Civilinė byla Nr. 2A-798-614/2018

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-46531-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.9.; 2.6.8.11.1.; 3.3.1.14.; 3.3.1.18.

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 6 d. 

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eglės Surgailienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Veniulytės-Jankūnienės ir Vytauto Zeliankos, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB „Finiens“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB ,,Finiens“ ieškinį atsakovei AB ,,Swedbank“ dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,   

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė UAB „Finiens“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė pripažinti atsakovės AB ,,Swedbank“ kredito sutarties Nr. 11-031922-IN nutraukimą neteisėtu; pripažinus kredito sutarties Nr. 11-031922-IN nutraukimą neteisėtu, įpareigoti atsakovę AB ,,Swedbank“ atnaujinti minėtos kredito sutarties galiojimą sutartyje nustatyta tvarka. Nurodė, kad ieškovė su atsakove 2011 m. rugpjūčio 9 d. sudarė kredito sutartį Nr. 11-031922-IN (toliau – Sutartis), pagal kurią atsakovė ieškovei suteikė 9 000 000 Lt kreditą. Šalys 2014 m. lapkričio 3 d. sudarė papildomą susitarimą prie Sutarties, kuriuo, be kitų sąlygų, nutarė pratęsti kredito grąžinimą iki 2017 m. lapkričio 9 d. Nors ir susidurdama su laikinais finansiniais sunkumais, ieškovė visuomet stengdavosi vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus ieškovui. Ieškovė 2015 m. rugpjūčio 31 d. pateikė atsakovei prašymą dėl susidariusios pradelstos įsipareigojimų sumos vykdymo išdėstymų 6 mėnesių laikotarpiui, tačiau atsakovė, atsakydama į prašymą, nepasiūlė bendradarbiavimo būdu išspręsti susidariusios situacijos, o padidino jai taikomą palūkanų normą. Gavusi atsakovės 2015 m. lapkričio 11 d. raginimą padengti susidariusį įsiskolinimą su pranešimu dėl sutarties nutraukimo, ieškovė stengėsi sutelkti savo turimus finansus ir iš dalies padengė skolą atsakovei. Ieškovė ne kartą raštu kreipėsi į atsakovę, prašydama apsvarstyti mokėjimo grafiko prie Sutarties pakeitimą arba leidimo parduoti ieškovei priklausantį nekilnojamąjį turtą išdavimą, tačiau atsakovė jos prašymų netenkino ir pratęsė terminą padengti susidariusį įsiskolinimą iki 2016 m. sausio 22 d. Atsakovė 2016 m. sausio 26 d. pateikė ieškovei pranešimą, jog nuo 2016 m. vasario 19 d. Sutartis su ieškove bus vienašališkai nutraukta. Atsakovė pažeidė bendradarbiavimo pareigą, ignoravo ieškovės teikiamus pasiūlymus, tokiu būdu atimdama iš jos galimybę išsaugoti Sutartį bei išvengti su Sutarties nutraukimu susijusių pasekmių. Ieškovės vertinimu, atsakovė Sutarties nutraukimu galimai siekė priimti ieškovės turtą iš varžytynių už mažesnę nei rinkos vertė kainą, todėl atsakovės vienašalis Sutarties nutraukimas turėtų būti pripažintas neteisėtu.

2.       Atsakovė AB ,,Swedbank“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovė nuo 2015 m. kovo mėn. susidūrė su finansiniais sunkumais, todėl pradėjo vėluoti vykdyti prisiimtus sutartinius įsipareigojimus. Sutartyje nustatytas kredito grąžinimo terminas atsakovės prašymu buvo pratęstas iki 2017 m. lapkričio 10 d. Reaguodama į ieškovės žodinius bei rašytinius raginimus atkurti įplaukų į ieškovės sąskaitas vykdymą, atsakovė 2015 m. rugpjūčio 24 d. raštu pranešė ieškovei apie palūkanų pagal kredito sutartį padidinimą bei prašė pateikti ieškovės vadovo pasirašytą 2015 m. II ketvirčio balansą ir pelno ataskaitą. Gavusi ieškovės atsakymą į minėtą raštą, kuriuo ji prašė nenutraukti Sutarties, 2015 m. rugsėjo 2 d. raštu atsakovė prašė ieškovės pateikti sąskaitų, esančių Lietuvos Respublikos bankuose ir kitose kredito įstaigose, išrašus bei kasos įplaukų sąrašą laikotarpiu nuo 2015-01-01 iki 2015-08-31. Ieškovė nepateikė atsakovės prašomų dokumentų, bet toliau teikė nepagrįstas pretenzijas dėl atsakovės tariamo nebendradarbiavimo. Ieškovė ne tik nevykdydavo savo sutartinių įsipareigojimų, bet ir nepateikdavo jos prašomos informacijos, dėl ko atsakovė informavo ją, jog iki 2016 m. vasario 18 d. nepašalinus Sutarties pažeidimų, ji bus vienašališkai nutraukta nuo 2016 m. vasario 19 d. Atsakovė visą laiką bendradarbiavo su ieškove, nepaisant to, kad ieškovė nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų bei nepateikė atsakovės prašomų duomenų, būtinų ieškovės kredito rizikai įvertinti. Atsakovės vertinimu, ieškovės teiginiai, jog atsakovės veiksmai sukėlė ieškovei teisėtus lūkesčius, kad Sutartis niekada nebus nutraukta, yra nepagrįsti, kadangi ieškovė ilgą laiką nevykdė savo Sutartinių įsipareigojimų, o atsakovė ne kartą siuntė jai pranešimus apie gresiantį Sutarties nutraukimą. Ieškovės Sutarties vykdymo istorija, sistemingas sutartinių įsipareigojimų pažeidinėjimas, pradelstos skolos didėjimas, suteikė atsakovei pakankamą pagrindą nesitikėti, jog Sutartis bus tinkamai įvykdyta ateityje. Dėl nurodytų priežasčių atsakovė pagrįstai ir teisėtai vienašališkai nutraukė Sutartį su ieškove.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gegužės 24 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.

4.       Teismas nustatė, kad ieškovė paskutinį kartą kredito dalinę grąžinimo įmoką sumokėjo 2015 m. birželio mėn., vėliau buvo tik nežymūs mokėjimai, o nuo 2015 m. liepos mėn. iki 2015 m. lapkričio mėn. iš viso neatliko mokėjimų – per šį laikotarpį ieškovės pradelsta skola, net neįskaičius palūkanų ir delspinigių, padidėjo iki 108 100 Eur.

5.       Teismas sutiko su atsakovės atstovo teiginiais, jog ieškovė visiškai neteikė jokios informacijos apie savo finansinę padėtį, kad bankas galėtų ją įvertinti.

6.       Teismas sprendė, kad ieškovės teiginiai dėl atsakovės nebendradarbiavimo neatitinka tikrovės, kadangi atsakovė, ieškovei įsipareigojus bent dalinai sumažinti savo pradelstus įsipareigojimus ir iš dalies juos sumažinus, 2015 m. gruodžio 17 d. pranešė ieškovei apie susidariusią pradelstą 106 380,24 Eur skolą ir pranešė, kad suteikia papildomą terminą padengti pradelstiems įsipareigojimams. Be to, teismas sprendė, kad tokie atsakovės veiksmai negali būti laikomi suteikiantys ieškovei jos nurodytų pagrįstų lūkesčių, nes tame pačiame rašte atsakovė informavo ieškovę, jog nepašalinus Sutarties pažeidimų iki 2016 m. sausio 22 d., atsakovė vienašališkai nutrauks Sutartį ir inicijuos priverstinį skolos išieškojimą. Ieškovei net ir po to, kai jai buvo suteiktas papildomas terminas pašalinti Sutarties pažeidimus, jų nepašalinus, pradelsta skola padidėjo iki daugiau nei 123 000 Eur, atsakovė 2016 m. sausio 26 d. raštu pranešė ieškovei, kad nepašalinus Sutarties pažeidimų iki 2016 m. 18 d., sutartis bus nutraukta 2016 m. vasario 19 d., kas ir buvo padaryta neįvykdžius atsakovės nurodytų sąlygų.

7.       Nustačius aplinkybes, kad iki Sutarties nutraukimo įmokos nebuvo mokamos ilgą laiką ir byloje nesant duomenų, kurie teiktų pagrindą daryti išvadą, kad Sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje, teismas sprendė, jog Sutarties pažeidimas, kurio pagrindu ji nutraukta, nėra mažareikšmis, vienkartinis. Nuolatinis ir ilgalaikis mokėjimo terminų praleidimas yra esminis kredito sutarties pažeidimas, kuris ginčo atveju sudarė pagrindą atsakovei vienašališkai nutraukti Sutartį.

8.       Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nepažeidžiamas favor contractus principas, kuris netaikomas, jei konstatuojamas pakankamas įstatyme įtvirtintas ir faktinis pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį. Teismas taip pat sprendė, kad remiantis bylos medžiaga nėra pagrindo spręsti apie atsakovės nesąžiningumą, kadangi, ieškovė nevykdė savo pareigos pateikti visus Sutartyje numatytus ir atsakovės atskirai raštuose prašomus pateikti duomenis. Įrodymų, jog, kaip teigiama ieškinyje, atsakovė siekė užvaldyti ieškovei priklausantį turtą, byloje nėra

9.       Teismas sprendė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog administracinės ir prekybos patalpų paskirtis yra pakeista ir šias patalpas yra galimybė parduoti kaip atskirus nekilnojamojo turto objektus. Ieškovės į bylą pateikta glaustos formos informacinė pažyma apie turto kainą neatitinka nekilnojamojo turto vertės ataskaitai keliamų reikalavimų, todėl teismas remtis ja neturi pagrindo.

10.       Teismas ne ieškovės naudai taip pat vertino aplinkybę, jog ji į teismą su ieškiniu kreipėsi ne nutraukus Sutartį, o tik po to, kai prasidėjo išieškojimo procesas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11.       Ieškovė UAB „Finiens“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

11.1.       Teismas tik nustatė apeliantės nesumokėjimo faktą, tačiau nepasisakė dėl ieškovės argumentų dėl atsakovės nebendradarbiavimo, nesąžiningo elgesio, siekiant mažesniais kaštais perimti apeliantės turtą.

11.2.       Atsakovė nepateikė jokio atsakymo į ieškovės prašymą dėl mokėjimo terminų ir tvarkos išdėstymo vienam didžiausių apelianto nuomininkų UAB „Internetinė prekyba Fresh Market“ iškėlus bankroto bylą, taip pat padidino taikytiną palūkanų normą, kas dar labiau komplikavo apelianto padėtį ir įsipareigojimų pagal kredito sutartį vykdymą.

11.3.       Apeliantė apie savo galimybių grąžinti kreditą pasunkėjimą atsakovei sąžiningai pranešė, tačiau atsakovė net nemėgino pradėti derybas šiuo klausimu, o jau ėmėsi teikti įspėjimus apie kredito sutarties nutraukimą. Todėl akivaizdu, kad atsakovė pažeidė sutarties šalių bendradarbiavimo principą.

11.4.       Teismas neatkreipė dėmesio į aplinkybę, kad ir pati atsakovė naudojosi apeliantės įkeistu turtu, esančiu (duomenys neskelbtini), todėl akivaizdu, jog atsakovė, pasinaudodama apeliantės situacija, siekia mažesne kaina įsigyti apeliantės nuosavybės teise priklausomą turtą.

11.5.       Akivaizdu, jog atsakovė, teikdama įspėjimus nutraukti sutartį, pažeidė favor contractus principą ir pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovės veiksmų, siekiant išsaugoti sudarytą kredito sutartį.

12.       Atsakovė AB ,,Swedbank“ su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

12.1.       Kaip matyti iš ieškovės ir atsakovės bendradarbiavimo istorijos, ieškovė ilgą laiką nemokėjo jokių dalinių kredito grąžinimo įmokų, tačiau atsakovė nenutraukė Sutarties, o suteikė terminą ieškovei atkurti savo finansinę padėtį. Faktinės aplinkybės patvirtina, kad ieškovė neturėjo finansinių galimybių mokėti net palūkanų, kas patvirtino jo sunkią finansinę padėtį.

12.2.       Egzistuojant akivaizdžiai Sutarties neįvykdymo rizikai bei tolimesniam ieškovės skolos augimui, atsakovė, kaip finansų įstaiga, privalėjo imtis priemonių šiai rizikai sumažinti. Kadangi įstatymai imperatyviai reikalauja, kad finansų įstaiga valdytų turimą kredito riziką bei imtųsi aktyvių veiksmų jai mažinti, nutraukdamas Sutartį atsakovė tinkamai įvykdė pareigą iš savo įsipareigojimų laiku nevykdančių klientų reikalauti kreditą grąžinti prieš terminą, bei realizuoti turimas kredito grąžinimo užtikrinimo priemones.

12.3.       Pirmosios instancijos teisme nustatytos faktinės bylos aplinkybės, o būtent rašytiniai įrodymai, patvirtina, kad atsakovė yra atsakiusi į visus ieškovės paklausimus. Ieškovės raštai, kuriais visą laiką buvo prašoma pratęsti kredito grąžinimo terminą, negali būti laikomi tinkamu bendradarbiavimu, nes, kaip matyti iš rašytinių teismui pateiktų įrodymų, įskaitant ir pateiktų bylos nagrinėjimo metu, ieškovė iki Sutarties nutraukimo ne tik nepašalino jos pažeidimų, bet ir nepateikė dokumentų, kurie leistų įvertinti ir pripažinti, kad ieškovės finansinės situacijos pablogėjimas yra trumpalaikis. Iš šalių atstovų pateiktų paaiškinimų taip pat buvo pagrįstai nustatyta, kad ieškovė net neturėjo ketinimų ir realių galimybių parduoti dalį atsakovei įkeisto nekilnojamojo turto esančio (duomenys neskelbtini) ir taip sumažinti įsiskolinimą, nes šis turtas rekonstruojamas neturint projekto, leidimo ir kitų būtinųjų dokumentų, iki šiol nesuformuoti atskiri gyvenamosios paskirties objektai, nežinoma pardavimo kaina ir nėra jokių prielaidų aptariamo turto pardavimui.

12.4.       Būtent atsakovė visą laiką bendradarbiavo su ieškove nepaisant to, kad ieškovė nevykdė įsipareigojimų pagal Sutartį, nepateikė dokumentų, remiantis kuriais būtų galima įvertinti ieškovės kredito riziką, ilgą laiko nemokėjo net palūkanų už suteiktą ir panaudotą kreditą.

12.5.       Vien ta aplinkybė, kad atsakovė prarado pasitikėjimą ieškovės galimybėmis įvykdyti Sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir grąžinti suteiktą kreditą, nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovė netinkamai bendradarbiauja su ieškove.

12.6.       Atsakovė neprisiėmė pareigos atsakyti už ieškovės mokumą arba prisidėti prie jos išlaikymo. Nepriklausomai nuo to, atsakovė ilgą laiką bendradarbiavo su ieškove, toleravo netinkamą Sutarties vykdymą.

12.7.       Ieškovė, būdama verslininkė ir žinodama tiek apie ekonominius verslo ciklus, tiek apie savo prisiimto verslo rizikingumą ir galimas verslo nesėkmes prisiėmė riziką dėl savo mokumo, t. y. piniginių lėšų trūkumo prisiimtiems įsipareigojimams vykdyti.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

14.       Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys 2011 m. rugpjūčio 9 d. sudarė kredito sutartį Nr. 11-031922-IN, pagal kurią atsakovė ieškovei suteikė 9 000 000 Lt kreditą pastato, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimui (b. l. 6-12,60-72, t. 1). 2014 m. lapkričio 10 d. šalys sudarė papildomą susitarimą prie Sutarties, kuriuo be kitų sąlygų nutarė pratęsti kredito grąžinimą iki 2017 m. lapkričio 10 d. (b. l. 73-85, t. 1).

15.       Byloje kilo ginčas dėl to, ar teisėtai bankas (atsakovė) nutraukė su apeliante sudarytą Sutartį.

16.       Apeliantė neginčija pirmosios instancijos teismo nustatyto aplinkybės, kad ji pažeidė sutarties sąlygas ir laiku nemokėjo kredito įmokų, tačiau, apeliantės teigimu atsakovė pažeidė sutarties šalių bendradarbiavimo principą, įtvirtintą CK 6.200 straipsnio 1 dalyje, kadangi ieškovei prašant derėtis, atsakovė tik pateikdavo įspėjimą apie sutarties nutraukimą ir formaliu sutikimu su pasiūlymu pratęsti vieną mėnesį su keliomis dienomis, galiausiai sutartį nutraukė. Apeliantė išreiškė norą bendradarbiauti, kai tuo tarpu atsakovė nebendradarbiavo ir nesuteikė apeliantei galimybės realizuoti įkeistą turtą, sutarties netinkamas vykdymas buvo sąlygotas išorinių veiksmų, o atsakovės interesai buvo apsaugoti įkeistu turtu. Su tokiais apeliantės argumentais nėra pagrindo sutikti.

17.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose. Priklausomai nuo sutarties pažeidimo kreditorius gali rinktis vieną ar kelis gynimo būdus, jeigu bendrą jų taikymą leidžia pasirinktų gynimo būdų prigimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012).

18.       Kreditoriui renkantis pažeistų savo teisių gynimo būdą, be kitų, taikomas favor contractus principas, kuris reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio (paskutinė priemonė) priemonę. Kasacinio teismo konstatuota, kad sutarties nutraukimas, kaip vienas iš pažeistų teisių gynybos būdų, pagal tarptautinėje sutarčių teisėje pripažįstamą favor contractus principą ir jį atspindintį nacionalinį teisinį reguliavimą yra išimtinis teisių gynimo būdas, todėl jo taikymui turi būti konstatuotas pakankamas įstatyme įtvirtintas ir faktinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2010). Vis dėlto, pripažįstant favor contractus principo svarbumą sutartiniams santykiams, negalima šio principo suabsoliutinti, paneigiant kitų kreditoriaus teisių gynimo būdų egzistavimą ir panaudojimo galimybę, nes sutarties laisvės principas užtikrina sutarties šalies teisę pasirinkti ir pasinaudoti jo interesus geriausiai atitinkančiu teisių gynimo būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012; 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2013).

19.       Kasacinio teismo praktikoje taip pat pabrėžiama, kad siekis išsaugoti sutartį nėra absoliutus ir jos nutraukimas gali būti pateisinamas, jeigu nustatomos tam tikros aplinkybės – pažeidimo pobūdis, mastas ar kitos svarbios aplinkybės, leidžiančios spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-388-684/2016, 30 punktas).

20.       CK 6.217 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje nustatytais atvejais. Jeigu šalys susitarė, kad tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tai nebūtina, kad jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį. Sutartyje ir įstatyme išvardytų vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų taikymo skirtumas yra tas, kad teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalies kriterijus. Tačiau sutartyje nurodytas nutraukimo pagrindas yra sutarties sąlyga, todėl teismo vertinamas ir kontroliuojamas sutarties sąlygų teisėtumo ir sąžiningumo aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012; 2014 sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2014; 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-596-313/2015).

21.       Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė kreditavimo sutartį nutraukė vadovaudamasi sutarties 11.2.1.1. punktu, numatančiu, kad bankas turi teisę vienašališkai nutraukti Sutartį jei kredito gavėjas ilgiau kaip trisdešimt kalendorinių dienų nesumoka bet kokių mokėjimų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo 2015 m. kovo mėn. ieškovė susidūrė su finansiniais sunkumais ir pradėjo vėluoti vykdyti įsipareigojimus pagal Sutartį – vėlavo mokėti įmokas ir palūkanas už suteiktą kreditą. Iš atsakovės į bylą pateiktų duomenų pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog ieškovė paskutinį kartą kredito dalinę grąžinimo įmoką sumokėjo 2015 m. birželio mėn., vėliau buvo tik nežymūs mokėjimai, o nuo 2015 m. liepos mėn. iki 2015 m. lapkričio mėn. iš viso neatliko mokėjimų – per šį laikotarpį ieškovės pradelsta skola, net neįskaičius palūkanų ir delspinigių, padidėjo iki 108 100 Eur. Apeliantė šių aplinkybių neginčija.

22.       Atsakovė 2015 m. lapkričio 11 d. informavo ieškovę apie 107 017,04 Eur susidariusią pradelstą skolą ir pranešė, kad suteikia terminą padengti pradelstiems įsipareigojimams bei įspėjo apie sutarties nutraukimą (b.l. 115, t. 1). Atsakovė 2015 m. gruodžio 17 d. pakartotinai ieškovę informavo apie susidariusią skolą ir įspėjo apie sutarties nutraukimą (b.l. 119, t. 1), tačiau po šių įspėjimų ieškovė tinkamai nevykdė įsipareigojimų. Ieškovei net ir po to, kai jai buvo suteiktas papildomas terminas pašalinti Sutarties pažeidimus, jų nepašalinus, pradelsta skola padidėjo iki daugiau nei 123 000 Eur, todėl atsakovė 2016 m. sausio 26 d. raštu pranešė ieškovei, kad nepašalinus Sutarties pažeidimų iki 2016 m. vasario 18 d., sutartis bus nutraukta 2016 m. vasario 19 d. (b. l. 122, t. 1), kas ir buvo padaryta neįvykdžius atsakovo nurodytų sąlygų.

23.       Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė nevykdė įsipareigojimų, nemokėjo įmokų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad sutartinių prievolių pagal Sutartį pažeidimas buvo ne vienkartinis, bet nuolatinis. Atotrūkis tarp ieškovės prisiimtų pagal sutartį įvykdyti įsipareigojimų ir faktiškai įvykdytų įsipareigojimų iš esmės pradėjo formuotis nuo 2015 m. ir iki sutarčių nutraukimo nuolat didėjo, todėl bankas ilgą laiką negavo to, ką turėjo ir pagrįstai tikėjosi gauti pagal sutartis, ir tai sudarė pakankamą pagrindą atsakovei manyti, kad sutartys ateityje nebus tinkamai įvykdytos. Atsakovė kelis kartus įspėjo ieškovę apie sutartinių įsipareigojimų nevykdymą ir dėl to kilsiančias pasekmes. Tai patvirtina, kad atsakovė iš karto nesiėmė pačių griežčiausių priemonių ir sutarties iš karto nenutraukė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas favor contractus principas, kuris netaikomas, jei konstatuojamas pakankamas įstatyme įtvirtintas ir faktinis pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį. Be to, apeliantė neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad pati nevykdė savo pareigos pateikti visus Sutartyje numatytus ir atsakovės atskirai raštuose prašomus pateikti duomenis. Bylos duomenys patvirtina, kad prašė atsakovė ne kartą kreipėsi į ieškovę, prašydama pateikti įmonės balansą ir pelno ataskaitą, įkeisto materialaus turto draudimo polisą, sąskaitų, esančių Lietuvos Respublikos bankuose ir kitose kredito įstaigose, išrašus, kasos įplaukų sąrašą, nuomininkų sąrašą bei ieškovo pajamų ir išlaidų sąrašą.

24.       Tai, kad ieškovė, reikalaudama pripažinti Sutarties nutraukimą neteisėtu, neatliko jokių mokėjimų banko naudai, patvirtina, kad ieškovė kredito sutarčių nutraukimą ginčija formaliais pagrindais, tuo parodydama, kad nėra suinteresuota atlikti mokėjimų banko naudai. Ieškovė nepateikė įrodymų apeliacinės instancijos teismui ir kad šiuo metu ji yra moki ir gali prisiimti kokius nors papildomus finansinius įsipareigojimus, kurie užtikrintų šalių interesų pusiausvyrą.

25.       Teisėjų kolegija kritiškai vertina apeliantės argumentą, kad atsakovė nebendradarbiavo ir nesuteikė jai galimybės realizuoti įkeistą turtą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad administracinės ir prekybos patalpų paskirtis yra pakeista ir šias patalpas yra galimybė parduoti kaip atskirus nekilnojamojo turto objektus (b. l. 141-228). Ieškovės į bylą pateikta glaustos formos informacinė pažyma apie turto kainą (b. l. 229-234) neatitinka nekilnojamojo turto vertės ataskaitai keliamų reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ja nesirėmė. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė kartu su apeliaciniu skundu taip pat nepateikė įrodymų apie nustatytą įkeisto turto kainą, taip pat įrodymų, patvirtinančių, kad yra galimybė parduoti ieškovės įkeistus nekilnojamojo turto objektus kaip atskirus. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus apeliantės teiginius, kad atsakovė siekia mažesne kaina įsigyti apeliantės nuosavybės teise priklausomą turtą, esantį (duomenys neskelbtini), nes ir pati atsakovė naudojosi šiuo įkeistu turtu. Šiems teiginiams pagrįsti apeliantė nepateikė jokių įrodymų.

26.       Nors apeliantė ir nurodo, kad sutarčių netinkamas vykdymas buvo sąlygotas išorinių veiksmų (bankroto bylos iškėlimo pagrindiniam apeliantės nuomininkui), o ne jos kaltės, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovei kaip verslininkei yra taikomi didesni atidumo ir protingumo reikalavimai, tikintis, kad verslo patirties turinti įmonė tinkamai apsvarsto tiek savo finansines galimybes, tiek teisines galimybes prisiimti įsipareigojimus pagal ginčo sutartis. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), o sutarties privalomumo ir vykdytinumo (lot. pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis.

27.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias materialines teisės normas, nepadarė proceso normų pažeidimų, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti ieškovės apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a : 

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                             Eglė Surgailienė

                                                                                                            Rūta Veniulytė-Jankūnienė

                                                                                              Vytautas Zelianka