Administracinė byla Nr. I-40-789/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01012-2013-3
Procesinio sprendimo kategorija 1.6.6.1, 3.21
(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. lapkričio 30 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Puzinskaitės, Rasos Ragulskytės-Markovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ernesto Spruogio, dalyvaujant pareiškėjams S. B. ir J. L., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. B. ir J. L. skundus atsakovėms Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos), dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė :
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015-06-18 nutartimi (t. 1, b. l. 69–70) sujungė į vieną administracinę bylą administracines bylas Nr. I-40-789/2015 (pareiškėjas S. B.), Nr. I-43-789/2015 (pareiškėjas N. V.), Nr. I-45-789/2015 (pareiškėjas J. L.) ir bylai suteikė Nr. I-40-789/2015 (proceso Nr. 3-61-3-01012-2013-3). Teismas 2015-10-28 nutartimi (t. 2, b. l. 119–120) išskyrė pareiškėjo N. V. skundą į atskirą bylą, jai suteikė Nr. I-1710/2015.
Pareiškėjas S. B. 2013-04-04 pateikė teismui skundą (t. 1, b. l. 1–4), kurį 2013-04-15 (t. 1, b. l. 12) ir 2015-09-23 (t. 2, b. l. 91) patikslino, prašydamas: 1) atnaujinti terminą skundui paduoti; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013-03-20 sprendimą Nr. 1D-2799(11); 3) priteisti iš atsakovės 2010-2013 metais dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 str. taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 8 915,03 Eur; 4) priteisti iš atsakovės 2010-2013 metais dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 3 120,44 Eur.
Pareiškėjas J. L. 2013-04-24 pateikė teismui skundą (t. 1, b. l. 160–165), kurį 2015-10-12 (t. 2, b. l. 111) patikslino, prašydamas: 1) atnaujinti terminą skundui paduoti; 2) panaikinti Ministerijos 2013-04-11 sprendimą Nr. 1D-3761(11); 3) priteisti iš atsakovių Ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2012-12-31 dėl Laikinojo įstatymo 5 str. taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 1 713,16 Eur; 4) priteisti iš atsakovių Ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2012-12-31 dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 3 900,54 Eur.
Pareiškėjai savo skunduose paaiškino, kad Ministerijos sprendimais jiems buvo paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, kurios pareiškėjų skunduose nurodytais laikotarpiais buvo mažinamos S. B. dėl Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d., J. L. dėl Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. taikymo. Atkreipė dėmesį, kad kreipėsi į Ministeriją su prašymais išmokėti neišmokėtos pensijos dalį, tačiau Ministerija ginčijamais sprendimais atsisakė išmokėti pensijos nepriemokas. Pareiškėjai nesutinka su pensijų mažinimu, savo reikalavimus grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012-02-06 priimtu nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas), kituose Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktais išaiškinimais ir kitais įstatymais.
Atsakovė Ministerija, atstovaujanti ir atsakovei Lietuvos valstybei, atsiliepimuose (t. 1, b. l. 37-39, 184-185, t. 2, b. l. 122) nurodė, kad su skundais nesutinka. Paaiškino, kad pareiškėjai neįrodė, jog Ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius ar šiuo metu galiojančius įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo ar privalo veikti. Pažymėjo, kad mokėdama pensijas ir nagrinėdama pareiškėjų prašymus veikė pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Atkreipė dėmesį, kad pensijos kompensavimo mechanizmas nenustatytas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepimų nepateikė.
Pareiškėjai S. B. ir J. L. teismo posėdyje skundus palaikė ir prašė juos tenkinti.
Skundai tenkintini iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjams paskirtų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų dydžio ribojimo 2010–2013 m. taikant Laikinojo įstatymo 4 str., 5 str. ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. teisėtumo.
Šioje byloje visų pirma spręstinas klausimas dėl procesinio termino kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo atnaujinimo.
Dėl termino atnaujinimo
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013-11-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pabrėžė, kad suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą, t. y. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme įtvirtintą 3 metų terminą pripažino specialiuoju terminu kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos palyginti su Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 str. 1 d. nustatytu terminu. LVAT minėtoje byloje nurodė, kad sprendžiant dėl termino kreiptis į teismą eigos pradžios nagrinėjamu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir individualias bylos faktines aplinkybes. LVAT padarė išvadą, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Šioje byloje išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi, kad pareiškėjui tam tikra valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta 2010 m. vasario mėnesį, o pareiškėjas į teismą kreipėsi 2013-03-22, konstatavo, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą – sumažintos valstybinės pensijos mokėjimą. Išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą tokio pobūdžio reikalavimams pareikšti.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjų valstybinės pensijos buvo mažinamos nuo 2010 m. sausio mėnesio, taigi pirmą sumažintą valstybinę pensiją už 2010 m. sausio mėnesį pareiškėjai gavo 2010 m. vasario mėnesį, nes pensija mokama už praėjusį mėnesį (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995-01-20 nutarimu Nr. 83 (redakcija, galiojusi nuo 2010-01-01 iki 2013-02-03) patvirtintų Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų 24 p.). Pareiškėjai 2010 m. vasario mėnesį sužinojo apie pensijai taikytiną ribojimą, o skundus teismui pateikė atitinkamai 2013-04-04 ir 2013-04-23 (t. 1, b. l. 1, 160). Taigi, vertinant LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtos administracinės bylos Nr. A444-2232/2013 aplinkybes ir nagrinėjamos bylos aplinkybes, darytina išvada, kad faktinės bylos aplinkybės dėl skundo padavimo teismui iš esmės yra analogiškos. Todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjai į teismą kreipėsi praleidę 3 metų terminą. Teismas, atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, 2013-11-14 nutartimi pasiūlė pareiškėjams pateikti prašymus atnaujinti terminą skundui paduoti (t. 2, b. b. l. 1-2). 2013-12-11 ir 2015-09-05 prašymais (t. 2, b. l. 6-7, 40-41) pareiškėjai suformulavo prašymus atnaujinti senaties terminą skundams pateikti ir paaiškino, kad teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas sudarė objektyvias kliūtis laiku pateikti skundus. Pažymėjo, kad, Konstituciniam Teismui priėmus 2012-02-06 nutarimą, pagrįstai tikėjosi, kad neišmokėta pensijos dalis bus išmokėta, išvengiant teisminės valdžios įsikišimo, nustačius kompensavimo mechanizmą.
Pagal ABTĮ 34 str. 1 d. pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, apribojusios jo galimybes efektyviai pasinaudoti teisminės gynybos teise. Pabrėžtina, kad, sprendžiant dėl praleisto termino atnaujinimo, teismui suteikta diskrecija (sprendimo laisvė), atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, spręsti dėl termino praleidimo priežasčių pripažinimo (nepripažinimo) svarbiomis. Teismas turi įvertinti aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis termino praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką asmens realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; turi įvertinti, ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė kreiptis į teismą iki įstatymu nustatyto termino). Be to, asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomi rūpestingumo, sąžiningumo, atidumo ir operatyvumo standartai (LVAT 2014-01-08 nutartis administracinėje byloje Nr. TA438-1/2014, 2014-01-15 nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-142/2014).
Šios bylos kontekste yra svarbios šios aplinkybės: 1) teisės aktų, reglamentuojančių valstybinių pensijų sumažinimą, priėmimo aplinkybės ir nustatytas teisinis reguliavimas; 2) teisinis reguliavimas, nustatantis terminą kreiptis į teismą, ir su tuo susijusi teismų praktika; 3) Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimas ir jo pasekmės, įstatymų leidėjo veiksmai (neveikimas) po Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo priėmimo; 4) subjekto, išmokančio valstybinę pensiją, veiksmai informuojant pensijos gavėją apie jam išmokamos valstybinės pensijos dydį ir realus pensijos gavėjo sužinojimas apie sumažintą pensiją.
Visų pirma, Laikinasis įstatymas, kurio 4, 5 str. buvo nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka, buvo priimtas 2009-12-09. Šio įstatymo 15 str. buvo nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 str., įsigalioja 2010-01-01 ir galioja iki 2011-12-31. Laikinojo įstatymo preambulėje įtvirtintas naujo teisinio reguliavimo pagrindimas ir tikslai: didėja deficitas, nulemtas Lietuvos ūkį apėmusios ekonomikos krizės; būtinybė stabilizuoti deficito didėjimą ir subalansuoti pinigų srautus; siekis kiek įmanoma apsaugoti socialiai jautrių asmenų grupes ir ekonomikos krizės laikotarpiu užtikrinti išmokų mokėjimą laiku; Konstitucinio Teismo praktika, kad išimtiniais atvejais išmokos laikinai, kol valstybėje yra susidariusi ypatinga padėtis, gali būti mažinamos tokiu mastu, kokiu būtina gyvybiškai svarbiems visuomenės interesams užtikrinti ir kitoms konstitucinėms vertybėms apsaugoti. Taigi Laikinuoju įstatymu buvo įtvirtintas laikinas valstybinių pensijų mažinimas.
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad valdžios atsakomybė visuomenei neatsiejama nuo konstitucinio teisinės valstybės principo (Konstitucinio Teismo 2004-03-31 išvada, 2010-05-13 nutarimas, 2010-10-27 išvada ir kt.); neatsiejami konstitucinės teisinės valstybės elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas (Konstitucinio Teismo 2001-07-12, 2001-12-18, 2003-03-04 nutarimai ir kt.); vienas iš teisinės valstybės pagrindų – teisingumas, kuris gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos (Konstitucinio Teismo 1995-02-22, 2000-12-06, 2003-03-17 nutarimai ir kt.).
Vertinant 2009-12-09 Laikinojo įstatymo nuostatas konstitucinės teisinės valstybės principo kontekste, darytina išvada, kad šiuo įstatymu asmenims, patiriantiems pagal šį įstatymą tam tikrus ribojimus, buvo sukurtas teisėtas lūkestis, kad tie ribojimai bus taikomi laikinai, iki įstatyme nurodytos datos, t. y. iki 2011-12-31.
Be to, tuo metu buvo priimti ir kiti teisės aktai, kuriais buvo reglamentuoti tam tikri su ekonomine krize susiję santykiai. Tai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-10-14 nutarimas Nr. 1295 „Dėl ekonomikos sunkmečio“, kuriame nutarta, jog tol, kol baigsis ekonomikos sunkmetis, reikalingos skubios priemonės valstybės viešiesiems finansams konsoliduoti, nustatyti laikiną išlaidų mažinimą, įskaitant socialinių išmokų mažinimą, vadovaujantis konstituciniais teisėtų lūkesčių ir proporcingumo principais. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-12-03 nutarimo Nr. 1583 1 p. buvo pakeistas minėto nutarimo Nr. 1295 2 p. ir nustatyta, kad atsigavus Lietuvos ekonomikai sumažintos valstybinio socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijos bus kompensuojamos.
Pažymėtina ir tai, kad tuo metu buvo priimti ir kiti teisės aktai, kuriais buvo mažinami darbo užmokestis bei atlyginimas valstybėms tarnautojams, pareigūnams, teisėjams, politikams (2008-12-19 Valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymu buvo sumažintas bazinis dydis; 2009-04-23 Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2009-05-01, 2009-07-17 Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. ir 1 priedo pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2009-08-01, buvo sumažinti valstybės tarnautojų pareiginių atlyginimų koeficientai, 2009-07-17 Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2009-08-01, buvo sumažinti priedai STT pareigūnams, 2009-04-28 Teisėjų atlyginimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2009-05-01, ir 2009-07-17 Teisėjų atlyginimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2009-08-01, buvo sumažinti teisėjų atlyginimo koeficientai; 2009-04-23 Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2009-05-01, ir 2009-07-17 Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2009-08-01, buvo sumažinti pareiginės algos koeficientai prokurorams, pareigūnams ir politikams).
Sistemiškai vertinant aptartą teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad šiuo teisiniu reguliavimu buvo suponuotas teisėtas lūkestis, jog valstybė, išgyvenusi ekonominį sunkmetį, panaikins nustatytus laikinus ribojimus. Esant tokioms aplinkybėms, yra pagrįsta tikėtis, kad piliečiai, ypač valstybės tarnautojai, pareigūnai, teisėjai ir kt., suvokdami valstybėje susidariusią sunkią ekonominę situaciją, solidarizuosis su valstybe ir savo veiksmais nesukels interesų priešpriešos ir socialinio gyvenimo nestabilumo. Manytina, kad teisinis reglamentavimas, nustatantis laikinus ribojimus, laikytinas viena iš objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą terminą kreiptis į teismą.
Antra, nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra reguliuojami klausimai dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo ir apskundimo terminų. Tai konstatuota ir LVAT 2013-03-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje pagal analogiją pritaikytas Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 str. Tai, kad įstatymų leidėjas nėra aiškiai sureguliavęs kreipimosi į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos termino klausimo, konstatuota ir LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-11-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Tokį teisinį reguliavimą, kuriame yra nenustatyta aiški apskundimo tvarka, galima laikyti teisės spraga.
Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisinis reguliavimas turi būti aiškus, neprieštaringas, suprantamas teisinių santykių dalyviams (2004-12-13, 2005-07-08, 2005-05-29, 2008-12-24, 2009-03-27 ir kt.). Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad teisės spragų pašalinimas yra atitinkamo teisėkūros subjekto kompetencijos dalykas, teisės spragas yra įmanoma tam tikru mastu užpildyti taikant teisę (inter alia, naudojant teisės analogiją, taikant bendruosius teisės principus), taip pat aiškinant teisę (2006-08-08 sprendimas, 2007-06-07 nutarimas ir kt.)
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas taip pat yra konstatavęs, kad, siekiant užtikrinti teisinį saugumą, senaties terminas turi būti nustatytas iš anksto (2002-07-11 sprendimas Marks & Spencer byloje Nr. C-62/00, 2013-12-12 sprendimas Test Claimants byloje Nr. C-362/12); nors veiksmingumo principas nedraudžia nacionalinės teisės aktais sutrumpinti termino, tačiau tai daroma su sąlyga, kad ne tik naujai nustatytas terminas yra protingas, bet ir naujuose teisės aktuose įtvirtinta pereinamojo laikotarpio tvarka, pagal kurią, priėmus šiuos teisės aktus, ginčo šalims suteikiamas pakankamas terminas pateikti grąžinimo prašymus, kuriuos jie turėjo teisę pateikti galiojant ankstesniems teisės aktams; tokia pereinamojo laikotarpio tvarka būtina, nes šiems prašymams nedelsiant taikant trumpesnį senaties terminą, nei prieš tai galiojęs, iš kai kurių ginčo šalių atgaline data būtų atimta teisė į kompensaciją arba jie turėtų tik labai trumpą terminą šiai teisei įgyvendinti (2013-12-12 sprendimas Test Claimants byloje Nr. C-362/12).
Įvertinus atitinkamą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, galima teigti, kad teismų praktika dėl termino kreiptis į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos priteisimo susiformavo tik LVAT 2013-03-12, 2013-11-07 nutartyse užpildžius teisinio reguliavimo spragas, šios aplinkybės nagrinėjamos bylos kontekste vertintinos kaip pagrindžiančios termino kreiptis į teismą atnaujinimą.
Trečia, tik 2012-09-21 paskelbus Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimą pareiškėjai sužinojo apie savo teisių pažeidimą. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taigi Lietuvos teisinėje sistemoje teisės aktai galioja iki tol, kol jie pripažįstami prieštaraujančiais Konstitucijai. Pažymėtina, kad kreipimasis į Konstitucinį Teismą savaime nesustabdo to teisės akto galiojimo. Todėl tol, kol Konstitucinis Teismas nekonstatuoja, jog tam tikras aktas prieštarauja Konstitucijai, asmenys turi pagrindą pagrįstai tikėtis, kad tais teisės aktais reglamentuojamos jų teisės nėra pažeidžiamos. Kitaip aiškinant šias teisės normas būtų pažeistas teisinio stabilumo ir aiškumo principas, sukeltas socialinio gyvenimo nestabilumas, interesų priešprieša.
Pažymėtina, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenustato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėjas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą nustatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (LVAT 2004-03-01 nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004).
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2011-10-25 nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia, susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d., konstatavo, kad sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo (LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).
Pažymėtina, kad kitų Europos Sąjungos valstybių, turinčių gilias konstitucinės, administracinės ir administracinio proceso teisės tradicijas, praktikoje yra galimybė pripažinti asmens teisių pažeidimą po Konstitucinio Teismo sprendimo priėmimo ir įsigaliojimo ir tuo atveju, kai tas konkretus asmuo dėl savo teisių pažeidimo iki Konstitucinio Teismo sprendimo priėmimo ir įsigaliojimo nesikreipė (pvz., po Vokietijos Federalinio Konstitucinio Teismo 2012-11-06 sprendimo (BVerfG, 2 BvL 51/06) įsigaliojimo buvo suteikta teisė asmenims kreiptis į universitetą su prašymu grąžinti beveik prieš 20 metų sumokėtus mokesčius už tam tikras universiteto paslaugas, kurias reglamentuojantys teisės aktai buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, nors tie asmenys dėl savo teisių pažeidimo nesikreipė iki Konstitucinio Teismo sprendimo įsigaliojimo, analogiška situacija buvo Vokietijos Federaliniam Konstituciniam Teismui priėmus 2003-03-19 sprendimą (BVerfG, 2 BvL 9/98, 2 BvL 10/98, 2 BvL 11,98, 2 BvL 12,98, BVefGE 108,1)).
Pažymėtina ir tai, kad, 2012-09-21 įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimui, įstatymų leidėjas nesiėmė veiksmų sureguliuoti ir nustatyti neteisėtai neišmokėtų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmą. Taigi pats įstatymų leidėjas savo neveikimu suponavo teisinių santykių neaiškumą, nors, įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, asmenys turėjo teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pažeistos teisės bus atstatytos. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pareiškėjai pagrįstai manė, kad teisės aktai, pagal kuriuos jiems buvo apskaičiuojama ir išmokama valstybinė pensija, neprieštarauja Konstitucijai iki tol, kol Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, nustatantį, kad valstybinių pensijų sumažinimas prieštarauja Konstitucijai.
Ketvirta, pažymėtina ir tai, kad byloje nustatyta, jog institucija, apskaičiuojanti ir išmokanti valstybinę pensiją, reguliariai neinformuodavo pareiškėjų apie išmokamos pensijos dydį jokiais pranešimais ir / ar sprendimais. Kadangi institucija, išmokanti valstybinę pensiją, neinformuodavo pareiškėjų apie išmokamos pensijos dydį ir kitus su pensijų mokėjimu priimtus sprendimus, kyla neaiškumas dėl realaus sužinojimo apie pensijos mažinimą. Taigi šios aplinkybės vertintinos kaip pagrindžiančios termino kreiptis į teismą atnaujinimą.
Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasis teisingumo bei protingumo principais, teismas pripažįsta, kad pareiškėjai S. B. ir J. L. terminą skundams paduoti dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo praleido dėl svarbių aukščiau nurodytų priežasčių, todėl terminas atnaujintinas.
Dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo
Ginčui dėl pareiškėjams paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio sumažinimo taikytinos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos.
Pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 str. 1 d. (redakcija, galiojusi nuo 2007-01-19 iki 2013-01-01) pareigūnams ir kariams bei jų šeimos nariams valstybines pensijas skiria ir moka Vidaus reikalų ministerija, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Valstybės saugumo departamentas, Krašto apsaugos ministerija, Generalinė prokuratūra, Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ar Kalėjimų departamentas pagal tai, kurioje iš šių institucijų pensijos gavėjas tarnavo paskiausiai.
Nuo 2010-01-01 įsigaliojo Laikinasis įstatymas, kurio 4 str. 1 d. buvo nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 str. 2 d. 1 ir 3 p., bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos, taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.
Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. (redakcija, galiojusi nuo 2010-01-01 iki 2010-03-01) buvo nustatyta, kad Laikinojo įstatymo 4 str. nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis ir kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau šiame įstatyme šios pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), išskyrus asmenis, draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 str. 1 d. 8 ir 9 p., mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į tą mėnesį, už kurį mokama išmoka, gautų draudžiamųjų pajamų dydį, jeigu išmoka mokama už praėjusį mėnesį. Jei išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Iš esmės analogiškas reguliavimas buvo nustatytas ir vėlesnėse Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. redakcijose, galiojusiose nuo 2010-03-01 iki 2010-12-01 ir nuo 2010-12-01 iki 2012-09-01.
Laikinojo įstatymo 5 str. 2 d. (redakcija, galiojusi iki 2010-12-01) buvo nustatyta, kad jeigu 5 str. 1 d. nurodytų išmokų gavėjai valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiami pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 str. 1 d. 8 ir 9 p., jų draudimo valstybiniu socialiniu pensijų draudimu laikotarpiu mokama 50 procentų priklausančios išmokos. Laikinojo įstatymo 5 str. 2 d. (redakcija, galiojusi nuo 2010-12-01 iki 2012-09-01) buvo nustatyta, kad jeigu 5 str. 1 d. nurodytų išmokų gavėjai yra asmenys, nurodyti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 str. 1 d. 8 p., jiems mokama 50 procentų priklausančios išmokos.
Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatos buvo taikomos iki 2012-09-01, kol jos neteko galios.
Valstybinių pensijų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2010-01-01 iki 2012-08-31) 3 str. 3 d. buvo nustatyta, kad kiekvienos šio įstatymo 1 str. 1 d. 1–5 p. nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 d. valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (Lietuvos statistikos departamento) paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (toliau – ir VDU) 1,3 dydžio. Nuo 2012-09-01 įsigaliojo minėtos nuostatos pakeitimas, nustatantis, kad kiekvienos šio įstatymo 1 str. 1 d. 1–4 p. nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 d. valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti 1,5 VDU dydžio.
Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarime, vertindamas Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. (2009-12-08, 2010-11-12 redakcijos), Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. (2009-12-09 redakcija), 5 str. 1 d. (2009-12-09, 2010-02-11, 2010-10-26 redakcijos) ir 5 str. 2 d. (2009-12-09, 2010-10-26 redakcijos), konstatavo, kad: 1) Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. (2009-12-08, 2010-11-12 redakcijos) tiek, kiek ji apima Valstybinių pensijų įstatymo 1 str. 1 d. 1–4 p. nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 29, 52 str., konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. (2009-12-09 redakcija) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; 3) Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. (2009-12-09, 2010-02-11, 2010-10-26 redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 48 str. 1 d.; 4) Laikinojo įstatymo 5 str. 2 d. (2009-12-09, 2010-10-26 redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 48 str. 1 d.
Konstitucijos 107 str. nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. nustatyta, kad Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus įstatymų įgyvendinamuosius teisės aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.
Pažymėtina, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2011-10-25 nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia, susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d., konstatavo, kad sprendimas negali būti laikomas įvykdytu, t. y. galutiniu, tol, kol asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ir terminais ginti savo pažeistas teises teisme ir teismas nėra priėmęs galutinio sprendimo dėl teisinių santykių kvalifikavimo (LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).
Sisteminis nurodytų nuostatų ir LVAT praktikos įvertinimas sudaro pagrindą pripažinti, kad iki skundų išnagrinėjimo teisme atsakovės sprendimai perskaičiuoti pareiškėjams valstybinę pensiją nėra galutiniai, todėl laikomi neįvykdytais, o pareiškėjų teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012-02-06 nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012-09-21.
Jau minėta, kad Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. ir Laikinojo įstatymo 5 str., pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.
Dėl pareiškėjui S. B. priteistinos neišmokėtos valstybinės pensijos dalies dydžio
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjui S. B. nuo 1997-12-01 paskirta 3 459,83 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal 1997-12-22 Ministerijos viceministro patvirtintą išvadą Nr. 16603 (t. 1, b. l. 20-21), kuri Ministerijos 2004-06-17 sprendimu Nr. 2/17-1351 perskaičiuota ir nuo 2004-05-01 sudarė 3 978,80 Lt (t. 1, b. l. 37). Ministerijos 2010-03-04 sprendimu Nr. 11SP-452 nuo 2010-01-01 S. B. paskirtas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas (t. 1, b. l. 22). Pensija laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2013-12-31 buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. (t. 1, b. l. 26-27, t. 2, b. l. 106-107). Pareiškėjas su 2013-02-25 prašymu išmokėti nuo 2010-01-01 susidariusią pensijos nepriemoką kreipėsi į Ministeriją (t. 1, b. l. 33). Ministerija 2013-03-13 sprendime Nr. 1D-2799(11) pateikė su pensijos mažinimu susijusią informaciją, nurodė, kad neturi teisinio pagrindo išmokėti nepriemoką (t. 1, b. l. 34-35).
Iš Tarnybos pažymos ir pareiškėjo reikalavimų matyti, kad pareiškėjo skunde prašoma priteisti pensijos nepriemokos suma susidarė 2010–2013 m. dėl Laikinojo įstatymo 4 str. ir dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. taikymo.
Jau minėta, kad Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai galimas tik pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d. Kitoks pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas, t. y. vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. ir Laikinojo įstatymo 5 str., pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises. Teismas daro išvadą, kad Ministerija teisėtai sumažino pareiškėjui S. B. paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 4 str. nuostatas, todėl priteisti iš Lietuvos valstybės dėl Laikinojo įstatymo 4 str. taikymo 2010–2013 m. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį nėra teisinio pagrindo. Tačiau pareiškėjui S. B. nepagrįstai neišmokėta valstybinės pensijos dalis, susidariusi taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nustatytą ribojimą, t. y. nuo 2010-01-01 iki 2012-08-31 nepagrįstai neišmokėta 3 900,54 Eur dydžio pensijos dalis. Pareiškėjo skunde prašoma priteisti nepriemokos dalis ir Tarnybos minėtoje dalyje pateikti skaičiavimai skiriasi. Teismo posėdyje pareiškėjas prašė vadovautis Tarnybos 2015 m. pažyma Nr. 11DP(P)-3435. Pažymėtina, kad Ministerija savo atsiliepime neginčija pensijos nepriemokos dydžio, kuri apskaičiuota ir nurodyta Tarnybos 2015 m. pažymoje Nr. 11DP(P)-3435 (b. l. 106-107). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad S. B. priteistina laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2012-08-31 dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nuostatų taikymo susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka – 3 900,54 Eur.
Dėl pareiškėjui J. L. priteistinos neišmokėtos valstybinės pensijos dalies dydžio
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjui J. L. nuo 2004-12-18 Ministerijos 2005-01-04 sprendimu Nr. 2/17-29 paskirta 3 208,32 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija (t. 1, b. l. 175). Pensija laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2013-12-31 buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 d., 5 str. 1 d. ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. (t. 1, b. l. 179-180, t. 2, b. l. 108). Ministerijoje 2013-03-14 gautas pareiškėjo 2013-03-05 prašymas grąžinti neišmokėtą pensijos dalį (b. l. 176). Išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, Ministerija 2013-04-11 sprendime Nr. 1D-3761(11) paaiškino pareiškėjui aplinkybes, lėmusias pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimą, nurodė, kad neturi teisinio pagrindo išmokėti nepriemoką (t. 1, b. l. 177-178).
Ribojimas taikant Laikinojo įstatymo 5 str. pareiškėjui buvo taikomas tuo metu, kai jis dirbo VĮ ,,Regitra“ ir UAB Koncernas „Achemos grupė“ (t. 2, b. l. 32, 33-35).
Iš Tarnybos pažymos ir pareiškėjo reikalavimų matyti, kad pareiškėjo skunde prašoma priteisti pensijos nepriemokos suma susidarė 2010–2012 m. dėl Laikinojo įstatymo 5 str. ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. taikymo, o dėl Laikinojo įstatymo 4 str. taikymo pareiškėjas ginčo nekelia.
Remiantis aukščiau išdėstytais argumentais, darytina išvada, kad pareiškėjui nepagrįstai neišmokėta valstybinės pensijos dalis, susidariusi nuo 2010-01-01 iki 2012-08-31 taikant Laikinojo įstatymo 5 str. ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nustatytą ribojimą. Pareiškėjo skunde prašoma priteisti nepriemokos dalis ir Tarnybos minėtoje dalyje pateikti skaičiavimai skiriasi. Teismo posėdyje pareiškėjas prašė vadovautis Tarnybos 2015-10-05 pažyma. Pažymėtina, kad Ministerija savo atsiliepime neginčija pensijos nepriemokos dydžio, kuri apskaičiuota ir nurodyta Tarnybos 2015-10-05 pažymoje (b. l. 108). Teismas daro išvadą, kad pareiškėjui A. L. priteistina laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2012-08-31 dėl Laikinojo įstatymo 5 str. ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. nuostatų taikymo susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka – 5 613,70 Eur (3 900,54 + 1 713,16).
Dėl valstybinės pensijos priteisimo iš Lietuvos valstybės
Pareiškėjai pensijos nepriemoką prašo priteisti iš atsakovių Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, ir Ministerijos. Pažymėtina, kad byloje atsakovėmis yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, ir Ministerija. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama administracinę bylą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, nurodė, kad pareiškėjo teisių pažeidimas kyla dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybės pensijos mokėjimo klausimus. Pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos. Atsižvelgusi į tai, išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovas šioje byloje dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo turėtų būti Lietuvos valstybė, o ne Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija (LVAT 2013-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Teismas daro išvadą, kad toks LVAT išaiškinimas suponuoja išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjams pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl aukščiau nurodytos neišmokėtos pensijos dalys pareiškėjams priteistinos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos.
Dėl ginčijamų sprendimų panaikinimo
Pareiškėjų ginčijamais 2013-03-13 sprendimu Nr. 1D-2799(11) ir 2013-04-11 sprendimu Nr. 1D-3761(11) Ministerija atsisakė išmokėti pareiškėjams susidariusią pensijos nepriemoką ir suteikė pareiškėjų prašytą informaciją apie pensijos sumažinimą. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Administracinių teismų praktikoje šio pobūdžio ginčams bendrąja tvarka taikoma ABTĮ 3 str. 1 d. nuostata, pagal kurią suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. Kitaip tariant, nesant atsakovo atsisakymo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, nėra galimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo (LVAT 2012-01-09 nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-868/2011). Remdamasis šiomis nuostatomis, LVAT konstatavo, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo, tačiau tai nereiškia, jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka (LVAT 2013-04-08 nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-124/2013; 2013-08-07 nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-562/2013; 2013-08-21 nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-757/2013 ir kt.). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013-11-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pažymėjo, kad tokio pobūdžio aktai nėra administraciniai aktai, skundžiami administraciniams teismams. Atsižvelgiant į tai, administracinės bylos dalis dėl Ministerijos 2013-03-13 sprendimo Nr. 1D-2799(11) ir 2013-04-11 sprendimo Nr. 1D-3761(11) panaikinimo nutraukiama (ABTĮ 101 str. 1 p.).
Dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo
Ministerija pareiškėjų skundų tenkinimo atveju, prašė pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti, nes šių metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos.
Pažymėtina, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija jau minėtoje 2013-03-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kuri yra analogiška nagrinėjamai bylai, pažymėjo, kad, siekiant nepakenkti veiksmingai pareiškėjo teisių apsaugai, įpareigojimas išmokėti nustatytą nepriemoką turi būti įgyvendintas per konkretų protingą terminą. Taip pat nurodė, kad teismas turi priimti tokį sprendimą, kurį būtų galima realiai įvykdyti, nesukeliant neproporcingų sunkumų valstybės institucijoms. Atsižvelgusi į tai, kad priimto įpareigojimo vykdymas reikalauja papildomų valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, įvertinusi valstybės biudžeto vykdymo procedūras, asignavimų valdytojų teises bei valstybės biudžeto išlaidų sampratą, išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje byloje nutarė, kad teismo priimtas įpareigojimas gali būti įgyvendintas per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo priėmimo dienos.
Teisėjų kolegija, remdamasi Ministerijos prašymu atidėti pensijos nepriemokos išmokėjimą, LVAT praktikoje išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į priteistos neišmokėtos valstybinės pensijos dydį, teismo sprendimo priėmimo datą (biudžetinių metų pabaiga), teisingumo ir protingumo principus, konstatuoja, kad yra pagrindas, remiantis ABTĮ 851 str., atidėti (išdėstyti) teismo sprendimo įvykdymą. Teismas sprendžia, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, įpareigotina išmokėti S. B. 3 900,54 Eur ir J. L. 5 613,70 Eur dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1, 2 p., 851, 127 ir 129 str., teisėjų kolegija
n u s p r e n d ė:
atnaujinti pareiškėjams S. B. ir J. L. praleistą terminą skundams paduoti.
Pareiškėjų S. B. ir J. L. skundus tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui S. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 3 900,54 Eur (trys tūkstančius devynis šimtus eurų, penkiasdešimt keturis euro centus), susidariusią pritaikius Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2012-08-31, ir įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, šią nepriemoką išmokėti per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Priteisti pareiškėjui J. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 5 613,70 Eur (penkis tūkstančius šešis šimtus trylika eurų, septyniasdešimt euro centų), susidariusią pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 str. ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 str. 3 d. laikotarpiu nuo 2011-04-01 iki 2012-02-31, ir įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, šią nepriemoką išmokėti per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Nutraukti administracinės bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013-03-13 sprendimo Nr. 1D-2799(11) ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013-04-11 sprendimo Nr. 1D-3761(11) panaikinimo.
Kitas pareiškėjų J. L. ir S. B. skundų dalis atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Egidija Puzinskaitė
Rasa Ragulskytė-Markovienė
Ernestas Spruogis