Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2A-109-2012].doc
Bylos nr.: 2A-109/2012
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

 

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2012 m. vasario 17 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 20 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-2736-273/2010 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ ieškinį atsakovui  uždarajai akcinei bendrovei „Aeroc“ dėl netesybų  priteisimo.

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

2007 m. rugsėjo  4d. AB „Lietuvos dujos“ Kauno filialas sudarė su UAB „Aeroc“ Naujojo vartotojo sistemos prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos sutartį Nr. PR 2007-173 (toliau – Sutartis) dėl atsakovo planuojamo statyti statybinių konstrukcijų gamybos cecho (duomenys neskelbtini), dujofikavimo. Pagal minėtą sutartį buvo parengtas investicinis projektas ir AB „Lietuvos dujos“ lėšomis nutiestas dujotiekis iki UAB „Aeroc“ sklypo (duomenys neskelbtini). UAB „Aeroc“ pagal minėtą sutartį įsipareigojo 2009 metais suvartoti 1000 tūkst. kubinių metrų gamtinių dujų, tačiau UAB „Aeroc“ gamtinių dujų 2009 metais nepradėjo vartoti.

Ieškovas AB „Lietuvos dujos“ kreipėsi į teismą ir ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo  UAB „Aeroc“ 180 192,82 Lt. netesybų, 6 procentus metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Sutarties 14 punkte numatyta Vartotojo pareiga sumokėti Dujų įmonei netesybas, suvartojus per metus mažiau nei 90 procentų Sutarties priede Nr. 1 nustatyto metinio dujų kiekio. Atsakovui nevykdant sutarties ieškovas už 2009 metus pagal sutarties 14 punkte nurodyta formulę apskaičiavo netesybas, kurios sudaro 180 192,82 Lt.

 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

Kauno apygardos teismas 2010 m. spalio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad atsakovas  neketino ir faktiškai negalėjo prisiimti įsipareigojimų suvartoti konkretų dujų kiekį dėl to, kad atsakovo gamykla, kuriai turėjo būti tiekiamos dujos, dar nebuvo pastatyta ir nėra pastatyta iki šiol. Tokiu būdu teismas sprendė, kad ir dėl šių priežasčių Sutarties sąlygos dėl dujų kiekio suvartojimo negali būti aiškinamos kaip privalomos atsakovui nesant dujų tiekimo  sutarties. Atitinkamai pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad šalims nesudarius dujų tiekimo sutarties, pagal Sutartį planuotas vartoti dujų kiekis šalims netapo privalomas. Be to, teismas pažymėjo, kad ieškovas jokių įrodymų dėl dujotiekio statybos išlaidų ar patirtų nuostolių dėl Sutarties nevykdymo nepateikė, todėl konstatavo, kad reikalaujamos netesybos yra aiškiai per didelės.

 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

 

Apeliaciniu skundu ieškovas AB „Lietuvos dujos“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – AB „Lietuvos dujos“ ieškinį prieš UAB „Aeroc“ visiškai patenkinti. Nurodo šiuos argumentus:

1. Teismo posėdis žodinio proceso tvarka pirmosios instancijos teisme vyko 2010 m. spalio 6 d., tačiau 2010 m. spalio 25 d. apeliantės atstovei nuvykus į teismą, protokolo vis dar nebuvo, todėl egzistuoja absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 87 str. 1 d., 7 p., 170 str. 5 d., 329 str. 2 d. 5 p.).

2. Sutartis nebuvo savitikslė (tiesiog prijungti sistemą), todėl ieškovui negali būti taikomos atsakovo sprendimo (tam tikru metu nestatyti savo objekto) sukeliamos pasekmės (beprasmiškai investuoti savo pinigus įrengiant atsakovui reikalingą dujotiekį).

3. Tai, kad šiai dienai šalys dar nėra sudariusios gamtinių dujų tiekimo sutarties, nekeičia fakto, jog atsakovas 2007 – 2010 metais neužsakė Sutartimi numatytos galios, nepriėmė sutarto dujų kiekio ir nesudarė dėl to atitinkamos gamtinių dujų tiekimo sutarties, dėl kurios nepasirašymo kaltas pats atsakovas.

4. Atsakovas pažeidė savo įsipareigojimus sudaryti dujų tiekimo sutartį ir suvartoti sutartą dujų kiekį, todėl jam turi būti taikoma sutartinė teisinė atsakomybė (Sutarties 14 p.), nes atsakovas sutiko su visomis Sutarties sąlygomis.

5. Reikalaudamas sutartinių netesybų priteisimo ieškovas neprivalo įrodinėti savo patirtų nuostolių, nes sutartyje numatytos netesybos ir yra laikytinos minimaliais nuostoliais dėl atsakovo sutartinių įsipareigojimų neįvykdymo.

6. Pagal Gamtinių dujų įstatymo 8 straipsnio 6 ir 7 dalyse nustatytą reguliavimą naujų vartotojų prijungimo prie esamų dujų sistemų išlaidos turi būti pagrįstos ir dėl jų negali padidėti kainos esamiems dujų vartotojams, o atsakovui nepasirašius tiekimo sutarties ir nevartojant jo paties paprašyto dujų kiekio, tokios investicijos neatsiperka. Nuo tokios situacijos ir turi apsaugoti sutartinių netesybų institutas, tačiau teismas jį nepagrįstai ignoravo.

7. Tik ieškovui pradėjus reikalauti netesybų atlyginimo atsakovas pradėjo kelti klausimą dėl netesybų apskaičiavimo formulės nepagrįstumo ir neteisingo netesybų dydžio, nors šį klausimą galėjo kelti ir anksčiau (dar nekilus atsakovo teisinei atsakomybei).

8. Atsakovas yra verslininkas, veikia savo rizika ir privalo būti apdairus, o sutarties šalys negali pateisinti iš sutarties kylančių įsipareigojimų nevykdymo tuo, jog šalys susitarė dėl kai kurių nepalankių sutarties sąlygų vienos iš šalių atžvilgiu (ką nagrinėjamoje byloje bando įrodinėti atsakovas, teigdamas, kad netesybų dydis yra per didelis ir neteisingas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Aeroc“ prašo Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad byloje yra protokolas, nors jis buvo surašytas ir vėliau. Atsakovas yra tik vartotojas, todėl sutarties nuostatos turi būti aiškinamos jo naudai. Atitinkamai nesuprantama, kodėl ieškovas būtent atsakovui priskiria pareigą rūpintis dujų tiekimo sutarties sudarymu. Pažymėtina, kad ieškovas nereiškė atsakovui jokių pretenzijų dėl to, kad tiekimo sutartis nebuvo sudaryta Sutartyje numatytais terminais ir tik po daugiau nei dviejų metų po sutarties sudarymo ir įvado pripažinimo tinkamu naudotis kreipėsi į atsakovą dėl 180 192,82 Lt netesybų sumokėjimo. Sutartis reguliavo tik santykius, susijusius su vartotojo sistemos prijungimu prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos, o gamtinių dujų tiekimo santykiai turėjo būti sureguliuoti atskira tarp šalių pasirašyta tiekimo sutartimi. Juo labiau, kad Sutarties 1 priede numatyti dujų kiekiai nurodyti kaip orientaciniai. Ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymo Nr. 43 patvirtintų Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių 94 punkte taip pat nurodyta, kad tiekimo įmonės patvirtintas dujų kiekis sutarties šalims tampa privalomas tik kai vartotojas ir tiekimo įmonė sudaro tiekimo (pirkimo – pardavimo) sutartį. Kadangi tiekimo sutartis nebuvo sudaryta, atsakovui negali būti taikomos Sutarties 14 punkte numatytos netesybos, nes jos būtų taikomos tuomet, kai vartotojas gamtinių dujų suvartojo mažiau negu buvo numatyta. Be to, ieškovas, nurodydamas, kad dujų įmonės vidutinė perkamų dujų kaina litais už tūkstantį kubinių metrų gamtinių dujų yra lygi 0, netesybas nepagrįstai padidino. Sutarties 12 punkte nustatyta, kad Sutarties nutraukimo vartotojo iniciatyva atveju dujų įmonė gali reikalauti tik atlyginti dujotiekio projektavimo ir statybos darbų išlaidas. Atsakovas yra sumokėjęs Sutarties 7 punkte numatytą mokestį, o ieškovas nereikalavo atlyginti papildomų dujotiekio tiesimo išlaidų. Ieškovui iškėlus netesybų mokėjimo klausimą, atsakovas, būdamas sąžiningas, siūlė pateikti realiai patirtų dujotiekio įvado įrengimo išlaidų detalizavimą bei susitarti dėl šių išlaidų kompensavimo tvarkos, tačiau ieškovas su tokiu pasiūlymu nesutiko.

 

IV. Apeliacinio teismo argumentai

 

Apeliacinis skundas atmestinas.

Atmetęs ieškinį pirmosios instancijos teismas savo sprendimą, visų pirma, motyvavo tuo, kad tarp šalių nebuvo sudaryta gamtinių dujų tiekimo (pirkimo - pardavimo) sutartis, kai tuo tarpu tarp šalių sudarytos Naujojo vartotojo prijungimo prie sistemos sutarties 23 punkte nurodyta, kad vartotojas (atsakovas) sutinka ir supranta, kad Priede Nr. 1 nurodyti gamtinių dujų kiekiai ir sankcijos, numatytos sutarties 14 (būtent šio sutarties punkto pagrindu pareikštas nagrinėjamas ieškinys) ir 15 punktuose, yra sudėtinė ir neatskiriama gamtinių dujų tiekimo (pirkimo - pardavimo) sutarties, nurodytos 7.3 punkte, dalis. Konstatavęs nurodytą aplinkybę pirmosios instancijos teismas nagrinėjamam ginčui taikė Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2002 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 43 patvirtintų Gamtinių dujų perdavimo, paskirstymo, laikymo ir tiekimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 94 punktą, pagal kurį tiekimo įmonės (nagrinėjamu atveju - ieškovo) patvirtintas dujų kiekis šalims tampa privalomas, kai vartotojas ir tiekimo įmonė sudaro tiekimo (pirkimo - pardavimo) sutartį. Pastebėtina, kad atsakovas, pateikęs nemažos apimties apeliacinį skundą, ne tik nenurodė argumentų, paneigiančių ginčo sutarties 23 punkto svarbą nagrinėjamam ginčui bei materialios teisės normų (Taisyklių) taikymo nagrinėjamam ginčui teisingumą, bet apskritai apie tai nepasisakė, o kiti apelianto pateikti argumentai minėtų pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo nepaneigia. Tuo tarpu tokios išvados pagrįstumą patvirtina ir tai, kad ginčo sutarties priede Nr. 1 gamtinių dujų tiekimo – vartojimo apimtys įvardintos kaip orientacinės. Tai, kad ieškovo reikalavimas yra nepagrįstas bei teisiniu požiūriu nelogiškas, patvirtina ir aplinkybė, kad ginčo sutarties 15 punkte numatyta, jog dujų įmonė, pateikusi mažiau kaip 90 procentų sutarties priede Nr. 1 nustatyto metinio dujų kiekio, moka vartotojui netesybas nuo nepatiekto iki 90 procentų dujų kiekio sumos. Tačiau ne tik atsakovas nesuvartojo, bet ir ieškovas nepateikė priede Nr. 1 nurodyto orientacinio dujų kiekio. Taigi sekant ieškovo logika tokiu atveju pareiga mokėti netesybas atsiranda  abiem sutarties šalims, tačiau taip nėra. Svarbu yra ir tai, kad ieškovo reikalavimas buvo grindžiamas ginčo sutarties 14 punkto nuostata (CPK 13 str., 265 str. 2 d.). Kiti šalių sutartinės atsakomybės pagrindai nagrinėjamuoju atveju sprendžiami nebuvo. Todėl negalima sutikti su apelianto teiginiu, kad skundžiamu sprendimu atsakovas įgijo pranašumą prieš ieškovą bei išvengė atsakomybės už savo sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Atitinkamai nenustačius pagrindo priteisti iš atsakovo netesybas remiantis sutarties 14 punkto pagrindu, kolegija dėl apelianto argumentų, susijusių su netesybų dydžiu, nepasisako.

Apeliantas papildomai pateikė rašytinius paaiškinimus bei neįsiteisėjusį Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimą, kuriuo, pasak apelianto, ieškovo naudai buvo išspręstas analogiškas nagrinėjamam ginčas, kylantis iš tos pačios Sutarties (nurodytos byloje netesybos buvo priteistos už kitą laikotarpį). Nurodyta aplinkybė, apelianto nuomone, patvirtina apeliacinio skundo pagrįstumą, nes teismai turi vienodai spręsti vienodas bylas. Tačiau pastebėtina, kad teismų praktika formuojama įsiteisėjusiais teismų sprendimais, o minėtas Kauno apygardos teismo 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimas šiuo metu yra apskųstas (informacinės sistemos LITEKO duomenys).

Apeliantas taip pat nurodo, kad skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo – protokolo nebuvimo. Tačiau toks apelianto teiginys paneigiamas byloje esančiu 2010 m. spalio 6 - 20 dienų protokolu (113-123), o ir iš paties apelianto nurodomo Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 26 d. rašto taip pat matyti, kad nagrinėjamoje byloje teismo posėdžio protokolas egzistuoja, tačiau jis buvo surašytas ir pasirašytas nežymiai praleidus įstatymo nustatytą terminą (CPK 170 str. 5 dalis). Be to, iš to paties rašto matyti, kad apeliantui buvo suteikta teisė tiek susipažinti su protokolu, tiek ir pareikšti rašytines pastabas dėl jo, kas neleidžia konstatuoti absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo.

Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, naikinti skundžiamą sprendimą dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo.

Atsakovas 2011 m. gruodžio 29 d. pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą dėl papildomų (naujų) įrodymų (148 – 151 b. l.) prijungimo, tačiau pateiktus naujus įrodymus atsisakytina priimti (CPK 314 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 314 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Kauno apygardos teismo 2010 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsisakyti priimti atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Aeroc“ apeliacinės instancijos teismui pateiktus naujus įrodymus ir juos grąžinti atsakovui.

 

 

 

Teisėjai                                                                       Danutė Gasiūnienė

                                                                     

                                                                      Konstantinas Gurinas

 

                                                                      Marytė Mitkuvienė