Administracinė byla Nr. eI2-12064-438/2025

                                                               Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02235-2025-4

                                                               Procesinio sprendimo kategorijos: 9.5; 55.1.3

 (S)

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. rugpjūčio 28 d.

Klaipėda

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimutės Jokubauskaitės, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arvydo Martinavičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. N. Elonge skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos  Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl 2025 m. balandžio 9 d. ir 2025 m. liepos 8 d. sprendimų panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

Pareiškėjas L. N. Elonge (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. 25SD7080 (toliau – Sprendimas 1), 2025 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. 25S155739 (toliau – Sprendimas 2) bei įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti jo prašymą.

Nurodo, kad į Lietuvos Respubliką atvyko 2021 m. liepos 2 d. ir pateikė prieglobsčio prašymą. 2021 m. spalio 23 d. Migracijos departamentas prašymą išnagrinėjo skubos tvarka ir sprendimu Nr. 21S33924 nusprendė nesuteikti jam prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Kamerūno Respubliką, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo. Pareiškėjas šį sprendimą apskundė. Regionų administracinis teismas 2022 m. vasario 22 d. sprendimu minėto Migracijos departamento sprendimo 4 punktą pakeitė, sumažindamas draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką iki 3 metų nuo jo išsiuntimo dienos, likusią dalį pareiškėjo apeliacinio skundo atmetė kaip nepagrįstą. 2022 m. balandžio 6 d. nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) paliko galioti minėtą sprendimą. Sprendimas išsiųsti pareiškėją yra galiojantis ir vykdytinas, tačiau nėra vykdomas jau treji metai. Sprendimas nesuteikti prieglobsčio savaime nereiškia pareiškėjo gyvenimo Lietuvos Respublikoje neteisėtumo. Pareiškėjas 2022 m. vasarą įgijo teisę dirbti ir ja naudojasi. Pareiškėjui (duomenys neskelbtini) Lietuvoje gimė sūnus M. N. E., a. k. (duomenys neskelbtini) jo sūnui Lietuvoje suteiktas pabėgėlio statusas. Sūnaus motina – Eritrėjos valstybės pilietė, kuriai suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyvena beveik ketverius metus, su Lietuvą jį sieja tamprūs šeiminiai ir socialiniai ryšiai.

Tvirtina, kad pasikeitus 2021 m. spalio 23 d. sprendime nurodytoms aplinkybės, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ, Įstatymas) 128 str., 2024 m. sausio 21 d. pateikė atsakovui prašymą persvarstyti sprendimą dėl jo išsiuntimo ir draudimo atvykti. Atsakovas 2024 m. kovo 27 d. priėmė sprendimą Nr. 24SD5858, kuriuo pareiškėjo prašymą atmetė. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į Regionų administracinį teismą. Regionų administracinis teismas 2024 m. liepos 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. LVAT 2024 m. spalio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2280-821/2024 pareiškėjo skundą tenkino, Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 11 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – panaikinti Migracijos departamento 2024 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. 24SD5858 „Dėl prašymo išnagrinėjimo“ ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo.

Teigia, kad vykdydamas LVAT sprendimą, atsakovas delsė priimti sprendimą, tokiu būdu pažeisdamas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 str. 4 d. nuostatą. Atsakovas išnagrinėjo pareiškėjo prašymą iš naujo tik po daugiau nei 5 mėnesių ir 2025 m. balandžio 9 d. priėmė Sprendimą 1, kuriuo pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies. Nurodoma, kad pareiškėjas prašyme ir apklausoje nepateikė aplinkybių, kurios galėtų būti laikomos išimtinėmis, sudarančiomis pagrindą peržiūrėti įsiteisėjusį sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, tačiau įvertinus aplinkybių visumą ir geriausius vaiko interesus, atsakovas nusprendė pakeisti 2021 m. spalio 23 d. sprendimo dalį dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir sumažinti draudimo atvykti laikotarpį iki 3 mėnesių.

Vertina, kad Sprendimas 1 yra nepagrįstas ir neteisėtas, pažeidžia pareiškėjo teisę į šeimą, pažeidžia asmens ir vaiko interesus ir teisę į privatų gyvenimą, įtvirtintą Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 8 str., ES pagrindinių teisių chartijoje, 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (Priskyrimo direktyvos) 24 str., atsakovo pateikti argumentai neišsamūs ir prieštaringi, atsakovas neatsižvelgė į LVAT 2024 m. spalio 30 d. sprendime nurodytus argumentus.

Teigia, kad Sprendimu 1 pareiškėjo vaikas atskiriamas nuo savo tėvo. Remiasi Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – VTAPĮ) 4 str. įtvirtintu geriausių vaiko interesų prioriteto principu. Tačiau šios individualios aplinkybės priimant Sprendimą 1 nebuvo nustatytos ir vertintos, formaliai nurodant, kad vaiko interesai nėra pažeidžiami. Sprendime 1 nurodyti argumentai yra nepagrįsti ir spekuliatyvūs, nebuvo įvertinti vaiko poreikiai ankstyvame amžiuje nebūti išskirtam su savo tėvu, būti jo globojamam, neatsižvelgta į tinkamą vaiko raidą ir vaiko etninį tapatumą, nevertinta pareiškėjo ir jo šeimos praktinė galimybė susijungti užsienio valstybėje, turimos lėšos kelionėms ir praktinės galimybės išvykti, prieglobsčio gavėjo integracijos laipsnis ir galimybės keliauti. Sprendimas įpareigojantis prieglobsčio gavėją išvykti pažeidžia 1951 m. Konvencijoje įtvirtintas pabėgėlio teises.

Tvirtina, kad priimdamas sprendimus išskiriančius šeimą viešojo administravimo subjektas privalo atlikti kompetentingą nepilnamečio vaiko interesų vertinimą ir sprendimą priimti tokio vertinimo santykyje su ginamu interesu. Tinkamas individualus vertinimas negali būti atliktas neįtraukiant vaiko interesams atstovaujančios institucijos, nepateikus išvados, ar išsiuntimas atitinka vaiko interesams, vaiko raidai, ar toks vaiko interesų pažeidimas yra proporcingas, ar tėvo ir vaiko ryšiai galės būti tinkamai palaikomi pirmajam būnant Kamerūno Respublikoje esamomis geopolitinėmis ir ekonominėmis aplinkybėmis.

Pažymi, kad aplinkybės dėl jo ekonominės ir socialinės integracijos, šeimos ryšių, ne dėl jo kaltės nevykdomo sprendimo išsiųsti nebuvo nagrinėjamos, todėl Sprendimas nemotyvuotas. Sprendimo argumentai yra neišsamūs, neatitinka faktinių aplinkybių, nepagrįsti teisės normomis. Paaiškina, kad jis kirto Lietuvos Respublikos sieną siekdamas pateikti tarptautinės apsaugos prašymą Lietuvos Respublikoje. Visą laikotarpį nuo atvykimo laikėsi teisinių atvykimo, buvimo ar gyvenimo Lietuvos Respublikoje reikalavimų. Tai, kad pasinaudojo teise pateikti prieglobsčio prašymą, negali būti laikoma priežastimi riboti jo teisę į privatų gyvenimą, išskiriant jį su jo mažamečiu sūnumi ir vaiko motina, kuriems suteikta tarptautinė apsauga Lietuvos Respublikoje. Atsakovo teiginys, kad pareiškėjas nevykdo įsiteisėjusio LVAT sprendimo – nepagrįstas. Sprendimas nevykdomas jau beveik 4 metai ne dėl pareiškėjo kaltės. Pareiškėjas per šį laiką nei karto nebandė išvykti iš Lietuvos, sukūrė šeimą, socialinius, ekonominius ryšius, mokėsi lietuvių kalbos. Pareiškėjo padaryti administraciniai nusižengimai susiję su važiavimu viešuoju transportu be bilieto. Pareiškėjui nebuvo įteiktas baudos lapelis, pareiškėjas, neturėdamas leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, negali naudotis elektroninės bankininkystės paslaugomis, todėl negali prisijungti prie elektroninių valstybės institucijų sistemų ir atlikti jam paskirtą mokėjimą. Pareiškėjas pateikė užklausą SĮ „Susisiekimo paslaugos“ dėl galimybės susimokėti baudą, jo prašymas šiuo metu yra nagrinėjamas.

Pažymi, jog tai, kad jo darbo santykiai trukdavo iki 6 mėn. yra nulemta ne jo veiksmų, o aplinkybės, kad jis neturi leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl darbdavys galėjo sudaryti darbo sutartį tik tokiam laikotarpiui, kuriam yra išduodamas užsieniečio registracijos pažymėjimas – 6 mėnesiams. Darbo sutartis buvo keletą kartų pratęsta darbuotojų nuomą teikiančioje įmonėje „UP Advisors“. Šiuo metu sudarė darbo sutartį su tiesioginiu darbdaviu.

Teigia, kad reikalavimas išvykti iš Lietuvos Respublikos trims mėnesiams tam, kad galėtų pasinaudoti šeimos susijungimo procedūra iš esmės reikštų asmens, kurio atžvilgiu išsiuntimas pritaikytas, nepagrįstą, neteisėtą ir neproporcingą teisių suvaržymą, atitinkamai institucijai suteiktų įgalinimų naudojimą ne pagal paskirtį ir tikslus, kuriems tokia institucija yra įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus veikti, nepagrįstą naudojimąsi valstybės valdžia, konstitucinių teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų pažeidimą. Asmeniui, manančiam, kad nebėra pagrindo toliau taikyti išsiuntimą, negali būti atimta teisė prašyti panaikinti jį. Pasikeitus faktinėms aplinkybėms, galiojantis sprendimas iš esmės pažeidžia proporcingumo principą.

Akcentuoja, kad jį išsiuntus iš šalies, jo šeima atsidurtų krizinėje situacijoje. Jo šeima yra pažeidžiami asmenys, turintys pabėgėlio statusą Lietuvoje. Nors atsakovas nurodo, kad pareiškėjo šeima gali laisvai keliauti ir vykti su pareiškėju į jo kilmės valstybę, atsakovas visiškai nevertino pareiškėjų, pabėgėlių, finansinių galimybių tai padaryti užtikrinant geriausius vaiko interesus.

Pareiškėjas nurodo, kad 2025 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. 25S155739, Migracijos departamentas iš esmės išdėstė tą patį sprendimą: 1) Pakeisti Migracijos departamento 2021 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 21S33924 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ 3 punktą bei išdėstyti jį taip: „3. Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (tris) mėnesius nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu asmuo išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos.“; 2) Pakeisti Migracijos departamento 2021 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 21S33924 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ 4 punktą bei išdėstyti jį taip: „4. Įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 3 (tris) mėnesius nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu asmuo išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos“.

Tvirtina, kad nurodytas sprendimas jam sukelia identiškas teisines pasekmes, jis priimtas remiantis identiškais motyvais ir įstatymo nuostatomis kaip 2025 m. balandžio 9 d. sprendimas. Pareiškėjas 2025 m. liepos 8 d. sprendimą ginčija tais pačiais motyvais kaip ir 2025 m. balandžio 9 d. sprendimą.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad Migracijos departamentas iš naujo įvertino pareiškėjo nurodytas pasikeitusias aplinkybes bei atliko tyrimą ir 2025 m. balandžio 9 d. sprendimu informavo pareiškėją, kad jo prašymas yra tenkinamas iš dalies, t. y. išsiuntimo sprendimas nėra naikinamas, bet sumažinamas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas iki 3 mėnesių.

Pažymi, kad Migracijos departamentas įvertino visas jam žinomas ir pareiškėjo pateiktas aplinkybės, kurios be kita ko nurodytos Direktyvos 2008/115/EB 5 straipsnyje. Akcentuoja, kad pareiškėjas niekada nėra turėjęs leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje ir jam išsiuntimas ir uždraudimas paskirtas ne dėl viešosios tvarkos ar valstybės saugumo priežasčių. 2025 m. balandžio 9 d. sprendime yra aiškiai nurodomos priežastys ir motyvai, kuriais vadovaujantis buvo padarytos išvados dėl jam taikomo išsiuntimo ir uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką. Sprendime yra labai plačiai įvertintini pareiškėjo nepilnamečio vaiko interesai, įvertinti pareiškėjo ir vaiko tarpusavio ryšiai, amžius, gyvenimo aplinkybės, šeimos sukūrimo aplinkybės ir kt. Įvertinus aplinkybių visumą ir geriausius vaiko interesus atsirado pagrindas pareiškėjo uždraudimą atvykti į Lietuvos Respubliką mažinti iki 3 mėnesių. Šis terminas yra protingas ir proporcingas, atitinkantis Įstatymo nuostatas ir Kriterijų vertinimo tvarką bei pareiškėjo skunde akcentuojamas Direktyvos 2008/115/EB ir Vaiko teisių konvencijos nuostatas.

Akcentuoja, kad Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtinta teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra tapati teisei į šeimos susijungimą, ši teisė taip pat nesukuria prielaidos manyti, kad EŽTK 8 straipsnis nustato absoliutų teisinį pagrindą valstybės teritorijoje neteisėtai esančių užsieniečių legalizavimui.

Migracijos departamentas laikosi nuomonės, kad pareiškėjo vaiko gimimo faktas nereiškia, kad sprendimas, kuriuo pareiškėjas išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos yra neteisėtas ar nepagrįstas. Be to, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjui vaikas gimė 2023­ m. liepos 16 d., o 2021 m. spalio 23 d. sprendimu ir 2022 m. balandžio 16 d. LVAT nutartimi pareiškėjui buvo atsisakyta suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, teigia, kad šeima buvo sukurta tuo metu, kai susiję asmenys žinojo, kad vieno iš jų imigracinė padėtis buvo tokia, kad šeimos gyvenimo tęsimas valstybėje nuo pradžių bus rizikingas. Vadovaujantis EŽTT praktika, tai reiškia, kad pareiškėjo išsiuntimas sudarytų EŽTK 8 straipsnio pažeidimą tik išimtinėmis aplinkybėmis, tuo tarpu jokių nagrinėjamam klausimui reikšmę turinčių išimtinių faktinių aplinkybių pareiškėjas savo skunde nenurodo, o aplinkybės, kurias nurodė savo prašyme persvarstyti sprendimą dėl išsiuntimo, buvo įvertintinos 2025 m. balandžio 9 d.

Pažymi, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, pažeisdamas teisės aktus, Lietuvos Respublikoje niekada neturėjo nei leidimo gyventi, nei vizos ar kito dokumento, kuris įteisintų jo buvimą. Prieglobsčio prašymą pateikė tik po to, kai buvo sulaikytas. Pareiškėjas tuo laikotarpiu kai jam buvo suteikta teisė likti padarė du administracinius nusižengimus ir iki šiol nėra sumokėjęs paskirtų baudų. Po LVAT 2022 m. balandžio 16 d. nutarties, kuria buvo paliktas pirmosios instancijos teismo sprendimas galioti, pareiškėjas jo nevykdė, t. y. iš Lietuvos Respublikos neišvyko. Nagrinėjant pareiškėjo prieglobsčio prašymą buvo nustatyta, kad jis neturi kelionės dokumento, tačiau į Baltarusiją atvyko, t. y. turėjo turėti kelionės dokumentą, kas leidžia spręsti apie pareiškėjo piktybinius veiksmus atsikratant kelionės dokumento, su tikslu sutrukdyti jo išsiuntimo procedūrą.

Teigia, kad nenustatyta, jog pareiškėjo vaikas ar jo motina yra Europos Sąjungos piliečiai, o dėl Migracijos departamento sprendimo, jiems būtų apribota teisė laisvai judėti ar jie būtų priversti išvykti iš Europos Sąjungos teritorijos. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų ar įtikinamą argumentų, kad tarp jo ir vaiko egzistuoja toks priklausomumo santykis, dėl kurio pastarasis būtų priverstas lydėti aptariamą trečiosios šalies pilietį ir išvykti iš Europos sąjungos teritorijos.

Pažymi, kad 2025 m. balandžio 9 d. sprendime yra įvertintas pareiškėjo ir jo vaiko tarpusavio priklausomumo ryšys ir nustatyta, kad vaiko motina ginčijamu laikotarpiu (3 mėn.) galės pasirūpinti vaiku, o Lietuvoje taip pat yra gerai išvystyta ir socialinė parama, dėl kurios gali kreiptis ir vaiko motina į valstybines institucijas ir/ar nevyriausybines organizacijas. Pareiškėjas nei prašyme, nei skunde nenurodo jokių išskirtinių aplinkybių, kodėl 3 mėnesių draudimo laikotarpis atvykti į Lietuvos Respubliką yra toks neproporcingas ar sukeliantis žalą jam ir jo vaikui.

Teigia, kad pareiškėjas nepateikia jokių objektyvių ir įtikinamų argumentų ar įrodymų, kad jo ekonominiai ryšiai Lietuvoje yra stiprūs ir ilgalaikiai ir išvykimas iš Lietuvos lemtų neproporcingą tų ryšių nutraukimą ar žalą. Iš pareiškėjo su skundu pridėta darbo sutartis Nr. 103, sudaryta 2025 m. kovo 27 d., tik patvirtina, jog jis nuo 2025 m. vasario 7 d. nebuvo įdarbintas, niekur nedirbo beveik 2 mėnesius, t. y. negavo jokių oficialių pajamų, kuriomis galėtų išlaikyti savo šeimą.

Pažymi, kad vietoje to, kad pareiškėjas, grįžtų į kilmės valstybę, teisėtu būdu kreiptųsi dėl leidimo gyventi ar vizos, jis bando priversti Lietuvos Respubliką įteisinti jo buvimą, nors tai neįmanoma pagal Lietuvos teisės aktus. Mano, kad sprendžiant pareiškėjo atveju susiklosčiusią situaciją būtina tinkamai įvertinti ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. sausio 22 d. nutarimą Nr. 29 patvirtinusį Lietuvos migracijos politikos gaires dėl nelegalios migracijos grėsmių, t. y. užsieniečiui neteisėtai atvykus į Lietuvos Respubliką negali būti suteikiamos galimybės legalizuotis vien tik tuo pagrindu, kai jis žinodamas apie neteisėtą savo buvimą sukuria santykius su Lietuvos Respublikos piliete ir vengiant vykdyti įsiteisėjusį sprendimą. Nei Lietuvos Respublikos, nei Europos Sąjungos, nei tarptautiniai teisės aktai neįpareigoja valstybės institucijų įteisinti užsieniečio buvimą vien dėl to, kad užsieniečiui gimė vaikas.

Nurodo, kad 2025 m. liepos 8 d. sprendimas priimtas dėl to, kad įvertinus pareiškėjo 2024 m. sausio 21 d. pateiktą prašymą dėl Migracijos departamento sprendimo Nr. 21S33924 peržiūrėjimo, Migracijos departamentas jo prašymą tenkino iš dalies, t. y. išsiuntimo sprendimas nėra naikinamas, bet sumažinamas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas iki 3 mėnesių. Atitinkamai, turėjo būti pakeistas sprendimas Nr. 21S33924.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Tarnyba) atsiliepimu su skundu sutinka ir prašo jį patenkinti.

Nurodo, kad pareiškėjo bei jo sugyventinės D. S. šeima, kurioje auga nepilnametis M. N. E., gim. (duomenys neskelbtini), Tarnybai yra žinoma. Tarnyba 2025 m. kovo 7 d. priėmė Vaiko situacijos vertinimo sprendimą Nr. 1VSV-1425 - nustatė būtinybę vertinti pagalbos vaikui bei šeimą poreikį bei inicijavo šeimai atvejo vadybą, tačiau VO „Gelbėkit vaikus" vaiko ir šeimos centras „Duok ranką" priėmė sprendimą neteikti šeimai socialinių paslaugų. Vaiko situacijos vertinimas buvo atliktas gavus BĮ Vilniaus miesto krizių centro pranešimą dėl to, jog į juos kreipėsi D. S. prašydama skirti jai apgyvendinimo paslaugas, nes dėl patiriamų finansinių sunkumų sunku apmokėti už būsto nuomą. Aiškinantis aplinkybes D. S. Tarnybos atstovams akcentavo, kad tarp jos ir sugyventinio vyksta nuolatiniai žodiniai konfliktai, smurto nepatiria, tačiau yra labai pavargusi nuo įtampos. Moteris aptariant galimybes, nurodė, kad liks porai mėnesių su vaiko tėvu, o kai finansiškai jausis stabili, tuomet išsikels. D. S. pažymėjo, jog šiuo metu pati lankosi Carite, turi socialinę darbuotoją, lanko psichologą, todėl jeigu ji nebus apgyvendinta krizių centre, jai kitos pagalbos nereikia. Paklausta apie tėvo rūpinimąsi jų bendru vaiku, motina tvirtino, jog tėvo ir vaiko santykiai labai geri. Bendraujant su pareiškėju, jis Tarnybos atstovams paaiškino, kad jo santykiai su vaiku yra labai geri. Dalinosi, kad su vaiko mama nesipyksta, kivirčų namie tikrai nebūna. Vyras išsakė, kad su vaiko motina galbūt nebesueina požiūris į gyvenimą, todėl yra sunkiau susikalbėti ir žiūrėti tapačia kryptimi. Vyras dalinosi, kad dabartiniame būste jis gyvena jau tris metus, čia yra jo vaiko pirmi namai. Vyras išsakė, kad namuose nebuvo smurtaujama nei prieš vaiką, nei prieš vaiko mamą, visi gyveno gražiai.

Teigia, kad atsiliepimo rengimo metu Tarnybos atstovas apsilankė pareiškėjo namuose (duomenys neskelbtini), ir nustatė, kad šeima gyvena nuomojamame 2 kambarių bute su patogumais. Pasak pareiškėjo, šį butą nuomojasi jau 2 metus, gal jau daugiau. Bute yra svetainė, miegamasis, virtuvė, koridorius, WC, vonia, tamsus kambarys, balkonas; yra visi patogumai; namų aplinka švari, tvarkinga, yra reikalingi baldai, buitinė įranga, kiti namų apyvokos daiktai. Vaikas miega viename kambaryje su tėvais, su abiem tėvais vienoje lovoje. Pasak vaiko motinos, anksčiau jie turėjo vaiko lovytę, tačiau vaikas vis tiek ateidavo miegoti pas juos, todėl lovytės buvo atsisakyta, kad būtų daugiau vietos. Kambaryje yra didelė dvigulė lova, komoda, sieninė spinta, kurioje daug drabužių ir vaiko drabužėlių. Vaiko žaidimo zona yra svetainėje. Berniukas turi visą dėžę žaislų, žaidimų, piešimo priemonių. Vaikas turi savo maitinimo kėdutę. Nepilnamečiui sudarytos sąlygos poreikiams tenkinti. Vizito metu pareiškėjas Tarnybos atstovei nurodė, kad Lietuvoje gyvena nuo 2021 m. liepos 3 d. (apie 4 metus). Pabradėje Užsieniečių Registracijos Centre pareiškėjas pragyveno 13 mėnesių. Jam būnant Pabradėje, jis susipažino su būsima žmona, pradėjo bendrauti. Vėliau, kai pareiškėjas gavo leidimą dirbti, jis apsigyveno kartu su D. S., susilaukė sūnaus. Jie nėra susituokę, nes pareiškėjas negali pateikti dokumentų į Registrų centrą, jis negali pateikti įrodymų, kad nėra vedęs kitoje šalyje. Pora planuoja susituokti, kai tik viskas susitvarkys ir jis gaus tinkamus dokumentus. Pareiškėjas labai gerai sutaria su žmona. Žinoma, būna visokių „kalnelių", kartais ir pasiginčija. Pareiškėjas teigia, kad jis visada buvo kartu su ja - kai ji laukėsi ir kai gimdė, ir kai ji, susilaukusi vaikelio, 2 savaites gulėjo ligoninėje, jis buvo kartu su jais ligoninėje (jis buvo paėmęs nemokamas atostogas). Pareiškėjas visada padėjo prižiūrėti ir auginti sūnų. Dabar sūnus lanko darželį, jau tampa smalsus tyrinėtojas, savarankiškas ir įdomus. Sūnus ir būsima žmona yra labai svarbūs jo gyvenime, jis labai juos myli. Jie labai gerai sutaria - laisvalaikiu eina pasivaikščioti dviese arba visi kartu, nueina į vaikų aikštelę, eina nusipirkti ledų ar dar ko nors, pažiūri kartu filmus ir filmukus, kartu žaidžia. Pareiškėjas sako, kad jis nekalba labai gerai lietuviškai, bet mokosi, jo bendradarbis jį nuolat moko (pasakė keletą lietuviškų žodžių). Pareiškėjas anksčiau dirbo kitoje darbovietėje, tačiau jautėsi išnaudojamas - darbo krūvis buvo labai didelis, o atlyginimas buvo mažas. Dabar jis pakeitė darbą ir yra patenkintas, dirba jau virš mėnesio, darbas nuolatinis (neterminuotas). Pareiškėjas planuoja pasilikti gyventi Lietuvoje su savo šeima. Jis norėtų gauti dokumentus ir oficialiai susituokti su D. S., kad jie būtų tikra šeima, jiems tai yra svarbu ir tai svarbu jo sūnui. Pareiškėjo sugyventinė D. S. teigė, kad su pareiškėju susipažino Pabradėje Užsieniečių Registracijos Centre, jis buvo dėmesingas. Vėliau, pareiškėjas atvyko ir apsigyveno su D. S., jie sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus. Pareiškėjas jai padeda nudirbti namų ruošos darbus, labai prisideda prie vaiko auklėjimo, padeda jį prižiūrėti, kartu žaidžia. Kartais visi kartu išeina pasivaikščioti, kartais pažiūri kokį filmą, eina kartu apsipirkti. Ji labai mėgsta skaityti knygas, mokosi lietuvių kalbos, ji truputį kalba ir supranta lietuviškai, bet lietuvių kalba - labai sunki. Tačiau jai nesudaro kliūčių Lietuvoje kalbėti angliškai, daug žmonių kalba angliškai. D. S. šiuo metu nedirba. Ji teigia, kad dirbo, tačiau neseniai išėjo iš darbo, nes pareiškėjui pakeitus darbą (jo darbas pamainomis), kilo sunkumų dėl vaiko vedžiojimo į darželį. D. S. darbdavys nebuvo geranoriškas, jis nesuteikė galimybės lanksčiam darbo grafikui, nors žinojo, kad jie augina mažą sūnų. Tačiau ji jau ieškosi kito darbo, kurio grafikas būtų lankstesnis. D. S. teigia, kad su pareiškėju ją sieja stiprus ryšys, jis - geras vyras, žalingų įpročių neturi, stengiasi dėl jos ir sūnaus. Kartais būna nesusipratimų, bet vėl susitaiko ir gražiai gyvena, kaip ir visos šeimos. Dabar papildomos įtampos šeimoje prideda nežinomybė, kaip viskas bus. Pasak D. S., vaikui būtų didelė psichologinė trauma, jei pareiškėjo (vaiko tėvo) nebūtų šalia, nes jų tarpusavio ryšys - labai geras ir stiprus, ji norėtų, jog pareiškėjas dalyvautų vaiko gyvenime, matytų, kaip jis auga. O jai pačiai būtų labai sunku auginti vaiką vienai. Jai patinka gyventi Lietuvoje, čia gyvena jau daug laiko. Labiausiai ji norėtų savo vyrą ir vaiką supažindinti su savo šeimą. Ji sako, kad pas jos artimuosius nėra interneto, bet jie kartais kalbasi telefonu, rašinėjasi žinutėmis.

Nurodo, kad anot tėvų sūnus M. N. gimė Lietuvos Respublikoje. Berniukas lanko privatų (duomenys neskelbtini), ugdymo įstaigą vaikas lanko apie 10 mėnesių. Vaikas puikiai ir greitai adaptavosi, nes sūnus yra labai bendraujantis. Pasak D. S. (vaiko motinos), vaikui darželyje labai patinka, jis labai noriai eina į darželį, puikiai sutaria su vaikais ir auklėtojomis. Vaikas darželyje turi daug draugų. Netoliese jų gyvenamosios vietos gyvena keli jo draugai. Darželyje su vaiku bendraujama lietuviškai, tačiau auklėtoja kalba ir angliškai, todėl vaiko tėvams nėra kliūčių bendrauti su auklėtojomis, gali nuolat pasiteirauti, kaip vaikui sekėsi. Jie patenkinti darželio personalu, abu bendrauja ir domisi sūnumi. Vaiko motina teigia, kad vaikas lėtinių ligų ir raidos sutrikimų neturi, mažai serga. Berniukas - labai bendraujantis, greitai susiranda draugų, smalsus, mėgsta tyrinėti, aktyvus, protingas. Vaikas mėgsta ilgus pasivaikščiojimus lauke, žaisti su mašinytėmis, vartyti knygutes, piešti. Apsilankymo metu berniukas buvo namuose, pakalbintas nekalbėjo, tik juokėsi, buvo gerai nusiteikęs, drąsus ir savarankiškas. Vienu metu berniukas atsisėdo pareiškėjui (vaiko tėčiui) ant kelių. Greitu laiku vaiko tėvas iš virtuvės atnešė vaikui dubenį košės, pasisodino vaiką ant kelių ir leido jam pačiam valgyti. Pavalgęs vaikas vėl nuėjo žaisti. Pastebėti artimi vaiko santykiai su abiem tėvais, žaisdamas jis vis ateidavo tai pas mamą, tai pas tėtį, kažką parodydavo, prisiglausdavo. Apsilankymo metu vaikas buvo tvarkingai ir švariai aprengtas.

Remiasi Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio nuostatomis ir teigia, kad vienas svarbiausių principų yra geriausių vaiko interesų prioriteto - priimant sprendimus ar imantis bet kokių veiksmų, susijusių su vaiku, svarbiausia - geriausi vaiko interesai. Remiasi Jungtinių tautų vaiko teisių konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio 1 dalies nuostata, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia - vaiko interesai. Pagal Konvencijos 9 straipsnio 1 dalį valstybės dalyvės užtikrina, kad vaikas nebūtų išskirtas su savo tėvais prieš jų norą, išskyrus tuos atvejus, kai kompetentingi organai, vadovaudamiesi teismo sprendimu ir taikytinais įstatymais, atitinkama tvarka nustato, kad toks atskyrimas yra būtinas vaiko interesams. Tai nustatyti gali prireikti tam tikru konkrečiu atveju, pavyzdžiui, kai tėvai žiauriai elgiasi su vaiku arba juo nesirūpina, arba kai tėvai gyvena atskirai ir reikia nuspręsti, kur turi gyventi vaikas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.161 straipsnio 3 dalį vaikas turi teisę gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamas ir aprūpinamas savo tėvų šeimoje.

Pažymi, kad sprendimo, kuriuo pareiškėjas būtų įpareigotas išvykti iš Lietuvos, įgyvendinimas neatitiktų jo nepilnamečio vaiko M. N. E. geriausių interesų.

Papildomai pateiktame atsiliepime nurodo, kad Tarnyboje 2025 m. gegužės ­15 d. buvo gautas BĮ Vilniaus miesto Krizių centro persiųstas Vilniaus arkivyskupijos Caritas pranešimas dėl pareiškėjo sugyventinės D. S. (Nr. 1VTP-2775), kuriame nurodyta, kad D. S. situacija yra sudėtinga, ji neturi pajamų, negalėjo tęsti darbo dėl pasikeitusio darbo grafiko, nes augina mažametį sūnų M., dėl to D. S. nebegali susimokėti už nuomojamą būstą ir būtiniausias priemones, be to, namuose ji patiria psichologinį smurtą iš vaiko tėvo, su kuriuo šiuo metu gyvena, D. S. jaučiasi nesaugiai, o tai daro neigiamą poveikį tiek jos, tiek sūnaus emocinei būklei, artimųjų pagalbos Lietuvoje ji neturi. Nagrinėdama gautą pranešimą Tarnyba atliko nepilnamečio pareiškėjo sūnaus M. N. E., gim. (duomenys neskelbtini), situacijos vertinimą ir 2025 m. gegužės 28 d. priėmė Vaiko situacijos vertinimo sprendimą Nr. 1VSV-3393, kuris, nustačius, jog minėtame sprendime yra faktinių klaidų, buvo panaikintas, atitinkamai 2025 m. rugpjūčio 8 d. priimtas Vaiko situacijos vertinimo sprendimas Nr. 1VSV-4970 - vaiko teisių pažeidimų Tarnyba nenustatė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. balandžio 9 d. sprendimo Nr. 25SD7080, 2025 m. liepos 8 d. sprendimo Nr. 25S155739 bei įpareigojimo iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad Migracijos departamentas 2021 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. 21S33924 nusprendė: 1) nesuteikti asmeniui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos); 2) išsiųsti asmenį iš Lietuvos Respublikos į Kamerūno Respubliką; 3) uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 4) įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

Pareiškėjo skundą išnagrinėjęs Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. vasario 22 d. sprendimu pakeitė 2021 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 21S33924 3 punktą uždrausdamas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (trejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Sprendimas įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2022 m. balandžio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1760-502/2022 atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą.

Pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė 2024 m. sausio 21 d. prašymą persvarstyti sprendimą dėl jo išsiuntimo ir draudimo atvykti. Pareiškėjas prašyme paaiškino, kad po sprendimo priėmimo pasikeitė individualios pareiškėjo aplinkybės, (duomenys neskelbtini) Lietuvoje jam gimė sūnus, kuriam Lietuvoje suteiktas pabėgėlio statusas, sūnaus motina – Eritrėjos valstybės pilietė, kuriai taip pat suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvoje, pareiškėjas realizuoja suteiktą teisę dirbti, turi gyvenamąjį būstą, Lietuvos Respublikoje gyvena beveik 3 metus, su Lietuva jį sieja tamprūs ekonominiai, šeiminiai ir socialiniai ryšiai.

Išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą Migracijos departamentas 2024 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. 24SD5858 jo netenkino, pažymėdamas, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindu peržiūrėti įsiteisėjusį sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo ar uždraudimo atvykti, atkreipdamas dėmesį, jog teismas įsiteisėjusiu sprendimu sutrumpino pareiškėjui nustatyto draudimo terminą iki 3 metų.

Pareiškėjo skundą išnagrinėjęs Vilniaus apygardos administracinis teismas 2024 m. liepos 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-9543-983/2024 pareiškėjo skundą dėl Migracijos departamento 2024 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. 24SD5858 panaikinimo atmetė. LVAT 2024 m. spalio 30 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2280-821/2024 apeliacinį skundą tenkino, Regionų administracinio teismo 2024 m. liepos 11 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti – panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. 24SD5858 „Dėl prašymo išnagrinėjimo“ ir įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo. Sprendime nurodydama, kad Migracijos departamentas, priimdamas 2024 m. kovo 27 d. sprendimą, nors ir įvertino pareiškėjo buvimo Lietuvoje trukmę kaip nepakankamą, tačiau iš esmės tik konstatavo vaiko gimimo ir šeimos sudarymo faktines aplinkybes, bet jų neįvertino ir neindividualizavo šeiminių ryšių prasme (nebuvo atsižvelgta į vaiko amžių, neįvertintos su pareiškėjo šeimine padėtimi susijusios aplinkybės, jog pareiškėjas, sukūrė šeimą su pažeidžiamu asmeniu - Eritrėjos piliete, kuriai suteiktas pabėgėlio statusas, taip pat į tai ar vaiko motina be vaiko tėvo pagalbos gali pasirūpinti vaiku, šeimos finansinę būklę). Sprendime nurodyta, jog pareiškėjas gali susijungti su savo vaiku ir jo motina savo kilmės ar kitoje valstybėje, tačiau nebuvo vertinta ar pareiškėjo kilmės valstybėje asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise. Pažymėta, kad priimant sprendimą privalo būti įvertinti nepilnamečio vaiko interesai. 

Migracijos departamentas 2025 m. balandžio 9 d. priėmė Sprendimą 1, kuriuo pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies. Nurodoma, kad pareiškėjas prašyme ir apklausoje nepateikė aplinkybių, kurios galėtų būti laikomos išimtinėmis, sudarančiomis pagrindą peržiūrėti įsiteisėjusį sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, tačiau įvertinus aplinkybių visumą ir geriausius vaiko interesus, atsakovas nusprendė pakeisti 2021 m. spalio 23 d. sprendimo dalį dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir sumažinti draudimo atvykti laikotarpį iki 3 mėnesių.

2025 m. liepos 8 d. sprendimu Nr. 25S155739, Migracijos departamentas iš esmės išdėstė tą patį sprendimą: 1) Pakeisti Migracijos departamento 2021 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 21S33924 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ 3 punktą bei išdėstyti jį taip: „3. Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 (tris) mėnesius nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu asmuo išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos.“; 2) Pakeisti Migracijos departamento 2021 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 21S33924 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ 4 punktą bei išdėstyti jį taip: „4. Įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir Šengeno acquis teritorijoje) 3 (tris) mėnesius nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, o jeigu asmuo išvyko iš Šengeno acquis teritorijos ne vykdant šį sprendimą – nuo išvykimo dienos“.

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Įstatymas (aktuali ginčui teisės akto redakcija), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką.

Pagal Įstatymo 128 straipsnio 1 dalį, priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

Pagal Įstatymo 1 straipsnio 2 dalį šio Įstatymo nuostatos yra suderintos su 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, taip pat 2011 m. gruodžio
13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų. Todėl nagrinėjamu atveju užsieniečio apsigyvenimo Lietuvoje santykių teisiniam kvalifikavimui reikšmingos ne tik Įstatymo normos, bet ir Konvencijos nuostatos bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuluotos principinės nuostatos dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apsaugos, nes pareiškėjas prašymą grindė šeimos susijungimo pagrindu, t. y. kad Lietuvoje teisėtai gyvena jo vaikas (sūnus) ir vaiko motina.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu, todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81); 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą; teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr., pvz., 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją (pareiškimo Nr. 54273/00); 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pažymima, kad valstybės – Konvencijos dalyvės – turi teisę išsiųsti užsienio piliečius iš šalies, jei tai reikalinga viešosios tvarkos užtikrinimui, tačiau tokie sprendimai, jei jie gali apriboti Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies garantuojamas teises, turi būti būtini demokratinėje visuomenėje ir proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz.,
1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Mehemi prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 25017/94).

Pasisakydamas dėl 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų 23 straipsnio Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad <...>, pagal šios direktyvos 23 straipsnį reikalaujama tik to, kad valstybės narės savo nacionalinę teisę sutvarkytų taip, kad tokie šeimos nariai pagal nacionalines procedūras ir tiek, kiek tai suderinama su šių šeimos narių asmeniniu teisiniu statusu, galėtų prašyti tam tikrų lengvatų, apimančių, be kita ko, leidimą gyventi šalyje, galimybę įsidarbinti arba mokytis, kuriomis siekiama išsaugoti šeimos vienovę (2018 m. spalio 4 d. Sprendimo Ahmedbekova, C‑652/16, EU:C:2018:801, 68 punktas ir 2021 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Bundesrepublik Deutschland (Šeimos vienovės išsaugojimas), C‑91/20, EU:C:2021:898, 36 punktas).

Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje nurodyta, jog pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs Direktyvos bei nacionalinių teisės aktų nuostatas ir tikslus, yra pažymėjęs, kad jei sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra naudojama (įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos), paaiškėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių šio užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę, gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011; 2024 m. birželio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr.eA-1764-822/2024).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog pareiškėjui  (duomenys neskelbtini) Lietuvoje gimė sūnus M. N. E., kuriam, kaip ir sūnaus motinai – Eritrėjos valstybės pilietei (D. S.), suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

Įvertinus aptartą reglamentavimą, darytina išvada, kad kiekvienu atveju Migracijos departamentas, spręsdamas (persvarstydamas) dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ir draudimo atvykti turi įvertinti individualią užsieniečio situaciją, t. y. turi įvertinti visus turimus dokumentus, duomenis ir šeiminių aplinkybių visetą. 

Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, priimdamas 2025 m. balandžio 9 d. sprendimą, nors ir įvertino pareiškėjo ir jo vaiko tarpusavio priklausomumo ryšį, tačiau nustatė, kad vaiko motina 3 mėnesių laikotarpiu galės pasirūpinti vaiku. Pažymėjo, kad Lietuvoje yra gerai išvystyta ir socialinė parama, dėl kurios gali kreiptis ir vaiko motina į valstybines institucijas ir/ar nevyriausybines organizacijas. Pažymėjo, kad pareiškėjas nei prašyme, nei skunde nenurodo jokių išskirtinių aplinkybių, kodėl 3 mėnesių draudimo laikotarpis atvykti į Lietuvos Respubliką yra toks neproporcingas ar sukeliantis žalą jam ir jo vaikui.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas turi mažametį (2 metų) sūnų, pareiškėjo (tėvo) ir vaiko ryšys yra labai glaudus, pareiškėjas sukūrė šeimą su pažeidžiamu asmeniu (Eritrėjos pilietė), kuriai suteiktas pabėgėlio statusas, vaikų rūpinasi abu tėvai, vaiko mama viena negali išlaikyti save ir vaiką.

Nors 2025 m. balandžio 9 d. sprendime nurodyta, jog pareiškėjas gali susijungti su savo vaiku ir jo motina savo kilmės ar kitoje valstybėje, tačiau nebuvo vertinta ar pareiškėjo kilmės valstybėje asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise. Taip pat atsižvelgiant į Tarnybos nustatytas aplinkybes dėl pareiškėjo šeimos finansinių sunkumų, nenustatyta reali galimybė vaiko motinai ir vaikui išvykti iš Lietuvos siekiant susitikti su pareiškėju (tėvu).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nors Migracijos departamentas sumažino uždraudimo atvykti į Lietuvą pareiškėjui laikotarpį iki 3 mėnesių, tačiau ir šis laikotarpis laikytinas neproporcinga priemonė tam, kad užtikrinti vaiko interesus ir pareiškėjui betarpiškai auginti vaiką. Nagrinėjamu atveju vertintina, kad pareiškėjo nepilnamečio vaiko gimimas ir teisėtas jo buvimas Lietuvoje sukūrė pareiškėjui išskirtinę aplinkybę siekiant užtikrinti vaiko interesus betarpiškai dalyvauti pareiškėjui jo vaiko auklėjime. Įvertinus Tarnybos įžvalgas dėl pareiškėjo bendravimo su vaiku, nelaikytina, kad pareiškėjo išvykimas nors ir pakankamai trumpam (3 mėn.) laikotarpiui jo šeimos nariams nesukels neigiamų pasekmių. Apibendrinus konstatuojama, kad pareiškėjui taikoma poveikio priemonė yra nelaikytina proporcinga siekiamam tikslui.

Pažymėtina, kad Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos taip pat akcentavo, jog sprendimo, kuriuo pareiškėjas būtų įpareigotas išvykti iš Lietuvos, įgyvendinimas neatitiktų jo nepilnamečio vaiko M. N. E. geriausių interesų.

Remiantis Direktyva 2008/115 pagal bendruosius ES teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą.

ESTT 2018 m. gegužės 8 d. sprendimo byloje Nr. C82/16 K.A. ir kt. sprendimo 61 punkte nurodyta, kad pagal 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 3 straipsnio 6 punktą ir 11 straipsnio 3 dalį, valstybėms narėms nedraudžiama panaikinti arba sustabdyti draudimą atvykti į šalį tuo atveju, jei sprendimas grąžinti nebuvo įvykdytas ir trečiosios šalies pilietis yra jų teritorijoje. Atsakydamas į klausimą, ar nagrinėjant tokias aplinkybes turi reikšmės tai, kad šeimos gyvenimas buvo sukurtas tuo momentu, kai trečiosios šalies piliečiui jau buvo nustatytas draudimas atvykti, todėl jis žinojo, jog valstybėje narėje gyvena neteisėtai, ESTT nurodė, kad, Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad nesvarbu, jog priklausomumo santykis, kuriuo remiasi trečiosios šalies pilietis, grįsdamas prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu, atsirado po to, kai dėl jo buvo priimtas sprendimas uždrausti atvykti į šalį (81 punktas). ESTT taip pat nurodė, kad SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad nesvarbu, jog sprendimas uždrausti trečiosios šalies piliečiui atvykti į šalį yra galutinis tuo momentu, kai šis pateikia prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje šeimos susijungimo tikslu (84 punktas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. sausio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr.eA-2392-492/2020).

Atsižvelgiant į nurodytą teismų praktiką Migracijos departamento argumentai dėl to, kad pareiškėjo ekonominiai ir socialiniai ryšiai su Lietuva buvo plėtojami tuo metu, kai jam buvo žinoma apie priimtą įsiteisėjusį sprendimą dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos, atmestini kaip nepagrįsti.

Pažymėtina, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, taip pat yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų. Šis principas įtvirtintas svarbiausiuose nacionalinio lygmens (pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 3 d. nuostatą visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) bei tarptautiniuose dokumentuose. Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą nešališkai ir objektyviai, išaiškinti visas klausimui spręsti reikšmingas aplinkybes.

Nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad priimant 2025 m. balandžio 9 d. sprendimą buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, todėl Sprendimas 1 naikintinas. Bylą nagrinėjantis teismas negali pašalinti nustatytų pažeidimų, nes tai reikštų (naujos) administracinės procedūros atlikimą už kompetentingą viešojo administravimo subjektą, todėl Migracijos departamentas įpareigotinas iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą.

Panaikinus Migracijos departamento 2025 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. 25SD7080 tais pačiais pagrindais atitinkamai naikintinas ir 2025 m. liepos 8 d. sprendimas Nr. 25S155739.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jie nenagrinėjami.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėjas prašo iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos.

Pareiškėjas į bylą pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad jis patyrė 800,00 Eur išlaidų už skundo parengimą ir 22,50 Eur žyminio mokesčio apmokėjimą.

Prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija maksimalaus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (aktuali redakcija) nustatyto dydžio. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui iš atsakovo priteistina 800,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Taip pat pareiškėjo naudai iš atsakovo priteistina 22,50 Eur sumokėto žyminio mokesčio.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo              86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 133 straipsniu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo L. N. E. skundą patenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. balandžio 9 d. sprendimą Nr. 25SD7080.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. 25S155739.

Įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjo 2024 m. sausio 21 d. prašymą persvarstyti sprendimą dėl jo išsiuntimo ir draudimo atvykti išnagrinėti iš naujo.

Priteisti pareiškėjo L. N. E. naudai iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 800,00 Eur (aštuoni šimtai eurų ir 00 centų) atstovavimo išlaidų ir 22,50 Eur (dvidešimt du eurai ir 50 centų) sumokėto žyminio mokesčio.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.

Teisėjai                                                                   Laimutė Jokubauskaitė

                                                                                                                          Romanas Klišauskas   

                                                                                                              Arvydas Martinavičius