Civilinė byla Nr. 3K–3–208/2007
Procesinio sprendimo kategorija 30.4.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. gegužės 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dangutės Ambrasienės ir Virgilijaus Grabinsko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų P. S., G. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 10 d. nutarties ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006 m. birželio 9 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų P. S. ir G. B. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Byloje suinteresuotu asmeniu dalyvauja Vilniaus apskrities viršininko administracija.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Pareiškimo esmė
Pareiškėjos prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jų tėvas I. N. iki 1940 metais įvykdyto žemės nacionalizavimo nuosavybės teise valdė 2,72 ha žemės (duomenys neskelbtini) (pagal dabartinį administracinį suskirstymą –(duomenys neskelbtini)).
Pareiškėjos nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija nuosavybės teises atkūrė tik į 1,64 ha. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2002 m. rugsėjo 18 d. pažymėjime nurodytas Riešės valsčiaus piliečių 1925 m. sąrašas, kuriame įrašyta, kad I. N. turėjo 1,5 dešimtinės žemės, įgytos iš tėvo. Tačiau tame pačiame archyvo pažymėjime nurodytame Riešės valsčiaus žemės mokėtojų 1924 m. sąraše įrašytas I. N., turėjęs 1 dešimtinę žemės. Pareiškėjos mano, kad 1924 ir 1925 m. sąrašuose minimi atskiri sklypai ir jų bendras kiekis yra 2,5 dešimtinės. Be to, Vilniaus apskrities archyvo išduotoje pažymoje nurodyta, kad Buivydiškių apylinkės 1948-1949 m. žemės apskaitos žiniaraščių byloje įrašytas žemės naudotojas I. N., turėjęs 2,72 ha žemės. Tokį kiekį žemės I. paveldėjo iš tėvo M. N., kuris turėjo apie 6 ha. Kitus 3 ha paveldėjo brolis V.. Jo vaikams yra atkurtos nuosavybės teisės.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2006 m. birželio 9 d. sprendimu pareiškimo netenkino.
Teismas nurodė, kad iš 2002 m. rugsėjo 18 d. archyvo pažymėjimo ir priedų matyti, jog Riešės valsčiaus žemės sklypų 1923 m. sąraše įrašytas I. N., (duomenys neskelbtini) turėjęs 2 dešimtinės žemės; Riešės valsčiaus žemės mokesčių mokėtojų 1924 m. sąraše – turėjęs 1 dešimtinę žemės; Riešės valsčiaus piliečių 1925 m. sąraše – turėjęs 1,5 dešimtinės žemės, įgytos iš tėvo. Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2006 m. gegužės 16 d. pažymos Nr. R-4-2038 ir 2006 m. kovo 24 d. pažymos Nr. R4-226 matyti, kad archyve nerasta duomenų, jog I. N. tėvas M. N. ar motina A. N. (K.) (duomenys neskelbtini) būtų turėję žemės. Iš 2006 m. gegužės 3 d. pažymos Nr. (P1-4471)P2-4834 matyti, kad I. N. gimė (duomenys neskelbtini), o 2005 m. lapkričio 16 d. pažymoje Nr. (P1-12162)P2-12167 nurodyta, kad M. N. mirė (duomenys neskelbtini). Taigi I. N. tėvas mirė, kai I. dar neturėjo nė vieno mėnesio. Po tėvo mirties liko vaikai I., V., K. ir žmona A. Taigi, jei M. N. iki mirties turėjo žemės, ją paveldėti turėjo visi vaikai ir jų motina, t. y. po ¼ dalį, o tai būtų po 1,5 dešimtinės žemės, jei pareiškėjų senelis turėjo 6 dešimtines. Į tokį kiekį žemės pareiškėjoms ir atkurta nuosavybės teisė.
Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjos nenurodė, kokiu pagrindu galėjo atsirasti nuosavybės teisė dar į 1,08 ha žemės. 1948-1949 m. dokumentuose nurodytas 2,72 ha valdomos žemės kiekis neįrodo nuosavybės atsiradimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 56 10.2 punkte nurodė, kad juridinę reikšmę turinčių faktų dėl žemės valdymo nuosavybės teise nustatymo bylose pareiškėjas privalo nurodyti konkretų nuosavybės teisės įgijimo pagrindą ir patvirtinti jį leistinomis įrodinėjimo priemonėmis.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjų apeliacinį skundą, 2006 m. spalio 10 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu pareiškėjos prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjų reikalavimus. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:
1. Teismai neišsamiai, nevisapusiškai tyrė įrodymus, juos vertino neobjektyviai, neatsižvelgdami į visas bylos aplinkybes, savo išvadų nepagrindė įrodymais. Teismai pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, nustatytas Civilinio proceso kodekso 176, 177, 179, 183, 185, 263 ir 270 straipsniuose.
2. Pirmosios instancijos teismas nevertino dalies įrodymų – pareiškėjų paaiškinimų ir liudytojų parodymų. Apeliacinės instancijos teismas pareiškėjų paaiškinimus atmetė motyvuodamas tuo, kad jos suinteresuotos bylos baigtimi. Tačiau kiekvienoje byloje kiekviena šalis turi suinteresuotumą bylos baigtimi. Teismas atmetė liudytojų parodymus, motyvuodamas tuo, kad jie tiksliai nežinojo sklypo ribų. Tokia įrodymų tyrimo, vertinimo ir atmetimo argumentacija yra nepagrįsta, prieštarauja procesinės teisės normų reikalavimams. Būtų iš tiesų keista, jei liudytojai būtų tiksliai nurodę beveik prieš 70 metų buvusio žemės sklypo tikslias ribas.
3. Teismai visapusiškai netyrė ir nevertino byloje pateiktų rašytinių įrodymų.
Teismai nevisapusiškai tyrė ir vertino Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2002 m. rugsėjo 18 d. archyvo pažymėjime Nr. T-1929-N nurodytas faktines aplinkybes ir nepagrįstai pripažino, kad I. N. iki nacionalizacijos turėjo tik 1,5 dešimtinės žemės, be pagrindo atmesdamas šioje pažymoje nurodytas aplinkybes, jog jis 1923 m. Riešės valsčiaus žemės sklypų sąraše nurodytas (duomenys neskelbtini) kaime turėjęs 2 dešimtines žemės. Pagal analogišką nuorodą į 1923 m. Riešės valsčiaus žemės sklypų sąrašą I. N. brolio V. N. įpėdiniams buvo atkurtos nuosavybės teisės į daug didesnį žemės sklypą. Tačiau teismai šios aplinkybės net nevertino.
4. Teismų sprendime ir nutartyje nenurodyta įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas, argumentai, dėl kurių teismas juos atmetė.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
Kasaciniame skunde iš esmės keliama įrodinėjimo problema.
CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šioje įstatymo normoje yra įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji yra nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia. Taigi pareiškėjos turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą – prašymo faktinį pagrindą. Pareiškėjoms neįrodžius jo, prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą negali būti tenkinamas.
Pareiškėjų kasacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad teismai pažeidė įrodinėjimo taisykles. Vertinant kasacinio skundo argumentus pažymėtina, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų tyrimą ir vertinimą atlieka pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nes pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Taigi faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra ne kasacinio teismo, o pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų prerogatyva.
CPK 443 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėjantis bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Tačiau pagal šią įstatymo nuostatą byloje dalyvaujantys asmenys neatleidžiami nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti (CPK 42 straipsnio 4 dalis, 135 straipsnio 2 dalis, 226 straipsnis). Tokią teismų praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta byloje pagal pareiškėjų A. A. L. M., V. R. J. ir R. B. pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-111). Taigi pareiškėjos turėjo pareigą įrodyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jų tėvas nuosavybės teise valdė 2,72 ha žemės sklypą. Žemesnės instancijos teismai konstatavo, kad byloje esantys įrodymai nėra pakankami pareiškėjų prašomam juridinę reikšmę turinčiam faktui nustatyti. Kasacinis teismas kitos išvados negali daryti, nes tai būtų susiję su kitokiu tų pačių teismų įvertintų įrodymų vertinimu. Minėta, kad pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas tokios teisės neturi.
CPK 185 straipsnyje yra įtvirtintas laisvas įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas. Kartu teismas yra saistomas įrodymų leistinumo ir sąsajumo (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitų įrodinėjimo taisyklių (CPK 182 straipsnis. Teismo vidinį įsitikinimą turi suformuoti byloje esantys įrodymai, kuriais remdamasis teismas konstatuoja, ar yra aplinkybių, pagrindžiančių arba ne pareiškėjų prašymą. Įrodymų vertinimas yra susijęs įrodymų pakankamumo problema. Teismas konstatuoja savo įsitikinimą vienais ar kitais įrodymais. Taigi teismas, remdamasis byloje esančiais faktiniais duomenimis, gali konstatuoti, kad atitinkama aplinkybė yra įrodyta, jeigu pareiškėjo pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą esant nei jos nesant. Žemesnės instancijos teismai konstatavo, kad pareiškėjos nepateikė įrodymų, pakankamų išvadai, kad jų tėvas nuosavybės teise valdė 2,72 ha žemės sklypą, padaryti. Kasacinio skundo argumentai dėl atskirų įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo nepaneigia teismų padarytų išvadų. Be to, įrodymų apimties pakankamumas ir jų vertinimas yra fakto klausimai. Minėta, kad kasacinis teismas faktų nenustatinėja ir nevertina. Kasacinio skundo argumentai nepaneigia teismų padaryto įrodymų įvertinimo teisingumo. Teismų sprendimai pagrįsti pakankamais įrodymais, todėl jie negali būti panaikinti remiantis tik kasatoriaus argumentais.
Teismai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, kaip to reikalaujama CPK 183 ir 185 straipsniuose. Teismai materialiąsias ir procesines teisės normas išaiškino ir pagal nustatytas bylos aplinkybes taikė tinkamai, todėl atsakovo kasacinis skundas netenkintinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina galioti.
Dauguma kasacinio skundo argumentų yra susiję tik su fakto klausimais. Neanalizuodama kiekvieno iš kasaciniame skunde nurodytų argumentų, teisėjų kolegija pasisakė dėl įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių taikymo šioje byloje. Kasacinis teismas konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą (CPK 176, 185 straipsniai), nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos ir pakankamai motyvavo savo sprendimą (CPK 270 straipsnio 4 dalis), todėl teismų sprendimai paliekami galioti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 10 d. nutartį ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2006 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistus.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas Levickis
Dangutė Ambrasienė
Virgilijus Grabinskas