Civilinė byla Nr. e2A-2654-880/2022

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-04448-2022-5

Procesinio sprendimo kategorija 3.3.1.14.;

1.3.5.7.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Astos Pikelienės ir Lino Zinkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Pabris ir partneriai“ ir atsakovo O. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Pabris ir partneriai“ ieškinį atsakovui O. S. ir atsakovo O. S. patikslintą priešieškinį ieškovei UAB „Pabris ir partneriai“ dėl darbo ginčo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1.       Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisija (toliau – DGK, komisija) 2022 m. sausio 28 d. sprendimu patenkino iš dalies O. S. (Ukrainos Respublikos piliečio) prašymą ir išieškojo jo naudai iš UAB „Pabris ir partneriai“ 112,91 Eur darbo užmokesčio (suma be privalomų mokesčių (išmokama suma)), 825 Eur dienpinigių (suma privalomais mokesčiais neapmokestinama (išmokama suma)), 544,71 Eur netesybų (suma be privalomų mokesčių (išmokama suma)); atmetė prašymą dėl viršvalandinio darbo apmokėjimo.

2.       Ieškovė UAB „Pabris ir partneriai“ (toliau – ir ieškovė, darbdavys) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui O. S. (toliau – darbuotojas, atsakovas), kuriuo prašė atmesti jo DGK 2022 m. sausio 17 d. pateiktą patikslintą prašymą ir pripažinti, kad ieškovė su atsakovu yra visiškai atsiskaičiusi pagal 2021 m. spalio 18 d. darbo sutartį Nr. 110 bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad:

2.1.       Remiantis 2021 m. gruodžio 28 d. pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį Nr. 21128-1 atsakovui 2021 m. spalio mėnesį priskaičiuotas 285,71 Eur atlyginimas, atėmus 92,91 Eur privalomuosius mokesčius, jam, turėjo būti išmokėta 192,80 Eur; 2021 m. lapkričio mėnesį priskaičiuotas 750 Eur atlyginimas, atėmus 243,90 Eur mokesčius turėjo būti išmokėta 506,10 Eur; 2021 m. gruodžio mėnesį priskaičiuotas 401,83 Eur (įskaitant atostogų kompensacijas) atlyginimas, atėmus 130,68 Eur mokesčius turėjo būti išmokėta 271,15 Eur. Iš viso darbuotojui ieškovė išmokėjo 970,05 Eur. Ieškovė mano, kad DGK sprendime buvo netinkamai apskaičiuoti privalomieji mokesčiai, kadangi nurodė, kad 2021 m. spalio mėnesį privalomieji mokesčiai sudarė 55,71 Eur, nors pažymoje nurodyta, kad mokesčiai sudaro 92,91 Eur, 2021 m. lapkričio mėnesį nurodė, kad mokesčiai sudarė 220,14 Eur, nors pažymoje apskaičiuota 243,90 Eur suma, 2021 m. gruodžio mėnesį nesuprantama, kodėl nurodytas 701,83 Eur atlyginimas.

2.2.       Atsakovui dar prieš darbo sutarties pasirašymą, buvo nurodyta, kad jis dirbs Lietuvos miestuose, t. y. buvo sutarta dėl kilnojamojo darbo pobūdžio, todėl dienpinigiai jam neturėtų būti mokami iš viso. Šiuo atveju susiklostė šios aplinkybės: 1) šalys telefonu aptarė iš anksto, dar prieš sudarant darbo sutartį, kad darbas bus vykdomas visuose Lietuvos miestuose; 2) atsakovas nėra buvęs ieškovės buveinėje Pabradėje; 3) jokių kelionės išlaidų atsakovas nepatyrė, buvo aprūpintas tiek gyvenamąją vieta, tiek kelionėmis; 4) nėra komandiruotės požymių, šalys suprato ir žinojo, kad darbas bus vykdomas kituose Lietuvos miestuose, t. y. kad darbas yra kilnojamojo pobūdžio. Atsižvelgiant į tai, DGK nepagrįstai nurodė, kad atsakovui priklauso dienpinigiai. Viršvalandinis darbas ir darbas šeštadieniais, ieškovės teigimu, neįrodyti. Atsakovas turėjo fiksuotą darbo užmokestį ir fiksuotą darbo laiką.

2.3.       DGK nepagrįstai sprendė, kad turi būti taikomos vieno mėnesio netesybos, kadangi buvo pripažinta, jog pavėlavimas išmokėti darbo užmokestį sudarė tik 8 dienas, todėl maksimaliai būtų galima taikyti 145,26 Eur netesybas (544,71/30)*8), todėl nėra pagrindo laikyti, kad netesybos siekia 544,71 Eur.

2.4.       Ieškovė palaiko DGK sprendimo dalį, kuria buvo atmestas atsakovo reikalavimas priteisti delspinigius. 

3.       Atsakovas su ieškovės ieškiniu nesutiko ir pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė: 1) netenkinti ieškinio reikalavimų; 2) priteisti iš ieškovės atsakovo naudai apskaičiuotą buvusio darbdavio skolą, t. y. darbo užmokestį prieš mokesčius pagal darbo sutartį ir pagal papildomus susitarimus – 2 055,50 Eur; 3) priteisti 177,75 Eur už viršvalandžius atėmus sumokėtą darbo užmokestį – 970,05 Eur, atėmus darbdavio sumokėtus privalomus mokesčius nuo sumokėtos buvusiam darbuotojui pinigų sumos bei atėmus privalomus mokesčius nuo darbuotojui nesumokėto užmokesčio sumos į darbdaviui žinomą darbuotojo sąskaitą; 4) priteisti atsakovo naudai 780 Eur dienpinigių ir po 544,71 Eur netesybų už kiekvieną uždelstą atsiskaityti mėnesį; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad:

3.1.       Jis su ieškove 2021 m. spalio 18 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 110, kuri įsigaliojo 2021 m. spalio 20 d. Pagal darbo sutarties 1.2 papunktį atsakovas buvo priimtas dirbti suvirintoju. Nuo 2021 m. spalio 20 d. iki 2021 m. lapkričio 13 d. atsakovas dirbo betonavimo darbus statybos objekte vėjo elektrinėje Mažeikiuose, kuriame dirbo 128 valandas ir 8 valandas viršvalandžių. Pagal susitarimą darbdavys įsipareigojo mokėti darbuotojui 6,50 Eur už kiekvieną darbo valandą šiame objekte. Už 128 darbo valandas darbdavys turėjo sumokėti 832 Eur atlyginimo prieš mokesčius, už 8 valandas viršvalandžių – 78,00 Eur, iš viso – 910 Eur. Nuo 2021 m. lapkričio 15 d. iki 2021 m. lapkričio 19 d. atsakovas dirbo sienų apdailos darbus dvejuose butuose Telšiuose. Šiuose objektuose atsakovas dirbo 49 valandas 30 minučių ir 9 valandas 30 minučių viršvalandžių. Pagal šalių susitarimą ieškovė įsipareigojo mokėti 7 Eur už kiekvieną darbo valandą. Už 49 val. 30 min. ieškovė turėjo sumokėti 346,50 Eur, o už 9 val. 30 min. viršvalandžių – 99,75 Eur, iš viso – 446,25 Eur. Nuo 2021 m. lapkričio 23 d. iki 2021 m. lapkričio 24 d. atsakovas dirbo metalinio karkaso surišimo darbus Klaipėdoje. Šiame objekte dirbo 17 val. 30 min. Pagal šalių susitarimą ieškovė įsipareigojo mokėti 7 Eur už kiekvieną darbo valandą šiame objekte, todėl turėjo išmokėti 121 Eur darbo užmokesčio. Nuo 2021 m. lapkričio 25 d. iki 2021 m. gruodžio 10 d. atsakovas dirbo pagalbinius darbus Palangoje, kur dirbo 108 val. Pagal susitarimą ieškovė turėjo mokėti 7 Eur už kiekvieną darbo valandą, todėl ieškovė turėjo išmokėti atsakovui 756 Eur.

3.2.       Atsakovas pagal ieškovės nurodymą dirbo objektuose Mažeikiuose, Telšiuose, Klaipėdoje ir Palangoje, t. y. faktiškai atliko darbą komandiruotėje laikotarpiu nuo 2021 m. spalio 20 d. iki 2021 m. gruodžio 10 d., t. y. 52 dienas, o iš viso atsakovas komandiruotėje buvo nuo 2021 m. spalio 20 d. iki 2021 m. gruodžio 22 d. Atsakovas laukė atlyginimo iš ieškovės, tačiau nesulaukęs, pasiskolinęs pinigų bilietui, 2021 m. gruodžio 22 d. traukiniu iš Klaipėdos išvyko į Vilnių, o 2021 m. gruodžio 23 d. išskrido į Ukrainą. Todėl už 52 komandiruotes dienas ieškovė turėjo sumokėti atsakovui 780 Eur (52 x 15 = 780 Eur).

3.3.       DGK, atsižvelgdama į bylos nagrinėjimo metu atsakovo duotus paaiškinimus nustatė, kad atsakovo darbas ne įmonės būstinėje truko 55 dienas, už kurias priskaičiuoti 825 Eur dienpinigių. Atsakovas sąžiningai vykdė savo pareigas ir atitinkamai atlikinėjo darbuotojo funkcijas ir kitus darbdavio papildomai paskirtus ir pavestus jam darbus, jokių pastabų iš darbdavio dėl atlikto darbo kokybės nebuvo, todėl tikėjosi, kad darbdavys jam tinkamai paskaičiuos darbo užmokestį ir už komandiruotėje išbūtą laiką – nustatyto dydžio dienpinigius.

3.4.       Darbdavys už visas darbo valandas ir viršvalandžius sumokėjo atsakovui 2021 m. lapkričio 11 d. – 192,80 Eur. Atsakovas negavo darbo užmokesčio nei iki 2021 m. gruodžio 10 d., nei iki išvykimo iš Lietuvos, nors ne vieną kartą reikalavo iš ieškovės sumokėti jam priklausantį darbo užmokestį. 2021 m. gruodžio 10 d. atsakovas pranešė ieškovei, kad jis atidirbo paskutinę darbo dieną ir iki kol darbdavys nesumokės darbo užmokesčio, jis dirbti atsisako, ir faktiškai nedirbo. Po įspėjimo 2021 m. gruodžio 16 d. atsakovas kreipėsi į Valstybinę darbo inspekciją, Klaipėdos darbo ginčų komisiją dėl jo pažeistų teisių gynimo ir pateikė prašymą dėl neišmokėto darbo užmokesčio. Tik 2022 m. sausio 3 d. ieškovė išmokėjo atsakovui darbo užmokestį už lapkritį ir gruodį – 777,25 Eur. Todėl ji turi mokėti netesybas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino iš dalies, bylą dalyje dėl 177,75 Eur už viršvalandžius priteisimo nutraukė. Teismas nusprendė išieškoti atsakovo naudai iš ieškovės 262,06 Eur neišmokėto darbo užmokesčio dalį (suma be privalomų mokesčių (išmokama suma)), 780 Eur dienpinigių (suma privalomais mokesčiais neapmokestinama (išmokama suma)), 544,71 Eur netesybų (suma be privalomų mokesčių (išmokama suma)) ir 533,40 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė, kad:

4.1.       Nėra pagrindo pritarti ieškovės pozicijai, kad su darbuotoju buvo tinkamai ir laiku atsiskaityta, priešingai – yra pagrindas manyti, kad tai nebuvo padaryta. Darbdavys byloje neginčijo aplinkybės, jog darbuotojas nė dienos nedirbo darbo sutartimi sutarto suvirintojo dujomis ir elektra darbo, byloje taip pat nekilo ginčo dėl to, kad darbuotojas dirbo statybose, t. y. lauko sąlygomis įvairius darbus ir įvairiuose objektuose, kas darbo sutartyje nėra nurodyta. Valstybinio socialinio draudimo fonde ieškovui per laikotarpį nuo 2021 m. spalio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. deklaruotos šios draudiminės pajamos: 1035,71 Eur (už 2021-10-20 – 2021-11-30) ir 401,83 Eur už 2021 m. gruodžio 1 d. – 2021 m. gruodžio 22 d., t. y. iš viso 1437,54 Eur (iki mokesčių nuskaitymo), 1232,11 Eur išmokėjimui. Pagal darbdavio į bylą pateiktus du mokėjimo pavedimus 2021 m. lapkričio 11 d. ir 2022 sausio 3 d. datomis darbuotojui buvo išmokėta 970,05 Eur (192,80 Eur + 777,25 Eur).  Tokiu būdu besąlygiškai nustatyta, kad pagal oficialiai deklaruotus duomenis darbuotojui nėra sumokėta 262,06 Eur (1232,11 Eur – 970,05 Eur) (suma su atskaičiuotais mokesčiais). Tokiu būdu besąlygiškai įrodytas 262,06 Eur įsiskolinimas darbuotojui, kuris išieškotinas iš darbdavio.

4.2.       Atsakovas atleistas 2021 m. gruodžio 22 d., duomenų, kad su juo būtų atsiskaityta atleidimo dieną, nėra. Per darbuotojo darbo ieškovės įmonėje laiką jam buvo sumokėta tik 192,80 Eur. Tai vienintelis mokėjimas, darbdavio padarytas darbuotojui jam dirbant nuo 2021 m. spalio 20 d. Dar daugiau, antruoju mokėjimo pavedimu darbuotojui 777,25 Eur suma, kuri besąlygiškai turėjo būti išmokėta atsakovui dirbant pas ieškovę, vėliausiai - jo atleidimo dieną, darbuotojui buvo pervesta tik 2022 m. sausio 3 d. Atsižvelgiant į tai, o taip pat į darbuotojo neilgą darbo laiką ieškovės įmonėje, teismas sprendė, kad atsakovui priteistina vieno deklaruojamo darbo užmokesčio dydžio, t. y. 544,71 Eur (neatskaičius privalomų mokesčių – 750 Eur) netesybų suma. 

4.3.       DK 147 straipsnio 2 dalyje numatyta sankcija yra kaip pasekmė dėl nesavalaikio atsiskaitymo po darbo santykių nutraukimo. 2022 m. sausio 3 d., t. y. jau po darbo sutarties nutraukimo, darbdavys sumokėjo darbuotojui jam tenkantį darbo užmokestį, kurį turėjo mokėti faktiškai iki darbo sutarties nutraukimo. Todėl nėra jokio pagrindo sutikti, kad netesybos gali ir turi būti skaičiuojamos tik už 8 dienas. Minėtos normos sankcijos turinys ir teisinės prielaidos netesybų skaičiavimui šiuo atveju yra kitokio pobūdžio ir kitokios teisinės prigimties, taikomos konstatavus įsiskolinimo ir neatsiskaitymo su darbuotoju aplinkybes.

4.4.       Atsakovo darbas buvo kilnojamo pobūdžio, tačiau tai darbo sutartyje nenustatyta, darbuotojo sutikimo dirbti tokio pobūdžio darbą nesant sutartų papildomų garantijų dėl to taip pat nebuvo. Darbdavys, formuodamas darbo sutarties tekstą ir jos turinį, nebuvo tiek atidus ir rūpestingas, kiek privalėjo tokiomis sąlygomis būti, akivaizdžiai žinodamas, kad atsakovui teks dirbti statybose. Atsakovas faktiškai buvo siunčiamas į komandiruotes to tinkamai neįforminant, nes atliko darbą ne pagal darbdavio registracijos ar jo faktinės buveinės vietą, o visiškai kituose Lietuvos miestuose. Kadangi darbdavio suformuotų įsakymų dėl komandiruočių (tame tarpe ir jų trukmės) nėra, nustačius, kad darbo sutartis pradėjo galioti 2021 m. spalio 20 d., o darbuotojas faktiškai dirbo iki 2021 m. gruodžio 10 d. (jis pripažino, kad po gruodžio 10 d. į darbą nėjo), laikytina, kad komandiruotė truko 52 kalendorines dienas. Dienpinigių mokėjimą darbo santykiuose reglamentuoja Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 523, pagal kurį dienpinigių dydis už komandiruotę Lietuvoje 15 Eur. Todėl teismas atsakovui priteisė 780 Eur dienpinigių (52 k. d. x 15 Eur).

III.        Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

5.       Ieškovė apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti visiškai, priešieškinį atmesti bei priteisti ieškovei iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

5.1.       Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija dėl atsakovui neišmokėto 262,06 Eur atlyginimo. Nagrinėjamu atveju ieškovė su ieškiniu pateikė 2021 m. gruodžio 28 d. pažymą apie atsakovui priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas. 2021 metų spalio mėn. atsakovui buvo priskaičiuotas 192,80 Eur atlyginimas, kuris buvo išmokėtas 2021 m. lapkričio 11 d., 2021 metų lapkričio ir gruodžio mėn. buvo priskaičiuotas 506,10 Eur + 271,15 Eur atlyginimas, iš viso 970,05 Eur, kurie buvo išmokėti 2021 m. lapkričio 11 d. ir 2022 m. sausio 3 d. mokėjimais (teismas pripažįsta šias aplinkybes), todėl nėra faktinio pagrindo spręsti, kad ieškovas neatsiskaitė su atsakovu, nes deklaruojami duomenys buvo pateikti Sodrai.

5.2.       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad šiuo atveju turi būti taikomos vieno mėnesio netesybos, kadangi buvo pripažinta, kad pavėlavimas išmokėti darbo užmokestį buvo 8 dienos, todėl maksimaliai būtų galima priteisti 145,26 Eur netesybas ((544,71 Eur / 30) * 8), todėl atsakovui iš ieškovės nepagrįstai priteistos 544,71 Eur netesybos.

5.3.       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė atsakovui dienpinigius. Tarnybine komandiruote nekvalifikuojamas darbas, atliekamas kitoje vietovėje, negu įsikūręs ar nuolat veikia darbdavys, jeigu darbo sutartyje sulygta, kad darbo pobūdis bus kilnojamasis. Tokiais atvejais svarbu aiškinti darbo sutartį, t. y. kokios darbo funkcijos ir kokia jų atlikimo vieta nustatyta šalių susitarimu. Šiuo atveju šalys aptarė iš anksto, dar prieš sudarant darbo sutartį, kad darbas bus vykdomas visuose Lietuvos miestuose, atsakovas nėra buvęs ieškovo buveinėje, jokių kelionės išlaidų darbuotojas nepatyrė, buvo aprūpintas tiek gyvenamąja vieta, tiek kelionėmis darbdavio, todėl nėra komandiruotės požymių, šalys suprato ir žinojo, kad darbas bus vykdomas kituose Lietuvos miestuose.

5.4.       Atsakovas nepateikė įrodymų apie jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino atsakovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

6.        Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

6.1.        Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė ieškovės apeliacinį skundą, nes jis buvo pateiktas praleidus 30 dienų terminą ir ieškovė nenurodė jokių svarbių termino praleidimo priežasčių.

6.2.        Teismas pagrįstai rėmėsi SODROS duomenimis apie atsakovui priskaičiuotą darbo užmokestį. Valstybinio socialinio draudimo fonde atsakovui per laikotarpį nuo 2021 m. spalio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. deklaruotos šios draudiminės pajamos: 1035,71 Eur (už 2021 m. spalio 20 d.– 2021 m. lapkričio 30 d.) ir 401,83 Eur už 2021 m. gruodžio 1 d. – 2021 m. gruodžio 22 d., t. y. viso 1437,54 Eur (iki mokesčių nuskaitymo), 1232,11 Eur išmokėjimui. Pagal darbdavio į bylą pateiktus du mokėjimo pavedimus (2021 m. lapkričio 11 d. ir 2022 m. sausio 3 d.) darbuotojui buvo išmokėta 970,05 Eur (192,80 Eur + 777,25 Eur). Todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad pagal oficialiai deklaruotus duomenis atsakovui nėra sumokėta 262,06 Eur (1232,11 Eur – 970,05 Eur) (suma su atskaičiuotais mokesčiais).

6.3.        Atsakovas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl dienpinigių atsakovui priteisimo iš ieškovės.

7.        Atsakovas apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo dalį dėl netesybų priteisimo, o likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas apeliacinės instancijos teismo prašo padidinti jam priteistas netesybas iki 3268,26 Eur, t. y. priteisiant 6 mėnesių darbo užmokesčio dydžio netesybas. Apeliacinį skundą atsakovas grindžia šiais motyvais:

7.1.        Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendime nurodė, kad atsakovas prašė priteisti iš ieškovės 544,71 Eur netesybų, nors iš priešieškinio pagrindo ir dalyko aiškiai matyti, kad atsakovas prašė priteisti netesybas vadovaujantis DK 146 straipsnio 2 dalimi ir 147 straipsnio 2 dalimi.

7.2.         Ieškovė uždelsė atsiskaityti su atsakovu ne vieną mėnesį, o tinkamai neatsiskaitė net iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo 2022 m. rugpjūčio 10 d., t. y. uždelsimas sumokėti darbo užmokestį truko daugiau kaip 6 mėnesius. Atsižvelgiant į tai, ieškovė atsakovui turėjo sumokėti netesybas už 6 mėnesius, t.y. 3268,26 Eur (544,71 x 6 = 3268,26).

7.3.        Lingvistiškai aiškinant DK 147 straipsnio 2 dalies normą, akivaizdu, kad ji yra imperatyvaus pobūdžio, joje vartojama sąvoka privalo mokėti netesybas rodo įstatymų leidėjo ketinimą nustatyti pareigą darbdaviui mokėti netesybas esant normos hipotezėje susiklosčiusioms aplinkybėms: 1) darbo santykių pasibaigimas, 2) vėlavimas atsiskaityti su darbuotoju ne dėl darbuotojo kaltės. Nustačius DK 147 straipsnio 2 dalyje konkretų maksimalų šešių mėnesių terminą, už kurį turi būti mokamos netesybos, užtikrinamas teisinis aiškumas, nes abi darbo teisinių santykių šalys gali aiškiai numatyti, kokia sankcija gali būti taikoma darbdaviui pažeidus pareigą tinkamai atsiskaityti su darbuotoju pasibaigus darbo santykiams. Šios teisės normos tikslai bei imperatyvumas leidžia teigti, kad kitos, nei joje nustatytos, aplinkybės nėra pagrindas mažinti joje nustatytą netesybų dydį. Šiuo atveju ieškovė 2022 m. sausio 3 d. ne visiškai atsiskaitė su atsakovu, todėl nėra pagrindo spręsti, jog ieškovė pavėlavo galutinai atsiskaityti tik 8 dienas.

8.        Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti ir priteisti ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė atsiliepime nurodo, kad:

8.1.        Pirmosios instancijos teismo tinkamai nustatė faktinės aplinkybės dėl užmokesčio sumokėjimo momento, o būtent, kad visos piniginės lėšos darbuotojui buvo pervestos 2022 m. sausio 3 d. Šiuo atveju atsakovas mano, kad su juo nebuvo atsiskaityta, todėl taikytinas 6 mėnesių netesybos, tačiau akivaizdu, kad teismas konstatavo, kad su darbuotoju buvo atsiskaityta iki 2022 m. sausio 3 d., todėl nėra suprantama, kokiu pagrindu darbuotojas mano, kad su juo nebuvo atsiskaityta ir turėtų būti priteistos didesnės netesybos.

8.2.        Nors pats apeliantas teigia, kad nebuvo išmokėtas 262,06 Eur darbo užmokestis, tačiau dėl šios dalies buvo pateiktas apeliacinis skundas, todėl ieškovė mano, kad su darbuotoju buvo tinkamai atsiskaityta, kadangi jam už 2021 metų spalio mėn. buvo priskaičiuotas 192,80 Eur darbo užmokestis, kuris buvo išmokėtas 2021 m. lapkričio 11 d., 2021 metų lapkričio mėn. buvo priskaičiuotas 506,10 Eur darbo užmokestis ir 2021 metų gruodžio mėn. jam buvo priskaičiuotas 271,15 Eur darbo užmokestis, kurie jam buvo išmokėti 2022 m. sausio 3 d. Šių priskaičiuotų darbo užmokesčio dydžio ir išmokėjimo fakto apeliantas nekvestionuoja, kas lemia duomenų tikrumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.        Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

9.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

10.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinius skundus, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinių skundų ribas.

11.       Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl nustatytų aplinkybių ir ginčo ribų

12.       Rašytiniais įrodymais byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas 2021 m. spalio 18 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 110, kuria atsakovas buvo priimtas į darbą ieškovės įmonėje suvirintoju dujomis ir elektra. Darbo sutarties 1.3 p. ieškovė įsipareigojo mokėti atsakovui 750 Eur prieš mokesčius darbo užmokestį. Darbo sutartimi nustatyta 8 val. darbo diena (darbo sutarties 4 p.), trijų mėnesių bandomasis laikotarpis (darbo sutarties 5 p.). Darbo vieta darbo sutartyje nėra nurodyta. Jokių papildomų sąlygų darbo sutartyje nėra nurodyta. Darbo sutartis nutraukta 2021 m. gruodžio 22 d.

13.       Valstybinio socialinio draudimo fonde atsakovui per laikotarpį nuo 2021 m. spalio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. deklaruotos šios draudiminės pajamos: 1035,71 Eur (už 2021 m. spalio 20 d. – 2021 m. lapkričio 30 d.) ir 401,83 Eur už 2021 m. gruodžio 1 d. – 2021 m. gruodžio 22 d., t. y. iš viso 1437,54 Eur (iki mokesčių nuskaitymo), 1232,11 Eur išmokėjimui.

14.       Iš ieškovės į bylą pateiktų mokėjimo pavedimų matyti, kad 2021 m. lapkričio 11 d. ieškovė atsakovui sumokėjo 192,80 Eur, o 2022 m. sausio 3 d. 777,25 Eur, iš viso ieškovė atsakovui sumokėjo 970,05 Eur.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo priėmimo

15.       Atsakovas atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė ieškovės apeliacinį skundą, nes jis buvo paduotas praleidus 30 dienų terminą ir nebuvo prašoma jį atnaujinti.

16.       Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas 2022 m. rugpjūčio 10 d., todėl paskutinė jo apskundimo diena buvo 2022 m. rugsėjo 9 d. Iš LITEKO sistemos duomenų matyti, kad ieškovė apeliacinį skundą pateikė 2022 m. rugsėjo 9 d. per EPP sistemą 17 val. 46 min., t. y. nepraleidusi termino apeliaciniam skundui pateikti. O tai, kad teisme skundas buvo užregistruotas 2022 m. rugsėjo 12 d. (2022 m. rugsėjo 10 ir 11 d. buvo savaitgalis) neleidžia daryti išvados, jog apeliacinis skundas pateiktas pavėluotai. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė ieškovės apeliacinį skundą.

Dėl atsakovo uždirbto darbo užmokesčio dydžio

17.       Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad ji visiškai atsiskaičiusi su atsakovu, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš jos atsakovui priteisė 262,06 Eur darbo užmokesčio.

18.       Nors ieškovė nurodo, kad pagal jos 2021 m. gruodžio 28 d. pažymą apie atsakovui priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas 2021 metų spalio mėn. atsakovui buvo priskaičiuotas 192,80 Eur atlyginimas, kuris buvo išmokėtas 2021 m. lapkričio 11 d., o 2021 metų lapkričio ir gruodžio mėn. buvo priskaičiuotas 506,10 Eur + 271,15 Eur atlyginimas, iš viso 970,05 Eur, kurie buvo išmokėti 2021 m. lapkričio 11 d. ir 2022 m. sausio 3 d. mokėjimais, tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nustatant atsakovo darbo užmokesčio dydį tikslinga remtis darbdavio oficialiai pateiktais duomenimis Sodrai apie apskaičiuotą darbo užmokestį, kurių nepaneigia selektyviai darbdavio pateikti rašytiniai įrodymai. 

19.       Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo pažymos matyti, kad atsakovui per laikotarpį nuo 2021 m. spalio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. deklaruotos šios draudiminės pajamos: 1035,71 Eur (už 2021 m. spalio 20 d. – 2021 m. lapkričio 30 d.) ir 401,83 Eur už 2021 m. gruodžio 1 d. – 2021 m. gruodžio 22 d., t.y. iš viso 1437,54 Eur (iki mokesčių nuskaitymo), 1232,11 Eur išmokėjimui. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė atsakovui iš viso išmokėjo 970,05 Eur, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš ieškovės atsakovui priteisė 262,06 Eur (1232,11 Eur – 970,05 Eur) (suma su atskaičiuotais mokesčiais) darbo užmokesčio.

Dėl dienpinigių priteisimo

20.       Ieškovė apeliaciniu skundu prašo atmesti atsakovo priešieškinio reikalavimą dėl dienpinigių priteisimo, motyvuodama tuo, kad šalių darbo sutartis buvo dėl kilnojamojo darbo, todėl atsakovui jokie dienpinigiai nepriklauso.

21.       Darbo sutartis turi būti sudaroma raštu, sutarties pakeitimai taip pat daromi raštu (DK 43 straipsnio 1, 2 dalys). Kiekvienoje darbo sutartyje šalys privalo sulygti dėl būtinųjų sutarties sąlygų – darbo funkcijos, darbo apmokėjimo ir darbovietės (DK 33 straipsnio 2 dalis). Remiantis DK 33 straipsnio 3 dalies nuostatomis, darbo sutarties šalių susitarimu gali būti nustatytos papildomos darbo sutarties sąlygos, kurios sukonkretina darbo teisės normas arba įtvirtina joms neprieštaraujantį darbo sutarties šalių susitarimą dėl darbo. Šių sąlygų neprivaloma sulygti darbo sutartimi, tačiau jos tampa darbo sutarties šalims privalomos, kai dėl jų susitariama.

22.       Šiuo atveju šalys skirtingai aiškina jų susitarimą dėl darbo pobūdžio, t. y. ieškovė nurodo, kad prieš sudarant darbo sutartį atsakovui buvo paaiškinta, kad darbas kilnojamas ir kad jam teks dirbti visoje Lietuvoje, o atsakovas su tuo sutiko. Tačiau atsakovas su tuo nesutinka ir nurodo, kad nebuvo tartasi dėl kilnojamojo darbo, o jis manė, kad dirbs suvirintojo darbą, nors buvo siunčiamas dirbti visai kitokių darbų.

23.       Iš šalių darbo sutarties matyti, kad darbo sutartimi jos susitarė, kad atsakovas dirbs suvirintoju elektra ir dujomis, nenurodant konkrečios darbo vietos, jo darboviete įvardinant UAB „Pabris ir partneriai“ ir nesant įrašui, kad darbuotojo darbo pobūdis bus kilnojamas, kad bus taikomas komandiruočių režimas, kad darbuotojui teks dirbti lauko sąlygomis ir pan.

24.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad kilnojamojo darbo pobūdis, kaip specifinis ir neretai nuolat išliekantis darbo santykiuose, turi būti nustatytas darbo sutartimi. Kai lingvistiškai aiškinant darbo sutartį negalima konstatuoti tokio susitarimo buvimo, teismas konkretaus ginčo kontekste turi atsižvelgti į darbo teisinių santykių subjektų specifiškumą, sulygtų darbo funkcijų pobūdį ir kitas aplinkybes (darbo funkcijų atlikimo kitoje vietoje nei nuolatinė darbo vieta reguliarumą, periodiškumą, tęstinumą; įrodymais pagrįstą dienpinigių faktinį panaudojimą darbuotojo išlaidoms kompensuoti; ar darbuotoją komandiruojantis darbdavys pasirūpina kelione, aprūpina maitinimu ar apgyvendinimu arba kompensuoja šias išlaidas ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-449/2009, Nr. 3K-3-299-313/2019).

25.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo prioritetas: aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Tačiau sutarties šalių subjektyviais ketinimais nustatant sutarties turinį galima vadovautis tik jeigu abi šalys sutaria dėl sutarties teksto prasmės. Šalių tikrųjų ketinimų nustatymas yra praktiškai neįmanomas, kai tarp šalių yra ginčas dėl tikrosios sutarties teksto prasmės ir kai šalys skirtingai interpretuoja sutarties tekstą, tokiais atvejais taikytinas objektyvusis sutarties aiškinimo metodas – jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, t. y. taikoma sisteminė-lingvistinė sutarties teksto analizė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-403/2019 27, 28 punktus).

26.       Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, aiškinant darbo sutartį, taip pat atsižvelgtina į sutarčių aiškinimo taisykles, išdėstytas CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, įvertinant darbo sutarties specifiką ir tikslus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-122-248/2019 31 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2022 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-142-684/2022).

27.       Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad ginčo atveju šalių darbo sutarties negalima vertinti kaip kilnojamojo darbo. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas į darbą buvo priimtas suvirintojo darbui, tačiau darbdavys pakeitė darbo funkcijas (darbuotojas dirbo betonavimo, apdailos darbus) nesant tam raštiško darbuotojo sutikimo, kaip tai numato DK straipsnio 2 dalis. Be to, darbuotojui buvo sakyta, jog jis dirbs Vilniaus mieste, o darbai buvo vykdomi visoje Lietuvoje ir lauko sąlygomis, nors su tuo darbuotojas nesutiko.

28.       Aiškinat darbo sutartį svarbu atsižvelgti ir į tai, kad šiuo atveju darbuotojas yra silpnesnioji darbo santykių šalis, darbuotojas yra nesuprantantis lietuvių kalbos užsienietis, jis neturėjo galimybės lygiavertiškai tartis dėl darbo sutarties sąlygų, o darbo sutartį rengė ieškovė, kuri kaip darbdavys privalėjo smulkiai darbo sutartyje numatyti visas būtinąsias darbo sąlygas, pobūdį, vietą, tačiau to nepadarė. Atsižvelgiant į tai, darbo sutarties sąlygos aiškinamos darbuotojo naudai.

29.       Nustačius, jog jog šalys nesusitarė dėl kilnojamojo darbo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovui iš ieškovės priteisė 780 Eur dienpinigių. Dienpinigių paskaičiavimo teisingumo apeliaciniuose skunduose šalys neginčija, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisako.

Dėl netesybų priteisimo

30.       Šalys nesutinka su pirmosios instancijos teismo DK 147 straipsnio 2 dalies pagrindu priteistų netesybų dydžiu. Ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas galėjo priteisti maksimaliai 145,26 Eur netesybas, nes ieškovė pavėlavo su darbuotoju atsiskaityti tik 8 dienas, o atsakovas prašo netesybas padidinti iki 3268,26 Eur, t.y. už šešis mėnesius, nes ieškovė iki šiol nėra galutinai atsiskaičiusi su atsakovu.

31.       DK 146

32.       Pagal DK 147 straipsnio 2 dalį, darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su darbuotoju (šio kodekso 146 straipsnio 2 dalis), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių.

33.       Kadangi byloje nėra įrodymų apie tai, kad ieškovė sumokėjo atsakovui visą darbo užmokestį ir dienpinigius, nors pagrindo jų neišmokėjimui nebuvo, susitarimo dėl vėlesnio atsiskaitymo šalys sudarę nebuvo, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė pažeidė DK 146 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl jai turi būti taikomos DK 147 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurias už uždelsimo atsiskaityti laiką ji privalo darbuotojui sumokėti netesybas.

34.       Pagal kasacinio teismo praktiką išmoka už uždelsimo atsiskaityti laiką gali būti sumažinta, jeigu jos priteisimas reikštų pernelyg didelę disproporciją, nepagrįstai didelį neadekvatumą tarp teisės pažeidimo ir sankcijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-179/2012; 2013 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87/2013; kt.). Aplinkybių sąrašas, kurias teismas gali pripažinti reikšmingomis netesybų mažinimui nėra baigtinis: tai gali būti ir trumpas darbo santykių laikotarpis ir sunki darbdavio finansinė padėtis ir kitos aplinkybės. Bet kuriuo atveju teismas priteistiną netesybų dydį turi įvertinti proporcingumo aspektu, t. y. įstatyme numatytas netesybas galėtų mažinti tik konstatavęs, kad visų numatytų netesybų priteisimas galėtų turėti esminę įtaką darbdavio galimybei toliau vykdyti ūkinę veiklą, reikšmingai pažeistų kitų įmonės darbuotojų ar kreditorių interesus ir kt.

35.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl netesybų dydžio, įvertino darbuotojo darbo įmonėje trukmę ir sprendė, kad vieno darbo užmokesčio dydžio (544,71 Eur) netesybos yra pakankamos. Tačiau apeliacinės instancijos teismas mano, kad vien darbuotojo trumpas darbo laikas įmonėje, nesant kitų aplinkybių mažinti netesybas, darbdavei daugiau kaip šešis mėnesius nesumokėjus 1042,06 Eur su darbo santykiais susijusių išmokų, kurios beveik dvigubai didesnės nei vidutinis atsakovo darbo užmokestis, nesudaro pagrindo jas mažinti šešis kartus. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, teisingos, protingos ir šalių interesų pusiausvyrą atitinkančios yra trijų darbo užmokesčių dydžio - 1634,31 Eur (neatskaičius privalomų mokesčių – 2250 Eur) netesybos. 

36.       Pažymėtina, kad tiek pareigą atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju, tiek atsiskaitymo terminus nustato įstatymas, o ne teismas. Šiuo atveju ieškovė teisme ginčydama savo prievolę veikė savo rizika, o teismas tik patvirtino, kad ji pažeidė darbo įstatymus, praleido atsiskaitymo terminus ir kad šis pažeidimas tęsiasi iki šiol, todėl ji turi sumokėti netesybas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme

37.       Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovui priteisė 533,40 Eur bylinėjimosi išlaidų, nes nebuvo pateikti šias išlaidas patvirtinantys įrodymai.

38.       Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, turi būti patirtos realiai. Taigi visais atvejais, priteisiant išlaidas už teisinę advokato ar advokato padėjėjo pagalbą, yra taikomas ir realumo kriterijus, t. y. kad šiems asmenims už suteiktas pirmiau nurodytas teisines paslaugas yra sumokėta ir bylą laimėjusi šalis patyrė atstovavimo civiliniame procese išlaidas bei įstatymo nustatyta tvarka teismui pateikė tai patvirtinančius įrodymus (CPK 98 straipsnis). Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad tokiais atvejais išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2017 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017 10 punktas).

39.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad atsakovui pagal jo pateiktus dokumentus priteistinos 533,40 Eur bylinėjimosi išlaidos, t. y. 500 Eur, patirtų nagrinėjant bylą šiame teisme, 28,40 Eur vertimo išlaidos ir 5 Eur už failų įrašymą į laikmeną.

40.       Iš į bylą pirmosios instancijos teisme atsakovo pateiktų dokumentų matyti, kad jis teismui pateikė tik advokato už atstovavimą jam išrašytas sąskaitas 500 Eur sumai, tačiau nepateikė jokių jų apmokėjimą patvirtinančių įrodymų. Tą patvirtina ir pats atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad už atstovavimą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose advokatas jam išrašė sąskaitas 1100 Eur sumai. Iki šio laiko advokatui jis yra sumokėjęs 410 Eur, o likusius 690 Eur sumokės vėliau, kadangi jo šeima gyvena Ukrainoje, jam tenka padėti vaikams ir žmonai, o jis šiuo metu išvyko į Vokietiją dirbti, tačiau ten susirgo ir yra gydomas. Su atsiliepimu atsakovas pateikė du mokėjimo kvitus, iš kurių matyti, jog 2022 m. liepos 2 d. ir 2022 m. rugsėjo 11 d. advokatui pervedė po 205 Eur, t. y. 410 Eur.

41.       Išanalizavęs byloje pateiktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atsakovui priteisti 500 Eur advokato pagalbai apmokėti, nes nebuvo pateikti šių išlaidų apmokėjimą patvirtinantys įrodymais. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju sprendžiant bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą, tikslinga atsižvelgti į tai, kad su atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas pateikė mokėjimo pavedimo kopiją, kuri patvirtina, jog jis advokatui 2022 m. liepos 2 d., t. y. iki pirmosios instancijos teismo 2022 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo priėmimo, sumokėjo 205 Eur. Be to, šiuo atveju atsakovas yra silpnesnioji šalis (darbuotojas), nemokantis lietuvių kalbos bei turintis finansinių sunkumų, todėl pirmosios instancijos teismo priteistos 533,40 Eur bylinėjimosi išlaidos mažinamos iki 238,40 Eur (205 advokato pagalbai apmokėti + realiai patirtos 28,40 Eur vertimo išlaidos ir 5 Eur už failų įrašymą į laikmeną).

42.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (CPK 80 straipsnio 1 dalis 1 punktas, 93 straipsnio 1 dalis).

43.       Ieškovė apeliaciniame skunde prašė priteisti apeliacinės instancijos teisme jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nenurodė jų dydžio ir nepateikė jų apmokėjimą patvirtinančių įrodymų, todėl bylinėjimosi išlaidos ieškovei nepriteistinos. Nors ieškovė sumokėjo 48 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, jis jai nepriteisiamas, nes žyminis mokestis už ginčą dėl bylinėjimosi išlaidų nemokamas, o skundo reikalavimai, už kuriuos sumokėtas žyminis mokestis, buvo atmesti.

44.       Atsakovas teismo prašė priteisti 600 Eur bylinėjimosi išlaidų, tačiau pateikė tik 205 Eur sumokėjimą patvirtinančius įrodymus (2022 m. rugsėjo 11 d. mokėjimo pavedimas), todėl teismas sprendžia, kad atsakovas realiai patyrė tik 205 Eur bylinėjimosi išlaidas. Patenkinus atsakovo apeliacinį skundą 40 procentų, jam iš ieškovės priteistina 82 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. 

Dėl procesinės bylos baigties

45.       Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Teismas pažymi, kad apeliacinių skundų argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinių skundų argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).

46.       Kadangi kiti apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teismas dėl jų nepasisako.

47.       Remiantis aukščiau išdėstytu, ieškovės ir atsakovo apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl netesybų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeičiamas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

n u t a r i a:

Apeliantų (ieškovės) uždarosios akcinės bendrovės UAB „Pabris ir partneriai“ ir atsakovo O. S. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo dalį, kuria atsakovui O. S. (gim. (duomenys neskelbtini), Ukrainos Respublikos piliečio) iš ieškovės UAB „Pabris ir partneriai“ (į. k. 302473987) priteistos netesybos, padidinant atsakovui O. S. iš ieškovės UAB „Pabris ir partneriai“ priteistinų netesybų dydį iki 1634,31 Eur (suma be privalomų mokesčių (išmokama suma)).

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, sumažinant atsakovui O. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) iš ieškovės UAB „Pabris ir partneriai“ (į. k. 302473987) priteistas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme iki 238,40 Eur.

Likusioje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui O. S. (gim. (duomenys neskelbtini)) iš ieškovės UAB „Pabris ir partneriai“ (į. k. 302473987) 82 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai        Ramunė Mikonienė

        Asta Pikelienė

        Linas Zinkevičius