LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Aiduko, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Meškai,

nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovei advokatei Stanislavai Jorudienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų A. T. ir V. T. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 25 d. nuosprendžio.

Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 7 d. nuosprendžiu R. M. ir R. M. buvo nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 145 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8, 9 punktais, paskirtų bausmių vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir nebendrauti su A. ir V. T. Priteista iš R. M. ir R. M. solidariai V. T. 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti, A. T. 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 200 Eur išlaidoms už advokato paslaugas apmokėti.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 25 d. nuosprendžiu Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 7 d. nuosprendis panaikintas ir R. M. bei R. M. dėl kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). A. ir V. T. civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti iš dalies, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

R. M. ir R. M. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteisti už tai, kad nuo 2014 m. gegužės 31 d. iki spalio 20 d. (duomenys neskelbtini), veikdami kartu, panaudodami psichinę prievartą, sistemingai baugino A. ir V. T., t. y. 2014 m. gegužės 31 d., apie pietus, tiksliau  nenustatytu laiku, be jokios priežasties kieme iškeikė necenzūriniais žodžiais „kurva, suskiai“ A. ir V. T.; 2014 m. spalio 12 d., apie pietus, tiksliau nenustatytu laiku, R. M. grasino sumušti V. T., bet, V. T. spėjus parbėgti į namus, R. M., stovėdamas prie A. ir V. T. buto lango iš kiemo pusės, grasino visus nužudyti, rodydamas gestais, t. y. ranka perbraukdamas per kaklą; 2014 m. spalio 20 d., apie 18.00 val., A. ir V. T. būnant savo bute, R. M., būdama savo bute už sienos, jų atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius „kurva, suskiai“, grasino, kad jie čia negyvens, kad naktį įlips per jų buto langą ir abu nužudys. Tokiais savo veiksmais, grasindami padaryti pavojingą gyvybei ir sveikatai veiką, panaudodami psichinę prievartą, sistemingai baugino A. ir V. T.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 25 d. nuosprendžiu Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 7 d. nuosprendis panaikintas ir R. M. bei R. M. dėl kaltinimo pagal BK 145 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas.

Kasaciniu skundu nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai A. ir V. T. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 25 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka arba palikti galioti Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 7 d. nuosprendį be pakeitimų.

Kasaciniame skunde nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nes apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK pažeidimus ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Kasatoriai pažymi, kad apie bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka 2015 m. gruodžio 17 d. 13.30 val. pirmosios instancijos teismas juos informavo tinkamai, bet dėl silpnos sveikatos į šį teismo posėdį jie nenuvyko ir nežinojo, kad paskirtu laiku byla nebuvo išnagrinėta. Apie kitą apeliacinės instancijos teismo posėdį, įvykusį 2016 m. sausio 14 d., jiems nebuvo pranešta, nors apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokole ir yra nurodyta, kad nukentėjusiesiems apie teismo posėdžio vietą ir laiką yra pranešta tinkamai. Taigi apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 322 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Kasatorių manymu, išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, kai apie tai jiems, kaip proceso dalyviams, nebuvo pranešta, ir nesuteikus galimybės dalyvauti teismo posėdyje bei pasisakyti dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir nuteistųjų apeliacinių skundų, padarytas esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas.

Kasatoriai taip pat teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 1-5 dalyse įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, nesivadovavo formuojama teismų praktika, pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus, nes, prieš nuosprendyje padarydamas priešingas, nei pirmosios instancijos teismas, išvadas, neatliko įrodymų tyrimo. Neatlikęs įrodymų tyrimo, apeliacinės instancijos teismas išklausė tik subjektyvią nuteistųjų R. M. ir R. M. nuomonę, bet visiškai neišklausė nukentėjusiųjų parodymų, ir, nepatikrinęs įrodymų visumos, padarė neteisingą išvadą, kad R. M. ir R. M. veiksmai prieš nukentėjusiuosius nesukėlė realaus pavojaus ir pagrindo bijoti, dėl to jų veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties. Kasatorių parodymai, jog turi realų pagrindą bijoti R. M. ir R. M. grasinimų, kad jie realiai šiuos grasinimus įvykdys, kad iš gyvenamojo namo, kuriame gyveno su R. M. ir R. M., buvo priversti išsikelti ir likti be savo gyvenamosios vietos dėl M. nusikalstamų veiksmų, nes dėl jų nuolatinių užpuldinėjimų ir grasinimų nebebuvo įmanoma gyventi kasatoriams priklausančioje gyvenamojo namo dalyje, ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu buvo visiškai nuoseklūs. Nors apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje aptarė nukentėjusiųjų parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet jų nedetalizavo, nelygino su kitais bylos įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, kuriuo nuteistuosius išteisino, nuosprendyje pažymėjo, kad kasatoriai nenurodė, jog buvo realus pagrindas bijoti M. ir tikėti, kad jų grasinimai kasatoriams bus įvykdyti, bet nevertino aplinkybės, kad būtent po šių įvykių kasatoriai buvo priversti išsikelti iš jiems priklausančios namo dalies, nes likti gyventi viename name buvo nesaugu. Kasatoriai teigia, kad realiai bijojo ir šiuo metu bijo dėl savo gyvybės ir sveikatos, nes R. M. ir R. M. veiksmai nėra prognozuojami, jie gali padaryti bet ką. Kasatorių manymu, aplinkybė, kad jie realiai nebegali gyventi jiems priklausančioje gyvenamojo namo dalyje, yra ypač svarbi ir daug labiau, nei pasakyti žodžiai, įrodo R. M. ir R. M. nusikalstamų veiksmų prieš nukentėjusiuosius padarymą.

Taip pat apeliacinės instancijos teismas nei atskirai, nei kartu su kitais bylos įrodymais nevertino liudytojų E. B., R. S., R. A., D. T. parodymų, vienareikšmiškai patvirtinusių visas R. M. bei R. M. pareikštų kaltinimų aplinkybes. Šis teismas nurodė, kad liudytojos E. B. ir R. S., tiesiogiai dalyvavusios konfliktuose, mačiusios ir girdėjusios R. M. ir R. M. užsipuolimus ir grasinimus, yra kasatorių giminaitės, bet neatsižvelgė į tai, kad šios liudytojos yra tokios pat ir R. M. giminaitės – E. B. yra R. M. sesuo, o R. S. yra R. M. sesers duktė. Vertindamas šių liudytojų parodymus, teismas padarė išvadą, kad jos nenurodė, jog kasatoriai būtų jautę nerimą ir baimę, bet tokie klausimai liudytojams net nebuvo užduoti, todėl į juos galėjo būti neatsakyta. Neišsiaiškinęs šių aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas padarė tik prielaidą dėl R. M. ir R. M. nekaltumo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neatkreipė dėmesio į išteisintųjų R. M. ir R. M. psichinę sveikatos būklę apibūdinančius duomenis, kad abu jie turi lengvą protinį atlikimą su elgesio sutrikimais, serga silpnaprotyste, su pasikartojančiais nuotaikos sutrikimais. Tačiau tai nesuteikia jiems teisės kasatoriams grasinti nužudymu, susidorojimu, nuolat užpuldinėti, sudaryti tokias sąlygas, kad kasatoriai nebegalėtų gyventi jiems priklausančioje namų valdos dalyje. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje padarė neteisingą išvadą, kad tarp kasatorių ir M. yra kilę nuolatiniai abipusiai nesutarimai, nes kasatoriai niekuo nekenkia R. M. ir R. M., jiems negrasina nei nužudymu, nei turto sunaikinimu, nei kitaip. Priešingai, R. M. iškėlė nepagrįstą civilinę bylą, norėdama iš kasatorės A. T. atimti mamos paliktą turtą, bylos nagrinėjimo metu R. M. ir R. M. sudarė dar sudėtingesnes sąlygas gyventi vienoje namų valdoje, ypač R. M., nuolat rašo pareiškimus policijai apie tariamus kasatorių ir kitų asmenų, net policijos pareigūnų neteisėtus veiksmus, ir nė vienas iš šių skundų nepasitvirtino.

Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad R. M. ir R. M. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 2 dalyje sudėties, nes nėra sistemingumo požymio. Kasatoriai pažymi, kad, vertinant grasinimo realumą, svarbu įvertinti, kaip jį suprato nukentėjusieji, taip pat R. M. bei R. M. siekius ir ketinimus. Abu kasatoriai yra pasiligoję žmonės, jiems nustatytas neįgalumas, A. T. amputuota koja, dėl nuolatinė nervinės įtampos, patiriamo streso nuo R. M. ir R. M. nuolatinio pobūdžio grasinimų nužudyti, papjauti, susidoroti, nuolatinių priekabių kasatoriai nebegali gyventi namuose, be to, tokie išteisintųjų veiksmai nuolat blogina jų sveikatos būklę. Kaltinimai R. M. ir R. M. buvo pareikšti ir jie pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti dėl trijų grasinimų veiksmų, bet jų grasinimai yra nuolatinio, besitęsiančio pobūdžio ir jų yra daug daugiau. Būtent šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nevertino visiškai ir dėl jų nepasisakė.

Kasatorių manymu, pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė BK 145 straipsnio 2 dalį, priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurio naikinti R. M. ir R. M. apeliacinių skundų motyvais nebuvo teisinio pagrindo.

Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų A. ir V. T. kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl nukentėjusiųjų kasacinio skundo

R. M. ir R. M. Tauragės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu buvo nuteisti už tai, kad nuo 2014 m. gegužės 31 d. iki spalio 20 d. (duomenys neskelbtini), veikdami kartu, panaudodami psichinę prievartą, sistemingai baugino A. ir V. T., t. y. 2014 m. gegužės 31 d., apie pietus, tiksliau nenustatytu laiku, be jokios priežasties kieme iškeikė necenzūriniais žodžiais „kurva, suskiai“ A. ir V. T.; 2014 m. spalio 12 d., apie pietus, tiksliau nenustatytu laiku, R. M. grasino sumušti V. T., bet V. T. spėjus parbėgti į namus; R. M., stovėdamas prie A. ir V. T. buto lango iš kiemo pusės, grasino visus nužudyti, rodydamas gestais, ranka perbraukdamas per kaklą; 2014 m. spalio 20 d., apie 18.00 val., A. ir V. T. būnant savo bute, R. M., būdama savo bute už sienos, jų atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius „kurva, suskiai“, grasino, kad jie čia negyvens, kad naktį įlips pro jų buto langą ir abu nužudys. Tokiais savo veiksmais, grasindami padaryti pavojingą gyvybei ir sveikatai veiką, panaudodami psichinę prievartą, jie sistemingai baugino A. ir V. T., t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje.

Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka pagal nuteistųjų apeliacinius skundus, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio nuostatas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai pripažino R. M. ir R. M. kaltais pagal BK 145 straipsnio 2 dalį sistemingai nuolat bauginus nukentėjusiuosius A. T. ir V. T., todėl apkaltinamasis nuosprendis dėl R. M. ir R. M. pripažinimo kaltais pagal BK 145 straipsnio 2 dalį naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis, kuriuo R. M. ir R. M. dėl šio nusikaltimo išteisinami, nes nepadaryta veika, turinti BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nes iš esmės kitaip įvertino byloje surinktus įrodymus, nors įrodymų tyrimo neatliko.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad tiek R. M., tiek R. M. galbūt išsakytos frazės ir gestai nėra pateisinami, tačiau, įvertinus šios konkrečios bylos faktines aplinkybes, tarp bylos šalių susiklosčiusių konfliktinių santykių pobūdį, pokalbių, kurių metu buvo išsakytos tokio pobūdžio frazės, turinį, vertinti tokius R. M. ir R. M. pasisakymus kaip realius, sudarančius pakankamą pagrindą nukentėjusiesiems bijoti, kad jie gali būti realiai įvykdyti, nėra pagrindo, t. y. nėra pagrindo pripažinti, kad R. M. ir R. M. veiksmai – grasinančio turinio pasisakymai ir gestai – atitinka BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Kartu teismas konstatavo, kad įstatymų leidėjas šį nusikaltimą laiko pakankamai rimtu nusikaltimu, kuris kelia realų pavojų žmogaus gyvybei ar sveikatai. Baudžiamoji teisė negali būti naudojama kaip įrankis bet kokių santykių aiškinimuisi. Visuotinai pripažįstamas ultima ratio principas reikalauja taikyti baudžiamąją atsakomybę tik tada, kai visi kiti būdai yra nepakankami teisingumui atkurti.

BK 145 straipsnio 2 dalyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta už dviejų rūšių veikas: 1) žmogaus terorizavimą grasinant susprogdinti, padegti, ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba 2) sistemingą žmogaus bauginimą, naudojant psichinę prievartą. Būtent pastarasis nusikaltimo sudėties požymis buvo inkriminuotas R. M. ir R. M.

Bauginimas – tai grasinimai (psichinė prievarta). Bauginimas gali reikštis grasinimais nužudyti ar sutrikdyti sveikatą, sunaikinti ar sugadinti turtą. Bauginimas – tai tokie veiksmai, kurie sukelia kitam žmogui baimę, nerimą, įtampą, nesaugumo jausmą. Bauginimu gali būti pripažįstami įvairaus pobūdžio veiksmai, kaip antai: įžeidinėjimai, grasinimai, kai kurie chuliganiški veiksmai, kaip antai: gąsdinantys telefono skambučiai, triukšmo kėlimas, siekiant sukelti baimę, nerimą  ir pan.). Baudžiamajai atsakomybei pagal minimą požymį būtinas bauginančių veiksmų sistemingumas. Objektyviai sistemingumas reikalauja bent trijų bauginančio pobūdžio veiksmų, padarytų per tam tikrą, ne labai ilgą laiko tarpą, ir rodančių kaltininko elgesio kryptingumą, o subjektyviai rodo kaltininko siekį įbauginti asmenį. Negali būti vertinami kaip sistemingi keli veiksmai, padaryti per tam tikrą laiko tarpą, kurių nesieja bendras sumanymas. Nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 2 dalyje, požiūriu sistemingumas reikalauja bendro sumanymo įbauginti asmenį. Bauginimo priežastis ir motyvas padarytos veikos vertinimui reikšmės neturi. Konflikto, dėl kurio prasidėjo žmogaus bauginimas, priežastis gali būti siekis užvaldyti turtą, atsikratyti kaimynais siekiant, kad jie išsikeltų gyventi kitur, ir pan.

Teisėjų kolegija laiko, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas tarp M. ir T. susiklosčiusi konfliktą, kaip mažareikšmį, dėl kurio kaltos abi pusės, o M. veikoje neįžvelgdamas nusikaltimo požymių, vienpusiškai vertino bylos aplinkybes ir dėl to padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, ir pats pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas bei netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad konfliktinė situacija tarp M. ir T. šeimų vyksta seniai. Konfliktų priežastis turtiniai santykiai. Tačiau konfliktas konfliktui nelygu. Vienas dalykas, kai yra realus ginčas dėl turtinių santykių, kurie nėra išspręsti ir yra ginčijami, kitas dalykas, kai konfliktas sukeliamas dirbtinai, be realaus pagrindo, siekiant turtinės naudos. Vienas dalykas, kai žmonės konfliktų metu įžeidinėja vienas kitą, kitas dalykas, kai konfliktų metu žmonės ne tik įžeidinėjami, bet išsakomi nevienkartiniai grasinimai, kurie gali būti realūs, padaromi kiti veiksmai, dėl kurių žmonėms gyvenimas greta kitos konfliktuojančios pusės tampa sunkus ar net neįmanomas dėl sukurtos grasinimų ir baimės atmosferos. Fiziniai veiksmai ir žodžiai, kuriais kuriama baimės atmosfera, sukeliama baimė, nervinė įtampa, atimamas gyvenimo džiaugsmas, žmonės priverčiami kreiptis į teisėsaugos institucijas, yra žmogaus terorizavimas. Iš bylos medžiagos matyti, kad M., gyvendami viename name su T., turėdami pretenzijų į namo, kuriame gyveno T. šeima, dalį, įvairiais būdais stengėsi padaryti T. gyvenimą bendrame name nepakeliamą, siekė užvaldyti tą namo dalį, kuriame gyveno T., remdamiesi turimu testamentu, kuris teismo pripažintas negaliojančiu. Savo veika jie pasiekė, kad T., negalėdami gyventi tokiomis sąlygomis, turėjo išsikelti laikinai gyventi į kitas vietas. Apie tai parodo byloje nukentėjusiaisiais pripažinti T. Jų žodžius dėl neįmanomų gyvenimo sąlygų sudarymo patvirtina kitų liudytojų parodymai. Antai, liudytojas R. A., policijos pareigūnas, parodė, kad porą metų dirbo apylinkės inspektoriumi ir jam dažnai teko tirti pareiškimus ir vykti į iškvietimus. Konfliktai tarp T. ir M. vykdavo dažnai, M. nesutardavo su kaimynais. Būdavo nuolatiniai nesutarimai, barniai, triukšmai, kurių iniciatoriai dažniausiai buvo M. Jis apklausdavo dėl konfliktų abi šalis. Pas T. visada durys būdavo užrakintos, radijas visada grodavo labai tyliai. Paklausus, kodėl taip tyliai klauso radijo, A. T. sakydavo, kad sesuo nesupyktų. Pati A. T. kalbėdavo pašnibždomis. Pykčių neapsikentę T. išėjo iš namų. Jis mano, kad T. turėjo pagrindą bijoti, matėsi, kad moteris yra psichologiškai paveikta. Pasak liudytojo, M. kaip žmonės yra konfliktiški. Jie kalbėdavo pakeltu tonu, šauksmais, barniais. Jis pats iš M. yra girdėjęs šauksmų, įvairių žodžių, keiksmų, necenzūrinių žodžių. Liudytojas patvirtino, kad dažnai tirdavo konfliktus, kilusius tarp abiejų šeimų, ir iš jo parodymų matyti, kad nukentėjusieji buvo įbauginti ir psichologiškai paveikti R. ir R. M. elgesio su jais. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino šio liudytojo parodymus, padarydamas išvadą, kad jie nebuvo įbauginti. Tai, kad nukentėjusieji iš R. ir R. M. patyrė psichologinę prievartą, bauginimus patvirtina ir T. kreipimaisi  į teisėsaugos institucijas. Antai, 2014 m. spalio 13 d. ir 2014 m. spalio 20 d. A. T. kreipėsi į policiją su pareiškimu dėl M. grasinimų. Iš 2014 m. spalio 13 d. pareiškimo matyti, kad A. T. pareiškime nurodė 2014 m. spalio 12 d. R. M. žodinį grasinimą susidoroti ir gestu parodė, kad nužudys, perbraukdamas ranka per kaklą. Iš 2014 m. birželio 11 d., 2014 m. rugpjūčio 27 d., 2014 m. spalio 17 d. nutarimų atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą matyti, kad vyko tyrimai dėl konfliktų tarp T. ir M., kurie buvo vertinami kaip privatūs, dėl kurių ikiteisminis tyrimas neatliekamas. Visa tai rodo, kad T. rimtai vertino jiems išsakytus žodžius bei veiksmus prieš juos kaip bauginimą.

T. parodymus patvirtino liudytojos E. B., R. S., kurios yra abiejų pusių giminaitės. Šios liudytojos patvirtina ne tik girdėjusios, kaip R. ir R. M. grasina nukentėjusiesiems žodžiais, mačiusios R. M. parodžius gestą perbraukiant ranka per kaklą, bet ir nukentėjusiųjų atžvilgiu naudotą psichologinę prievartą, naktimis ir rytais kėlus triukšmą, grasinus, leidus garsiai muziką ir pan. Apeliacinės instancijos teismas kaip vieną iš argumentų apylinkės teismo nuosprendžiui panaikinti nurodė, kad garsus muzikos leidimas, triukšmas ir grasinimai nakties metu ir rytais nebuvo inkriminuojami nei R. M., nei R. M., todėl jais remtis nėra pagrindo. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Todėl apeliacinės instancijos teismas be pagrindo nesivadovavo kai kurių liudytojų parodymais, dėl to, pažeidęs BK 20 straipsnio nuostatas, neteisingai išsprendė bylą.  

Kaip argumentus, pateisinančius savo sprendimą, apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad nukentėjusieji jautė nerimą ir baimę, kad jie dėl šių M. veiksmų buvo priversti gydytis ir vartoti vaistus. Tokios išvados neatitinka bylos medžiagos. Nukentėjusieji yra pagyvenę žmonės, silpnos sveikatos, turi neįgalumą ir kiekvienas konfliktas neabejotinai turi įtakos jų psichinei ir fizinei sveikatai.

Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad M. veikoje nėra sistemingumo požymio. Teismas tai argumentavo tuo, kad antrasis įvykis kaltinime nurodytas praėjus daugiau nei keturiems mėnesiams, tai yra gana ilgas laiko tarpas, o BK 145 straipsnio 2 dalies inkriminavimas reikalauja veiksmų sistemingumo, tie veiksmai turi būti atlikti per palyginti trumpą laiką, vėlesni veiksmai turi būti susiję su ankstesniaisiais, o ne atsitiktiniai. Sutiktina su kasatorių argumentais, kad  nors R. M. ir R. M. kaltinimai buvo pareikšti ir jie pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteisti dėl trijų grasinimų veiksmų, bet jų grasinimai buvo nuolatinio, besitęsiančio pobūdžio ir jų yra daug daugiau, negu nurodė teismai, jie tęsėsi be didelių pertraukų. Be to, kaip rodo bylos medžiaga, jie buvo siejami vieningo sumanymo. Pateisindamas savo sprendimą, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad kaltinime dėl 2014 m. spalio 12 d. įvykio nurodyti tik R. M. veiksmai – grasino sumušti V. T. ir nužudyti rodydamas gestais, o R. M. jokie veiksmai neinkriminuoti. Ir atvirkščiai, kaltinime dėl 2014 m. spalio 20 d. įvykio inkriminuoti tik R. M. padaryti veiksmai, R. M. veiksmų nenurodant. Tai rodo, kad nuteistųjų atlikti veiksmai neatitinka bauginimo sistemingumo požymio, kurį būtina nustatyti norint asmenį pripažinti kaltu pagal BK 145 straipsnio 2 dalį. Tačiau, kaip matyti iš nuosprendžio nustatomosios dalies, žmonių bauginimas vyko bendrais veiksmais, esant bendrininkavimo požymiams. Veiksmų bendrumas konstatuotas apylinkės teismo nuosprendyje. Todėl ta aplinkybė, kad kai kuriais atvejais grasinimus išsakė vienas iš kaltinamųjų, neturi reikšmės bendrų kaltininkų veiksmų baudžiamajam teisiniam vertinimui.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. ir R. M. veiksmai parodo, kad jie piktybiškai ignoravo pagarbą asmeniui, elgėsi priešingai visuomenės pripažintoms vertybėms, peržengė taikaus ir mandagaus bendravimo ribas ir byloje nustatytos aplinkybės lėmė išvadą, kad nukentėjusieji turėjo realų pagrindą bijoti R. ir R. M. sistemingų bauginimų, nes R. ir R. M. buvo agresyvūs, nuolat baugindavo tiek žodžiais išsakydami grasinimus, tiek veiksmais parodydami galimą susidorojimą su jais. Tokie R. ir R. M. nuolatiniai veiksmai neabejotinai kėlė nukentėjusiesiems baimę dėl jų sveikatos ir gyvybės, vertė nukentėjusiuosius jaustis nesaugiai, dėl to jie paliko savo namus. Byloje esančių duomenų pakanka išvadai, kad R. M. ir R. M., laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 31 d. iki 2014 m. spalio 20 d. panaudodami psichinę prievartą, sistemingai baugino nukentėjusiuosius A. T. bei V. T. ir padarė nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 2 dalyje. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 25 d. nuosprendį ir palikti galioti  Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 7 d. nuosprendį.

Teisėjai                                                                      Viktoras Aidukas

Dalia Bajerčiūtė

Vytautas Piesliakas