Civilinė byla Nr. e2A-476-302/2021

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00301-2020-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.3; 2.1.2.4.2.6; 2.1.2.4.2.7; 2.6.29.4

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 12 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Astos Radzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių D. D. ir uždarosios akcinės bendrovės „LITVESTA“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2733-661/2020 pagal ieškovių D.D. ir uždarosios akcinės bendrovės „LITVESTA“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „SOSCREDIT“ dėl dalies 2018 m. kovo 13 d. paskolos sutarties, 2018 m. rugpjūčio 28 d. susitarimo sąlygų, 2018 m. rugpjūčio 28 d. išduoto vekselio bei 2018 m. spalio 26 d. vykdomojo įrašo pakeitimo ar pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė draudimo brokerių bendrovė „RDD“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovės D. D. ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „LITVESTA“ ieškiniu prašė: pripažinti negaliojančiu 2018 m. rugpjūčio 28 d. susitarimo dėl skolos grąžinimo (toliau – Susitarimas) 1.1 papunktį; pakeisti Susitarimo 1.2 papunktį, pakeičiant jame nurodytą 15 000 Eur sumą į 14 859,59 Eur sumą, ir jį išdėstyti taip: „1.2. 14 859,59 Eur – pagrindinės skolos (gautos ir negrąžintos paskolos sumos) be palūkanų (kurios nurodytos 1.3 p.) pagal UAB „LITVESTA“ ir UAB „SOSCREDIT“ 2018 m. kovo 13 d. sudarytą paskolos sutartį Nr. 180313-1492 (toliau – Paskolos sutartis)“; sumažinti Paskolos sutartyje ir Susitarime dėl skolos grąžinimo nustatytas palūkanas nuo 24 proc. per metus iki 7 proc. per metus; pakeisti Susitarimo 1.3 papunktį, pakeičiant jame nurodytą 8 289,90 Eur sumą į 475,91 Eur, ir išdėstyti jį taip: „1.3 475,91 Eur – palūkanų pagal aukščiau nurodytą (1.2. p.) Paskolos sutartį (jos 2.1.1)“; pripažinti negaliojančiu 2018 m. rugpjūčio 28 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, notarinio registro Nr. 6407 (toliau – Vekselis), dalyje dėl 66 490,20 Eur sumos ir nustatyti, kad Vekselio suma yra 15 355,50 Eur; pakeisti 2018 m. spalio 26 d. vykdomajame įraše Nr. TPV-9679 (toliau – Vykdomasis įrašas) nurodytą išieškotiną sumą iš 81 845,70 Eur į tikrąją įsiskolinimo sumą – 15 355,50 Eur; tenkinus pirmiau nurodytus reikalavimus, taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės UAB „SOSCREDIT“ ieškovei UAB „LITVESTA“ 66 234,33 Eur neteisėtai išieškotą sumą.

2.       Ginčydamos šalių sudarytą Susitarimą, ieškovės rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.89 straipsnio 1 dalimi – sandoris sudarytas fizinio asmens, kuris, nors buvo veiksnus, tačiau sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, CK 1.90 straipsniu – suklydus dėl sandorio esmės, bei CK 1.91 straipsniu – dėl apgaulės. Nurodė, kad, susipažinusios su civilinėje byloje Nr. e2-2336-599/2020 atsakovės pareikštais reikalavimais, nustatė, jog atsakovės vienašališkai parengtame Susitarime nurodyta ženkliai didesnė UAB „LITVESTA“ įsiskolinimo suma nei bendrovė buvo atsakovei skolinga Susitarimo pasirašymo dieną. Ieškovių teigimu, Susitarimo sudarymo metu ieškovė D. D. buvo suklaidinta atsakovės. Ieškovė D. D. pasitikėjo atsakovės sąžiningumu ir pasirašė jos vienašališkai parengtą Susitarimą bei reikalaujamą pasirašyti Vekselį. Susitarimo pasirašymo metu ieškovė D. D. (kuri buvo ir yra UAB „LITVESTA“ direktorė), sirgo sunkios formos depresija, ieškovę kamavo pasikartojančios panikos atakos (priepuoliai), adaptacijos sutrikimas. Dėl ligos paūmėjimo ir susilpnėjusios sveikatos ieškovė neturėjo galimybės tinkamai išanalizuoti teikiamus pasirašyti dokumentus, todėl pasirašė atsakovės parengtą Susitarimą. Ieškovės taip pat tvirtino, kad Paskolos sutartyje nustatytos 24 proc. dydžio palūkanos yra neprotingai didelės.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. lapkričio 11 d. ieškovių D. D. ir UAB „LITVESTA“ ieškinį atmetė ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

4.       Teismas nustatė, kad atsakovė 2017 m. birželio 28 d. suteikė ieškovei UAB „LITVESTA“ 30 000 Eur paskolą, tą pačią dieną atsakovė suteikė su ieškove susijusiai įmonei UADBB „RDD“ 24 000 Eur paskolą, 2018 m. kovo 13 d. atsakovė suteikė ieškovei UAB „LITVESTA“ 15 000 Eur paskolą. Byloje nėra įrodymų, kad nurodytos paskolos buvo grąžintos iki sutartyse nurodytų terminų.

5.       2018 m. kovo 2 d. šalys sudarė preliminarią sutartį (toliau – Preliminari sutartis), pagal kurią UAB „LITVESTA“, be kita ko, įsipareigojo iki Perleidimo sutarties sudarymo termino pabaigos įgyti nuosavybę į turtą (negyvenamąsias patalpas administracinės – prekybos patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) (toliau – Turtas), Perleidimo sutartis turėjo būti sudaryta ir nuosavybė į Turtą perduota UAB „SOSCREDIT“ per 3 darbo dienas po to, kai ji atliks 4.2.2 papunktyje nurodytą mokėjimą, tačiau visais atvejais iki 2018 m. rugsėjo 1 d; šalys taip pat susitarė, kad Turto perleidimo kaina, kuri bus nurodyta Perleidimo sutartyje, bus 294 000 Eur, o kainos dalis, sudaranti 58 555,80 Eur sumą, sumokama per 3 dienas po šios sutarties sudarymo, lėšas pervedant į UAB „LITVESTA“ banko sąskaitą. Atsakovė 2018 m. kovo 5 d. pervesdama minėtą 58 555,80 Eur sumą į UAB „LITVESTA“ sąskaitą, sudengė ieškovės UAB „LITVESTA“ skolas. Po šių atsakovės veiksmų, ieškovės atsakovei jokių pretenzijų nereiškė. 2018 m. rugpjūčio 28 d. buvo sudarytas Susitarimas dėl skolos grąžinimo. Susitarime nurodytų prievolių tinkamam įvykdymui užtikrinti laidavo ieškovė D. D., kuri 2018 m. kovo 14 d. išdavė paprastąjį neprotestuotiną vekselį 15 000 Eur sumai, o UAB „LITVESTA“ 2018 m. rugpjūčio 28 d. išdavė vekselį 81 845, 70 Eur sumai.

6.       Šios aplinkybės, teismo nuomone, suponuoja išvadą, kad ieškovės sutiko su paskolų sutarčių sąlygomis bei jų vykdymu, todėl 2018 m. rugpjūčio 28 d. sudarė ginčijamą Susitarimą, kuriame numatė, jog nuo pagrindinės skolos sumos (73 555,80 Eur) bus skaičiuojamos 24 proc. metinės palūkanos iki galutinio paskolos grąžinimo momento (įskaitant skolos priteisimo ir išieškojimo laikotarpį), o tinkamo prievolių nevykdymo atveju bus skaičiuojami 0,2 proc. dydžio delspinigiai nuo pradelstos mokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną (Susitarimo 4 punktas).

7.       Pasisakydamas dėl sandorių ginčijimo CK 1.89 straipsnio pagrindu, teismas nurodė, kad į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog ieškovė D. D. yra UAB „LITVESTA“ vadovė ir akcininkė, buvo UADBB „RDD“ vadovė ir akcininkė (UADBB „RDD“ vykdė licencijuojamą draudimo brokerio veiklą, tačiau 2017 m. gruodžio mėn. Lietuvos bankas panaikino licenciją. Be to, civilinėje byloje Nr. e2-9970-1012/2019 teismas yra nustatęs, kad D. D. nuolatos vykdė įprastą komercinę veiklą su UADBB „Capital insurance“, ir, jos pačios teigimu, nuolatos sudarinėjo ir vykdė sandorius tuo pačiu laikotarpiu, kai buvo sudaromi ir vykdomi ginčo sandoriai. Įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas sprendė, kad ieškovė D. D. neįrodė, jog, būdama veiksni, sandorių sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti.

8.       Teismo nuomone, pirmiau nustatytos aplinkybės patvirtina ir tai, kad ieškovė D. D. turi pakankamai patirties sudaryti sandorius ir įvertinti jų pasekmes. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovės pradėjo ginčyti sandorius tik tada, kai atsakovė kreipėsi į teismą su prašymu priteisti skolą. Tokį ieškovių elgesį teismas vertino kaip didelį nerūpestingumą arba nesąžiningumą. Vertindamas suklydimo galimybę, teismas šiuo atveju atsižvelgė ir į tai, kad ieškovės su atsakove laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 28 d. sudarė ne vieną paskolos sutartį iš esmės tomis pačiomis sąlygomis.

9.       Įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, tai, kad Susitarimas buvo sudarytas dėl skolų sumokėjimo ieškovei nevykdant Paskolos ir Preliminarios sutarties sąlygų, tai, kad bendradarbiaujant su atsakove kitos sutartys buvo sudaromos iš esmės tomis pačiomis sąlygomis bei tai, jog sutartyse ieškovės ne kartą patvirtino, kad šioje byloje ginčijamos sąlygos atitinka šalių valią, teismas sprendė, kad ieškovės neįrodė ir to, jog jų atžvilgiu buvo panaudota apgaulė.

10.       Pasisakydamas dėl 24 proc. metinių palūkanų dydžio, teismas pažymėjo, kad šalys dėl palūkanų dydžio tarėsi sudarydamos Paskolos sutartį, tokios pat palūkanos nustatytos ir sudarant Susitarimą, Preliminarią sutartį bei kitas sutartis, be to, pati atsakovė skolinosi brangiau nei bankai, kas ir sąlygojo aukštesnės palūkanų normos taikymą, todėl, teismo vertinimu, ieškovės neturi pagrindo teigti, jog tokia palūkanų norma buvo joms netikėta. Šalys dėl palūkanų normos susitarė laisva valia, todėl teismas nematė pagrindo sumažinti Susitarime ir Paskolos sutartyje nustatytą palūkanų dydį.

11.       Atsižvelgdamas į tai, kad šalys pačios Susitarime numatė 0,2 proc. dydžio delspinigius, į tai, jog abi šalys yra bendrovės siekiančios pelno, į tai, kad šalis siejo komerciniai verslo santykiai (ne vartojimo), bei į tai, jog ieškovės, sudarydamos ginčo sandorius, pačios turėjo įsivertinti, ar numatytos netesybos yra protingos ir ar jos nepažeidžia jų interesų, teismas netenkino ir ieškovių reikalavimo sumažinti delspinigius.

12.       Konstatavęs, kad ieškovės laidavimas ir Vekselio išdavimas atitiko šalių valią ir interesus, teismas sprendė, jog nėra pagrindo panaikinti 2018 m. rugpjūčio 28 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, taip pat nėra pagrindo keisti 2018 m. spalio 26 d. vykdomojo įrašo Nr. TPV-9679 ir taikyti restituciją.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13.       Apeliaciniame skunde ieškovės D. D. ir UAB „LITVESTA“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 11 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, bei priteisti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtas bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

13.1.                      Sistemiškai aiškinant Preliminariosios sutarties nuostatas, darytina išvada, kad visa suma pagal Preliminarią sutartį atsakovės ir UAB „LITVESTA“ susitarimu turėjo būti skirta padengti UAB „LITVESTA“ įsipareigojimus UAB „Swedbank lizingas“, kuriai priklausė pagal Preliminariąją sutartį sutartas atsakovei parduoti Turtas. Būtent šiame kontekste teismas ir turėjo vertinti atsakovės UAB „SOSCREDIT“ elgesį. Atsakovei išmokėjus 58 585,80 Eur sumą pagal Preliminariosios sutarties 4.2.1 papunktį, ši suma, nesant jokio UAB „LITVESTA“ ar jos atstovų nurodymo, vos po kelių minučių buvo atgal pervesta pačiai atsakovei UAB „SOSCREDIT“ neva dengiant skolas pagal kitas sutartis. Tokiais veiksmais atsakovė atėmė galimybę ieškovei šias lėšas panaudoti atsiskaitymui su UAB „Swedbank lizingas“ ir išpirkti Turtą. Teismas nepagrįstai šių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė. Be to, teismas nesiaiškino, ar atsakovės atlikti veiksmai atitiko 2018 m. kovo 2 d. pasirašyto susitarimo dėl „Paysera“ sąskaitos naudojimo prie sutarties Nr. PS20170628-03, sudaryto tarp ieškovės UAB „LITVESTA“, atsakovės UAB „SOSCREDIT“ ir UAB „Paysera“ (toliau – Trišalis susitarimas), sąlygas ir ar atsakovė elgėsi teisėtai disponuodama UAB „LITVESTA“ sąskaitoje buvusiomis lėšomis. Atsakovė elgėsi nesąžiningai pati sau atlikdama mokėjimus iš UAB „LITVESTA“ vardu atidarytos sąskaitos.

13.2.                      Susitarimo 3 punkte susitarta, kad įsiskolinimas turėjo būti sumokėtas iki 2019 m. vasario 28 d., tačiau vykdomąjį įrašą notaras išdavė jau 2018 m. spalio 26 d. Tai reiškia, kad atsakovė aktyvius priverstinius skolos išieškojimo veiksmus pradėjo gerokai anksčiau nei buvo nustatytas įsiskolinimo apmokėjimo terminas. 2018 m. lapkričio 14 d. vykdomasis įrašas jau buvo pateiktas vykdyti antstoliui. Šios aplinkybės patvirtina tai, kad atsakovė neturėjo tikslo vykdyti Susitarimo sąlygas, o jį sudarė tik tam, jog, pasinaudodama ieškovės D. D., kuri veikė kaip UAB „LITVESTA“ atstovė, liga, sudarytų sau naudingus susitarimus su neteisingai nurodytomis įsiskolinimų sumomis ir pasipelnytų ieškovių sąskaita.

13.3.                      Didžioji dalis skolos, t. y. 58 555,80 Eur, susidarė ne iš paskolos teisinių santykių, o pagal Preliminarią sutartį, tačiau to, kaip buvo vykdomi įsipareigojimai pagal Preliminarią sutartį, teismas nenagrinėjo, be to, teismas nevertino, kaip buvo vykdomi mokėjimai iš UAB „LITVESTA“ sąskaitos, kaip jie buvo užskaityti ir kaip turėjo būti užskaityti. Taip pat teismas nepagrįstai neatskyrė UAB „LITVESTA“ ir UADBB „RDD“ įsipareigojimų ir neįvertino to, kad 15 000 Eur paskola ieškovei UAB „LITVESTA“ buvo suteikta tik 2018 m. kovo 13 d., t. y. praėjus beveik vienuolikai dienų nuo po lėšų pagal Preliminarią sutartį išmokėjimo UAB „LITVESTA“ ir nuskaitymo atgal atsakovei. Šios aplinkybės patvirtina, kad teismo išvada dėl skolos dydžio ir prievolių vykdymo tvarkos yra nepagrįstos.

13.4.                      Teismas nepagrįstai nurodė ir tai, kad, išduodamos vekselius, ieškovės patvirtino Preliminariosios sutarties ir paskolų sutarčių sąlygas ir jų vykdymą. Teismo nurodyti sandoriai buvo sudaryti ieškovei D. D., kuri buvo ir UAB „LITVESTA“ direktorė, turint sveikatos sutrikimų, kurie sąlygojo tai, jog, veikdama tiek savo vardu, tiek UAB „LITVESTA“ vardu, ieškovė buvo tokios būklės, kad negalėjo tinkamai suprasti sudaromų sandorių esmės. Vien ta aplinkybė, kad ieškinys pareiškiamas praėjus keleriems metams po sandorių sudarymo, nesudaro pagrindo spręsti, ar sudarytuose sandoriuose yra valios trūkumų, ar nėra. Tikroji įsiskolinimo suma pagal Susitarimą yra aiškiai išdėstyta ir pagrįsta ieškinio 7–17 punktuose. Visus mokėjimus iš sąskaitos atsakovei atliko jos pačios darbuotoja, kuri neturėjo nei įgaliojimų, nei UAB „LITVESTA“ nurodymų tokius mokėjimus vykdyti. Mokėjimų paskirtys, nurodytos vykdant juos, neturi reikšmės sprendžiant, kokioms skoloms dengti turėjo būti panaudotos šios lėšos.

13.5.                      Nepagrįsta teismo išvada, kad byloje nėra duomenų, jog D. D. būtų sirgusi liga, kurios simptomams pasireiškus, galima pagrįstai abejoti veiksmų ir sprendimų adekvatumu. Susitarimo pasirašymo metu D. D. sirgo sunkios formos depresija, ją kamavo pasikartojančios panikos atakos, adaptacijos sutrikimas, tai patvirtina su ieškiniu pateikti rašytiniai įrodymai. Dėl ligos paūmėjimo ieškovė neturėjo galimybės tinkamai išanalizuoti atsakovės teikiamų pasirašyti dokumentų ir pasirašė atsakovės vienašališkai parengtą Susitarimą. Joks asmuo, nesant ekonominio spaudimo, smurto, grasinimų, ligos ar kitų aplinkybių, nesudarytų sandorio, kuriuo įsipareigojama, nesant tam jokio pagrindo, grąžinti 66 490,20 Eur sumą. Be to, jeigu būtų supratusi savo veiksmų esmę ir jų pasekmes, ieškovė D. D. nebūtų laidavusi ir asmeniniu bei šeimos turtu neįsipareigotų užtikrinti piniginių lėšų, kurios jau buvo grąžintos, grąžinimo atsakovei.

13.6.                      Teismas nepagrįstai netenkino ieškovių prašymo sumažinti Susitarime nustatytą palūkanų dydį. Argumentai, kodėl palūkanos turėtų būti mažinamos, detaliai išdėstyti ieškinyje, todėl skunde jie nekartojami. Papildomai pažymėtina, kad atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ji skolinasi lėšas paskoloms teikti, taip pat byloje nėra objektyvių duomenų, pagrindžiančių atsakovės teiginius, kad ji pati pinigus skolinasi brangiai, todėl pigiau skolinti negali. Visos paskolos sutartys ir Susitarimas buvo vienašališkai parengti atsakovės, atsakovė niekada nesileido į derybas dėl palūkanų mažinimo, todėl apeliantės turėjo dvi galimybes: arba sudaryti sutartis atsakovės siūlomomis sąlygomis, arba jų nesudaryti. Realios derybos dėl paskolų sutarčių sąlygų tarp šalių niekada nevyko.

13.7.                      Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad yra pagrindas pakeisti Susitarimą, remiantis ieškinyje ir kituose procesiniuose dokumentuose pateiktais argumentais, būtų pagrįsta pripažinti atitinkamoje dalyje negaliojančiais Vekselį ir vykdomąjį įrašą.

14.       Atsakovė UAB „SOSCREDIT“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos esminius argumentus:

14.1.                      Susitarimo sudarymo dieną ieškovė buvo skolinga avanso sumą pagal Preliminarią sutartį bei pagal 2018 m. kovo 13 d. paskolos sutartį Nr. IN-180313-1492. Susitarimu suderinus skolų ir netesybų likučius, realiai buvo pratęstas neįvykdytų prievolių sumokėjimo terminas, nustatytas prievolių užtikrinimo būdas ir apimtis. Įrodinėdamos tariamą atsakovės nesąžiningumą, apeliantės nepagrįstai remiasi Trišalio susitarimo, sudaryto tarp UAB „LITVESTA“, UAB „SOSCREDIT“ ir UAB „Paysera LT“, vykdymo tvarkos trūkumais. Trišalio susitarimo ir Preliminariosios sutarties sudarymo metu ieškovė UAB „LITVESTA“ buvo atsakovei skolinga tokią sumą, kuri iš esmės beveik sutapo su Preliminariosios sutarties avanso suma, kas iš esmės reiškia, jog, ieškovėms sudarius minėtus sandorius, sumažėjo bendras įsiskolinimo dydis, kurį bet kokiu atveju būtų tekę grąžinti. Išmokėtų piniginių lėšų sumokėjimą (avansą) pagal Preliminariąją sutartį, galima vertinti iš esmės kaip ieškovės UAB „LITVESTA“ piniginio balanso papildymą, net ir įvertinus tai, kad išmokėtos lėšos buvo užskaitytos anksčiau negrąžintoms paskoloms dengti. Tai, kad, pradėjus išieškojimo procesą pagal apeliantės D. D. 2018 m. rugpjūčio 28 d. vekselį, skola antstolio buvo išieškota, leidžia daryti prielaidą, jog piniginių lėšų būtų pakakę tam, kad Turtas būtų išpirktas iš UAB „Swedbank lizingas“. 2018 m. liepos 31 d. UAB „Swedbank lizingas“ lizingo sutartį nutraukė, todėl ieškovei UAB „LITVESTA“ neįgijus nuosavybės į Turtą, remiantis Preliminarios sutarties 7.1 papunkčiu, ieškovė privalėjo išmokėtas lėšas grąžinti. Nebelikus teisinių prielaidų ateityje išpirkti Turtą ir UAB „Swedbank lizingas“ apeliantei pateikus reikalavimą sumokėti skolas, buvo pradėta skolų atsakovei išieškojimo procedūra pagal apeliantės išduotą vekselį. Tokiu atveju, jei atsakovė nebūtų paskirsčiusi 58 555,80 Eur sumos, kuri ieškovei buvo pervesta Preliminariosios sutarties pagrindu, būtų išlikęs skolinis įsipareigojimas pagal 2018 m. birželio 28 d. paskolos sutartį Nr. PS20170628-2 ir 2018 m. birželio 28 d. paskolos sutartį Nr. PS20170628-3, o tai reiškia, kad bet kuriuo atveju ieškovės būtų patyrusios neigiamas finansines pasekmes. Skolindamasi pinigus iš atsakovės, D. D. buvo tiesioginis naudos gavėjas, turintis galimybę nukreipti lėšas savo pasirinktai bendrovei (UAB „LITVESTA“ arba UADBB „RDD“). Santykiuose su UAB „LITVESTA“ atsakovė kaip esminę figūrą visada matė D. D.. Pervesdama sau pingines lėšas už UADBB „RDD“ neįvykdytas pinigines prievoles, atsakovė elgėsi teisingai, kadangi tai buvo įprasta praktika. Sudarydama Trišalį susitarimą, ieškovė atsisakė teisių, susijusių su sąskaitos naudojimu ir valdymu, disponavimu sąskaitoje esančiomis lėšomis, mokėjimo operacijų atlikimu, nesant rašytinio kreditoriaus (UAB „SOSCREDIT“) sutikimo. Esant tokiai situacijai ir aukščiau paminėtoms aplinkybėms, atsakovės veiksmai dėl piniginių lėšų paskirstymo savo nuožiūra laikytini teisėtais.

14.2.                      Pagrįsta teismo išvada, kad, sudarius Susitarimą, buvo susitarta dėl skolų sumokėjimo, be to, sutartyse ieškovės ne kartą patvirtino, jog ginčijamos sutarties sąlygos atitinka jų valią. Civilinėje byloje Nr. e2-9970-1012/2019 teismas nustatė, kad D. D. nuolatos vykdė įprastą komercinę veiklą su UADBB „Capital insurance“, ir, jos pačios teigimu, nuolatos sudarinėjo ir vykdė sandorius būtent tuo pačiu laikotarpiu, kai buvo sudaromi ir vykdomi ginčijami sandoriai. Įvertinęs visas aplinkybes, teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė D. D. neįrodė, jog, būdama veiksni, ginčo sandorių sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Be to, ieškovė D. D. ginčijamų sandorių metu neinformavo atsakovės, kad ji turi sveikatos problemų, nesiėmė jokių veiksmų apsaugoti save ir atsakovę nuo nepageidaujamų galimų sandorių neįvykdymo pasekmių, o tai sudaro pagrindą išvadai, jog taip elgdamasi ieškovė D. D. prisiėmė neigiamų pasekmių riziką.

14.3.                      Susitarime numatytos 24 proc. metinės sutartinės (pelno) palūkanos neprieštarauja nei įstatymams, nei protingumo bei sąžiningumo principams, todėl palūkanų mažinimui nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl ginčo esmės

16.       Kaip matyti iš ieškovių suformuluotų reikalavimų turinio, pagrindiniai jų reikalavimai yra pripažinti negaliojančiu 2018 m. rugpjūčio 28 d. Susitarimo 1.1 papunktį ir pakeisti Susitarimo 1.2 bei 1.3 papunkčius, tuo tarpu reikalavimas pripažinti negaliojančiu Vekselį dalyje dėl 66 490,20 Eur sumos ir nustatyti, kad Vekselio suma yra 15 355,50 Eur, pakeisti Vykdomajame įraše nurodytą išieškotiną sumą iš 81 845,70 Eur į tikrąją įsiskolinimo sumą – 15 355,50 Eur, ir taikyti restituciją yra išvestiniai iš pagrindinių reikalavimų, todėl, visų pirma, tikslinga pasisakyti dėl ginčijamų Susitarimo nuostatų.

17.       Ieškovės laikosi pozicijos, kad Susitarime buvo nurodytos klaidingos skolos ir netesybų sumos, ieškinio reikalavimai grindžiami CK 1.89 straipsnio 1 dalimi – sandoris sudarytas fizinio asmens, kuris, nors buvo veiksnus, tačiau sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, CK 1.90 straipsniu – suklydus dėl sandorio esmės, bei CK 1.91 straipsniu – dėl apgaulės.

Dėl reikalavimo Susitarimo sąlygas pripažinti negaliojančiomis

18.       Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2017 m. birželio 28 d. paskolos sutartimi Nr. PS20170628-3 atsakovė UAB „SOSCREDIT“ ieškovei UAB „LITVESTA“ suteikė 30 000 Eur paskolą už 24 proc. metines palūkanas ir 0,2 proc. delspinigius (galutinė paskolos grąžinimo data 2018 m. sausio 25 d.). Šalys susitarė, kad paskolos grąžinimas bus užtikrintas UAB „LITVESTA“ vekselio su laiduotoju išdavimu, kaip laiduotoją nurodant UAB „LITVESTA“ direktorę D. D., ne mažesnei nei 30 000 Eur sumai, nustatant 24 proc. metines palūkanas.

19.       2017 m. birželio 28 d. paskolos sutartimi Nr. PS20170628-2 su ieškove susijusiai įmonei UADBB „RDD“ buvo suteikta 24 000 Eur paskola už 24 proc. metines palūkanas ir 0,2 proc. delspinigius (galutinė paskolos grąžinimo data 2018 m. sausio 25 d.). Šalys susitarė, kad paskolos grąžinimas bus užtikrintas paskolos gavėjos UADBB „RDD“ vekselio su laiduotoju išdavimu, kaip laiduotoją nurodant vadovę D. D., ne mažesnei nei 24 000 Eur sumai, nustatant 24 proc. metines palūkanas.

20.       2018 m. kovo 2 d. šalys sudarė Preliminarią sutartį, pagal kurią UAB „LITVESTA“ įsipareigojo iki Perleidimo sutarties sudarymo termino pabaigos užbaigti Lizingo sutartį jos tinkamu įvykdymu ir įgyti nuosavybę į Turtą, nesudaryti sutarčių dėl Turto perleidimo su trečiaisiais asmenimis, imtis bet kokių būtinų veiksmų Perleidimo sutarčiai sudaryti (Preliminariosios sutarties 3.1 papunktis). Perleidimo sutartis turėjo būti sudaryta su UAB „SOSCREDIT“. Šalys susitarė, kad Turto perleidimo kaina, kuri bus nurodyta Perleidimo sutartyje, bus 294 000 Eur, o kainos dalis, sudaranti 58 555,80 Eur, sumokama per 3 dienas po šios sutarties sudarymo, lėšas pervedant į UAB „LITVESTA“ banko sąskaitą, esančią UAB „Paysera“.

21.       2018 m. kovo 2 d. tarp UAB „LITVESTA“, UAB „SOSCREDIT“ ir UAB „Paysera LT“ buvo sudarytas Trišalis susitarimas, kuriuo šalys susitarė, kad UAB „LITVESTA“ šiuo susitarimu atsisako teisių, susijusių su „Paysera“ sąskaitos naudojimu ir valdymu, disponavimu sąskaitoje esančiomis piniginėmis lėšomis, mokėjimo operacijų atlikimu, nesant rašytinio kreditorės UAB „SOSCREDIT“ sutikimo (Trišalio susitarimo 1 punktas). Šalys susitarė, kad UAB „LITVESTA“ sąskaita yra riboto naudojimo – visos sąskaitoje esančios paskolos gavėjo UAB „LITVESTA“ lėšos turi būti automatiškai pervedamos kreditorei UAB „SOSCREDIT“ kiekvienos kalendorinės dienos pabaigoje į kreditorės Paysera sąskaitą Nr. EVP1410002126280 (LT 053500010002126280). Sąskaitoje esančios lėšos negali būti naudojamos kitoms nei mokėjimai kreditorei UAB „SOSCREDIT“ operacijoms atlikti (2 punktas). Automatinis lėšų nuo paskolos gavėjos sąskaitos nurašymas bus vykdomas iki tol, kol bus išnaudotas 60 000 Eur limitas (3 punktas).

22.       Sąskaitos Nr. IBAN LT 963500010003445297 operacijų išklotinės už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2020 m. sausio 21 d., patvirtina, kad atsakovė UAB „SOSCREDIT“, vykdydama įsipareigojimus pagal Preliminarią sutartį, 2018 m. kovo 5 d. į UAB „LITVESTA“ sąskaitą IBAN LT 96 3500 0100 0344 5297 pervedė 58 585,80 Eur. Tačiau tą pačią dieną, t. y. 2018 m. kovo 5 d. 10 val. 29 min., buvo padarytas pavedimas atgal atsakovei 32 340 Eur sumai, mokėjimo pavedime nurodant „skolos dengimas PS20170628-3“, o 10 val. 33 min. padarytas dar vienas pavedimas atsakovei 25 889,49 Eur sumai, mokėjimo pavedime nurodant „skolos dengimas už RDD PS20170628-2“.

23.       2018 m. kovo 13 d. paskolos sutartimi Nr. IN-180313-1492 ieškovei UAB „LITVESTA“ buvo suteikta 15 000 Eur paskola (galutinė paskolos grąžinimo data 2018 m. rugpjūčio 25 d.). Šalys susitarė, kad paskolos grąžinimas bus užtikrintas UAB „LITVESTA“ direktorės D. D. asmeniniu vekseliu ne mažesnei nei 15 000 Eur sumai, nustatant 24 proc. metines palūkanas. 2018 m. kovo 14 d. laiduotoja D. D. išdavė paprastąjį neprotestuotiną vekselį 15 000 Eur sumai, kuriuo laidavo už ieškovę UAB „LITVESTA“.

24.       2018 m. kovo 15 d. 8 val. 32 min. į UAB „LITVESTA“ sąskaitą Nr. IBAN LT 963500010003445297 atsakovė pervedė 15 000 Eur, o po 23 minučių 500 Eur iš minėtos sąskaitos buvo pervesti atgal atsakovei, mokėjimo paskirtyje nurodant „Sutarties mokestis“, po 1 minutės atsakovei pervesta dar 100 Eur mokėjimo paskirtyje nurodant „Sutarties mokestis“. Dar po 10 minučių visas sąskaitoje Nr. IBAN LT 963500010003445297 esantis lėšų likutis 14 726,31 Eur buvo pervestas į kitą UAB „LITVESTA“ sąskaitą, kurią turėjo teisę valdyti ir joje esančiomis lėšomis disponuoti UAB „LITVESTA“.

25.       Galiausiai 2018 m. rugpjūčio 28 d. buvo pasirašytas Susitarimas, kuriame šalys aiškiai susitarė, kad UAB „LITVESTA“ įsipareigojimai UAB „SOSCREDIT“ 2018 m. rugpjūčio 27 d. sudaro: pagrindinė skola (gautas ir negrąžintas avansas) be palūkanų pagal Preliminarią sutartį yra 58 555,80 Eur (Susitarimo 1.1 papunktis); pagrindinė skola be palūkanų pagal 2018 m. kovo 13 d. Paskolos sutartį yra 15 000 Eur (Susitarimo 1.2 papunktis); palūkanos pagal Preliminarią ir 2018 m. kovo 13 d. Paskolos sutartį iš viso sudaro 8 289,90 Eur (Susitarimo 1.3 papunktis). Iš viso UAB „LITVESTA“ skola 2018 m. rugpjūčio 27 d. sudaro 81 845,70 Eur (73 555,80 Eur – pagrindinė skola, 8 289,90 Eur – palūkanos) (Susitarimo 2 punktas). Taip pat šalys susitarė, kad bendra skolos suma ir palūkanos, susikaupusios po šio Susitarimo sudarymo dienos nuo pagrindinės skolos turi būti sumokėtos iki 2019 m. vasario 28 d. 2 proc. mėnesinės palūkanos (24 proc. metinės palūkanos) bus skaičiuojamos iki visiško pagrindinės skolos grąžinimo momento, įskaitant, bet neapsiribojant, skolų priteisimo ir išieškojimo laikotarpį, o tinkamo prievolių nevykdymo atveju bus skaičiuojami 0,2 proc. dydžio delspinigiai nuo pradelstos mokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną (Susitarimo 4 punktas). Už visas iš šio Susitarimo kylančias UAB „LITVESTA“ pinigines prievoles įsipareigojo laiduoti D. D. (Susitarimo 5 punktas).

26.       Pažymėtina, kad sutartiniuose teisiniuose santykiuose asmenys dalyvauja laisva valia, jie patys sprendžia, sudaryti sutartį ar ne (CK 6.156 straipsnis). Ši civilinių teisinių santykių dalyvių galimybė patiems apsispręsti, kokiuose sutartiniuose teisiniuose santykiuose dalyvauti, nulemia tai, kad, priėmusi sprendimą tapti sutartinių teisinių santykių dalyve, sutarties šalis privalo elgtis sąžiningai ir tinkamai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, nes teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).

27.       Pačios ieškovės ieškinyje nurodo, kad ginčijamu Susitarimu šalių valia buvo pakeistas UAB „LITVESTA“ prievolių, atsiradusių iš Preliminariosios sutarties ir 2018 m. kovo 13 d. paskolos sutarties Nr. IN-180313-1492, vykdymo būdas (ieškinio 5 punktas). Taigi, pasirašydamos Susitarimą, šalys suderino skolų ir netesybų pagal Preliminarią sutartį ir pagal 2018 m. kovo 13 d. paskolos sutartį likučius, nustatė naują prievolės įvykdymo terminą – 2019 m. vasario 28 d., susitarė dėl netesybų už tinkamą prievolės nevykdymą ir prievolės užtikrinimo būdą bei apimtį. Šalių pasiektas susitarimas tapo teisiškai įpareigojančiu, t. y. nustatančiu jo šalims atitinkamas teises ir pareigas.

28.       Kaip matyti iš ieškovių apeliacinio skundo, poziciją, kad Susitarime nurodyti neteisingi skolos ir netesybų likučiai, ieškovės iš esmės grindžia netinkama Trišalio susitarimo, kuriuo pati UAB „LITVESTA“ atsisakė savo teisių, susijusių su „Paysera“ sąskaitos naudojimu ir valdymu, disponavimu sąskaitoje esančiomis piniginėmis lėšomis ir mokėjimo operacijų atlikimu, vykdymo tvarka, tačiau ieškinyje nebuvo pareikšti jokie reikalavimai, susiję su minėtu Trišaliu susitarimu. Trišalis susitarimas, pagal kurį visos sąskaitoje esančios lėšos turėjo būti skirtos atsiskaitymui su atsakove UAB „SOSCREDIT“, yra galiojantis, todėl visa apimtimi privalomas jį sudariusioms šalims.

29.       Be to, pasisakant šiuo aspektu, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, remiantis Trišaliu susitarimu, atsakovei 2018 m. kovo 5 d. ir 2018 m. kovo 15 d. atlikus pavedimus į savo sąskaitą, ieškovės jokių pretenzijų dėl netinkamo Trišalio susitarimo vykdymo nereiškė. Maža to, praėjus daugiau nei penkiems mėnesiams nuo pavedimų atlikimo, t. y. 2018 m. rugpjūčio 28 d., ieškovės pasirašė jau aptartą Susitarimą, kuriame, atsižvelgdamos į jau įvykusius atsiskaitymus su atsakove, suderino skolų ir netesybų likučius.

30.       Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad, priešingai nei tvirtina ieškovės, pagal bylos duomenis nėra pagrindo spręsti, jog Susitarime butų buvusi nurodyta klaidinga skolos suma.

31.       CK 1.63 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Kasacinis teismas, aiškindamas sandorio sampratą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, yra nurodęs, jog esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas. Sandorio sudarymo priežastis paprastai yra sandorį sudarančių asmenų poreikiai (interesai), formuojantys vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemiantys sandorio pagrindą (teisinį tikslą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-546-915/2015; 2018 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-442-313/2018 44 punktas; 2020 m. vasario 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020 48 punktas).

32.       CK 1.89 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad fizinio asmens, kuris nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, jog negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal šio fizinio asmens ieškinį.

33.       Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – užtikrinti teisėtumą civiliniuose santykiuose, nepaneigiant civilinių teisinių santykių stabilumo, įgytų teisių tęstinumo reikšmės. Todėl tam, kad sandoris nebūtų nuginčytas abejotinais pagrindais, kiekvienu sandorio ginčijimo atveju teismas turi analizuoti tiek ginčijamo sandorio turinį, tiek ir jo sudarymo aplinkybes, turėjusias reikšmės sandorio šalių apsisprendimui dėl sandorio sudarymo. Ypač sandorio sudarymo aplinkybės aktualios, kai ginčijami sandoriai, turintys valios trūkumų. Prie tokių sandorių su valios trūkumais priskiriami ir CK 1.89 straipsnio pagrindu nuginčijami sandoriai, t. y. savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti, nors ir veiksnaus, fizinio asmens sudaryti sandoriai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308-248/2016, 15–16 punktai).

34.       Spręsdamas dėl CK 1.89 straipsnio pagrindu pareikšto reikalavimo pagrįstumo (sandorio negaliojimo) teismas privalo išaiškinti, ar asmuo, sudarydamas sandorį, dėl tam tikrų priežasčių (ligos, stresinės situacijos, alkoholio, psichotropinių ar kitokių medžiagų, veiksnių poveikio) buvo tokios sveikatos, psichikos būklės, kad nesuprato, kokį sandorį sudaro. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439-219/2017, 27 punktas).

35.       Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovė D. D. sirgo liga, kurios simptomams pasireiškus, būtų galima pagrįstai abejoti jos sprendimų ir veiksmų adekvatumu. Apeliančių teigimu, D. D. Susitarimo pasirašymo metu sirgo sunkios formos depresija, ją kamavo pasikartojančios panikos atakos (priepuoliai), adaptacijos sutrikimai, todėl ji neturėjo galimybės tinkamai įvertinto atsakovės vienašališkai pateikiamų jai pasirašyti dokumentų.

36.       Asmens būseną, kaip juridinį faktą, paprastai patvirtina teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu, t. y. turi būti nustatyta medicininių ir juridinių kriterijų sutaptis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2009; 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2012; 2013 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2013; 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274-611/2015).

37.       Taigi fizinio asmens, nesuvokiančio savo atliekamų veiksmų, būsena gali būti sukelta ligos (nebūtinai psichinės), kitokio ilgalaikio ar trumpalaikio sveikatos sutrikimo, didelio susijaudinimo, nervinio sukrėtimo, jos priežastimi taip pat gali būti, pavyzdžiui, dideli išgyvenimai, alkoholinių gėrimų, narkotinių ar psichotropinių, kitų cheminių medžiagų vartojimas, tačiau šis faktas yra nustatinėjamas kiekvienu atveju individualiai, o pareiga įrodyti, kad asmuo, sudaręs sandorius buvo paveiktas nurodytų veiksnių, kyla ieškovui, šiuo atveju ieškovei D. D., kuri teigia, kad ji negalėjo suvokti savo veiksmų dėl sveikatos sutrikimų ir paūmėjusios ligos (CPK 178 straipsnis).

38.       Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovė D. D. yra UAB „LITVESTA“ vadovė ir akcininkė, iki 2017 m. gruodžio mėnesio buvo UADBB „RDD“ vadovė ir akcininkė (UADBB „RDD“ vykdė licencijuojamą draudimo brokerio veiklą, tačiau 2017 m. gruodžio mėnesį Lietuvos bankas panaikino licenciją; iki licencijos panaikinimo UADBB „RDD“ buvo viena didžiausių Lietuvoje draudimo brokerių veiklą vykdančių bendrovių), taip pat kartu su vyru A. D. ieškovė D. D. valdo (duomenys neskelbtini). Be to, iš Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-9970-1012/2019 duomenų matyti, kad ieškovė D. D. panašiu laikotarpiu, kai buvo sudarytas ginčijamas Susitarimas ir kiti šioje byloje minimi sandoriai, vykdė įprastą komercinę veiklą su UADBB „Capital insurance“.

39.       Iš ieškovės D. D. į bylą pateiktų medicininių dokumentų matyti, kad ji laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 26 d. iki 2018 m. kovo 30 d. lankėsi pas medikus. 2018 m. kovo 28 d. nustatyta diagnozė – „PAH II laipsnio AKS padidėjimas, paūmėjimas. Panikos atakos“. Tokia pati diagnozė nurodyta ir 2018 m. kovo 30 d. išraše iš medicininės bylos. Be to, į bylą buvo pateiktas 2020 m. vasario 3 d. VšĮ Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro medicinos dokumentų išrašas / siuntimas, kuriame nurodoma, kad D. D. 2018 m. rugsėjo 4 d. kreipėsi į VšĮ Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centrą, kuriame lankėsi nuo 2018 m. rugsėjo 4 d. iki 2018 m. spalio 9 d., diagnozė F 4.32, šiuo laikotarpiu D. D. buvo paskirtas medikamentinis gydymas ir išduota nedarbingumo pažyma.

40.       Remiantis nurodytais medicininiais dokumentais, galima daryti išvadą, kad laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 26 d. iki 2018 m. spalio 9 d. ieškovė turėjo tam tikrų sveikatos problemų, tačiau, įvertinusi medicininius dokumentus ir byloje nustatytų aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neįžvelgia jokio objektyvaus pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės į bylą pateikti įrodymai nėra pakankami spręsti, jog, būdama veiksni, ieškovė sandorių sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti.

41.       Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų (pvz., specialistų išvadų), patvirtinančių, kad ieškovės D. D. sveikatos būklė ginčijamų sandorių sudarymo metu būtų buvusi tokia, kuri leistų pripažinti, jog ieškovė negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Teisėjų kolegijos nuomone, pats savaime faktas, kad, prieš sudarydama ginčijamus sandorius ir iš karto po jų, ieškovė turėjo tam tikrų sveikatos sutrikimų ir laikotarpiu nuo 2018 m. rugsėjo 4 d. iki 2018 m. spalio 9 d. buvo nedarbinga, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, nesudaro pagrindo kitaip vertinti byloje surinktus įrodymus apie ieškovės gebėjimą suprasti atliekamų veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Priešingas aiškinimas, t. y. kad visais atvejais asmens liga riboja tokio asmens galimybes suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, reikštų nepagrįstą sergančio asmens veiksnumo ir jo savarankiško dalyvavimo civilinėje apyvartoje ribojimą.

42.       Be to, apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai neįvertino to, jog nė vienas asmuo, nesant ekonominio spaudimo, smurto, grasinimų, ligos ar kitų aplinkybių, nesudarytų sandorio, kuriuo įsipareigotų, nesant tam jokio pagrindo, grąžinti 66 490,20 Eur sumą ir nelaiduotų savo asmeniniu bei šeimos turtu dėl lėšų, kurios jau buvo atsakovei grąžintos.

43.       Kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčijamu Susitarimu šalys suderino skolų ir netesybų likučius, be to, buvo pratęstas ir neįvykdytų finansinių prievolių sumokėjimo terminas (Susitarime neįvykdytų prievolių pagal Preliminarią sutartį bei Paskolos sutartį sumokėjimo terminas nustatytas iki 2019 m. vasario 28 d., o minėtų sutarčių įvykdymo terminas jau buvo pasibaigęs), nustatytas prievolių užtikrinimo būdas ir apimtis. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo spręsti dėl ginčijamų sandorių akivaizdaus ekonominio nenaudingumo. 

44.       Susitarimas ginčijamas ir CK 1.90 straipsnio 1 dalies bei CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindais. Pasisakant dėl minėtų sandorių negaliojimo pagrindų, visų pirma, pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad suklydimas (CK 1.90 straipsnis) ir apgaulė (CK 1.91 straipsnis) kaip sandorio negaliojimo teisiniai pagrindai nėra suderinami. Suklydimas yra ir vieno, ir kito teisinio sandorio negaliojimo pagrindo elementas, tačiau apgaule laikomas tyčinis asmens elgesys, kuriuo siekiama suklaidinti sandorio šalį ir taip ją palenkti sudaryti sandorį. Nustačius, kad sandorio šalis suklydo dėl kito asmens tyčinių veiksmų (ar neveikimo), sandoris pripažįstamas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018 38 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Tai reiškia, kad, pripažinus sandorį negaliojančiu dėl apgaulės, tas pats sandoris negali būti pripažįstamas negaliojančiu kaip sudarytas suklydus.

45.       CK 1.91 straipsnio 1 dalyje

46.       Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-293-969/2020 54 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

47.       Bylos medžiaga patvirtina, kad, ieškovei UAB „LITVESTA“ tinkamai nevykdant paskolos sutartimis ir Preliminaria sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, buvo sudarytas ginčijamas Susitarimas. Minėtas Susitarimas sudarytas iš esmės tomis pačiomis sąlygomis kaip ir ankstesni paskolų sandoriai. Susitarime šalys aiškiai patvirtino, kad Susitarimo sąlygos joms yra aiškios ir kad jos atitinka šalių valią. Nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nenurodoma, kokius konkrečius tyčinius veiksmus, sąlygojusius susiformuoti ieškovės D. D. valią pasirašyti ginčijamą Susitarimą, atsakovė atliko, todėl spręstina, kad ieškovės neįrodė, jog jų atžvilgiu buvo panaudota apgaulė.

48.       Tuo tarpu CK 1.90 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 1.90 straipsnio 1 dalies turinį, savo jurisprudencijoje yra išskyręs kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgta sprendžiant, ar yra pagrindas konstatuoti asmens valios klaidą dėl esminių sandorio elementų: 1) turi būti suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis; 2) suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir į kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016).

49.       Vertinant, ar buvo iš esmės suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-323-695/2019).

50.       Kaip jau nustatyta pirmiau, ieškovė D. D. yra UAB „LITVESTA“ vadovė ir akcininkė, taip pat buvo UADBB „RDD“ vadovė ir akcininkė, be to, ieškovė D. D. kartu su vyru A. D. valdo (duomenys neskelbtini). Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ieškovė D. D. turėjo pakankamai verslo patirties sudaryti sandorius ir įvertinti jų pasekmes. Jeigu ieškovė manė esanti nepakankamai kvalifikuota suprasti sudaromo sandorio esmę ir galimas pasekmes, ji, elgdamasi apdairiai ir rūpestingai, privalėjo pasikonsultuoti su reikiamą išsilavinimą turinčiu asmeniu arba apskritai susilaikyti nuo tokio veiksmo, o to nepadariusi, turi prisiimti riziką dėl kilusių padarinių.

51.       Pažymėtina, kad, sudarant rizikingą sandorį, tikėjimasis, jog jo vykdymo metu neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui, teikiančiam teisinį pagrindą spręsti dėl tokio sandorio negaliojimo.

52.       Be to, nagrinėjamo klausimo kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tą aplinkybę, kad ieškovės Susitarimo sąlygas, remiantis suklydimu ir apgaule, pradėjo ginčyti tik tada, kai atsakovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti skolą. Toks ieškovių elgesys, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, kelia abejonių dėl jų sąžiningumo.

53.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai išplėtotoje teismų praktikoje dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, jog faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktiką).

54.       Apibendrinant tai, kas išdėstyta, spręstina, kad ieškovės neįrodė nė vieno iš nurodytų sandorių negaliojimo pagrindų, todėl, kaip ir sprendė pirmosios instancijos teismas, nėra jokio teisinio pagrindo Susitarimo 1.1 papunkčio pripažinti negaliojančiu bei pakeisti Susitarimo 1.2 ir 1.3 papunkčius. 

55.       Konstatavus, kad nėra pagrindo sumažinti Susitarime numatytos įsiskolinimo sumos, kaip nepagrįsti atmestini ir ieškinio reikalavimai pripažinti negaliojančiu Vekselį dalyje dėl 66 490,20 Eur sumos ir nustatyti, jog Vekselio suma yra 15 355,50 Eur, pakeisti Vykdomajame įraše nurodytą išieškotiną sumą iš 81 845,70 Eur į tikrąją įsiskolinimo sumą – 15 355,50 Eur, bei taikyti restituciją.

Dėl palūkanų dydžio

56.       CK 6.881 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. CK 6.37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad palūkanos pagal prievoles gali būti nustatytos įstatymuose arba šalių susitarimuose.

57.       Palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu (CK 6.872 straipsnio 1 dalis). To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu paskolos dalykas yra pinigai, preziumuojama, jog paskolos sutartis yra atlygintinė. Taigi, teisės aktuose yra įtvirtinta prezumpcija, kad kreditavimo sutartis yra atlygintinė, o atlyginimo dydį ir mokėjimo tvarką šalys gali nustatyti tarpusavio sutarimu. 

58.       Iš bylos medžiagos matyti, kad šiuo atveju Susitarimo 4 punkte, šalims pasinaudojus sutarties laisvės principu, buvo susitarta dėl 24 proc. metinių palūkanų, kaip mokesčio už naudojimąsi paskolintais pinigais, mokėjimo, t. y. pelno palūkanų.

59.       Palūkanos, kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kasacinio teismo praktikoje pelno palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

60.       Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutartyje nustatytu terminu traktuotinas kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma (CK 6.213 straipsnio 1 dalis,6.872 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007).

61.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad atsižvelgiant į tai, jog mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas ne vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, o taikant sutarčių teisės normas (pvz., CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.), tačiau tam turi būti nustatytas teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014; 2019 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-209-916/2019 39 punktas).

62.       Ieškovių teigimu, Susitarime nustatytos 24 proc. dydžio metinės (2 proc. mėnesinės) palūkanos yra neprotingai didelės, jų dydis yra lupikiškas, prieštaraujantis sąžiningumo, geros moralės ir teisingumo principams, todėl nustatytas palūkanų dydis turi būti sumažintas iki 7 proc.

63.       Kaip matyti iš bylos medžiagos, dėl 24 proc. metinių palūkanų šalys buvo susitarusios ir 2017 m. birželio 28 d. paskolos sutartyje Nr. PS20170628-3, ir Preliminarioje sutartyje, ir 2018 m. kovo 13 d. paskolos sutartyje Nr. IN-180313-1492, ir Susitarime, be to, toks pat metinių palūkanų dydis buvo nustatytas ir tarp su ieškove susijusios įmonės UADBB „RDD“ ir atsakovės sudarytoje 2017 m. birželio 28 d. paskolos sutartyje Nr. PS20170628-2. Tai, kad dėl 24 proc. metinių palūkanų dydžio šalys buvo susitarusios ne vienoje 2017–2018 metais sudarytoje sutartyje, teisėjų kolegijos vertinimu, suponuoja išvadą, jog ieškoves toks metinių palūkanų dydis tenkino ir nebuvo joms netikėtas.

64.       Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju jokių reikalavimų pagal CK 6.223 ar 6.228 straipsnius ieškovės nereiškė, darytina išvada, jog šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti ir reikalavimo dėl metinių palūkanų dydžio mažinimo nuo 24 proc. iki 7 proc. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo įsikišimas į šalių sutartinius santykius, nagrinėjamu atveju būtų nesuderinamas su šalių išreikšta valia prisiimti atitinkamo dydžio įsipareigojimus, juo labiau kad šiuo atveju sutartiniai santykiai susiklostė tarp juridinių asmenų. 

65.       Kiti ieškovių argumentai, susiję su kompensuojamųjų palūkanų mažinimo pagrindais, nėra aktualūs sprendžiant dėl pelno palūkanų dydžio, todėl dėl jų detaliau nepasisakoma. 

Dėl bylos procesinės baigties

66.       Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime padarytų išvadų pagrįstumo, todėl ieškovių apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

67.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).

68.       Atsižvelgiant į bylos procesinę baigtį, apeliančių bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos. 

69.       Kadangi Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 11 d. nutartimi ieškovėms UAB „LITVESTA“ ir D. D. buvo atidėtas 1 019 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimas iki bylos apeliacinės instancijos teisme išnagrinėjimo, valstybei iš ieškovių lygiomis dalimis priteistina minėta žyminio mokesčio suma.

70.       Netenkinus ieškovių apeliacinio skundo, teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą, įgyja atsakovė. Iš su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktos 2020 m. gruodžio 16 d. sąskaitos už teisines paslaugas Nr. 20/0616/3 matyti, kad atsakovė už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 380 Eur teisinės pagalbos išlaidų, kurių apmokėjimą patvirtina 2020 m. gruodžio 22 d. AB SEB banko patvirtinimas apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą.

71.       Kadangi atsakovės už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patirtos išlaidos yra tinkamai pagrįstos, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.11 papunktyje nurodyto maksimalaus dydžio, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, jos visa apimtimi priteistinos atsakovei iš ieškovių lygiomis dalimis, t. y. po 190 Eur.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

n u t a r i a  :

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovių uždarosios akcinės bendrovės „LITVESTA“ (juridinio asmens kodas 300906596) ir D. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 509,50 Eur (penkis šimtus devynis Eur 50 ct) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą. 

Priteisti iš ieškovių uždarosios akcinės bendrovės „LITVESTA“ (juridinio asmens kodas 300906596) ir D. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „SOSCREDIT“ (juridinio asmens kodas 302776742) po 190 (vieną šimtą devyniasdešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                                Romualda Janovičienė

Gintaras Pečiulis

                                                                                Asta Radzevičienė