Administracinė byla Nr. I-1212-406/2019
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02535-2018-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.1
(S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. sausio 29 d.
Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Gintaras Čekanauskas,
sekretoriaujant Henrikai Žibutytei,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas D. A. kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas savo skunde (b. l. 2–4) nurodė, kad nuo 2018 m. balandžio 13 d. iki 2018 m. spalio 31 d. buvo laikomas Marijampolės pataisos namų 2-o būrio 2-oje ir 3-ioje bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kuriose nebuvo užtikrinta teisės aktų nustatyta vienam asmeniui tenkanti 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma, nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, t. y. 2-oje gyvenamojoje patalpoje gyveno 16 nuteistųjų, 3-ioje – 5 nuteistieji. Teigė, jog šiose patalpose apgyvendinus daugiau asmenų, nei leidžiama, sumažėjo jam tenkančio oro kiekis, dėl nesančios ventiliacijos buvo tvanku, trošku, dvokė. Pažymėjo, jog buvo pažeidžiamas jo privatumas, nes negalėjo ramiai skaityti, rašyti, nuolat jausdavosi stebimas. Prausykloje buvo įrengti 6 šalto vandens kranai, tualete buvo 3 sėdimi tualetai, iš kurių veikė tik 2, todėl tiek norint apsiprausti, tiek pasinaudoti tualetu, tekdavo laukti eilėse ir patirti daug nepatogumų. Akcentavo, jog 2-ame būryje nebuvo įrengta rūkymui skirtų vietų, todėl patalpos būdavo prirūkytos. Dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų jam sutriko sveikata, patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko miegas, sapnuoja košmarus, tapo dirglus, irzlus, sumažėjo bendravimo galimybės, nuolat jaučia baimę ir apatiją. Nurodė Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje dėl perpildytų gyvenamųjų patalpų konstatuotas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimas. Prašė skundą patenkinti.
Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 9–12) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu bausmę atliko 2-o būrio 2-oje patalpoje, kurios plotas buvo 52,28 kv. m ir kurioje buvo įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam teko 3,26 kv. m gyvenamojo ploto, taip pat pareiškėjas gyveno ir minėto būrio 3-ioje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas buvo 15,50 kv. m ir kurioje buvo įrengtos 5 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam teko 3,1 kv. m gyvenamojo ploto. Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos ventiliacijos yra nepagrįsti, kadangi patalpas nuteistieji galėjo vėdinti per atidarytus langus. Sanitariniame mazge buvo 6 kietieji įrenginiai, kuriais galėjo naudotis 90 nuteistųjų. Akcentavo, kad nei pareiškėjas, nei kiti nuteistieji nėra skundęsi dėl 2-ame būryje neveikiančių sanitarinių įrenginių. Paaiškino, kad bendrabučio tipo patalpose rūkymo patalpos nėra numatytos, o pastebėjus bendrosiose patalpose rūkantį asmenį, už reikalavimų nesilaikymą yra skiriamos nuobaudos, todėl bendrosiose patalpose nuteistieji nerūko. Nurodė, kad pataisos namai neturi jokių duomenų apie pareiškėjo moralinius išgyvenimus bausmės atlikimo metu, galimas kančias ar pažeminimą, kurių priežastimi būtų buvę kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų perpildymas. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Skundas nepagrįstas ir atmestinas.
Pareiškėjas D. A. teismui pateikė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam netinkamomis sąlygomis atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose (toliau – Marijampolės PN). Savo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad, pažeidžiant taikytinus teisės aktus, jis buvo laikomas perpildytose patalpose, sanitariniame mazge buvo per mažai įrenginių, ventiliacija gyvenamosiose patalpose buvo netinkama, nebuvo užtikrintas jo privatumas, taip pat 2-ame būryje nebuvo įrengta rūkymo vietų.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461, 6.15 punkto nuostatas, pataisos darbų kolonijos bendrabučio gyvenamajame kambaryje vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3 kv. m (neteko galios 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (nuo 2010 m. balandžio 11 d.) (Žin., 2010, Nr. 41-1999). Nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – Taisyklės). Taisyklių 111.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose.
Pareiškėjas skunde nurodo, jog bausmės Marijampolės PN atlikimo metu, t. y. nuo 2018 m. balandžio 13 d. iki 2018 m. spalio 31 d. 2-o būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje gyveno 16 nuteistųjų, 3-ioje patalpoje – 5 nuteistieji, todėl jam trūko gyvenamojo ploto, t. y. nebuvo užtikrinta 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma (b. l. 2).
Iš Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus 2018 m. lapkričio 19 d. pažymos Nr. 14/07-5921 matyti, kad pareiškėjas buvo paskirtas gyventi 2-o būrio 24-os brigados 2-oje gyvenamojoje patalpoje, kurioje gyveno iki 16 nuteistųjų (pareiškėjas skunde taip pat patvirtino, kad gyveno 16 žmonių) (b. l. 13). Į bylą pateikta 2-o būrio schema patvirtina, kad 2-os patalpos plotas yra 52,28 kv. m (b. l. 17), todėl, teismo vertinimu, vienam nuteistajam teko 3,26 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. nebuvo pažeistos jo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.
Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas bausmę atliko ir Marijampolės PN 2-o būrio 24-os brigados 3-ioje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas buvo 15,50 kv. m ir kurioje gyveno, kaip nurodė ir pats pareiškėjas, 5 nuteistieji (b. l. 13, 17), todėl vienam nuteistajam teko 3,1 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. nebuvo pažeista gyvenamojo ploto norma.
Pažymėtina, kad, apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, teisės aktai nenumato reikalavimo eliminuoti kameroje esančių baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014). Pareiškėjas nepateikė teismui jokių oficialių įrodymų, paneigiančių atsakovės atstovo pateiktus duomenis, todėl darytina išvada, jog byloje nėra objektyvių ir neginčijamų duomenų, jog pareiškėjui nuo 2018 m. balandžio 13 d. iki 2018 m. spalio 31 d. atliekant bausmę bendrabučio tipo patalpose buvo pažeista Taisyklių 111.1 punkte nustatyta vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma.
Pareiškėjas nurodė, kad 2-ame būryje gyveno nuo 75 iki 80 žmonių, o sanitariniame mazge buvo įrengti tik šeši vandens kranai ir tik trys sėdimi tualetai, iš kurių veikė du, todėl tekdavo laukti eilėse.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“, buvo numatyta, jog 1 unitazas ar klozetas bei pisuaras skiriamas 12-ai nuteistųjų ir 1 praustuvė skiriama 10-iai nuteistųjų. Minėtos nuostatos galiojo iki 2016 m. gruodžio 31 d. Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymo Nr. 1R-132 redakcija „Dėl teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ pakeitimo“, kuri nenumatė sanitarinio mazgo įrengimo ir įrenginių skaičiaus. Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“, 1 klozetas (gali būti ir tupimas) arba pisuaras skiriamas ne daugiau kaip 15-ai asmenų ir 1 praustuvė skiriama ne daugiau kaip 15-ai asmenų.
Atsižvelgdamas į atsakovės atstovo pateiktą 2018 m. lapkričio 19 d. pažymą Nr. 14/07-5921 „Dėl nuteistųjų skaičiaus 2 būryje“ (b. l. 13), teismas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad įrenginių skaičius, atsižvelgiant į nuteistųjų skaičių, neatitiko Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normų reikalavimų, kadangi 2-o būrio sanitariniame mazge buvo įrengti 3 pisuarai, 3 unitazai, 6 vandens čiaupai, todėl sanitariniu mazgu galėjo naudotis 90 nuteistųjų. Minėti duomenys taip pat patvirtina, kad 2-ame būryje ginčo laikotarpiu daugiausia buvo 80 nuteistųjų, todėl pareiškėjo teiginiai dėl inventoriaus trūkumo sanitariniame mazge atmestini kaip neįrodyti.
Atmestini ir pareiškėjo teiginiai dėl sanitariniame mazge nefunkcionavusių įrenginių, kadangi atsakovės atstovas patvirtino aplinkybę, jog visi sanitariniai įrenginiai yra veikiantys ir nebuvo sugedę, taip pat nėra jokių duomenų ar nuteistųjų skundų dėl tariamai neveikusių sanitarinių įrenginių 2-ame būryje (b. l. 11).
Pareiškėjas skunde akcentavo, kad perpildytose gyvenamosiose patalpose sumažėjo jam tenkančio oro kiekis, dėl nesančios ventiliacijos buvo tvanku, trošku, dvokė.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 17 punkte nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Atsakovės atstovas patvirtino aplinkybę, jog Marijampolės PN gyvenamosios patalpos vėdinamos natūraliai per langus (b. l. 10). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, taip išvengdamas patalpoje drėgmės ar blogo kvapo. Vėdinimas per langus atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl atsakovės atstovas dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nėra pažeidęs. Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjas visą ginčo laikotarpį nesiskundė ir neteikė prašymų atlikti patalpų patikrinimą. Be to, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad gyvenamosiose patalpose netinkamas vėdinimas, tačiau nedetalizavo, kuo pasireiškė (ar galėjo pasireikšti) dėl minimos neatitikties patiriama neturtinė žala, todėl nėra teisinio pagrindo išvadai, kad dėl ventiliacijos pareiškėjas galėjo patirti jo nurodytą neturtinę žalą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo argumentai negali būti pagrindu atsakovės deliktinei atsakomybei kilti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo pažeidžiamas jo privatumas, nes negalėjo ramiai skaityti, rašyti, nuolat jausdavosi stebimas.
Pažymėtina, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, yra padaręs nusikaltimą, jam teismas paskyrė atlikti bausmę pataisos įstaigoje, kurioje jam ir kitiems nuteistiesiems taikomas baudžiamojo įstatymo normose nustatytas režimas. Pareiškėjo nurodyti asmeninių laisvių suvaržymai (privatumo, judėjimo laisvės apribojimai), nepatogumai yra sąlygoti jo paties pasirinkto elgesio modelio ir yra neišvengiama kalinimo (sulaikymo) pasekmė. Todėl nėra pagrindo išvadai, jog pataisos įstaiga, neužtikrindama pareiškėjo pageidaujamos ramybės, galėjo pažeisti teisės aktų reikalavimus.
Pareiškėjas akcentavo, jog Marijampolės PN 2-ame būryje nebuvo įrengtų rūkymui skirtų patalpų, todėl nuteistieji rūkė bendro naudojimo patalpose.
1995 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo Nr. I-1143 (nauja įstatymo redakcija nuo 2004 m. gegužės 1 d.) 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, atsižvelgiant į tai, jog žmogaus ir visuomenės sveikata yra viena svarbiausių visuomenės vertybių, šio įstatymo nuostatomis siekiama mažinti Lietuvos Respublikoje tabako gaminių vartojimą, jų prieinamumą (ypač nepilnamečiams asmenims) ir dėl tabako gaminių vartojimo ir su jais susijusių gaminių vartojimo atsiradusius neigiamus padarinius gyventojų sveikatai ir ūkiui, o šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius ir elektronines cigaretes) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Higienos normos HN 134:2015 7 punkte taip pat įtvirtintas draudimas rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Iš byloje esančio Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto matyti, kad būrių koridoriuose yra iškabinti draudžiantys patalpose rūkyti ženklai (b. l. 20–21). Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad nuteistieji, pastebėti rūkantys tam neskirtose vietose, yra baudžiami drausminėmis nuobaudomis (b. l. 11). Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad, esant reglamentuotam draudimui rūkyti gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose, dėl kitų nuteistųjų rūkymo bendro naudojimo patalpose sukeltų nepatogumų pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu būtų skundęsis Marijampolės PN pareigūnams, administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, ir šios būtų nereagavusios. Teismas pabrėžia, kad savo teiginiams pagrįsti pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikė, todėl jo argumentai dėl kvėpavimo tabako dūmais užterštu oru atmestini kaip neįrodyti.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis teisės taikymo praktiką, yra konstatavęs, jog, siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinių ir fizinių išgyvenimų, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. nutartį Nr. A556-95/2009). Iš į bylą pateiktos 2018 m. lapkričio 16 d. pažymos Nr. 55/04-821 matyti, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę ginčo laikotarpiu Marijampolės PN, į Psichologinę tarnybą dėl netinkamų gyvenimo sąlygų nesikreipė (b. l. 19). Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas į Sveikatos priežiūros tarnybą kreipėsi 3 kartus dėl pilvo srities skausmų, padidėjusio rūgštingumo bei dėl slogos ir sauso kosulio. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl blogų gyvenimo sąlygų pablogėjusios sveikatos. Taigi, šioje administracinėje byloje išvardytų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, jog skundo reikalavimas dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovės atstovas atliko veiksmus, kuriais sąmoningai siekė pareiškėjui sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 56 str.). Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
n u s p r e n d ž i a :
Skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.
Teisėjas Gintaras Čekanauskas