Civilinė byla Nr. e2-411-450/2025

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00752-2023-6

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.4.5.1

                                                                                                        (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. balandžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Neringos Švedienės ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditorės Prancūzijos įmonės ,,M.F.TEL“ ir pareiškėjo S. C. (S. C.) atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 6 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo S. C. prašymą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „PAYRNET“ bankroto byloje

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė : 

I. Ginčo esmė

1.       Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 13 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „PAYRNET“ (toliau – ir atsakovė, bendrovė) iškelta bankroto byla, bendrovės nemokumo administratoriumi paskirtas Vaidas Verenius (toliau – nemokumo administratorius); nutartis įsiteisėjo 2023 m. lapkričio 22 d.

2.       Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 22 d. nutartimi patvirtintas bendrovės kreditorių ir jų 278 650,42 Eur finansinių reikalavimų sąrašas, kuris buvo patikslintas 2024 m. liepos 29 d. teismo nutartimi iki 1 073 808,51 Eur.

3.       Vilniaus apygardos teismas 2024 m. gruodžio 12 d. nutartimi pripažino bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto UAB (toliau – LUAB) „PAYRNET“.

4.       Pareiškėjas S. C. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) prašė patvirtinti iš darbo teisinių santykių kildinamą 24 333 Eur finansinį reikalavimą LUAB „PAYRNET“ bankroto byloje.

5.       Prašyme nurodė, kad su atsakove 2020 m. rugsėjo 22 d. sudarė darbo sutartį, pagal kurią ji įsipareigojo mokėti 9 125 Eur (bruto) mėnesinę algą. Bendrovės skola už 2023 m. lapkričio mėn. yra 6 083 Eur, kadangi 2023 m. lapkričio mėn. pareiškėjas dirbo 20 dienų (9 125 Eur : 30 x 20); vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 62 straipsniu, pareiškėjui mokėtina išeitinė išmoka, kuri sudaro 18 250 Eur, nes jo darbo santykiai tęsėsi ilgiau nei vienerius metus.

6.       Vilniaus apygardos teismas 2024 m. rugsėjo 19 d. nutartimi, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, atsisakė patvirtinti jo finansinį reikalavimą LUAB „PAYRNET“ bankroto byloje.

7.       Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. lapkričio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-853-854/2024 panaikino Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 19 d. nutartį ir klausimą dėl S. C. finansinio reikalavimo tvirtinimo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teismas nurodė, kad neabejoja darbo teisinių santykių tarp pareiškėjo ir LUAB „PAYRNET“ faktu, t. y. nei jų pradžia, nei tęstinumu iki nutarties iškelti bendrovei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 56 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnis). Taip pat nurodė, kad teismui tvirtinant finansinį reikalavimą, kildinamą iš su darbo santykiais susijusių reikalavimų, teismo nutartyje įrašomo reikalavimo dydis turi būti nurodomas atskaičius darbuotojo mokėtinas valstybinio socialinio draudimo įmokas, pensijų kaupimo įmokas pagal Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymą, privalomojo sveikatos draudimo įmokas, mokėtiną gyventojų pajamų mokestį (t. y. atskaičius mokesčius), kurios turi būti nurodomos atskirai pagal JANĮ nustatytus reikalavimų tenkinimo etapus (JANĮ 42 straipsnio 6 dalis; Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo (toliau – Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymas) 6 straipsnio 1 punktas, 7 straipsnio 1 dalies 1 punktas; Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1049-450/2023; 2024 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-181-467/2024).

8.       Perdavus bylą nagrinėti iš naujo, pareiškėjas S. C. pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad jis nuolat gyveno ir pagal darbo sutartį dirbo Jungtinėje Karalystėje, dėl to nei atsakovė, nei S. C. neprivalėjo Lietuvoje išskaičiuoti ir mokėti gyventojų pajamų mokestį (Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas) 5 straipsnio 4 dalis).

9.       S. C. pajamos už darbą neapmokestinamos Lietuvoje pagal nacionalinę teisę, todėl neaktuali Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinės Karalystės Vyriausybių sutartis dėl pajamų bei kapitalo prieaugio pajamų dvigubo apmokestinimo išvengimo ir mokesčių slėpimo prevencijos (toliau – ir Sutartis). Šios Sutarties 5 straipsnio 1 dalis taip pat numato apmokestinimą darbo atlikimo vietos valstybėje.

10.       Jungtinės Karalystės asmenims po „Brexito“ taikomos analogiškos nuostatos, kaip numatyta Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo 11 straipsnio 1 dalyje, kad asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Kadangi S. C. darbo atlikimo vieta buvo Jungtinėje Karalystėje, jam taikytini Jungtinės Karalystės socialinio draudimo teisės aktai, todėl Lietuvoje valstybinio socialinio draudimo įmokos nemokėtinos. Faktiškai atsakovė jam išmokėdavo visą darbo užmokesčio sumą (9 125 Eur). „Guy Bridger Limited“ pažyma patvirtina, kad S. C. Jungtinės Karalystės mokesčių deklaracijose 2020–2023 metais deklaravo savo pajamas iš darbo užsienyje (bendrovėje LUAB „PAYRNET“), tuo jis tinkamai vykdė (vykdo) prievoles, susijusias su mokesčių nuo iš darbo santykių pajamų deklaravimu Jungtinėje Karalystėje.

11.       Remiantis DK 62 straipsniu, įtvirtinančiu lex specialis (specialus įstatymas) garantijas, pareiškėjui priteistina dviejų jo vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

12.       Vilniaus apygardos teismas 2025 m. kovo 6 d. nutartimi pareiškėjo prašymą patenkino iš dalies ir patvirtino jo 3 680,21 Eur pirmosios eilės pirmojo etapo finansinį reikalavimą; kitą dalį prašymo atmetė.

13.       Teismas nustatė, kad 2020 m. rugsėjo 22 d. darbo sutarties, pasirašytos tarp S. C. ir LUAB „PAYRNET“ vadovo C. W. M. (C. W. M.), 1.2 punktu pareiškėjas buvo priimtas vykdančiojo direktoriaus pareigoms; 1.3 punktu darbdavė įsipareigojo mokėti darbuotojui 9 125 Eur (bruto) mėnesinę algą. Darbo sutarties 3.3 punkte nurodyta, kad darbuotojo pagrindinė darbo funkcijų atlikimo vieta yra per nuotolį iš darbdavės biurų, esančių Jungtinėje Karalystėje – Didžiojoje Britanijoje ir Šiaurės Airijoje, tačiau konkreti darbuotojo darbo vieta, kurioje darbuotojas tam tikru laikotarpiu privalo atlikti darbo funkcijas, gali būti nustatoma ir (ar) keičiama darbdavės nurodymu.

14.       Teismas, spręsdamas dėl darbo santykių fakto, nurodė, kad vadovaujasi Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-853-854/2024 nustatytomis aplinkybėmis, jog darbo santykiai tarp pareiškėjo ir LUAB „PAYRNET“ prasidėjo ir tęsėsi iki nutarties iškelti bendrovei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Minimoje nutartyje teisėjų kolegija atmetė šiame procese pakartotinai nurodytą argumentą, kad darbo santykiai tarp pareiškėjo ir LUAB „PAYRNET“ turi būti vertinami kaip nelegalus darbas. Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, kad pareigos pranešti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV) nevykdymas savaime nelemia darbo teisinių santykių nebuvimo fakto (kaip ir darbuotojo teisės gauti sulygtą darbo užmokestį už faktiškai atliktą darbą), juolab byloje esant duomenims apie šalių sudarytą ir įsigaliojusią bei vykdytą darbo sutartį. Aptariama aplinkybė (nepranešimas VSDFV apie darbuotojo įdarbinimą) galėtų būti reikšminga tik sprendžiant dėl nelegalaus darbo buvimo ir darbdavio atsakomybės už jį. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo tuos pačius argumentus vertinti priešingai, dėl to neanalizavo aplinkybių, susijusių su darbo santykių pripažinimu nelegaliu darbu ir vadovavosi aukštesnės instancijos teismo atliktu įvertinimu.

15.       Dėl argumentų, susijusių su darbo santykių atsiradimo pagrindu, teismas pažymėjo, kad darbo sutartis yra pasirašyta tiek pareiškėjo, tiek bendrovės vardu jos direktoriaus C. W. M., kuris nuo 2019 m. lapkričio 6 d. iki 2020 m. rugpjūčio 10 d. buvo registruotas bendrovės vadovu, iki vadovu paskiriant pareiškėją. Esant nurodytoms aplinkybėms – pasirašytai darbo sutarčiai, aukštesnės instancijos teismo išvadai dėl darbo santykių buvimo fakto, esant sudarytai bendrovės valdybai, vienasmeniui akcininkui nereiškiant prieštaravimų, teismas argumentą, jog pareiškėjo darbo užmokestis turi būti nustatomas tik pateikus akcininkų sprendimą, laikė nepagrįstu. Juo labiau kad Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – Akcinių bendrovių įstatymas) 20 straipsnio 1 dalies 3 punktas nenumato, jog visuotinis akcininkų susirinkimas turi tvirtinti vadovo atlygį bei nustatyti darbo sutarties sąlygas.

16.       Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui mokėtino darbo užmokesčio, pripažino, kad pareiškėjas vadovo pareigas ėjo iki 2023 m. lapkričio 22 d., kai įsiteisėjo nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo. Nors neišmokėto darbo užmokesčio apskaičiavimą pareiškėjas atliko kalendorinėmis dienomis, o ne darbo dienomis, teismas šio apskaičiavimo nevertino kaip netinkamo, nes darbo sutartyje darbuotojui yra nustatyta tik darbo laiko norma (25 val. per savaitę), nenustatant konkretaus darbo laiko, dirbant ne visą darbo laiką, todėl apskaičiavimą pagal kalendorines dienas, nesant kitų duomenų, laikė tinkamu.

17.       Nors nemokumo administratorius teikė duomenis, kad 2023 m. lapkričio 9 d. UAB „PAYRNET LIMITED“ sumokėjo pareiškėjui 9 540,71 Eur už direktoriaus paslaugas, įrodinėdamas atsiskaitymą už lapkričio mėn., tačiau toks argumentas dėl atsiskaitymo už lapkričio mėn. jau buvo atmestas Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 7 d. nutartimi, kurioje nurodyta, kad mokėjimas (9 125 Eur pagrindinis darbo užmokestis ir 415,71 Eur priedas) atliktas 2023 m. lapkričio 9 d., atsiskaitant už pareiškėjo darbą 2023 m. spalio mėn.

18.       Teismas nusprendė, kad nėra pateikta duomenų, jog pareiškėjui yra sumokėtas darbo užmokestis už 2023 m. lapkričio mėn., nors jis dirbo iki 2023 m. lapkričio 22 d., dėl to jo finansinį reikalavimą patenkino. Pareiškėjas rėmėsi mažesne suma (6 083 Eur), nei apskaičiuota 2025 m. vasario 14 d. pateiktoje pažymoje (6 387,50 Eur), todėl teismas laikėsi pareiškėjo nurodymo. Be to, teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas pažymėjo, kad nesiremia buhalterinėje pažymoje pateiktu apskaičiavimu.

19.       Teismas nesutiko su nemokumo administratoriaus pozicija, kad tvirtinant finansinį reikalavimą, reikalinga įvertinti ir iš reikalavimo atimti pareiškėjui už ankstesnį laikotarpį išmokėtas ir nemokumo administratoriaus laikomas permokėtomis sumas. Teismas atkreipė dėmesį, kad tokiu atsikirtimu nemokumo administratorius iš esmės prašo taikyti priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, kaip prievolės pasibaigimo pagrindą, numatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.130 straipsnyje, nors pareiškėjui nėra pareikšta reikalavimo dėl kokių nors su darbo santykiais susijusių permokų grąžinimo, o pareiškėjas nesutiko su nemokumo administratoriaus pozicija, kad yra susidariusios darbo užmokesčio permokos. Teismas nurodė, kad nemokumo administratorius neturi įskaitytino priešpriešinio reikalavimo. Nemokumo administratoriaus priešpriešinis reikalavimas net nėra suformuluotas ir paskaičiuotas pagal realius pinigų išmokėjimą bei mokėtinus mokesčius patvirtinančius duomenis. Be to, CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktas draudžia įskaityti reikalavimus, kurie ginčijami teisme. Nemokumo administratoriaus reikalavimas nėra pareikštas teisme, o šiame procese nurodyti argumentai, kaip atsikirtimai dėl finansinio reikalavimo tvirtinimo, ginčijami nagrinėjamoje byloje. Teismas vertino, kad nėra pagrindo taikyti priešpriešinių reikalavimų įskaitymą. Pateiktu pareiškėjo finansiniu reikalavimu prašoma priteisti 2023 m. lapkričio mėn. neišmokėtą darbo užmokestį, šios dalies darbo užmokesčio apskaičiavimas sudaro nagrinėjamos civilinės bylos dalyką, dėl to, pasak teismo, byloje nėra pagrindo vertinti ankstesnius šalių santykius.

20.       Teismas nurodė ir tai, kad 2024 m. lapkričio 8 d. nutartimi šalims siūlė pateikti duomenis pagal Lietuvos apeliacinio teismo nutarties 48–50 punktuose nurodytas aplinkybes; 2024 m. lapkričio 29 d. nutartimi teismas įpareigojo pareiškėją pateikti duomenis, ar jis pateikė duomenis apie darbą LUAB „PAYRNET“ Jungtinės Karalystės socialinio draudimo institucijai (National Insurance Contributions and Employers Office), mokėjo gyventojų pajamų mokestį bei socialinio draudimo įmokas Jungtinėje Karalystėje. Duomenys apie mokesčių bei kitų įmokų sumokėjimą teismui nebuvo pateikti.

21.       Nors pareiškėjas rėmėsi „Guy Bridger Limited“ pažyma, kuri patvirtinta, kad jis Jungtinės Karalystės mokesčių deklaracijose 2020–2023 metais deklaravo pajamas iš darbo užsienyje (LUAB „PAYRNET“) ir tinkamai vykdė (vykdo) prievoles, susijusias su mokesčių nuo iš darbo santykių gaunamų pajamų deklaravimu Jungtinėje Karalystėje, tačiau teismas vertino, kad pareiškėjas atmetė teismo siūlymą ir bylos dalyvių prašymus bei atsisakė teikti duomenis, jog mokesčiai Jungtinėje Karalystėje buvo ne tik deklaruoti, bet ir sumokėti. Lietuvos Respublikoje mokesčiai nuo pareiškėjo su darbo santykiais susijusių pajamų nebuvo mokami.

22.       Pareiškėjui nepateikus duomenų apie realų su darbo užmokesčio pajamomis susijusių mokesčių mokėjimu, teismas nurodė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjas nuo iš bendrovės gaunamų pajamų mokėjo mokesčius Jungtinėje Karalystėje ir šia aplinkybe remtis kaip susidariusių teisinių santykių tąsa, nustatant apmokestinimą už 2023 m. lapkričio mėn. ir taikant JANĮ 42 straipsnio 6 dalį, Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 6 straipsnio 1 punktą, 7 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pasak teismo, „Guy Bridger Limited“ pažyma patvirtina tik tai, kad pareiškėjas galėjo teikti mokesčių deklaracijas, tačiau duomenų, jog pareiškėjas realiai būtų deklaravęs iš LUAB „PAYRNET“ gautas pajamas apmokestinimo tikslu ar sumokėjęs kitus mokesčius nuo darbo užmokesčio pajamų (analogiški kaip valstybinio socialinio draudimo įmokos, pensijų kaupimo įmokos, privalomojo sveikatos draudimo įmokos, ar kad Jungtinėje Karalystėje tokie mokesčiai nebūtų skaičiuojami), nėra. Teismui nebuvo pateiktos mokesčių deklaracijos, nėra aišku, kokiu būdu ir kokiu tikslu mokesčių deklaracijos buvo užpildytos, ar jos buvo pateiktos, ir ar tokiu būdu buvo deklaruoti Jungtinėje Karalystėje mokėtini mokesčiai, ar duomenys įrašyti kitu tikslu ir apskritai pareiškėjui atsirado pareiga mokėti mokesčius Jungtinėje Karalystėje. Be to, nėra duomenų dėl „Guy Bridger Limited“ įgaliojimų ir teikiamų paslaugų.

23.       Teismas, susipažinęs su UAB „Finansų apskaitos guru“ 2024 m. gruodžio 9 d. pažyma bei buhalterinę apskaitą tvarkiusios liudytojos I. J. paaiškinimais, nurodė, kad yra pagrindas manyti, jog tvarkant buhalterinę apskaitą ne visada buvo remiamasi pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais, buhalterinė apskaita tvarkyta remiantis LUAB „PAYRNET“ atstovų nurodymais, apskaitą tvarkiusiems asmenims pasitikint finansų direktoriaus nurodymų teisingumu ir jų netikrinant dėl atitikimo įstatymams. 2024 m. gruodžio 9 d. pažymoje nurodyta, kad apskaitą tvarkiusi įmonė buvo patikinta, jog Jungtinėje Karalystėje mokesčiai yra mokami, nurodyta nesikišti dėl mokesčių sumokėjimo. UAB „Finansų apskaitos guru“ pagal žodinį nurodymą mokėjo darbo užmokesčio priedą, kurio pagrįstumas nepatvirtintas dokumentu. Esant tokioms aplinkybėms, kylant abejonių dėl pareiškėjo kaip vadovo sąžiningo pareigų vykdymo organizuojant finansinę apskaitą, pasak teismo, pareiškėjo teikiamų aplinkybių nustatymui turi būti taikytinas aukštesnis įrodinėjimo standartas. Teismas pripažino, kad mokesčių mokėjimas Jungtinėje Karalystėje turėjo būti patvirtintas, pateikiant tinkamus ir aiškiai pareigos įvykdymą patvirtinančius įrodymus apie realų mokesčių sumokėjimą.

24.       Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. lapkričio 7 d. nutartyje nurodė reikalingumą įvertinti tarptautinius susitarimus (Europos Sąjungos bei Europos atominės energijos bendrijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prekybos ir bendradarbiavimo susitarimą, Protokolą dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Jungtinės Karalystės Vyriausybės 2001 m. kovo 19 d. sutartį dėl pajamų bei kapitalo prieaugio pajamų dvigubo apmokestinimo išvengimo ir mokesčių slėpimo prevencijos). Teismas nustatė, kad darbo sutarties 3.3 punkte nurodyta, jog darbuotojo pagrindinė darbo funkcijų atlikimo vieta yra per nuotolį iš darbdavio biurų, esančių Jungtinėje Karalystėje – Didžiojoje Britanijoje ir Šiaurės Airijoje, tačiau konkreti darbuotojo darbo vieta, kurioje darbuotojas tam tikru laikotarpiu privalo atlikti darbo funkcijas, gali būti nustatoma ir (ar) keičiama darbdavio nurodymu. Nemokumo administratorius teigė, kad nėra duomenų, jog LUAB „PAYRNET“ turėjo biurus užsienio valstybėse; vienintelės biuro patalpos, kuriose vykdė savo darbines funkcijas, yra patalpos Vilniuje; buvę darbuotojai teigė, jog pareiškėjas lankydavosi Lietuvoje; kai kurios darbo sutartys pasirašytos rašikliu, sutarties sudarymo vieta Vilnius. Teismas nurodė, kad Lietuvos apeliacinio teismo nutarties 49 punkto argumentas, kad pareiškėjas pagal darbo sutartį dirbo Jungtinėje Karalystėje yra darbo sutarties vertinimas, darbo vietos faktas nebuvo įrodinėtas, todėl nelaikytinas faktu, kuriuo turi būti remiamasi kaip nustatytu faktu.

25.       Teismas nusprendė kad Sutartis leidžia apmokestinti tiek Jungtinėje Karalystėje, tiek ir Lietuvos Respublikoje. Teismui nepateikta duomenų apie pareiškėjo buvimo trukmę abiejose valstybėse, darbdavė yra Lietuvos Respublikos rezidentė, darbo užmokestis mokamas iš Lietuvos Respublikoje esančios įstaigos. Be to, turi būti nustatytos visos trys Sutarties 15 straipsnio 2 dalies numatytos sąlygos. Vienos iš šių sąlygų nenustačius, nėra pagrindo laikyti, kad apmokestinimas galimas tik pirmoje valstybėje, šiuo atveju Jungtinėje Karalystėje. Be to, darbo užmokestis gaunamas kaip bendrovės vadovo, tai sudaro pagrindą taikyti Sutarties 16 straipsnį.

26.       Teismas rėmėsi šalių sudarytos darbo sutarties 2.1 punktu, numatančiu, kad pareiškėjui turėjo būti pervedamas darbo užmokestis, prieš tai atskaičius gyventojų pajamų mokestį, socialinio draudimo įmokas ir kitas sumas pagal tuo metu taikomus teisės aktus. Pagal UAB „Finansų apskaitos guru“ 2025 m. vasario 14 d. pažymą iš apskaičiuoto 6 387,50 Eur atlyginimo yra išskaičiuojama 20 proc. gyventojų pajamų mokesčio bei 19,5 proc. Sodros mokesčio. Pareiškėjui laikantis pozicijos, kad priteistina suma yra 6 083 Eur, iš šios sumos išskaičiuojamos tokio pat dydžio išmokos (1 216,60 Eur (20 proc.) ir 1 186,19 Eur (19,5 proc.)) ir tvirtintinas 3 680,21 Eur finansinis reikalavimas.

27.       Teismas, spręsdamas dėl išeitinės išmokos, nurodė, kad pareiškėjo, kaip bendrovės vadovo, įgaliojimai baigėsi ne išsiuntus įspėjimą apie būsimą darbo sutarties nutraukimą, o teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo pagrindu (JANĮ 56 straipsnio 1 dalis). Kadangi pareiškėjo darbo sutartis nebuvo nutraukta pagal DK 62 straipsnio 2 dalį, teismas nurodė, kad pareiškėjui nepriklauso išeitinė išmoka pagal DK 62 straipsnio 4 dalį. Tuo remiantis teismas finansinį reikalavimą dėl išeitinės išmokos priteisimo atmetė.

28.       Teismas nustatė, kad kreditorė Prancūzijos įmonė ,,M.F.TEL“ (toliau – ir kreditorė) nurodė patyrusi 6 950 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kadangi pareiškėjo finansinis reikalavimas iš esmės buvo patenkintas, teismas nusprendė, kad bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos CPK 93 straipsnio 1 dalies pagrindu. Teismas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2024 m. lapkričio 12 d. sprendimu byloje Girdauskienė prieš Lietuvą (Nr. 54171/21), kuriame pasisakyta dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir išaiškinta, kad teisė kreiptis į teismą nebūtų veiksminga, jei šios išlaidos būtų paskirstytos mechaniškai, atsižvelgiant tik į tai, kiek pareiškėjos ieškinys buvo kiekybiškai patenkintas. Teismas pažymėjo, kad kreditorės išlaidos yra dvigubai didesnės nei patenkintas iš darbo teisinių santykių kilęs pareiškėjo finansinis reikalavimas.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

29.       Apeliantė (kreditorė) Prancūzijos įmonė ,,M.F.TEL“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 6 d. nutarties dalį, kuria patvirtintas pareiškėjo finansinis reikalavimas, ir išspręsti klausimą iš esmės ? netvirtinti pareiškėjo finansinio reikalavimo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

29.1.                      Apeliantė neginčija, kad pareiškėjas ėjo bendrovės vadovo pareigas ir faktiškai valdė LUAB „PAYRNET“ bei, jog jis Juridinių asmenų registre buvo įregistruotas kaip bendrovės vadovas, tačiau tai nesukuria pagrindo tenkinti pareiškėjo finansinio reikalavimo darbo sutarties pagrindu. Darbo sutartis LUAB „PAYRNET“ vardu buvo pasirašyta 2020 m. spalio 28 d. ir ją pasirašė C. W. M., kuris pagal viešus Juridinių asmenų registro duomenis bendrovės vadovu buvo iki 2020 m. rugpjūčio 10 d., t. y.  darbo sutartį su pareiškėju pasirašė įgaliojimų atstovauti bendrovei neturintis asmuo. Byloje nėra įrodymo, kad LUAB „PAYRNET“ akcininkas, valdyba ir (arba) stebėtojų taryba būtų suteikusi kokius nors įgaliojimus C. W. M. pasirašyti darbo sutartį LUAB „PAYRNET“ vardu su pareiškėju, nustatant jam 9 125 Eur darbo užmokestį.

29.2.                      Byloje nėra LUAB „PAYRNET“ akcininko ir (ar) kito organo sprendimo dėl atlyginimo pareiškėjui nustatymo, nors toks sprendimas pagal Akcinių bendrovių įstatymą yra privalomas. Faktas, kad Juridinių asmenų registre pareiškėjas įregistruotas vadovu, niekaip nepagrindžia jam mokėtino darbo užmokesčio dydžio.

29.3.                      Darbo sutarties 2.1 punkte numatyta, kad darbo užmokestis turėjo būti pervedamas į darbuotojo nurodytą sąskaitą banke, prieš tai atskaičius gyventojų pajamų mokestį, socialinio draudimo įmokas ir kitas sumas pagal tuo metu taikomus teisės aktus. Tačiau pareiškėjui buvo pervedama visa darbo užmokesčio suma, neatskaičius mokesčių; pareiškėjas nei Lietuvos Respublikoje, nei Jungtinėje Karalystėje privalomų mokesčių nemokėjo. Be to, byloje yra duomenų, kad jam buvo pervedama netgi didesnė suma nei nurodyta darbo sutartyje. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjui buvo išmokėtos didesnės darbo užmokesčio sumos nei jam priklausė, t. y. bendrovė jam nėra skolinga.

29.4.                      Nesutinka su teismo pozicija, kad pareiškėjo finansinis reikalavimas iš esmės buvo patenkintas, todėl, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, apeliantės bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Nagrinėjamu atveju aktuali CPK 93 straipsnio 2 dalies nuostata, apeliantė veikė atsakovės LUAB „PAYRNET“ pusėje, o pareiškėjo finansinio reikalavimo dalis buvo patenkinta.

30.       Apeliantas S. C. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 6 d. nutarties dalį, kuria atmestas jo prašymas dėl dalies finansinio reikalavimo patvirtinimo, ir išspręsti klausimą iš esmės – patvirtinti pareiškėjo finansinį reikalavimą visa apimtimi. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

30.1.                      Byloje sprendžiamas ginčas dėl darbo užmokesčio priteisimo už 2023 m. lapkričio mėn., todėl darbo užmokesčio išmokėjimas ir apmokestinimas iki 2023 m. lapkričio mėn. byloje neaktualus. Teismas, pareiškėjui taikydamas neigiamas procesines pasekmes dėl to, kad pastarasis nepateikė įrodymų apie savo pajamas 2020–2023 metais ir nuo jų sumokėtus mokesčius, pažeidė pareiškėjo procesines teises, o taip pat teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, reikalaudamas pateikti su nagrinėjama byla nesusijusią asmeninę informaciją apie visas asmens pajamas.

30.2.                      Pareiškėjas yra Jungtinės Karalystės pilietis ir rezidentas, turintis mokesčių administratoriaus (His Majesty's Revenue & Customs) suteiktą nacionalinį mokėtojo kodą (national insurance number). Pareiškėjo pateikta „Guy Bridger Limited“ pažyma patvirtina, kad jis Jungtinės Karalystės mokesčių deklaracijose 2020–2023 metais deklaravo pajamas iš darbo užsienyje (bendrovėje LUAB „PAYRNET“), t. y. kad jis tinkamai vykdė (vykdo) prievoles, susijusias su mokesčių nuo iš darbo santykių (LUAB „PAYRNET“) gaunamų pajamų deklaravimu Jungtinėje Karalystėje. Be to, nei Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI), nei Jungtinės Karalystės mokesčių administratorius nėra pareiškę pretenzijų ar reikalavimų bendrovei ar pareiškėjui dėl mokesčių sumokėjimo.

30.3.                      Pareiškėjo teikiamose mokesčių deklaracijose buvo nurodomos visos jo pajamos (neišskirtos  iš LUAB „PAYERNET“ gautos pajamos). Mokant mokesčius nebuvo išskiriama, kad konkretus mokėjimas yra susijęs su LUAB „PAYERNET“. Dėl to pareiškėjas neturi galimybės pateikti teismui konkrečių duomenų apie mokesčių, susijusių su darbo užmokesčio pajamomis iš LUAB „PAYRNET“, sumokėjimą. Reikalavimas pateikti tokius duomenis pagrindžiančius įrodymus yra neįmanomas įvykdyti bei prieštarauja principui lex non cogit ad impossibilia (teisė negali reikalauti neįmanomų dalykų).

30.4.                      Į bylą pateikti atlyginimo žiniaraščiai, kuriuose liudytoja I. J. savo parašu patvirtino, kad nuo 2023 m. spalio mėn. darbo užmokesčio gyventojų pajamų mokestis sudarė 0,00 Eur, Sodros mokestis – 0,00 Eur, t. y. kad bendrovė neturėjo pareigos nuo šių sumų mokėti mokesčių. Į bylą pateikta Kauno apskrities VMI pažyma, kad pareiškėjui išmokas bendrovė (už tai buvo atsakinga I. J.) deklaruodavo, nurodant, jog gyventojų pajamų mokestis Lietuvoje nėra išskaičiuojamas ir nemokamas; VMI su tuo sutiko ir pretenzijų nereiškė. Be to, bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad UAB „Finansų apskaitos guru“ bei I. J. tvarko bendrovės apskaitą pagal su nemokumo administratoriumi sudarytą sutartį, dėl to jos parodymai turėtų būti vertinami kritiškai.

30.5.                      Teismas pažeidė Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 7 d. nutartį, nevertindamas nustatytos faktinės aplinkybės dėl pareiškėjo darbo funkcijų atlikimo vietos Jungtinėje Karalystėje, ir konstatavęs priešingą faktinę aplinkybę, kad darbo funkcijų atlikimo vieta –Lietuvos Respublika. Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimai dėl faktinių aplinkybių nustatymo yra privalomi bylą iš naujo nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui.

30.6.                      Teismas aplinkybę apie pareiškėjo faktinę darbo funkcijų atlikimo vietą konstatavo remdamasis nemokumo administratoriaus informacija apie tariamai jam kitų asmenų suteiktą informaciją, o esminį įrodymą – pareiškėjo darbo sutartį – nevertino. Be to, teikiama pareiškėjo paso kopija patvirtina, kad jis Lietuvoje lankydavosi ne daugiau nei 10 dienų per metus ir visas savo darbo funkcijas atlikdavo nuotoliu.

30.7.                      Teismo išvados dėl pareiškėjo pajamų neapmokestinimo yra neapgrįstos ir neteisėtos. LUAB „PAYRNET“ ir pareiškėjas neprivalėjo Lietuvoje išskaičiuoti ir mokėti gyventojų pajamų mokesčio, nes pareiškėjas darbo sutarties galiojimo metu buvo Jungtinės Karalystės, o ne Lietuvos mokesčių rezidentas (nebuvo nuolatinis Lietuvos gyventojas) ir pareiškėjas darbą LUAB „PAYRNET“ atliko būdamas ne Lietuvoje.

30.8.                      Kadangi pareiškėjo darbo atlikimo vieta buvo Jungtinėje Karalystėje ir jam dėl to taikytini Jungtinės Karalystės socialinio draudimo teisės aktai, todėl nei LUAB „PAYRNET“, nei pats pareiškėjas neprivalo mokėti Lietuvoje valstybinio socialinio draudimo įmokų.

30.9.                      Pareiškėjas buvo bendrovės darbuotojas, todėl net jei formaliai jo darbo sutartis pasibaigė anksčiau nei kitų darbuotojų, tai nepanaikina jo teisės į išeitinę išmoką pagal DK 62 straipsnį. Pareiškėjui, kaip darbuotojui dirbusiam ilgiau nei vienerius metus, priteistina dviejų jo vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka. 

31.       Apeliantė (kreditorė) Prancūzijos įmonė ,,M.F.TEL“ atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmestas pareiškėjo prašymas, palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

31.1.                      Teismas pagrįstai nustatė, kad nuo pareiškėjo iš darbo santykių gaunamų pajamų mokėtini mokesčiai Lietuvos Respublikoje nebuvo mokami, o pareiškėjas įrodymų, jog šie mokesčiai buvo mokami Jungtinėje Karalystėje nepateikė. Teisiniu požiūriu netoleruotina situacija, kai prievolę mokėti mokesčius turintys asmenys apskritai jų nemoka. Jei dėl nesumokėtų mokesčių pareiškėjui pretenzijų neturėjo Lietuvos Respublikos ir Jungtinės Karalystės kompetentingos institucijos, tai nereiškia, kad jos jų neturės ateityje, ir kad mokesčių nemokėjęs pareiškėjas turėtų jų mokėjimo išvengti. Esant aplinkybėms, kai pareiškėjo iš darbo santykių susijusių pajamų mokėtini mokesčiai apskritai nebuvo mokami nei Lietuvos Respublikoje, nei Jungtinėje Karalystėje, teismas pagrįstai juos apskaičiavo pagal Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas.

31.2.                      Teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjui nepriklauso DK 62 straipsnio pagrindu reikalaujama išeitinė išmoka, nes buvusio LUAB „PAYRNET“ vadovo darbo santykiai pasibaigė ne DK 62 straipsnio, o DK 53 straipsnio 7 punkto pagrindu, t. y. JANĮ 56 straipsnio 1 dalies pagrindu.

32.       Atsakovė LUAB „PAYRNET“, atstovaujama nemokumo administratoriaus, atsiliepime į apeliantų atskiruosius skundus prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria patvirtintas pareiškėjo finansinis reikalavimas, o kitą nutarties dalį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

32.1.                      Pareiškėjas neįrodė jam darbo sutartyje nustatyto ir mokėtino darbo užmokesčio dydžio. Darbo sutartis buvo sudaryta neįgalioto asmens. Byloje nėra valdybos nutarimo ar akcininko sprendimo dėl darbo užmokesčio pareiškėjui nustatymo.

32.2.                      Aplinkybė, kad buvusiam vadovui yra neišmokėta dalis darbo užmokesčio, yra abejotina. Pareiškėjas, kaip buvęs bendrovės vadovas, nemokumo administratoriui nėra perdavęs bendrovės dokumentų. Dalis mokėjimų buvo atliekama naudojantis grupės įmonių, esančių Jungtinėje Karalystėje sąskaitomis, prie kurių nemokumo administratorius neturi prieigos. Be to, pareiškėjas yra vienintelis darbuotojas, kuriam buvo neišmokėtas darbo užmokestis. 

33.       Apeliantas S. C. atsiliepime į apeliantės Prancūzijos įmonės ,,M.F.TEL“ atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

33.1.                      Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 7 d. nutartyje konstatuota, kad tarp bendrovės ir pareiškėjo buvo sudaryta galiojanti 2020 m. rugsėjo 22 d. darbo sutartis. Klausimas dėl darbo sutarties sudarymo yra išspręstas įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 7 d. nutartimi.

33.2.                      Apeliantė neįvertina fakto, kad darbo sutarties sudarymo metu C. W. M. buvo bendrovės valdybos (t. y. organo, paskyrusio pareiškėją vadovu) narys. Šią faktinę aplinkybę patvirtina Juridinių asmenų registro išrašas.

33.3.                      Apeliantė nenurodė argumentų, paneigiančių skundžiamos nutarties išvadas dėl EŽTT bylos Girdauskienė prieš Lietuvą taikymo nagrinėjamai bylai, nei dėl bylinėjimosi išlaidų apimties lyginant ją su finansinio reikalavimo dydžiu.

33.4.                      Apeliantės prielaidos, kad pareiškėjui už ankstesnius, į ginčo ribas nepatenkančius laikotarpius, neva buvo sumokėtas per didelis darbo užmokestis, taip pat, jog pareiškėjas už ankstesnius laikotarpius gautą darbo užmokestį nesumokėjo mokesčių Jungtinėje Karalystėje, nepatenka į šios bylos nagrinėjimo ribas. Jokių pretenzijų dėl mokesčių mokėjimo pareiškėjas nėra gavęs nei iš Lietuvos Respublikos, nei iš Jungtinės Karalystės mokesčių administratorių

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

  IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

34.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (

Dėl naujų įrodymų priėmimo

35.       Apeliantas S. C. kartu su atskiruoju skundu pateikė savo paso kopiją, kurią prašo pridėti prie bylos. Pareiškėjo manymu, teikiamas įrodymas pagrindžia, kad jis darbines funkcijas atliko nuotoliu, būdamas Jungtinėje Karalystėje, o ne Lietuvos Respublikoje.

36.        Lietuvos apeliaciniame teisme 2025 m. balandžio 2 d. gautas pareiškėjo prašymas dėl naujo įrodymo pridėjimo prie bylos, kuriuo pareiškėjas prašo prie bylos pridėti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT) 2025 m. kovo 28 d. raštą Dėl informacijos suteikimo su priedu – išrašu iš VSAT informacinės sistemos apie asmenų vykimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Pasak pareiškėjo, siekiant išvengti abejonių dėl jo teiktoje paso kopijoje esančių spaudų, jis papildomai teikia informaciją, kuri patvirtina, kad jis nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. iki 2023 m. lapkričio 30 d. Lietuvoje lankėsi tik 7 kartus itin trumpus laikotarpius, t. y. visas darbo funkcijas bendrovėje atliko nuotoliu.

37.       Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis).

38.       Draudimas apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus nėra absoliutus. Teismas visų pirma turi patikrinti, ar egzistuoja sąlygos, kurioms esant pagal CPK 314 straipsnį nauji įrodymai gali būti priimami: pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti arba tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-248/2020 44 punktas). Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateiktų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas (-ai) turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymo vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktas). Tai, ar būtinybė pateikti naujus įrodymus atsirado vėliau, yra vertinamoji sąlyga, kurios egzistavimą visų pirma turi motyvuotai pagrįsti naujus įrodymus teikiantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-378/2022 45 punktas; 2024 m. kovo 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-823/2024 72 punktas).

39.       Teisėjų kolegija atsižvelgia į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą, kasacinio teismo išaiškinimus ir daro išvadą, kad apelianto pateikti nauji įrodymai – jo paso kopija ir VSAT 2025 m. kovo 28 d. raštas Dėl informacijos suteikimo su išrašu iš VSAT informacinės sistemos apie asmenų vykimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – yra susijęs su nagrinėjamu klausimu ir gali turėti įtakos ginčui spręsti. Šie įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, būtinybė juos pateikti iškilo vėliau, reaguojant į pirmosios instancijos teismo išvadas, padarytas skundžiamoje nutartyje. Teikiamų įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo. Dėl to teisėjų kolegija priima į bylą apelianto teikiamus naujus įrodymus, kuriuos įvertins kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

40.       Byloje pateikta 2020 m. rugsėjo 22 d. neterminuota darbo sutartis, pasirašyta tarp apelianto S. C. (darbuotojo) ir LUAB „PAYRNET“, atstovaujamos direktoriaus C. W. M., (darbdavės). Darbo sutarties 1.2 punkte šalys susitarė, kad S. C. priimamas dirbti vykdančiuoju direktoriumi; 1.3 punkte darbdavė įsipareigojo mokėti darbuotojui 9 125 Eur (bruto) mėnesinę algą. Pagal darbo sutarties 2.1 punktą, darbo sutarties 1.3 punkte numatytas atlyginimas, prieš tai atskaičius gyventojų pajamų mokestį, socialinio draudimo įmokas ir kitas sumas pagal tuo metu taikomus teisės aktus, bus pervedamas į darbuotojo nurodytą sąskaitą banke vieną kartą per mėnesį iki kito mėnesio 10 dienos. Darbo sutarties 3.3 punkte nurodyta, kad darbuotojo pagrindinė darbo funkcijų atlikimo vieta yra per nuotolį iš darbdavio biurų, esančių Jungtinėje Karalystėje – Didžiojoje Britanijoje ir Šiaurės Airijoje, tačiau konkreti darbuotojo darbo vieta, kurioje darbuotojas tam tikru laikotarpiu privalo atlikti darbo funkcijas, gali būti nustatoma ir (ar) keičiama darbdavio nurodymu.

41.       Pareiškėjas S. C. kreipėsi į nemokumo administratorių su prašymu patvirtinti 24 333 Eur finansinį reikalavimą, kildinamą iš darbo teisinių santykių su atsakove LUAB „PAYRNET“.

42.       Pirmosios instancijos teismas, klausimą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo nagrinėdamas pirmą kartą, 2024 m. rugsėjo 19 d. nutartimi atsisakė patvirtinti pareiškėjo S. C. finansinį reikalavimą LUAB „PAYRNET“ bankroto byloje.

43.       Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. lapkričio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-853-854/2024 panaikino Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 19 d. nutartį ir klausimą dėl S. C. 24 333 Eur finansinio reikalavimo tvirtinimo perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teismas nurodė, kad neabejoja darbo teisinių santykių tarp pareiškėjo ir LUAB „PAYRNET“ faktu, t. y. nei jų pradžia, nei tęstinumu iki nutarties iškelti bendrovei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Taip pat nurodė, kad teismui tvirtinant finansinį reikalavimą, kildinamą iš su darbo santykiais susijusių reikalavimų, teismo nutartyje įrašomo reikalavimo dydis turi būti nurodomas atskaičius darbuotojo mokėtinus mokesčius.

44.       Pirmosios instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs klausimą dėl S. C. finansinio reikalavimo atsakovės bankroto byloje pagrįstumo, skundžiama nutartimi patvirtino 3 680,21 Eur pirmosios eilės pirmojo etapo finansinį reikalavimą, o kitą prašymo dalį atmetė. Teismas skundžiamoje nutartyje padarė šias ginčui aktualias išvadas: (1) pakartotinai keliami argumentai dėl pareiškėjo darbo santykių nelegalumo buvo įvertinti Lietuvos apeliacinio teismo, kuris nurodė ir teismas tam pritarė, kad pareigos pranešti VSDFV teritoriniam skyriui nevykdymas savaime nelemia darbo teisinių santykių nebuvimo fakto (kaip ir darbuotojo teisės gauti sulygtą darbo užmokestį už faktiškai atliktą darbą), juolab, byloje esant duomenimis apie šalių sudarytą ir įsigaliojusią bei vykdytą darbo sutartį; (2) byloje nėra duomenų, kad S. C. buvo sumokėtas darbo užmokestis už 2023 m. lapkričio mėn., nors jis dirbo iki 2023 m. lapkričio 22 d.; (3) nėra pagrindo taikyti nemokumo administratoriaus prašomo priešpriešinių reikalavimų įskaitymo ir vertinti ankstesnius šalių darbo santykius, ir dėl pareiškėjui mokėto darbo užmokesčio dydžio ir jo, kaip darbuotojo, (ne)mokėtus mokesčius iki 2023 m. lapkričio mėn., nes pareiškėjas prašo patvirtinti jo finansinį reikalavimą, kurį sudaro neišmokėtas darbo užmokestis už 2023 m. lapkričio mėn., taigi, tik šios dalies darbo užmokesčio apskaičiavimo (ne)teisėtumas sudaro nagrinėjamos civilinės bylos dalyką; (4) pareiškėjas nepateikė duomenų apie realų su darbo užmokesčio pajamomis susijusių mokesčių sumokėjimą Jungtinėje Karalystėje, todėl teismas, įvertinęs, kad bylą nagrinėjant pirmą kartą darbo vietos faktas nebuvo įrodinėtas, dėl to Lietuvos apeliacinio teismo nurodyto fakto apie pareiškėjo darbo vietą Jungtinėje Karalystėje nelaikė nustatytu faktu, kuriuo turi būti remiamasi, taip pat įvertinęs, jog pareiškėjas pajamas gavo iš Lietuvos Respublikoje registruoto juridinio asmens, jų šaltinis yra Lietuvoje, nusprendė, kad jo gautas darbo užmokestis apmokestintinas Lietuvoje ir atskaitė pareiškėjo mokėtinus mokesčius už jam priklausantį darbo užmokestį už 2023 m. lapkričio mėn.; (5) pareiškėjas ėjo bendrovės vadovo pareigas ir jo įgaliojimai baigėsi ne išsiuntus jam įspėjimą apie būsimą darbo sutarties nutraukimą, o teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo pagrindu, todėl pareiškėjui nepriklauso išeitinė išmoka pagal DK 62 straipsnio 4 dalį; (6) teismas įvertino, kad pareiškėjo finansinis reikalavimas iš esmės buvo patenkintas, taip pat tai, jog kreditorės Prancūzijos įmonės ,,M.F.TEL“ bylinėjimosi išlaidos yra dvigubai didesnės nei patenkintas iš darbo teisinių santykių kilęs finansinis reikalavimas, todėl bylinėjimosi išlaidų iš pareiškėjo kreditorei nepriteisė.

45.       Pirmosios instancijos teismui skundžiama nutartimi patvirtinus pareiškėjo pirmosios eilės pirmojo etapo 3 680,21 Eur finansinį reikalavimą LUAB „PAYRNET“ bankroto byloje, šį teismo procesinį sprendimą atskiraisiais skundais ginčija tiek kreditorė Prancūzijos įmonė ,,M.F.TEL“, tiek ir pareiškėjas S. C.. Prancūzijos įmonė ,,M.F.TEL“ laikosi pozicijos, kad byloje pateiktos darbo sutarties pagrindu tarp pareiškėjo ir LUAB „PAYRNET“ darbo santykiai, nustatant jam 9 125 Eur mėnesinį darbo užmokestį, nebuvo susiklostę. Pasak kreditorės, pareiškėjui mokėjus visą darbo užmokesčio sumą, neatskaičius mokesčių, taip pat atskirais atvejais jam pervedus didesnę užmokesčio sumą nei nurodyta darbo sutartyje, pareiškėjui buvo išmokėtas didesnis darbo užmokestis nei priklausė, dėl to bendrovė nėra jam skolinga. Taip pat kreditorė nesutinka su teismo pozicija dėl bylinėjimosi išlaidų jai nepriteisimo, teigdama, kad pareiškėjo finansinis reikalavimas buvo patenkintas iš dalies, dėl to yra aktuali CPK 93 straipsnio 2 dalies nuostata.

46.       Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad jis įrodė, jog tinkamai vykdė (vykdo) prievoles, susijusias su mokesčių nuo iš darbo santykių su LUAB „PAYRNET“ gaunamų pajamų deklaravimu Jungtinėje Karalystėje, o teismas, padarydamas priešingas išvadas, netinkamai įvertino pateiktą „Guy Bridger Limited“ pažymą ir liudytojos I. J., kuri yra suinteresuota palaikyti nemokumo administratorių, parodymus. Pasak pareiškėjo, teismas, remdamasis tik nemokumo administratoriaus nurodyta informacija, nepagrįstai konstatavo faktinę aplinkybę dėl jo darbo vietos Lietuvoje, taip pažeisdamas Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 7 d. nutartį ir joje nustatytas faktines aplinkybes bei nevertindamas esminio įrodymą šioje byloje – pareiškėjo darbo sutarties; pareiškėjo darbo atlikimo vieta buvo Jungtinėje Karalystėje ir jam taikytini Jungtinės Karalystės socialinio draudimo teisės aktai, dėl to nei LUAB „PAYRNET“, nei pats pareiškėjas neprivalo mokėti Lietuvoje mokesčių, susijusių su darbo užmokesčiu. Taip pat pareiškėjas nesutinka, kad jam nepriklauso išeitinė išmoka pagal DK 62 straipsnį.

47.       Taigi nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas klausimas dėl LUAB „PAYRNET“ darbuotojo S. C. finansinio reikalavimo pagrįstumo.

Dėl darbo santykių (ne)egzistavimo ir darbo užmokesčio

48.       Vienas bankroto byloje spręstinų klausimų yra bankrutuojančios įmonės kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimas. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad teismas kreditoriaus reikalavimą tvirtina tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima išvada, jog jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009).

49.       Ar reikalavimas pagrįstas, teismas sprendžia įvertinęs tokio reikalavimo pagrindą – sandorius, ūkines operacijas, apskaitos, mokėjimo dokumentus, kitus esančius įrodymus, kuriais grindžiamas kreditoriaus būtent nurodyto dydžio reikalavimas į bankrutuojančią įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012). Reikšmingos byloje aplinkybės nustatomos ir įvertinamos, vadovaujantis CPK įtvirtintomis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklėmis ir jų aiškinimo bei taikymo klausimais suformuota kasacinio teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013).

50.       Minėta, kad apeliantė Prancūzijos įmonė ,,M.F.TEL“ laikosi pozicijos, jog byloje pateiktos darbo sutarties pagrindu tarp pareiškėjo ir LUAB „PAYRNET“ darbo santykiai, nustatant jam 9 125 Eur darbo užmokestį, nebuvo susiklostę.

51.       Bylą iš naujo nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pirmiau nurodytus argumentus dėl pareiškėjo ir LUAB „PAYRNET“ darbo santykių pripažinimo nelegaliu darbu, rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-853-854/2024 padarytomis išvadomis, kuriomis iš esmės analogiški argumentai jau buvo išnagrinėti ir atmesti, nurodant, kad tarp pareiškėjo ir LUAB „PAYRNET“ buvo sudaryta darbo sutartis su visomis iš to išplaukiančiomis šalių teisėmis ir pareigomis, ji įsigaliojo ir šalių faktiškai buvo vykdoma iki nutarties iškelti bendrovei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos.

52.       Kasacinis teismas dėl apeliacinės instancijos teismo išvadų grąžinant bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui privalomumo yra pasisakęs, kad apeliacinės instancijos teismas tik pagal tuo metu byloje buvusius duomenis gali daryti tam tikras išvadas dėl ginčo santykių, tačiau šios apeliacinės instancijos teismo išvados pirmosios instancijos teismui, nagrinėjančiam bylą iš naujo, neturi privalomojo pobūdžio, teismas, iš naujo tirdamas byloje surinktus įrodymus, gali nustatyti kitas bylos aplinkybes ir turi pagrindo spręsti priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102-695/2015; 2015 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-611/2015; 2018 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-203-684/2018 23 punktas).

53.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi nurodyta kasacinio teismo praktika ir įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje tinkamai atskleidė ir įvertino aplinkybes, pagrindžiančias teismo išvadą, jog pareiškėją su LUAB „PAYRNET“ siejo darbo santykiai byloje pateiktos darbo sutarties pagrindu. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta tiek byloje nustatytų aplinkybių dėl darbo sutarties, kurioje šalys susitarė dėl visų darbo sutarties sudarymo faktui konstatuoti būtinųjų sąlygų (pareiškėjo darbo funkcijos – vykdantysis direktorius, darbo užmokesčio – 9 125 Eur (bruto) per mėnesį ir darbovietės – LUAB „PAYRNET“), sudarymo bei šios darbo sutarties vykdymo (S. C. realiai vykdė LUAB „PAYRNET“ vadovui tenkančias pareigas; pareiškėjo vadovavimo bendrovei faktas ginčui aktualiu laikotarpiu įregistruotas viešame registre; jam buvo reguliariai mokamas darbo sutartyje nustatytas darbo užmokestis) faktų visumos, tiek ir ta aplinkybe, kad, perdavus bylą nagrinėti iš naujo, kreditorė nepateikė naujų įrodymų, kurie pagrįstų darbo santykių nebuvimą, neprašė darbo sutartį pripažinti negaliojančia, ją panaikinti. Dėl to pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo kitaip vertinti byloje buvusius įrodymus, nei juos jau buvo įvertinęs apeliacinės instancijos teismas, perduodamas bylą nagrinėti iš naujo. Taigi pirmosios instancijos teismui, nagrinėjant bylą iš naujo, nenustačius kitokių ir (ar) naujų aplinkybių, galėjusių lemti išvadą dėl darbo santykių tarp pareiškėjo ir LUAB „PAYRNET“ nei tai jau buvo nustatęs apeliacinės instancijos teismas, teismas pagrįstai rėmėsi apeliacinio teismo išaiškinimais dėl šios aplinkybės.

54.       Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliantės argumentai, kad byloje pateiktos darbo sutarties pagrindu tarp pareiškėjo ir LUAB „PAYRNET“ darbo santykiai, nustatant jam 9 125 Eur darbo užmokestį, nebuvo susiklostę, atmetami kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

55.       Apeliantė ir nemokumo administratorius taip pat teigia, kad byloje neįrodytas pareiškėjui darbo sutartyje nustatyto ir mokėto darbo užmokesčio dydis, nes nepateiktas LUAB „PAYRNET“ akcininko ir (ar) kito valdymo organo sprendimas dėl atlyginimo pareiškėjui nustatymo, nors toks sprendimas pagal Akcinių bendrovių įstatymą yra privalomas.

56.       Teisėjų kolegija su nurodytais argumentais dėl pareiškėjui mokėto darbo užmokesčio dydžio nustatymo nesutinka ir, visų pirma, nurodo, kad byloje esantys pareiškėjo 2020–2023 metų banko sąskaitų išrašai ir 2021–2023 metų atlyginimų žiniaraščiai patvirtina faktą, jog pareiškėjui už atliekamą darbą reguliariai buvo mokamas darbo sutartyje sulygtas darbo užmokestis (tam tikrais atvejais kartu su priedu). Antra, kaip pagrįstai skundžiamoje nutartyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, esant šalių sudarytai darbo sutarčiai ir egzistavus šalių darbo santykiams, taip pat bendrovėje esant sudarytai valdybai bei vienasmeniui akcininkui nereiškiant prieštaravimų dėl pareiškėjui mokėto darbo užmokesčio dydžio, argumentai, jog bendrovės vadovo S. C. darbo užmokestis turėjo būti nustatomas tik pagal akcininko ir (ar) kito valdymo organo sprendimą, vertinami kaip stokojantys pagrįstumo, todėl atmestini.

57.       Teisėja kolegija dėl toliau nurodomų priežasčių, kaip visiškai nepagrįstus, atmeta apeliantės argumentus, kad pareiškėjui mokėjus visą darbo užmokestį, neatskaičius mokesčių, taip pat jam atskirais atvejais pervedus didesnę užmokesčio dydį nei nurodyta darbo sutartyje, jam buvo išmokėtos didesnis darbo užmokestis nei priklausė, dėl to bendrovė nėra jam skolinga.

58.       Teismų praktikoje yra suformuluota įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė darbo bylose, kai sprendžiamas darbuotojo atlyginimo už atliktą darbą sumokėjimo klausimas. Kadangi įstatymas nustato pareigą darbdaviui atlyginti darbuotojui už jo pagal darbo sutartį atliekamą darbą, todėl būtent darbdaviui kyla pareiga įrodyti, kad jis tinkamai įvykdė savo prievolę (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. rugpjūčio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-712/2009). Įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria įmonei iškeliama bankroto byla ir paskiriamas administratorius, įmonei kaip darbdaviui atstovauja administratorius, kuris, esant ginčui, turi pareigą įrodyti darbo užmokesčio sumokėjimo darbuotojui faktą (Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1163-798/2023).

59.       Visų pirma, bylos nagrinėjimo metu nei nemokumo administratorius, nei apeliantė Prancūzijos įmonė ,,M.F.TEL“ nepateikė įrodymų, kurie leistų spręsti, kad S. C. yra sumokėtas darbo užmokestis už 2023 m. lapkričio mėn., nors jis dirbo iki 2023 m. lapkričio 22 d. Antra, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad pareikštu finansiniu reikalavimu pareiškėjas prašo jam priteisti už 2023 m. lapkričio mėn. neišmokėtą darbo užmokestį, būtent toks pareikštas reikalavimas dėl darbo užmokesčio už 2023 m. lapkričio mėn. ir sudaro nagrinėjamos civilinės bylos dalyką, dėl to nėra pagrindo vertinti ankstesnius šalių santykius ir iš reiškiamo finansinio reikalavimo už konkretų mėnesį atimti pareiškėjui už ankstesnį laikotarpį (iki 2023 m. lapkričio mėn.) išmokėtas ir apeliantės bei nemokumo administratoriaus laikomas permokėtomis sumas.

Dėl darbo vietos ir su darbo santykiais susijusių mokėtinų mokesčių

60.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie realų su darbo užmokesčio pajamomis susijusių mokesčių sumokėjimą Jungtinėje Karalystėje, todėl teismas, įvertinęs, jog bylą nagrinėjant pirmą kartą darbo vietos faktas nebuvo įrodinėtas, dėl to Lietuvos apeliacinio teismo nurodyto fakto apie pareiškėjo darbo vietą Jungtinėje Karalystėje nelaikė faktu, kuriuo turi būti remiamasi kaip nustatytu, taip pat įvertinęs, jog pareiškėjas pajamas gavo iš Lietuvos Respublikoje registruoto asmens, jų šaltinis yra Lietuvoje, nusprendė, kad jo gautas darbo užmokestis apmokestinamas Lietuvoje ir atskaitė pareiškėjo mokėtinus mokesčius už gautą darbo užmokestį už 2023 m. lapkričio mėn.

61.       Apeliantas skunde teigia, kad jis įrodė, jog tinkamai vykdė (vykdo) prievoles, susijusias su mokesčių nuo iš darbo santykių su LUAB „PAYRNET“ gaunamų pajamų deklaravimu Jungtinėje Karalystėje, o pirmosios instancijos teismas, padarydamas priešingas išvadas, netinkamai įvertino pateiktą „Guy Bridger Limited“ pažymą ir liudytojos I. J., kuri yra suinteresuota palaikyti nemokumo administratorių, parodymus.

62.       Teisėjų kolegija su nurodytais apelianto argumentais nesutinka ir juos laiko nepagrįstais dėl toliau nurodomų priežasčių.

63.       Iš į bylą pateiktos „Guy Bridger Limited“ pažymos matyti, kad pareiškėjas 2020–2021 metais iš darbo užsienyje (LUAB „PAYRNET“) deklaravo 31 588 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų (toliau – GBP); 2021–2022 metais – 89 325,03 GBP; 2022–2023 metais – 87 858,68 GBP. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptariamą pažymą ir joje nurodomą informaciją, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ši pažyma galėtų patvirtinti tik pajamų deklaravimo faktą, bet ne mokesčių nuo darbo užmokesčio pajamų realų sumokėjimą Jungtinės Karalystės mokesčių administratoriui. Pažymėtina, kad pajamų deklaravimas ir mokėtinų mokesčių nuo deklaruotų pajamų sumokėjimas nėra tapatūs veiksmai. Be to, pareiškėjui, žinant pirmosios instancijos teismo poziciją, jis atskirajame skunde nenurodė ir su juo nepateikė duomenų, kurie leistų pašalinti kilusias abejones dėl jo (ne)mokėtų mokesčių, apskaičiuotų nuo deklaruotų darbo užmokesčio pajamų, Jungtinėje Karalystėje. Taigi, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti kitokių išvadų nei „Guy Bridger Limited“ pažymą įvertinęs padarė pirmosios instancijos teismas, kad ši pažyma nepatvirtina mokesčių, apskaičiuotų nuo deklaruotų darbo užmokesčio pajamų, sumokėjimo Jungtinės Karalystės mokesčių administratoriui fakto, nes iš šios pažymos neaišku, kokiu būdu ir kokiu tikslu mokesčių deklaracijos buvo užpildytos, ar jos buvo pateiktos, ar tokiu būdu buvo deklaruoti Jungtinėje Karalystėje mokėtini mokesčiai, ar duomenys įrašyti kitu tikslu ir ar apskritai pareiškėjui atsirado pareiga mokėti mokesčius Jungtinėje Karalystėje.

64.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas liudytojos I. J. parodymais rėmėsi tik ta apimtimi, jog pareiškėjui kyla pareiga pateikti tinkamus ir aiškiai pareigos sumokėti mokesčius Jungtinėje Karalystėje įvykdymą patvirtinančius įrodymus, o ne konstatuodamas aplinkybę, kad pareiškėjas mokesčių, apskaičiuotų nuo deklaruotų darbo užmokesčio pajamų, nemokėjo. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog pareiškėjas finansinį reikalavimą kildina iš darbo teisinių santykių, neatleidžia jo nuo pareigos įrodyti tokio finansinio reikalavimo (jo dydžio) pagrįstumą.

65.       Apibendrindama motyvus, teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjas neįrodė, jog jis ne tik deklaravo mokesčius, apskaičiuotus nuo deklaruotų darbo užmokesčio pajamų, Jungtinėje Karalystėje, bet ir juos sumokėjo. Byloje ginčo, kad Lietuvos Respublikoje mokesčiai nuo S. C. su darbo santykiais susijusių pajamų nebuvo mokami, nėra.

66.       Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jo darbo vieta buvo Lietuvos Respublikoje, o ne Jungtinėje Karalystėje, ir jam taikytini Lietuvos Respublikos, o ne Jungtinės Karalystės, teisės aktai dėl darbo užmokesčio apmokestinimo. Pasak pareiškėjo, teismas, remdamasis tik nemokumo administratoriaus nurodyta informacija, nepagrįstai konstatavo faktinę aplinkybę dėl jo darbo vietos Lietuvoje, taip pažeisdamas Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. lapkričio 7 d. nutartį ir joje nustatytas faktines aplinkybes bei nevertindamas esminio įrodymo šioje byloje – pareiškėjo darbo sutarties.

67.       Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad darbo sutarties 3.3 punkte nurodyta sąlyga dėl darbuotojo pagrindinės darbo funkcijų atlikimo vietos yra siejama su darbu per nuotolį iš darbdavio biurų, esančių Jungtinėje Karalystėje – Didžiojoje Britanijoje ir Šiaurės Airijoje, tačiau konkreti darbuotojo darbo vieta, kurioje darbuotojas tam tikru laikotarpiu privalo atlikti darbo funkcijas, gali būti nustatoma ir (ar) keičiama darbdavio nurodymu. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, aptariamoje darbo sutarties sąlygoje nurodytas nuotolinis darbas nėra siejamas išimtinai su Jungtine Karalyste. Tokį vertinimą patvirtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog LUAB „PAYRNET“ būtų turėjusi biurus užsienio valstybėse, tarp jų ir Jungtinėje Karalystėje.

68.       Antra, Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. lapkričio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-853-854/2024 49 punkte pareiškėjo darbo vietą, analizuodamas darbo sutarties turinį, siejo su Jungtine Karalyste, tačiau, viena vertus, apeliacinės instancijos teismo nutartyje nagrinėjant klausimą dėl pareiškėjo finansinio reikalavimo teisėtumo, kaip pagrįstai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo darbo vietos faktas nebuvo įrodinėtas, kita vertus, remiantis šioje byloje jau cituota kasacinio teismo praktika (žr. šios nutarties 52 punktą), pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš naujo vertino šioje byloje surinktus įrodymus ir nustatė aplinkybę, kad vis tik pareiškėjo darbo vieta sietina su Lietuvos Respublika, o ne su Jungtine Karalyste.

69.       Trečia, įvertinus nemokumo administratoriaus paaiškinimų dėl pareiškėjo darbo vietos santykį su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, pažymėtina, kad jų nepaneigia jokie kiti byloje esantys objektyvūs duomenys, tame tarpe ir paties pareiškėjo paaiškinimai. Dėl nurodytų priežasčių nėra pakankamo pagrindo nesiremti nemokumo administratoriaus nurodytomis aplinkybėmis ir jų nevertinti visų byloje nustatytų aplinkybių kontekste.

70.       Ketvirta, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo, kaip LUAB „PAYRNET“ darbuotojo, atliekamos darbo funkcijos ir gauti rezultatai buvo siejami su bendrove (darbdave), kuri yra Lietuvos Respublikos rezidentė ir kurios buveinė yra Lietuvos Respublikoje. Taip pat pareiškėjas darbo užmokesčio pajamas gavo iš Lietuvos Respublikoje registruoto asmens, jų šaltinis buvo Lietuvos Respublikoje.

71.       Penkta, teisėjų kolegijos išvadų dėl apelianto darbo vietos nekeičia ir naujai apelianto pateikti įrodymai apie jo atvykimo į Lietuvos Respubliką periodiškumą. Aptariami pareiškėjo pateikti įrodymai nei patvirtina, nei paneigia jo įrodinėjamas aplinkybes dėl jo darbo vietos Jungtinėje Karalystėje, įvertinant, kad jo, kaip darbuotojo, pagrindinė darbo funkcijų atlikimo vieta buvo siejama su darbu per nuotolį. Vien tai, kad jis tik periodiškai atvykdavo į Lietuvą, nereiškia, kad jis darbo funkcijas nuotoliu atliko iš Jungtinės Karalystės.

72.       Šešta, Sutartis leidžia apmokestinti darbo užmokesčio pajamas tiek Jungtinėje Karalystėje, tiek ir Lietuvos Respublikoje. Duomenų, kad apeliantas mokėjo mokesčius nuo gauto darbo užmokesčio, dirbant atsakovės bendrovėje, byloje nepateikta. Duomenų deklaravimas, net ir deklaravus gautas darbines pajamas dirbant pas atsakovę, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad apeliantas duomenų apie sumokėtus mokesčius Jungtinėje Karalystėje, nepateikė.

73.       Teisėjų kolegija, apibendrindama motyvus dėl pareiškėjo darbo vietos ir gauto darbo užmokesčio apmokestinimo, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad, kiek tai aktualu nagrinėjamos bylos kontekste, pareiškėjo gautų darbo pajamų šaltinis buvo Lietuvoje, jo darbo rezultatai taip pat buvo Lietuvoje buveinę registravusio juridinio asmens atžvilgiu, todėl tokios pajamos apmokestinamos Lietuvoje.

Dėl išeitinės kompensacijos

74.       Pasak pareiškėjo, jis buvo bendrovės darbuotojas, todėl, nors formaliai jo darbo sutartis pasibaigė anksčiau nei kitų darbuotojų, tai nepanaikina pareiškėjo teisės į kompensaciją pagal specialią DK 62 straipsnio normą.

75.       JANĮ 62 straipsnio 1 dalis numato, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, darbo sutartys su juridinio asmens darbuotojais nutraukiamos DK nustatyta tvarka. DK 62 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad per tris darbo dienas nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos darbuotojai raštu įspėjami apie būsimą darbo sutarties nutraukimą ir penkioliktą darbo dieną nuo tokio įspėjimo įteikimo dienos su jais nutraukiamos darbo sutartys. DK 62 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad darbdavio bankroto atveju šio straipsnio 2 dalyje numatytu atveju atleidžiamiems darbuotojams išmokama dviejų jų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka, o jeigu jų darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, – pusės jų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka.

76.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2023 m. lapkričio 13 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2023 m. lapkričio 22 d., LUAB „PAYRNET“ iškelta bankroto byla. Byloje taip pat nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad pareiškėjo įgaliojimai bendrovėje baigėsi ne išsiuntus jam įspėjimą apie būsimą darbo sutarties nutraukimo, t. y. ne DK 62 straipsnio 2 dalies pagrindu, bet teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo pagrindu, t. y. JANĮ 56 straipsnio 1 dalies pagrindu. Nustatytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia visiškai pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjui nepriklauso kompensacija pagal DK 62 straipsnio 4 dalį, nes jo darbo sutartis nebuvo nutraukta DK 62 straipsnio 2 dalies pagrindu. Priešingai nei teigia apeliantas, nurodytos aplinkybės nesuteikia jam teisės į kompensaciją pagal DK 62 straipsnį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymo

77.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad pareiškėjo reikalavimas iš esmės buvo patenkintas, taip pat tai, jog kreditorės Prancūzijos įmonės ,,M.F.TEL“ bylinėjimosi išlaidos buvo dvigubai didesnės nei patenkintas iš darbo teisinių santykių kilęs finansinis reikalavimas, remdamasis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (2024 m. lapkričio 12 d. sprendimu byloje Girdauskienė prieš Lietuvą (Nr. 54171/21)), bylinėjimosi išlaidų iš pareiškėjo kreditorei nepriteisė.

78.       Kreditorė su tokia teismo pozicija dėl bylinėjimosi išlaidų, jų nepriteisiant iš pareiškėjo, nesutinka ir teigia, kad pareiškėjo finansinis reikalavimas buvo patenkintas iš dalies, dėl to šiuo atveju yra aktuali CPK 93 straipsnio 2 dalies nuostata.

79.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

80.       Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 93 straipsnis nustato bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę, kurios pagrindu laikomas principas „pralaimėjęs moka“. Taikant šią taisyklę, atsakomybė už bylinėjimosi išlaidas nustatoma pagal bylos proceso rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-313/2017 13 punktas; 2021 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-47-916/2021 21 punktas; 2021 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-275-823/2021 13 punktas). Vis dėlto teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-421/2022 65 punktas).

81.       Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) požiūriu EŽTT yra nurodęs, kad taisyklė „pralaimėtojas moka“ ir atitinkama taisyklė, pagal kurią reikalaujama atlyginti kitos šalies patirtas proceso išlaidas (įskaitant advokato atlyginimą), proporcingas sėkmei procese ir priklausančias nuo ieškinio vertės, atgraso potencialius bylininkus nuo išpūstų ieškinių teismuose pateikimo, ji gali būti laikoma teisės kreiptis į teismą apsunkinimu. Toks ribojimas nelaikytinas savaime nesuderinamu su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi. Kita vertus, ribojimas, paveikiantis teisę į teismą, nebus suderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, jei jis neatitiks teisėto tikslo ir nebus pagrįsto proporcingumo ryšio tarp taikomų priemonių ir ribojimu siekiamo tikslo (žr. 2013 m. liepos 18 d. sprendimą byloje Klauz prieš Kroatiją, peticijos Nr. 28963/10). Neprotingo dydžio bylinėjimosi išlaidos gali kelti problemų pirmiausiai tais atvejais, kai šalies civilinis ieškinys buvo patenkintas bent iš dalies. Tokiais atvejais labai didelės bylinėjimosi išlaidos gali „uzurpuoti“ didelę dalį ar net visą šaliai priteistą piniginį atlyginimą. Nepateikus svarių priežasčių tokiam rezultatui pateisinti, bylinėjimasis tampa beprasmis, o teisė į teismą – teorinė ir iliuzinė (žr., pvz., EŽTT 2021 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Čolić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 49083/18; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-204-943/2022 38 punktą).

82.       Naujausioje EŽTT praktikoje, kuria būtent ir rėmėsi pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, yra pabrėžiama, kad teisė kreiptis į teismą nebūtų praktiška ir veiksminga, jeigu bylinėjimosi išlaidos būtų paskirstomos mechaniškai, atsižvelgiant tik į pareikštų ir tenkintų bei atmestų reikalavimų kiekį. Bylose turi būti atsižvelgiama į bylos esmę apskritai ir ne tik į pareikštų tenkintų reikalavimų kiekį, bet ir į tai, kiek asmeniui, kuris kreipėsi į teismą, pavyko kokybiškai laimėti ginčą (žr. 2024 m. lapkričio 12 d. sprendimą byloje Girdauskienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 54171/21).

83.       Taigi, remiantis pirmiau aptarta kasacinio teismo ir EŽTT praktika, pabrėžtina, kad teismas, skirstydamas šalių procese patirtas bylinėjimosi išlaidas, turi atsižvelgti ne tik į galutinį bylos rezultatą, bet konkrečiu atveju įvertinti ir tai, kokie reikalavimai iš esmės buvo tenkinti, o kurie atmesti, taip pat vertinti, ar šalys sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir atliko procesines pareigas.

84.       Teisėjų kolegija, remdamasi nurodyta teismų praktika, įvertinusi, kad pareiškėjo reikalavimas dėl jo finansinio reikalavimo patvirtinimo LUAB „PAYRNET“ bankroto byloje iš esmės buvo patenkintas, pareiškėją S. C. įtraukiant į bendrovės kreditorių sąrašą, taip pat kreditorės patirtų išlaidų dydį, kuris yra dvigubai didesnis nei patenkintas iš darbo teisinių santykių kilęs pareiškėjo finansinis reikalavimas, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas nagrinėjamoje byloje sąžiningai naudojosi savo procesinėmis teisėmis, nusprendžia, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, remiantis CPK 93 straipsnio 2 dalies nuostata. Pažymėtina, kad visų kreditorių interesams bankroto byloje (bei šiuo atveju sprendžiant klausimą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo) atstovauja nemokumo administratorius, todėl pats kreditorius, pasinaudojęs jam suteikta teise dalyvauti šio konkretaus kausimo nagrinėjime, turėjo įvertinti faktą dėl galimai patirtinų bylinėjimosi išlaidų, jei galutinis rezultatas bus priešingas jo pasirinktai pozicijai. Kitoks bylinėjimosi išlaidų atlyginimo paskirstymas neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, todėl šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

85.       Teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas patvirtinti pareiškėjo 3 680,21 Eur pirmosios eilės pirmojo etapo finansinį reikalavimą LUAB „PAYRNET“ bankroto byloje yra teisingas ir pagrįstas, padarytas tinkamai įvertinus byloje nustatytus faktus ir esančius įrodymus, taip pat tinkamai pritaikius ginčui aktualų teisinį reguliavimą bei įrodymų tyrimo bei vertinimo taisykles. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis paliekama nepakeista.

86.       Atmetus apeliantų atskiruosius skundus, apeliantai neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (CPK 93 straipsnis). 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, 

n u t a r i a :

        Vilniaus apygardos teismo 2025 m. kovo 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                Asta Radzevičienė

                                                                                                        Neringa Švedienė

                                                                                                        Vigintas Višinskis