Administracinė byla Nr. ATP-235-354/2013

                                                                    Teisminio proceso Nr. 4-07-3-02393-2012-6

                                                                    Procesinio sprendimo kategorija:                                                                                          

 (S)

                                                                            45.4.4; 45.4.5; 52.5; 79.1.                        

. 

        ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

    N U T A R T I S

       LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

        2013 m. gegužės 22 d.

         Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Nijolė Matuzevičienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto G. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. kovo 22 d. nutarimo, kuriuo G. R. už administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 str. 2 d., paskirta 100 Lt bauda, už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d., paskirta 3000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams, už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 124¹ str. 7 d., paskirtas įspėjimas ir, vadovaujantis ATPK 33 str., G. R. paskirta galutinė nuobauda – 3000 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams, ir

n u s t a t ė:

G. R. nubaustas už tai, kad 2012 m. lapkričio 25 d. 19.37 val. Šiauliuose, (duomenys neskelbtini) namo kieme, vairuodamas automobilį „Citroen XM“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) neatsižvelgė į greitį, nepaliko saugaus tarpo iš šono, kad eismas būtų saugus, ko pasėkoje kliudė du kieme stovėjusius automobilius, iš eismo įvykio vietos pasišalino apie tai nepranešęs policijai, surastas nepateikė vairuotojo pažymėjimo, eismo įvykio metu buvo apgadinti trys automobiliai. 

Apeliaciniu skundu G. R. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. kovo 22 d. nutarimą ir priimti naują nutarimą, kuriuo neatimti teisės vairuoti transporto priemones.

Skunde apeliantas teigia, kad apie kliudytą automobilį jis sužinojo tik tada, kai prie jo priėjo ,,VW Golf“ automobilio savininku prisistatęs jaunuolis, tačiau apžiūrėję jo automobilį jokių pažeidimų nepastebėjo, tik nulenktą automobilio veidrodėlį. Pasak apelianto, atlenkus veidrodėlį „Golf“ vairuotojas pradėjo reikalauti pinigų, nors automobiliui jokia žala nebuvo padaryta, tačiau jis (G. R.) labai skubėjo į svarbų susitikimą, todėl į ginčus nesileido, tik pasakė, kad už poros valandų atvažiuos ir pabaigs aiškintis esamą situaciją, ir nuvažiavo. Po to, apelianto teigimu, jis buvo atvažiavęs į įvykio vieta, palaukė apie valandą laiko, tačiau nieko nesulaukė. Apelianto manymu, negalima jo veiksmų vertinti kaip pasišalinimo iš įvykio vietos, nes nebuvo padaryta jokia materialinė žala. Pažymi, kad jis buvo linkęs tartis su a/m ,,Golf" savininku, o „Golf“ savininkas norėjo nepagrįstai praturtėti, reikalaudamas pinigų už žalą, kurios nebuvo.

Be to, skunde apeliantas teigia, kad jis negalėjo kliudyti automobilio „Frontera“, nes yra patyręs vairuotojas ir tokį kliudymą jis būtų jutęs. Taip pat atkreipia dėmesį, kad ant jo automobilio nėra jokių įbrėžimų, kurie bylotų apie automobilio ,,Frontera“ kliudymą, todėl automobilį „Frontera“ galėjo apgadinti bet kuris kitas automobilis važiuodamas pro šalį. Apeliantas savo skunde, be kita ko, nurodo, kad tai, jog draudimas išmokėjo žalą, dar nereiškia, kad jis padarė nusižengimą

G. R. skunde teigia, kad jis įvykio metu turėjo vairuotojo pažymėjimą, tačiau policijos pareigūnams sekančią dieną po įvykio negalėjo jo pateikti, nes vairuotojo pažymėjimą buvo palikęs automobilyje, todėl mano, kad administracinės teisės pažeidimo nepadarė, nes neprivalo visą laiką su savimi turėti vairuotojo pažymėjimo, kai nevairuoja transporto priemonės.

Taip pat apeliantas pa-žymi, kad netekęs teisės vairuoti transporto priemones, neteks ir pragyvenimo šaltinio, ir darbo, nebegalės pats pragyventi ir išlaikyti savo mažamečio sūnaus.

Atsiliepimu į G. R. apeliacinį skundą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuras prašo netenkinti apeliacinio skundo ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo nutarimą.  

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmiausia pažymėtina, kad administracinio teisės pažeidimo byla ir skundžiamas teismo nutarimas visete patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas savo procesinį sprendimą grindė surinktais ir aptartais įrodymais, apeliantas nenurodė jokių kitų įrodymų, kurių būtų neįvertinęs apylinkės teismas. Iš bylos medžiagos matyti, kad apylinkės teismas iš esmės aiškinosi faktines G. R. inkriminuojamų pažeidimų aplinkybes – apklausė administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, liudytojus policijos pareigūnus R. P., R. M., kitų apgadintų automobilių vairuotojus A. S., E. B., liudytoją Š. G., mačiusį eismo įvykį, ištyrė kitus įrodymus ir tai užfiksavo teismo posėdžio protokoluose (32–34; 55–58 b. l.). Dėl to aukštesnės instancijos teismas patikrino skundžiamo nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal jau esančią byloje medžiagą, vertindamas pirmosios instancijos teisme atliktą įrodymų tyrimą (ATPK 302¹¹ str. 1 d.).

Skundžiamu Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. kovo 22 d. nutarimu G. R. nubaustas pagal ATPK 127 str. 2 d. ir ATPK 130 str. 1 d. už tai, kad sukėlė eismo įvykį ir pasitraukė iš eismo įvykio vietos, nepranešęs apie tai policijai. Be to, apeliantui pagal ATPK 124¹ str. 7 d. skirta administracinė nuobauda – įspėjimas, už tai, kad jis policijos pareigūnams nepateikė vairuotojo pažymėjimo. Šiuo atveju iš apeliacinio skundo turinio sudėtinga suprasti, kiek ir kokia dalimi apeliantas nesutinka su priimtu nutarimu jo administracinio teisės pažeidimo byloje. Iš to, kas išdėstyta apeliaciniame skunde, neaišku, kaip pats apeliantas suvokia administracinio teisės pažeidimo bylos esmę, kokias apylinkės teismo nustatytas faktines pažeidimų aplinkybes pripažįsta ir kokias neigia. Bet kuriuo atveju aukštesnės instancijos teismas, išanalizavęs bylą įrodymų vertinimo ir nuobaudos skyrimo aspektais, nesutinka su apeliacinio skundo argumentais tiek dėl to, kas sukėlė eismo įvykį, tiek dėl apylinkės teismo jam paskirtų administracinių nuobaudų.  

Jau minėta, kad G. R. administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas viso pagal tris ATPK straipsnius, tarp jų pagal ATPK 127 str. 2 d., kurioje nurodyta, kad kelių eismo taisyklių pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą). Šioje byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad įvykio dieną G. R. su savo vairuojamu automobiliu ,,Citroen XM“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo įvykio vietoje ir kontaktavo su kieme stovėjusiu liudytojo E. B. automobiliu „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Apeliaciniu skundu G. R. tikina, kad faktiškai  niekam jis savo veiksmais žalos nepadarė, jokių automobilių neapgadino, todėl eismo įvykio nesukėlė ir likti įvykio vietoje, pranešti apie įvykį policijai pareigos neturėjo. Tokie deklaratyvūs apelianto teiginiai yra vienareikšmiškai paneigti byloje surinktais ir teismo posėdyje ištirtais įrodymais.

Liudytojai E. B. ir Š. G. aiškiai matė, kaip G. R. vairuojamas automobilis kliudė kitas transporto priemones, užsirašė apelianto automobilio valstybinius numerius ir apie įvykį pranešė policijai. Būtent taip ir buvo nustatytas eismo įvykį sukėlęs asmuo. Maža to, liudytojas E. B. dar eismo įvykio vietoje buvo pasivijęs nuvažiuojantį ir jo naudojamą automobilį apgadinusį asmenį – G. R., pareiškė pretenziją, kad apeliantas apgadino jo automobilį, tačiau, pasak G. R., jis jokių apgadinimų ant automobilio nematė, labai skubėjo į svarbų susitikimą, todėl pasitraukė iš įvykio vietos. Tai, kad apeliantas sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintos trys transporto priemonės, akivaizdžiai patvirtina ne tik įvykio liudytojų parodymai, bet ir kiti įrodymai – automobilių ,,Citroen XM“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ,,Opel Frontera“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) fotonuotraukos, eismo įvykio vietos schema ir papildomi visų trijų automobilių apžiūros duomenys, apgadinto automobilio ,,Citroen XM“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priverstinio nuvežimo aktas, policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai, E. B., Š. G. paaiškinimai, iš dalies ir paties G. R. paaiškinimas (4–5; 6; 7–9; 10–11; 21–25 b. l.), todėl nėra pagrindo šias aplinkybes analizuoti pakartotiniai.

Tai, kokią juridinę kvalifikaciją savo veiksmams teikia pats apeliantas, deklaruodamas įsitikinimą, kad eismo įvykio nesukėlė, niekam žalos nepadarė, o liudytojas E. B. norėjo tik neteisėtai pasipelnyti iš jo, šios bylos esmės nekeičia. Pirmosios instancijos teismas aiškiai ir teisingai nustatė, kad važiuodamas savo automobiliu apeliantas kliudė du kitus automobilius, juos apgadindamas ir taip padarydamas žalą. Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9 p. numatyta bendroji eismo dalyvio pareiga laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai. Tai reiškia, kad vairuotojas, valdydamas padidinto pavojaus šaltinį – automobilį, privalo laikytis minėtų nuostatų ir, jeigu jų nesilaiko ir dėl to kyla eismo įvykis, kaltu dėl eismo įvykio sukėlimo pripažįstamas tas vairuotojas, kuris pažeidė KET reikalavimus. Tai yra teisės pažeidimo, numatyto ATPK 127 str. 2 d., sudėties požymis ir vertinti jį kitaip nėra jokio pagrindo.     

KET 3.11 p. numatyta, kad eismo įvykis – tai įvykis kelyje, viešose arba privačiose teritorijose, kurio metu, judant transporto priemonei, žuvo ar buvo sužeista žmonių, sugadinta ar apgadinta bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje buvęs turtas. Byloje aiškiai ir vienareikšmiškai nustatyta, kad įvykio metu buvo apgadintas apelianto automobilis ir dviejų kitų asmenų turtas (automobilis „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir automobilis ,,Opel Frontera“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Tai reiškia, kad eismo įvykis, iš tikrųjų, buvo ir jį sukėlė ne kas kitas, o G. R., tuo padarydamas administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 str. 2 d. Apelianto teiginiai apie ketinimus susitarti su kito automobilio vairuotoju ir pan. neturi jokios įtakos sprendžiant dėl paties eismo įvykio fakto ir kaltininko atsakomybės.

ATPK 130 str. 1 d. nustatyta, jog „<...> pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles užtraukia baudą vairuotojams nuo 3000 Lt iki 4000 Lt su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų arba administracinį areštą nuo 15 iki 30 parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 2 iki 5 metų <...>“.

Apeliantas iš esmės neneigė ir apeliaciniu skundu neginčija fakto, jog nustatytu laiku buvo eismo įvykio vietoje, pripažino, kad savo automobiliu kliudė kitą transporto priemonę,  kad eismo įvykio vietoje neliko ir apie eismo įvykį nepranešė policijai. Tokį savo elgesį G. R. teisino tuo, kad jis, paprasčiausiai, neturėjo laiko ir manė, kad eismo įvykio aplinkybes su kitos transporto priemonės vairuotoju išsiaiškins vėliau. Nesvarbu, ką manė apeliantas, jau minėti bylos duomenys vienareikšmiškai patvirtina, kad jis pasitraukė iš eismo įvykio, su kuriuo buvo susijęs, vietos. Nekyla abejonių, kad G. R. suvokė sukėlęs eismo įvykį ir matė jo padarinius – buvo apgadintas jo paties automobilis, sugadintas ir jam nepriklausantis kitų asmenų turtas, net buvo išlipęs iš savo automobilio ir atlenkė užlenktą liudytojo E. B. automobilio veidrodėlį, pareiškė, kad nieko jis neapgadino ir tiesiog  nuvažiavo iš įvykio vietos. Akivaizdu, kad apeliantas tikslingai rinkosi elgesio variantą, įvykio vietoje nepasiliko, policijai apie įvykį nepranešė, pasišalino iš įvykio vietos, policijos pareigūnams surasti G. R. įvykio dieną nepavyko – jo namuose niekas neatidarė durų. Apygardos teismo  nuomone, tokiais veiksmais G. R. siekė išvengti gręsiančios atsakomybės ir būti identifikuotas, nes liudytojams neįsidėmėjus pastarojo automobilio valstybinių numerių, kaltininkas galėjo likti nenustatytas. Išskirtinai policijos pareigūnų pastangomis, atlikus kelių transporto priemonių paiešką, G. R. buvo nustatytas, surastas ir priverstinai nuvežtas jo paties apgadintas automobilis, kitą dieną po įvykio jam surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (2 b. l.).  Visa tai rodo, jog apeliantas siekė nuslėpti patį eismo įvykio faktą ir savo dalyvavimą jame. Nustatytos objektyviosios aplinkybės suponuoja išvadą, kad G. R. iš eismo įvykio vietos pasitraukė tyčia, pažeisdamas KET 231.1. p. reikalavimus, apie eismo įvykį ir kilusią situaciją policijai nei iškart, nei vėliau nepranešė ir pažeidė KET 231.4. p. reikalavimus. Dėl to apylinkės teismas pagrįstai G. R. patraukė administracinėn atsakomybėn ir pagal ATPK 130 str. 1 d. Taigi keisti skundžiamą nutarimą šioje dalyje taip pat nėra teisinio pagrindo.  

Teismo nuomone, G. R. ir pagal ATPK 124¹ str. 7 d. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagrįstai, nes policijos pareigūnui pareikalavus nepateikė vairuotojo pažymėjimo, kaip numato KET 16 p. Minėtas punktas, be kita ko, numato, kad motorinės transporto priemonės (...) vairuotojas privalo su savimi turėti ir policijos (...) pareigūno reikalavimu pateikti nustatytosios formos dokumentą, patvirtinantį teisę vairuoti transporto priemonę (...). Taigi, konstatuojant šį pažeidimą, būtina nustatyti, kad policijos pareigūnas teisėtai vairuotojo reikalauja pateikti vairuotojo pažymėjimą, o vairuotojas, suvokdamas tai, šio reikalavimo nevykdo, vengia pareigos dėl bet kokių motyvų (vengia atsakomybės, nori nuslėpti kažkokius faktus ar kt.). Šioje byloje nustatyta, kad sekančią dieną, surašant G. R. administracinio teisės pažeidimo protokolą už sukeltą eismo įvykį ir pasitraukimą iš jo, policijos pareigūnui liudytojui R. M. pareikalavus, G. R. savo vairuotojo pažymėjimo nepateikė. Tokį savo elgesį apeliantas argumentuoja tuo, kad jis neprivalo visą laiką nešiotis su savimi vairuotojo pažymėjimo, ypač, kai nevairuoja automobilio. Kitaip tariant, G. R. neneigia, kad teisę vairuoti transporto priemones jis turėjo, tačiau pareigos pateikti vairuotojo pažymėjimą nevykdė ir policijos pareigūnams nepateikė jokio logiško šio savo elgesio paaiškinimo.  Anksčiau paminėtos aplinkybės atskleidžia G. R. veikoje ir administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 124¹ str. 7 d., sudėties požymius, todėl keisti ar naikinti nutarimą ir šioje dalyje nėra pagrindo.

Kartu pažymima, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti ir siekiant juos auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). Skunde apeliantas nenurodė naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgęs apylinkės teismas, skirdamas jam nuobaudas už padarytus pažeidimus. Pirmosios instancijos teismas G. R. atsakomybę lengvinančių ir (ar) atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatė, tačiau atsižvelgė į tai, kad jis per metus nebuvo baustas už tokios pat rūšies teisės pažeidimus, ir paskyrė apeliantui atitinkamai ATPK 124¹ str. 7 d., 127 str. 2 d. ir 130 str. 1 d. sankcijose numatytas švelniausias nuobaudas, todėl laikyti jas ir galutinę subendrintą nuobaudą aiškiai per griežtomis nėra pagrindo. 

Administracine nuobauda siekiama ir nubaudimo, ir prevencinių tikslų. G. R. padaryti administraciniai teisės pažeidimai yra pakankamai pavojingi, sukeliantis pavojų ne tik transporto eismo saugumui, bet ir žmonių gyvybei, sveikatai, apsunkinantys kaltininko nustatymą ir fakto išaiškinimą ir pan. Apeliantas pasišalino iš eismo įvykio vietos, su kuria buvo susijęs, apgadino kitų asmenų turtą, aiškiai siekdamas būti nenustatytas ir taip išvengti atsakomybės, todėl vien tik simbolinės, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios nuobaudos paskyrimas (neatimant teisės vairuoti transporto priemones) akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų. Skiriama nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes. Apeliacinio skundo argumentais G. R. akcentuoja, kad netekęs teisės vairuoti transporto priemones, jis praras darbą ir taip pat pragyvenimo šaltinį, nebegalės išlaikyti savo nepilnamečio sūnaus.  Dėl tokių skundo argumentų būtina pažymėti, kad tokios aplinkybės atsirado tik dėl paties apelianto netinkamo elgesio – nenoro laikytis visuomenėje nustatytų elgesio taisyklių ir reikalavimų. Apeliaciniame skunde minimų negatyvių pasekmių atsiradimas pats savaime nelaikytinas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Be to, administracinio teisės pažeidimo byloje nėra duomenų, kad G. R. būtų vienintelis savo nepilnamečio sūnaus išlaikytojas ir rūpintojas.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Šiaulių apylinkės teismas, priimdamas 2013 m. kovo 22 d. nutarimą G. R. administracinio teisės pažeidimo byloje, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis ir padarė teisingas išvadas tiek dėl apelianto kaltės, tiek dėl jo atžvilgiu taikytinos atsakomybės, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nutarimą apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 1 p.,  

n u t a r i a :

            G. R. apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. kovo 22 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.

Teisėja                                                                                                              Nijolė Matuzevičienė