Administracinė byla Nr. eAS-686-629/2019

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Telia Lietuva, AB (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos (toliau – ir atsakovas) direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 8 d. įsakymą Nr. 1V-844 „Dėl Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2011 m. spalio 10 d. įsakymo Nr. 1V-960 „Dėl prieigos, įskaitant tinklų sujungimą, suteikimo ir teikimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Įsakymas).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 16 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo Telia Lietuva, AB skundą. 

Teismas nurodė, jog pareiškėjas prašo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Kadangi pareiškėjas nėra įgaliotas teikti abstraktų pareiškimą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, jo skundą atsisakė priimti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Teismas taip pat pažymėjo, jog atsisakymas priimti pareiškėjo skundą neatima iš jo galimybės ginčyti aptariamo įsakymo teisėtumą, nes tokį klausimą pareiškėjas galėtų kelti inicijavęs individualią bylą dėl jo konkrečių teisių pažeidimo (ABTĮ 113 str. 1 d.).

III.

Pareiškėjas Telia Lietuva, AB pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 16 d. nutartį ir skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. 

Pareiškėjas pažymi, kad iš skundžiamos nutarties matyti, jog teismas apsiribojo įsakymo formos vertinimu. Tačiau pareiškėjo įsitikinimu, teismas turėjo įvertinti ne tik įsakymo formą, bet visas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir pateiktus argumentus, pagrindžiančius, jog ginčijamas įsakymas iš tiesų yra individualus administracinis aktas, taikomas tik pareiškėjui ir skirtas sureguliuoti tik pareiškėjo elgesį. Pareiškėjo teigimu, Įsakymo priėmimą lėmė išimtinai pareiškėjo elgesys, kuris, atsakovo vertinimu, suteikia pareiškėjui konkurencinį pranašumą kitų mažmeninių elektroninių ryšių paslaugų teikėjų atžvilgiu ir dėl kurio konkurencija elektroninių ryšių srityje nėra veiksminga.

Pareiškėjo teisė skųsti Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimus teismui ir ginti savo pažeistas teises negali priklausyti nuo to, kokią formą pareiškėjo elgesiui sureguliuoti pasirinko atsakovas. Pareiškėjo teigimu, Įsakymo turinys, tikslas, paskirtis ir priėmimo aplinkybės aiškiai rodo, kad įsakymas yra individualus Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo pagrindu priimtas ir pareiškėjui adresuotas teisės aktas. Be to, vienas iš pareiškėjo skundo argumentų ir yra, kad ginčijamu įsakymu nustatydama pareiškėjui naujus įpareigojimus Ryšių reguliavimo tarnyba pažeidė Elektroninių ryšių įstatymo reikalavimus, nes šiuos įpareigojimus privalėjo nustatyti ne keisdama Prieigos, įskaitant tinklų sujungimą, suteikimo ir teikimo taisykles (toliau – ir Taisyklės), o priimdama atskirą sprendimą Elektroninių ryšių įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Pareiškėjo teigimu konceptualus skirtumas tarp norminio ir individualaus administracinio akto yra tai, kad norminiu administraciniu aktu yra sukuriamos elgesio taisyklės – teisės normos, o individualiu administraciniu aktu teisės normos taikomos – išreiškiamas teisės normų taikymo rezultatas konkretaus subjekto atžvilgiu, turintis įtakos šio subjekto teisėms ir pareigoms. Įsakymu siekiama ne sukurti visuotinai taikomas elgesio taisykles, o sureguliuoti konkrečiai pareiškėjo elgesį, taikant Elektroninių ryšių įstatymo nuostatas.

Pareiškėjas atskirajame skunde pateikia pavyzdžius, kuomet atsakovas, atlikęs rinkos tyrimus, pareiškėjui įpareigojimus nustatė 2019 metų įsakymais, šiuo atveju – Taisyklių pakeitimu. Pareiškėjo teigimu, Ryšių reguliavimo tarnyba priėmė iš esmės tapačius ir tas pačias teisines pasekmes sukeliančius sprendimus, tik juos skirtingai įformino. Tačiau pareiškėjo nuomone, dėl tokio atsakovo veikimo būdo negali susidaryti tokia teisinė situacija, kai pareiškėjas gali skųsti 2019 metų įsakymus, kaip individualius administracinius aktus, o Įsakymo, kaip tariamai norminio administracinio akto, ne, nors abiejų atsakovo priimtų teisės aktų priėmimo prielaidos, tikslai ir pasekmės pareiškėjo teisėms ir pareigoms yra identiški.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 16 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjo nuomone, ginčijamas Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 8 d. įsakymas Nr. 1V-844 „Dėl Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2011 m. spalio 10 d. įsakymo Nr. 1V-960 „Dėl prieigos, įskaitant tinklų sujungimą, suteikimo ir teikimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ yra individualus administracinis aktas, todėl administracinė byla, konstatavus, kad skundžiamas aktas yra norminis, buvo nutraukta nepagrįstai.

Taigi nagrinėjamu atveju yra svarbu nustatyti ginčijamo Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus priimto teisės akto (atitinkamų jo dalių) teisinį pobūdį, t. y., ar tai yra norminis teisės aktas, ar individualus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas įstatymų leidėjo nustatytus administracinių sprendimų požymius, ne kartą yra pažymėjęs, jog daugelis ABTĮ bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatose nurodytų požymių yra vertinamieji, todėl kiekvienu atveju teismas, spręsdamas, ar teisės aktas, dėl kurio teisėtumo ištyrimo yra kreiptasi į administracinį teismą, gali būti pripažintas norminiu ar individualiu administraciniu aktu, būtinai turi išsiaiškinti šiame teisės akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį, subjektų ratą, kuriems taikomas aktas, aktą priėmusio subjekto statusą bei kitas akto priėmimo aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-78/2006; 2007 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I1-01/2007). Pabrėžtina, kad sprendžiant, kokio pobūdžio yra skundžiamas administracinis aktas, turi būti vertinama teisės aktą apibūdinančių požymių visuma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146‑259/2011). Tuo atveju, kai teismui ginčijamo akto pobūdis (norminis ar individualus) nėra akivaizdus, konkreti išvada dėl akto rūšies gali būti daroma tik įvertinus visas bylos aplinkybes bei ištyrus teismui pateiktus įrodymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2649/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 22, p. 107 – 116).

Teisės doktrinoje bei teismų praktikoje pripažįstama, kad norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir jungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje. Teisės aktų priskyrimas norminių teisės aktų grupei apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-63/2003; 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo, jog atsakovas pasirinko netinkamą nurodymo įtvirtinimo formą ir skundžiamu įsakymu sukūrė elgesio taisyklę skirtą konkrečiai jam.

Nustatyta, kad Ryšių reguliavimo tarnybos direktorius 2019 m. rugpjūčio 8 d. įsakymu Nr. 1V-844 pakeitė Prieigos, įskaitant tinklų sujungimą, suteikimo ir teikimo taisykles. Šiuo pakeitimu nustatė tvarką, kuria teikėjas privalo informuoti Ryšių reguliavimo tarnybą apie kiekvieną teikėjo iniciatyva ketinamą atlikti Standartinio pasiūlymo keitimą. Tai yra pakeitimas skirtas visiems ūkio subjektams, teisės aktų nustatyta tvarka pripažintiems turinčiais didelę įtaką atitinkamoje rinkoje, vykdantiems Standartinio pasiūlymo keitimą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nustatytų požymių pakanka, jog Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 8 d. įsakymą Nr. 1V-844 „Dėl Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2011 m. spalio 10 d. įsakymo Nr. 1V-960 „Dėl prieigos, įskaitant tinklų sujungimą, suteikimo ir teikimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ būtų laikomas norminiu teisės aktu, nes nurodyti akto požymiai laikytini esminiais norminio teisės akto požymiais, kadangi elgesio taisyklės nustatomos tik norminiais teisės aktais, adresuotais neapibrėžtam asmenų ratui arba ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais, o individualiu teisės aktu teisės normos yra išimtinai tik taikomos ir toks aktas skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2270/2012; 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-849/2011). Taip pat pažymėtina, kad Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus įsakymas, kuriuo buvo pakeistos Taisyklės, buvo paskelbtas laikantis įstatymu nustatytos norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos.

Pareiškėjas iš esmės savo atskirojo skundo argumentais vertina aplinkybę, dėl kurios ginčijamu įsakymu buvo pakeistos Taisyklės. Teisėjų kolegija pažymi, jog vertinant teisės aktų teisinį pobūdį, teismas nevertina teisės akto keitimo iniciatyvos priežasčių. 

Pažymėtina, jog įstatymų leidėjas yra numatęs dvi norminių administracinių aktų teisėtumo patikrinimo rūšis: abstraktų pareiškimą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 112 str.) bei prašymą ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, kai tai susiję su individualia byla (ABTĮ 113 str.). Pagal šį teisinį reguliavimą, privatiems fiziniams ar juridiniams asmenims nesuteikta teisė kreiptis į teismą su abstrakčiu prašymu ištirti atitinkamo norminio administracinio akto teisėtumą, tačiau šie asmenys turi galimybę prašyti ištirti norminio administracinio akto nuostatų galiojimą, remiantis ABTĮ 113 straipsniu.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė pareiškėjo skundžiamo administracinio akto pobūdį ir pagrįstai bei teisėtai atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio
1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Telia Lietuva, AB atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                    Audrius Bakaveckas

                                                                                                 Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

                                                                                                 Milda Vainienė