Baudžiamoji byla Nr. 2K-306/2010
Procesinio
sprendimo kategorijos:
1.2.4.7;
2.1.15.1.2; 2.9.3. (S)
LIETUVOS
AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A
R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2010 m.
gegužės 25 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Benedikto
Stakausko, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Jurgai Zieniūtei,
nukentėjusiajam E. L.,
nukentėjusiojo E. L. atstovei pagal įstatymą ir
civilinei ieškovei L. L.,
nuteistajam V. S. M.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją
bylą pagal nukentėjusiojo G. M.
atstovės pagal įstatymą ir civilinės ieškovės V. M., nukentėjusiojo E. L.
atstovės pagal įstatymą ir civilinės ieškovės L. L. bei nuteistojo V. S. M. kasacinius skundus
dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. S.
M. nuteistas už dvi veikas pagal BK 139 straipsnio 1 dalį: už neatsargų G. M.
sveikatos sutrikdymą laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant be
bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos bei per
vienerius metus atlyginti žalą civilinei ieškovei V. M.; už neatsargų E. L.
sveikatos sutrikdymą laisvės apribojimu vieneriems metams dviem mėnesiams,
įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios
vietos bei per vienerius metus atlyginti žalą civilinei ieškovei L. L.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos
dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės
apribojimas vieneriems metams trims mėnesiams, įpareigojant bausmės atlikimo
laikotarpiu be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios
vietos ir per vienerius metus atlyginti žalą civilinėms ieškovėms V. M. ir L.
L. Civilinės ieškovės V. M. civilinis
ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš nuteistojo V. S. M. 6054,35 Lt
turtinei ir neturtinei žalai atlyginti. Civilinės ieškovės L. L. civilinis
ieškinys tenkintas ir priteista iš nuteistojo V. S. M. 6275,63 Lt
turtinei ir neturtinei žalai atlyginti bei 3200 Lt išlaidoms už advokato
paslaugas apmokėti. Valstybinei ligonių kasai iš nuteistojo V. S. M. priteista
3795,80 Lt.
Skundžiama ir Šiaulių apygardos
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 10 d.
nutartis, kuria nuteistojo apeliacinis skundas tenkintas iš dalies ir Telšių
rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo
21 d. nuosprendis pakeistas: iš
nuteistojo V. S. M. nukentėjusiesiems G. M., gim. (duomenys neskelbtini), ir E. L., gim. (duomenys neskelbtini), priteista po
2000 Lt neturtinei žalai atlyginti, o šių lėšų tvarkytojomis paskirtos G. M. ir E. L. įstatyminės atstovės V. M.
ir L. L. Iš nuteistojo V. S. M. priteista civilinei ieškovei V. M. 54,35 Lt, civilinei ieškovei L. L.
275,63 Lt turtinei žalai atlyginti. Iš nuteistojo V. S. M. civilinei ieškovei L.
L. priteistos išlaidos advokato pagalbai apmokėti sumažintos iki 1500 Lt. Kita
nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų
kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo V. S. M., prašiusio jo
kasacinį skundą patenkinti, o kitus skundus atmesti, nukentėjusiojo E. L. ir jo
atstovės pagal įstatymą, civilinės ieškovės L. L., prašiusių nuteistojo skundą
atmesti, o L. L. skundą patenkinti, ir prokurorės, prašiusios nuteistojo skundą
atmesti, o kitus skundus tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė:
V. S. M. nuteistas
už nesunkų G. M. ir E. L. sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, nes būdamas
vokiečių aviganio mišrūno veislės šuns savininkas pažeidė Telšių rajono
savivaldybės sprendimu patvirtintų „Gyvūno auginimo ir laikymo Telšių rajone
taisyklių“ 21, 22, 30.1 punktų reikalavimus,
neparinkęs tinkamų šuns auginimo ir laikymo sąlygų pagal gyvūno veislę,
fiziologinių savybių ypatumus ir neužtikrinęs, kad šuns auginimas ir laikymas
nekels grėsmės žmonių sveikatai, paliko be priežiūros kieme (duomenys neskelbtini), Telšiuose, pririštą
prie medžio savo šunį, kuris pasileidęs namo (duomenys neskelbtini) kieme 2008 m. gegužės 19 d. apie 16.30 val.
įkando mažamečiui G. M. į koją, padarydamas kąstines plėštines žaizdas kairėje
blauzdoje su odos ir poodžio nekroze, sukėlusias nesunkų sveikatos sutrikdymą, o
2008 m. birželio 2 d. apie 20.00 val. įkando mažamečiui E. L. į koją,
padarydamas kąstines žaizdas su raumenų pažeidimu kairėje šlaunyje, sukėlusias
nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Kasaciniu skundu nukentėjusiojo G. M.
atstovė pagal įstatymą ir civilinė ieškovė V. M. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 10 d. nutartį ir palikti galioti Telšių rajono apylinkės teismo 2009
m. rugsėjo 21 d. nuosprendį su
pakeitimais: tenkinti civilinį ieškinį ir iš nuteistojo V. S. M.
nukentėjusiajam G. M. priteisti 6000 Lt
neturtinei žalai atlyginti, o šių lėšų tvarkytoja paskirti atstovę pagal
įstatymą V. M. Iš nuteistojo V. S. M.
priteisti civilinei ieškovei V. M. 54,35
Lt turtinei žalai atlyginti.
Kasaciniu skundu nukentėjusiojo E. L. atstovė pagal
įstatymą ir civilinė ieškovė L. L. prašo panaikinti
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
gruodžio 10 d. nutartį ir palikti galioti Telšių rajono
apylinkės teismo 2009
m. rugsėjo 21 d. nuosprendį su
pakeitimais: tenkinti
civilinį ieškinį ir iš nuteistojo V. S. M. nukentėjusiajam E. L. priteisti
6000 Lt neturtinei žalai atlyginti,
o šių lėšų tvarkytoja paskirti E. L. atstovę pagal įstatymą L. L. Iš nuteistojo V. S. M. priteisti
civilinei ieškovei L. L.
275,63 Lt turtinei žalai atlyginti. Iš nuteistojo V. S. M. civilinei
ieškovei L. L. priteisti 3200 Lt išlaidoms už advokato pagalbą apmokėti, t. y.
tenkinti šioje byloje pareikštą civilinį ieškinį pilnai. Priteisti iš nuteistojo V. S. M. civilinei
ieškovei L. L. 450 Lt už advokato pagalbą rengiant kasacinį skundą.
Nukentėjusiųjų atstovės pagal įstatymą ir civilinės
ieškovės V. M. ir L. L. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas,
netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, netinkamai
taikė Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250, 6.245, 6.283 straipsnių nuostatas
spręsdamas dėl padarytos žalos atlyginimo, todėl priėmė neteisėtą sprendimą. Kasatorės
skunduose dėsto iš esmės identiškus argumentus, susijusius su civiliniais
ieškiniais, ir nurodo, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško
žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti
pinigais. Teismas yra įpareigotas
nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio pažeidimus
(fizinį skausmą, dvasinius
išgyvenimus, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą ir pan.). Pagal
CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, nustatydamas neturtinės žalos dydį,
teismas turi atsižvelgti į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį,
padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo,
protingumo kriterijus. Šių kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Teismas privalo
argumentuotai pagrįsti jų taikymą
nagrinėjamos bylos aplinkybėms, vertinti jų visumą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką absoliučių vertybių
-sveikatos - gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės, kurios
vertinamos, atsižvelgiant į asmenų patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbinei
veiklai, šeiminiams santykiams. Žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali būti laikoma lemiamu kriterijumi.
Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas
neturtinės žalos atlyginimo klausimą, nuosprendyje nurodė, kad
atsižvelgus į nukentėjusiųjų asmenų amžių, patirtą fizinį skausmą dėl padaryto
sužalojimo, į jų dvasinius išgyvenimus: išgąstį, G. M. nepatogumus dėl kojos
subjaurojimo, E. L. patirtą psichologinį stresą, dėl ko atsirado emocijų
sutrikimas, nepatogumus, bei į kaltinamojo V. S. M. amžių, fizinę sveikatą, turtinę padėtį, darytina išvada, kad civilinis ieškinys dėl
neturtinės žalos priteisimo yra realus, pagristas, todėl
tenkintinas, priteisiant neturtinei žalai atlyginti po 6000 Lt. Apeliacinės instancijos
teismas, įvertinęs, kad nukentėjusiesiems padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, ypatingų neigiamų liekamųjų reiškinių nukentėjusiųjų sveikatai
ar jų socialiniam brendimui dėl padaryto sužalojimo neatsirado, taip pat atsižvelgęs į tai,
kad V. S. M. padaryti nusikaltimai
priskiriami nesunkių nusikaltimų kategorijai bei laikomi padarytais dėl
neatsargumo, nuteistasis nedirba, yra antros grupės invalidas, kiekvienam iš
nukentėjusiųjų priteistos neturtinės žalos dydį sumažino iki 2000 Lt.
Kasatorės tvirtina, kad apeliacinės instancijos
teismas, mažindamas neturtinės žalos dydį, nukrypo nuo teismų praktikos. Nors nuteistasis padarė neatsargius nusikaltimus, tačiau
jo padarytos veikos sukėlė pasekmes dviem vaikams. Nepilnamečiui
G. M. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes jo sveikata buvo
sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų, jis patyrė stresą, išgyvenimus, iškentė
didelį fizinį skausmą, nes kojos nebuvo įmanoma operuoti, teko ją gydyti esant atviroms žaizdoms, jį nemažą laiko
tarpą persekiojo baimės jausmas, eidamas į kiemą jautėsi nesaugus, net
vasarą negali dėvėti šortų, nes koja atrodo neestetiškai ir dėl to jis jaučiasi
labai nesmagiai. Nepilnametis E. L. taip pat
patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą,
nes jo sveikata buvo sutrikdyta ilgiau nei 10 dienų, stresą, išgyvenimus, jam teko iškęsti didelį fizinį
skausmą, jį nemažą laiko tarpą persekiojo baimės jausmas, jautėsi nesaugus eidamas į kiemą. Dėl E. L. patirto streso bei išgyvenimų teko kreiptis į
Telšių krizių centro specialistus, jį konsultavo gydytojas psichologas, jam po šuns užpuolimo ir įkandimo stebimi ryškūs
potrauminio streso sindromo požymiai:
vaizdiniai ir prisiminimai apie patirtą traumą, košmariški sapnai, kūną
stingdantys pojūčiai pamačius šunis, baimė žaisti kieme su draugais savo
gyvenamojo namo kieme. Šis psichiką
žalojantis įvykis dar ilgai persekios berniuką, trukdydamas jam išsilaisvinti
ir susikaupti, jam reikalinga
ilgalaikė psichoterapinė pagalba. Po pirmos veikos padarymo nuteistasis
nesiėmė priemonių kaip rūpestingas šuns savininkas, kad panašūs įvykiai nepasikartotų. Tik kreipusis su skundais į Telšių
rajono apylinkės prokuratūrą buvo
pradėtas ikiteisminis tyrimas, nuteistasis pasirūpino savo augintiniu ir
daugiau panašių atvejų nebebuvo. Nuteistasis niekada nepripažino savo
kaltės, nesiteikė atsiprašyti, nesidomėjo nukentėjusiųjų sveikata, kai jie buvo gydomi. Nuteistojo elgesys
po veikų, nors ir neatsargių nusikaltimų,
padarymo buvo nepriimtinas. Nuteistasis
turėjo galimybę susitaikyti tik pradėjus ikiteisminį tyrimą, atsiprašęs nukentėjusiųjų bei atlyginęs bent jau
minimalias išlaidas, kurios tuo metu buvo nedidelės, tačiau jis
pasirinko kitą poziciją ir neigė padaręs nusikalstamas veikas.
Kartu su nurodytais identiškais abiejų nukentėjusiųjų atstovių pagal
įstatymą ir civilinių ieškovių kasacinių skundų argumentais, kasatorė L. L.
dar nurodo, jog apeliacinės instancijos
teismas sumažino jai priteistas ir sumokėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti iki 1500 Lt. Byloje ji yra
pateikusi apmokėjimo už advokato paslaugas
dokumentus: 2008 m. rugpjūčio 22 d. 700 Lt ir 2008 m. spalio 3
d. 2500 Lt kvitus. Iš viso sumokėta 3200 Lt. Ikiteisminio tyrimo metu advokatui buvo
sumokėta už ieškinio rengimą teismui, dalyvavimą 2009 m. kovo 4 d. nukentėjusiojo
E. L. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją, susipažinimą su ikiteisminio tyrimo medžiaga perdavus
baudžiamąją bylą į teismą. Pirmosios instancijos
teisme byla buvo nagrinėjama 2009 m. birželio 12 d. ir rugsėjo 7 d., nuosprendis
paskelbtas rugsėjo 21 d., advokatas dalyvavo
teismo posėdžiuose, vykusiuose beveik visą darbo dieną, jam teko atvykti iš
kito miesto į Telšių rajono apylinkės teismą. BPK 106 straipsnio 2 punktas
numato, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį teismas turi
teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo
turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo kaip nukentėjusiojo ir civilinio
ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Kartu šiame įstatyme nurodyta, jog
teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų
nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Nukentėjusiojo,
civilinio ieškovo ar civilinio atsakovo teisė baudžiamajame procese naudotis profesionalia teisine advokato arba advokato
padėjėjo teikiama pagalba nustatyta BPK 55 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad
advokato išlaidos nepagrįstai
didelės, sumokėtas honoraras neatitinka protingumo, teisingumo kriterijų, bei nurodė, kad priteisdamas advokato atstovavimo
išlaidas vadovaujasi Vyriausybės
2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 „Dėl advokatams už antrinės teisinės
pagalbos teikimą ir koordinavimą
mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“. Tokia teismo
išvada užkerta teisę nukentėjusiajam pasinaudoti profesionalia advokato pagalba.
Kasatorės manymu, valstybinės teisinės
pagalbos ir advokato pagal sutartį su klientu pagalbos teikimas
skiriasi, nes advokatas, teikiantis paslaugas pagal sutartį, pats išlaiko
advokato kontorą, dengia visas išlaidas susijusias su sutarties vykdymu, o
teikiantis valstybės garantuotą pagalbą advokatas tokių išlaidų neturi. Suma, kurią kasatorė prašė priteisti už advokato
paslaugas, gerokai mažesnė nei Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d.
įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose
priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę
pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio priteistiną užmokestį. BPK 1 straipsnyje numatyta baudžiamojo proceso
paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai
atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai
pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai
nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų
nuteistas. Teismas šioje byloje vertino tik nukentėjusiojo advokatui sumokėtų išlaidų pagrįstumą, tačiau visiškai
neatsižvelgė į nuteistojo poziciją viso proceso metu dėl padarytų
nusikalstamų veikų ir prieš nukentėjusiuosius. Dar ikiteisminio tyrimo metu
kasatorė išsakė poziciją, kad jei nuteistasis būtų pripažinęs savo kaltę, tai
byloje buvo galimybė susitaikyti esant
minimalioms išlaidoms, tačiau jis neigė padaręs nusikaltimus, todėl teko sudaryti sutartį dėl teisinės pagalbos.
Priteisto civilinio ieškinio suma netgi mažesnė, nei patirtos išlaidos šioje
byloje, todėl apeliacinės instancijos teismas, sumažindamas pirmosios instancijos teisme priteistą civilinį ieškinį,
pažeidė ir CK 1.5 str. įtvirtintus
teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Nukentėjusysis, aktyviai
padėdamas išsiaiškinti padarytas nusikalstamas veikas bei užkardyti naujus
nusikaltimus, nėra ginamas, o jo interesai tampa mažiau reikšmingi nei
nuteistojo, kuris padarė ne vieną nusikaltimą.
Kasaciniu
skundu nuteistasis V. S. M. prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nuosprendį bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. gruodžio 10 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti arba jį išteisinti.
Kasatorius nurodo, kad apkaltinamasis teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo
nutartis nepagrįsti, juose teismų išdėstytos išvados neatitinka
faktinių bylos aplinkybių, byloje surinkti įrodymai yra įvertinti
netinkamai ir vienpusiškai, jo pagrindinis reikalavimas dėl
kaltės nustatymo ir esminių BPK pažeidimų išspręstas netinkamai. Apkaltinamasis
nuosprendis pagrįstas iš esmės nukentėjusiųjų ir jų šeimos narių parodymais
apie tariamai dėl nepriežiūros kasatoriaus šuns padarytus
sužalojimus, kurių nepatvirtina jokie
objektyvūs ir nešališki įrodymai. Ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu
nenustatyta, kad nukentėjusiuosius G. M. ir E. L. apkandžiojo
kasatoriaus turimas vokiečių aviganio mišrūno veislės šuo. Procesas vyko su išankstine nuostata, kad vaikus apkandžiojo jo šuo, kuris nutrūko dėl
neužtikrintos priežiūros. Prieštaringa kaltinimo formuluotė, konstatuojanti, jog šuo buvo pririštas, ir iškelianti reikalavimą pririštą šunį
prižiūrėti, perkelta iš Gyvūnų auginimo
ir laikymo Telšių rajone taisyklių 30.1 punkto, draudžiančio gyvūną, kurio egzistavimas priklauso nuo žmogaus rūpinimosi,
palikti be priežiūros. Šių taisyklių punkto dalis inkriminuota kaltinime ir netinkamai taikyta, kas
yra netinkamo įstatymo aiškinimo ir
jo pritaikymo pavyzdys. Kasatorius įsitikinęs, kad jam priklausantis šuo pats niekaip negalėjo
nutrūkti, nes jo prirakinimas ir pririšimas
buvo garantuotas. Nutrūkti šuo galėjo tik dėl
kitų asmenų kaltės jį atrišant ir paleidžiant. Teismas nepripažino įrodymu kasatoriaus pateiktos
virvės su pririšimu, nurodęs, kad ši virvė pateikta per vėlai, baigiant ikiteisminį tyrimą, todėl darė prielaidą,
kad jis galėjo pateikti kitą virvę. Tokie įtarinėjimai neturi pagrindo, nes pradėjus ikiteisminį tyrimą atvykusių į įvykio
vietą apžiūrėti, kaip ir kuo buvo pririštas šuo, pareigūnų kasatorius
prašė virvę prijungti prie bylos kaip
daiktinį įrodymą ir įrodinėjo, kad šuo pats pasileisti negalėjo, bet policijos
pareigūnai šią virvę prijungti prie bylos atsisakė. Dėl šios priežasties
kasatorius ją savo iniciatyva pateikė tyrėjai su antkakliu, kuriuo buvo
pririštas šuo, ir nuotraukas,
darytas iki įvykių su vaikais, iš kurių matosi, kad tai ta pati virvė ir antkaklis. Ikiteisminio
tyrimo pareigūnai netikrino versijos, kad šunį galėjo paleisti kiti piktavaliai ar pajuokauti norėję asmenys ar patys vaikai,
kurie šį šunį žinojo nuo jo mažens ir
su juo žaisdavo, erzindavo, todėl jo
nebijojo. Teismas neįvertino dalies
objektyvių ir nesuinteresuotų liudytojų R. R., V. B. parodymų, kad šuo prisileisdavo pašalinius asmenis, todėl
galėjo būti jų paleistas. Tai, kad minėti asmenys galėjo prie
šuns prieiti ir jį vesti, patvirtina, kad šuo nebuvo agresyvus. Liudytoja
J. T., matyt, dėl kažkokių jai žinomų išskaičiavimų melagingai liudijo,
kad gyvena nuo 1996 m. ir kasatoriaus šuo
nuo to laiko gąsdindavo vaikus, nors šis šuo įsigytas tik 2006 metais. Kasatoriui tikėtina, kad ji ir kiti liudytojai jo šunį
painioja su kitoje gatvės pusėje kaimynų laikomu panašiu šunimi. Be to, tarp kasatoriaus ir namo (duomenys neskelbtini)
Telšiuose gyventojų nuolat vyksta
ginčai dėl kasatoriaus žemės sklypo, kuriuo jie
savavališkai naudojasi, o miesto seniūnija neleidžia kasatoriui užtverti tvoros nuo jų, todėl dalies
liudytojų parodymai gali būti neteisingi ir melagingi, siekiant jam pakenkti. Teismas pacitavo, tačiau tinkamai neįvertino ir neatsižvelgė į liudytojo M. F.
parodymus, kad 2008 m. birželio 4 d. jam būnant pas kasatorių per kiemą praėjo
du nepažįstami vyriškiai, kuriems nuėjus paaiškėjo, kad šuo yra paleistas ir
pradėjo šaukti vaikai. Kasatorius įsitikinęs, kad yra nuteistas nepagrįstai, byloje surinkti įrodymai įvertinti pažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimus, o šuo abiem
inkriminuotos nusikalstamos veikos atvejais buvo paleistas trečiųjų asmenų,
kurie nenustatyti, nors tokius prašymus ikiteisminio tyrimo metu jis ne kartą
reiškė.
Kasatorius taip pat pažymi, kad pagal BPK 407
straipsnio nuostatas nusikalstama veika, numatyta BK 139 straipsnio 1 dalyje,
priskiriama veikoms, dėl kurių procesas vyksta privataus kaltinimo
tvarka. Ikiteisminis tyrimas privataus kaltinimo bylose neatliekamas ir procesas pradedamas paduodant skundą ar pareiškimą pirmosios
instancijos teismui. Pagal BPK 409 straipsnio 1 dalį,
ikiteisminį tyrimą turi teisę pradėti prokuroras, jeigu konstatuojama bent viena iš šių aplinkybių: veika turi
visuomeninę reikšmę arba žala buvo padaryta asmeniui, kuris dėl
svarbių priežasčių negali ginti savo teisėtų interesų. BPK 408 straipsnio 2
dalyje nurodyta, kad jeigu nukentėjusysis dėl nepilnametystės, fizinių ar
psichinių trūkumų negali pasinaudoti visomis nukentėjusiojo
teisėmis, paduoti pareiškimą ir palaikyti kaltinimą teisme gali
ir jo teisėtas atstovas. Dėl šių aplinkybių aiškinimo ir
taikymo tvarkos išsamiai ir plačiai yra pasisakyta Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarime „Dėl privataus kaltinimo ir dėl asmens,
kurio atžvilgiu atsisakyta kelti baudžiamąją bylą, teisės
apskųsti prokuroro nutarimą“. Kasatorius mano, kad šioje byloje nebuvo jokio pagrindo pradėti ikiteisminio tyrimo. Ši byla jokios ypatingos visuomeninės reikšmės neturi. Nukentėjusieji turi savo
įstatyminius atstovus tėvus, juos atstovavo advokatas, už kurio paslaugas pagal nuosprendį ir nutartį kasatorius turi apmokėti. Be to, galiojančiais įstatymais nukentėjusiems asmenims garantuojama ir nemokama valstybės
teisinė pagalba. Akivaizdu, kad prokuroras gynė iš esmės privatų
interesą, nesant BPK 407 straipsnyje numatytų pagrindų. Buvo
pradėtas ikiteisminis tyrimas, byla su kaltinamuoju aktu perduota teismui ir išnagrinėta priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Taip pažeistos kasatoriaus teisės į tinkamą padarytos ar nepadarytos veikos
tyrimo procesą, atimta galimybė pasinaudoti BPK 413
straipsnyje numatytu tik privataus kaltinimo bylų procesui būdingu sutaikinimo institutu. Apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo
neištaisė, nors to buvo prašoma, ir padarė faktinėms aplinkybėms ir BPK XXX skyriaus
nuostatoms prieštaraujančią išvadą, kad
nukentėję asmenys yra mažamečiai, o jų atstovės pagal įstatymą yra tik vidurinio išsilavinimo ir neturėdamos aukštojo, o
tuo labiau teisinio, išsilavinimo nebūtų
galėjusios tinkamai atstovauti savo vaikų interesų. Skundžiamų sprendimų motyvais ir išdėstytais
argumentais iš esmės yra toleruojamas BPK
pažeidimas, kuris yra esminis, nes kai kurie proceso dalyviai priskirti privilegijuotų kategorijai ir šiuo
pažeidimu suvaržytos kasatoriaus procesinės teisės ir įstatymo suteiktos galimybės, todėl, vadovaujantis
BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punktu, baudžiamoji byla dėl BK 139 straipsnio 1 dalyje
numatytos veikos padarymo turi būti
nutraukta. Kasacinės instancijos teismui turint kitą nuomonę dėl BPK pažeidimo,
turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis,
nes kasatoriaus kaltė dėl inkriminuotų nusikaltimų padarymo neįrodyta ir
grindžiama tik prielaidomis.
Nuteistojo V. S. M.
kasacinis skundas atmestinas. Nukentėjusiojo G. M. atstovės pagal įstatymą ir
civilinės ieškovės V. M. kasacinis skundas tenkintinas. Nukentėjusiojo E. L.
atstovės pagal įstatymą ir civilinės ieškovės L. L. kasacinis skundas tenkintinas
iš dalies.
Dėl nuteistojo V. S. M. kasacinio skundo
Dalis nuteistojo paduoto skundo
argumentų paliktini nenagrinėti, nes kasatorius jais iškelia ne teisės, bet
faktų klausimus. Skunde nesutinkama su bylą nagrinėjusių teismų nustatytais
faktais ir teigiama, kad buvusių įvykių tikrosios aplinkybės yra kitokios,
todėl ir jų teisinis vertinimas nebuvo teisingas. BPK 376 straipsnio 1 dalis
nustato, kad teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, nuosprendžius ir nutartis,
dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad
šioje baudžiamojo proceso stadijoje nauji faktai nenustatinėjami, faktinės
aplinkybės netiriamos, įrodymai nerenkami ir iš naujo nevertinami. Tą atliko
pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, įgyvendindami savo kompetenciją
atlikti tyrimą ir įvertinti įrodymus. Dėl šios priežasties nenagrinėtini
kasatoriaus argumentai, kad nukentėjusiuosius apkandžiojo ne jo šuo, kuris
kiekvienu atveju buvo gerai pririštas ir nutrūkti negalėjo, nebent jį būtų
paleidę kiti piktavaliai asmenys; kad jo šuo nebuvo agresyvus ir vaikai jo
nebijojo; kad liudytojai galėjo supainioti jį su panašiu kaimynų šunimi; kad
kai kurie liudytojai dėl vykstančių konfliktų galėjo duoti melagingus parodymus
prieš kasatorių ir pan.
Atmestini ir skundo argumentai,
kad procesas šioje byloje turėjo vykti tik BPK 407 straipsnyje nustatyta
privataus kaltinimo tvarka, nes, kaip teigia kasatorius, nėra nustatyta BPK 409
straipsnyje nurodytų sąlygų, kurioms esant procesas vyksta bendra tvarka ir
atliekamas ikiteisminis tyrimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006
m. sausio 16 d. nutarimo „Dėl privataus kaltinimo ir dėl asmens, kurio
atžvilgiu atsisakyta kelti baudžiamąją bylą, teisės apskųsti prokuroro
nutarimą“ konstatuojamosios dalies III skyriaus 15.1 punkte nurodyta, kad BPK 409
straipsnio 1 dalyje vartojama formuluotė „dėl svarbių priežasčių negali ginti
teisėtų savo interesų“ yra labai talpi. Ji apibūdina labai įvairias situacijas,
būtent tokias, kai asmuo pats arba per teisėtą savo atstovą apskritai negali
išreikšti valios ginti savo teisėtus interesus ir (arba) negali pats arba per
teisėtą savo atstovą atlikti tam tikrų veiksmų (imtis kitų priemonių), kuriais
šiuos savo teisėtus interesus imtųsi ginti (pavyzdžiui, dėl fizinės ar
psichinės negalios, teisinio subjektiškumo nebuvimo ir t. t.), ir tokias, kai
asmuo nors ir gali pats arba per teisėtą
atstovą išreikšti valią ginti savo teisėtus interesus ir gali atlikti tam
tikrus veiksmus, kuriais šiuos savo teisėtus interesus imtųsi ginti, tačiau šių
veiksmų ar kitų priemonių objektyviai negali pakakti, kad tie interesai būtų
apginti. Taip gali būti, pavyzdžiui, dėl negalėjimo gauti reikalingą informaciją, neturėjimo teisės
atlikti reikalingus proceso veiksmus ir t. t. Nutarimo konstatuojamosios dalies
III skyriaus 15.2 punkte nurodyta, kad BPK 409
straipsnio 1 dalyje vartojama formuluotė „nusikalstamos veikos turi visuomeninę
reikšmę“ taip pat yra talpi. Ji yra
sietina ne su kuriuo nors vienu nusikalstamos veikos požymiu ar keliais iš jų
(pavyzdžiui, su nukentėjusiojo pareigomis ar socialiniu statusu, su
nusikalstamos veikos sukeltu atgarsiu visuomenėje ir t. t.), bet su įvairiais nusikalstamos veikos
požymiais ir įvairiomis jos padarymo aplinkybėmis. Sprendžiant, ar nusikalstama
veika turi visuomeninę reikšmę, kiekvienu atveju būtina įvertinti, kokie
padariniai visuomenei, valstybei ir teisinei sistemai galėtų atsirasti, jeigu
dėl šios veikos ir dėl kitų analogiškų
veikų baudžiamasis procesas nebūtų pradėtas. Šio nutarimo konstatuojamosios
dalies III skyriaus 15.3. punkte nurodyta, kad BPK 409
straipsnio 1 dalies nuostatos įtvirtina prokuroro, turinčio konstitucinę priedermę
ginti asmens teises bei teisėtus interesus (Konstitucijos 118 straipsnio 2
dalis), nekvestionuojamą pareigą pradėti baudžiamąjį procesą visais atvejais,
kai BPK 407
straipsnyje nurodyta nusikalstama veika: 1) turi
visuomeninę reikšmę, - nesvarbu, yra ar nėra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo
pareiškimas; 2) padaryta
žala asmeniui, kuris apskritai negali pats arba per teisėtą savo atstovą
išreikšti valios ginti savo teisėtus interesus ir (arba) negali pats arba per
teisėtą atstovą atlikti tam tikrų veiksmų (imtis kitų priemonių), kuriais šiuos
savo teisėtus interesus imtųsi ginti, - nesvarbu, yra ar nėra nukentėjusiojo
skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas; 3) padaryta
žala asmeniui, kuris gali pats arba per teisėtą savo atstovą išreikšti valią
ginti savo teisėtus interesus ir yra ją išreiškęs, nustatyta tvarka kreipęsis į
kompetentingą instituciją ar pareigūną,
tačiau to objektyviai negali pakakti, kad tie interesai būtų apginti. Tokios sąlygos
šioje byloje nustatytos. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje įvertinta
nukentėjusiųjų mažametystė, jų atstovių pagal įstatymą galimybės ginti
atstovaujamųjų teisėtus interesus, ir padaryta išvada, kad šiuo konkrečiu
atveju jos nepakankamos. Be to, nusikalstamos veikos buvo kartojamos, sudaro
realiąją nusikaltimų sutaptį, yra padarytos prieš nukentėjusius mažamečius
asmenis, todėl siekiant apginti šalia gyvenančių asmenų, tarp jų ir vaikų,
interesus buvo visos sąlygos pradėti baudžiamąjį procesą bendra tvarka pagal
prokuroro reikalavimą.
Kitas nuteistojo skunde nurodytas
argumentas, kad valstybinis kaltinimas procese atėmė galimybę pasinaudoti tik
privataus kaltinimo bylų procesui būdingu proceso šalių susitaikymo institutu,
atmestinas kaip deklaratyvus ir grindžiamas neteisingu įstatymo aiškinimu. Baudžiamojo
proceso, vykdomo bendra tvarka, metu tam tikromis sąlygomis yra numatyta galimybė
proceso šalims susitaikyti. Tai reglamentuoja BK 38 straipsnio nuostatos. Šioje
baudžiamojoje byloje nuteistasis, sprendžiant pagal bylos dokumentus, tokia
galimybe nepasinaudojo ir noro taikytis su nukentėjusiaisiais BK 38 straipsnio
tvarka neišreiškė.
Pagal
tas faktines aplinkybes, kurias nustatė bylą išnagrinėję pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismai, V. S. M. padaryti nusikaltimai kvalifikuoti
teisingai. Pirmosios instancijos teismas jo kaltę laikė įrodyta baudžiamosios
bylos medžiaga, nukentėjusiųjų ir jų įstatyminių atstovių, liudytojų E. M.,
G. P., A. B. parodymais, kad V. S. M. šuo 2008 metų
pradžioje buvo rišamas nusidėvėjusia virve ir dažnai pasileisdavo, o 2008 m.
gegužės 19 d. ir birželio 2 d. įkando mažamečiams G. M. ir E. L. Tai patvirtinta
kitais objektyviais duomenimis: Telšių apskrities Valstybinės maisto ir
veterinarijos tarnybos gautais pranešimais apie netinkamą šuns laikymą,
pranešimų registracijos duomenimis iš Telšių apskrities VPK, kad Telšių m. po (duomenys neskelbtini) namo kiemą
bėgioja didelis palaidas šuo, kad šuo įkando vaikams. Teismas konstatavo, kad
nuo 2007 m. kovo 24 d., kai šuo įkando liudytojai G. P., V. S. M.
nesiėmė jokių papildomų priemonių, kad šuo nenutrūktų. Teismas nenustatė jokių
objektyvių duomenų, kad šunį tyčia visais atvejais galėjo paleisti pašaliniai
asmenys. Be to, visi apklausti liudytojai patvirtino, kad šuo buvo piktas ir
nepažįstami asmenys prie jo neprieidavo, o vaikų šuo nemėgo. Ši kaltinamojo
versija dėl trečiųjų asmenų piktavališkų veiksmų paleidžiant šunį atmesta. Kaltinamasis
virvę su antkakliu pateikė tyrėjai tik ikiteisminio tyrimo pabaigoje 2009 m.
kovo 17 d. Nukentėjusiojo įstatyminė atstovė V. M., patys nepilnamečiai
nukentėjusieji ir liudytoja J. T. kategoriškai tvirtino, kad tai ne ta virvė,
nes tuo laikotarpiu, kai įkando vaikams, šuo buvo rišamas nušiurusia virve. Įvertinęs
tai, teismas V. S. M. pateiktos virvės
su antkakliu šioje baudžiamojoje byloje nepripažino daiktiniu įrodymu. Byloje įrodyta,
kad vaikams įkando jo laikomas vokiečių aviganio mišrūnas šuo. V. S. M.,
atsižvelgdamas į savo šuns veislę, amžių, fiziologines savybes ir ypatumus,
privalėjo užtikrinti, kad šio gyvūno auginimas ir laikymas nekeltų grėsmės
žmonių sveikatai, laikyti jį tinkamai pririštą arba uždarytą voljere, kaip tai
numato Gyvūnų auginimo ir laikymo Telšių rajone taisyklės, patvirtintos Telšių
rajono savivaldybės 2003 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. 041. Tačiau V. S. M.
elgėsi neapdairiai, nusikalstamai nerūpestingai ir neužtikrino tinkamo pririšimo
ar neuždarė šuns į voljerą. Netinkamai pririštas ir dėl to galėjęs nutrūkti šuo
išsilaisvinęs apkandžiojo nukentėjusiuosius G. M. ir E. L. Jiems padarytų sužalojimų sunkumą patvirtino
specialisto išvados. Teismų sprendimuose nustatytų aplinkybių visuma leidžia
daryti išvadą, kad V. S. M. veikos teisingai kvalifikuotos taikant BK
139 straipsnio 1 dalį.
Dėl teisės taikymo įvertinant nukentėjusiesiems atlygintiną neturtinę žalą
Nukentėjusiųjų atstovių pagal
įstatymą ir civilinių ieškovių kasaciniuose skunduose ginčijamas
apeliacinės
instancijos teismo sprendimas sumažinti kiekvienam iš nukentėjusiųjų pirmosios
instancijos teismo nuosprendžiu priteistas po 6000 Lt dydžio sumas kaip neturtinės
žalos atlyginimą atitinkamai iki 2000 Lt kiekvienam. Kasatorės teigia, kad toks
sprendimas priimtas neatsižvelgus į bylos aplinkybių visetą, kuris atskleidžia
nukentėjusiųjų patirtus fizinius ir psichinius išgyvenimus, stresą, išliekantį
apsunkintą socialinį bendravimą ir kt., taip nukrypstant kaip nuo įstatymo
nuostatų, taip ir nuo susiklosčiusios teismų praktikos. Šie skundų argumentai
pagrįsti.
Pirmosios
instancijos teismas, spręsdamas atlygintinos neturtinės žalos klausimą, atsižvelgė į keletą tokiam
sprendimui svarbių kriterijų, susijusių tiek su nukentėjusiaisiais, tiek ir su
nuteistuoju. Įvertintas nukentėjusiojo G. M. amžius, patirtas fizinis skausmas
dėl padaryto sužalojimo, jo dvasiniai išgyvenimai - išgąstis, nepatogumai dėl
kojos subjaurojimo ir kt. Įvertintas ir kito nukentėjusiojo E. L. amžius,
patirtas fizinis skausmas dėl padaryto sužalojimo, jo dvasiniai išgyvenimai -
išgąstis, psichologinis stresas, dėl ko atsirado emocijų sutrikimas, kitokie nepatogumai.
Atsižvelgta į kaltinamojo V. S. M. amžių, fizinę sveikatą, turtinę
padėtį. V. M. civilinis ieškinys
dėl neturtinės žalos priteisimo tenkintas iš dalies, o L. L. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos
priteisimo tenkintas visiškai ir priteista kiekvienam nukentėjusiajam po 6000 Lt
neturtinei žalai atlyginti.
Apeliacinės instancijos teismas,
nurodęs, kad nukentėjusiesiems padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas,
ypatingų neigiamų liekamųjų reiškinių nukentėjusiųjų sveikatai ar jų
socialiniam brendimui dėl padaryto sužalojimo neatsirado, taip pat atsižvelgęs
į tai, kad V. S. M. padaryti nusikaltimai priskiriami nesunkių nusikaltimų
kategorijai bei laikomi padarytais dėl neatsargumo, nuteistasis nedirba, yra
antros grupės invalidas, kiekvienam iš nukentėjusiųjų priteisto neturtinės žalos
atlyginimo dydį sumažino iki 2000 Lt.
Bylą nagrinėjusių teismų sprendimų turinys
rodo, kad įstatymų principinės nuostatos, reglamentuojančios nusikaltimais ar
baudžiamaisiais nusižengimais padarytos žalos atlyginimo klausimus, teismams
žinomos, tačiau pritaikytos nevienodai. Tokiu atveju teisės taikymo vertinimui
itin svarbus yra teismų praktikos kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama,
jog nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas
vadovaujantis CK nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų
teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (kasacinės nutartys Nr. 2K-209/2007;
2K-420/2007; 2K-114/2008 ir kt.). Neturtinė žala yra padaroma nematerialioms
vertybėms, todėl jos piniginis įvertinimas ir kompensavimas yra sąlyginio
pobūdžio. Pinigine kompensacija siekiama ne nubausti žalą padariusį asmenį, o
kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiam asmeniui atsiradusias negatyvias
pasekmes (kasacinės nutartys Nr.2K-669/2006; 2K-209/2007). Paprastai, nustatant
neturtinės žalos dydį bylose, kuriose neturtinę žalą patiria nepilnamečiai ar
mažamečiai asmenys, atsižvelgiama į jų amžiaus grupės asmenims būdingus fizinės
ir psichinės raidos ypatumus, socialinę brandą, situacijos suvokimo laipsnį,
reakciją į prieš jį padarytą nusikalstamą veiką, jos įtaką nukentėjusiojo
fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi, asmenybės
formavimuisi. Šioje konkrečioje byloje tikslesnį vertinimą padarė pirmosios
instancijos teismas. Jo sprendimas priteisti kiekvienam iš nukentėjusiųjų po 6000
Lt neturtinės žalos atlyginimo motyvuotas ir atitinka teismų praktiką.
Analogiškoje situacijoje, kai tinkamai neprižiūrėtas šuo užpuolė ir apkandžiojo
suaugusį žmogų, dėl ko jis patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą, apylinkės
teismas nukentėjusiajam priteisė 6000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą.
Tokį sprendimą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko galioti (kasacinė
nutartis Nr. 2K-352/2009). Beje, nurodytoje byloje tokio dydžio neturtinės
žalos atlyginimui pritarė ir Šiaulių apygardos teismas 2009 m. vasario 26 d.
nutartimi. O šioje byloje, kuri apeliacine tvarka išnagrinėta vėliau, 2009 m.
gruodžio 10 d., Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegija dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio priėmė kitokį sprendimą. Tai
verčia manyti, kad nebuvo pakankamai įsigilinta nei į faktus, nei į įstatymą
bei jo taikymo praktiką. Jau vien įrašas apeliacinėje nutartyje apie tai, kad
neatsargūs nusikaltimai priskiriami nesunkių nusikaltimų kategorijai, rodo, kad
išleistos iš akių BK 11 straipsnio 2 dalies nuostatos. Atsižvelgiant į tai,
apeliacinės instancijos teismo nutartis keistina, panaikinant tą jos dalį, kuria
nutarta sumažinti atlygintinos neturtinės žalos dydžius.
Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti
Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, kaip
numatyta BPK 106 straipsnio 2 dalyje,
pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį teismas turi teisę
nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas
išlaidas advokato, kuris dalyvavo kaip nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo
atstovas, paslaugoms apmokėti. Kartu šiame įstatyme nurodyta, jog teismas,
atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nepriteisti ar jų
dydį sumažinti. Teismas nurodė, jog Baudžiamojo
proceso įstatymas bei CK 6.249 – 6.251, 6.263 straipsniai grindžiami visiško
žalos (nuostolių) atlyginimo principu, ypatingai tuomet, kai žala (nuostoliai)
padaryta nusikalstama veika. Tačiau šis principas draudžia nesąžiningai
pelnytis, dirbtinai ,,išpučiant“ advokato, kaip nukentėjusiojo atstovo,
honoraro sumą. Sprendžiant nukentėjusiojo (civilinio ieškovo) turėtų jo
pasamdyto advokato teisinei pagalbai apmokėti išlaidų atlyginimo (priteisimo iš
nuteistojo) klausimą, būtina atsižvelgti į kaltinamojo padarytos nusikalstamos
veikos sunkumą, kaltės laipsnį ir pobūdį, jo ir artimiausių šeimos narių
turtinę padėtį, nukentėjusiajam padarytos žalos pobūdį ir dydį, nukentėjusiojo
turtinę padėtį ir kt. Teismas įvertino, kad byla nėra sudėtinga, L. L.
atstovavęs advokatas dalyvavo dviejuose teisiamuosiuose posėdžiuose. Atsižvelgta
į V. S. M. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir sunkumą, faktinį ir teisinį
sudėtingumą, pačios bylos sudėtingumą ir apimtį, teisinės pagalbos teikimo
trukmę ir advokato veiksmų kiekį bei mastą. Padaryta išvadą, kad L. L. už
teisinę pagalbą sumokėti honorarai advokatui neatitinka protingumo, teisingumo
kriterijų. Prašomų priteisti proceso išlaidų už advokato paslaugas dydžio
nustatymo pagrindu teismas laikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m.
sausio 22 d. nutarimu Nr. 69 numatytas advokatams, kurie prireikus teikia
antrinę teisinę pagalbą, mokamo užmokesčio dydį, šioje byloje pagal
apskaičiavimus sudarantį 640 Lt ir apimantį 16 valandų nukentėjusiojo,
civilinio ieškovo interesų atstovavimą baudžiamojoje byloje. Taigi, atsižvelgęs
į išdėstytas aplinkybes, nuteistojo ir nukentėjusiųjų bei jų šeimų narių
turtinę padėtį, civilinį ieškinį, teisinės pagalbos būtinumo pagrindą ir apimtį
procese, į L. L. sumokėtą pinigų sumą advokatui, siekiant abiejų pusių turtinių
interesų pusiausvyros, teisingumo ir protingumo principų įgyvendinimo,
civilinei ieškovei L. L. apylinkės teismo priteistą per didelę išlaidų advokato
paslaugoms apmokėti sumą apeliacinės instancijos teismas sumažino iki 1500 Lt.
Toks sprendimas išsamiai argumentuotas. Įžvelgti jame esminį BPK nuostatų
pažeidimą nėra pagrindo. Kasatorės L. L. skunde išdėstyti teiginiai apie atimamą
galimybę pasinaudoti profesionalia advokato pagalba šiuo konkrečiu atveju yra
deklaratyvūs. Atitinkama pagalba šiuo konkrečiu atveju buvo suteikta. Kadangi
šis skundas iš dalies tenkinamas, už jo parengimą advokatui kasatorės sumokėti
450 Lt jai priteistini iš nuteistojo V. S. M.
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo,
kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 ir 6
punktais,
n u t a r i a:
Nuteistojo V. S. M. kasacinį
skundą atmesti.
Šiaulių apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 10 d. nutartį
pakeisti: panaikinti nutarties dalį, kuria iš nuteistojo V. S. M. nukentėjusiesiems
G. M., gim. (duomenys neskelbtini),
ir E. L., gim. (duomenys neskelbtini),
priteista po 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir šioje dalyje palikti
galioti Telšių rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nuosprendį.
Kitą nutarties dalį palikti
nepakeistą.
Iš nuteistojo V. S. M. priteisti
civilinei ieškovei L. L. 450 Lt
proceso išlaidų už advokato paslaugas kasaciniam skundui surašyti.
Teisėjai Benediktas
Stakauskas
Alvydas
Pikelis
Egidijus Bieliūnas