Administracinė byla Nr. A-646-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01888-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Vaidos Urmonaitės - Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. (V. P.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. (V. P.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. rugpjūčio 23 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 17 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas teigė, kad jis nuo 2015 m. liepos 9 d. iki 2016 m. birželio 16 d. buvo kalinamas Šiaulių TI, pažeidžiant įstatymų reikalavimus. Kameros perpildytos, karšto vandens dažniausiai nebūdavo, tualetas smirdėjo, jame nebuvo ventiliacijos, kameroje buvo drėgna, ant sienų pelėsis, apšvietimas prastas, kriauklė surūdijusi, skleidė blogą kvapą, žiemą šalta, dėl užsandarinto lango nebuvo jokios ventiliacijos, grindys betoninės, sunkiai valomos. Kameroje nebuvo kėdžių, todėl tekdavo valgyti stovint. Trumpalaikio sulaikymo kamerose sienos supelėjusios, apšvietimas mažas, trūko oro. Karantino kamerose tik naktinis apšvietimas, stalo ir suolų nebuvo. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad boksikai (trumpalaikio laikymo kameros) buvo maži, juose būdavo daug žmonių, karantino kameros be baldų, mažai šviesos. Kamerose, kuriose sąlygos neatitiko reikalavimų, ant sienų buvo pelėsis, vietoje unitazo – skylė, tualetai neatitverti, drėgna, žiemą šalta. Langai uždaryti, ventiliacijos nebuvo. Dėl to pareiškėjui sutriko sveikata, prasidėjo kojų mėšlungis, košmarai, skaudėjo galvą, pakilo temperatūra.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas Šiaulių TI periodiškai laikytas nuo 2015 m. liepos 9 d. iki 2016 m. birželio 16 d. Kadangi kamerose buvusių asmenų skaičius nepastovus, pareiškėjui periodiškai teko nuo 3,73 kv. m iki 18,7 kv. m ploto. Kiekvienoje kameroje buvo inventorius, numatytas teisės aktuose, valymo inventorius išduodamas pagal suimtųjų prašymus, kameras valyti privalėjo patys suimtieji / nuteistieji. Suimtieji dažnai gadino inventorių. Tualetai atskirti, įrengti pagal higienos normų reikalavimus. Ventiliacija vyko natūraliu būdu. Patikrinimų metu nustatyta, jog kameroje Nr. 81 ir Nr. 76 buvo nežymūs dirbtinio apšvietimo pažeidimai, kameroje Nr. 76 – per žema temperatūra, kameroje Nr. 81 oro judėjimo greitis atitiko reikalavimus, kameroje Nr. 76 santykinė oro drėgmė atitiko reikalavimus. Priėmimo paskirstymo kamerose asmenys uždaromi ne ilgiau kaip 2 valandoms. Patikrinimo metu nustatyta, kad laikino laikymo, paskirstymo kameros išvalytos, išvėdintos.

II.

5. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 4 d. sprendimu pareiškėjo V. P. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas sąlygas apgyvendinimo kamerose ir kitose patalpose buvo pažeista.
6. Teismas pažymėjo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 numatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą. Nustatyta, kad ginčo laikotarpiu ši minimali ploto norma pareiškėjui buvo užtikrinta.
7. Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2016 m. rugpjūčio 30 d. pažymoje
   Nr. 61/04-2028 nurodyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Šiaulių TI direktorių nesikreipė su prašymais ar skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų. Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. rugsėjo 7 d. pažymoje Nr. 62/08-621 nurodyta, kad kameros įrengtos vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. rugsėjo 9 d. įsakyme Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų kūdikių namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ nustatytais reikalavimais. Visose gyvenamosiose kamerose įrengtas sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė,
   1 komplektas patalpai), atitvertas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele, padengtas lengvai valoma danga. Dirbtinis apšvietimas įrengtas pagal higienos normų reikalavimus, tačiau dėl pačių nuteistųjų netinkamo elgesio, gadinant įrenginius, būdavo ir mažesnis. Švarą ir tvarką kameroje turėjo palaikyti patys suimtieji, valymo inventorius jiems išduodamas.
8. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo akte nurodyta, kad laikino laikymo ir paskirstymo kamerose per mažas dirbtinis apšvietimas, kameros išvalytos, išvėdintos, metaliniai paviršiai aprūdiję, tualetai neatitverti. 2016 m. kovo 13 d. patikrinimo akte nurodyta, kad kameroje Nr. 76 dirbtinis apšvietimas per mažas, oro temperatūra per žema, santykinė oro drėgmė atitiko reikalavimus; kameroje Nr. 81 dirbtinis apšvietimas ir oro judėjimo greitis atitiko reikalavimus.
9. Iš asmens sveikatos istorijos matyti, jog aptariamu laikotarpiu pareiškėjas į gydytojus kreipėsi dėl bėrimo, dešinės šlaunies nudegimo, pėdos piršto skausmo, nago įaugimo, lūpų skilinėjimo, akių vokų paburkimo, rėmens graužimo, gerklės skausmo. Pareiškėjas nenurodė, kad šie susirgimai buvo susiję su netinkamomis sąlygomis kamerose.
10. Teismas akcentavo, jog reikalavimas, kad vienam asmeniui tektų ne mažiau nei
    3,6 kv. m ploto, pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistas, bet skundo teiginys dėl kamerų neatitikimo sveikatos ir higienos normoms nebuvo paneigtas, jis iš dalies patvirtintas bylos medžiaga. Tačiau šios kitos sąlygos buvo visiškai nedetalizuotos. Pareiškėjas pats nurodė, jog sąlygos neatitiko reikalavimų tik kamerose Nr. 81, Nr. 76, Nr. 50, Nr. 11, Nr. 34, Nr. 37, Nr. 83, Nr. 89 ir Nr. 95, kuriose pareiškėjas buvo 85 dienas. Buvimas laikino sulaikymo kamerose ir karantino kamerose negalėjo padaryti ilgalaikio poveikio dėl trumpo buvimo jose laiko. Pareiškėjo teiginiai, kad neturtinė žala pasireiškė jo sveikatos sužalojimu, nepatvirtinti jo asmens sveikatos istorija. Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminusiomis, t. y. pažeidusiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nebuvo duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu blogintos bausmės atlikimo sąlygos. Tačiau galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo, atsižvelgė į minėtas aplinkybes, taip pat į tai, jog nenustatyta, kad pareiškėjas visą laiką būtų buvęs laikomas kamerose, neatitikusiose higienos normų reikalavimų (tačiau tai bylos medžiaga nepaneigta, tad šios abejonės vertintos pareiškėjo naudai), pats pareiškėjas nurodė, jog kai kuriose kamerose gyvenimo sąlygos atitiko reikalavimus. Pareiškėjas nedetalizavo jo atžvilgiu padarytų pažeidimų, tad negalima teigti, jog visą laiką visose kamerose buvo pažeidžiamos higienos normos, buvimo Šiaulių TI laikas nebuvo ilgas. Taigi, buvo pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų sąlygų kamerose ir kitose Šiaulių TI patalpose pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija.

III.

11. Pareiškėjas V. P. apeliaciniu skundu (b. l. 111-112) nesutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 4 d. sprendimu, prašo tenkinti jo skundą ir iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, taip pat išreikalauti papildomus įrodymus (duomenis).
12. Pareiškėjas pabrėžia, jog, kalint Šiaulių TI, jis buvo laikytas perpildytose kamerose, todėl jam nepakako vietos judėti, trūko oro, skaudėjo galvą, kildavo konfliktai su kitais kalinčiaisiais, jis tapo irzlus ir nervingas. Šiaulių TI administracija nereagavo į žodinius nusiskundimus. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri turėtų būti atlyginta pinigais.
13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 116-117) prašo jį atmesti.
14. Atsakovo nuomone, apeliacinis skundas neatitinka reikalavimų apeliacinio skundo formai ir turiniui, todėl turėjo būti nustatytas terminas šiems trūkumams pašalinti. Kadangi šie veiksmai nebuvo atlikti, apeliacinis procesas turėtų būti nutrauktas. Apeliacinis skundas iš esmės atitinka tik skundo pirmosios instancijos teismui formą ir turinį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

15. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.
16. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
17. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo
    1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo
    Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo
    Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje
    Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).
18. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Šiaulių TI sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl teisės aktais nustatyto minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui neužtikrinimo yra nepagrįsti (pareiškėjas nereiškė pretenzijų dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai apskaičiuoto jam tekusio gyvenamojo ploto, pareiškėjo prašomi duomenys apie kamerų, kuriose jis laikytas, plotą ir kartu su juo laikytų asmenų skaičių jau buvo pateikti pirmosios instancijos teismui (Šiaulių TI 2016 m. rugsėjo 1 d. pažyma Nr. 60-09-31361, b. l. 7-11), šių duomenų teisingumas nėra ginčijamas), tačiau ne visos kameros, kuriose jis laikytas, visiškai atitiko higienos normų reikalavimus. Kadangi apeliaciniame skunde apsiribota deklaratyvaus pobūdžio argumentais ir bendro pobūdžio teiginiais, nėra pagrindo šias aplinkybes nagrinėti plačiau ar vertinti kitaip, juolab kad pareiškėjas neginčijo pirmosios instancijos teismo nustatytų jo laikymo Šiaulių TI sąlygų. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismo sprendimo pagrindimą įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimo tinkamą susiejimą su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus, kurių faktiniam ir teisiniam vertinimui teismo sprendime nepritaria arba dėl kurių pirmosios instancijos teismas nepasisakė.
19. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildino iš, be kita ko, netinkamo sanitarinių mazgų įrengimo: nebuvo unitazo, ventiliacijos tualete, nebūdavo karšto vandens, tualete paprastai sunkiai nusileisdavo arba nenusileisdavo vanduo, kriauklės buvo surūdijusios, skleidė nemalonų kvapą. Pastebėtina, jog ginčui aktualiu laikotarpiu iki 2015 m. spalio 31 d. galiojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) numatė, kad, be kita ko, tardymo izoliatoriaus kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Tačiau, pagal Higienos normos HN 76:2010 2 punktą, ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte įtvirtinta, jog sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.
20. 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Higienos norma HN 134:2015 neįtvirtina reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui, be kita ko, kad sanitariniame mazge turi būti įrengtas unitazas. Kita vertus, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija)
    3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98). Taigi tai, kad pareiškėjo laikymo metu Šiaulių TI galiojusi Higienos norma HN 134:2015 nenumatė sanitarinio mazgo įrengimui keliamų reikalavimų, neatleidžia Šiaulių TI nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas bei orumas Konvencijos 3 straipsnio atžvilgiu.
21. Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. rugsėjo 7 d. pažymoje Nr. 62/08-621 (b. l. 13-15) nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių TI gyvenamosiose patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga, unitazų nėra įrengta, tik sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema; vienvietėse trumpalaikio laikymo kamerose sanitarinių mazgų nėra, kitose kamerose sanitariniai mazgai įrengti bendroje patalpoje, neatskirti. Teisėjų kolegija nurodo, kad atvejai, kai sanitariniame mazge nėra įrengtas unitazas, yra nesuderinami su Higienos normos HN 76:2010 reikalavimais ir tinkamai neužtikrina asmenų fiziologinių poreikių. Tačiau aplinkybės, jog sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas atskirose patalpose, jame nebuvo įrengta atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema ir pan., nelaikytinos pažeidimu (įstaigos neteisėtais veiksmais), nes tai susiję su patalpų remonto ir rekonstrukcijos darbais. Jokie teisės aktai laisvės atėmimo įstaigos neįpareigoja gyvenamosiose kamerose tiekti šiltą (karštą) vandenį, todėl pareiškėjo nusiskundimai šiuo aspektu taip pat atmetami. Byloje nėra duomenų apie pareiškėjo nusiskundimus tualete sunkiai nusileidžiančiu ar nenusileidžiančiu vandeniu, prasta kriauklių būkle, šios aplinkybės Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu nenustatytos, todėl pareiškėjo pretenzijos šiuo aspektu laikytinos neįrodytomis.
22. Pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl nepakankamų baldų kamerose, t. y. kad nebuvo kėdžių, tekdavo valgyti stovint. Pagal Eksploatavimo taisyklių
    14.6 punktą, kameroje turi būti stalas ir taburetės (suoliukai), šių baldų kiekis ir / ar matmenys nenurodyti. Aprūpinimo normose numatyta, kad tardymo izoliatorių kamerose turi būti stalas
    (1 vnt.), taburetė (1 vnt. vienam asmeniui) arba stalo ilgio suoliukas, šių baldų matmenys nenurodyti. Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. rugsėjo 7 d. pažymoje Nr. 62/08-621 (b. l. 13-19) pažymėta, jog gyvenamosiose kamerose yra: stalas (1 vnt. patalpai); taburetė (vienam asmeniui –
    1 vnt.) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai, tačiau, kadangi įstaigoje gyvenamosios kameros yra siauros, o stalas montuojamas tarp lovų esančioje tuščioje erdvėje, dėl vietos stokos kai kuriose kamerose suoliukų ir/ar taburečių gali būti mažiau. Pastebėtina, kad pareiškėjas konkrečiai nenurodė, ar visose kamerose, kuriose jis laikytas, trūko taburečių (atkreiptinas dėmesys į tai, kad kartais pareiškėjas būdavo laikomas vienas), kuriose konkrečiai kamerose jam teko valgyti stovint. Kita vertus, atsakovas iš esmės pripažino, jog baldų skaičius Šiaulių TI kamerose ne visada siekė reikalaujamą skaičių. Konstatuotina, kad kai kurios kameros, kuriose laikytas pareiškėjas, nebuvo tinkamai aprūpintos baldais.
23. Pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo pretenzijų dėl nepakankamo vėdinimo kamerose žiemą, kai, jo teigimu, langai kamerose yra užsandarinami. Higienos normos HN 76:2010 24 punkte ir Higienos normos HN 134:2015 17 punkte numatyta, jog gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. rugsėjo 7 d. pažymoje Nr. 62/08-621
    (b. l. 13-19) teigiama, kad priėmimo paskirstymo kameros vėdinamos per langus, mechaninės kamerų vėdinimo sistemos nėra. Atsakovas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, kad langai žiemą yra užsandarinami, todėl darytina išvada, kad byloje nėra paneigta, jog tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui nebuvo sudaryti galimybė kamerą vėdinti natūraliu būdu.
24. Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį.
25. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui visą ginčo laikotarpį buvo užtikrinta 3,6 kv. m minimali ploto norma, jam teko nuo 3,73 kv. m iki 18,7 kv. m ploto (įskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamą plotą). Byloje nėra duomenų apie sanitarinio mazgo užimamą plotą kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas. Kitos sąlygos kamerose nevisiškai atitiko teisės aktų reikalavimus (nustatyti neatitikimai higienos normų reikalavimams, neužtikrintas tinkamas kamerų aprūpinimas baldais, tam tikrais laikotarpiais nesudaryta galimybė patalpas vėdinti natūraliu būdu). Iš byloje esančių duomenų (išrašas iš asmens sveikatos istorijos, b. l. 55-84) nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.
26. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas jam neužtikrinant tinkamo sanitarinio mazgo įrengimo (nebuvo unitazo), ne visos kameros, kuriose jis laikytas, visiškai atitiko higienos normų reikalavimus ir aprūpinimo normas. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).
27. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas tvirtino dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo patyręs didelius dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo sveikata (suprastėjo regėjimas) ir kt. Byloje nenustatyta ir pareiškėjas nenurodė, kad jis dėl ginčo laikotarpiu patirtų neigiamų išgyvenimų būtų kreipęsis į psichologą ar kitus sveikatos priežiūros specialistus. Išraše iš asmens sveikatos istorijos nusiskundimai suprastėjusia rega, mėšlungiu, košmarais neužfiksuoti. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjo psichinės sveikatos sutrikimai buvo susiję su tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimu. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl teismui nurodytų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją ar kitas institucijas. Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2016 m. rugpjūčio 30 d. pažymoje Nr. 61/04-2028 (b. l. 12) nurodyta, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Šiaulių TI direktorių su prašymais ar skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.
28. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 17 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, įvertinus Šiaulių TI padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, jo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjui nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų sąlygų kamerose ir kitose Šiaulių TI patalpose pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija nelaikytinas adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui. Atkreipdama dėmesį į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasi teisingumo ir protingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.
29. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialinės ir proceso teisės normas, todėl neteisingai įvertino pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, o pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. P. (V. P.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 4 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui V. P. (V. P.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Arūnas Dirvonas

              Vaida Urmonaitė - Maculevičienė

              Dalia Višinskienė