmokos, kreditoriaus gautos vykdant prievolę, pirmiausia skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu (CK 6.54 str. 1 d.), antrąja eile įmokos skiriamos mokėti palūkanoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą (CK 6.54 str. 2 d.), trečiąja eile – netesybos mokėti (CK 6.54 str. 3 d.), o ketvirtąja – pagrindinei prievolei įvykdyti (CK 6.54 str. 4 d.).

CK 6.54 straipsnio aiškinimo ir taikymo srityje kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog, taikant nurodytos teisės normos reglamentuojamą įmokų paskirstymo tvarką (taip pat ir šalių susitarimu nustatytą kitokią įmokų paskirstymo tvarką), būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių santykius vykdant prievolę pagal prekių (paslaugų) tiekimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ Glass Market“ v. UAB „Lygiakraštis“, byla Nr. 3K-3-1070/2003). Sprendžiant įmokų paskirstymo klausimą, turi būti nustatoma, buvo išreikšta sutarties šalių valia dėl įmokų paskirstymo tvarkos ar ne, kokia ši tvarka buvo nustatyta, ar, vykdant sutartį, šalių valia nepasikeitė. Sutartinių santykių dalyvių valios išraiška turi būti nustatoma aiškinant šalių sudarytą sutartį, vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, įtvirtintomis CK 6.193 straipsnyje bei suformuotomis kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „ Miaras“ v. A. D. individuali įmonė „ Aldaujana“, byla Nr. 3K-7-409/2010). Viena iš sutarčių aiškinimo taisyklių yra ta, kad, aiškinant sutartį, turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo (CK 6.193 straipsnio 5 dalis).

Bylos duomenimis ieškovas, gavęs atsakovo piniginius pavedimus, vadovaudamasis sutarties 5.3 punkto nuostatomis bei CK 6.54 straipsnio pagrindu, pirmiausiai dengė susidariusias palūkanas, o likusią sumą užskaitydavo kaip pagrindinės prievolės įvykdymą.

Teisėjų kolegija negali sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas teismui nepateikė jokių įrodymų, kad jis kokiu nors būdu reikalavo sumokėti  palūkanas, numatytas Naftos produktų pirkimo-pardavimo sutarties Nr.6849 9.1 punkte. Kaip jau buvo minėta, sutarties 9.1. punktu šalys buvo susitarusios, kad atsakovui vėluojant atsiskaityti, jis moka 5 % mėnesines palūkanas už kiekvieną uždelstą mėnesį nuo laiku nesumokėtos sumos, o Sutarties 5.3. punkte numatė, kad pavėluoto atsiskaitymo atveju, visas įmokas, gautas iš pirkėjo vykdant Sutartį, pardavėjas skiria LR CK 6.54 str. nustatyta tvarka. Kaip matyti iš ieškovo teismui pateiktų PVM sąskaitų faktūrų kopijų, jose ieškovas buvo įrašęs aiškų prierašą, kad neatsiskaičius pagal Sutartyje nustatytą tvarką, atsakovas privalo sumokėti ieškovui 5 proc. mėnesio palūkanų.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šalys pasirašydamos sutartį susitarė, kad tuo atveju jei bus praleisti mokėjimo terminai, atsakovas ieškovui privalės sumokėti palūkanas ir atsakovas su tuo sutiko.

Pagal CK 6.156 straipsnio 1 dalį, šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sutarties laisvės principas valstybės yra pripažįstamas ir ginamas, kad šalių pasiektas susitarimas, įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka, tampa teisiškai įpareigojančiu aktu, nustatančiu teises ir pareigas, o, sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, negalima ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis, todėl teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, gali nukrypti nuo sutarties sąlygų turinio ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 str.), viešajai tvarkai (CK 1.81 str.) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 str.); kai tarp sutarties šalių kyla ginčas dėl sudarytos sutarties įsipareigojimų vykdymo, svarbu vadovautis šalių sutartomis sąlygomis ir įsipareigojimais, įtvirtintais sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-509/2010, 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-262/2010).

Pažymėtina, kad ginčo sutartis yra galiojanti ir turi būti vykdoma, nes pagal CK teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, todėl šalys privalo tinkamai ir sąžiningai vykdyti sutartį (6.189 str. 1 d., CK 6.200 str. 1 d.).

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas nevykdė bendradarbiavimo pareigos ir neinformavo atsakovo, kad yra skaičiuojamos palūkanos bei neteikė ataskaitų apie palūkanas ir jų dydžius. Su šia teismo išvada sutikti negalima. Kaip jau buvo minėta atsakovui pateikiamose PVM sąskaitose-faktūrose ieškovas informuodavo, kad netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus bus skaičiuojamos palūkanos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija 2004 m. vasario 23 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2004 priimtoje nutartyje yra konstatavusi, kad atsakovui pateiktose apmokėti PVM sąskaitose-faktūrose esantys įrašai, laikytini pareikalavimu mokėti delspinigius.  Nagrinėjamos bylos atveju PVM sąskaitose-faktūrose buvo reikalaujama apmokėti palūkanas, todėl teisėjų kolegijos vertinimu tai atitinka tinkamo pareikalavimo apmokėti formą.

Atsakovo nuomone, šiuo atveju turėtų būti atsižvelgiama į tai, kad šalis sutartiniai santykiai sieja nuo 2007 metų ir niekada iš ieškovo pusės nebuvo taikomos sankcijos dėl palūkanų. Teisėjų kolegija pažymi, kad PVM sąskaitose-faktūros su prierašu dėl pareigos mokėti palūkanas buvo teikiamos po šalių 2012 m. sausio 2 d.  pasirašytos sutarties, todėl tai negali būti vertinama kaip tęstinė šalių praktika, kuri buvo pagal 2007 m. gegužės 28 d. šalių sudarytą sutartį, o be to ir 2007 m. sutartimi buvo nustatyta tokia pati gautų įmokų paskirstymo tvarka.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinis skundas yra pagrįstas. Dėl šios priežasties yra naikintinas skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinys tenkintinas, priteisiant ieškovui iš atsakovo 78996,13 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 78996,13 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2012-08-06 dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo

CPK 48 straipsnio 1 dalis numato, kad tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos (fizinio asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga ar pertvarkymas, reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas ir kiti įstatymų numatyti atvejai), teismas, jei yra pagrindas, rašytinio proceso tvarka tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas. Teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje.

Nagrinėjamoje byloje atsakovas UAB „Garnio prekyba“ apeliacinės instancijos teismui pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad UAB „Garnio prekyba“ reorganizuota prijungimo būdu prie UAB „Jozita“. Po reorganizacijos 2012 m. lapkričio 23 d. UAB „Garnio prekyba“ išregistruota iš juridinių asmenų registro, o jos visas teises ir pareigas perėmė UAB „Jozita“.

Atsižvelgiant į tai, kad ginčas byloje kilo iš turtinių, teisinių santykių, todėl yra galimas subjektinių teisių bei pareigų perėmimas materialiojoje teisėje, todėl atsakovas UAB „Garnio prekyba“ procesinių teisių ir pareigų perėmėju šioje civilinėje byloje pripažintina UAB „Jozita“.

CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatomis, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos išlaidos, nurodytos CPK 88 straipsnio 1 dalyje, tarp jų – išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 2 d.).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas pateikė įrodymus, kad už ieškinį sumokėjo 2927 Lt žyminio mokesčio, o už apeliacinį skundą sumokėjo 1185 Lt žyminį mokestį. Ieškovas pateikė įrodymus, kad pirmosios instancijos teisme patyrė 7770,83 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti (79 b.l., t. 1, 145-148 b.l., t. 2). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas ir kt., priteisiant patirtas išlaidas advokato teisinei pagalbai atlyginti, taip pat atsižvelgtina į LR Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, minėtos išlaidos viršija nustatytas rekomendacijas, todėl ieškovo prašoma priteisti 7770,83 Lt suma mažintina iki 3000 Lt. 

Atsižvelgiant, kad apeliacinis skundas yra tenkintinas, todėl ieškovui G. V. įmonei „Šoklys“ iš atsakovo UAB „Jozita“ priteistina 2927 Lt žyminio mokesčio už ieškinį, 1185 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą bei jau minėta 3000 Lt suma išlaidoms advokato pagalbai apmokėti pirmosios instancijos teisme. Įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas ieškovas nepateikė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies  2 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

Atsakovą uždarąją akcinę bendrovę „Garnio prekyba“ pakeisti atsakovu jos teisių perėmėju uždarąja akcine bendrove „Jozita“.

Šiaulių apygardos teismo 2012 m. lapkričio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovo UAB „Jozita“ ieškovui G. V. įmonei „Šoklys“ 78996,13 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 78996,13 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2012-08-06 dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 2927 Lt žyminį mokestį už ieškinį, 1185 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą ir 3000 Lt išlaidų, advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti.

Teisėjos                                                                       Audronė Jarackaitė

Marytė Mitkuvienė

Egidija Tamošiūnienė