Administracinė byla Nr. A-1088-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00088-2015-1

                                          Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.2; 1.1.3; 18.5.1; 18.6.2; 18.12; 59.1.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo S. Z. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą dėl administracinio akto panaikinimo, turto perleidimo sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, K. G., V. P., S. Z., R. Z., M. Z., I. Z., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, notarei L. A., notarei B. G..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras, ginantis viešąjį interesą (toliau – pareiškėjas), prašymu atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir Nacionalinė žemės tarnyba, ir NŽT), Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Lietuvos valstybė), K. G., V. P., S. Z. (toliau – ir apeliantas), R. Z., M. Z., I. Z. ( toliau - ir atsakovai), tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai (toliau – ir Aplinkos ministerija), notarei L. A., notarei B. G., kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą ir prašė: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio misterijos 2014 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. 41S-(14.41.3.)-188 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ dalyje, kuria O. G. atkurta nuosavybės teisė į 0,75 ha dydžio žemės sklypo dalį (vertė 878 Lt), esančią 1,9171 ha dydžio vandens ūkio paskirties žemės sklype Nr. 1002-1, naudojimo būdas – ūkinei veiklai naudojami vandens telkiniai, esančiame (duomenys neskelbtini) (1.1. punktas) ir į 0,8170 ha dydžio žemės sklypo dalį (vertė 903 Lt), esančią 3,5930 ha dydžio vandens ūkio paskirties žemės sklype Nr. 1002-3, naudojimo būdas – ūkinei veiklai naudojami vandens telkiniai, esančiame (duomenys neskelbtini) (1.3. punktas) (toliau – ir Sprendimas); 2) pripažinti negaliojančiu 2014 m. liepos 25 d. Ignalinos rajono 1-ojo notarų biuro notarės L. A. išduotą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą (registro Nr. 3019) dalyje, kuria K. G. paveldėjo O. G. turtą: žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), vandens ūkio paskirties, ūkinei veiklai naudojami vandens telkiniai ir žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), vandens ūkio paskirties, ūkinei veiklai naudojami vandens telkiniai (toliau - ir paveld4jimo teis4s liudijimas); 3) pripažinti negaliojančiomis dalyje 2014 m. rugpjūčio 4 d. Utenos rajono 2-ojo notarų biuro notarės B. G. patvirtintą nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį (registro Nr. 2988), 2014 m. spalio 6 d. susitarimą pakeisti sutartį (registro Nr. 3667), pasirašytą K. G. įgalioto atstovo V. P., kuria I. Z. ir M. Z. įsigijo asmenine nuosavybe, o S. Z. bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe, po 2500/19171 dalis vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini)  ir po 8170/107790 dalis vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau - ir pirkimo-pardavimo sutartis); 4) taikyti restituciją natūra, įpareigojant:

4.1. Atsakovus I. Z., M. Z. ir S. Z. su R. Z. grąžinti valstybei:

4.1.1. po 2500/19171 dalis vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini);

4.1.2. po 8170/107790 dalis vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).

4.2. Valstybę atlyginti atsakovams I. Z., M. Z. ir S. Z. su R. Z. vandens ūkio paskirties žemės sklypų įsigijimo išlaidas – 964,45 Eur.

Pareiškėjas prašyme ir teismo posėdžiuose paaiškino, kad 2015 m. kovo 4 d. Panevėžio apygardos prokuratūra (toliau – ir Prokuratūra) gavo Aplinkos ministerijos 2015 m. kovo 3 d. pareiškimą, kuriuo buvo prašoma kreiptis į teismą dėl Nacionalinės žemės tarnybos administracinių aktų panaikinimo ir teisinių pasekmių pripažinimo neteisėtomis. Kadangi Aplinkos ministerijos pateiktų duomenų parengti prašymą teismui nepakako, siekdamas surinkti  prašymo teismui parengimui  būtinus duomenis, nedelsdamas kreipėsi į NŽT Utenos skyrių, VĮ Registrų centrą  dėl duomenų pateikimo. 2015 m. kovo 20 d. buvo gauti būtini duomenys, o prašymas teismui pateiktas 2015m. balandžio 8 d., todėl pareiškėjas manė, kad terminas prašymui paduoti nebuvo praleistas.

Pareiškėjas nurodė, kad NŽT Ignalinos skyriaus 2010 m. spalio 21 d. išvadoje Nr. Ž39-18-15 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ buvo patvirtinta O. G. teisė atkurti nuosavybės teisę į 1,37 ha vandens telkinį, priskirtą valstybės išperkamam vandens telkiniui. Ignalinos skyrius išvadą persiuntė NŽT Utenos skyriui. 2010 m. lapkričio 11 d. Ignalinos rajono 1-ojo notarų biuro notarė L. A. išdavė liudijimą, kad O. G., mirusios 2010 m. vasario 2 d., įpėdinis yra jos sūnus K. G.. 2011 m. lapkričio 11 d. Ignalinos raj. 2-jo notarų biuro notarė D. Š. patvirtino K. G. įgaliojimą D. Š. ir D. Š. perįgaliojimą V. P. tvarkyti dokumentus dėl nuosavybės teisės atstatymo į vandens telkinį ir atlikti kitus įgaliojime aptartus veiksmus. NŽT Utenos skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr.41VĮ-(14.41.2.)-1667 buvo patvirtintas Utenos rajono Vyžuonų seniūnijos Vyžuonų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuris 2014 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. 41VĮ-(14.41.2.)-592 patikslintas ir kuriuo suprojektuotas bendro 1,1917 ha ploto sklypas, projektinis Nr.3/1002-1, numatant O. G. nuosavybėn perduoti – 0,75 ha sklypo dalį, ir bendro 3,5930 ha ploto sklypas, projektinis Nr.6/1002-3, numatant O. G. nuosavybėn perduoti – 0,8170 ha sklypo dalį. Sklypų paskirtis - vandens ūkio, naudojimo būdas - ūkinei veiklai naudojami vandens telkiniai. Žemės sklypų paženklinimą atliko ir riboženklių vietas pažymėjo matininkas S. Z.. NŽT Utenos skyrius patvirtino sklypų kadastro duomenis, sklypai buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Nacionalinė žemės tarnyba 2014 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. 41S-(14.41.3.)-188 atkūrė O. G. nuosavybės teisę, be kita ko, į 0,75 ha žemės sklypo dalį, esančią 1,9171 ha vandens ūkio paskirties žemės sklype Nr.1002-1 (duomenys neskelbtini) ir į 8170 ha žemės sklypo dalį, esančią 3,5930 ha vandens ūkio paskirties sklype Nr. 1002-3, esančiame (duomenys neskelbtini) Paminėtus žemės sklypus pagal 2014 m. liepos 25 d. Ignalinos raj. I-ojo notarų biuro notarės L. A. išduotą paveldėjimo pagal įstatymą liudijimą, registro Nr. 3019, paveldėjo K. G., kuris veikdamas per įgaliotinį V. P., minėtus vandens ūkio paskirties žemės sklypus 2014 m. rugpjūčio 4 d. Utenos rajono 2-ojo notarų biuro notarės B. G. patvirtinta nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartimi, registro Nr. 2988, pakeista 2014 m. spalio 6 d. susitarimu, pardavė I. Z., M. Z. asmeninėn nuosavybėn ir S. Z. bendrojon jungtinėn nuosavybėn po 2500/19171 dalių vandens ūkio paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir po 8170/107790 dalių vandens ūkio paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjas nurodė, kad paveldėjimo liudijime ir nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartyje buvo neteisingai nurodytos nekilnojamojo turto dalys. Remdamasis Aplinkos apsaugos agentūros pateiktais duomenis, pareiškėjas nurodė, jog vandens ūkio paskirties žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra (duomenys neskelbtini) ežeras, įregistruotas Lietuvos Respublikos upių ežerų ir tvenkinių kadastre, identifikavimo kodas 12231262, o vandens ūkio paskirties sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), yra ežeras (duomenys neskelbtini), taip pat įregistruotas minėtame registre, kurio identifikavimo kodas 12231262. Pareiškėjas prašyme ir teismo posėdyje paaiškino, kad minėti ežerai iki 1940 metų priklausė Lietuvos valstybei bei kad šią aplinkybę patvirtino byloje surinkti archyviniai dokumentai. Pareiškėjas, remdamasis išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, teigė, kad Nacionalinės žemės tarnyba, priimdama Sprendimą, kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės į vandens telkinius: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ežerus, atitinkančius Lietuvos Respublikos vandens įstatymo (toliau – ir Vandens įstatymas) 4 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytą kriterijų, t. y. iki 1940 m. nuosavybės teise priklausiusius valstybei, buvo pažeistos Lietuvos  Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 47 straipsnyje, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 6 straipsnyje, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte, Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies 9 punkte įtvirtintos imperatyvios nuostatos. Kadangi skundžiamas sprendimas pažeidė aukščiau išdėstytas imperatyvias įstatymų nuostatas ir juo vandens telkiniai, buvo perduoti privačion nuosavybėn, pareiškėjas teigė, kad turi būti ginamas viešasis interesas ir ginčijamas Sprendimas naikinamas, o paveldėjimo teisės liudijimas ir pirkimo-pardavimo sutartis pripažįstami niekiniais ir negaliojančiais, taikant restituciją, įpareigojant ginčo vandens ūkio paskirties žemės sklypus įgijusius atsakovus juos grąžinti valstybei, o valstybę įpareigoti jiems sumokėti sklypų įsigijimo išlaidas arba vidutinę rinkos vertę atitinkančias pinigines sumas. Pareiškėjas prašyme ginčijo sandorius ir tuo pagrindu, kad juose neteisingai įrašytos įgyjamų vandens ūkio paskirties sklypų dalys. 

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepimu į prašymą su prašymu nesutiko. Tačiau 2015 m. gruodžio 29 d. Panevėžio apygardos administraciniame teisme gautame bendrame atsiliepime, atstovaudamas ne tik save, bet ir Lietuvos valstybę, Nacionalinė žemės tarnyba pripažino pareiškėjo prašymo pagrįstumą ir prašė jį tenkinti, o šių atsakovų atstovas teismo posėdžiuose palaikė pasikeitusią atsakovų poziciją dėl prašymo. Atsakovų atstovas teigė, kad (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ežerai, kurių dalimi yra atsakovams Z. atitekę vandens ūkio paskirties ginčo sklypai, iki 1940 metų priklausė valstybei, todėl nuosavybės teisių į vandens telkinį, kuris atitinka Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytą kriterijų, t. y. iki 1940 m. nuosavybės teise priklausė valstybei, atkūrimu buvo pažeistos Konstitucijos 47 straipsnio, Žemės įstatymo 6 straipsnio, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 14 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 9 punkto nuostatos. Vadovaudamasis nurodytais motyvais, atsakovų atstovas prašė pareiškėjo prašymą tenkinti. Išreikšdamas Lietuvos valstybės, kurią atstovauja Nacionalinė žemės tarnyba, poziciją, atstovas paaiškino, jog sutinka grąžinti atsakovams Z. iš jų paimamų žemės sklypų vidutinę rinkos vertę, o taip pat neprieštarauja, kad atsakovams būtų priteistos šio turto įsigijimo išlaidos.

Atsakovai I. Z., jo atstovė advokatė I. M., S. Z., jo atstovė advokatė D. P., R. Z., M. Z. su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimuose į prašymą ir teismo posėdžiuose savo nesutikimą grindė aplinkybėmis, susijusiomis su termino prokurorui kreiptis į teismą su prašymu dėl viešojo intereso gynimo praleidimu; teisės aktuose įtvirtinta sąžiningo įgijėjo teisių apsauga, pasigesdami procedūrų, kuriomis remiantis būtų galima pripažinti ginčo ežerų priklausymą valstybei iki 1940 metų, aiškumo; nepripažindami, kad ežerai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) buvo nusavinti žemės reformos vykdymo metu bei kad jie iki 1940 metų buvo valstybės nuosavybė, tokiu būdu neigdami paminėtų ežerų priskyrimo valstybinės reikšmės vandens telkiniams kriterijaus buvimą, teigdami, jog vienintelis apribojimas, kuris draudžia atkurti nuosavybės teises į lygiavertį vandens telkinį, yra šio telkinio įrašymas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą bei pažymėdami, kad ginčo ežerai į šį sąrašą nebuvo ir nėra įtraukti, reikšdami abejones kad ežerai, į kurių dalis buvo atkurtos nuosavybės teisės bei kurių dalys buvo perleistos atsakovams, yra tie patys ežerai, kurie nurodyti archyviniuose dokumentuose, tvirtindami, kad ežero pavadinimu (duomenys neskelbtini) Utenos apskrityje iš viso nėra, o atsakovų įsigytas sklypas patenka ne į (duomenys neskelbtini) ežerą, bet į kitą vandens telkinį, kuris neturi pavadinimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija atsiliepimu ir jo atstovė teismo posėdyje prašė pareiškėjo prašymą tenkinti. Aplinkos ministerija ir jos atstovė nurodė, kad ginčo ežerų priskyrimas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams pagal vieną iš Vandens įstatyme nustatytų kriterijų yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad minėti ežerai yra valstybinės reikšmės paviršinis vandens telkinys ir išimtinė valstybės nuosavybė. Teigė, jog atstovė patvirtino tai, kad į Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastrą įrašyti (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ežerai, esantys Utenos rajono savivaldybėje, yra vieninteliai ežerai tokiais pavadinimais, o iš Aplinkos apsaugos agentūros gautais duomenimis dėl ežerų pavadinimų, ežero (duomenys neskelbtini) ploto sumažėjimo, įrodyta, kad ginčo ežerai yra tie patys ežerai, kurie Lietuvos valstybinio archyvo išduotuose dokumentuose yra įvardijami kaip valstybiniai ežerai. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad ginčijamas Sprendimas, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės paviršinius vandens telkinius privatiems asmenims, yra neteisėtas, todėl turi būti panaikintas, taip pat turi būti panaikintos visos šio Sprendimo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės, t. y. negaliojančiais turėtų būti pripažinti sandoriai, kuriais buvo perleisti vandens ūkio paskirties žemės sklypai. Taip pat trečiojo suinteresuoto asmens atstovė raštu pateikė prašymą atlyginti dėl vykimo į teismo posėdžius patirtas išlaidas.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 6 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies. Panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio misterijos 2014 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. 41S-(14.41.3.)-188 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ dalyje, kuria O. G. atkurta nuosavybės teisė į 0,75 ha dydžio žemės sklypo dalį, esančią 1,9171 ha dydžio vandens ūkio paskirties žemės sklype Nr. 1002-1, naudojimo būdas – ūkinei veiklai naudojami vandens telkiniai, esančiame (duomenys neskelbtini) (1.1. punktas) ir į 0,8170 ha dydžio žemės sklypo dalį, esančią 3,5930 ha dydžio vandens ūkio paskirties žemės sklype Nr. 1002-3, naudojimo būdas – ūkinei veiklai naudojami vandens telkiniai, esančiame (duomenys neskelbtini) (1.3. punktas). Pripažino negaliojančiu 2014 m. liepos 25 d. Ignalinos rajono 1-ojo notarų biuro notarės L. A. išduotą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą (registro Nr. 3019) dalyje, kuria K. G. paveldėjo O. G. turtą: žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), vandens ūkio paskirties, ūkinei veiklai naudojami vandens telkiniai ir žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), vandens ūkio paskirties, ūkinei veiklai naudojami vandens telkiniai. Pripažino negaliojančiomis dalyje 2014 m. rugpjūčio 4 d. Utenos rajono 2-ojo notarų biuro notarės B. G. patvirtintą nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį (registro Nr. 2988), 2014 m. spalio 6 d. susitarimą pakeisti sutartį (registro Nr. 3667), pasirašytą K. G. įgalioto atstovo V. P., kuria I. Z. ir M. Z. įsigijo asmenine nuosavybe, o S. Z. bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe, po 2500/19171 dalis vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) ir po 8170/107790 dalis vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Taikė restituciją: įpareigojo I. Z., M. Z. ir S. Z. bendrai su R. Z. grąžinti valstybei  po 2500/19171 dalis vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) ir po 8170/107790 dalis vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės Žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos: I. Z. ir M. Z. kiekvienam po 1061,94 Eur; S. Z. ir R. Z. solidariai 1061,94 Eur. Kitoje dalyje prašymą atmetė. Priteisė Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai 91,32 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu atlyginimą iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos.

Teismas nustatė, kad 2010 m. spalio 21 d. NŽT Ignalinos žemėtvarkos skyriaus vedėjas patvirtino išvadą Nr. Ž39-18-15 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ (toliau – ir išvada) pagal O. G. (mirusios 2010 m. vasario 12 d.) pateiktus dokumentus apie tai, kad buvę savininkai V., A., J. G., U. J., M. Ž. valdė nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) 11,29 ha žemės, 4,00 ha miško, 13,65 ha vandens telkinį. Išvada patvirtino O. G. teisę atkurti nuosavybės teises į 1,37 ha vandens telkinį (bendros vertės 1781 Lt), kuris priskirtas valstybės išperkamam vandens telkiniui (1.2 punktas). Teismas nustatė, jog ginčo dėl šios aplinkybės nėra.

Išvada buvo persiųsta Utenos žemėtvarkos skyriui. 2010 m. lapkričio 11 d. Ignalinos rajono 1-ojo notarų biuro notarė L. A. išdavė liudijimą, kad O. G., mirusios 2010 m. vasario 12 d., įpėdinis pagal testamentą yra jos sūnus K. G.. 2011 m. lapkričio 11 d. Ignalinos raj. 2-jo notarų biuro notarė D. Š. patvirtino K. G. įgaliojimą D. Š. ir D. Š. perįgaliojimą V. P. tvarkyti dokumentus dėl nuosavybės teisės atkūrimo ir atlikti kitus įgaliojime aptartus veiksmus.

NŽT Utenos skyriaus vedėjas 2013 m. vasario 28 d. įsakymu Nr.41VĮ-(14.41.2)-211 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo Vyžuonų kadastro vietovėje Vyžuonų seniūnijoje Utenos rajone“ patvirtino žemės reformos projektui rengti teritorijos ribas, nustatytų laisvos žemės fondo žemės plotų žiniaraštį. Į „(duomenys neskelbtini)“ žiniaraštį, kadastro vietovės bloko Nr. (duomenys neskelbtini), sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) įrašyta 0,75 ha Ežero dalis ir kadastro vietovės bloko Nr. (duomenys neskelbtini), sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) įrašytas 3,00 ha ežeras (duomenys neskelbtini). NŽT Utenos skyriaus vedėjas 2013 m. kovo 22 d. įsakymu Nr. 41VĮ-(14.41.2.)-403 patvirtino pretendentų, pageidaujančių susigrąžinti, gauti nuosavybėn neatlygintinai žemę, mišką ir vandens telkinius Vyžuonų kadastro vietovėje sąrašą, kuriame O. G. buvo priskirta 9 eiliškumo grupei.

2013 m. balandžio 15 d. Utenos r. Vyžuonų sen. Vyžuonų kadastro vietovės teritorijoje rengiamo žemės reformos žemėtvarkos projekto svarstymo su 9 eilės pretendentais protokole Nr.41PRT-(14.41.6.)-8 užfiksuota, jog O. G. įpėdinį atstovaujantis asmuo V. P. pasirinko tris laisvos žemės sklypus, tarp jų: dalį ežero (duomenys neskelbtini) (LŽVŽ sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) – 0,75 ha ploto, suteikiant projektinį Nr.1002-1(duomenys neskelbtini)) ir dalį ežero (duomenys neskelbtini) (LŽFŽ sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), 0,86 ha ploto, suteikiant projektinį Nr. (duomenys neskelbtini)). Šie O. G. projektuojami sklypai buvo įrašyti žiniaraštyje Nr. (duomenys neskelbtini) (II t., b.l. 71-78). NŽT Utenos skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr.41VĮ-(14.41.2.)-1667 buvo patvirtintas Utenos rajono Vyžuonų seniūnijos Vyžuonų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas. Pagal pretendentų, kuriems suprojektuoti sklypai, sąrašo eil. Nr. 9, O. G. buvo suprojektuoti 0,75 ha ir 0,86 ha ploto žemės sklypai. Šių sklypų paskirtis – vandens ūkio, naudojimo būdas – ūkinei veiklai naudojami vandens telkiniai, XXVIII – vandens telkiniai. Žemės sklypų paženklinimą atliko matininkas S. Z.. 2014 m. balandžio 11 d. matininkas S. Z. parengė žemės sklypų planus ir jų kadastro dokumentų bylas. 2014 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. 41VĮ-(14.41.2.)-592 „Dėl NŽT Utenos skyriaus vedėjo 2013 m. rugsėjo 26 d. Įsakymo Nr.41VĮ-(14.41.2.)-1667 “Dėl Utenos rajono Vyžuonų seniūnijos Vyžuonų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo pakeitimo“ buvo patikslintas žemės sklypo projektinis Nr. (duomenys neskelbtini) plotas, nustatant bendrą sklypo plotą – 1,19171 ha, perduotino nuosavybėn sklypo plotą – 0,75 ha ir žemės sklypo projektinis Nr. (duomenys neskelbtini), nustatant bendrą jo plotą - 3,5930 ha, perduotino nuosavybėn sklypo plotą – 0,8170 ha. 2014 m. birželio 4 d. sprendimais Nr.41SK-(14.41.110)-583 ir Nr.41SK-(14.41.110)-584 NŽT Utenos skyrius patvirtino sklypų kadastro duomenis. Sklypai buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre: sklypui, projektinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), sklypui, projektinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini).

Teismas nustatė, kad Nacionalinė žemės tarnyba 2014 m. birželio 26 d. sprendimu Nr. 41S-(14.41.3.)-188 atkūrė O. G. nuosavybės teisę, be kita ko, į 0,75 ha žemės sklypo dalį, esančią 1,9171 ha vandens ūkio paskirties žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini), ir į 0,8170 ha žemės sklypo dalį, esančią 3,5930 ha vandens ūkio paskirties sklype Nr. (duomenys neskelbtini).

Šiuos žemės sklypus pagal 2014 m. liepos 25 d. Ignalinos raj. I-ojo notarų biuro notarės L. A. išduotą paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą, registro Nr. 3019, paveldėjo K. G.. D. Š. perįgaliotas veikti K. G. vardu V. P., 2014 m. rugpjūčio 4 d. sudarė minėtų vandens ūkio paskirties žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį, kurią patvirtino Utenos rajono 2-ojo notarų biuro notarė B. G., registro Nr. (duomenys neskelbtini). Ši nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartis buvo pakeista 2014 m. spalio 6 d. susitarimu, patvirtintu Utenos rajono 2-ojo notarų biuro notarės B. G., registro Nr. (duomenys neskelbtini).

Minėtais sandoriais K. G. per įgaliotą asmenį V. P., pardavė: I. Z. asmeninėn nuosavybėn: 2500/19171 dalių vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir 8170/107790 dalių vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); M. Z. asmeninėn nuosavybėn: 2500/19171 dalių vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir 8170/107790 dalių vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); S. Z. bendrojon jungtinėn nuosavybėn su R. Z.: 2500/19171 dalių vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir 8170/107790 dalių vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) Atsakovų nuosavybės teisės į įsigytus vandens ūkio paskirties žemės sklypus įregistruotos Nekilnojamojo turto registre.

Teismas nustatė, kad Aplinkos apsaugos ministerijos prašymas ginti viešąjį interesą, kreipiantis į teismą dėl panaikinimo Nacionalinės žemės tarnybos sprendimų, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės vidaus vandenis, tarp jų ir į sklypus Utenos rajone unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), Panevėžio apygardos prokuratūroje buvo gautas 2015 m. kovo 4 d. Kaip nustatė iš prie kreipimosi pridėtų dokumentų: 2015 m.vasario 26 d. rašto Nr.(3.8)-A4-1913 ir šio rašto priedų, kurie buvo pateikti pareiškėjui, juose buvo duomenys apie 6 ežerų, tarp jų, ginčui aktualių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ežerų, kadastro duomenys, Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapio ištraukos ir NŽT Zarasų, Rokiškio, Utenos skyrių raštai. Sudėjus visų paminėtų priedų lapų skaičių, teismas nustatė, kad jis atitinka Aplinkos apsaugos agentūros rašto priedų skaičių, todėl sprendė, kad atsakovų keltos dvejonės dėl dokumentų pateiktų pareiškėjui, buvo nepagrįstos. Teismas darė išvadą, kad iš minėto Aplinkos apsaugos agentūros rašto ir jo priedų nebuvo galima nustatyti, kokiais, kada priimtais sprendimais ir kam buvo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės vidaus vandenis: ežerus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini).

Iš 2015 m. kovo 20 d. Panevėžio prokuratūroje, atsakant į 2015 m. kovo 5 d. raštą Nr.6-S-6634, gauto NŽT Utenos skyriaus rašto Nr.41SD-(14.41.7.)-853, teismas nustatė, kad Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo gynimo skyrius į NŽT Utenos skyrių, prašydamas pateikti būtinus dokumentus, tiriant 2015 m. kovo 3 d. Aplinkos ministerijos pareiškimą, kreipėsi nedelsdamas, tai yra 2015 m. kovo 5 d. raštu. Kadangi, tik 2015 m. kovo 20 d. kartu su NŽT Utenos skyriaus atsakymu į šį kreipimąsi Prokuratūra gavo prašymui kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo parengti būtinus duomenis ir dokumentus: Nacionalinės žemės tarnybos 2014 m. birželio 26 d. sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo O. G. į vandens ūkio paskirties žemės sklypus ir kitų dokumentų kopijas, iš viso 41 lapą, o kitus kreipimuisi į teismą būtinus archyvinius duomenis apie (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ežerus iš NŽT Utenos skyriaus pareiškėjas gavo 2015 m. balandžio 2 d. Taip pat, teismas nustatė, kad 2015 m. kovo 5 d. raštu Prokuratūra kreipėsi ir į Valstybės įmonės registrų centro Utenos filialą. Ši institucija ginčo sklypų kadastro ir registro dokumentų kopijas Prokuratūrai pateikė 2015 m. kovo 12 d. Panevėžio apygardos prokuratūros prašymas teismui buvo paduotas 2015 m. balandžio 10 d. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje vieno mėnesio terminas dėl Nacionalinės žemės tarnybos sprendimo atkurti nuosavybės teises O. G. į valstybinės reikšmės vidaus vandenis panaikinimo, per kurį prokuroras gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą, skaičiuotinas ne anksčiau, kaip nuo to momento, kai prokuroras pagal operatyviai pateiktą pareikalavimą 2015 m. kovo 12 – 20 dienomis gavęs aukščiau paminėtus prašymui teismui parengti ir paduoti būtinus duomenis, sužinojo apie konkretaus viešąjį interesą pažeidžiančio 2014 m. birželio 26 d. Nacionalinės žemės tarnybos sprendimo Nr.4.1S-(14.41.3.)-188 dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje O. G. priėmimą ir surinko pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą, kad galėtų dėl viešo intereso gynimo kreiptis į teismą. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas, gindamas viešąjį interesą, prašymu dėl neteisėtų administracinių aktų panaikinimo į administracinį teismą kreipėsi nepraleidęs įstatymo nustatyto termino, tai yra, ne vėliau kaip per mėnesį nuo būtinų tokiam kreipimuisi duomenų surinkimo.

Teismas nustatė, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo pateiktos dokumentų kopijos (toliau – ir dokumentai) yra įvairaus pobūdžio, kai kurie iš jų buvo be datų, kai kurie nepilni. Teismas pasisakė, kad kaip nepatikimais nesivadovaus tais dokumentais, iš kurių negalima nustatyti, kieno ir kada jie yra sudaryti. Atitinkamai teismas nustatė, kad visus rekvizitus turinčiuose dokumentuose duomenų apie tai, kad ginčo ežerai ((duomenys neskelbtini) ežeras ir (duomenys neskelbtini) ežeras) nuosavybės teise priklausė T. M., nebuvo.

Teismas iš Kauno notarinio archyvo Utenos apskrities 1922 metams pripažinimo aktų knygos 1922 m. kovo 6 d. pasidalinimo akto pirmykščio išrašo nuorašo nustatė, kad po E. M. mirties, be kito turto, visus jo nuosavybėje Utenos apskrityje buvusius ežerų ir upių vandenis, turinčius apie 651 ha bendro ploto, paveldėjo ne T. M., bet E. M. dukterys M. ir E. M.. Iš Utenos nuovados taikos teisėjo 1924 m. gegužės 13 d. rašto Nr.1114 Utenos notarui nustatė, kad M. ir E. M. paveldėjimo būdu tekusiems vandenims, kaip ir kitam turtui, už skolas buvo uždėtas draudimas. Utenos apskrities Vyžonų valsčiaus Sprakšių kaimo žemės išskirstymo vienkiemiais 1926 m. plane, patvirtintame 1927 m. gegužės 3 d., įbraižytas ežeras (duomenys neskelbtini), sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), o nurodyto plano eksplikacijoje eil. Nr. (duomenys neskelbtini) įrašyta, kad ežeras (duomenys neskelbtini), sklypo N. (duomenys neskelbtini), yra valdžios žinioje, remiantis Vyresniojo notaro pažymėjimu 97N3hd.

Utenos apskrities žemės rūšiavimo komisijos Vyriausiajai žemės rūšiavimo komisijai 1930 m. gegužės 28 d. raštu Nr. 142 pateiktoje Utenos apskrities Vyžuonų valsčiaus Melaikių seniūnijos mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašo ištraukoje nurodyta, kad ežerų : (duomenys neskelbtini) – I (2 ha ploto), (duomenys neskelbtini) – II (1 ha ploto) ir (duomenys neskelbtini) – III (0,5 ha ploto) savininkas yra Utenos miškų urėdija. Utenos miškų urėdijos 1937 m.vasario 25 d. valstybinių ežerų sąraše, sudarytame Utenos miškų urėdo, remiantis Miškų departamento 1937 m. vasario 25 d. raštu Nr. 4047, kaip valstybiniai vandenys įrašyti ežerai: (duomenys neskelbtini) – I (2 ha ploto) ir (duomenys neskelbtini) – II (1 ha ploto), esantys eiguvoje (duomenys neskelbtini), prižiūrimi eigulio A. R.; (duomenys neskelbtini) (5ha ploto), esantis eiguvoje (duomenys neskelbtini), prižiūrimas eigulio K. D.. Utenos apskrities Vyžuonų valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo bendrai valdomo sklypo Nr. 29 padalinimo 1936 m. plane, patvirtintame 1937 m. balandžio 7 d., kaip gretima besiribojanti žemė, pažymėta kraštine C ir D, nurodytas ežeras (duomenys neskelbtini), skl. Nr. (duomenys neskelbtini), esantis valstybės nuosavybėje.

Teismas įvertinęs byloje surinktus duomenis juos chronologine tvarka, sprendė, kad Utenos apskrityje ežerai turintys pavadinimus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) iki 1940 metų buvo valstybės nuosavybėje ir Utenos miškų urėdijos žinioje. Valstybė, būdama šių ežerų savininke, per savo institucijas, rūpinosi jai priklausančiu turtu ir jį prižiūrėjo, pavesdama savo institucijoms šį turtą apskaityti (sudaryti valstybinių vandenų sąrašą), priskirdama turto priežiūrą miškų urėdijai, o šioji – eiguliams ir pan. Aukščiau paminėti Lietuvos Respublikos nuosavybės teisę į ginčo ežerus patvirtinantys Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentai pripažįstami nuosavybės teisę patvirtinančiais dokumentais ir pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės  1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 (su vėlesnėmis redakcijomis) nuostatas.

Teismas atsakovų poziciją, kur jie rėmėsi Lietuvos TSR žemės ūkio ministerijos archyviniame fonde, valstybinio žemės fondo suvestinių žinių byloje esančio Utenos apskrities Žemės ūkio komisijos 1940 m. spalio 25 d. nutarimu, teigdami, kad tai yra vėliausiai išduotas dokumentas, susijęs su ginčo ežerų valdymu nuosavybės teisėmis, atmetė pasisakydamas, kad minėtas dokumentas buvo sudarytas jau Lietuvos TSR institucijų, vykdančių Lietuvos TSR teisės aktus, tarp jų, žemės nacionalizacijos ir kitus, todėl vertino, kad juo nebuvo sprendžiamas nei privačių ežerų nusavinimas pagal iki 1940 metų veikusius Lietuvos Respublikos įstatymus, kaip ir nebuvo sprendžiama būtent dėl Lietuvos Respublikos nuosavybės teisės į ežerus. Taip pat, teismas atkreipė dėmesį, kad minimame dokumente nebuvo jokių duomenų apie ginčo ežerus.

Teismas pažymėjo, kad 1920 m. rugpjūčio 11 d. Lietuvos Steigiamasis Seimas priėmė Žemės reformos įvedamąjį įstatymą miškams, pelkėms, vandenims ir privilegijuotai įgytoms žemėms nusavinti, kuris buvo paskelbtas Vyriausybės žiniose 1920 m. rugsėjo 18 d. Nr.45-454 (žr.,: Lietuvos valstybės teisės aktai (1918.II.16-1940.VI.15), Vilnius – 1996). Šio įstatymo 1 paragrafu buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos naudai nusavinama privatiems asmenims priklausantieji: a) miškai ir kirtimai, jei jie didesni negu 25 deš.; b) pelkės ir durpynai; c) atvirieji, neišdžiūstantys vandenys su upių srovės vieta ir ežerai; d) žemės gelmių turtai ir mineralinių vandenų šaltiniai ir jų eksploatacijai reikalingas žemės paviršiaus plotas. Šio paragrafo pastaboje numatyta, kad nurodytųjų a, b, c punktuose turtų nusavinimas neliečia, jei jie priklauso miestams, miesteliams ir sodžiams arba savininkams, kurie iš viso turi ne daugiau kaip 70 deš. arba 140 margų žemės, arba darbo bendrovėms kurios turi ir naudoja minimus turtus savo narių gyvenimo reikalams, išskyrus pelkes, kada jų džiovinimas reikalingas žemės melioracijai ir gyventojų sveikatai.

Teismas iš byloje esančių Lietuvos centrinio valstybinio archyvo dokumentų nustatė, kad E. M. įpėdinėms M. ir E. M., paveldėjimo būdu atiteko daugiau kaip 70 deš. ploto žemės, todėl joms buvo taikomos prieš tai paminėto įstatymo nuostatos. Be to, joms buvo pritaikytos 1922 m. vasario 15 d. Lietuvos Steigiamojo Seimo priimto Žemės reformos įstatymo (paskelbtas Vyriausybės žiniose, 1922 m. balandžio 3 d., Nr.83-721; žr.,: TAR, identifikacinis kodas 0221111ISTRARG220067) nuostatos, skelbiančios, jog žemės reformos reikalams imama žemė, kuri einant žemės reformos įvedamuoju įstatymu miškams, pelkėms, vandenims ir priveligijuotai įgytoms žemėms nusavinti 1920 m. rugpjūčio 14 d. (V.Ž., Nr.45, eil. Nr. 454), perėjo valstybės nuosavybėn (Žemės reformos įstatymo 1 paragrafo b punktas) bei, kad iš privatinių savininkų imama visa toji žemė ir žemės ūkiai, kur vieno asmens arba šeimos bendrame valdyme sudaro daugiau per 80 hektarų (Žemės reformos įstatymo 2 paragrafas). Pagal 1922 m. vasario 15 d. Lietuvos Steigiamojo Seimo priimto Žemės reformos įstatymo 51 paragrafą, visos teisės surištos su nusavinamąja nuosavybe, nuo šio įstatymo paskelbimo dienos perėjo Lietuvos valstybei. Taigi, teismas sprendė, kad paminėti teisės aktai nustatė, kad M.arijos ir T. M. paveldėti ežerai perėjo valstybės nuosavybėn. Taip pat teismas pažymėjo, kad vėlesni Lietuvos Respublikos aktai taip pat patvirtino aptartas nuostatas.

Teismas vertindamas aukščiau aptartus Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentus, kuriuose ežerų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)savininku buvo nurodyta Utenos miškų urėdija ir šie ežerai įvardijami valstybiniais vandenimis (ežeras (duomenys neskelbtini)), arba juose yra nurodoma, kad ežerai yra valdžios žinioje ir/ar valstybės nuosavybėje (ežeras (duomenys neskelbtini)), ir atsižvelgęs į jų sudarymo metu galiojusių teisės aktų nuostatas, taip pat į tai, kad byloje nebuvo duomenų, kurie galėtų patvirtinti, kad ginčo ežerai buvo privačioje nuosavybėje, kaip ir tai, kad byloje nebuvo jokių duomenų, jog ginčo ežerai buvo grąžinti privatiems asmenims, teismas darė išvadą, kad ežerai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) iki 1940 metų buvo valstybės nuosavybė.

Dėl atsakovų keliamų dvejonių, kad archyviniuose dokumentuose įvardijami keli ežerai tais pačiais pavadinimais, kad ežero (duomenys neskelbtini) plotas gerokai mažesnis, negu (duomenys neskelbtini), kuris archyviniuose dokumentuose įvardijamas kaip valstybės nuosavybėje esantis ežeras, ir teiginių, kad jų įsigytas vandens ūkio paskirties sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra ne (duomenys neskelbtini) ežero, o kito vandens telkinio, neturinčio pavadinimo, dalis. Teismas remdamasis Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastru (toliau – ir Upių, ežerų, tvenkinių kadastras) kuriame buvo įregistruotas tik vienas ežeras pavadinimu (duomenys neskelbtini), kodas (duomenys neskelbtini), esantis Utenos r. sav., kurio plotas yra 3,1 ha, taip pat 1963 m. sudarytu Lietuvos upių ir ežerų vardynu, kuriame (duomenys neskelbtini) pažymėtas 1964 m. Respublikinio žemėtvarkos projektavimo instituto sudarytoje Utenos rajono ežerų schemoje, nustatytais duomenimis, jog (duomenys neskelbtini) 1974 m. buvo įtrauktas į inventorizuotų ežerų sąrašą bei į 1988 m. Lietuvos TSR vandens telkinių katalogą, pasisakė, kad jokių duomenų, kad yra kitų ežerų, kurių pavadinimas (duomenys neskelbtini) nėra.

Aplinkos apsaugos agentūra 2016 m. vasario 4 d. rašte Nr.(25)-A4-1093, remdamasi Lietuvos Respublikos georeferencinio pagrindo kadastro duomenimis, kuriuos taip pat patvirtina ORT 10LT vaizdas ir jame sutartiniais ženklais pavaizduota užpelkėjusi teritorija, pateikė išaiškinimą, kad aplink ežerą (duomenys neskelbtini) formuojasi apypelkis, todėl viena iš ežero ploto sumažėjimo priežasčių laikytinas natūralus gamtinis ežero senėjimo procesas – pelkėjimas, o taip pat ežero ploto sumažėjimą įtakojo ir antropogeninė veikla. Teismas pasisakė, jog šie duomenys patvirtina tai, kad ežero (duomenys neskelbtini) plotas per ilgą laiko tarpą yra žymiai sumažėjęs. Teismas pasisakė, kad atsižvelgiant į šio ežero buvimo vietą nebuvo pagrindo abejoti dėl šio ežero tapatumo.

Taip pat teismas nustatė, jog Upių, ežerų ir tvenkinių kadastro tvarkytojo duomenimis šiame kadastre buvo įregistruoti du ežerai, kurių pavadinimai yra (duomenys neskelbtini). Vienas iš jų yra (duomenys neskelbtini), jo kodas (duomenys neskelbtini), plotas – 1,9 ha, inv. Nr. (duomenys neskelbtini), o kitas – (duomenys neskelbtini), kodas (duomenys neskelbtini), plotas – 12,5 ha, inv. Nr. (duomenys neskelbtini).

Teismas nustatė, kad apie tai, kad būtent (duomenys neskelbtini) ežero dalis projektuojama perduoti O. G. nuosavybėn atkuriant jai nuosavybės teisę, buvo užfiksuota ir 2013 m. balandžio 15 d. Utenos r. Vyžuonų sen. Vyžuonų kadastro vietovės teritorijoje rengiamo žemės reformos žemėtvarkos projekto svarstymo su 9 eilės pretendentais protokole Nr.41PRT-(14.41.6.)-8. Šio svarstymo protokole buvo įrašyta, jog O. G. įpėdinį atstovaujantis V. P. pasirinko dalį ežero (duomenys neskelbtini) (LŽVŽ sklypą Nr. 21 – 0,75 ha, suteikiant projektinį Nr. (duomenys neskelbtini)). Be to teismas nustatė, kad atsakovas S. Z., kuris, turėdamas specialių žinių ir būdamas matininku, rengė atsakovų vėliau įsigyto sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), planą ir kadastrinių dokumentų bylą, 2016 m. kovo 17 d. teismo posėdžio metu patvirtino, kad šio vandens ūkio paskirties žemės sklypo – vandens telkinio koordinatės iš esmės sutampa su ežero (duomenys neskelbtini), esančio Utenos r. sav. koordinatėmis, nurodytomis Upių, ežerų ir tvenkinių kadastre. Teismas pasisakė, jog aplinkybė, kad pagal advokato prašymą Georeferencinio kadastro tvarkytojas – VĮ Distancinių tyrimų ir geoinformatikos centras „Gis-Centras“ nepateikė duomenų apie Georeferencinio pagrindo kadastre įregistruotą (duomenys neskelbtini) ežerą, nurodydamas patikslinti duomenis, nepaneigė Upių, ežerų ir tvenkinių kadastre įregistruoto ežero (duomenys neskelbtini) buvimo (duomenys neskelbtini) fakto. Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą teismas sprendė, kad O. G. buvo atkurta nuosavybės teisė būtent į dalį ežero (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kurio identifikavimo kodas Upių, ežerų ir tvenkinių registre yra (duomenys neskelbtini).

Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, įvertinęs jas patvirtinančius įrodymus bei vadovaudamasis Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punktu, teismas konstatavo, kad (duomenys neskelbtini) esantis (duomenys neskelbtini) ežeras, šiuo metu Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip 1,9171 ha ploto ūkinei veiklai naudojamas vandens telkinys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini) esantis (duomenys neskelbtini) ežeras, šiuo metu Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip 3,5930 ha ploto ūkinei veiklai naudojamas vandens telkinys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), priskiriami valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Teismas pažymėjo, kad Vandens įstatymo 4 straipsnio 2009 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. XI-580 redakcija įsigaliojo nuo 2009 m. gruodžio 28 d. ir privalėjo būti taikoma Nacionalinei žemės tarnybai 2014 m. birželio 26 d. priimant ginčijamą Sprendimą Nr. 41S-(14.41.3.)-188.

Teismas sprendė, jog nepaisant to, kad (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ežerai ginčijamo Sprendimo priėmimo metu teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo įrašyti į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268 tvirtinamą Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, jų priskirtinumą valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams nurodytu momentu nulėmė aukštesnės galios teisės aktas, t. y. Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalis. Tokią išvadą teismas darė, atsižvelgęs į formuojamą teisminę praktiką.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes ir teisinį reguliavimą, teismas sprendė, kad (duomenys neskelbtini) ežeras ir (duomenys neskelbtini) ežeras, kurių dalys, kaip lygiavertis nekilnojamasis turtas buvusių savininkų V., A., J. G., U. J., M. Ž. turėtiesiems sklypams, pareiškėjo ginčijamu Sprendimu neatlygintinai buvo perduoti O. G. privačion nuosavybėn, šių sprendimų priėmimo dieną turėjo valstybinės reikšmės vidaus vandenų statusą ir priklausė valstybei išimtinės nuosavybės teise, negalėjo būti privatizuoti. Konstatavo, kad Nacionalinė žemės tarnyba, priimdama ginčijamą Sprendimą, pažeidė imperatyvias įstatymų normas, draudžiančias valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantį valstybinės reikšmės vandens telkinį perleisti privačion nuosavybėn. Dėl nurodytų motyvų, teismas sprendė, kad ginčijas Sprendimas savo turiniu prieštaravo aukštesnės galios teisės aktams, todėl turi būti naikinamas.

Teismas nustatė, jog naikinamo sprendimo pagrindu buvo sudaryti byloje ginčijami sandoriai: 2014 m. liepos 25 d. Ignalinos rajono 1-ojo notarų biuro notarės L. A. išduoto paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalis, kuria K. G. paveldėjo O. G. turtą: žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini); 2014 m. rugpjūčio 4 d. Utenos rajono 2-ojo notarų biuro notarės B. G. patvirtinta nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), 2014 m. spalio 6 d. susitarimas pakeisti sutartį (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuria I. Z. ir M. Z. įsigijo asmenine nuosavybe, o S. Z. bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe, po 2500/19171 dalis vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir po 8170/107790 dalis vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

Teismas pasisakė, kadangi atkuriant nuosavybės teises į vandens telkinių dalį, į privačion nuosavybėn buvo perleistas Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausantis turtas – valstybinės reikšmės vidaus vandenys (ežerai), restitucija turi būti taikoma natūra, grąžinant valstybės nuosavybėn neteisėtai perleistą jos turtą, o valstybė įpareigotina paskutiniesiems turto įgijėjams, iš kurių turtas grąžintinas valstybei, atlyginti šių asmenų patirtas turto įsigijimo išlaidas, kurios neturėtų viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos.

Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl atsakovo S. Z. kaip matininko, nesąžiningumo, nes byloje nenustatė, kad jis ar kiti atsakovai būtų darę kokią nors įtaką valstybės institucijoms, priimant ginčijamą sprendimą.

Teismas nustatė, kad už įgytą turtą pagal nuginčytą pirkimo pardavimo sutartį atsakovai lygiomis dalimis sumokėjo 11 000 Lt, (3 185,82 Eur).

Teismas sprendė, jog pirkimo-pardavimo kainos nustatymas sutartyje atitinka sutarčių laisvės principą ir šalių valią bei atspindi turto rinkos vertę. Teismas pasisakė, jog atsakovų pateikti įrodymai apie daug didesnę šiuo metu kitų siūlomų vandens telkinių kainą patvirtina, kad atsakovų sumokėta kaina buvo reali ir neviršijo tuo metu buvusios parduodamo turto rinko kainos. Esant nustatytoms aplinkybėms bei vadovaujantis aukščiau paminėtų teisės aktų nuostatomis, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teismas sprendė, kad atsakovams, iš kurių turtas natūra grąžinamas valstybei, valstybė privalo atlyginti jų patirtas šio turto įgijimo išlaidas, tai yra lygiomis dalimis sumokėti: M. Z. ir I. Z. po 1061,94 Eur, o S. Z. ir R. Z. solidariai - 1061,94 Eur.

Teismas dėl trečiojo suinteresuoto asmens Aplinkos ministerijos patirtų kelionės į teismo posėdžius ir atgal išlaidų, nusprendė 91,32 Eur priteisti Aplinkos ministerijai iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, nes būtent šios institucijos priimtas neteisėtas administracinis aktas lėmė kitų sandorių, kurie pripažinti niekiniais ir negaliojančiais, atsiradimą.

III.

Atsakovas S. Z. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo.

Teigia, kad teismas priėmė sprendimą kuriame pažeistos materialinės teisės normos, reglamentuojančios nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų sampratą, teisės normos, reglamentuojančios LR Upių, ežerų ir tvenkinių kadastre esančių duomenų taikymą. Panevėžio apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas bylą pagal prokuroro pareikštus reikalavimus, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, bylą išnagrinėjo neatskleidęs jos esmės, todėl apeliantas teigia, kad byla yra išspręsta neteisingai.

Apeliantas nesutinka su teismo prieitomis išvadomis jog po E. M. mirties įpėdinėms M. ir E. M. atiteko jo turtas, kuris po to perėjo Lietuvos valstybei. Teigia, kad (duomenys neskelbtini) ežeras priklausė T. M., E. M. našlei, pabrėžia, jog pastarosios reformos įstatymas nelietė. Pabrėžia, kad byloje nėra jokių žinių, jokių duomenų ir dokumentų, kurie pagrįstų teismo sprendime padarytą išvadą, jog vandens telkiniai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pavadinimu kada nors priklausė M. ir E. M.. Teismo išvadas, jog ginčo vandens telkiniai, kuriuos pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įsigijo apeliantas S. Z., nuosavybės teisėmis buvo valdomas M. ir E. M., vertina kaip nepagrįstas. Teigia, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, jog Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Aplinkos apsaugos agentūra ar kas kitas būtų teikęs duomenis kadastro tvarkytojui, kad Upių, ežerų ir tvenkinių kadastre (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ežerai Utenos rajone būtų įregistruoti kaip objektai, kurie priskirti valstybinės reikšmės vidaus telkiniams. Mano, jog teismas, spręsdamas prokuroro pareikštų reikalavimų pagrįstumo klausimus, privalėjo išreikalauti iš kadastro tvarkytojo absoliučiai visus duomenis apie ginčo ežerus, nustatyti, kokiu statusu ginčo ežerai įregistruoti Upių, ežerų ir tvenkinių kadastre ir daryti išvadas, kad kadastre esančių duomenų pakanka, sprendžiant (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ežerų priskyrimą valstybinės reikšmės vandenims.

Apeliantas teigia, kad dokumentai, gauti iš archyvo, šioje byloje yra įvertinti su atsakovams nenaudinga tendencija, kadangi teismas atsisakė vertinti dokumentus turinčius ne visus rekvizitus.

Teigia, jog nei iš pateiktų dokumentų, nei iš teismo padarytų išvadų nėra aišku, ar tai yra baigtinis Utenos miškų urėdijoje buvusių ežerų sąrašas, ar sąrašas ežerų, kuriuos sudarė Utenos Miškų Uredijos atstovai.

Mano, kad teismas nepilnai įvertino į bylą pateiktus dokumentus. Teigia, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas grindžiamas neteisėtu Vyžuonų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektu. Apelianto nuomone, teismas negali pripažinti neteisėtais viešo administravimo organų priimtus aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tuo pačiu vertindamas kaip teisingą Žemės reformos žemėtvarkos projektą.

Pareiškėjas Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras atsiliepimu į apelianto apeliacinį skundą teigia, jog priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, tyrė ir vertino surinktus įrodymus. Teigia, jog teismo sprendime atlikta išsami pateiktų įrodymų ir aplinkybių analizė, išnagrinėtas ginčo santykiams taikytinas teisinis reglamentavimas. Mano, kad apeliantas nenurodė pagrindo, esant kuriam reikėtų tirti nustatytas aplinkybes iš naujo bei jas vertinti kitaip, nei kaip įvertino pirmosios instancijos teismas.

Atkreipia dėmesį, jog visuose, reikiamus rekvizitus turinčiuose dokumentuose, ginčo ežerai (duomenys neskelbtini) (nuo 1930 metų) ir (duomenys neskelbtini) (nuo 1926 metų) pažymėti kaip esantys valstybės nuosavybėje: (duomenys neskelbtini) žemės išskirstymo vienkiemiais 1926 m. plane, patvirtintame 1927 m. gegužės 3 d„ įbraižytas ežeras (duomenys neskelbtini), sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), o nurodyto plano eksplikacijoje eik Nr. (duomenys neskelbtini) įrašyta, kad ežeras (duomenys neskelbtini), sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), plotas - 13, 8515 ha, yra valdžios žinioje, remiantis Vyresniojo notaro pažymėjimu 97N3hd; Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Žemės tvarkymo departamento 1931 m. gegužės 29 d. S. Š. išduotoje nuosavybės teisėms patvirtinti ištraukoje nurodyti duomenys apie gretimybėje esantį ežerą (duomenys neskelbtini), kuris yra valdžios žinioje; Utenos apskrities žemės rūšiavimo komisijos Vyriausiajai žemės rūšiavimo komisijai 1930 m. gegužės 28 d. raštu Nr.142 pateiktoje Utenos apskrities Vyžuonų valsčiaus Melaikių seniūnijos mokesniais apdėjimo reikalu rūšimis paskirstytų žemių sąrašo ištraukoje nurodyta, kad ežerų : (duomenys neskelbtini) – I (2 ha ploto), (duomenys neskelbtini) – II ( 1 ha ploto) ir (duomenys neskelbtini) – III (0,5 ha ploto) savininkas yra Utenos miškų urėdija; Utenos miškų urėdijos 1937 m.vasario 25 d. valstybinių ežerų sąraše, sudarytame Utenos miškų urėdo, remiantis Miškų departamento 1937 m. vasario 25 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini), kaip valstybiniai vandenys įrašyti ežerai: (duomenys neskelbtini) – I (2 ha ploto) ir (duomenys neskelbtini) – II (1 ha ploto), esantys eiguvoje (duomenys neskelbtini), prižiūrimi eigulio A. R.; (duomenys neskelbtini) (5 ha ploto), esantis eiguvoje (duomenys neskelbtini), prižiūrimas eigulio K. D.; Utenos apskrities Vyžuonų valsčiaus Sprakšių kaimo bendrai valdomo sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) padalinimo 1936 m. plane, patvirtintame 1937 m. balandžio 7 d. kaip gretima besiribojanti žemė, pažymėta kraštine C ir D, nurodytas ežeras (duomenys neskelbtini), sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), esantis valstybės nuosavybėje. Išvardinti dokumentai, atitinkantys dokumentams keliamus formos reikalavimus, laikytini oficialiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią, todėl mano teismas pagrįstai nesivadovavo apelianto nurodytais dokumentais.

Atkreipia dėmesį, jog iš Kauno notarinio archyvo Utenos apskrities 1922 m. pripažinimo aktų knygos 1922 m. kovo 6 d. pasidalinimo akto pirmykščio išrašo nuorašo nustatyta, kad po E. M. mirties, be kito turto, visus jo nuosavybėje Utenos apskrityje buvusius ežerų ir upių vandenis, turinčius apie 651 ha bendro ploto, paveldėjo ne T. M., bet E. M. dukterys M. ir E. M..

Atkreipia dėmesį, jog TSR Sąjungai 1940 m. birželio 15 d. įvykdžius agresiją prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę ir ją aneksavus, buvo sustabdytas 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimas, tokiu būdu panaikinta privatinės nuosavybės teise grindžiama ūkio sistema. 1940 m. liepos 22 d. Liaudies Seimas priėmė deklaraciją, kuria visa Lietuvos žemė paskelbta tautos, t. y. valstybės, nuosavybe. Todėl teigia, kad Apelianto nurodytas dokumentas buvo sudarytas jau Lietuvos TSR institucijų, vykdančių Lietuvos TSR teisės aktus, tarp jų, žemės nacionalizacijos ir kitus. Juo nebuvo sprendžiamas nei privačių ežerų nusavinimas pagal iki 1940 metų veikusius Lietuvos Respublikos įstatymus, kaip ir nebuvo sprendžiama būtent dėl Lietuvos Respublikos nuosavybės teisės į ežerus. Pabrėžia, jog šiame dokumente nėra jokių duomenų nei apie ginčo ežerus, nei apie kitus vandens telkinius. Žemės savininkų sąraše nėra buvusių savininkų -T. M. ar M. ir E. M.. Todėl mano, kad minimas dokumentas nagrinėjamoje byloje neturi jokios įrodomosios galios ir teismo atmestas pagrįstai. Taip pat vertina ir apelianto nurodytą Kauno notarinio archyvo Utenos apskrities 1937 metams pripažinimo aktų knygos pirmykštį išrašą (sudarytas 1937 metų lapkričio 20 dieną). Atkreipia dėmesį, jog pats apeliantas nurodo, kad šiame dokumente yra įrašai apie Vyžuonų dvaro žemes (parduodamas) ir jų įkeitimą Vilniaus žemės bankui. Jokių duomenų apie vandens telkinius šiame dokumente nėra, todėl nėra aišku kokias bylos faktines aplinkybes patvirtina šis dokumentas.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog Vandens telkinių priskirtinumą valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams nustato Vandens įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, numatantis kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai, atitinkantys šio įstatymo nustatytus kriterijus ir priskyrimo sąlygas. Teigia, jog Nagrinėjamoje byloje nustatytomis aplinkybėmis ir jas patvirtinančiais įrodymais yra neginčijamai nustatyta, kad (duomenys neskelbtini). esantis (duomenys neskelbtini) ežeras, šiuo metu Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip 1,9171 ha ploto ūkinei veiklai naudojamas vandens telkinys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini) esantis (duomenys neskelbtini) ežeras, šiuo metu Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip 3,5930 ha ploto ūkinei veiklai naudojamas vandens telkinys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atitinka Vandens įstatymo 4 str. 2 d. 9 p. nurodytą kriterijų, todėl priskiriami valstybinės reikšmės vidaus vandenims.

Lietuvos valstybės, kurią atstovauja Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime nurodyta, jog su pareikštu apeliaciniu skundu nesutinka, kadangi jis yra nepagrįstas ir negali būti tenkintinas, prašo palikti galioti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje, o apelianto S. Z. apeliacinio skundo netenkinti ir atmesti jį kaip nepagrįstą.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, objektyviai išnagrinėjo ir įvertino bylos faktines aplinkybes, pateiktus byloje rašytinius ir žodinius įrodymus, bei įvertinęs įrodymų visumą priėmė pagrįstą, teisėtą ir teisingą sprendimą. Be to, tinkamai aiškino ir taikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės imperatyvias normas ir reikalavimus, taip pat spręsdamas ginčo teisinius santykius vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo formuojama konstitucine doktrina, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, kurioje yra aiškiai išaiškinta, kad atitinkamas vandens telkinys būtų prikirtas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, pakanka vieno iš Lietuvos Respublikos Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų. Mano, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas priimdamas skundžiamą sprendimą pagrįstai ir teisingai vadovavosi Lietuvos Respublikos Vandens įstatymo nuostatomis kuriose yra reglamentuoti kriterijai, kuriais vadovaujantis vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams.

Sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ežeras (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) ir ežeras (duomenys neskelbtini) iki 1940 metų priklausė valstybei nuosavybės teise, nors ir minėti vandens telkiniai nebuvo įtraukti į neprivatizuotinų valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą. Jie atitiko Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytą bent vieną kriterijų, todėl jau yra laikomi valstybinės reikšmės paviršiniais vandens telkiniais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į valstybinės reikšmės vidaus vandens ūkio paskirties žemės sklypą teisėtumo ir pagrįstumo, kartu prokuroras ginčija vėliau sekusius civilinius sandorius bei prašo taikyti restituciją.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Atsakovas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d.). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012).

Apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus, visapusiško įrodymų tyrimo, nevertino atsakovo pateiktų dokumentų, nepatvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad teismas priimdamas sprendimą byloje negali vadovautis dokumentais iš kurių negalima nustatyti, kieno ir kada jie yra sudaryti ar dokumentais kurie buvo sudaryti Tarybų Socialistinė Respublikos valdymo metu. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimų, sprendimas nėra formalus bei fiktyvus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau atsakovui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

Apelianto teiginiai, jog (duomenys neskelbtini) ežeras priklausė T. M., o ne E. M. dukroms, paneigti byloje esančiais įrodymais – Utenos apskrities 1922 m. pripažinimo aktų knygoje 1922 m. kovo 6 d. pasidalinimo akto pirmykščio išrašo nuoraše pažymėta, kad po E. M. mirties, be kito turto, visus jo nuosavybėje Utenos apskrityje buvusius ežerų ir upių vandenis, turinčius apie 651 ha bendro ploto, paveldėjo ne T. M., bet E. M. dukterys M. ir E. M. (III t., b. l. 145-148).

1920 m. rugpjūčio 11 d. Lietuvos Steigiamasis Seimas priėmė Žemės reformos įvedamąjį įstatymą miškams, pelkėms, vandenims ir privilegijuotai įgytoms žemėms nusavinti (žr.,: Lietuvos valstybės teisės aktai (1918.II.16-1940.VI.15), Vilnius – 1996). Kadangi, M. ir E. M. paveldėjo didesniu nei 70 deš. Žemės plotus, joms buvo pritaikytos 1922 m. vasario 15 d. Lietuvos Steigiamojo Seimo priimto Žemės reformos įstatymo nuostatos, skelbiančios, jog žemės reformos reikalams imama žemė, kuri einant žemės reformos įvedamuoju įstatymu miškams, pelkėms, vandenims ir privilegijuotai įgytoms žemėms nusavinti 1920 m. rugpjūčio 14 d. (V.Ž., Nr.45, eil Nr.454), perėjo valstybės nuosavybėn (Žemės reformos įstatymo 1 paragrafo b punktas). Pagal 1922 m. vasario 15 d. Lietuvos Steigiamojo Seimo priimto Žemės reformos įstatymo 51 paragrafą, visos teisės surištos su nusavinamąja nuosavybe, nuo šio įstatymo paskelbimo dienos perėjo Lietuvos valstybei. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, teismas vertindamas byloje esančius dokumentus ir buvusį teisinį reguliavimą, priėjo pagrįstos išvados, kad M. ir E. M. priklausę vandenys, tame tarpe ir ginčo ežeras, buvo valstybės nusavinti.

Apelianto argumentai, jog teismas nepasisakė apie antrąjį (duomenys neskelbtini) ežerą, bei keliamos dvejonės jog teismas byloje vertino kitus ežerus, teisėjų kolegijos vertinimu yra nepagrįsti jokiais faktiniais įrodymais. Byloje yra nustatyta, jog Utenos Miškų urėdijos valstybinių vandenų sąraše, kuris yra baigtinis, yra nurodytas vienas (duomenys neskelbtini) ežeras ir du ežerai pavadinimu (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą šias aplinkybes patvirtino ir duomenų apie daugiau esančių ežerų tokiais pavadinimais nenustatė.

Apelianto teiginiai, jog teismas priimdamas sprendimą jį grindė neteisėtu Vyžuonų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektu, yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti. Duomenų įrodančių projekto neteisėtumą apeliantas nepateikia.

Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės vidaus vandenys. Toks teisinis reglamentavimas įtvirtintas ir kituose įstatymuose. Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punktas (2004-01-27 įstatymo Nr. IX-1983 redakcija, galiojanti nuo 2004-02-21) nustato, kad Lietuvos Respublikai išimtinės nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta 1-9 punktuose išvardytiems objektams, tarp jų - ir valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.7 straipsniu, išimtine valstybės nuosavybe valstybei priklausantys daiktai yra išimti iš civilinės apyvartos. Žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2000 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. VIII-1757 redakcija, įsigaliojusi nuo 2000 m. liepos 12 d.) nustatė, kad vandens telkiniai neprivatizuojami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Pagal Žemės įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, Lietuvos valstybei išimtine tvarka priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtintą nuostatą dėl Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausančių objektų, yra konstatavęs, jog jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis; valstybė negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis, minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia (2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas).

Pagal Vandens įstatymo 3 straipsnio, nustatančio pagrindinių šio įstatymo sąvokų reikšmę, 40 dalį, vanduo – aplinkos dalis, apimanti Lietuvos Respublikos paviršiniuose ir požeminiuose vandens telkiniuose esantį vandenį, o šio straipsnio 18 dalyje paviršinis vandens telkinys apibrėžiamas kaip identifikuota reikšminga vandens aplinkos dalis, esanti žemės paviršiuje, tai yra: upė ar jos dalis, kanalas, ežeras, tvenkinys, kūdra, rekultivuotas į vandens telkinį karjeras. Kriterijai, kuriais vadovaujantis paviršiniai vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, nustatyti Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1-9 punktuose (2009 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. XI-580 redakcija, galiojanti nuo 2009 m. gruodžio 28 d.). Vandens įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad paviršinių vandens telkinių įrašymo į valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą ir išbraukimo iš šio sąrašo tvarką nustato ir valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą tvirtina Vyriausybė pagal šio įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus.

Vadovaujantis aukščiau nurodytu teisiniu reguliavimu, daroma išvada, kad valstybinės reikšmės vidaus vandenims priskiriami paviršiniai vandens telkiniai – ežerai, jeigu jie atitinka bent vieną iš Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1-9 punktuose nurodytąjį kriterijų, tarp jų –  iki 1940 metų priklausę valstybei nuosavybės teise (4 straipsnio 2 dalies 9 punktas).

Apeliantas savo argumentus grindžia GIS centro 2016 m. vasario 25 d. raštu „Dėl duomenų pateikimo“ kuriame nurodoma, kad ežero pavadinimu (duomenys neskelbtini) Georeferencinio pagrindo kadastre nėra. Atitinkamai teisėjų kolegija pasisako, jog teismas, spręsdamas kilusį ginčą, neprivalo vadovautis byloje šalių pateiktais įvairių institucijų bei ekspertų vertinimais, raštais, rekomendacijomis, nes jie teismui jokios prejudicinės galios neturi (2011 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-2790/2011).

Nors proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 53 str. 2 d., 57 str. 4 d.), vertinti įrodymus – teismo prerogatyva. Tam, kad įsitikinti egzistuojant vieną ar kitą faktą, teismas privalo patikrinti įrodymų liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą ir tarpusavio ryšį, laikantis lygiateisiškumo principo, bet neprivalo, vertindamas vieną ar kitą įrodymą, besąlygiškai vadovautis vienos iš šalių akcentuotu įrodymo pranašumu ir būtinybe teismui vertinti šį įrodymą būtent tokiu aspektu (2003 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-557/2003). Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas, o nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 22, p. 213?241).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nekvestionuotina, jog visa visuomenė yra suinteresuota tokia valdžios institucijų veikla, kad priimant administracinius aktus būtų laikomasi įstatymų reikalavimų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra išaiškinęs, kad teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės ir savivaldybių institucijos, visi pareigūnai turi veikti vadovaudamiesi teise, paklusdami Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir teisei (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas yra specifinis, o jo tinkamas įgyvendinimas laikytinas viešuoju interesu. Visuomenė yra suinteresuota teisėtu nuosavybės teisių atkūrimo procesu. Nuo šio ypatingos svarbos proceso vykdymo teisėtumo, skaidrumo nemaža dalimi priklauso ir visuomenės tikėjimas po Nepriklausomybės atkūrimo valdžią perėmusios Lietuvos valstybės valdžios institucijomis, jų gebėjimu nuosekliai vykdyti svarbiausius su Nepriklausomybės atkūrimu susijusius procesus, kuriais bent iš dalies siekiama atkurti socialinį teisingumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-700/2014, 2014 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1361/2014 ir kt.). Neteisėtu būdu atsiradę nekilnojamojo turto valdymo teisinai santykiai yra neteisėti nuo administracinių aktų atkurti nuosavybės teises priėmimo ir jų išsaugojimui (stabilumui) prioritetas negali būti teikiamas. (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) ežerų dalies perdavimas atsakovams, nepriklausomai nuo perduotos dalies dydžio, neabejotinai turi reikšmės valstybės ir visuomenės interesams, o tai reiškia, kad Panevėžio apygardos prokuroras į teismą kreipėsi dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos saugomo intereso, priklausančio visuomenei. Teismų praktikoje (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas, 2008 m. vasario 20 d. nutarimas; Lietuvos Aukščiausio Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011, LVAT 2011 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-279/2011, 2012 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-59/2012 ir kt.) laikomasi nuostatos, kad nustačius, jog ginčijami teisės aktai buvo priimti pažeidžiant imperatyvias aukštesnės galios teisės aktų normas, nėra pagrindo teigti, kad neteisėtų sprendimų pagrindu nekilnojamojo turto įgijėjams gali susiformuoti teisėti lūkesčiai, nes teisėtų lūkesčių principas suponuoja, kad turi būti ginamos teisėtai įgytos teisės.

Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad miškas arba vandens telkinys grąžinamas natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, išskyrus mišką ir vandens telkinius, pagal šio įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės išperkamiems, taip pat buvusio miško ir vandens telkinių plotus, kurių šio straipsnio 7 dalyje nustatytu atveju susigrąžinti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Šių miškų ir vandens telkinių plotus tvirtina Vyriausybė.

Apeliacinės instancijos teismas apibendrindamas pažymi, jog pagal Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punkto (2004 m. sausio 27 d. įstatymo Nr. IX-1983 redakcija, galiojanti nuo 2004 m. vasario 21 d.), Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikšmės paviršiniai vandens telkiniai.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.7 straipsniu, išimtine valstybės nuosavybe valstybei priklausantys daiktai yra išimti iš civilinės apyvartos. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2000 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. VIII-1757 redakcija, įsigaliojusi nuo 2000 m. liepos 12 d.) nustatė, kad vandens telkiniai neprivatizuojami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės vidaus vandenims.

Kriterijai, kuriais vadovaujantis paviršiniai vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, nustatyti Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1-9 punktuose (2009 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. XI-580 redakcija, galiojanti nuo 2009 m. gruodžio 28 d.). Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punktas nustato, kad valstybinės reikšmės vidaus vandenims priskiriami paviršiniai vandens telkiniai – ežerai, jeigu jie iki 1940 metų priklausė valstybei nuosavybės teise.

Byloje surinkti įrodymai – Lietuvos Respublikos upių, ežerų ir tvenkinių kadastre yra įregistruotas ežeras (duomenys neskelbtini), kodas (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), kurio plotas yra 3,1 ha. Minėtame kadastre yra įregistruotas tik vienas ežeras (duomenys neskelbtini) (IV t., b. l. 60-61, 67-70). Kad (duomenys neskelbtini) yra (duomenys neskelbtini). nurodoma 1963 m. sudarytame Lietuvos upių ir ežerų vardyne, jis pažymėtas 1964 m. Respublikinio žemėtvarkos projektavimo instituto sudarytoje Utenos rajono ežerų schemoje; ežeras (duomenys neskelbtini) įtrauktas į 1974 metais sudarytą inventorizuotų ežerų sąrašą bei 1988 metais sudarytą Lietuvos TSR vandens telkinių katalogą (IV t. b. l. 67-68, 76-77, 82). Taigi jokių duomenų, kad yra kitų ežerų, kurių pavadinimas (duomenys neskelbtini) nėra.

Upių, ežerų ir tvenkinių kadastro tvarkytojo duomenimis yra įregistruoti du ežerai, pavadinimu (duomenys neskelbtini). Vienas iš jų – (duomenys neskelbtini), kitas – (duomenys neskelbtini), (IV t. b. l. 71-74).Teismas vertindamas byloje esančius duomenis, detaliai ir chronologiškai analizavo dokumentus susijusius su šių dviejų ežerų fiksavimu dokumentuose. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad byloje esantys duomenys patvirtina, kad Utenos rajono savivaldybėje (Vyžuonose) yra tik vienas ežeras pavadinimu yra (duomenys neskelbtini). Be to, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, apie tai, kad būtent (duomenys neskelbtini) ežero dalis projektuojama perduoti O. G. nuosavybėn atkuriant jai nuosavybės teisę, užfiksuota ir 2013 m. balandžio 15 d. Utenos r. Vyžuonų sen. Vyžuonų kadastro vietovės teritorijoje rengiamo žemės reformos žemėtvarkos projekto svarstymo su 9 eilės pretendentais protokole Nr.41PRT-(14.41.6.)-8(II t., b. l. 71-78). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad O. G. buvo atkurta nuosavybės teisė būtent į dalį ežero (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kurio identifikavimo kodas Upių, ežerų ir tvenkinių registre yra (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog byloje surinkti dokumentai, vertinant juos chronologine tvarka, patvirtina, kad Utenos apskrityje ežerai turintys pavadinimus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) iki 1940 metų buvo valstybės nuosavybėje ir Utenos miškų urėdijos žinioje. Valstybė, būdama šių ežerų savininke, per savo institucijas, rūpinosi jai priklausančius turtu ir jį prižiūrėjo, pavesdama savo institucijoms šį turtą apskaityti, priskirdama turto priežiūrą miškų urėdijai, o šioji – eiguliams ir pan.

Teismas sprendžia, jog nepaisant to, kad (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ežerai ginčijamo Sprendimo priėmimo metu teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo įrašyti į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268 tvirtinamą Valstybinės reikšmės paviršinių vandens telkinių sąrašą, jų priskirtinumą valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams nurodytu momentu nulėmė aukštesnės galios teisės aktas, t. y. Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalis. Tokia išvada daroma, atsižvelgus į formuojamą teisminę praktiką. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio byloje yra išaiškinęs, kad tam, jog atitinkamas vandens telkinys būtų priskirtas valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, pakanka vieno iš Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytų kriterijų (2014 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1353/2014).

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes ir aptartą teisinį reguliavimą, teismas sprendžia, kad (duomenys neskelbtini) ežeras ir (duomenys neskelbtini) ežeras, kurių dalys, kaip lygiavertis nekilnojamasis turtas buvusių savininkų V., A., J. G., U. J., M. Ž. turėtiesiems sklypams, pareiškėjo ginčijamu Sprendimu neatlygintinai buvo perduoti O. G. privačion nuosavybėn, šių sprendimų priėmimo dieną turėjo valstybinės reikšmės vidaus vandenų statusą ir priklausė valstybei išimtinės nuosavybės teise, todėl negalėjo būti privatizuoti. Teisėjų kolegija įvertinusi visas byloje nustatytas aplinkybes konstatuoja, kad Nacionalinė žemės tarnyba, priimdama ginčijamą Sprendimą, pažeidė imperatyvias įstatymų normas, draudžiančias valstybei išimtine nuosavybės teise priklausantį valstybinės reikšmės vandens telkinį perleisti privačion nuosavybėn. Dėl nurodytų motyvų Sprendimas savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl yra naikinamas.

Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, įvertinęs jas patvirtinančius įrodymus bei vadovaudamasis Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punktu, teismas konstatuoja, kad (duomenys neskelbtini) esantis (duomenys neskelbtini) ežeras ir (duomenys neskelbtini) esantis (duomenys neskelbtini) ežeras priskiriami valstybinės reikšmės vidaus vandenims. Teismas pažymi, kad Vandens įstatymo 4 straipsnio 2009 m. gruodžio 17 d. įstatymo Nr. XI-580 redakcija įsigaliojo nuo 2009 m. gruodžio 28 d. ir privalėjo būti taikoma Nacionalinei žemės tarnybai 2014 m. birželio 26 d. priimant ginčijamą Sprendimą Nr. 41S-(14.41.3.)-188.

Įvertinus visas byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino neteisėtą Nacionalinės žemės tarnybos 2014 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. 41S-(14.41.3.)-188.

Panaikinus sprendimą, kuriuo dalis ežerų buvo perduota privačion nuosavybėn, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai, remdamasis ABTĮ 92 straipsniu, pripažino negaliojančiais ir vėliau sekusius civilinius sandorius, susijusius su neteisėtai privatizuota ežerų dalimi, t. y. 2014 m. liepos 25 d. Ignalinos rajono 1-ojo notarų biuro notarės L. A. išduoto paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo (registro Nr. 3019(duomenys neskelbtini)) dalį, kuria K. G. paveldėjo O. G. turtą; 2014 m. rugpjūčio 4 d. Utenos rajono 2-ojo notarų biuro notarės B. G. patvirtintą nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį (registro Nr. (duomenys neskelbtini)); 2014 m. spalio 6 d. susitarimą pakeisti sutartį (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuria I. Z. ir M. Z. įsigijo asmenine nuosavybe, o S. Z. bendrąją jungtine sutuoktinių nuosavybe, po 2500/19171 dalis vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir po 8170/107790 dalis vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) Taip pat, teisėtai ir pagrįstai, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika taikant restitucija civiliniuose teisiniuose santykiuose, bei vadovaudamasis LR CK 1.78 straipsnio 5 dalimi, LR CK 1.80 straipsnio 1 ir 2 dalimis, taikė restituciją bei įpareigojo I. Z., M. Z. ir S. Z. bendrai su R. Z. grąžinti valstybei po 2500/19171 dalis vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) ir po 8170/107790 dalis vandens ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), taip pat iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės Žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos priteisė I. Z. ir M. Z., kiekvienam po 1061,94 Eur; S. Z. ir R. Z. solidariai 1061,94 Eur.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo S. Z. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismo kolegija

n u t a r i a

Atsakovo S. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                           Laimutis Alechnavičius

                            Ramūnas Gadliauskas

                            Dalia Višinskienė