Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-57-648/2021

                                                         Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00118-2007-3        

     Procesinio sprendimo kategorijos: 

                                                     1.1.7.1; 1.1.8.1.1; 2.1.2.12; 2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Gutausko (kolegijos pirmininkas), Rimos Ažubalytės, Arvydo Daugėlos, Olego Fedosiuko, Eligijaus Gladučio, Alvydo Pikelio ir Artūro Pažarskio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Tomui Uldukiui,

nuteistojo gynėjui advokatui Romualdui Mikliušui,

vaizdo konferencijos būdu nuteistajam A. D.,

nukentėjusiesiems V. S. ir A. G.,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Justo Lauciaus ir nuteistojo A. D. gynėjo advokato Romualdo Mikliušo kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 27 d. nutarties.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu A. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 5 punktą, 6 punktą, 7 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu penkiolikai metų; 187 straipsnio 2 dalį (dėl 2007 m. kovo 11 d. nusikaltimo) – laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams; 187 straipsnio 2 dalį (dėl 2014 m. gruodžio 4 d. nusikaltimo) – laisvės atėmimu trejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes, ir A. D. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas penkiolikai metų, bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, A. D. į paskirtos bausmės laiką įskaitytas jam taikyto laikinojo sulaikymo ir kardomosios priemonės – suėmimo – laikas nuo 2014 m. gruodžio 9 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos (2017 m. rugsėjo 29 d.).

Iš A. D. priteista atlyginti:

– nukentėjusiajai Z. E. Ž. padarytą 2606,58 Eur turtinę ir 1500 Eur neturtinę žalą;

– nukentėjusiajai R. R. padarytą 11 673,78 Eur turtinę ir 3000 Eur neturtinę žalą;

– nukentėjusiajam D. D. J. padarytą 1000 Eur turtinę ir 1500 Eur neturtinę žalą;

– nukentėjusiajam V. L. padarytą 2753,62 Eur turtinę žalą;

– nukentėjusiajam V. Ž. padarytą 579,24 Eur turtinę žalą;

– civilinei ieškovei Daugiabučio namo savininkų bendrijos (duomenys neskelbtini) (toliau – DNSB) pirmininkei J. A. padarytą 2417,61 Eur turtinę žalą;

– civilinei ieškovei draudimo bendrovei „If P & C Insurance AS“ 1167,46 Eur turtinę žalą;

– civilinei ieškovei AB „Lietuvos draudimas“ 1068,12 Eur turtinę žalą ir 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

– civilinei ieškovei Vilniaus teritorinei ligonių kasai 2806,31 Eur, skirtų nukentėjusiųjų gydymo išlaidoms apmokėti.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 30 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 29 d. nuosprendis pakeistas:

A. D., nuteistam pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6 ir 7 punktus (2003 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), paskirtas laisvės atėmimas dvidešimčiai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 3 punktu, paskirta bausmė subendrinta su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis pagal BK 187 straipsnio 2 dalį (dvi nusikalstamos veikos) bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes, ir A. D. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvidešimčiai metų, bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gruodžio 12 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 30 d. nuosprendis panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 27 d. nutartimi nuteistojo A. D. ir Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro Justo Lauciaus apeliaciniai skundai atmesti.

Išplėstinė teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių gynėjo kasacinį skundą tenkinti, o prokuroro kasacinį skundą atmesti; prokuroro, prašiusio prokuroro kasacinį skundą tenkinti, o nuteistojo gynėjo kasacinį skundą atmesti, nukentėjusiųjų, prašiusių tenkinti prokuroro kasacinį skundą, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       A. D. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6 ir 7 punktus už tai, kad jis 2007 m. kovo 11 d., laikotarpiu nuo 3 iki 5.21 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), tyčia padegdamas fotelį ir sukeldamas gaisrą, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, žmonėms esant bejėgiškos būklės, nes nakties metu miegojo ir, išplitus gaisrui bei pradėjus degti atvira liepsna, neturėjo galimybės laiku evakuotis ar užgesinti plintančią ugnį, itin žiauriai, nes žmonės, laukdami, kol bus išgelbėti gelbėtojų, bei bijodami būti sužaloti ir žūti ugnyje, dėl patirtų nudegimų ir apsinuodijimo smalkėmis patyrė dideles fizines ir dvasines kančias, tyčia nužudė šešis žmones, t. y. iš atvira liepsna degančio buto Nr. 70 apie 5.49 val. gelbėdamasis į lauką išbėgo A. K., jam dėl aukštos temperatūros poveikio padaryti viso kūno nudegimai, II laipsnio – 68 proc., III laipsnio – 30 proc., vertinami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, dėl to išsivystė trauminis šokas ir nukentėjusysis 2007 m. kovo 14 d. 5 val. ligoninėje mirė. 5.35 val. atvira liepsna užsidegus butui Nr. 71 R. A., turintis negalią – aklumą, dėl aukštos temperatūros poveikio patyrė II–III laipsnio iki 7 proc. kūno nudegimą – sužalojimus, vertinamus kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas, dėl to gelbėdamasis iššoko pro langą ir nuo patirtų sužalojimų – krūtinės sumušimo, pasireiškusio poodine kraujosruva krūtinės kairėje pusėje, dešiniųjų I–IX (viengubų), kairiųjų II–III, VIII–IX (viengubų), IV (dvigubo) šonkaulių lūžių – nesunkaus sveikatos sutrikdymo, galvos sumušimo, pasireiškusio odos nubrozdinimais ir muštine žaizda veide, apatinio žandikaulio, viršutinių žandikaulių ir kairiojo skruostikaulio lūžių, dėl to kvėpavimo takus užpildė kraujas, kuris pateko ten dėl kraujavimo iš veido sužalojimų (kaulų lūžių), – nukentėjusysis užduso ir vietoje mirė. Tuo pat metu kartu su R. A. esantis M. G. dėl aukštos temperatūros, tikėtina, liepsnos poveikio, patyrė daugybinius II–III laipsnio – 50 proc. kūno paviršiaus nudegimus, kvalifikuojamus kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, ir gelbėdamasis iššoko pro langą bei patyrė kūno sumušimą: kepenų plyšimą, dešinio gaktikaulio viršutinės ir apatinės šakos lūžius, ūmų plaučių sumušimą, šonkaulių VI–VII dešinėje lūžius, žaizdą galvoje, t. y. sužalojimus, vertinamus kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, ir nuo daugybinių kūno nudegimų, kurie komplikavosi šoku, nukentėjusysis 2007 m. kovo 11 d. 11.25 val. ligoninėje mirė. Gaisro metu užsidegus atvira liepsna butui Nr. 82, iš jo gelbėdamiesi išbėgo A. G. su T. S., ir 5.47 val. gaisro metu 9-ojo aukšto laiptų aikštelėje buvo rastas A. G. lavonas, nes nukentėjusioji mirė nuo ūmaus apsinuodijimo degimo produktais gaisravietėje. Name vykusio gaisro metu 5.49 val. tarp 6-ojo ir 7-ojo aukštų rastas T. S. lavonas, jis mirė nuo ūmaus apsinuodijimo degimo produktais gaisravietėje. Po to 6.50 val., likvidavus ugnį aštuntame aukšte, bute Nr. 93 rastas P. Š. lavonas, jis, būdamas stipriai apsvaigęs nuo alkoholio (kraujyje rasta 3,38 promilės, šlapime – 4,79 promilės etilo alkoholio, o tai atitinka sunkų girtumo laipsnį), mirė nuo ūmaus apsinuodijimo smalkėmis. Taip A. D. tyčia itin žiauriai kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu nužudė šešis bejėgiškos būklės žmones.

2.       Be to, A. D. nuteistas pagal BK 187 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis 2007 m. kovo 11 d., laikotarpiu nuo 3 val. iki 5.21 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nakties metu, suprasdamas, kad minėto namo gyventojai miega, tyčia kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu žiebtuvėliu padegė namo šeštojo aukšto, pakilus laiptais, dešinės pusės bendrajame koridoriuje prie atsarginės laiptinės stovintį fotelį, taip sukėlė namo pietinės sekcijos šeštojo aukšto koridoriaus pietiniame gale, prie atsarginės laiptinės, gaisrą, dėl to, liepsnai išplitus, apdegė evakuacinė laiptinė nuo trečio iki devinto aukšto, apdegė ir aprūko koridoriai nuo šešto iki devinto aukštų, nenustatytos turtinės vertės, apdegė ir aprūko šešto–devinto aukštų butai, vandeniu aplieti penkiasdešimt keturi butai, t. y. gaisro metu aplietas butas Nr. 7 ir jame esantys daiktai, padarant B. I. (B. I.) bendrą 564,76 Eur (1950 Lt) vertės turtinę žalą; aplietas butas Nr. 8 ir jame esantys daiktai, padarant G. D. bendrą 564,76 Eur (1950 Lt) vertės turtinę žalą; aplietas butas Nr. 10 ir jame esantys daiktai, padarant V. E. nenustatytos vertės turtinę žalą; aplietas butas Nr. 11 ir jame esantys daiktai, padarant A. G. bendrą 289,62 Eur (1000 Lt) vertės turtinę žalą; aplietas butas Nr. 12 ir jame esantys daiktai, padarant J. M. nenustatytos turtinės vertės žalą; aplietas butas Nr. 20 ir jame esantys daiktai, padarant T. M. ir A. K. nenustatytos vertės, o S. M. – bendrą 868,86 Eur (3000 Lt) vertės turtinę žalą; aplietas butas Nr. 21 ir jame esantys daiktai, padarant Z. E. Ž. bendrą 2606,58 Eur (9000 Lt) vertės turtinę žalą; aplietas butas Nr. 22 ir jame esantys daiktai, padarant Ž. Ž. nenustatytos vertės turtinę žalą; aplietas butas Nr. 23 ir jame esantys daiktai, padarant A. V. bendrą ne mažesnę kaip 1448,10 Eur (5000 Lt) vertės turtinę žalą; aplietas butas Nr. 24 ir jame esantys daiktai, padarant F. A. bendrą 202,73 Eur (700 Lt) vertės turtinę žalą; aplietas butas Nr. 31 ir jame esantys daiktai, padarant A. J. bendrą 941,27 Eur (3250 Lt) vertės turtinę žalą; aplietas butas Nr. 32 ir jame esantys daiktai, padarant A. M. bendrą 564,76 Eur (1950 Lt) vertės turtinę žalą; aplietas butas Nr. 33 ir jame esantys daiktai, padarant M. L. (M. L.) bendrą 941,27 Eur (3250 Lt) vertės turtinę žalą; aplietas butas Nr. 34 ir jame esantys daiktai, padarant V. D. bendrą 564,76 Eur (1950 Lt) vertės turtinę žalą; aplietas butas Nr. 35 ir jame esantys daiktai, padarant I. P. bendrą 3258,23 Eur (11 250 Lt) vertės turtinę žalą; aplietas butas Nr. 43 ir jame esantys daiktai, padarant I. M. bendrą 376,51 Eur (1300 Lt) vertės turtinę žalą ir N. A. nenustatytos vertės turtinę žalą; aplietas butas Nr. 44 ir jame esantys daiktai, padarant J. J. nenustatytos vertės turtinę žalą; apdegė buto Nr. 45 durys, o butas ir jame esantys daiktai aplieti, padarant V. B. bendrą 434,43 Eur (1500 Lt) vertės turtinę žalą; apdegė buto Nr. 46 durys, o butas ir jame esantys daiktai aplieti, padarant L. D. bendrą 868,86 Eur (3000 Lt) vertės turtinę žalą; aplietas butas Nr. 47 ir jame esantys daiktai, padarant R. Š. nenustatytos vertės turtinę žalą; aplietas butas Nr. 48 ir jame esantys daiktai, padarant N. K. bendrą 3069,97 Eur (10 600 Lt) vertės turtinę žalą; aplietas butas Nr. 55 ir jame esantys daiktai, padarant R. T. bendrą 289,62 Eur (1000 Lt) vertės turtinę žalą; aplietas butas Nr. 56 ir jame esantys daiktai, padarant V. B. (V. B.) nenustatytos vertės turtinę žalą; aplietas butas Nr. 57 ir jame esantys daiktai, padarant A. P. bendrą 868,86 Eur (3000 Lt) vertės turtinę žalą; aplietas butas Nr. 58 ir jame esantys daiktai, padarant B. P. bendrą 376,51 Eur (1300 Lt) vertės turtinę žalą; aplietas butas Nr. 59 ir jame esantys daiktai, padarant N. Č. bendrą 1317,77 Eur (4550 Lt) vertės turtinę žalą; aplietas butas Nr. 60 ir jame esantys daiktai, padarant N. T. bendrą 753,01 Eur (2600 Lt) vertės turtinę žalą; aplietas butas Nr. 64 ir jame esantys daiktai, padarant A. T. bendrą 112,95 Eur (390 Lt) vertės turtinę žalą; sudegė butas Nr. 67 ir jame esantys daiktai, padarant A. S. ir N. S. (N. S.) nenustatytos vertės turtinę žalą; sudegė ir buvo aplietas butas Nr. 68 bei jame esantys daiktai, padarant A. Š. ir D. G. bendrą 1807,23 Eur (6240 Lt) vertės turtinę žalą; sudegė butas Nr. 69 ir jame esantys daiktai, vertinga knygų kolekcija ir ikonos, padarant I. A. (I. A.) bendrą 23 169,60 Eur (80 000 Lt) vertės turtinę žalą ir S. G. padarant 579,24 Eur (2000 Lt) vertės turtinę žalą; sudegė butas Nr. 70 ir jame esantys daiktai, padarant A. K. nenustatytos vertės turtinę žalą; sudegė butas Nr. 71 ir jame esantys daiktai, padarant M. G. nenustatytos vertės turtinę žalą, be to, sudegė bute esantis kompiuteris, priklausantis UAB „V“, 1167,46 Eur (4031 Lt) vertės; gaisro metu apdegė ir aprūko butas Nr. 72 bei jame esantys daiktai, padarant H. B. nenustatytos vertės turtinę žalą; sudegė butas Nr. 80 ir jame esantys daiktai, padarant R. R., D. D. J. ir J. R. bendrą 14 481 Eur (50 000 Lt) vertės turtinę žalą; apdegė bei buvo aplietas butas Nr. 81 ir jame esantys daiktai, padarant V. Ž. 1448,10 Eur (5000 Lt) vertės turtinę žalą; apdegė butas Nr. 82 ir jame esantys daiktai, padarant E. S. nenustatytos vertės turtinę žalą; gaisro metu apdegė butas Nr. 83 ir jame esantys daiktai, padarant V. L. 2751,39 Eur (9500 Lt) vertės turtinę žalą; aplietas butas Nr. 84 ir jame esantys daiktai, padarant R. Ž. nenustatytos vertės turtinę žalą; aplietas butas Nr. 88 ir jame esantys daiktai, padarant N. D. bendrą 75,30 Eur (260 Lt) vertės turtinę žalą; apdegė buto Nr. 91 durys, balkonas, aprūko sienos, aplieti jame esantys daiktai, padarant I. V. bendrą 3475,44 Eur (12 000 Lt) vertės turtinę žalą; sudegė butas Nr. 92 ir jame esantys daiktai, padarant V. S. bendrą 1807,23 Eur (6240 Lt) vertės turtinę žalą; sudegė butas Nr. 93 ir jame esantys daiktai, padarant P. Š. nenustatytos vertės turtinę žalą; sudegė butas Nr. 94 ir jame esantys daiktai, padarant R. D. bendrą 2000 Eur (6905,60 Lt) vertės turtinę žalą; sudegė buto Nr. 95 durys, aprūko sienos ir bute esantys daiktai, padarant D. B. bendrą 579,24 Eur (2000 Lt) vertės turtinę žalą; aprūko butas Nr. 101, padarant V. V. 579,24 Eur (2000 Lt) vertės turtinę žalą; sudegė butas Nr. 104 ir jame esantys daiktai, padarant A. A. bendrą 5792,40 Eur (20 000 Lt) vertės turtinę žalą; sudegė butas Nr. 105 ir jame esantys daiktai, padarant R. R. nenustatytos vertės turtinę žalą; apdegė ir aprūko butas Nr. 106 bei jame esantys daiktai, padarant V. Ž. bendrą 579,24 Eur (2000 Lt) vertės turtinę žalą; aprūko ir buvo aplietas butas Nr. 107 bei jame esantys daiktai, padarant J. B. 579,24 Eur (2000 Lt) vertės turtinę žalą; sudegė buto Nr. 108 durys ir aprūko jame esantys daiktai, padarant V. V. bendrą 301,20 Eur (1040 Lt) vertės turtinę žalą. Taip A. D. visuotinai pavojingu būdu sunaikino ir sugadino didelės vertės – 82 486,74 Eur (284 706,60 Lt) – svetimą turtą.

3.       Be to, A. D. nuteistas pagal BK 187 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis 2014 m. gruodžio 4 d. apie 20.23 val. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), tyčia degtuku padegė pirmo aukšto laiptinės aikštelėje, prie lifto kabinos sukrautus M. J. priklausančius sendaikčius, neturinčius materialinės vertės. Dėl to, kilus gaisrui, apdegė pagalbinės patalpos durys su stakta, lifto kabinos durys su apdaila, koridoriaus medinės durys, septyni šviestuvai, nuo karščio skilo dvigubas laiptinės langas, aprūko laiptinė. Taip A. D. tyčia visuotinai pavojingu būdu sunaikino ir sugadino svetimą – DNSB priklausantį 2417,61 Eur (8347,54 Lt) vertės turtą.

II. Kasacinių skundų argumentai

4.       Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Justas Laucius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 27 d. nutarties dalį, kuria atmestas Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro apeliacinis skundas dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės paskyrimo nuteistajam už BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6 ir 7 punktuose (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) nurodytą nusikaltimą A. D. ir šios bausmės subendrinimo apėmimo būdu su neskundžiamomis Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu A. D. pagal BK 187 straipsnio 2 dalį (2006 m. gruodžio 12 d. įstatymo Nr. X-970 redakcija) paskirtomis laisvės atėmimo bausmėmis, galutine subendrinta bausme A. D. paskiriant laisvės atėmimą iki gyvos galvos, ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

4.1.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nesilaikė BK 41 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų bausmės paskirtį apibrėžiančių baudžiamojo įstatymo nuostatų ir, A. D., nuteistam pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6 ir 7 punktus, vietoj prokuroro apeliaciniame skunde prašytos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės paskirdamas švelnesnę bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą, apsiribojo vien tik BK 54 straipsnio 2 dalies 2 ir 5 punktuose nurodytų kaltės formos ir rūšies bei kaltininko asmenybės vertinimu. Apeliacinės instancijos teismo palikta pirmosios instancijos teismo paskirta neteisinga terminuota penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmė neatitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos bausmės paskirties, o sprendimas paskirti tokią bausmę ypač pažeidžia BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimus – neužtikrina teisingumo principo įgyvendinimo, kuris siejamas ir su visuomenės interesu, leidžiančiu teismui vertinti bausmę ne vien kaltininko ar nusikalstamos veikos požiūriu, bet ir atsižvelgiant į visuomenėje vyraujančias moralės bei etines nuostatas, padarytos nusikalstamos veikos pažeidžiamą teisingumo jausmą.

4.2.                      Prokuroras cituoja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir teigia, kad apeliacinės instancijos teismas į ją neatsižvelgė ir pirmosios instancijos teismo klaidų skiriant bausmę A. D. neištaisė.

4.3.                      A. D. padaryto kvalifikuoto šešių žmonių nužudymo nusikaltimo pavojingumas yra aiškiai peržengęs tipinį (rūšinį) šio nusikaltimo pavojingumą. Nors apeliacinės instancijos teismas šią aplinkybę pažymėjo, tačiau ją vertino atskirai, tinkamai nepasisakė dėl jos įtakos skiriamos bausmės rūšiai.

4.4.                      Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose nustatyta, kad A. D. padarė BK 129 straipsnio 2 dalyje nurodytą labai sunkų nusikaltimą, pasižymintį keturiomis šį nusikaltimą kvalifikuojančiomis aplinkybėmis. Dėl A. D. žiaurių tyčinių veiksmų sukėlus gaisrą daugiabutyje buvo sukeltos negrįžtamos, itin skaudžios pasekmės – nužudyti šeši žmonės, padaryta ypač didelė žala ir nužudytųjų artimiesiems, ir visuomenei, nusikaltimas buvo padarytas be jokios aiškios dingsties. Pagal Lietuvos teismų praktiką nužudymo bylose net už mažesnio pavojingumo laipsnio nužudymus skiriamos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės.

4.5.                      Teismų nustatytos bylos aplinkybės patvirtina ir tai, kad išskirtiniu pavojingumu pasižymi ir paties A. D. asmenybė. Nors apeliacinės instancijos teismas paneigė esant pasitvirtinusią aplinkybę, kad nuteistojo veiksmai pasižymėjo ypač ciniškomis paskatomis, tačiau kartu pripažino, jog nuteistojo tyčiniai veiksmai tamsiuoju paros metu sukeliant gaisrą daugiabutyje kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, kai daugelis šio namo gyventojų jau miegojo ir turėjo ribotas galimybes gelbėtis, rodo jo abejingumą kitų žmonių gyvybei. Todėl A. D. veiksmai ne tik patvirtina jo abejingumą, bet ir rodo, kad jo elgesys yra išskirtinai drastiškas, jam visiškai svetimas bendražmogiškų socialinių moralės ir elgesio normų laikymasis, kritiškas savo elgesio vertinimas ir pagarba prigimtinei vertybei – žmogaus gyvybei. Be to, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose nustatyta, jog nuteistasis po 2007 m. padaryto šešių žmonių nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis 2014 m. vėl tyčia sukėlė gaisrą tame pačiame daugiabutyje. Tai, kad A. D., suvokdamas savo veiksmų pavojingumą, žinodamas, kad gaisro sukėlimas daugiabučiame name kelia tiesioginį pavojų ne tik žmonių turtui, bet ir jų gyvybei, tokius veiksmus tęsė, nuteistąjį apibūdina kaip itin pavojingą visuomenei ir cinišką asmenį. Į šią BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytą aplinkybę parinkdamas bausmės rūšį A. D. pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, o apeliacinės instancijos teismas šios teisės taikymo klaidos neištaisė.

4.6.                      Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai taip pat ignoravo aplinkybę, kad A. D. ir toliau kelia didelį pavojų visuomenės saugumui, tinkamai nemotyvavo, kokios aplinkybės patvirtina, kad nuteistajam atlikus terminuoto laisvės atėmimo bausmę jo visuomenei keliamas pavojus išnyks. Tuo tarpu byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad A. D. akivaizdžiai linkęs ir toliau daryti panašius, didelį pavojų visuomenei ir aplinkinių gyvybei keliančius nusikaltimus, dėl to valstybei kyla pareiga imtis prevencinių priemonių – skirti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę.

4.7.                      Skirdami terminuoto laisvės atėmimo bausmės rūšį A. D. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai sureikšmino tik nuteistąjį neutraliai apibūdinančias aplinkybes ir jų kontekste vienpusiškai sprendė apie teisingumo ir proporcingumo principų įgyvendinimą. Šiuo atveju nuteistojo asmenybę neutraliai apibūdinančios aplinkybės (tai, kad yra vidurinio išsilavinimo, dirbo, išsituokęs, turėjo partnerę, su kuria augino mažametį vaiką, neteistas ir nebaustas administracine tvarka, nepiktnaudžiavo alkoholiu) nėra pakankamos daryti išvadai, kad A. D. asmenybė vertintina išimtinai teigiamai. Tokiais požymiais pasižymi dauguma visuomenės narių ir šios kaltininko asmenybę apibūdinančios aplinkybės, kurias kaip itin teigiamai apibūdinančias nuteistąjį, motyvuodami terminuoto laisvės atėmimo bausmės rūšies paskyrimą A. D., akcentavo teismai, nėra niekuo išskirtinai ypatingos.

4.8.                      Be to, palikdamas A. D. terminuotą laisvės atėmimą apeliacinės instancijos teismas tik formaliai nurodė, kad nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, o šiame kontekste aplinkybės, kad dėl padarytų nusikaltimų nuteistasis niekada neatgailavo, išvis nevertino. Nors apeliacinės instancijos teismas šias aplinkybes pažymėjo kaip reikšmingas skiriant bausmę, tačiau spręsdamas klausimą dėl nuteistajam paskirtos bausmės į tai taip pat neatsižvelgė.

4.9.                      Tai, kad nebuvo atskleisti A. D. padarytų nusikaltimų motyvai, o nustatyta, kad nusikaltimai padaryti be jokios aiškios dingsties, nuteistajam tai motyvuojant tik jaučiamu nerimo jausmu, parodo didelį šio asmens pavojingumą, nes nuteistasis yra visiškai abejingas savo padaryto nusikaltimo pasekmėms.

4.10.                      Teismai nepagrįstai sureikšmino A. D. padaryto labai sunkaus nusikaltimo kaltės formą ir rūšį (netiesioginę tyčią) ir sumenkino kitas byloje nustatytas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes. Nors Lietuvos teismų praktikoje nužudymų bylose, kuriose nustatoma netiesioginės tyčios forma, paprastai skiriama terminuoto laisvės atėmimo bausmė, tačiau šie nusikaltimai, už kurių padarymą skiriama tokia bausmė, atitinka rūšinį (tipinį) nusikaltimo pavojingumą ir nepasižymi išskirtiniu bei tokiu ypač dideliu nusikaltimo pavojingumu, kuris nustatytas šioje byloje. Todėl skiriant bausmę nebuvo galima tapatinti tipinių situacijų, kai kaltininkas netiesiogine tyčia buitinio konflikto metu nužudo vieną žmogų, ir išskirtinės situacijos, kai, nors kaltininkui ir veikiant netiesiogine tyčia, kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu itin žiauriai buvo nužudyti šeši bejėgiškos būklės žmonės. Juo labiau kad A. D. po šešių žmonių nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis toje pačioje vietoje atliko analogiškus, tik dėl atsitiktinumo tapačių sunkių padarinių nesukėlusius veiksmus – 2014 m. gruodžio 4 d. vėl tyčia sukėlė gaisrą tame pačiame daugiabutyje. Šios teismų nustatytos aplinkybės yra pakankamos daryti išvadai, jog tik laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė gali sulaikyti A. D. nuo nusikaltimų padarymo, apsaugoti visuomenę nuo šio pavojingo asmens ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

4.11.                      A. D. pirmosios instancijos teismo paskirta ir apeliacinės instancijos teismo palikta terminuoto laisvės atėmimo bausmė savo rūšimi nėra adekvati jo padaryto labai sunkaus nusikaltimo, susijusio su daugelio žmonių gyvybės atėmimu sunkinančiomis aplinkybėmis, pavojingumo laipsniui, o terminuota šio nuteistojo izoliacija nuo visuomenės neleis pasiekti visų kriminalinės bausmės tikslų.

4.12.                      Taigi skirdamas bausmę A. D. už šešių žmonių nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalis ir 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktus, o apeliacinės instancijos teismas šios teisės taikymo klaidos neištaisė, dėl to A. D. buvo parinkta netinkama bausmės rūšis ir paskirta neteisinga bausmė, neatitinkanti baudžiamajame įstatyme nustatytos kriminalinės bausmės paskirties, neužtikrina teisingumo principo įgyvendinimo ir dėl savo švelnumo neatitinka padaryto nusikaltimo pavojingumo, jo padarinių ir kaltininko asmenybės. Teismams netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą nebuvo įgyvendintas ir humaniškumo principas, nes, kaltininkui paskyrus neproporcingą jo padaryto labai sunkaus nusikaltimo – šešių žmonių nužudymo sunkinančiomis aplinkybėmis – pavojingumo pobūdžiui ir laipsniui terminuoto laisvės atėmimo bausmės rūšį, buvo sumenkinti ir nukentėjusiųjų interesai, pažeistas jų orumas, suformuota nuomonė, kad teismai nevienodai, šališkai saugo atskirų baudžiamųjų teisinių santykių subjektų interesus. Taip teismai dėl baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepasiekė pusiausvyros tarp kaltininko proporcingo nubaudimo ir bausmės tikslų realizavimo.

5.       Kasaciniu skundu nuteistojo A. D. gynėjas advokatas R. Mikliušas prašo Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 29 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. vasario 27 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą A. D. nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

5.1.                      Teismų sprendimai yra nepagrįsti, dėl to naikintini. Šioje byloje buvo šiurkščiai pažeista A. D. teisė į gynybą, neužtikrinant jo pasirinkto gynėjo dalyvavimo. Taip pat teismai pažeidė nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principus, neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus ir rėmėsi neleistinais būdais gautais įrodymais (neteisėtai padarytu įrašu), iškraipė teisme apklaustų ekspertų parodymus.

5.2.                      Nuo 2014 m. gruodžio 16 d. 16 val. advokatas R. Mikliušas tapo A. D. gynėju, apie tai buvo informuota prokuratūra ir advokatas turėjo būti kviečiamas į visus ikiteisminio tyrimo veiksmus, tačiau to sąmoningai nebuvo daroma, pažeidžiant įtariamojo teisę į gynybą. Teismai šias aplinkybes ignoravo ir savo sprendimuose vadovavosi ne įstatymo reikalavimais, o neleistinais samprotavimais apie tariamai A. D. tinkamai neišreikštą valią dėl šio gynėjo dalyvavimo procese arba teiginiais, kad advokato orderis buvo pateiktas pavėluotai, o byla buvo perduota kitiems tyrėjams.

5.3.                      Kasatorius mini Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalies, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkto, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 10 ir 50 straipsnių, 44 straipsnio 8 dalies nuostatas, Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimo išaiškinimus ir pažymi, kad jais vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-462-697/2015 suformuoti principai, jog advokatui pateikus orderį pareiga užtikrinti gynėjo dalyvavimą tenka pareigūnams ir prokuratūrai. Šioje byloje gruodžio 16 d., jau esant pateiktam advokato orderiui, buvo gautas A. D. tariamas nuoširdus prisipažinimas, kuris neatitinka bylos medžiagos ir iš kurio turinio matyti, kad A. D. akivaizdžiai save apkalbėjo. A. D. sąmoningai niekas nepranešė apie tai, kad jo gyvenimo draugė yra nusamdžiusi jam gynėją, ir niekas neklausė jo nuomonės dėl gynėjo dalyvavimo ikiteisminio tyrimo veiksmuose. Priešingai, kaip matyti iš A. D. apklausų, prisipažinimo, garso įrašo, A. D. nuolat prašė susitikti su advokatu, tačiau ši teisė A. D. nebuvo užtikrinta. Kasatorius pažymi, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirtą advokatą A. D. matė tik tyrimo veiksme, prašė jo susitikti, patarti jam, tačiau advokatas tik pasirašė protokole ir išėjo. Tą pačią dieną, kai pareigūnams jau buvo žinoma apie A. D. pasamdytą gynėją, 20 val. buvo atliekama A. D. papildoma apklausa ir 21.45 val. – parodymų patikrinimas vietoje dalyvaujant valstybės garantuojamam advokatui, o A. D. pasirinktas (jam pasamdytas) gynėjas nebuvo kviečiamas. Teismai neteisingai nurodo, kad A. D. sutiko su valstybės advokato dalyvavimu. Nuo A. D. buvo sąmoningai slepiama, kad jam pasamdytas advokatas, todėl A. D. dėl nežinojimo neturėjo galimybės prašyti advokato R. Mikliušo dalyvavimo. Tiek sprendžiant suėmimo klausimą, tiek duodamas parodymus teisme A. D. paaiškino, kad valstybės garantuojamas gynėjas advokatas J. V. Pliugžma su A. D. apsikritai nebuvo susitikęs, matė jį trumpai du kartus ir tik teisme. Tai, kad buvo pažeista teisė į gynybą, patvirtina nuteistojo parodymų ir byloje esančių dokumentų (nuoširdaus prisipažinimo, apklausos protokolų ir pan.) turinys. Teismai nevertino faktinių bylos duomenų kaip visumos, abejonių nevertino A. D. naudai, o savo sprendimuose neteisingai interpretavo įtariamojo teisę į gynybą užtikrinančias teisės normas ir neleistinai samprotavo apie tariamai nepažeistas A. D. teises, turėdami tikslą bet kokia kaina pateisinti jo nuteisimą. Nors apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pareigūnų vykdyta A. D. apklausa be gynėjo buvo neteisėta, tačiau šiuo klausimu nepadarė tinkamų išvadų, nevertino įrodymų, patvirtinančių, kad ikiteisminio tyrimo metu įtariamajam buvo daromas psichologinis spaudimas, ir padarė nepagrįstą išvadą, kad vėlesni ikiteisminio tyrimo veiksmai buvo teisėti. Po neteisėtos A. D. apklausos vykę kiti veiksmai yra tos neteisėtos apklausos tęsinys, t. y. jos užtvirtinimas procesinėmis priemonėmis. Vėlesniuose tyrimo veiksmuose dalyvavęs valstybės gynėjas net nežinojo apie prieš tai vykusią neteisėtą A. D. apklausą ir joje vykdytą spaudimą, neatkreipė dėmesio ir į A. D. žodžius apie patirtą spaudimą, nors jie buvo įrašyti net į protokolą. Vertinant bylos medžiagą kaip visumą, akivaizdžiai matyti, kad įvykių seka – advokato atsiradimo fakto slėpimas, neteisėta A. D. apklausa (taikant psichologinį spaudimą), pareigūnų vizitai areštinėje nedalyvaujant advokatui, neteisėtos apklausos metu išgautas tariamas prisipažinimas, kurio pagrindu vėlai vakare buvo įvykdyta skubi A. D. apklausa ir parodymų patikrinimas vietoje, – akivaizdžiai rodo iš anksto suplanuotus neteisėtus pareigūnų veiksmus. Tokiais neteisėtais veiksmais gauti duomenys neturi įrodomosios galios. Be to, A. D. prisipažinimo, jo apklausos ir parodymų patikrinimo vietoje duomenys prieštarauja gaisro vietos apžiūros protokolo ir gaisro ekspertizės duomenims, iš to galima spręsti, kad A. D. save apkalbėjo. Esant akivaizdiems prieštaravimams, objektyviai nustatytiems faktams dėl padegimo būdo, teismai privalėjo taikyti in dubio pro reo principą. Tuo tarpu neturėdami pakankamai leistinų ir teisėtų A. D. kaltės įrodymų teismai priimdami sprendimus rėmėsi neleistinai gautais duomenimis, samprotavimais ir prielaidomis.

5.4.                      Byloje atliktos gaisro ekspertizės duomenimis, gaisras kilo arba nuo padegto kilimėlio, naudojant degų skystį, arba šalia esančioje skydinėje dėl trumpojo jungimo. Teisme apklausti ekspertai nurodė, kad byloje minimas fotelis nepatenka į gaisro židinio zoną. Tai patvirtino ir byloje pateiktas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas su konkrečiais išmatavimais ir atstumais. Šie tyrimai yra objektyvūs ir jais abejoti nėra jokio pagrindo. Ekspertų nurodyta gaisro priežastis nesutampa su A. D. nurodyta tariamame prisipažinime, o tai reiškia, kad jis save apkalbėjo, prisipažinimas išgautas naudojant psichologinį smurtą ir neteisėtus veiksmus. Apie neteisėtus pareigūnų veiksmus ir taikytą psichologinį smurtą A. D. atžvilgiu byloje yra pateikti ir jo rašyti laiškai. Eksperto objektyvus tyrimas ir pateiktas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina, kad versija, kurią A. D. pripažino save apkalbėdamas, yra nereali ir tokia apskritai negalėjo būti pagal objektyvius faktinius ekspertizės metu nustatytus duomenis. Be tariamų A. D. prisipažinimų, kurių turinys nesutampa su objektyviais ekspertizių duomenimis, bei neteisėtai gauto įrašo (slapta padaryto, kai A. D. rašė nuoširdų prisipažinimą), šioje byloje daugiau nėra jokių įrodymų dėl abiejų A. D. inkriminuotų gaisrų. Šie fiktyvūs įrodymai nesutampa su kitais bylos duomenimis (liudytojos A. A., A. Š. parodymais). Iš teisme šimto apklaustų liudytojų niekas negalėjo nurodyti jokių konkrečių gaisro kilimo aplinkybių arba patvirtinti fotelio buvimo fakto prie I. A. buto durų. Apeliacinės instancijos teismas pats pripažino, kad liudytojų parodymai dėl fotelio ar kitų baldų yra labai nevienodi, nekonkretūs, be to, didžioji dalis liudytojų apie baldų buvimo faktą buvo apklausti praėjus 6–7 metams po gaisro. Tokiu atveju teismas visas abejones turėjo traktuoti A. D. naudai, tačiau to nepadarė, o prieštaringus parodymus dėl baldų tendencingai interpretavo kaltinimo naudai. 

5.5.                      Byloje yra ir daugiau abejonių bei duomenų (liudytojo J. R. parodymai), kad iki kylant 2007 m. gaisrui tą pačią naktį kažkas degė trečiame ar ketvirtame minėto namo aukšte, tačiau šie faktai taip pat nebuvo tirti. Byloje trūkstant įrodymų, buvo imtasi ne visai teisine prasme teisingų ir leistinų priemonių, t. y. buvo atlikta abejotina ir tendencinga įvykių analizė, kuri padaryta nuslepiant ir nutylint daug faktų, t. y. buvo analizuojama, kokie gaisrai kilo A. D. gyvenant Šakių rajone, kaip jie atsirado, jam persikėlus gyventi į (duomenys neskelbtini), kaip tie gaisrai tariamai baigėsi po 2014 m., A. D. sulaikius ir pan. Iš bylos medžiagos aiškiai matyti, kad tai yra tik prielaidos, suformuluotos tendencingai nutylint A. D. palankius faktus. Šakių rajone dėl minėtų gaisrų buvo nuteistas konkretus žmogus, o A. D. išvažiavus gaisrai Šakių rajone ir po to kilo. Faktas, kad po A. D. sulaikymo 2014 m. baigėsi gaisrai (duomenys neskelbtini) gatvės name, nieko neįrodo ir nereiškia, kadangi niekas neatliko jokios šio namo gyventojų pasikeitimo analizės, netyrė, kas šiame name realiai gyveno 2007 m. ir kokie gyventojai po to išvyko 2014 m. Be to, teismai neteisingai vertino faktą, kad 2007 m. gaisro metu A. D. pats nukentėjo ir buvo nuvežtas į gydymo įstaigą. Kadangi byloje yra aiški ekspertizės išvada apie A. D. psichikos būklę, yra visiškai akivaizdu, jog psichiškai sveikas žmogus neatliks veiksmų, kuriais pats kenktų savo sveikatai ar gyvybei. 

5.6.                      Kaip pagrindinis antrojo gaisro įrodymas pateikiamas byloje esantis vaizdo įrašas, padarytas laiptinėje esančia kamera. Šis įrašas yra palankus ne kaltinimui, o būtent A. D.. Jį peržiūrėjus akivaizdžiai matyti, kad likus 9 minutėms iki pasirodant liepsnai laiptinėje ir prie šiukšlių krūvos buvo pasirodę dar du asmenys. Tiriant bylą turėjo būti aiškinamasi, ar gaisro nesukėlė kiti du vaizdo įraše matomi asmenys, tačiau to net nebuvo bandoma daryti. Taigi, šiuo atveju yra akivaizdi abejonė dėl A. D. kaltės ir šis faktas turėjo būti vertinamas vadovaujantis in dubio pro reo principu.

5.7.                      Itin detalios ekspertų apklausos buvo atliktos šioje byloje ankstesnių teismo procesų metu. Tos apklausos buvo viena iš vadų grąžinti šią bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, vėl pabandė atlikti ekspertų apklausas, tačiau jos buvo itin formalios ir nedavė jokios naudos. Teisme iš esmės buvo apklausti ne tie ekspertai, kurie surašė ekspertizės aktus, o jų kolegos, kurie net nebuvo įvykio vietose. Liudytojo eksperto M. Daukševičiaus apklausa iš esmės prieštaravo byloje esančios ekspertizės išvadoms ir eksperto J. Kraujelio paaiškinimams, tačiau apeliacinis teismas nutartyje rėmėsi būtent tik šio liudytojo paaiškinimais, nutylėdamas kaltinimui nenaudingus eksperto J. Kraujelio labai konkrečius ir aiškius parodymus, duotus teismuose.

5.8.                      Be to, tyrimas šioje byloje buvo tendencingas, nes visų liudytojų apklausas vykdė viena tyrėja N. Lipskienė, visi liudytojai buvo apklausti maždaug vienodai, žinant, kad jos kolegos pareigūnai jau išgavo A. D. prisipažinimą apie minimą fotelį ir baldus, todėl visi liudytojai buvo apklausinėjami tik apie baldus. Taigi šioje byloje tyrimas iš esmės nebuvo atliekamas, o buvo tiesiog bandoma papildomai surasti patvirtinimą A. D. tariamam prisipažinimui, nesistengiant patikrinti visų versijų ir nustatyti objektyvios tiesos. Tendencingai surašytus namo gyventojų apklausos protokolus apie baldus kategoriškai paneigia byloje esantys objektyvūs duomenys – iš karto po gaisro 2007 m. gaisrininkų atliktos apžiūros komisijos išvados, kuriose gaisrininkai konstatavo, kas ir kokiame aukšte buvo surasta.

5.9.                      Teismai padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias ir prieštaraujančias išvadas, jas iš esmės pagrindė prielaidomis, netinkamai ir skirtingai vertindami bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, sprendimus priėmė neturėdami pakankamo ir aiškaus vidinio įsitikinimo, pagrįsto išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus (netinkamai įvertinę byloje esančius įrodymus), dėl to buvo netinkamai kvalifikuotos A. D. inkriminuotos veikos, t. y. netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. A. D. nepadarė jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, jo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties (BK 2 straipsnio 3, 4 dalys). Konstatuodami A. D. kaltę, teismai pažeidė sprendimų surašymo taisykles, nes nenurodė ir neaprašė visų – tiek kaltinančių, tiek teisinančių įrodymų. Teismai sprendimuose sąmoningai nutylėjo kaltinamajam naudingus įrodymus ir aplinkybes, rėmėsi tik kaltinimui palankiais liudytojų parodymais, ignoruodami ir nepasisakydami dėl kitų liudytojų parodymų. Be to, teismai pažeidė pagrindinius baudžiamosios teisės principus. Šioje byloje iš esmės visi įrodymai, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, buvo gauti neteisėtu būdu – pažeidžiant A. D. teisę į gynybą bei pareigūnams atliekant neteisėtus veiksmus. Apeliacinis teismas šioje byloje neteisėtais pripažino tik dalį pareigūnų veiksmų (kitų net nevertino ir jų nekomentavo), nors jie buvo trunkamojo pobūdžio, tęstiniai ir lėmė neteisėtų įrodymų įforminimą. Teismai dėl šių faktų nepasisakė, juos nutylėjo, nors privalėjo tai padaryti. Dėl to nebuvo tinkamai išnagrinėtas pateiktas apeliacinis skundas.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6.       Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Justo Lauciaus ir nuteistojo A. D. gynėjo advokato Romualdo Mikliušo kasaciniai skundai atmestini.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų ir nenagrinėtinų skundų argumentų

7.       Pagal Baudžiamojo proceso kodekso 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų.

8.       Dėl šios nuostatos taikymo kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės plenarinių sesijų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012, 2K-P-135-648/2016 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Tai reiškia, kad šioje byloje kasacinių skundų teiginiai, kuriais ginčijamas byloje esančių įrodymų vertinimas ir pateikiamas jų savas vertinimas bei interpretavimas, prašoma atskirus įrodymus vertinti kitaip, jų pagrindu daryti kitokias išvadas ir priimti kitokius sprendimus, nei tai padarė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.

9.       Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo gynėjo advokato R. Mikliušo kasacinis skundas savo turiniu (išskyrus tam tikrus papildymus) iš esmės tapatus apeliaciniam skundui, kuriame nurodyti tie patys argumentai ir teiginiai dėl BPK pažeidimų ir BK taikymo. Taigi didelė dalis nuteistojo gynėjo kasacinio skundo argumentų skirta teismų nustatytų faktinių aplinkybių ginčijimui ir įrodymų vertinimo kritikai, kaip antai: analizuojami ir vertinami duomenys, užfiksuoti po 2004 m. kovo 11 d. įvykusio gaisro vietos apžiūros protokoluose ir gaisro ekspertizės akte, 2014 m. gruodžio 4 d. įvykusio gaisro vaizdo įraše, liudytojų A. A. parodymai dėl fotelio nebuvimo gaisro vietoje, J. R., R. R., I. L. parodymai dėl antro gaisro 2007 m. kovo 11 d., eksperto J. Kraujelio paaiškinimai dėl specialisto išvadų, kasatorius pateikia jų savą vertinimą ir išvadas. Kasacinių skundų teiginiai, kuriais ginčijamos byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir kiti tokio pobūdžio kasacinio skundo argumentai, kuriuose keliami ne teisės, o fakto klausimai, vertinami įrodymai, teikiamos sau naudingos versijos ir išvados, neatitinka BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, todėl nenagrinėti. 

Dėl teisės į gynybą

10.       Teisė į gynybą ir teisė turėti advokatą yra konstitucinės įtariamojo ar kaltinamojo teisės baudžiamajame procese, jos turi būti užtikrinamos nuo tokio asmens sulaikymo ar pirmosios apklausos momento (Konstitucijos 31 straipsnio 6 dalis). Teisė į gynybą yra įtvirtinta ir tarptautinės teisės aktuose: Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija) (6 straipsnio 3 dalies c punkte), Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (48 straipsnio 2 dalyje) ir kituose Europos Sąjungos teisės aktuose (pvz., 2013 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2013/48/ES dėl teisės turėti advokatą vykstant baudžiamajam procesui ir Europos arešto orderio vykdymo procedūroms ir dėl teisės reikalauti, kad po laisvės atėmimo būtų informuota trečioji šalis, ir teisės susisiekti su trečiaisiais asmenimis ir konsulinėmis įstaigomis laisvės atėmimo metu), Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte (14 straipsnio 3 dalies d punkte) ir kt.

11.       Konstitucinio teismo jurisprudencijoje teisė į gynybą aiškinama kaip vienas iš sąžiningo proceso garantų, sudarantis prielaidas teisingai nubausti kiekvieną, kuris padarė nusikalstamą veiką, ir užtikrinti, kad nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas. Teisinėje valstybėje asmens teisė ginti savo teises yra nekvestionuojama, ji suponuoja tai, kad kaltininkui įstatymu turi būti užtikrinta pakankamai procesinių priemonių gintis nuo pareikšto kaltinimo ir galimybė jomis pasinaudoti. Teisė į gynybą yra viena iš teisingo bylos nagrinėjimo sąlygų (Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

12.       Teismų praktikoje teisė į gynybą yra suprantama kaip visuma teisių, kuriomis naudodamasis įtariamasis (kaltinamasis, nuteistasis) siekia paneigti jam iškilusį įtarimą (kaltinimą) arba sušvelninti savo atsakomybę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-522/2014).  

13.       BPK 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įtariamasis, kaltinamasis ir nuteistasis turi teisę į gynybą, ši teisė jiems užtikrinama nedelsiant nuo sulaikymo arba pirmosios apklausos momento. BPK 44 straipsnio 7 dalyje yra įtvirtinta, kad, be kita ko, kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę, kad jam suprantama kalba būtų skubiai ir nuodugniai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą, turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai. Šio straipsnio 8 dalyje įtvirtinta nuostata, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Įtariamojo ar kaltinamojo teisė į gynybą yra detalizuojama daugelyje BPK straipsnių, pavyzdžiui, šio kodekso 21–22 straipsniuose (įtvirtinta įtariamojo ir kaltinamojo teisė žinoti, kuo yra įtariamas (kaltinamas), teisė nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento turėti gynėją), 50–52 straipsniuose (nustatyta gynėjo kvietimo, paskyrimo ir atsisakymo nuo jo tvarka), 256 straipsnyje (nustatyta kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo tvarka) ir kt.

14.       Taigi teisė turėti gynėją yra teisės į gynybą sudėtinė dalis. Baudžiamojo proceso įstatymas nustato ne tik priemones ir būdus, kuriais ginamasi nuo įtarimo ir kaltinimo, bet ir teisėsaugos institucijų pareigą užtikrinti galimybę jomis pasinaudoti. Taip BPK 10 straipsnio 2 dalis įpareigoja teisėsaugos institucijas, tarp jų ir teismą, užtikrinti galimybę įtariamajam, kaltinamajam ir nuteistajam įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų bei kaltinimų. Viena iš priemonių, kurias naudodamas įtariamasis, kaltinamasis ir nuteistasis ginasi nuo įtarimo ar kaltinimo, yra naudojimasis gynėjo paslaugomis. Pagal BPK 45 straipsnį ir 50 straipsnio 1 dalį ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ir teismas privalo išaiškinti įtariamajam ir kaltinamajam jo teisę turėti gynėją nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento ir suteikti galimybę šia teise pasinaudoti. Be to, sulaikytam įtariamajam turi būti užtikrinama galimybė iki pirmosios apklausos be pašalinių susitikti su gynėju. Dėl įtariamojo ar kaltinamojo prašymo turėti gynėją arba dėl gynėjo atsisakymo surašomas protokolas. Įtariamojo (kaltinamojo) pavedimu gynėją gali pakviesti ir jų atstovai pagal įstatymą arba kiti asmenys, kuriems įtariamasis (kaltinamasis) tai paveda (BPK 50 straipsnio 2 dalis). BPK nustato atvejus, kai įtariamojo (kaltinamojo) interesams baudžiamojo proceso metu būtinai turi atstovauti gynėjas (BPK 51 straipsnio 1 ir 2 dalys).

15.       Teisę į gynybą įtariamasis, kaltinamasis, nuteistasis ar išteisintasis gali realizuoti dviem būdais (formomis): 1) gindamasis pats; 2) gindamasis per: a) pasirinktą gynėją; b) Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka paskirtą gynėją. Taigi, teisę turėti gynėją įtariamasis, kaltinamasis, nuteistasis ar išteisintasis gali realizuoti gindamasis per pasirinktą gynėją arba nustatyta tvarka paskirtą gynėją.

16.       Vienas svarbesnių šaltinių nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje atskleidžiant teisės į gynybą ir teisės turėti advokatą turinį yra Konvencijos 6 straipsnio reikalavimai, aiškinami Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Šioje praktikoje nurodoma, kad pagal Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punktą garantuojama kaltinamojo teisė veiksmingai gintis padedant gynėjui (advokatui) yra vienas pagrindinių teisės į teisingą procesą, garantuojamos pagal šio straipsnio 1 dalį, elementų (Didžiosios kolegijos 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimas byloje Beuze prieš Belgiją, peticijos Nr. 71409/10, 123 punktas). Svarbi kaltinamojo teisė nuo pradinių proceso stadijų pasinaudoti savo pasirinkto gynėjo pagalba išplaukia iš Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkto formuluotės, pagal kurią garantuojama, kad „kiekvienas nusikaltimo padarymu kaltinamas asmuo turi bent jau šias teises: <…> gintis <…> padedamas savo paties pasirinkto gynėjo“, ir yra bendrai pripažįstama pagal tarptautinius žmogaus teisių gynimo standartus kaip mechanizmas veiksmingai kaltinamojo gynybai garantuoti (Didžiosios kolegijos 2015 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Dvorski prieš Kroatiją, peticijos Nr. 25703/11, 78 punktas; 2019 m. spalio 8 d. sprendimas byloje Almaši prieš Serbiją, peticijos Nr. 21388/15, 104 punktas). Galimybė turėti advokatą ikiteisminėje proceso stadijoje prisideda prie teisminių klaidų prevencijos ir ypač prie Konvencijos 6 straipsnio siekiamų tikslų, būtent šalių lygybės tarp kaltinamojo ir tyrimo bei baudžiamojo persekiojimo institucijų, įgyvendinimo. Galimybė greitai turėti advokatą (kreiptis į advokatą, pasinaudoti jo pagalba) yra svarbi atsvara sulaikytų įtariamųjų pažeidžiamumui. Tokia galimybė taip pat turi prevencinę reikšmę, suteikdama įtariamiesiems esminę garantiją nuo galimo policijos pareigūnų spaudimo ir netinkamo elgesio (Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Beuze prieš Belgiją, 125–126 punktai).

17.       Nuteistojo A. D. gynėjas kasaciniame skunde teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo šiurkščiai pažeista A. D. teisė į gynybą, nes nebuvo užtikrintas pasirinkto gynėjo dalyvavimas atliekant proceso veiksmus. Kasatorius teigia, kad jis pateikė prokuratūrai advokato orderį 2014 m. gruodžio 16 d. 16 val. ir nuo tada turėjo būti kviečiamas į visus proceso veiksmus, atliekamus su A. D., tačiau ikiteisminio tyrimo pareigūnai, žinodami, kad jis gina A. D., atlikdami A. D. apklausą ir parodymų patikrinimą vietoje, sąmoningai ignoravo pareigą užtikrinti pasirinkto gynėjo dalyvavimą procese. Taigi kasatorius teisės į gynybą pažeidimą sieja su jo kaip gynėjo įstojimo į procesą momentu ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų pareigos užtikrinti pasirinkto gynėjo dalyvavimą procese nevykdymu.

18.       Pagal Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 49 straipsnio 1 dalį, atlikdamas pavedimus pagal susitarimą ar paskyrimą, advokatas pateikia sutartį dėl teisinių paslaugų ar šios sutarties išrašą, advokato orderį baudžiamajame procese arba sprendimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo. Pagrindinis dokumentas, patvirtinantis gynėjo įgaliojimus baudžiamajame procese, yra advokato orderis. Advokatas (advokato padėjėjas) baudžiamajame procese gynėjo teises ir pareigas įgyja nuo to momento, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui pateikia advokato orderį, oficialiai patvirtinantį, kad konkretus gynėjas dalyvauja procese pagal susitarimą (paskyrimą), ir savo turimus įstatymų nustatytus gynėjo įgaliojimus procese (pavyzdžiui, ginti įtariamąjį, kaltinamąjį ar nuteistąjį ikiteisminiame tyrime ir (ar) teisme).

19.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ikiteisminį tyrimą Nr. 12-1-04082-14 dėl 2014 m. gruodžio 4 d. gaisro daugiabutyje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atliekančiai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus apskrities VPK) Vilniaus miesto 1-ojo policijos komisariato tyrėjai J. Paulauskienei 2014 m. gruodžio 15 d. telefonu buvo pranešta apie advokato R. Mikliušo sudarytą teisinių paslaugų sutartį dėl A. D. gynimo ikiteisminiame tyrime. 2014 m. gruodžio 16 d. 15.49 val. iš advokato R. Mikliušo kontoros buvo išsiųstas elektroninis laiškas prokurorei J. J. Kryževičienei su prašymu susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir advokato orderio kopija. Analogiškas prašymas ir advokato orderis (kopija) tą pačią dieną 16.16 val. faksu buvo gauti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūroje, o užregistruoti 2014 m. gruodžio 17 d. advokato orderio Nr. 296161 originalą advokatas R. Mikliušas pateikė tyrėjai J. Paulauskienei 2014 m. gruodžio 17 d. 11.15 val.

20.       Kita vertus, iš bylos duomenų išplaukia, kad minėti prašymas ir advokato orderio kopija 2014 m. gruodžio 16 d. buvo išsiųsti prokurorei J. J. Kryževičienei (jai asmeniškai ir per Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą), o kitą dieną originalai pateikti tyrėjai J. Paulauskienei, kurios tiek dokumentų išsiuntimo, tiek jų pateikimo asmeniškai metu nebeturėjo procesinių įgaliojimų ikiteisminiame tyrime Nr. 12-1-04082-14, kadangi dar iki minėtų dokumentų išsiuntimo šis tyrimas jau buvo perduotas atlikti kitai tyrimo institucijai – Vilniaus apskrities VPK Organizuotų nusikaltimų tyrimo valdybai, o jį kontroliuoti, organizuoti, jam vadovauti buvo pavesta kitos prokuratūros – Vilniaus apygardos prokuratūros – prokurorui. 

21.       Sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad, advokatui pateikus orderį byloje, pareiga užtikrinti gynėjo kvietimą dalyvauti procese tenka ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui, tačiau tokios pareigos įvykdymo prielaida yra žinojimas, kad advokatas yra pateikęs savo įgaliojimus procese patvirtinančius dokumentus. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje ikiteisminio tyrimo metu susiklosčiusios aplinkybės dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo perdavimo kitai ikiteisminio tyrimo institucijai ir kitai prokuratūrai objektyviai lėmė situaciją, kad advokato orderis buvo pateiktas ne ikiteisminį tyrimą atliekančiai institucijai ir tyrimui vadovaujančiam prokurorui. Nors advokato kaltės šiuo atveju nėra, tačiau negalima ir išvada, kad orderio pateikimas nurodytomis aplinkybėmis buvo tinkamas informavimas apie gynėjo ketinimus dalyvauti baudžiamajame procese.

22.       Kartu pažymėtina, kad nuteistojo gynėjo kasaciniame skunde pirmiau nurodyti teiginiai iš esmės yra tapatūs kaip ir apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas tikrino šių teiginių pagrįstumą, įrodymų tyrimo metu apklausė pirminius ikiteisminio tyrimo proceso veiksmus atlikusią tyrėją J. Paulauskienę, tyrimą kontroliavusią prokurorę J. J. Kryževičienę, 2014 m. gruodžio 16 d. A. D. įtariamojo apklausą ir parodymų patikrinimą vietoje atlikusią tyrėją J. Konovalovą, apklausoje dalyvavusį pareigūną A. Matulevičių, A. D. sugyventinę A. J., ištyrė klausimui spręsti reikšmingus rašytinius įrodymus. Teismas pagrįstai nekonstatavo teisės į gynybą (teisės gintis padedant savo pasirinktam gynėjui) pažeidimo, nes nenustatė, kad pareigūnai, atlikę ar dalyvavę atliekant 2014 m. gruodžio 16 d. procesinius veiksmus su A. D., žinojo apie procese dalyvaujantį gynėją R. Mikliušą ir ėmėsi sąmoningų veiksmų neleisdami jam dalyvauti proceso veiksmuose ar neinformuodami įtariamojo apie jiems žinomą su gynėju sudarytą susitarimą dėl gynybos. Teismas nutartyje nurodė motyvuotas išvadas šiuo klausimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 27 d. nutarties 8–11 punktai).

23.       Kita vertus, išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes galima įžvelgti įvairių teisėsaugos pareigūnų darbo organizavimo trūkumų ir nevisiškai tinkamą tarpusavio bendradarbiavimą bei veiksmų koordinavimą. Tačiau nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė pareigūnų tyčinio elgesio, kuriuo būtų siekiama varžyti A. D. teisę į pasirinkto gynėjo pagalbą. Taip pat nenustatytas ir pareigūnų nepateisinamas delsimas informuoti atitinkamas institucijas apie į bylą įstojusį pasirinktą gynėją. Kaip matyti, iš bylos duomenų išplaukia, kad tyrėja J. Paulauskienė, 2014 m. gruodžio 17 d. gavusi advokato orderį ir prašymą, nedelsdama informavo apie tai aukštesnįjį pareigūną, ir apie į bylą įstojusį gynėją tą pačią dieną buvo informuota ikiteisminį tyrimą atliekanti institucija. Atitinkamai ir Vilniaus miesto apylinkės prokuratūroje gauti gynėjo siųsti dokumentai perduoti ikiteisminį tyrimą kontroliuojančiam Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorui. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi susiklosčiusią procesinę situaciją, taip pat ir paties gynėjo elgesį pasirinkus apie savo įstojimą į procesą oficialiai pranešti nuotoliniais būdais, kurie neužtikrino atgalinio ryšio patvirtinimo nedelsiant, sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti A. D. teisės gintis padedant pasirinktam gynėjui pažeidimo.

24.       Įvertinusi pirmiau išdėstytas aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nepagrįsti yra kasatoriaus teiginiai (kurie, beje, kasaciniame skunde pateikiami kaip realiai egzistuojantys faktai), kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, atlikę ar dalyvavę atliekant 2014 m. gruodžio 16 d. įtariamojo A. D. apklausą ir parodymų patikrinimą vietoje, žinojo, kad advokatas R. Mikliušas gina A. D., ir sąmoningai jo nekvietė į ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimą, taip pažeisdami įtariamojo teisę gintis per pasirinktą gynėją

25.       Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad teisės į gynybą pažeidimas pasireiškė ir tuo, jog A. D. paskirtas gynėjas neužtikrino realios gynybos, nes su įtariamuoju nebuvo susitikęs, nedavė patarimų, apklausos metu nereagavo į įtariamojo nurodytas aplinkybes dėl jam daryto spaudimo.

26.       Iš bylos duomenų išplaukia, kad 2014 m. gruodžio 10 d. A. D. įteikiant pranešimą apie įtarimą buvo išaiškintos BPK 21 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos įtariamojo teisės, be kita ko, ir teisė turėti gynėją, tai patvirtinta ir A. D. parašu (13 t., b. l. 132). Tos pačios dienos protokolas dėl gynėjo atsisakymo patvirtina, kad A. D. gynėjo atsisakė (13 t., b. l. 131). Pažymėtina, kad įtariamasis (kaltinamasis) bet kuriuo baudžiamojo proceso metu savo iniciatyva turi teisę atsisakyti gynėjo, o toks atsisakymas užfiksuojamas surašant protokolą (protokolo surašymo metu galiojusi BPK 52 straipsnio 1 dalies redakcija). Nors kasatorius kasaciniame skunde cituoja A. D. 2014 m. gruodžio 16 d. įtariamojo protokole įrašytus žodžius, kad jis anksčiau proceso metu prašė gynėjo, tačiau jis nebuvo paskirtas, apeliacinės instancijos teismas dėl analogiško ir apeliaciniame skunde nurodyto argumento padarė pirmiau minėtais dokumentais pagrįstą išvadą, kad ikiteisminio tyrimo pradžioje A. D. savo iniciatyva atsisakė gynėjo, t. y. realizavo savo teisę pagal BPK 52 straipsnio 1 dalį. Byloje duomenų, kad gynėjo A. D. atsisakė ne savo iniciatyva, o dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų įtakos, nėra, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad gynėjo nedalyvavimas pranešant A. D. apie įtarimą ir jį pirmą kartą apklausiant kaip įtariamąjį pažeidė bei suvaržė jo teisę į gynybą.

27.       Vėliau, 2014 m. gruodžio 11 d., tyrėja, vadovaudamasi BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punktu (sprendžiant įtariamojo suėmimo klausimą), priėmė nutarimą paskirti A. D. gynėju advokatą J. Pliugžmą. Advokatas J. Pliugžma dalyvavo trijuose proceso veiksmuose su įtariamuoju A. D.: 2014 m. gruodžio 11 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėją nagrinėjant prokuroro pareiškimą dėl kardomosios priemonės suėmimo skyrimo, 2014 m. gruodžio 16 d. įtariamojo papildomoje apklausoje ir parodymų patikrinime vietoje. 

28.       Šiame kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje yra pasakyta, jog gynėjo paskyrimas savaime neužtikrina teisinės pagalbos, kurią jis teikia kaltinamajam, veiksmingumo. Tiek Konvencija, tiek BPK siekiama garantuoti ne teorines ar iliuzines, bet praktines ir veiksmingas teises (1980 m. gegužės 13 d. sprendimas byloje Artico prieš Italiją, peticijos Nr. 6694/74; 1993 m. lapkričio 24 d. sprendimas byloje Imbrioscia prieš Šveicariją, peticijos Nr. 13972/88). Kita vertus, valstybės institucijos negali būti laikomos atsakingomis už visus pagal teisinės pagalbos sistemą paskirtų advokatų veiklos trūkumus. Teisininko profesijos nepriklausomumas nuo valstybės suponuoja, kad gynybos strategija iš esmės yra kaltinamojo ir jo gynėjo reikalas, nepriklausomai nuo to, ar gynėjas būtų paskirtas pagal nemokamos teisinės pagalbos sistemą, ar samdomas privačiai. Pagal Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punktą reikalaujama, kad atitinkamos nacionalinės valdžios institucijos įsikištų tik tada, jei pagal teisinės pagalbos sistemą paskirto gynėjo atstovavimas yra akivaizdžiai neveiksmingas arba į tai kokiu nors kitu būdu buvo atkreiptas jų dėmesys (1989 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Kamasinski prieš Austriją, peticijos Nr. 9783/82, 65 punktas; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-320/2011, 2K-509/2014).

29.       Taigi, iš bylos medžiagos negalima daryti išvados, kad paskirto gynėjo įtariamojo A. D. gynyba buvo formali ir neveiksminga. Gynėjas J. Pliugžma pakankamai aktyviai dalyvavo nagrinėjant prokuroro pareiškimą dėl kardomosios priemonės – suėmimo – A. D. skyrimo, palaikė įtariamojo poziciją neskirti griežčiausios kardomosios priemonės, uždavė klausimus įtariamajam, išdėstė motyvuotą poziciją dėl prokuroro pareiškimo (13 t., b. l. 180–181). Pagal nagrinėjamoje byloje teismų nustatytas aplinkybes nėra pagrindo daryti išvados, kad advokatas J. Pliugžma ginti A. D. 2014 m. gruodžio 16 d. būtų parinktas nesilaikant nustatytos tvarkos ar kad kiltų abejonių dėl jo paskyrimo skaidrumo. Iš tiesų, buvo pasirinktas nustatyta tvarka ikiteisminiame tyrime tyrėjos nutarimu paskirtas tas pats gynėjas, kuris jau dalyvavo A. D. procese skiriant jam suėmimą, žinojo bylos aplinkybes ir pažinojo įtariamąjį. A. D. neprieštaravo, kad 2014 m. gruodžio 16 d. įtariamojo apklausoje ir parodymų patikrinimo vietoje metu jį gintų gynėjas J. Pliugžma, o iš apklausos protokolo turinio išplaukia, kad gynėjas nebuvo tik pasyvus stebėtojas, kaip teigia kasatorius.

30.       Vertinant kasacinio skundo argumentus dėl tariamo gynėjo pasyvumo dėl A. D. išsakytų nusiskundimų dėl advokato nebuvimo ir pareigūnų spaudimo, atsižvelgiant į visas ikiteisminio tyrimo vykdymo eigos aplinkybes, nėra pagrindo pripažinti su tuo susijusių klausimų neuždavimą esminiu trūkumu, dėl kurio paskirto gynėjo darbas turėtų būti pripažįstamas akivaizdžiai neveiksmingu. Pažymėtina, kad 2014 m. gruodžio 16 d. apklausos protokole ir vaizdo įraše nėra užfiksuota A. D. pageidavimo privačiai pasitarti su gynėju, ir nėra pagrindo manyti, kad toks prašymas, jeigu būtų pareikštas, nebūtų tenkinamas. Įvertinus įtariamojo apklausos eigą, A. D. patvirtinimą, kad parodymus duoda laisva valia, nori prisipažinti, jo samprotavimai apie patirtus sunkumus, norą pasitarti ir pan., kuriuos jis dėsto iš esmės siekdamas paaiškinti, kodėl neprisipažino anksčiau, suprantami labiau kaip pasiteisinimas dėl sudėtingo asmeninio apsisprendimo prisipažinti dėl padarytų nusikaltimų, o ne konkretūs procesinę reikšmę turintys skundai. Taigi, apeliacinės instancijos teismo išvada, jog A. D. teisė į gynybą nebuvo suvaržyta paskirto gynėjo pagalbos veiksmingumo aspektu, yra pagrįsta, nes byloje nėra nustatyti gynybos akivaizdaus neveiksmingumo požymiai ar kitos aplinkybės, dėl kurių būtų galima abejoti teisės į gynybą užtikrinimu.  

31.       Apibendrindama tai, kas pasakyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirminėje ikiteisminio tyrimo stadijoje A. D. teisė į gynybą nebuvo pažeista, teisė turėti gynėją buvo užtikrinta (išskyrus gynybos teisių pažeidimą, padarytą atliekant neprocesinę A. D. apklausą, apie tai detaliau bus pasisakoma aptariant įrodymų vertinimo klausimus). Be to, vėlesnėse baudžiamojo proceso stadijose, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant teismuose, A. D. teisė į gynybą buvo realizuota per pasirinktą gynėją, baudžiamojo proceso metu jis turėjo visas procesines galimybes ginčyti ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų parodymų ir parodymų patikrinimo vietoje rezultatų gavimo teisėtumą, patikimumą, prieštarauti jų panaudojimui kaip įrodymų ir šia galimybe, padedamas pasirinkto gynėjo, pasinaudojo. Baudžiamąją bylą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas ėmėsi priemonių gynybos argumentams nuodugniai patikrinti, skundžiamoje nutartyje išsamiai juos išnagrinėjo ir dėl jų motyvuotai pasisakė.  

Dėl BPK 20 straipsnio nuostatų laikymosi

32.       Vienas iš pagrindinių nuteistojo gynėjo kasacinio skundo argumentų yra tas, kad ikiteisminio tyrimo metu A. D. atlikta įtariamojo apklausa yra neteisėta, todėl apklausos protokole užfiksuoti jos rezultatai neturi įrodomosios reikšmės. Kasatorius įtariamojo apklausos teisėtumą ginčija dviem aspektais: 1) teigia, kad ji atlikta pažeidžiant teisę į gynybą, neužtikrinus pasirinkto gynėjo dalyvavimo (išplėstinė teisėjų kolegija pirmiau yra konstatavusi, kad teisė į gynybą šiuo aspektu nebuvo pažeista, todėl plačiau apie tai nebebus pasisakoma); 2) A. D. prisipažinimas aptariamos įtariamojo apklausos metu gautas dėl neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų, darant įtariamajam neteisėtą psichologinį spaudimą. 

33.       Pirmiausia pažymėtina, kad įtariamojo apklausa ikiteisminio tyrimo metu yra vienas iš duomenų gavimo (rinkimo) būdų, ji atliekama ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo, laikantis BPK nustatytos įtariamojo apklausos tvarkos. Ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro ikiteisminio tyrimo metu atliekamos įtariamojo apklausos tvarką reglamentuoja BPK 188 straipsnis, jo 3 dalyje (apklausos metu galiojusi 2002 m. kovo 14 d. įstatymo Nr. IX-785 redakcija) nustatyta, kad apklausos pradžioje įtariamojo paklausiama, ar jis prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu yra įtariamas, po to pasiūloma duoti parodymus apie įtarimo esmę, vėliau įtariamajam gali būti užduodami klausimai. Pagal šio straipsnio 4 dalį apklausos metu rašomas protokolas laikantis kodekso 179 straipsnyje nustatytų reikalavimų, o įtariamojo parodymai užrašomi pirmuoju asmeniu ir kiek galima pažodžiui. Be to, BPK nustatyta, kad po įtariamojo apklausos, siekiant patikrinti ar patikslinti įtariamojo parodymus dėl įvykio vietos ar situacijos, įvykio dalyvių veiksmų ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai ištirti, galima atvykti su asmeniu, kurio parodymai tikrinami ar tikslinami, į šio asmens nurodytą vietą ir sugretinti parodymus su aplinkybėmis vietoje (BPK 196 straipsnio 1 dalis).

34.       Išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad 2014 m. gruodžio 16 d. ikiteisminio tyrimo tyrėjos atlikta A. D. įtariamojo apklausa ir po to atliktas įtariamojo parodymų patikrinimas vietoje buvo atlikti nesilaikant BPK nuostatų. Įtariamojo papildomos apklausos protokolo turinys rodo, kad apklausos, kuri buvo filmuojama (byloje yra vaizdo įrašas), metu iš esmės buvo laikomasi apklausos atlikimo tvarkos, įtariamasis A. D. parodymus davė laisva valia, dalyvaujant gynėjui, jo parodymai užrašyti iš įtariamojo žodžių, protokolas perskaitytas, jo iniciatyva pildytas ir A. D. rankraštiniu įrašu bei parašu patvirtinta, kad parodymai surašyti iš jo žodžių ir yra teisingi (13 t., b. l. 143–144). Analogiškai pasakytina ir dėl įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokolo (13 t., b. l. 145–152).

35.       Atsakant į nuteistojo gynėjo kasacinio skundo teiginius dėl policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų darant psichologinį poveikį įtariamajam, pažymėtina, kad teismų praktikoje (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-475/2013) pasakyta, jog, siekiant garantuoti įtariamojo teises ir sąžiningą procesą, baudžiamojo proceso įstatyme yra įtvirtintos procesinių veiksmų su tokį procesinį statusą turinčiu asmeniu atlikimo taisyklės, be kita ko, reglamentuojančios atliekant tokius veiksmus jam suteikiamas teisių apsaugos garantijas. Baudžiamojo proceso taisyklės iš teisėsaugos institucijų pareigūnų reikalauja veikti tik pagal jiems suteiktą kompetenciją ir provokuojantis, viršijantis įgaliojimus elgesys tiriant nusikalstamas veikas gali būti vertinamas ne tik kaip veiklos teisėtumo principo, bet ir tokiais veiksmais surinktų duomenų atitikties įrodymų leistinumo reikalavimui pažeidimas. Be to, kasacinės instancijos teismas laikosi pozicijos, jog pradėjus ikiteisminį tyrimą duomenys apie nusikalstamą veiką, ją padariusį asmenį ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, renkami tik BPK nustatyta tvarka (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-624/2006, 2K-475/2013).

36.       Šiame kontekste svarbios ir EŽTT praktikos nuostatos, kad bet koks suimto įtariamojo ir policijos pareigūnų pokalbis turi būti traktuojamas kaip oficialus kontaktas ir negali būti suprantamas kaip „neformali apklausa“. Tai suponuoja kaltinamojo teisių, įskaitant teisę tylėti ir teisę į gynėją, taikymą tais atvejais, kai pareigūnai realiai atlieka suimto įtariamojo apklausą, ir pareigūnų pareigą užtikrinti šias teises; siekiant garantuoti, kad būtų išsklaidytos bet kokios abejonės dėl pareigūnų bendravimo su įtariamuoju ir jam galimai taikyto netinkamo spaudimo, toks bendravimas turėtų būti tinkamai dokumentuojamas (pvz., 2020 m. spalio 27 d. sprendimas byloje Ayetullah Ay prieš Turkiją, peticijų Nr. 29084/07 ir 1191/08, 137 punktas; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-475/2013 ir joje nurodyta EŽTT praktika). EŽTT praktikoje iš esmės laikomasi pozicijos, kad dėl teisės į gynėją ribojimo (be kita ko, neformalių pareigūnų „pokalbių“ su suimtu įtariamuoju kontekste) bendram proceso teisingumui padaryta žala negali būti pašalinta tiesiog įtariamajam patvirtinus gynėjui nedalyvaujant duotus parodymus vėlesnėje proceso stadijoje, jau gynėjui dalyvaujant. Nacionaliniai teismai turi tinkamai pasisakyti dėl šio procesinio trūkumo ir jį ištaisyti pašalindami iš bylos be gynėjo gautus parodymus, taip pat įvertinti minėtos teisės pažeidimo poveikį bendram proceso teisingumui (pvz., 2020 m. sausio 28 d. sprendimas byloje Mehmet Zeki ?elebi prieš Turkiją, peticijų Nr. 27582/07, 66 punktas; Chopenko prieš Ukrainą, peticijos Nr. 17735/06, 52 punktas, 2020 m. liepos 16 d. sprendimas byloje Romanov prieš Ukrainą, peticijos Nr. 63782/11, 121-140 punktai; taip pat Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Beuze prieš Belgiją 150 punkto b papunktis). 

37.       Nagrinėjamos bylos kontekste išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžia, kad išdėstytos teismų praktikos nuostatos yra privalomos prokurorui baudžiamojo proceso metu įgyvendinant BPK 170 straipsnio 3 dalyje nurodytus įgaliojimus, taip pat kriminalinės žvalgybos ir ikiteisminio tyrimo subjektams vykdant tokius prokuroro nurodymus, taip pat teismams, nagrinėjantiems baudžiamąsias bylas, kuriose yra duomenų, gautų BPK 170 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad ši tvarka negali būti naudojama kaip prielaida surinkti kaltinančių duomenų apeinant baudžiamojo proceso įstatyme ir Konvencijoje garantuojamas įtariamojo (kaltinamojo) teises.

38.       Apeliacinės instancijos teismas išdėstytų reikalavimų laikėsi, išsamiai išnagrinėjo ne baudžiamojo proceso tvarka vykusio tyrėjų bendravimo su A. D. aplinkybes ir padarė teisingą išvadą, kad užfiksuotas 2014 m. gruodžio 16 d. tyrėjų pokalbis su A. D. ir jo rašytinis „nuoširdus prisipažinimas“ negali būti vertinami kaip leistini BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkantys įrodymai. Taigi šie neteisėtai – pažeidžiant įtariamojo teisę tylėti ir teisę į gynėją – gauti duomenys yra aiškiai pašalinti iš bylos įrodymų viseto.

39.       Kita vertus, vertinant nurodytų pažeidimų potencialų poveikį tolesniam procesui, reikšminga tai, kad nors apeliacinės instancijos teismas nustatė ikiteisminio tyrimo metu padarytus duomenų rinkimo tvarkos pažeidimus, tačiau kartu konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog „neformaliai“ apklausiant A. D. nebuvo naudojama psichologinė prievarta, yra pagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas, įrodymų tyrimo metu teismo posėdyje kaip liudytojus apklausęs policijos pareigūnus J. Konovalovą, A. Matulevičių, M. Gulbinovič, prokurorą S. Takvareli, įvertinęs jų parodymus bei atliktų procesinių veiksmų aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad įtariamojo A. D. apklausos ir jo parodymų patikrinimo vietoje metu ikiteisminiam tyrimui reikšmingi duomenys buvo gauti teisėtais būdais, o tyrėjai duotų parodymų turiniui neturėjo įtakos iki tol atlikti pareigūnų veiksmai (šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas išsamius argumentus išdėstė nutarties 16 punkte). Išplėstinė teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kurios pagrįstos išsamia aptariamų aplinkybių analize ir įvertinimu bei išsamiai motyvuotos.

40.       Nuteistojo gynėjas kasaciniame skunde taip pat ginčija teismų atliktą įrodymų vertinimą, teigia, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus, taikomus įrodymų vertinimui, kelia kaltinančių įrodymų pakankamumo klausimą, teigdamas, kad, be tariamų A. D. prisipažinimų ir neteisėtai gauto įrašo, byloje nėra įrodymų dėl abiejų A. D. inkriminuotų gaisrų sukėlimo.

41.       Reikšmingų bylai duomenų gavimo, tyrimo, vertinimo ir pripažinimo įrodymais bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 242 straipsnyje, 271–292 straipsniuose, 301 straipsnyje, 324 straipsnio 6 dalyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenustato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi neperžengiant BPK normų sistemos nustatytų ribų, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kai derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso nustatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą, ir po to daryti apibendrinančias išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-424/2009, 2K-55/2010, 2K-295/2013). Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2013, 2K-587-697/2015, 2K-189-648/2016, 2K-23-697/2019).??? 

42.       Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimus kasacinės instancijos teismas nagrinėja tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-788/2019).

43.       Išplėstinė teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikymosi, esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymu garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus nuosprendžius, nenustatė. 

44.       Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, išnagrinėję bylos įrodymus ir juos įvertinę, jų visumos pagrindu padarė išvadą, kad būtent A. D. padarė dvi jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, nustatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punkte, 5 punkte, 6 punkte, 8 punkte ir 187 straipsnio 2 dalyje (2007 m. kovo 11 d. padarytas nusikaltimas) ir BK 187 straipsnio 2 dalyje (2014 m. gruodžio 4 d. padarytas nusikaltimas). Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė įvertinęs kaltininko A. D. parodymus (tiek duotus ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme), jo parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuotus duomenis, liudytojų (namo gyventojų) A. Š., K. G., D. G., R. R., Z. G., I. A., I. A., I. M., D. H., I. P., B. G., J. R., T. Š., R. D., G. G., M. R. ir kitų parodymus, liudytojų policijos pareigūnų J. Konovalovos, J. Paulauskienės, A. Matulevičiaus, A. D. sugyventinės A. J. parodymus, specialistų paaiškinimus, įvykio vietos apžiūros protokolus, specialistų išvadas, daiktų apžiūros protokolus, slapto sekimo protokolą, tarnybinius pranešimus ir kitus rašytinius įrodymus.

45.       Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistojo A. D. apeliacinį skundą, byloje pakartotinai atliko įrodymų tyrimą ir apklausė liudytojus policijos pareigūnus M. Gulbinovič, J. Paulauskienę, N. Lipskienę, A. Matulevičių, J. Konovalovą, prokurorus J. J. Kryževičienę, S. Takvareli, Š. Šimonį, liudytojus J. A., A. J., specialistus M. Daukševičių ir M. Jeruščenko, ištyrė bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu gautus rašytinius dokumentus. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino tiek bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus ir dėl nusikalstamų veikų įrodytumo padarė analogiškas išvadas kaip ir pirmosios instancijos teismas.

46.       Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas iš įrodymų viseto pašalino neformalaus pokalbio tarp įtariamojo A. D. ir policijos pareigūnų bei „nuoširdaus prisipažinimo“ duomenis, kita vertus, teismas pažymėjo, kad kitų įrodymų pakanka konstatuoti, kad A. D. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, labai išsamiai ir konkrečiai pasisakė dėl turinčių reikšmės bylai tiek A. D. kaltinančių, tiek ir jį teisinančių įrodymų, įvertino tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek ir jų visumą, gretino juos tarpusavyje, darydamas išvadas, sujungė juos į vieną logišką grandinę (apeliacinės instancijos teismo nutarties 18–48 punktai).

47.       Nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai, kad, be A. D. prisipažinimo ir neteisėtai gauto įrašo, atliekant slaptą sekimą, byloje daugiau nėra jo kaltę pagrindžiančių įrodymų.

48.       Byloje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu A. D. 2014 m. gruodžio 16 d. parodymus, kur prisipažino sukėlęs tris gaisrus (duomenys neskelbtini) name, Vilniuje, davė ikiteisminio tyrimo pareigūnei. Savo parodymų dėl prisipažinimo vėliau duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nepatvirtino ir teigė, kad jokių gaisrų minėtame name nesukėlė.

49.       Pažymėtina, kad asmens kaltumo įrodinėjimo principai lemia, jog parodymai, duoti tyrėjui ar prokurorui, ir parodymai, duoti teismui, yra skirtingos įrodomosios reikšmės. Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai gali būti perskaitomi byloje esantiems įrodymams patikrinti, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Teismų praktikoje nuosekliai pažymima, kad teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, skirtingai nuo teisme perskaitytų jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2013, 2K-228/2014, 2K-255-746/2015, 2K-431-746/2015). 

50.       Kita vertus, teismų praktikoje yra pasakyta ir taip, kad teismas gali grįsti išvadas ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurių asmenys nepatvirtina teisme, tačiau tik tais atvejais, kai šie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tokiais atvejais šie parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-206/2008, 2K-274/2008, 2K-7-198/2008, 2K-412/2008, 2K-287/2013, 2K-107-489/2017 ir kt.). Taigi kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui bei galutiniam įrodymų įvertinimui.??? ??

51.       Bylos įrodymų tyrimo teisme metu buvo pagarsinti A. D. įtariamojo apklausos protokolas ir teismai vertino jame užfiksuotus duomenis. Minėta, kad šie parodymai duoti dalyvaujant gynėjui, apklausa buvo filmuojama, nenustatyti jos atlikimo tvarkos pažeidimai, todėl teigti, kad A. D. parodymai neturi jokios teisinės įrodomosios reikšmės, negalima. Iš teismų sprendimų turinio išplaukia, kad A. D. 2014 m. gruodžio 16 d. duotus parodymus teismai analizavo, jais tikrino kitus bylos įrodymus. Pavyzdžiui, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad tyrėjai duotuose parodymuose tam tikros nurodytos įvykių aplinkybės galėjo būti žinomos tik pačiam A. D., būtent, jis nurodė, kad 2007 m. kovo 11 d. namo pietinės dalies koridoriaus gale kairėje pusėje prie gaisrinės laiptinės jis padegė ten buvusį nedidelį fotelį, – pagal bylos duomenis, ši padegimo versija tuo metu pareigūnų dar nebuvo tiriama. Būtent jo parodymais buvo tikrinti kiti objektyvūs bylos įrodymai – nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai dėl fotelio buvimo gaisro kilimo vietoje, apžiūros protokolai, specialisto išvados ir eksperto S. Kraujalio paaiškinimai dėl gaisro židinio vietos ir kilimo priežasčių. Lygiai taip pat ikiteisminio tyrimo metu duotais A. D. parodymais apie 2014 m. gruodžio 4 d. gaisro aplinkybes buvo patikrinti bylos įrodymai – gaisro vaizdo įrašas, jo apžiūros protokolas, specialistų paaiškinimai dėl staigaus gaisro plitimo pobūdžio, slapto sekimo protokole užfiksuotų A. D. pokalbių turinys.

52.       Be to, minėta, kad po įtariamojo A. D. apklausos, dalyvaujant gynėjui, buvo atliktas ir BPK 196 straipsnyje nustatytas proceso veiksmas – parodymų patikrinimas vietoje. Šio proceso veiksmo atlikimo metu A. D. patvirtino savo prieš tai duotus parodymus ir nusikaltimų padarymo vietoje paaiškino gaisrų sukėlimo aplinkybes. Nors asmens parodymų patikrinimo metu gauti duomenys yra išvestiniai iš to asmens parodymų, siekiant juos patikrinti bei patikslinti, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas, skirtingai nei įtariamojo apklausos tyrėjui ar prokurorui atveju, nenustato kokių nors ribojimų tokio proceso veiksmo metu gautų duomenų pripažinimui įrodymais. Todėl teismai pagrįstai įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokolą vertino kaip rašytinį įrodymą ir jame užfiksuotai duomenimis grindė kaltinimą.

53.       Taigi, patikrinus minėtų procesinių veiksmų atlikimo aplinkybes, nenustatyta pagrindo abejoti jų rezultatų patikimumu. Nors A. D. 2014 m. gruodžio 16 d. apklausos metu duotų parodymų atsisakė netrukus po to, kai į bylą įstojo pasirinktas gynėjas, tačiau tokia procesinė situacija nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į viso proceso aplinkybes, nebuvo kliūtis teismams panaudoti minėtus duomenis įrodymų patikrinimui bei galutiniam įvertinimui ir formuoti teismų vidiniam įsitikinimui.???

54.       Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo kasacinio skundo teiginys dėl ikiteisminio tyrimo metu daryto įrašo atliekant slaptus veiksmus neteisėtumo yra deklaratyvus, nepagrįstas teisiniais argumentais, todėl neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų ir nenagrinėtinas (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3 punktas).

55.       Apibendrindama tai, kas pasakyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje išvados dėl A. D. padarytų nusikalstamų veikų įrodytumo pagrįstos visumos įrodymų pagrindu, padarytos nustačius bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai, vertinant įrodymus klaidų dėl įrodymų turinio nepadaryta, remtasi duomenimis, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus jiems pripažinti įrodymais, išdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. Teismo nutartis surašyta pagal tokiam teismo procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus, joje nurodyti išsamūs motyvai, paaiškinantys, kodėl nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 1–5 dalys).

Dėl bausmės

56.       Kasaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmestas prokuroro apeliacinis skundas dėl bausmės sugriežtinimo (laisvės atėmimo iki gyvos galvos paskyrimo) A. D., ir perduoti šią bylos dalį nagrinėti apeliacine tvarka. Prokuroro kasacinis skundas grindžiamas tuo, kad, jo vertinimu, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatų dėl bausmės paskirties, nevertino visų BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, į kuriuos atsižvelgia teismas, skirdamas bausmę (teigiama, kad teismas apsiribojo tik kaltės formos ir rūšies bei kaltininko asmenybės vertinimu), neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytos baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos paskiriant už šešių asmenų nužudymą esant veiką kvalifikuojančioms aplinkybėms ne tą bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą penkiolikai metų vietoj laisvės atėmimo iki gyvos galvos. Išplėstinė teisėjų kolegija nenustatė teisinio pagrindo tenkinti šiuos prokuroro kasacinio skundo argumentus.

57.       Taigi esminis prokuroro kasacinio skundo akcentas yra tas, kad teismai A. D. paskyrė per švelnią bausmės rūšį. Prokuroras neprašo griežtinti terminuotos laisvės atėmimo bausmės, jo nuomone, A. D. turi būti skirta kita bausmės rūšis – laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Pažymėtina, kad laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė yra griežčiausia BK įtvirtinta bausmės rūšis, kuri yra skiriama nusikaltimą padariusiam asmeniui kodekso specialiojoje dalyje nustatytais atvejais (BK 42 straipsnio 1 dalis, 51 straipsnio 1 dalis). Šią bausmę skiria pirmosios ar apeliacinės instancijos teismas, kasacinės instancijos teismas to daryti negali (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Atsižvelgdama į prokuroro prašymą perduoti bylos dalį dėl kitos bausmės rūšies paskyrimo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, teisėjų kolegija pirmiausia teisės taikymo aspektu patikrins, ar pirmosios instancijos teismas paskirdamas, o apeliacinės instancijos teismas atmesdamas prokuroro skundą ir palikdamas terminuotą penkiolikos metų laisvės atėmimo bausmę tinkamai pritaikė BK bendrosios dalies nuostatas dėl bausmės skyrimo ir tinkamai motyvavo bausmės paskyrimą.

58.       Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys).? Pažymėtina ir tai, kad bausmės skyrimo procesas tiesiogiai susijęs su teismo vidiniu įsitikinimu dėl kaltinamojo asmenybės pavojingumo, o šį įsitikinimą formuoja ne tik objektyvi bylos medžiaga, bet ir įrodymų tyrimas, asmenų apklausos, tiesioginis teisiamojo elgesio ir laikysenos stebėjimas, jo parodymų ir atsakymų į patikslinančius klausimus išklausymas ir pan., nes kasacinės instancijos teismas bylą nagrinėja tik teisės taikymo aspektu, įrodymų netiria ir turi siauresnes galimybes įvertinti kaltinamojo asmenybę bei kai kurias kitas bausmei skirti svarbias aplinkybes negu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Dėl to bausmės griežtumo klausimas kasacinės instancijos teisme gali būti nagrinėjamas išsiaiškinant, ar skiriant bausmę nebuvo pažeistos konkrečios bausmės skyrimo taisyklės, ar paskirta bausmė tinkamai motyvuota. Tačiau tais atvejais, kai nėra pagrindo konstatuoti, jog parenkant bausmės rūšį ir jos dydį būtų netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas ar būtų padaryta esminių proceso pažeidimų surašant nuosprendį, paskirtos bausmės rūšies ar dydžio klausimai nėra bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165/2013, 2K-345-507/2015, 2K-39-895/2016, 2K-7-8-788/2018 ir kt.). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pirmosios instancijos teismo pagal BK paskirtų kriminalinių bausmių teisingumas vien tik jų griežtumo ar švelnumo aspektu galutinai yra įvertinamas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Kasacinės instancijos teismui BPK normos nesuteikia galimybės keisti teismų sprendimus vien dėl to, kad teismų paskirtos bausmės, kurios atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, yra per švelnios ar per griežtos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-39-895/2016, 2K-230-489/2019, 2K-88-788/2019, 2K-276-1073/2020).

59.       Pažymėtina, kad spręsdamas skirtinos bausmės klausimą teismas siekia įgyvendinti bausmės paskirtį, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Vienas iš teisingumo principo aspektų yra tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai. Kita vertus, teisingumo principas neapsiriboja vien tik bausmės ir padarytos nusikalstamos veikos proporcingumu, o turi ir kitų aspektų. Negali būti pamiršta ir taikinamoji teisingumo funkcija, t. y. tai, kad teisingumas gali būti įgyvendintas tik užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d., 1998 m. spalio 27 d., 2003 m. kovo 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2015 m. gegužės 14 d., 2016 m. spalio 27 d. ir kiti nutarimai). Bausmės, kaip baudžiamosios atsakomybės sudedamosios dalies, paskirtis taip pat neapsiriboja vien tik nubaudimo ir prevencijos tikslais. Ne mažiau svarbūs yra nuteistųjų socialinės reabilitacijos ir resocializacijos tikslai.

60.       Skirdamas bausmę A. D. pirmosios instancijos teismas įvertino tiek padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarė vieną labai sunkų nusikaltimą žmonių gyvybei ir du apysunkius nusikaltimus nuosavybei, veikdamas tyčia, 6 asmenys neteko gyvybės, taip pat buvo sunaikintas ir sugadintas svetimas didelės vertės turtas), A. D. asmenybę apibūdinančius duomenis (neteistas, nebaustas administracine tvarka, įgijęs vidurinį išsilavinimą, išsituokęs, kartu su sugyventine augina mažametį vaiką, iki sulaikymo dirbo, nėra duomenų, kad būtų priklausomas nuo alkoholio), tai, kad nenustatyta atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, be to, teismas atsižvelgė į nusikaltimais padarytų padarinių neatitaisomą pobūdį ir A. D. požiūrį į kitų asmenų gyvybę ir nuosavybę. Įvertinęs aptartas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus A. D. terminuotas laisvės atėmimo bausmes, didesnes už jų vidurkį.

61.       Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į analogiškus kasaciniame skunde prokuroro nurodomus argumentus dėl A. D. paskirtos bausmės, pritarė pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės rūšiai ir dydžiui, tiek atsižvelgdamas į pirmosios instancijos teismo įvertintas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, tiek ir įvertindamas A. D. padarytos nusikalstamos veikos (nužudymo esant keturiems kvalifikuojantiems požymiams) didesnį rūšinį pavojingumą, taip pat tai, kad liko neatskleisti nuteistojo poelgio motyvai. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad, skiriant bausmę A. D., buvo atsižvelgta į visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes ir BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas, o jam už nusikaltimą, nustatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6 ir 7 punktuose, paskirta bausmė nėra aiškiai per švelni.

62.       Priešingai nei teigiama prokuroro kasaciniame skunde, išplėstinė teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas paskirdamas, o apeliacinės instancijos teismas palikdamas galioti terminuotą laisvės atėmimo bausmę aiškiai ignoravo BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nuostatas, apibrėžiančias bausmės paskirtį, kad paskirta bausmė savo rūšimi ir dydžiu prieštarauja teisingumo principui.

63.       Taip pat nepagrįsti prokuroro teiginiai, kad teismai, skirdami bausmę, atsižvelgė ne į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Prokuroras teigia, kad teismai apsiribojo tik kaltininko asmenybės ir kaltės formos bei rūšies įvertinimu, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl nužudymo esant keturioms veiką kvalifikuojančioms aplinkybėms pavojingumo ir jo įtakos skiriamos bausmės rūšiai (BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Su tokias teiginiais negalima sutikti.

64.       Veikos padarymo metu galiojusi BK 129 straipsnio 2 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) sankcija nustatė dvi alternatyvias bausmes – terminuotą laisvės atėmimą nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Taigi įstatymo leidėjas nustatė gana plačias sankcijos (bausmės) ribas, todėl būtina sąlyga paskirti individualizuotą ir teisingą bausmę yra BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto imperatyvo atsižvelgti į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį tinkamas įgyvendinimas skiriant bausmę nužudymų bylose. Šiame kontekste pažymėtina, kad nusikalstamos veikos pavojingumui įvertinti teismų praktikoje vartojamas dvi sąvokos – veikos pavojingumo pobūdis ir laipsnis. Nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį apibūdina vertybių (gėrių), į kuriuos kėsinamasi, pobūdis ir vertingumas, taip pat pačios veikos ir įstatyme nustatytų padarinių pobūdis, kaltės forma ir rūšis. Nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį lemia tam tikrų nusikalstamos veikos požymių kiekybinė išraiška. Tai gali būti nusikalstamos veikos dalykas, padarymo būdas, vieta, laikas, panaudotos priemonės, kitos aplinkybės, specialiojo subjekto požymis, veikos padarymo tikslas ir motyvas.

65.       Prokuroras kasaciniame skunde (9.1 punkte) pats nurodo aplinkybes, kurias nustatė ir į kurias atsižvelgė teismai, argumentuodami nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. Apie tai, kokias aplinkybes vertino teismai, pasisakydami dėl A. D. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnio, išplėstinės teisėjų kolegijos pasisakyta šios nutarties 60 ir 61 punktuose. Taigi nėra pagrindo daryti išvados, kad teismai nesilaikė BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytos imperatyvios įstatymo nuostatos skiriant bausmę atsižvelgti į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. Tai, kad prokuroro netenkina teismų išvada dėl bausmės rūšies, nereiškia, kad teismai nevertino nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio.

66.       Pagal BK 54 straipsnio 2 dalies 3 punktą teismas, skirdamas bausmę, turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus. Teismai siekė nustatyti šiuos nusikalstamų veikų požymius, bet dėl nuteistojo A. D. gynybinės pozicijos to padaryti nepavyko, tačiau tai nereiškia, kad dėl to teismai nesilaikė bausmės skyrimo taisyklių.

67.       Kasaciniame skunde prokuroras taip pat analizuoja nuteistojo asmenybės pavojingumą, apibūdina jį kaip itin pavojingą visuomenei ir cinišką asmenį, teigia, kad teismai nevertino aplinkybės, jog A. D. neatgailavo dėl padarytų nusikaltimų, daro savo vertinimą ir išvadas dėl tinkamos bausmės rūšies skyrimo nuteistajam. Šie kasacinio skundo teiginiai yra susiję su fakto, o ne teisės aspektais, todėl nenagrinėtini.

68.       Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje neteisingai nurodė, jog BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje už nužudymą yra nustatyta laisvės atėmimo bausmė nuo aštuonerių iki dvidešimties metų ir pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė vieneriais metais šio straipsnio sankcijos vidurkį viršijančią terminuotą laisvės atėmimo bausmę. Atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžiu A. D. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 5 punktą, 6 punktą, 7 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija). Veikos padarymo metu galiojusio šio straipsnio 2 dalies sankcijoje buvo nustatytos dvi alternatyvios bausmės – terminuotas laisvės atėmimas nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Taigi apeliacinės instancijos teismas, nors ir nurodė teisingą baudžiamojo įstatymo redakciją, skaičiuodamas terminuotos laisvės atėmimo bausmės vidurkį, jį padidino nuo dvylikos metų šešių mėnesių iki keturiolikos metų. Tai įtakos sprendimui dėl bausmės teisingumo neturi, tik leidžia konstatuoti, kad prokuroro motyvas, jog bausmė nežymiai viršija bausmės vidurkį, yra neteisingas, nes ji viršija bausmės vidurkį gana žymiai – dvejais su puse metų.

69.       Taigi, apibendrindama tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad, išnagrinėjusi prokuroro kasacinį skundą, nenustatė netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo individualizuojant ir paskiriant bausmę A. D.. Teismai, skirdami A. D. laisvės atėmimo bausmę penkiolikai metų, atsižvelgė į bausmės paskirtį, bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nustatytus BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse, parinko tinkamą bausmės rūšį ir paskyrė bausmę, kuri nėra aiškiai per švelni, savo sprendimus pagrindė bausmei skirti svarbių visumos aplinkybių įvertinimu ir tinkamai motyvavo, t. y. tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl, nesant BPK 369 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų pagrindų, nėra teisinio pagrindo tenkinti prokuroro skundo.

Išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro Justo Lauciaus ir nuteistojo A. D. gynėjo advokato Romualdo Mikliušo kasacinius skundus.

Teisėjai                                                                Aurelijus Gutauskas

                                                                Rima Ažubalytė

                                                                Arvydas Daugėla

Eligijus Gladutis

Olegas Fedosiukas

                                                                Alvydas Pikelis

                                                                Artūras Pažarskis