Administracinė byla Nr. A-1650-502/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02352-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 7.6.4

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ryčio Krasausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. C.-J. ir atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. C.-J. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėja A. C.-J. (toliau – ir pareiškėja) 2014 m. balandžio 23 d. kreipėsi į teismą, prašydama: 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išspręsti, ar Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 5 dalis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – ir Nuostatai)
7 ir 10 punktai neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) įpareigoti
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyrių (toliau – ir Skyrius) iš dalies pakeisti
2014 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. 6-24-1848 „Dėl A. C.-J. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą“ (toliau – ir Skyriaus sprendimas), nusprendžiant skirti jai pašalpą už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 28 d. iki 2015 m. spalio 10 d., pritaikant jos dienos kompensuojamąjį uždarbį, netaikant Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje, Nuostatų 7 ir 10 punktuose nustatyto maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydžio; ir 3) panaikinti VSDFV 2014 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. (11.1)I-2556.

2.       Pareiškėja paaiškino, kad Skyriaus sprendimu jai buvo skirta motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį – nuo 2014 m. sausio 28 d. iki 2015 m. spalio 10 d., pašalpos dydis apskaičiuotas vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 5 dalimi, Nuostatų 7 ir 10 punktais, t. y. pareiškėjos atžvilgiu buvo pritaikytas maksimalus kompensuojamasis uždarbio dydis. Pareiškėjos nuomone, tokiu teisiniu reguliavimu yra pažeidžiami esminiai teisinės valstybės principai.

3.       Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

4.       Skyrius teigė, kad pašalpa pareiškėjai buvo išmokėta vadovaujantis tuo metu galiojusiomis Įstatymo bei Nuostatų normomis, kurių nesilaikyti iki jų pripažinimo prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai Skyrius neturėjo jokio pagrindo.

II.

5.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjos A. C.-J. skundą tenkino, t. y. panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus 2014 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. 6-24-1848 tiek, kiek juo apskaičiuojant motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2014 m. sausio 28 d. iki 2015 m. spalio 10 d. dydį pareiškėjai pritaikytas Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo
6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) nurodytu dydžiu apribotas kompensuojamasis uždarbis; įpareigojo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyrių pareiškėjai priklausančią motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2014 m. sausio
28 d. iki 2015 m. spalio 10 d. perskaičiuoti pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus 2014 m. sausio 30 d. sprendime Nr. 6-24-1848 nustatytą asmens kompensuojamąjį uždarbį ir tuo pačiu būdu, kuriuo buvo mokama neperskaičiuota motinystės pašalpa, išmokėti pareiškėjai susidariusį motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2014 m. sausio 28 d. iki
2015 m. spalio 10 d. skirtumą; bei panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. kovo 19 d. sprendimą
Nr. (11.1)I-2556.

6.       Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarime Nr. KT8-N5/2016 konstatavo, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija), Nuostatų 7 punkte (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija), 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija) pirmoje pastraipoje įtvirtintas teisinis reguliavimas, susijęs su nėštumo ir gimdymo atostogų metu skiriamų ir mokamų pašalpų dydžio ribojimu, prieštarauja Konstitucijai. Šis nutarimas Teisės aktų registre oficialiai paskelbtas 2017 m. sausio 2 d. Lietuvos Respublikos Seimas 2016 m. birželio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymą (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), kuris, išskyrus jo
2 straipsnio 5 dalyje nurodytas išimtis, įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d. Pakeitimo įstatymo
2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą vertindamas kartu su Konstitucinio Teismo
2016 m. kovo 15 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, teismas konstatavo, kad pagal jį asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo (t. y. 2017 m. sausio 1 d.) įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą, motinystės pašalpos, apskaičiuotos pagal kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017 m. kovo 31 d. turi būti perskaičiuotos taikant kompensuojamąjį uždarbį, apskaičiuotą tokių ribojimų netaikant, ir iki
2017 m. birželio 30 d. tokiems asmenims turi būti išmokėtas susidaręs motinystės pašalpos skirtumas. Už ankstesnius laikotarpius motinystės pašalpos dalies, susidariusios pritaikius Konstitucijai prieštaraujančias Įstatymo 6 straipsnio 5 dalį bei Nuostatų 7 ir 10 punktus, kompensavimas nėra numatytas. Tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja dėl savo galbūt pažeistų teisių kreipėsi laiku, minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas priimtas būtent dėl to, jog kiti motinystės pašalpos išmokų gavėjai, kaip ir pareiškėja, būdami atidūs ir rūpestingi ėmėsi laiku ginti savo pažeistas teises ir kreipėsi į VSDFV, o vėliau į teismą dėl motinystės pašalpos dydžio. Atsižvelgiant į tai, bei remiantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir teisinės valstybės principais, padaryta išvada, kad pareiškėja įgijo teisę į pašalpos nepriemoką, susidariusią pritaikius Konstitucijai prieštaraujančias Įstatymo bei Nuostatų normas.

7.       Teismas nusprendė, kad Skyriaus sprendimas tiek, kiek juo apskaičiuojant pašalpos dydį pareiškėjai pritaikytas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) nurodytu dydžiu apribotas kompensuojamasis uždarbio dydis, yra naikintinas, o Skyrius įpareigotinas pareiškėjai priklausančią pašalpą perskaičiuoti pagal Skyriaus sprendime nustatytą pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį, netaikant kompensuojamojo uždarbio ribojimo, ir išmokėti susidariusį motinystės pašalpos skirtumą. Atitinkamai panaikintas ir VSDFV 2014 m. kovo 19 d. sprendimas Nr. (11.1)I-2556.

III.

8.       Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyrius apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimo prašo sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą, o nagrinėjant bylą iš esmės, šį teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos A. C.-J. skundą atmesti.

9.       Skyriaus nuomone, teismas neteisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, klaidingai pritaikė Konstitucinio Teismo jurisprudenciją. Teismas nepagrįstai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu, kuriame prieštaraujančiomis Konstitucijai buvo pripažintos tik teisės normos, susijusios su motinystės pašalpos dydžio ribojimu. Nagrinėjamoje byloje buvo sprendžiama dėl Skyriaus sprendimo, kuriame pareiškėjai už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 28 d. iki 2015 m. spalio 10 d. buvo paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa, apribojant motinystės (tėvystės) pašalpos dydį Įstatyme bei Nuostatuose nustatytu maksimaliu dydžiu, teisėtumo. Teismas sprendime motinystės (tėvystės) pašalpą prilygino motinystės pašalpai, tačiau šios pašalpos nėra tapačios, todėl Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime išdėstyti argumentai nagrinėjamai bylai nėra aktualūs. Įstatymo ir Nuostatų normos, kuriomis vadovaujantis buvo priimtas Skyriaus sprendimas, yra galiojančios ir nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl toks sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Kita vertus, Skyrius nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. eI-1449-764/2017
2017 m. kovo 27 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo
6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. įstatymo Nr. XI-1803 redakcija), Nuostatų 7 punkto (Vyriausybės 2012 m. rugpjūčio 21 d. nutarimo Nr. 975 redakcija) ir 10 punkto (Vyriausybės
2011 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1536 redakcija) nuostatos tiek, kiek jos taikomos skiriant ir apskaičiuojant motinystės (tėvystės) pašalpas, atitinka Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalis,
39 straipsnio 1 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, proporcingumo, lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principus. Todėl yra pagrindas sustabdyti šią administracinę bylą iki kol Konstitucinis Teismas išnagrinės kreipimąsi administracinėje byloje Nr. eI-1449-764/2017.

10.       Pareiškėja A. C.-J. apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimo prašo: 1) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išspręsti, ar Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis ir Nuostatų 7 ir 10 punktai neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalims, 39 straipsnio
1 daliai tiek, kiek juose nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės (tėvystės) pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, ir sustabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
100 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintu pagrindu; 2) netenkinus pirmojo prašymo, sustabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą Administracinių bylų teisenos įstatymo 100 straipsnio 1 dalies
5 punkte įtvirtintu pagrindu; 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių iš dalies pakeisti 2014 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. 6-24-1848 „Dėl A. C.-J. teisės į motinystės (tėvystės) pašalpą“, nusprendžiant skirti jai pašalpą už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 28 d. iki 2015 m. spalio 10 d., pritaikant jos dienos kompensuojamąjį uždarbį, Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje, Nuostatų 7 ir 10 punktuose nustatyto maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydžio; ir 4) panaikinti
VSDFV 2014 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. (11.1)I-2556.

11.       Pareiškėjos vertinimu, teismas neteisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, todėl priėmė neteisėtą sprendimą, t. y. teismas savo sprendimą motyvavo netinkamai, todėl teismo sprendimo motyvai turėtų būti pakeisti, bet pareiškėja ir toliau palaiko savo skundo reikalavimus. Pareiškėja pažymi, kad ji teismui buvo pateikusi du prašymus kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išspręsti, ar Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis ir Nuostatų 7 ir 10 punktai neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalims, 39 straipsnio
1 daliai tiek, kiek juose nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės (tėvystės) pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, ir sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą, tačiau teismas nė vieno iš šių prašymų neišnagrinėjo. Teismas pareiškėjos skundą tenkino vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu, tačiau šiame nutarime pasisakyta tik dėl Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje, Nuostatų 7 ir 10 punktuose nustatyto maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydžio taikymo motinystės pašalpoms, o ne dėl maksimalaus dienos kompensuojamojo uždarbio taikymo prieštaravimo Konstitucijai skiriant motinystės (tėvystės) pašalpas. Teismas pareiškėjai skirtą motinystės (tėvystės) pašalpą nepagrįstai prilygino motinystės pašalpai, todėl nepagrįstai rėmėsi Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu.

12.       Pareiškėja tvirtina, kad, siekiant teisingai bei visapusiškai išnagrinėti bylą, būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą ir išsiaiškinti, ar jos skunde ir 2016 m. rugpjūčio 18 d. prašyme išdėstytų teisinių argumentų pagrindu ginčijamos teisės normos neprieštarauja Konstitucijai. 
Tuo pačiu klausimu Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje
Nr. eI-1449-764/2017 jau kreipėsi į Konstitucinį Teismą. Konstitucinio Teismo pirmininko 2017 m. balandžio 18 d. potvarkiu Nr. 2B-16 byla pradėta rengti posėdžiui (bylos Nr. 4/2017). Nepaisant to, į Konstitucinį Teismą turėtų būti kreipiamasi su nauju prašymu, kadangi, nors dalis argumentacijos, kuria savo prašymą grindė Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eI-1449-764/2017, sutampa su pareiškėjos argumentais, nemaža dalis pareiškėjos argumentų nutartyje nėra analizuojami bei plečiami.

13.       Pareiškėja A. C.-J. atsiliepime į Skyriaus apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

14.       Pareiškėja nurodo iš dalies sutinkanti su Skyriaus apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, bet nesutinkanti su jo pareikštais reikalavimais. Pareiškėja teigia, kad, siekiant teisingai bei visapusiškai išnagrinėti bylą, yra būtina iš naujo kreiptis į Konstitucinį Teismą, ir pakartoja savo apeliaciniame skunde šiuo aspektu išdėstytus argumentus.

15.       Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjos ir Skyriaus apeliacinius skundus prašo Skyriaus apeliacinį skundą tenkinti; pareiškėjos apeliacinį skundą dalyje dėl administracinės bylos sustabdymo Administracinių bylų teisenos įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintu pagrindu tenkinti, kitoje dalyje atmesti.

16.       VSDFV nurodo iš dalies sutinkantis su pareiškėjos apeliaciniu skundu, palaikantis Skyriaus apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus. VSDFV nuomone, tai, kad Konstituciniame Teisme jau yra nagrinėjama byla tuo pačiu klausimu, patvirtina, jog yra pagrindas abejoti šioje byloje taikytino teisės akto atitiktimi Konstitucijai, tačiau pakartotinis kreipimasis į Konstitucinį Teismą tuo pačiu klausimu nėra tikslingas ar būtinas.

17.       Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir tenkinti jo apeliacinį skundą, administracinės bylos nagrinėjimą sustabdant Administracinių bylų teisenos įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu.

18.       Skyrius teigia, kad, įvertinus aplinkybę, jog Konstitucinis Teismas jau yra priėmęs nagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą dėl nurodytų Įstatymo ir Nuostatų normų atitikties Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalims, 39 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui, pareiškėjos prašymas papildomai kreiptis į Konstitucinį Teismą yra perteklinis. Skyriaus vertinimu, tarp pareiškėjos išdėstytų kreipimosi į Konstitucinį Teismą motyvų ir motyvų, nurodytų Konstitucinio Teismo priimtame nagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo prašyme, nėra esminių skirtumų, sudarančių pagrindą papildomai kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

19.       Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus 2014 m. sausio
30 d. sprendimo Nr. 6-24-1848, kuriame pareiškėjai apskaičiuota ir skirta motinystės (tėvystės) pašalpa, teisėtumo ir pagrįstumo.

20.       Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad visos apeliacinius skundus padavusios bylos šalys – atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius ir pareiškėja – prašo sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą iki kol Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą, pareikštą nagrinėjant administracinę bylą Nr. eI-1449-764/2017, ištirti, ar Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies (2011 m. gruodžio 15 d. įstatymo Nr. XI-1803 redakcija), Nuostatų 7 punkto (Vyriausybės 2012 m. rugpjūčio 21 d. nutarimo Nr. 975 redakcija) ir 10 punkto (Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1536 redakcija) nuostatos tiek, kiek jos taikomos skiriant ir apskaičiuojant motinystės (tėvystės) pašalpas, atitinka Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir
2 dalis, 39 straipsnio 1 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, proporcingumo, lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad minėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas, pareikštas nagrinėjant administracinę bylą Nr. eI-1449-764/2017 (dabartinis Nr. eI-113-811/2018), buvo išnagrinėtas, Konstituciniam Teismui priimant 2018 m. sausio 24 d. nutarimą Nr. KT1-N1/2018. Taigi, Administracinių bylų teisenos įstatymo
100 straipsnio 1 dalies 5 punkte įvirtintas bylos nagrinėjimo sustabdymo pagrindas išnyko iki pradedant šią administracinę bylą nagrinėti iš esmės, todėl apeliantų prašymai sustabdyti bylą šiuo pagrindu yra atmetami.

21.       Teisėjų kolegija, įvertinusi Įstatymo (redakcija, galiojusi Skyriaus sprendimo priėmimo metu) nuostatas, nustatė, kad motinystės socialinis draudimas apima trijų rūšių socialinio draudimo pašalpas: motinystės pašalpą, tėvystės pašalpą ir motinystės (tėvystės) pašalpą (2016 m. birželio
28 d. įstatymo Nr. XII-2501 redakcijoje, įsigaliojusioje 2017 m. sausio 1 d. – vaiko priežiūros išmokos). Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai apskaičiuoto motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dydžio.

22.       Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. KT8-N5/2016, kuriame pripažinta, kad: 1) Įstatymo 6 straipsnio
5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai; 2) Nuostatų 7 punktas (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija) tiek, kiek jame nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai; ir 3) Nuostatų 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija) pirmoji pastraipa tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpoms apskaičiuojamas pagal einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai.

23.       Pirmosios instancijos teismas, 2016 m. birželio 28 d. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą įvertinęs kartu su Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, konstatavo, kad pagal jį asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo (t. y. 2017 m. sausio 1 d.) įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą, motinystės pašalpos, apskaičiuotos pagal kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017 m. kovo 31 d. turi būti perskaičiuotos taikant kompensuojamąjį uždarbį, apskaičiuotą tokių ribojimų netaikant, ir iki 2017 m. birželio 30 d. tokiems asmenims turi būti išmokėtas susidaręs motinystės pašalpos skirtumas; už ankstesnius laikotarpius motinystės pašalpos dalies, susidariusios pritaikius Konstitucijai prieštaraujančias Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies bei Nuostatų 7 ir 10 punktų nuostatas, kompensavimas nėra numatytas. Tačiau, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir teisinės valstybės principais, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad pareiškėja įgijo teisę į pašalpos nepriemoką, susidariusią pritaikius Konstitucijai prieštaraujančias Įstatymo bei Nuostatų normas.

24.       Teisėjų kolegija sutinka atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus ir pareiškėjos apeliaciniuose skunduose išreikšta pozicija, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime Nr. KT8-N5/2016 padarytomis išvadomis ir šio nutarimo pagrindu pakeistomis Įstatymo nuostatomis, susijusiomis su motinystės pašalpos dydžio ribojimu, kadangi šioje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai apriboto motinystės (tėvystės) pašalpos dydžio, o ne motinystės pašalpos dydžio. Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pritaikęs ne ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir su jomis susijusius Konstitucinio Teismo išaiškinimus, ir neįvertino faktinių bylos aplinkybių ginčui aktualaus teisinio reguliavimo kontekste. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tokia situacija pirmosios instancijos teismui sudarė esmines kliūtis priimti teisingą teismo sprendimą, todėl priimtas teismo sprendimas yra naikintinas. Šiame kontekste pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą
(žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012, 2016 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eA-2646-662/2016). Taigi, byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

25.       Teisėjų kolegija pažymi, kad kreipimąsi į Konstitucinį Teismą reglamentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, jog, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Vadinasi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas bylos nagrinėjimo metu suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Ši teismo teisė nėra siejama su atitinkamais proceso dalyvių prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-548-858/2015, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016).

26.       Šiuo atveju pareiškėja prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, siekiant išsiaiškinti, ar Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis ir Nuostatų 7 ir 10 punktai neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalims, 39 straipsnio
1 daliai tiek, kiek juose nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės (tėvystės) pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, grindžia tuo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartyje administracinėje byloje
Nr. eI-1449-764/2017 išdėstyti kreipimosi į Konstitucinį Teismą argumentai nevisiškai atitinka pareiškėjos argumentus, kuriais ji motyvuoja savo poziciją dėl Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies ir Nuostatų 7 ir 10 punktų neteisėtumo. Teisėjų kolegija, įvertinusi pastaruosius pareiškėjos motyvus, nenustatė pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą, siekiant įvertinti Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies ir Nuostatų 7 ir 10 punktų teisėtumą tiek, kiek juose nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės (tėvystės) pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, juolab kad Konstitucinis Teismas šių teisės normų atitiktį Konstitucijai jau įvertino 2018 m. sausio 24 d. nutarime. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos prašymas pakartotinai kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra tenkinamas.

27.       Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė neteisingą sprendimą, kuris yra naikintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 147 str.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos A. C.-J. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 30 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Laimutis Alechnavičius

        Artūras Drigotas

        Rytis Krasauskas