Baudžiamoji byla Nr. 2K-113-303/2015

  Teisminio proceso Nr. 1-13-1-00026-2013-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.5.1; 2.1.7; 2.3.6.4.5; 2.4.5.2; 1.2.4.7;

2.6.7.5.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko Gintaro Godos, Alvydo Pikelio ir pranešėjos Audronės Kartanienės,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Dainiui Baraniūnui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 4 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 10 d. nuosprendis dėl A. V. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau–BK) 182 straipsnio 1 dalį ir dėl to priimtas naujas nuosprendis, kuriuo A. V. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant A. V. be institucijos, vykdančios nuteistojo priežiūrą, leidimo neišvykti už gyvenamosios vietos miesto ribų.

Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2013 m. spalio 23 d. iki 2013 m. spalio 25 d.

Iš A. V. nukentėjusiajai J. P. priteistas 3600 Lt (1042,63 Eur) civilinis ieškinys.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu A. V. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas, nepadarius nusikalstamos veikos. Nukentėjusiosios J. P. civilinis ieškinys atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Audronės Kartanienės pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

A. V. nuteistas už tai, kad veikdamas kartu su nenustatytais asmenimis, turėdamas tikslą apgaule savo ir kitų naudai įgyti svetimą turtą, kai 2013 m. sausio 2 d. 12.23 val. nenustatytas asmuo paskambino J. P. į jos asmeninį telefoną, abonento Nr. (duomenys neskelbtini), ir, prisistatęs banko darbuotojo Š. R. vardu, apgaule išviliojo iš nukentėjusiosios J. P. jos AB SEB banko elektroninės bankininkystės atpažinimo kodus bei slaptažodžius, prisijungė prie J. P. elektroninės bankininkystės ir iš nukentėjusiosios AB SEB banko sąskaitos Nr. LT (duomenys neskelbtini) pervedė 1100 Lt (318,58 Eur) į jo (A. V.) AB „Citadele“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), kai nenustatytas asmuo, prisijungęs prie J. P. elektroninės bankininkystės jos vardu paėmė 2000 Lt (579,24 Eur) dydžio greitąjį kreditą iš UAB „4finance“ ir pervedė į A. V. AB „Citadele“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), kai nenustatytas asmuo, prisijungęs prie J. P. elektroninės bankininkystės, jos vardu paėmė 500 Lt (144,81 Eur) dydžio greitąjį kreditą iš UAB „Moment Credit“ ir pervedė į A. V. AB „Citadele“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), jis, veikdamas kartu su nenustatytu asmeniu, AB „Citadele“ bankomate Vilniuje, Konstitucijos pr. 7, 2013 m. sausio 2 d. 13.42 val. išgrynino ir paėmė 1100 Lt (318,58 Eur), 2013 m. sausio 2 d. 14.05 val. išgrynino ir paėmė 2000 Lt (579,24 Eur), 2013 m. sausio 2 d. 14.24 val. išgrynino ir paėmė 500 Lt (144,81 Eur), taip savo ir kitų naudai apgaule įgijo bendros 3600 Lt (1042,63 Eur) vertės svetimą turtą.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. V. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 4 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 10 d. išteisinamąjį nuosprendį.

Kasaciniame skunde teigiama, kad negalima asmens teisti už nusikaltimo padarymą vien tik konstatavus jo padarytus veiksmus – tik objektyvią jų išraišką, būtina nustatyti ir subjektyviuosius požymius, t. y. susitarimą daryti nusikaltimą ir tyčią bendrininkauti. Kasatorius tvirtina, kad nusikalstamos veikos sudėtį turi įrodyti valstybės kaltintojas, kaltininkas neprivalo įrodinėti savo nekaltumo. Pirmosios instancijos teismas jį išteisino dėl to, kad jo veiksmuose nebuvo tyčios, šis teismas tyčios analizei skyrė pakankamą dėmesį, o apeliacinės instancijos teismas dėl šio požymio beveik nepasisakė. Pasak kasatoriaus, jo atveju tyčios turinys turėtų būti tai, kad jis suvokė, jog konkliudentiniais veiksmais susitaręs ir veikdamas kartu su kitais asmenimis, kurie prieš nukentėjusiąją panaudos apgaulę jai paskambindami, melagingai prisistatydami banko darbuotojais ir išviliodami internetinės bankininkystės kodus, kad pasinaudojus šiais kodais kiti asmenys perves pinigus į jo vardu atidarytą sąskaitą, o šis paims pinigus iš bankomato ir visi ar dalis šių neteisėtai gautų pinigų liks jam, numatė, kad dėl tokių jo ir kitų bendrininkų bendrų veiksmų nukentėjusioji bus apgauta ir dėl to neteks turto, ir norėjo, kad taip bendrininkams veikiant nukentėjusioji būtų apgauta ir netektų turto.

Kasatorius plačiai aprašo ir komentuoja nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, teigdamas, kad iš jų akivaizdu, jog darant nusikaltimą veikė du asmenys – tas, kuris panaudojo apgaulę, ir tas, su kuriuo jis paėmė pinigus. Tačiau kasatorius teigia, kad ryšys tarp jo ir šių asmenų nėra įrodytas ir negali būti įrodytas, nes jo tiesiog nėra. Kasatorius tvirtina nuosekliai teigęs, kad nenustatyto asmens jis nepažįsta, kad šis jį susirado ir kai reikėdavo, jam skambindavo. Nuteistasis pažymi, kad jis neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, valgydavo labdaros valgyklose, o būtent tokiais žmonėmis ir naudojasi sukčiai, kad gautų pinigus ir liktų nežinomi.

Apeliacinės instancijos teismas susitarimo nepagrindė jokiais įrodymais, išskyrus teiginius, kad susitarimas buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais. Tačiau tokį susitarimą reikia įrodyti, o šiuo atveju jis buvo tiesiog preziumuotas. Kasaciniame skunde keliama abejonė dėl nuosprendyje esančio teiginio, kad „nenustatytas asmuo „G.“ paprašė A. V. atidaryti savo vardu banko sąskaitą, klaidingai nurodydamas, kad jo atlyginimą „atpjauna“ antstoliai, todėl darbdavys perves atlyginimą į A. V. sąskaitą“. Pasak kasatoriaus, tai reiškia, kad jis pats buvo apgautas nepažįstamo asmens, bet tokiu atveju neaiškus jo paties tyčios sukčiauti turinys.

Kasatorius kelia klausimą, ar išvis įmanomas prisijungimas prie jau daromo sukčiavimo konkliudentiniais veiksmais. Pasak jo, konkliudentinias veiksmais prie veikos galima prisidėti tik įvykio metu įvykio vietoje matant akivaizdų nusikaltimą. To šioje situacijoje nebuvo. Byloje nėra paneigta aplinkybė, kad nepažįstamas asmuo nuteistojo paprašė paslaugos, kad į jo sąskaitą būtų pervesti nepažįstamojo asmens pinigai – darbo užmokestis, kuriuos kasatorius turėjęs paimti ir atiduoti, o už šią paslaugą gauti 100 Lt (28,96 Eur). Taigi A. V. neigia, kad jis tarėsi su kažkuo dėl nusikaltimo padarymo, jis tarėsi tik dėl „G.“ atlyginimo pervedimo į jo sąskaitą, kad to atlyginimo neišskaičiuotų antstoliai, ir tvirtina nežinojęs, kad jam žadami 100 Lt (28,96 Eur) bus gauti iš nusikaltimo.

Apeliacinės instancijos teismo išvados yra nenuoseklios, neparemtos įrodymų visuma, o atskiromis jo parodymų dalimis. Kasatorius kritikuoja apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kurioje nurodyta, kad jo veiksmai buvo kartotinio pobūdžio, nes pinigai buvo paimti tris kartus, nesutinka, kad pinigų paėmimų skaičius patvirtina, jog jis suprato, kad pinigai gaunami iš nusikalstamos veikos, nes tai nerodo apgaulės požymio. Apgaulė negali pasireikšti sąlygų sudarymu bendrininkui išgryninti pinigus.

Skunde taip pat nurodoma, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės vertinant A. V. parodymus. Nuteistasis pažymi, kad jis ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas tris kartus, vieną kartą apklaustas teisme. Iš pirmųjų jo parodymų galima daryti išvadas kad jis nežinojo, jog jo sąskaita bus naudojama sukčiavimams, apie tai suprato jau po įvykio, savo sąskaita leido pasinaudoti kito žmogaus atlyginimui pervesti. Kitos apklausos metu jis teigia pasakęs, kad sąskaitą atidarė norėdamas pasislėpti nuo antstolių. Vėliau prie jo priėjęs vyras pasiūlė užsidirbti, paimant pinigus, kurie atsiras sąskaitoje, jis suprato, kad tai nėra teisėta, bet sutiko, nes neturėjo pinigų. Trečiosios apklausos metu jis tik patvirtino anksčiau duotus parodymus, tą patį papasakojo ir teisme.

Pirmosios instancijos teismas parodymus įvertino kaip patikimus ir jais rėmėsi, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tuo nesutiko ir konstatavo, kad visus tris kartus buvo nurodytos skirtingos aplinkybės tiek dėl bendravimo su nenustatytu asmeniu, tiek dėl banko kortelės disponavimo. Šiuos parodymus teismas įvertino kaip siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pasak kasatoriaus, teismas negali nurodyti, kad parodymai nepatikimi vien tik dėl to, kad jis siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, neatitikimai tarp parodymų nebūtinai rodo siekį išvengti atsakomybės, be to, jis turi teisę gintis.

Pagal BPK 20 straipsnio 2 dalį, 276 straipsnį, 301 straipsnio 1 dalį teismas visų pirma turi vertinti teisme duotus parodymus, nes jis juos girdi tiesiogiai, be tyrėjo interpretacijos. Taigi neaišku, kodėl apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs kasatoriaus parodymus kaip nepatikimus, jais rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Be to, teismas rėmėsi tais parodymais, kuriais kasatorius patvirtino, kad suprato, jog tai ne visai teisėta, kad viską reiks daryti greitai, staigiai kažkur lėkti, tikrinti, jog buvo prižadėta, kad toliau „bus riebiau“. Kasatorius abejoja, kad jis galėjo kalbėti tokiomis frazėmis, pasak jo, tokios frazės yra tyrėjo interpretacija, nors tyrėjas turėjo atskleisti, ką reiškia, jog kasatorius suprato „kas tai ne visai teisėta“, ar tai būtinai reiškia jam inkriminuoto nusikaltimo suvokimą. Apeliacinės instancijos teismas išskyrė šią parodymų dalį kaip kaltės pagrindimą. Taip pat neaišku ir kaip frazė „bus riebiau“, kurią apeliacinės instancijos teismas įvertino kaip kaltės įrodymą, siejasi su dalyvavimu sukčiavime ir tyčios turiniu. Kasatorius nesutinka ir su ta motyvų dalimi, kurioje nurodoma, kad nuteistojo galimybę suvokti nusikalstamą veiką patvirtina tos aplinkybės, jog jis psichiatrijos ligoninėje nesigydė, turi aukštąjį išsilavinimą. Iš nuosprendžio neaišku, kokių A. V. parodymų nepatvirtino nei J. P., nei kiti asmenys, tačiau juos patvirtino vaizdo įrašas. Vaizdo įrašuose matyti, kad pinigus iš bankomato paėmė nuteistasis, tą jis teigė ir savo parodymuose. Taigi teismas netinkamai interpretavo jo parodymus, suteikė jiems išgalvotą turinį, įvertino atskirai vieną nuo kito, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas.

Taip pat skunde teigiama, kad buvo neteisingai paskirta bausmė. Apeliacinės instancijos teismas paskyrė tokią, bausmę, kurios prašė prokurorė. Pasak kasatoriaus, teismas, parinkdamas bausmę, turėtų svarstyti visų sankcijoje nustatytų bausmių paskyrimo galimybę, pradedant nuo švelniausios ir einant prie griežtesnių, o ne iš karto svarstyti griežčiausios bausmė rūšies paskyrimą. Pagal BK 55 asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Kasatorius teigia, kad yra teisiamas pirmą kartą, todėl teismas turėjo apsvarstyti galimybę paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Be to, apeliacinės instancijos teismo motyvai skiriant bausmę neatitinka įstatymo reikalavimų.  Teismas tiesiog išvardijo nuostatas, tačiau jokio reikšmingo konkretaus turinio bausmės rūšies ir jos dydžio parinkimui nenurodė, neatskleidė, kaip bausmės rūšies ir dydžio parinkimą lėmė veikos pavojingumo laipsnis, kaltės forma ir rūšis, padarytos nusikalstamos veikos stadija, jo asmenybė, vaidmuo bendrininkavime. Nuosprendyje nėra nurodytos nei atsakomybę sunkinančios, nei lengvinančios aplinkybės, į kokias atsižvelgė teismas. Taigi, pasak nuteistojo, skiriant bausmę, buvo netinkamai taikyti BK 42, 55, 58, 62 straipsniai ir padaryti esminiai BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimų pažeidimai. Taip pat kasatorius pažymi, kad teismas neišdėstė motyvų dėl BK 75 straipsnio taikymo, be to, ir pats šio straipsnio taikymas yra prieštaringas, nelogiškas.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismas bylą nagrinėjo neatidžiai, nuosprendyje paliko klaidų (pvz., rezoliucinėje nuosprendžio dalyje nurodė, kad tenkina „Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus miesto apylinkės teismo prokurorės apeliacinį skundą“), taip pat nesilaikė BPK 297 straipsnio nuostatos ir nenurodė, kad nuosprendis priimtas Lietuvos Respublikos vardu.

Nuteistojo A. V. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl esminių proceso pažeidimų ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio netinkamo surašymo

Kasaciniame skunde nuteistasis nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio išvadomis, teigia, kad buvo padaryti esminiai proceso pažeidimai vertinant įrodymus, nuosprendis surašytas pažeidžiant įstatymo keliamus reikalavimus nuosprendžio surašymui, bausmė paskirta jos tinkamai nemotyvuojant.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo nuosprendžio surašymo, skiriamos bausmės motyvavimo bei kitų pažeidimų tiriant bylos įrodymus ir pateikiant jų vertinimo motyvus yra pagrįsti, šie pažeidimai sukliudė apeliacinės instancijos teismui priimti teisingą nuosprendį, todėl jis negali būti paliktas galioti.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas nuosprendį surašo laikydamasis BPK XXIII skyriaus (Nuosprendžio priėmimas) pagrindinių nuostatų. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują apkaltinamąjį nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 1, 2 dalys). Vadinasi, tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis panaikinamas, o apeliacinės instancijos teisme priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis, jo aprašomoji dalis turi būti surašoma laikantis pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui keliamų reikalavimų. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalį apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstoma: 1) įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; 2) įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus; 3) nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados; 4) bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai. Nagrinėjamoje byloje iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad nuosprendis šių reikalavimų neatitinka.

Apeliacinės instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra aprašytos įrodytomis pripažintos A. V. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės ir nurodyta, kad teismo išvados grindžiamos įrodymų visuma, tačiau nuosprendyje nėra atskleista, kas konkrečiai sudaro teismo minimą įrodymų visumą, nėra įvardytas aiškus įrodymų visumos turinys, nepaaiškinta, kokie įrodymai pagrindžia nusikalstamos veikos sudėties požymių įrodytumą, nepateikta jų išsami teisinė analizė. Be to, nuosprendyje pastebimi neaiškumai ir dėl nustatytų bylos aplinkybių nurodymo. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. V. išteisintas dėl kaltinimo sukčiaujant, padaryto su nenustatytais asmenimis. Apeliacinės instancijos teismas panaikindamas apylinkės teismo nuosprendį ir priimdamas naują apkaltinamąjį nuosprendį, šiuo klausimu išsakė dvejopą poziciją. Viena vertus, dėstydamas įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, konstatavo, kad A. V. sukčiavo kartu su nenustatytais asmenimis, kita vertus, motyvus surašė taip, kad susidarė įspūdis, jog A. V. nuteistas už tai, kad su vienu nenustatytu asmeniu („G.“ ar „G.“) apgaule įgijo svetimą turtą. Dėl tokio bylos aplinkybių dėstymo nėra aišku, ar teismas nustatė naujas aplinkybes dėl A. V. bendrininkų skaičiaus, ar jos liko tos pačios.

BPK 324 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą pagal BPK XXI skyriuje nustatytas taisykles. Vadinasi, pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas turi teisę visose nagrinėjamose bylose atlikti visų įrodymų tyrimą. Todėl, manydamas, kad pirmosios instancijos teisme netirtos tam tikros aplinkybės, turinčios reikšmės bylai išspręsti teisingai, ar įrodymai, turintys esminės reikšmės teismo išvadoms, yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, apeliacinės instancijos teismas turi atlikti įrodymų tyrimą ir tik tuomet daryti atitinkamas išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2012, 2K-109/2014, 2K-240/2014). Ypatingą reikšmę šių taisyklių laikymasis įgauna tada, kai pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų išvados esminiais bylos klausimais yra priešingos.

Nagrinėjamoje byloje teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, laikė jį nepagrįstu, netinkamu, ypač kritikavo A. V. parodymų vertinimą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad A. V. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, prieštarauja patys sau ir įvertino juos kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kita vertus, teismas, pripažindamas tam tikrus nesutapimus A. V. parodymuose, turėdamas galimybę šiuos netikslumus ištirti ir galbūt pašalinti kilusias abejones, galėdamas atlikti įrodymų tyrimą ir išsamiai apklausti A. V. dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybių, tokių veiksmų neatliko. Teismas apsiribojo tik duotų parodymų analize ir konstatavimu apie jų prieštaringumą. Kasacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju nebuvo išnaudotos visos procesinės apeliacinės instancijos teismo galimybės siekiant pašalinti teismui iškilusias abejones dėl prieštaringų A. V. parodymų atliekant įrodymų tyrimą ir išsamiai apklausiant jį teismo posėdyje.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje liko neatskleistas ir nuteistojo kaltės požymis, nes teismas argumentavo tik bendrininkavimo požymį grįsdamas jį nuoroda į konkliudentinius veiksmus, šiuo aspektu nepateikė išsamesnės bylos aplinkybių ir įrodymų analizės, teisinės argumentacijos. Taip pat neaiškus ir apgaulės požymio atskleidimas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo, turtinės teisės įgijimo, turtinės prievolės išvengimo ar panaikinimo būdas ir gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją dėl turto, turtinės teisės perleidimo, turtinės prievolės įvykdymo,  arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Todėl teismas turi pateikti argumentuotus motyvus, paaiškinančius, kaip apgaulės požymis pasireiškė konkrečiuose kaltininko veiksmuose, kaip nuteistasis prisidėjo prie nukentėjusiosios suklaidinimo mechanizmo, kokią įtaką turėjo įgyvendinant sukčiavimo veiką, ir juos pagrįsti bylos įrodymais.

Kaip buvo minėta, teismas nuosprendyje, skirdamas bausmę, privalo nurodyti bausmės skyrimo motyvus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Tačiau, kaip pagrįstai nurodo kasatorius, šio reikalavimo, surašant skundžiamą teismo nuosprendį, taip pat nebuvo laikomasi. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nemotyvuotas konkrečios bausmės už atskirą nusikalstamą veiką skyrimas. Teismas, apsiribojęs BK 54 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų nuostatų pakartojimu, beveik nė vienos iš įstatyme nurodytų aplinkybių nesusiejo su nagrinėjamos bylos konkrečiomis nustatytomis aplinkybėmis, svarbiomis individualizuojant bausmę.

Byloje nustatyta, kad A. V. teisiamas pirmą kartą už nesunkų nusikaltimą, o pagal BK 55 straipsnį asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Kaip matyti iš BK 55 straipsnio dispozicijos formuluotės, kurioje pavartotas žodis „paprastai“ ir nurodytas reikalavimas teismui, skiriančiam laisvės atėmimo bausmę, motyvuoti savo sprendimą. Šios įstatymo normos reikalavimai dvejopi. Dėl bausmės rūšies parinkimo ši norma nėra imperatyvi, teismas gali parinkti bet kokią straipsnio sankcijoje nurodytą bausmės rūšį, tačiau, parinkęs laisvės atėmimo bausmės rūšį, privalo vykdyti imperatyvųjį reikalavimą motyvuoti tokį savo sprendimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-87/2014). Taigi ši įstatymo nuostata nors neįpareigoja teismo pirmą kartą teisiamam asmeniui už nesunkų nusikaltimą neskirti laisvės atėmimo bausmės, tačiau baudžiamojo įstatymo nuostatų turinys suponuoja teismui, visų pirma, svarstyti galimybę skirti švelnesnę negu laisvės atėmimo bausmę, o priėmus sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės jį atitinkamai motyvuotai pagrįsti. Šiuo atveju byloje teismas, viena vertus, parinko griežčiausią sankcijoje įtvirtintą bausmės rūšį ir A. V., teisiamam pirmą kartą už nesunkų nusikaltimą, to nemotyvavęs paskyrė laisvės atėmimą vieneriems metams, kita vertus, pats sau prieštaraudamas taikė BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėjo bausmės vykdymą. Teisinių motyvų dėl BK 75 straipsnio taikymo pagrįstumo taip pat nenurodė, sprendimą atidėti bausmės vykdymą nurodė tik rezoliucinėje nuosprendžio dalyje. Taigi konstatuotina, kad nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nėra tinkamai motyvuota, o išvadų dėl galutinės bausmės parinkimo turinys yra prieštaringas. Pagal BK 75 straipsnį bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas  nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi, teismui padarius tokią išvadą, parinkti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, buvo galima ir iš BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytų alternatyvių bausmių. Šiuo aspektu skundžiamame teismo nuosprendyje nepasisakyta. Taip pat teismas nenurodė jokių sprendimo priteisti civilinį ieškinį motyvų, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 5 dalis, kurioje įtvirtinta, kad aprašomojoje nuosprendžio dalyje turi būti nurodyti motyvai, pagrindžiantys sprendimą dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nurodyti BPK pažeidimai laikytini esminiais, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikinamas perduodant bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis pasižymi ne tik turinio esminiais trūkumais, bet ir techninėmis klaidomis. Pagrįstos nuteistojo skundo pastabos dėl techninių nuosprendžio surašymo trūkumų, t. y. nuosprendyje, pažeidžiant BPK 297 straipsnį, 304 straipsnio 1 punktą, iš tiesų nenurodyta, kad nuosprendis priimamas Lietuvos Respublikos vardu, taip pat klaidingai nurodyta ir rezoliucinė dalis, kad tenkinamas „Vilniaus miesto apylinkės teismo prokurorės apeliacinis skundas“ (byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą). Nors šie nurodyti trūkumai, kasacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, yra techninės rašybos klaidos ir nesudaro esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų vertinant nuosprendžio teisėtumą, tačiau tokios klaidos atsižvelgiant į prieš tai minėtus proceso pažeidimus atskleidžia ir patvirtina teismo neatidumą, paviršutiniškumą nagrinėjant šią baudžiamąją bylą.

Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo atsižvelgti į nustatytus šioje nutartyje baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, iš naujo atidžiai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, nustatytiems įrodymų prieštaravimams pašalinti esant reikalui atlikti įrodymų tyrimą ir surašyti nuosprendį ar nutartį, atitinkančius įstatymo reikalavimus.

Kiti nuteistojo A. V. kasacinio skundo argumentai, iki galo neišsprendus jo kaltės klausimo, paliekami nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso             382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 4 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai                                                        Gintaras Goda

                                                                      Alvydas Pikelis

                                                                      Audronė Kartanienė