LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. vasario 14 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

              teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. A. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo V. A. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 245 straipsnį ir jam paskirta bausmė laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant būti namuose nuo 22 iki 6 val. ir per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlaisvinti garažą, esantį Panevėžyje, (duomenys neskelbtini).

              Taip pat skundžiama Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 10 d. nutartis, kuria nuteistojo V. A. apeliacinis skundas atmestas.

              Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su byla,

nustatė:

V. A. nuteistas už tai, kad nuo 2008 m. liepos 2 d. nevykdė teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, t. y. nevykdė su bausme nesusijusio Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-38-589/2008, kuriuo jis įpareigotas atlaisvinti garažą unikaliu numeriu (duomenys neskelbtini), esantį Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), nuo 2009 m. lapkričio 13 d. nevykdė su bausme nesusijusios Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-9177-755/2009, kuria jis įpareigotas iki 2009 m. gruodžio 15 d. atlaisvinti garažą unikaliu numeriu (duomenys neskelbtini), esantį Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), ir nuo 2010 m. balandžio 29 d. nevykdė su bausme nesusijusios Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 1.2-2413-811/2010, kuria jis įpareigotas iki 2010 m. gegužės 22 d. atlaisvinti garažą unikaliu numeriu (duomenys neskelbtini), esantį Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), — tyčia ir be pateisinamų priežasčių neatlaisvino garažo, nuo 2008 m. rugpjūčio 28 d. paveldėjimo teise pagal įstatymą priklausančio lygiomis teisėmis I. Č. ir V. B. .

Kasaciniu skundu nuteistasis V. A. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 7 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 10 d. nutartį bei baudžiamąją bylą nutraukti.

Kasatoriaus nuomone, baudžiamasis įstatymas jam pritaikytas netinkamai – jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 245 straipsnį. Be to, bylą nagrinėję teismai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 301, 320, 332 straipsnių, 324 straipsnio 6 dalies nuostatų reikalavimus, taip pat lygiateisiškumo ir nešališkumo principus. Apkaltinamasis nuosprendis buvo grindžiamas spėlionėmis ir teisminio nagrinėjimo metu nepatikrintais ir neištirtais duomenimis.

V. A. teigia, kad jo veiksmai nesudaro BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo sudėties, todėl teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą nuosprendį. Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 245 straipsnį trauktinas tik toks asmuo, kuris yra atsakingas už teismo sprendimo vykdymą ir kuris veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokdamas, kad neteisėtai nevykdo savo pareigos, ir to norėdamas. Nusikalstamos veikos pavojingo pobūdžio suvokimas tai faktinių daromos veikos aplinkybių (objektyviųjų inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymių) ir socialinės reikšmės suvokimas. Pasak kasatoriaus, jei asmuo nesuvokė bent vieno objektyviojo nusikalstamos veikos, numatytos BK 245 straipsnyje, sudėties požymio, jo negalima nuteisti už šią veiką. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė už teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymą negali kilti be būtinojo požymio – tiesioginės tyčios. Nuteistasis nurodo tyčia neignoravęs teismo sprendime nurodytų įpareigojimų, o visiškai pateisinamai, naudodamasis įstatymų suteikta teise gintis ir stengdamasis apginti savo konstituciškai saugomą teisę į turto neliečiamumą, siekęs užkirsti kelią galimiems pažeidimams bei kuo objektyvesnio, nešališkesnio visų aplinkybių, susijusių su ginčo objektu, išsprendimo. Nuteistasis V. A. teigia, kad naudojosi visomis galimomis ir leidžiamomis gynimosi priemonėmis, nurodytomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.136 – 1.139 straipsniuose, kuomet ginčo šalis sieja civiliniai teisiniai santykiai. Antstolė V. Ž. ir nukentėjusioji I. Č. neišnaudojo visų galimų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – ir CPK) numatytų sprendimo įvykdymo priemonių. Kasatoriaus nuomone, ta aplinkybė, kad jis įstatymų nustatyta tvarka skundė pirmosios instancijos teismo sprendimą, šalino antstolį A. B. ir aiškinosi su nukentėjusiąją dėl iš jo tuo metu nuomojamo garažo dingusių asmeninių daiktų, negali būti laikoma pagrindu kilti baudžiamajai atsakomybei, kurios sudėtį sudarytų tiesioginė nuteistojo tyčia nevykdyti teismo sprendimo. Taigi, neįrodęs, kad nuteistasis veikė tiesiogine tyčia (piktybiškai, tikslingai) ir pritaikęs jam baudžiamąją atsakomybę pagal BK 245 straipsnį, teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) suformuotoje praktikoje nagrinėjamu klausimu konstatuojama, jog BK 245 straipsnyje įtvirtinta norma negali būti taikoma automatiškai dėl kiekvieno teismo sprendimo neįvykdymo fakto, nes teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, vykdymo užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinio ir administracinio proceso įstatymų uždavinys. Todėl baudžiamoji atsakomybė tokiais atvejais turėtų būti taikoma tik atsižvelgus į galimybes užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą civilinio ir administracinio proceso priemonėmis. Kai asmuo laiku neįvykdo teismo sprendimo, kuris gali būti efektyviai įvykdomas taikant CPK 624 straipsnyje nustatytas priverstinio vykdymo priemones, svarstytina, ar baudžiamoji atsakomybė apskritai pagrįsta (kasacinės nutartys Nr. 2K-47/2009; Nr. 2K-584/2010). Pasak kasatoriaus, tai reiškia, jog teismas turi stengtis, kad asmeniui, kuris dėl pateisinamų ar nepateisinamų priežasčių nevykdo teismo sprendimo, būtų taikomos CPK 624 straipsnyje numatytos priverstinio vykdymo priemonės, o ne atvirkščiai – pirmiausia, neišnaudojus visų teisėtų civilinio proceso galimybių, griebtis griežčiausios priemonės – baudžiamosios atsakomybės taikymo, (BK 245 straipsnio inkriminavimo). Konkurencijos tarp BK 245 straipsnio ir CPK 771 straipsnio 5–7 dalių nebuvimas reiškia, kad, išnaudojus visas CPK numatytas priverstinio vykdymo priemones ir nuteisus asmenį pagal BK 245 straipsnį, realu greta taikyti ir švelnesnę civilinio proceso poveikio priemonę, kuri nustatyta CPK 771 straipsnyje, tačiau ne atvirkščiai, nes taip būtų pažeistas teisingumo ir protingumo principas.

Nuteistasis nurodo, kad nuosavybė bendriausia prasme suprantama kaip savininko teisė elgtis su nuosavu daiktu savo nuožiūra. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis gina nuosavybę ir teisę ja laisvai disponuoti. Sutarčių laisvės principas leidžia šalims laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). CK 1.139 straipsnis numato asmens civilinių teisių gynimo būdą – savigyną. Kai viena iš sutarties šalių yra nesąžininga, savavališkai pažeidžia esmines sutarties sąlygas, sutarčių teisės principus ir kai kompetentingos valstybės institucijos nesiima ar nenori imtis reikalingų veiksmų, kita šalis turi teisę gintis, kad užtikrintų visavertę savo teisių apsaugą. Viena įstatymo numatomų savigynos priemonių – prievolės vykdymo sustabdymas. Kasatorius nurodo, kad susiklosčiusių nuomos santykių pagrindu tarp jo ir J. A. bei nuomotojų I. Č. ir V. B. nuomos objekte – garaže buvo ir yra laikomi nuteistajam nuosavybės teise priklausantys daiktai. Pažeidžiant nuomos santykius reglamentuojančias teisės normas ir prieš nuteistojo valią buvo pakeistos garažo durys bei spyna, ir nuo to karto jis į garažą, kuriame sukrautas jo kilnojamasis turtas, nebepateko. Dėl kitų asmenų kaltų veiksmų (tikėtina, vagystės ir savavaldžiavimo) jis nebegalėjo naudotis ginčo garažu ir savo turtu, nežino, kiek jo ten yra likę. Nuteistasis V. A. nurodo, kad, atsisakydamas išsikelti iš minėto garažo, pasinaudojo civilinių teisių savigyna, tą leidžia CK nuostatos ir nedraudžia kiti teisės aktai, jeigu neperžengiamos įstatymais nustatytos ribos.

Kasatoriaus teigimu, pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, įpareigojanti teisėjus įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtinos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami bei tiriami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. O tai reiškia, kad teismai privalėjo paisyti prašymų pridėti su baudžiamąją byla glaudžiai susijusias civilines bylas, nuodugniai išnagrinėti jose esančius įrodymus tam, kad būtų užtikrinti visi baudžiamojo proceso laiduojami principai, byla būtų nagrinėjama teisingai ir nešališkai. V. A. nurodo, kad, 2011 m. rugpjūčio 3 d. Panevėžio miesto apygardos teisme nagrinėjant jo apeliacinį skundą, buvo pateikti prašymai atlikti neišsamiai ištirtų įrodymų tyrimą – apklausti liudytoją G., pridėti su šia byla tiesiogiai susijusią civilinę bylą Nr. 2-38-589/2011, išreikalauti ir pridėti kitas civilines bylas, susijusias su sprendimų nevykdymu. Tačiau šie prašymai buvo nepagrįstai atmesti, Panevėžio apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 10 d. nutartyje šie prašymai neanalizuoti, išsamiai neaptarti ir net neišdėstyti. Kasaciniame skunde teigiama, kad prašymas pridėti civilinę bylą Nr. 2-38-589/2011 yra itin reikšmingas ir reikalingas svarstant baudžiamosios atsakomybės taikymą nuteistajam. Šioje civilinėje byloje Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi yra nustatyta, kad V. A. įpareigojamas iki 2011 m. rugsėjo 15 d. atlaisvinti garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Panevėžyje, (duomenys neskelbtini). Vadinasi, esant objektyviai galimybei įvykdyti su bausme nesusijusį teismo sprendimą civilinėje byloje, teismas, taikydamas baudžiamąją atsakomybę, pažeidė teisę užtikrinti teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, vykdymą civilinės teisės numatytomis priemonėmis ir metodais.

Nuteistojo V. A. teigimu, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas jo apeliacinį skundą ir priimdamas 2011 m. rugpjūčio 10 d. nutartį, pažeidė BPK 320, 321 ir 332 straipsnių nuostatas, įpareigojančias išnagrinėti bylą tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde, patikrinti skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą pagal byloje esančią medžiagą, taip pat sprendimo aprašomojoje dalyje išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo. Šiame skunde buvo išvardytos faktinės aplinkybės, į kurias pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, jų tinkamai nevertino ir padarė faktų neatitinkančias išvadas. Apeliacinės instancijos teismas neišsamiai atsakė į apeliacinio skundo argumentus dėl byloje inkriminuotos veikos subjektyviųjų požymių, sutiko su Panevėžio miesto apylinkės teismo išvadomis ir nesiėmė priemonių pašalinti byloje esančių abejonių ir neteisingų, vien tik prielaidomis pagrįstų išvadų. Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio ir į tai, kad nuosprendis grindžiamas ne visais įrodymais, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 punktas, surinktus įrodymus aptarė atskirai nuo kitų arba lygindamas juos su kai kuriais įrodymais, o ne bendrame bylos duomenų kontekste. Tik iš dalies nurodė, kodėl kaltinančius įrodymus priėmė, o teisinančius atmetė, taip pat nepasisakė, kodėl vieni duomenys laikytini įrodymais, o kiti ne. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje pateiktas įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nes nebuvo teisingai traktuojami BK 245 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo sudėties elementai. Išvados, kad V. A. veiksmuose yra atitinkamos nusikalstamos veikos sudėtis, nėra pagrįstos, nes prieštarauja byloje surinktiems įrodymams bei nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Kasaciniame skunde teigiama, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pažeidė lygybės įstatymui, nešališkumo ir nekaltumo prezumpcijos principus. Šią aplinkybę įrodo tas faktas, kad civilinėse bylose Nr. 2-38-589/2008, 2-9177-755/2009, 2-2413-811/2010, 2-4833-488/2011 atsakovu be V. A. yra ir J. A., jai kiekviena nutartimi skirti tie patys įpareigojimai bei baudos. Tačiau J. A. ikiteisminis tyrimas dėl teismo sprendimo nevykdymo, nesusijusio su bausme, nepradėtas, baudžiamoji atsakomybė negresia. Kasatoriaus teigimu, visas baudžiamasis procesas prieš jį yra šališkas, keliantis abejones, neteisėtas ir paviršutiniškas, buvo pažeistas lygiateisiškumo įstatymui principas. Kasaciniame skunde nurodoma, kad būtina atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr.2-38-589/2008, nes šiuo sprendimu jis ir J. A. yra įpareigoti atlaisvinti ginčo garažą, nors J. A. nėra ir nebuvo nuomos ar panaudos sutarties šalimi. Paskutinėje nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-4833-488/2011 teismas J. A. pašalino iš proceso, bet pradinis sprendimas liko nepakeistas.

Atsiliepimu į nuteistojo V. A. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Darius Čaplikas prašo šį skundą atmesti.

              Prokuroro nuomone, kasatoriaus teiginiai, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nebuvo ištirtos civilinės bylos, susijusios su aplinkybėmis, nagrinėjamomis baudžiamojoje byloje, nepagrįsti. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad kasatoriaus nurodoma civilinė byla Nr. 2-4833-488/2011 yra visiškai nesusijusi su baudžiamąją byla, nes V. A. nebuvo kaltinamas ir nuteistas už šiuo teismo sprendimu skirtų įpareigojimų nevykdymą. Be to, kasatoriaus nurodomose kitose civilinėse bylose Nr. 2-38-589/2008, 2-9177-755/2009 ir 2-2413-811/2010 sprendimai yra įsiteisėję ir nėra pagrindo jų revizuoti BPK nustatyta tvarka.

              Prokuroro nuomone, kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismai pažeidė lygybės įstatymui, nešališkumo ir nekaltumo principus, nes J. A. nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymo. Iš bylos medžiagos matyti, kad J. A. buvo pranešta apie įtarimą, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 245 straipsnyje, tačiau vėliau byla jai prokuroro nutarimu buvo nutraukta, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jos kaltę. Šis prokuroro nutarimas nėra panaikintas ir yra galiojantis. Kita vertus, teismas nagrinėja baudžiamąją bylą tokio kaltinimo apimtyje ir dėl tų asmenų, dėl kurių byla perduota teismui, todėl kasatorius neteisus, kad teismas buvo jam šališkas, o baudžiamasis procesas buvo neteisėtas ir paviršutiniškas. Šis teiginys yra deklaratyvus, nepagrįstas jokiais faktais.

              Atsiliepime teigiama, kad Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs V. A. skundą, nutartyje nurodė, jog asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 245 straipsnį netrukdo taikyti CPK 771 straipsnyje numatytas procesines poveikio priemones, nes pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką BK 245 straipsnis ir CPK 771 straipsnis numato skirtingas atsakomybes rūšis, kurios viena kitos nepaneigia ir nėra vienodos (kasacinė byla Nr. 2K0-7-233/2007). Taip pat kasacinėje nutartyje Nr. 2K-47/2009 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija yra pažymėjusi, kad teismo sprendimo nevykdymas – tai susilaikymas nuo teismo sprendimu paskirtos pareigos vykdymo, turint objektyvią galimybę ją vykdyti. Prokuroro nuomone, V. A. objektyviai galėjo įvykdyti teismo sprendimą ir atlaisvinti garažą, esantį Panevėžyje, (duomenys neskelbtini). Nebuvo nustatyta kokių nors kliūčių, dėl kurių kasatorius savo pareigos negalėjo įvykdyti. To padaryti jam netrukdė ir aplinkybė, kad teismo sprendimu garažą atlaisvinti įpareigota ir buvusi nuteistojo globėja J. A. Kaip buvo nustatyta, garaže esantys daiktai priklauso tik V. A.

              Prokuroro nuomone, nepagrįsti skundo teiginiai, jog V. A. nevykdė teismo sprendimo dėl to, kad siekė apsaugoti savo turto (buvusio garaže) neliečiamybę, siekdamas kuo objektyvesnio, nešališkesnio visų aplinkybių, susijusių su ginčo sprendimu, ištyrimo. Prokuroras pažymi, kad kreipimasis į policiją dėl turto vagystės iš garažo niekaip negali daryti įtakos ar kliudyti V. A. vykdyti teismo sprendimą atlaisvinti minėtą garažą. Be to, tokiu atveju policijos tyrimas dėl turto vagystės yra atliekamas atskirai ir nesietinas su įsiteisėjusių teismo sprendimų civilinėje byloje įvykdymu.

              Atsiliepime teigiama, kad visiškai nepagrįstai kasatorius nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 301, 332 straipsnių, 302 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas patikrino V. A. skundą, surinktus įrodymus vertino kaip visumą, o ne atskirai, išsamiai išnagrinėjo bylą ir į skundo argumentus atsakė. Prokuroro nuomone, pagrindo tenkinti skundą nėra.

              Kasacinis skundas tenkintinas

              Dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka

              Lietuvos Aukščiausiajame Teisme buvo gauti penkti kasatoriaus prašymai (2011 m. spalio 14 d., 2011 m. gruodžio 5 d., 2011 m. gruodžio 29 d., du prašymai 2012 m. sausio 27 d.) nagrinėti jo bylą žodinio proceso tvarka. Šie prašymai motyvuojami tuo, kad teismo sprendimai civilinėse bylose, už kurių nevykdymą V. A. nuteistas, yra neaiškūs ir jis pageidauja savo argumentus išdėstyti žodžiu. Kasatoriaus nuomone, rašytinis bylos nagrinėjimas pažeidžia jo konstitucinę teisę būti išklausytam. Tokie kasatoriaus teiginiai nepagrįsti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, 2011 m. rugsėjo 29 d. nutartimi priėmusi V. A. skundą, ta pačia nutartimi paskyrė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Toks atrankos kolegijos sprendimas yra teisėtas, atitinka BPK 372 straipsnio 8 dalies nuostatas. Ši norma apibrėžia, kad paprastai Lietuvos Aukščiausiajame Teisme bylos nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka. Nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka privaloma BPK 374² straipsnyje numatytais atvejais. Šio straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nurodyti pagrindai yra susiję su konkrečių procesinių sąlygų buvimu. Tokios sąlygos V. A. byloje nebuvo nustatytos. Minėto straipsnio 1 dalies 5 punktas suteikia kolegijai diskreciją, nesant pirmiau nurodytų pagrindų, nuspręsti, kad byloje dėl jos apimties, sudėtingumo ar kitų priežasčių būtina išklausyti asmenų žodinius paaiškinimus. Nei teisėjų atrankos kolegija, nei kasacinę bylą nagrinėjusi kolegija nenustatė aplinkybių, leidžiančių manyti, kad, neišklausiusi žodinių proceso šalių paaiškinimų, kolegija negalėtų išsamiai išnagrinėti bylos ir priimti teisingo sprendimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad rašytinis bylos nagrinėjimas nepažeidžia asmenų konstitucinių teisių. Nepriklausomai nuo proceso formos (žodinė ar rašytinė), nagrinėjant bylą galioja ir turi būti laikomasi visų baudžiamojo proceso principų. Proceso šalių lygiateisiškumo, teisės į nešališką bylos nagrinėjimą ir kitoms teisėms įgyvendinti rašytinio proceso metu Baudžiamojo proceso kodeksas numato atitinkamus procesinius instrumentus (galimybę pateikti atsiliepimus, pareikšti nušalinimus ir kt.).

              Dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 245 straipsnį taikymo

              Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kad įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatose įtvirtinta instancinė teismų sistema, kurios paskirtis – sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad byloje būtų įvykdytas neteisingumas (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. ir 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Taigi pirmosios instancijos teismo padarytas teisės ir fakto klaidas gali ištaisyti tik aukštesnės instancijos teismas, o pats asmuo negali nuspręsti, kuris teismo sprendimas jam privalomas ir turi būti vykdomas, o kuris ne. Įsiteisėjusių teismų sprendimų (tarp jų ir nesusijusių su bausme) nevykdymas yra pavojinga veika, kuria trukdoma vykdyti teisingumą, griaunamas teismų valdžios autoritetas, neatkuriamos nukentėjusiųjų pažeistos teisės ir teisėti interesai. Todėl už tokią veiką numatyta baudžiamoji atsakomybė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 245 straipsnyje. Asmuo atsako pagal šį straipsnį, jeigu jis veikė tiesiogine tyčia, t. y. suvokė, kad neteisėtai nevykdo savo pareigos, ir to norėjo (kasacinės nutartys Nr. 2K-47/2009, 2K-584/2010).

              Kasaciniame skunde teigiama, kad baudžiamoji atsakomybė už teismo sprendimo nevykdymą V. A. buvo taikoma nepagrįstai – šiuo atveju pirmiausia turėjo būti išnaudotos civilinės procesinės priemonės ir metodai įgyvendinti teismo sprendimus priverstinai.

              Nagrinėjamos bylos kontekste labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“ (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011). Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Tai reiškia, kad BK 245 straipsnyje įtvirtinta norma negali būti taikoma automatiškai dėl kiekvieno teismo sprendimo neįvykdymo fakto, nes teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, vykdymo užtikrinimas pirmiausia yra ne baudžiamosios teisės, bet civilinio ir administracinio proceso įstatymų uždavinys. Todėl baudžiamoji atsakomybė tokiais atvejais turėtų būti taikoma tik atsižvelgus į galimybes užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą civilinio ir administracinio proceso priemonėmis. Sprendžiant šį klausimą būtina atsižvelgti į asmeniui paskirto įpareigojimo ar draudimo turinį ir pobūdį. Teismo sprendimo neįvykdymas per teismo nustatytą terminą gali būti pripažintas nusikalstamu ir įvertintas pagal BK 245 straipsnį, kai tik pats asmuo galėjo įvykdyti teismo sprendimą (kasacinė nutartis 2K-7-233/2007) arba piktybiškai vengė teismo nutarimu nustatytos pareigos mokėti vaikams išlaikymą (kasacinė nutartis Nr. 2K-291/2008), arba asmuo nevykdė pagal Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą teismo skirto įpareigojimo (kasacinės nutartys Nr. 2K-86/2005, 2K-625/2006). Kita vertus, kai asmuo laiku neįvykdo teismo sprendimo, kuris gali būti efektyviai įvykdomas taikant CPK 624 straipsnyje nustatytas priverstinio vykdymo priemones, svarstytina, ar baudžiamoji atsakomybė apskritai pagrįsta (kasacinė nutartis Nr. 2K-47/2009).

              Klausimus dėl civilinės ir baudžiamosios atsakomybės taikymo už teismų sprendimų nevykdymą V. A. kėlė savo apeliaciniame skunde. Nuteistasis nurodė, kad, aiškinant sistemiškai CPK 585 bei 624 straipsnių nuostatas, antstolė, vykdydama teismo sprendimą, turėjo teisę iškeldinti V. A. iš užimamo garažo policijos pareigūnų pagalba ar kitokiu CPK numatytu leidžiamu būdu, užtikrinančiu teismo sprendimo tinkamą įvykdymą. Tačiau nurodytomis priemonėmis antstolė nepasinaudojo, nors tai daryti ne tik galėjo, bet ir privalėjo. Atsakydamas į šiuos argumentus, apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad nėra konkurencijos tarp BK 245 straipsnio ir CPK 771 straipsnio nuostatų, t. y. civilinio proceso tvarka paskirta bauda neeliminuoja galimybės asmeniui taikyti baudžiamąją atsakomybę. Ši nuostata neabejotinai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Tačiau apeliacinės instancijos teismas visiškai nesvarstė ir nepasisakė, kodėl nagrinėjamu atveju nebuvo taikytos priverstinio vykdymo priemonės, numatytos CPK 585 ir 624 straipsniuose. Teisėjų kolegija nepagrįstai atmetė V. A. argumentą, kad jam, kaip teismo sprendimų civilinėse bylose nevykdančiam asmeniui, turėjo būti taikoma ne baudžiamoji atsakomybė, o CPK numatytos priverstinės teismo sprendimo įvykdymo priemonės.

              Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad V. A. nevykdė Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 11 d. sprendimo, kuriuo jis įpareigotas atlaisvinti I. Č. ir V. B. priklausantį garažą. Už šio sprendimo nevykdymą, vadovaujantis CPK 771 straipsnio 5, 6 dalimis, nuteistajam du kartus – 2009 m. lapkričio 6 d. ir 2010 m. balandžio 22 d. nutartimis – buvo paskirtos baudos ir jis pakartotinai įpareigotas atlaisvinti garažą. Nors tokie teismo veiksmai teigiamų rezultatų nedavė, tai nereiškia, kad baudžiamosios atsakomybės taikymas šioje situacijoje buvo pagrįstas. V. A. teismo paskirtas įpareigojimas – atlaisvinti garažą – nėra tokio pobūdžio, kurį įpareigotas asmuo gali įvykdyti tik pats asmeniškai. Tai reiškia, kad šiuo atveju galėjo būti taikomos CPK 585, 624 straipsniuose numatytos priverstinio vykdymo priemonės. Išanalizavus bylos medžiagą matyti, kad nebuvo jokių objektyvių teisinių ar faktinių aplinkybių, trukdančių priverstinai iškraustyti iš garažo, esančio Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), V. A. priklausančius daiktus ir sandėliuoti juos kitoje vietoje (byloje nustatyta, kad nukentėjusieji turi raktus nuo minėto garažo vartų, nuteistasis nesudarė jokių kitų kliūčių nukentėjusiesiems patekti į garažą). Taigi civilinio proceso normose numatytomis galimybėmis nebuvo pasinaudota, nors tai buvo įmanoma, o iš karto buvo imtasi griežčiausios priemonės – baudžiamosios atsakomybės. Taip buvo pažeistas proporcingumo reikalavimas taikyti konkrečioje situacijoje adekvačias priemones ir nevaržyti asmens teisių daugiau, nei tai yra būtina numatytiems tikslams pasiekti. Nagrinėjamu atveju baudžiamosios atsakomybės taikymas nėra adekvati ir proporcinga priemonė, nes tikslas (nukentėjusiesiems priklausančio garažo atlaisvinimas) galėjo būti efektyviai pasiektas švelnesniais metodais (CPK numatytais priverstinio teismo sprendimo įvykdymo būdais). Pažymėtina, kad konkrečioje situacijoje galimų civilinių procesinių priemonių neišnaudojimas pažeidė ir nukentėjusiųjų interesus. Ilgai trukusio baudžiamojo proceso priemonėmis nukentėjusiųjų teisė naudotis savo nuosavybe taip ir liko neatkurta, nes nei BK numatytos bausmės, nei BPK numatytos procesinės prievartos priemonės pagal savo pobūdį negali atkurti pažeistų nukentėjusiųjų teisių.

              Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje priimdami sprendimus teismai neatsižvelgė į V. A. amžių ir sveikatos būklę. Apkaltinamojo nuosprendžio metu nuteistasis jau buvo daugiau kaip 70 metų amžiaus, jam diagnozuota paranoidinė šizofrenija, nuo kurios jis pradėtas gydyti 1971 metais. Nors šiuo metu liga yra remisijos būklės, tačiau jos pobūdis (nepagydoma liga, paveikianti mąstymo ir suvokimo gebėjimus) reikalauja į tai atsižvelgti vertinant asmens galimybes įvykdyti teismo sprendimais paskirtus įpareigojimus ir sprendžiant dėl atitinkamų priemonių taikymo.

              Atsižvelgusi į aptartas aplinkybes ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju baudžiamosios atsakomybės už teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymą taikymas buvo nepagrįstas, pažeidžiantis proporcingumo principą, todėl baudžiamoji byla turi būti nutraukta. Nukentėjusiųjų teisėtų interesų (laisvai naudotis jiems priklausančiu turtu) užtikrinimo klausimas turėtų būti sprendžiamas civilinių ir civilinio proceso įstatymų nustatytomis priemonėmis.

              Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

              Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 20, 305, 320 ir kiti straipsniai). Nustačius, kad baudžiamoji atsakomybė V. A. taikyta nepagrįstai ir nutraukiant baudžiamąją bylą, šie kasacinio skundo argumentai atskiro aptarimo nereikalauja, todėl jie paliekami nenagrinėti.

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 382 straipsnio 2 punktu,

nutaria:

              Nuteistojo V. A. kasacinį skundą tenkinti – panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 7 d.  nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 10 d. nutartį bei baudžiamąją bylą nutraukti, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.