Administracinė byla Nr. A-237-492/2019

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01255-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.8; 43.7

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų R. Ž., V. Ž. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Mažeikių rajono savivaldybės tarybai, Mažeikių rajono savivaldybės administracijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriui, R. Ž. ir V. Ž. (tretieji suinteresuoti asmenys byloje – Valstybinė miškų tarnyba, valstybės įmonė Valstybinių miškų urėdija) dėl administracinių aktų panaikinimo, dovanojimo sutarties dalies panaikinimo ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuroras, ginantis viešąjį interesą (toliau – ir Prokuroras, pareiškėjas), kreipėsi į teismą su pareiškimu, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ dalį dėl 0,14 ha valstybinės reikšmės miškams priskirto ploto įtraukimo į 0,2925 ha kitos paskirties žemės sklypą (sklypo Nr. 44); 2) panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 17 d. įsakymo Nr. Al-1141 „Dėl perduodamo neatlygintinai nuosavybėn Mažeikių mieste, (duomenys neskelbtini), žemės sklypo duomenų tvirtinimo“ dalį dėl 0,14 ha valstybinės reikšmės miškams priskirto ploto, patenkančio į 0,2925 ha žemės sklypą ((duomenys neskelbtini), Mažeikių m.); 3) panaikinti Telšių apskrities viršininko 2010 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. VM.1-61-7 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste R. Ž., (duomenys neskelbtini)“ dalį, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,14 ha valstybinės reikšmės miško žemę, esančią 0,2925 ha žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Mažeikių m. k. v., (duomenys neskelbtini), Mažeikių m. (toliau – ir ginčo žemės sklypas); 4) panaikinti Telšių apskrities viršininko 2010 m. vasario 4 d. įsakymo Nr. Pl.Ž-234 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Mažeikių mieste“ 5 punkto dalį, kuria R. Ž. nuosavybės teisės atkurtos į 0,14 ha valstybinės reikšmės miško žemę, esančią ginčo žemės sklype; 5) pripažinti negaliojančia 2014 m. gegužės 28 d. dovanojimo sutarties notarinio registro Nr. 1638 dalį, kuria R. Ž. perleido V. Ž. 0,14 ha valstybinės reikšmės miško žemės, esančios ginčo žemės sklype; 6) taikyti restituciją natūra: įpareigoti V. Ž. grąžinti Lietuvos Respublikai 0,14 ha dalį ginčo žemės sklypo, o iš Lietuvos Respublikos valstybės atsakovo V. Ž. naudai priteisti 12 109,40 Eur kompensaciją. 

2.       Prokuroras paaiškino, kad pripažinus R. Ž. teisę atkurti nuosavybės teises į jai tenkančią M. S. iki nacionalizacijos valdytos 13,11 ha žemės dalį, Mažeikių rajono savivaldybės taryba 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. Tl-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ patvirtino pakoreguotą Mažeikių miesto Naikių mikrorajono II-osios dalies detalųjį planą, kurio grafinėje dalyje Nr. 44 suprojektuotas 0,2925 ha kitos paskirties žemės sklypas. Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktorius 2009 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu Nr. Al-1127 „Dėl adresų suteikimo Mažeikių r. sav. Mažeikių m. (duomenys neskelbtini)“ 0,2925 ha kitos paskirties žemės sklypui Nr. 44 suteikė adresą – (duomenys neskelbtini), Mažeikiai. Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktorius 2009 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. Al-1141 „Dėl perduodamo neatlygintinai nuosavybėn Mažeikių mieste, (duomenys neskelbtini), žemės sklypo duomenų tvirtinimo“ patvirtino perduodamo neatlygintinai nuosavybėn 0,2925 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) Mažeikių mieste planą bei nurodė žemės sklypo naudojimo būdą ir pobūdį. Telšių apskrities viršininkas 2010 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. VM.1-61-7 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste R. Ž., (duomenys neskelbtini)“ atkūrė R. Ž. nuosavybės teises į jai tenkančią buvusio savininko M. S. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamojo turto dalį – 0,8212 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,2925 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Mažeikių mieste. Šiame sprendime pažymėta, kad nuosavybės teisės į 0,5287 ha žemės atkurtos anksčiau. Telšių apskrities viršininkas 2010 m. vasario 4 d. įsakymo Nr. Pl.Ž-234 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Mažeikių mieste“ 5 punktu įsakė Žemės tvarkymo departamento Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriui atkurti R. Ž. nuosavybės teises į žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,2925 ha kitos paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) Mažeikių mieste. 2010 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. VM.1-61-7 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste R. Ž., (duomenys neskelbtini)“ ir 2010 m. vasario 4 d. įsakymo Nr. Pl.Ž-234 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Mažeikių mieste“ pagrindu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotos R. Ž. nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą. 2014 m. gegužės 28 d. R. Ž. dovanojimo sutartimi notarinio registro Nr. 1638 perleido ginčo žemės sklypą V. Ž. 

3.       Pareiškėjas nurodė, kad Valstybinė miškų tarnyba 2014 m. vasario 12 d. raštu Nr. R2-397 informavo Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT), kad Mažeikių mieste esantys kitos paskirties žemės sklypai, tarp jų ir ginčo žemės sklypas, patenka į teritorijas, kurios pagal faktinę padėtį atitinka Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus. Ginčo žemės sklypo dalis Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ buvo priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams remiantis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punkto nuostatomis. 2006 m. atlikus valstybinę sklypinę miškų inventorizaciją Mažeikių miesto teritorijoje buvo papildomai inventorizuoti ir 2007 m. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre įregistruoti miškų plotai, patenkantys į žemės sklypus, tarp kurių – ir ginčo žemės sklypas. Šie miško plotai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktu, turi būti priskirti valstybinės reikšmės miškų plotams, tačiau šiuo metu tai padaryti nėra galimybės, nes miško žemėje buvo suformuoti ir perduoti privatiems asmenims kitos paskirties žemės sklypai.

4.       Prokuroras taip pat paaiškino, kad Valstybinė miškų tarnyba 2015 m. balandžio 7 d. raštu Nr. R6-493 informavo, kad į ginčo žemės sklypą patenkantys miškai, miško žemė buvo registruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre 2003 m. spalio 16 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimui Nr. 1255 „Dėl Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro steigimo ir jo nuostatų patvirtinimo“ pagal 1998 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis ir atnaujinti pagal 2006 m. valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos duomenis. Pagal Valstybinės miškų tarnybos 2014 m. vasario 3 d. pažymą Nr. 46405 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis, Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentą, į ginčo žemės sklypą, į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės R. Ž., patenka valstybinės reikšmės miškų plotai ir miško žemės plotai. Šioje pažymoje nurodyta, kad valstybinės reikšmės miškų plotai patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“, į ginčo žemės sklypą patenka 0,14 ha miško žemės, iš kurio – Nutarimu patvirtintas 0,06 ha valstybinės reikšmės miško plotas. Be to, pastarasis plotas pateko į teritoriją, kuri Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 17 d. nutarimu Nr. 454 „Dėl valstybinės reikšmės miškų perdavimo patikėjimo teise valstybės įmonėms urėdijoms“ patikėjimo teise buvo perduota valstybės įmonei (toliau – ir VĮ) Mažeikių miškų urėdijai. Iš Valstybinės miškų tarnybos 2015 m. balandžio 2 d. pažymos Nr. 56961 apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis, miškų žemėlapio fragmento matyti, kad duomenys apie miškų statusą ginčo žemės sklype nepakito. Pagal 2015 m. balandžio 3 d. pažymą Nr. 56960 apie tekstinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis, ginčo žemės sklypas patenka į Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos miško kvartalą Nr. 219, miško sklypą Nr. 26, kuriame atitinkamai yra 0,14 ha miško. Šis miškų plotas, patenkantis į ginčo žemės sklypą, prašomų panaikinti administracinių aktų priėmimo metu buvo valstybės išperkamas, todėl nuosavybės teisės į jį negalėjo būti atkurtos.

5.       Prokuroras nurodė, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnį, valstybinės reikšmės miškai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, todėl jie turi būti grąžinti natūra valstybės nuosavybėn. V. Ž. privalo grąžinti valstybei 0,14 ha ginčo žemės sklypo dalį, patenkančią į valstybinės reikšmės mišku užimtą žemę, o iš Lietuvos Respublikos valstybės V. Ž. naudai priteistina 12 109,40 Eur kompensacija. Pagal VĮ Registrų centro internetiniame tinklalapyje skelbiamas vidutines rinkos vertes viso ginčo žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra 25 300 Eur.

6.       Prokuroras teismo posėdžio metu paaiškino, jog kai turtas įgytas neatlygintinai, nėra žemės sklypo įsigijimo išlaidų, kompensacija nepriteistina. 0,14 ha dydžio ginčo žemės sklypo dalis, kuri patenka į valstybinės reikšmės mišką, pagal ekspertizės aktą neturi rinkos vertės, kadangi valstybinės reikšmės miškas yra išimtinė valstybės nuosavybė, nėra savarankiškas civilinės apyvartos objektas. Nurodė, kad pasikeitus aplinkybėms nebeprašo priteisti kompensacijos ir palieka teismui spręsti, ar valstybinės reikšmės miško plotą sugrąžinus valstybės nuosavybėn tikslinga atsakovui V. Ž. priteisti kompensaciją.

7.       Atsakovai Mažeikių rajono savivaldybės taryba ir Mažeikių rajono savivaldybės administracija atsiliepime į Prokuroro pareiškimą prašė jį atmesti.

8.       Mažeikių rajono savivaldybės taryba (toliau – ir Savivaldybės taryba) ir Mažeikių rajono savivaldybės administracija (toliau – ir Savivaldybės administracija) nurodė, kad Mažeikių miesto generaliniame plane, patvirtintame LTSR Ministrų tarybos 1985 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 154, ginčo teritorijoje buvo numatytas daugiabučių namų kvartalas, nei šiame generaliniame plane, nei Mažeikių miesto bendrajame plane, patvirtintame 2009 m. kovo 27 d. Mažeikių rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. Tl-94 „Dėl Mažeikių miesto teritorijos bendrojo plano patvirtinimo“ (toliau – ir Bendrasis planas), ginčo teritorijoje niekada nebuvo pažymėtas miškas, Bendrajame plane ginčo teritorijoje numatyta gyvenamųjų namų statyba. Vadovaujantis šiais teritorijų planavimo dokumentais buvo parengtas ir Mažeikių rajono tarybos 2005 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. Tl-109 patvirtintas Mažeikių miesto Naikių mikrorajono II-os dalies detalusis planas (toliau – ir Detalusis planas), kuris buvo koreguojamas Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimu Nr. Tl-347, kurį Prokuroras prašo panaikinti; koreguojant esminiai plano sprendiniai nebuvo keičiami, tik atsisakyta daugiabučių namų statybos ir numatytas vienbučių bei dvibučių namų kvartalas.

9.       Atsakovai nurodė, kad atliekant Detaliojo plano viešojo svarstymo su visuomene procedūras dalyvavo Mažeikių rajono žemėtvarkos skyriaus atstovai, tačiau pastabų ar pretenzijų dėl rengiamų detaliųjų planų gauta nebuvo. Bendrąjį planą, be kitų institucijų, suderino ir VĮ Mažeikių miškų urėdijos atstovas. Teigė, kad Savivaldybės tarybos ir Savivaldybės administracijos turimi duomenys nepatvirtino, kad ginčo žemės sklypas pateko į valstybinės reikšmės miškų plotą.

10.       Atsakovams kilo abejonių, kad ginčo teritorijoje miškas iš tikrųjų yra registruotas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre, kadangi Prokuroro pareiškime pateikta viena kitai prieštaraujanti informacija: vienu atveju Valstybinė miškų tarnyba nurodė, kad miškų plotai, patenkantys į žemės sklypus, tarp jų – ir į ginčo žemės sklypą, buvo registruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre 2003 m. spalio 16 d., kitoje – 2007 m. atlikus valstybinę sklypinę miškų inventorizaciją. Taigi, neaišku, kada iš tikrųjų buvo (jeigu buvo) registruoti miško plotai. Byloje nėra pateiktas svarbiausias įrodymas apie miško įregistravimą Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre – miško kadastro numeris. Faktą, kad ginčo teritorijoje yra miškas, bandoma įrodyti tik grafiniais Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenimis. Grafiniai Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenys yra sukurti panaudojant ortofotonuotraukas, tačiau ortofotonuotraukos nėra pagrindas nustatyti tikslias žemės sklypo koordinates, kadangi egzistuoja didėlė paklaida. VĮ Registrų centre ginčo teritorija iki šiol nėra įregistruota kaip valstybinės reikšmės miškas. Nekilnojamojo turto registras, praėjus 7 metams nuo tariamo miško ploto registravimo Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre, neturėjo jokios informacijos apie šiame sklype įregistruotą mišką.

11.       Savivaldybės taryba ir Savivaldybės administracija teigė, jog byloje nėra duomenų, kad ginčo teritorija kaip valstybinės miško žemės sklypai būtų įregistruota Nekilnojamojo turto registre valstybės vardu, kad ginčo teritorija buvo perduota patikėjimo teise miškų urėdijoms valstybinėms funkcijoms atlikti. Atsakovai paminėjo, kad nuo tada, kai 1997 m. spalio 23 d. nutarimu Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ buvo patvirtinti valstybinės reikšmės miškų plotai, iki dabar galiojančios šio nutarimo redakcijos Mažeikių rajono miškų plotai buvo koreguojami 8 kartus, jų plotas svyravo nuo 14,30 iki 19,68 tūkstančių hektarų.

12.       Atsakovai manė, jog ginčas kilo todėl, kad 2004 m. lapkričio 3 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ valstybinės reikšmės miško plotai buvo patvirtinti vadovaujantis netikslia kartografine medžiaga. Atsakovams nebuvo žinomos aplinkybės, galėjusios turėti įtakos jų priimtų skundžiamų sprendimų teisėtumui, taip pat byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad R. Ž. galėjo pagrįstai numatyti, jog administraciniai aktai yra neteisėti, arba kad ji veikė neteisėtai teikdama viešojo administravimo subjektui neteisingą ar neišsamią informaciją.

13.       Teismo posėdžio metu Savivaldybės tarybos ir Savivaldybės administracijos atstovas nurodė, kad ginčo teritoriją Valstybinė miškų tarnyba pripažįsta niekam nereikalinga teritorija – ši teritorija bus paversta želdynais. Nagrinėjamu atveju žmogus nebuvo sklypo neteisėtas įgijėjas. Prašė pareiškimo dalį dėl restitucijos taikymo atmesti.

14.       Atsakovai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrius ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus, atsiliepime į Prokuroro pareiškimą prašė jį tenkinti.

15.       NŽT Mažeikių skyrius nurodė, kad Valstybinė miškų tarnyba 2012 m. lapkričio 28 d. raštu Nr. R2-3212 informavo NŽT, kad rengiant Mažeikių rajono savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemą nustatyta, jog kai kurie privatūs žemės sklypai yra Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje, kuri Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“ priskirta valstybinės reikšmės miško plotui.

16.       Remdamiesi Valstybinės miškų tarnybos 2014 m. vasario 12 d. raštu Nr. R2-397, atsakovai nurodė, kad 0,14 ha miškų plotai, esantys ginčo žemės sklype, Telšių apskrities viršininko 2010 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. VM. 1-61-7 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste R. Ž., (duomenys neskelbtini)“ priėmimo metu buvo valstybės išperkami ir nuosavybės teisės į juos negalėjo būti atkurtos. Atsakovų manymu, panaikinus skundžiamų administracinių aktų dalis turi būti pripažinta negaliojančia ir 2014 m. gegužės 28 d. dovanojimo sutarties notarinio registro Nr. 1638 dalis, pagal kurią R. Ž. padovanojo 0,14 ha (valstybinio miško) ginčo žemės sklypo dalį, nes ši sandorio dalis prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms. Atsakovų manymu, restitucija turėtų būti taikoma natūra, grąžinant Lietuvos Respublikos valstybės nuosavybėn 0,14 ha valstybinės reikšmės miškų plotą, patenkantį į ginčo žemės sklypą, restitucija taikytina ir paskutiniams turto įgijėjams, iš kurių turtas natūra grąžintas valstybei, nes priešingu atveju šių turto įgijėjų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų.

17.       Atsakovai R. Ž. ir V. Ž. atsiliepime į Prokuroro pareiškimą prašė jį atmesti.

18.       Atsakovai nurodė, kad remiantis prie Prokuroro pareiškimo pateikta medžiaga darytina išvada, kad Prokuroras reikalingus duomenis apie nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą atkūrimą ir į galimą viešojo intereso pažeidimą galėjo ir turėjo surinkti dar 2014 metais. Pareiškimas dėl administracinių aktų dalių panaikinimo teismui pateiktas 2015 m. balandžio 23 d., t. y. pažeidus nustatytą 30 dienų terminą, todėl taikytina senatis.

19.       Atsakovai manė, kad teismas, įvertinęs ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą pusiausvyrą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo momento, kai surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-l790/2008, 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1151/2010 ir kt.).

20.       Atkūrus nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą atsakovai jį sutvarkė: išvežė susikaupusias šiukšles, į jį privežė 400 sunkvežimių grunto, nes sklype telkėsi vanduo, gruntą išlygino, privežė apie 100 sunkvežimių juodžemio. Atsakovai yra sąžiningi ginčo žemės sklypo įgijėjai, jį valdė ir valdo kaip savininkai, todėl pagrįstai tikėjosi, kad jų teisės yra saugomos Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų teisės aktų. Duomenų, įrodančių, kad atsakovė R. Ž. nuosavybės teisių į žemę atkūrimo proceso metu būtų elgusis nesąžiningai, nėra, todėl ji negali būti pripažinta nesąžininga įgijėja.

21.       Atsakovai atkreipė dėmesį į tai, kad nuosavybės teisės atkurtos į labai nedidelį valstybinės reikšmės miško plotą, pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad 0,14 ha valstybinės reikšmės miškas priskirtas draustiniams, rezervatams ar kitoms teritorijoms, turinčioms išskirtinę svarbą visuomenei. Teigė, kad priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą, nėra adekvačios siekiamam tikslui ir neatitinka proporcingumo principo. Atsakovai manė, kad pareiškėjo siūlomas kompensacijos dydis, nustatytas vadovaujantis VĮ Registrų centro pateikiamais masinio vertinimo duomenimis, yra neadekvatus ginčo žemės sklypo realiai vidutinei rinkos vertei.

22.       Atsakovai R. Ž., V. Ž. ir jų atstovė teismo posėdžio metu sutiko, kad ginčo žemės sklypas, panaikinus administracinius aktus, privalo būti grąžintas valstybės nuosavybėn, tačiau teigė, kad nustatant protingą ir proporcingą kompensacijos už paimtą iš savininko turto dydį, svarbus asmens sąžiningumo vertinimas. Nurodė, jog individualaus vertinimo išvados, kuriose atsispindi specifinės konkretaus turto savybės, rinkos kainų pokyčiai, turto vertei turinčios įtakos aplinkybės, yra laikomos tikslesniais turto vertės įrodymais nei Nekilnojamojo turto registro duomenys, ir prašė teismo spręsti klausimą dėl 16 400 Eur sumos, nurodytos eksperto išvadoje, kompensacijos.

23.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Mažeikių miškų urėdija (VĮ Mažeikių miškų urėdijos teises ir pareigas perėmė VĮ Valstybinių miškų urėdija) atsiliepime į Prokuroro pareiškimą prašė jį tenkinti.

24.       VĮ Mažeikių miškų urėdija nurodė, kad ginčo žemės sklypo 0,14 ha dalis patenka į teritorijas, priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams. Ginčo žemės sklypas patenka į Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos miško kvartalą Nr. 219, miško taksacinį sklypą Nr. 26, kuriame yra 0,14 ha miško žemės. Šiuo atveju valstybė neteko nuosavybės teisės į 0,14 ha valstybinės reikšmės mišką, kadangi jos įgalioti pareigūnai priėmė neteisėtus administracinius teisės aktus, todėl jie turi būti panaikinti, turtas grąžintas valstybei.

25.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė miškų tarnyba atsiliepime į pareiškimą prašė jį tenkinti.

26.       Valstybinė miškų tarnyba nurodė, kad ginčo žemės sklypo teritorija yra priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams. Ginčo žemės sklypas patenka į Mažeikių miškų urėdijos Mažeikių girininkijos miško kvartalą Nr. 219, kuriame esantis miško sklypas Nr. 26 (dalis) yra priskirtas valstybinės reikšmės miškams. Atsakovai, priimdami ginčijamus administracinius aktus, nepagrįstai neatsižvelgė į minėtus Vyriausybės nutarimu patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus, jų ribas bei pateiktas schemas bei pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnį ir Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį.

II.

27.        Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 24 d. sprendimu Prokuroro pareiškimą tenkino iš dalies: 1) panaikino Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo Nr. T1-347 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“ dalį dėl 0,14 ha valstybinės reikšmės miškams priskirto ploto įtraukimo į 0,2925 ha kitos paskirties žemės sklypą (sklypo Nr. 44); 2) panaikino Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 17 d. įsakymo Nr. Al-1141 „Dėl perduodamo neatlygintinai nuosavybėn Mažeikių mieste, (duomenys neskelbtini), žemės sklypo duomenų tvirtinimo“ dalį dėl 0,14 ha valstybinės reikšmės miškams priskirto ploto, patenkančio į 0,2925 ha žemės sklypą ((duomenys neskelbtini), Mažeikių m.); 3) panaikino Telšių apskrities viršininko 2010 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. VM.1-61-7 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste R. Ž. (duomenys neskelbtini)“ dalį, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,14 ha valstybinės reikšmės miško žemę, esančią ginčo žemės sklype; 4) panaikino Telšių apskrities viršininko 2010 m. vasario 4 d. įsakymo Nr. Pl.Ž-234 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Mažeikių mieste“ 5 punkto dalį, kuria R. Ž. nuosavybės teisės atkurtos į 0,14 ha valstybinės reikšmės miško žemę, esančią ginčo žemės sklype; 5) pripažino negaliojančia 2014 m. gegužės 28 d. dovanojimo sutarties notarinio registro Nr. 1638 dalį, kuria R. Ž. perleido V. Ž. 0,14 ha valstybinės reikšmės miško žemės, esančios ginčo žemės sklype; 6) taikė restituciją natūra – įpareigojo V. Ž. grąžinti Lietuvos Respublikai 0,14 ha dalį ginčo žemės sklypo; 7) likusią pareiškėjo pareiškimo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

28.        Teismas nustatė, kad prokuratūra apie galimai pažeistą viešąjį interesą sužinojo 2015 m. kovo 20 d. gavusi NŽT 2015 m. kovo 18 d. raštą Nr. lSD-836-(3.1.) „Dėl viešojo intereso gynimo“ (I t., b. l. 11–17), kuriame nurodoma, kad galimai neteisėtai buvo privatizuoti valstybinės reikšmės miškų plotai, su kuriuo buvo pateikti dokumentai, susiję su nuosavybės teisių atkūrimu R. Ž. Šiaulių apygardos prokuratūra 2015 m. kovo 23 d. kreipėsi į Valstybinę miškų tarnybą dėl papildomos informacijos ir duomenų pateikimo (I t., b. l. 46). Įvertinęs iš Valstybinės miškų tarnybos prokuratūros gautus duomenis (I t., b. l. 46–47), teismas darė išvadą, jog iki kreipimosi į Valstybinę miškų tarnybą Šiaulių apygardos prokuratūra neturėjo pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad pažeistas viešasis interesas. Pareiškimas teismui buvo pateiktas 2015 m. balandžio 23 d., nepraleidus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino po to, kai buvo surinkta pakankamai duomenų, kad galimai pažeistas viešasis interesas, t. y. po duomenų gavimo 2015 m. balandžio 10 d. iš Valstybinės miškų tarnybos.

29.       Vertindamas Mažeikių rajono savivaldybės tarybos ir Mažeikių rajono savivaldybės administracijos atsiliepime išdėstytas abejones, ar ginčo teritorijoje miškas iš tikrųjų yra registruotas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre, teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai). Be to, teisėjų kolegija neturėjo pagrindo netikėti Valstybinės miškų tarnybos pateiktais miškų valstybės kadastro duomenimis ir grafine medžiaga, nurodė, kad šie duomenys nenuginčyti ir nepaneigti.

30.       Įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus ir ginčui aktualių teisės aktų normų visetą teismas darė išvadą, kad ginčo žemės sklypas patenka į teritoriją, kuri pagal faktinę padėtį atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus, ir pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktą, miesto miškai priskirtini valstybinės reikšmės miškams. Kol miško žemė teisės aktų nustatyta tvarka nėra pakeista kitomis naudmenomis, jai taikytinas miško teisinis režimas, todėl nagrinėjamu atveju visa ginčo teritorija laikytina valstybinės reikšmės mišku, išimtine nuosavybės teise priklausančia Lietuvos Respublikai.

31.       Teismo vertinimu, 0,14 ha miško plotas, perduotas privačion nuosavybėn, pagal savo plotą ir vietą (Mažeikių miestas) negali būti pripažintas mažareikšmiu, t. y. šiuo atveju viešojo intereso poreikis yra proporcingas nuosavybės teisių ribojimui panaikinant aktus, kurių pagrindu valstybinės reikšmės miško plotas buvo perduotas privačion nuosavybėn. Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje skundžiamos administracinių aktų dalys nepagrįstos, todėl naikintinos. Panaikinus neteisėtus administracinius aktus, ginčo žemės sklypo perleidimas yra niekinis, todėl, vadovaujantis principu, kad „iš neteisės teisė neatsiranda“, teismas pripažino negaliojančia 2014 m. gegužės 28 d. dovanojimo sutarties notarinio registro Nr. 1638 dalį, kuria R. Ž. perleido V. Ž. 0,14 ha valstybinės reikšmės miško žemės, esančios ginčo žemės sklype.

32.       Spręsdamas dėl restitucijos taikymo teismas pažymėjo, kad byloje nenustatyta, jog asmuo, kuriam neteisėtais administraciniais aktais atkurtos nuosavybės teisės, būtų daręs kokią nors įtaką valstybės institucijų sprendimams nustatant grąžintinos žemės plotus. Nagrinėjamu atveju naikinamų administracinių aktų neteisėtumą lėmė valstybės institucijų veiksmai nuosavybės teisių atkūrimo procese. Tačiau atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą 2016 m. gruodžio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1740-552/2016, kurios faktinės aplinkybės, teismo vertinimu, sutampa su šios nagrinėjamos bylos, teismas nurodė, V. Ž. įpareigotinas grąžinti Lietuvos Respublikai 0,14 ha dalį ginčo žemės sklypo, tačiau V. Ž. naudai kompensacija nepriteistina. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad NŽT Mažeikių skyriaus 2015 m. lapkričio 9 d. rašte Nr. 35SD-3261-(14.35.104.), adresuotame R. Ž. ir V. Ž. (IV t., b. l. 87), nurodyta, jog įsiteisėjus teismo sprendimui jie bus įrašyti į eilę gauti žemės sklypą neatlygintinai ir nuosavybės teisės bus atkuriamos iš naujo. Be to, teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad asmenys, kurie patyrė žalą dėl valdžios pareigūnų neteisėtų veiksmų, turi teisę reikalauti žalos atlyginimo.

III.

33.       Atsakovai R. Ž., V. Ž. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimo dalį, kuria teismas nusprendė taikyti restituciją natūra – įpareigojo V. Ž. grąžinti Lietuvos Respublikai 0,14 ha dalį ginčo žemės sklypo, ir perduoti šią šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

33.1.                      Teismas netinkamai pritaikė restituciją reglamentuojančias teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT), Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos. LVAT 2016 m. gruodžio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1740-552/2016, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, buvo nagrinėtas administracinių aktų teisėtumo klausimas, bet nenagrinėtas restitucijos taikymo klausimas.

33.2.                      Teismas, nustatęs valstybės teisę susigrąžinti neteisėtai prarastą miško sklypą, nesprendė, ar šiuo konkrečiu atveju nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra pabaigtas, ar ne, ir jeigu nebaigtas, nesprendė dėl atsakovės teisės į greitą nuosavybės teisių atkūrimo procesą nustatant tam konkretų terminą. Kitu atveju, pripažinus nuosavybės teisių atkūrimo procesą baigtu, teismas nesvarstė, ar už valstybei grąžintino neatlygintinai perleisto žemės sklypo, kurio dalį užima 0,14 ha miško žemė, valstybė įpareigotina išmokėti paskutiniam turto įgijėjui kompensaciją.

33.3.                      Pirmos instancijos teismas šioje byloje nenustatė išimtinių aplinkybių, dėl kurių restitucija negalėtų būti taikoma. Spręsdamas dėl restitucijos taikymo teismas neįvertino kitų restitucijos taikymo šioje byloje ypatumų, t. y., kad ginčo žemės sklypo dalis, į kurią atkurtos nuosavybės teisės ir kuri priskirta valstybiniam miškui, dovanojimo sutartimi neatlygintinai perleista atsakovui V. Ž.. Šiuo atveju teismas privalėjo pripažinti nuosavybės teisių atkūrimo R. Ž. procesą baigtu, taikyti restituciją valstybei ir turto įgijėjui V. Ž., iš kurio turtas natūra grąžintinas valstybei.

33.4.                      Visiškos restitucijos taikymas, nuosavybės teisių atkūrimo procedūros pripažinimas nebaigta ir asmens, kuriam jau buvo atkurtos nuosavybės teisės, grąžinimas į neapibrėžtą padėtį iki šis klausimas bus išspręstas iš naujo, yra neproporcinga priemonė, kuri galėtų pažeisti asmenų, kurie laikėsi įstatymų reikalavimų, teises į teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Todėl šiuo atveju, kai restitucija taikytina visų pirma dėl valstybės įgaliotų pareigūnų priimtų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo neteisėtumo, valstybė turi prisiimti su restitucijos taikymu susijusius neigiamus padarinius, o atsakovams – fiziniams asmenims taikomi tokie minimaliai negatyvūs turto sugrąžinimo valstybės nuosavybėn padariniai, kokie nustatyti įstatyme. Pripažinus baigtu nuosavybės teisių atkūrimo procesą, restitucija taikytina valstybei ir paskutiniam turto įgijėjui, iš kurio turtas natūra grąžintinas valstybei, priešingu atveju šių turto įgijėjų padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų. Kai taisomos valdžios institucijų padarytos klaidos, restitucijos proceso metu svarbu užtikrinti, jog jų atitaisymas nesukurtų neproporcingų naujų pažeidimų. Valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita.

33.5.                      Turi būti paisoma Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) pirmojo Protokolo 1 straipsnio nuostatų (ratifikuotas 1995 m. gruodžio 7 d.). EŽTT, taikydamas šio Protokolo nuostatas, nurodė, kad kai valstybė ratifikuoja Konvenciją ir pirmą Protokolą, o po to priima teisės aktus dėl visiškos ar dalinės nuosavybės teisių restitucijos (nuosavybės teisių atkūrimo), tokie teisės aktai gali būti vertintini kaip sukuriantys teisę į nuosavybę, patenkančią į Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį (EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Vasilev ir Doycheva prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 14966/04).

33.6.                      Teismas, priėmęs sprendimą ginčo žemės sklypo dalį grąžinti valstybės nuosavybėn, privalėjo nuspręsti dėl 16 400 Eur priteisimo iš valstybės V. Ž. naudai, tačiau tai nebuvo padaryta.

33.7.                      Apeliantai, be kita ko, remiasi LAT 2015 m. sausio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2015 ir joje cituojama EŽTT praktika dėl restitucijos taikymo ir būtinybės buvusiam savininkui išmokėti adekvačią kompensaciją. Teigia, kad pirmos instancijos teismas, taikydamas restituciją, neatsižvelgė į tai, kad dovanojimo sutartis (jos dalis), pripažinta negaliojančia taisant valdžios institucijų padarytą klaidą, neįvertino prarastos nuosavybės teisės ir atsakovo teisėtų lūkesčių.

33.8.                      Skundžiamame teismo sprendime nurodant, kad asmenys, kurie patyrė žalos dėl valdžios pareigūnų neteisėtų veiksmų, turi teisę reikalauti žalos atlyginimo, taip pat taikant vienašalę restituciją, V. Ž. buvo grąžintas į neapibrėžtą padėtį. Toks teismo nurodymas yra neproporcinga priemonė, pažeidžianti asmens, kuris laikėsi įstatymų reikalavimų, nuosavybės teises, saugomas pagal Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį, asmens teisę į teisėtų lūkesčių apsaugą. Dėl valstybės valdžios institucijų padarytų klaidų taisymo pagrindinė našta teko atsakovui ir klaidos taisomos nuo jų nukentėjusio asmens sąskaita. Neužtikrinta teisinga pusiausvyra tarp visuomenės intereso poreikio ir atsakovo teisės nevaržomai naudotis savo nuosavybe.

33.9.                      NŽT Mažeikių skyriaus 2015 m. lapkričio 9 d. rašte Nr. 35SD-3261-(14.35.104.), kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, išdėstyta pozicija yra prieštaringa byloje NŽT Mažeikių skyriaus išsakytai pozicijai, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra baigtas ir jos iš naujo nebebus atkuriamos. Teismas dėl šių duomenų, kurie akivaizdžiai prieštarauja vienas kitam, detaliai nepasisakė.

33.10.                      Teismui manant, kad panaikinus valstybės institucijų priimtus administracinius aktus, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės, iš esmės liko nepabaigta nuosavybės teisių atkūrimo procedūra, jis privalėjo įpareigoti NŽT per teismo nustatytą terminą atkurti R. Ž. nuosavybės teises į turtą, į kurį liko neatkurtos nuosavybės teisės. Nebuvo spręsta dėl padarinių, kuriuos sukėlė valstybės institucijų neteisėti veiksmai, pašalinimo.

34.       Pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuroras, ginantis viešąjį interesą, atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

34.1.                      Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gruodžio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-l 740-552/2016, 2017 m. balandžio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-531-492/2017 nesprendė kompensacijos priteisimo klausimo dėl Mažeikių miesto miško perleidimo. Apeliaciniame skunde nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartyse civilinėse bylose Nr. 3K-3-47/2010, Nr. 3K-3-518/2011, Nr. 3K-7-165/2012, Nr. 3K-3- 92/2015, kuriose suformuluotos restitucijos taikymo taisyklės, ir šioje konkrečioje byloje faktinės aplinkybės yra skirtingos.

34.2.                      Nagrinėjamu atveju V. Ž. ginčo žemės sklypą įgijo neatlygintinai, t. y. neturėjo jokių šio žemės sklypo įgijimo išlaidų. Be to, ne visas ginčo žemės sklypas yra grąžinamas valstybei, o tik jo dalis, todėl V. Ž. gali disponuoti likusiu žemės sklypu ir įgyvendinti savo, kaip žemės savininko, teises ir interesus.

34.3.                      Apeliantai visiškai nepagrįstai nurodo, kad V. Ž. turi būti sumokėta 16 400 Eur suma už paimamą 0,14 ha ginčo žemės sklypo dalį. 2017 m. sausio 16 d. ekspertizės akte Nr. ET17/001GT yra nurodyta, jog valstybinės reikšmės miškas išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, nėra savarankiškas apyvartos objektas, todėl jis neturi rinkos vertės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 7 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2014 nurodyta, jog valstybei grąžinant miško žemės dalį ir paskutiniajam įgijėjui atlyginant iš valstybės už paimamą miško žemę būtina individualiai nustatyti valstybinės reikšmės miško rinkos kainą, o ne priteisti iš valstybės santykinį vidurkį už miško dalį nuo žemės sklypo bendros rinkos kainos.

34.4.                      Prokuroras, remdamasis EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimu byloje Pyrantienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 45092/07), 2012 m. spalio 25 d. sprendimu byloje Vistinš and Perepjolkins v. Latvia (pareiškimo Nr. 71243/01), teigia, kad Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnis neužtikrina teisės į visišką kompensaciją visais atvejais.

34.5.                      Atsižvelgiant į objekto pobūdį, į tai, kad valstybė, atgavusi išimtine nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, neturės galimybės paleisti jo į apyvartą, negalės pakeisti jo pagrindinės žemės naudojimo paskirties ar naudojimo būdo, į tai, kad V. Ž. ginčo žemės sklypą įgijo neatlygintinai, nesirinkdamas šio sklypo pagal jo naudingąsias savybes, kaip tai yra daroma pirkimo-pardavimo sandorių metu, į tai, kad ginčo žemės sklype miškas buvo iškirstas plynu kirtimu, teismas pagrįstai V. Ž. nepriteisė kompensacijos už valstybei grąžinamą 0,14 ha dalį ginčo žemės sklypo.

35.       Atsakovas Mažeikių rajono savivaldybės administracija atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą sutinka su jame išdėstytais argumentais. Nurodo, kad teismų praktika dėl nuosavybės teisių atkūrimo baigtumo išsiskiria. 

36.       Atsakovai NŽT Mažeikių skyrius ir Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT Mažeikių skyriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

37.       Atsakovai, remdamiesi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012, Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimais, akcentuoja jurisprudencijos tęstinumą. Teigia, kad V. Ž. kompensacija nepriteistina, nes jis ginčo žemės sklypo dalį įgijo neatlygintinai.

38.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė miškų tarnyba atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą, be Valstybinės miškų tarnybos atsiliepime į Prokuroro pareiškimą nurodytų aplinkybių, teigiama, jog pirmosios instancijos teismas, taikydamas restituciją, pagrįstai atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1740-552/2016, kurios faktinės aplinkybės sutampa su šios nagrinėjamo bylos dalyku. 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

39.       Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro restitucijos taikymas, kai pagal prokuroro pareiškimą panaikinamas sprendimas atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, kuris yra valstybės išperkamas. 

40.       Pareiškėjo prašomų panaikinti skundžiamų administracinių aktų ir prašomų pripažinti negaliojančiomis dovanojimo sutarties dalių neteisėtumas grindžiamas tuo, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos į žemės sklypą, kurio dalį užėmė valstybinės reikšmės miškas.

41.       Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas prokuroro, ginančio viešąjį interesą, skundą, panaikino administracinių aktų dalis, kuriomis atkuriant nuosavybės teises pretendentei buvo perduota 0,14 ha valstybinių miškų ploto Mažeikių mieste, panaikino atitinkamą dalį dovanojimo sutarties, kuria atsakovė padovanojo žemės sklypą sūnui, ir įpareigojo pastarąjį grąžinti valstybei 0,14 ha miško, esančio padovanotame žemės sklype, valstybei. Atsakovai R. Ž. ir V. Ž. apeliaciniu skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo taikyta vienašalė restitucija, teigė, kad taisant valstybės institucijų padarytas klaidas turtas galėjo būti paimamas tik už jį priteisiant teisingą kompensaciją. Likusi teismo sprendimo dalis nebuvo kvestionuojama.

42.        Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, numatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad tokį šio nekilnojamojo turto statusą nulemia ypatinga miškų, kaip gamtinės aplinkos objektų, reikšmė, todėl valstybinės reikšmės miškams gali būti nustatytas specialus teisinis režimas, o miškų savininkams – tam tikri nuosavybės teisės suvaržymai ar apribojimai (1998 m. birželio 1 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad tai, jog valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, reiškia, kad jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš Konstitucijos kylančias išimtis (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas). Valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai Konstitucija tai leidžia (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimai).

43.       Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (nuo 2008 m. lapkričio 25 d. galiojusi redakcija) 6 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. sausio 1 d.) numato, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad miškai ir vandens telkiniai neprivatizuojami, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims.

44.       Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog ginčo žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), dalis patenka į teritoriją, kuri pagal faktinę padėtį atitinka Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus, o pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 2 punktą miesto miškai priskirtini valstybinės reikšmės miškams.

45.        Panaikinus neteisėtų administracinių teisės aktų dalis, ginčo žemės sklypo dalies suteikimas yra niekinis ir vadovaujantis principu ex injuria jus non oritur (iš neteisės teisė neatsiranda) pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą, pripažindamas negaliojančia 2014 m. gegužės 28 d. dovanojimo sutarties notarinio registro Nr. 1638 dalį (t. I, b. l. 34), kuria R. Ž. perleido savo sūnui V. Ž. 0,14 ha valstybinės reikšmės miško žemės, esančios 0,2925 ha žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Mažeikių m. k.v., (duomenys neskelbtini), Mažeikių m., ir taikė vienašalę restituciją – įpareigojo atsakovą V. Ž. grąžinti 0,14 ha miško žemės valstybei.

46.       Restitucija reiškia negaliojančio sandorio šalių grąžinimą į iki sandorio įvykdymo buvusią padėtį. Ji taikoma pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas, atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.145 ir 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos, kurių esmė – užtikrinti sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje akcentuojama, kad kai taisomos valdžios institucijų padarytos klaidos, restitucijos proceso metu svarbu užtikrinti, jog jų atitaisymas nesukurtų neproporcingų naujų pažeidimų. Valstybės klaidos turi būti atskleidžiamos ir taisomos taikant tinkamas teisines procedūras – asmens teisės netrukdomai naudotis nuosavybe apribojimas, pasireiškiantis jos atėmimu, turi būti įvykdytas įstatymo nustatytomis sąlygomis, kurios draudžia nacionalinių valdžios institucijų savavališkus veiksmus, jis turi būti būtinas visuomenės interesams ir nustačius teisingą savininko teisių ir visuomenės interesų pusiausvyrą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2010 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Lelas prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 55555/08). Tokių klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir klaidos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. gruodžio 13 d. sprendimą byloje Gashi prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 32457/05, 2009 m. birželio 11 d. sprendimą byloje Trgo prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 35298/04). Sutinkama su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog ginčo atveju 0,14 ha miško plotai, perduoti privačion nuosavybėn, pagal savo plotą ir dislokacijos vietą (Mažeikių miestas) negali būti pripažinti mažareikšmiais, t. y. šiuo atveju viešojo intereso poreikis yra proporcingas nuosavybės teisių ribojimui panaikinant aktus, kurių pagrindu valstybinės reikšmės miško plotas buvo perduotas privačia nuosavybe. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl Konstitucijos itin saugomo turtinio režimo, kuriuo ypač suinteresuota visuomenė (galimybė netrukdomai naudotis miškų teritorijomis mieste), todėl administracinių aktų ir jų pagrindu įgytų nuosavybės teisių stabilumas turi mažesnę reikšmę nei minimo režimo apsauga. Tokiu atveju ginčijamo administracinio akto pagrindu atsiradusios nuosavybės teisės apsauga nėra absoliuti, nes negarantuojamas jos išsaugojimas natūra.

47.       Sprendžiant dėl teisėtų lūkesčių apsaugos ir nuosavybės teisių ribojimo pagrįstumo (pateisinimo), teismas taip pat remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika bylose dėl viešo intereso poreikių ir pagrindinių žmogaus teisių apsaugos reikalavimų pusiausvyros užtikrinimo taikant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pirmojo Protokolo 1 straipsnio nuostatas (EŽTT 2012 m. gegužės 31 d sprendimas byloje Vasilev ir Doycheva prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 14966/04). EŽTT sprendime konstatuojama, kad nuosavybės teisių ribojimas gali būti pagrįstas (pateisinamas), jei yra numatytas įstatymu, siekia viešo intereso ir užtikrina pusiausvyrą tarp viešo intereso poreikių ir pagrindinės žmogaus teisės apsaugos reikalavimų; nesant ginčo dėl kitų sąlygų, turi būti įvertinta, ar toks teisių ribojimas atitinka proporcingumo principo reikalavimus. Nors valstybė turi plačią vertinimo nuožiūros laisvę nustatyti, kokie yra viešo intereso poreikiai, ypač įgyvendinant priemones ekonominės reformos ir socialinio teisingumo srityje, tačiau iš valdžios institucijų yra reikalaujama reaguoti greitai, teisingai ir laikytis nuoseklumo.

48.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad teisėjų kolegija iš naujo detaliai neanalizuoja tų apelianto argumentų, kuriuos ištyrė ir sprendime aptarė pirmosios instancijos teismas.

49.       Nustačius, kad ginčijami teisės aktai buvo priimti pažeidžiant imperatyvias aukštesnės galios teisės aktų normas, nėra pagrindo teigti, kad neteisėtų sprendimų pagrindu nekilnojamojo turto įgijėjams gali susiformuoti teisėti lūkesčiai, nes teisėtų lūkesčių principas suponuoja, kad turi būti ginamos teisėtai įgytos teisės. Atkreiptinas dėmesys, kad panaikinus administracinius aktus – Mažeikių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 17 d. įsakymo Nr. Al-1141 „Dėl perduodamo neatlygintinai nuosavybėn Mažeikių mieste, (duomenys neskelbtini), žemės sklypo duomenų tvirtinimo“ dalį dėl 0,14 ha valstybinės reikšmės miškams priskirto ploto, Telšių apskrities viršininko 2010 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. VM.1-61-7 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo Mažeikių mieste R. Ž. (duomenys neskelbtini)“ dalį, kuria buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,14 ha valstybinės reikšmės miško žemę, Telšių apskrities viršininko 2010 m. vasario 4 d. įsakymo Nr. Pl.Ž-234 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Mažeikių mieste“ 5 punkto dalį, kuria R. Ž. nuosavybės teisės atkurtos į 0,14 ha valstybinės reikšmės miško žemę, esančią ginčo žemės sklype – kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės, nuosavybės teisių atkūrimo procedūra lieka nebaigta, todėl, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, NŽT turi pareigą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatyta tvarka operatyviai iš naujo išspręsti nuosavybės teisių atkūrimo asmenims klausimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-278-492/2017). Tai reškia, kad atsakovės R. Ž. teisės bus apgintos, ir tam nėra būtina nustatyti atskirą įpareigojimą teismo sprendimu, o valstybės institucijos padarytos klaidos ištaisytos. Taigi, nagrinėjamu atveju asmens teisės bei teisėti interesai ir viešasis interesas nėra priešpriešinami. Kadangi administracinė byla buvo nagrinėjama pagal pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą, šioje byloje pagrįstai buvo sprendžiami pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo klausimai. Atsakovo V. Ž., kuris turtą įgijo neatlygintinai, iš susijusio asmens, patirtos žalos atlyginimo klausimai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pažymėtina, kad sąžiningi nekilnojamojo turto įgijėjai, kurie dėl valdžios pareigūnų ar jiems prilygintų asmenų neteisėtų veiksmų patyrė žalą, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir kitus įstatymus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis) turi teisę reikalauti žalos atlyginimo.

50.       Apibendrindama išdėstytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė materialiosios ir proceso teisės nuostatas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir tenkindamas pareiškėjo skundą priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgus į tai, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovų apeliacinis skundas atmetamas. Kai nėra tenkinamas apeliacinis skundas, nėra pagrindo tenkinti apeliantų prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų R. Ž., V. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama. 

Teisėjai        Romanas Klišauskas

        Dainius Raižys

        Virginija Volskienė