Administracinė byla Nr. A-2169-662/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03670-2014-6
Procesinio sprendimo kategorija: 36
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. spalio 20 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos I. C. ir atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. C. skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims J. K., uždarajai akcinei bendrovei „Elektrėnų kronika“ ir D. R. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėja I. C. (toliau – ir pareiškėja) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius) 2014 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. SPR-61, išskyrus tą dalį, kurioje nuspręsta pareiškėjos skundą pripažinti iš dalies pagrįstu, įspėti uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Elektrėnų kronika“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pažeidimo publikacijoje „Savivaldybės tarybos posėdyje. Savivaldybė gyvena gerai, bet ne rojuje“, taip pat dėl Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatytos pareigos nevykdymo; 2) įpareigoti Inspektorių išnagrinėti 2013 m. lapkričio 29 d. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai pareiškėjos pateiktą skundo dalį, kuria skundas pripažintas nepagrįstu; 3) priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja nesutinka su Inspektoriaus išvadomis, kad publikacijoje „Savivaldybės tarybos posėdyje. Savivaldybė gyvena gerai, bet ne rojuje“ („Elektrėnų kronika“, 2013 m. vasario 15–21 dienos, Nr. 7/708; www.kronika.lt) paskleista tikrovės neatitinkanti informacija nėra pareiškėją žeminančio, menkinančio pobūdžio, pateikta tikrovės neatitinkanti informacija yra tik „nežymus netikslumas“, publikacijoje pateikta informacija vertintina kaip „neutralaus pobūdžio“ pareiškėjos atžvilgiu. Pareiškėja pažymėjo, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) dalyvavo Elektrėnų savivaldybės tarybos posėdyje, kuriame savivaldybės meras įvardijo asmenų, padavusių skundus teismui dėl konkurso užimti savivaldybės kontrolieriaus pareigas, pavardes (C. ir A.), o tarybos narys N. M. (N. M.) pats viešai posėdžio metu pripažino, kad skundą padavė ir jis. Kadangi N. M. yra valstybės politikas – savivaldybės tarybos narys, aktyviai dalyvaujantis politinėje ir visuomeninėje veikloje, todėl sąžiningas viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) iš pradžių turėjo pateikti informaciją apie šį asmenį ir tik po to – apie politiniame ir visuomeniniame gyvenime aktyviai nedalyvaujančius asmenis, tarp jų – ir pareiškėją. Aplinkybė, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) nutylėjo informaciją apie N. M. ir A. A., tačiau paskelbė informaciją apie pareiškėją, patvirtina, jog viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) pozicija nėra „neutrali“ pareiškėjos atžvilgiu. Sprendime nevertinama aplinkybė, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) publikacijoje neaprašo neteisėto savivaldybės poelgio – teismo nutarties nevykdymo. Publikacijoje melagingai teigiant, kad „Specialiųjų tyrimų tarnyba pridėjo pažymą, kad konkursas vyko skaidriai“, buvo dezinformuojama visuomenė. Tokiu teiginiu viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) turėjo tikslą pagrįsti savivaldybės neva sąžiningus veiksmus ir neva nepagrįstą pareiškėjos elgesį, prieštaraujantį Specialiųjų tyrimų tarnybos išvadai. Viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) savo teise skleisti informaciją naudojosi nesąžiningai, formavo neigiamą viešąją nuomonę apie pareiškėją, sumenkino jos asmenines ir dalykines savybes, įžeidė garbę ir orumą. Inspektoriaus vartojami vertinamojo pobūdžio teiginiai, tokie kaip „mažareikšmiai“ ar „nežymiai“, neparemti įrodymais ir yra tik subjektyvi Inspektoriaus nuomonė. Sprendimo išvados, kad publikacijoje „Savivaldybės tarybos posėdyje. Savivaldybė gyvena gerai, bet ne rojuje“ paskleista tikrovės neatitinkanti informacija nėra pareiškėją žeminančio, menkinančio pobūdžio, padarytos analizuojant frazes, paimtas iš konteksto, nors turėjo būti analizuojamas perduodamos informacijos turinys.
Sprendime nepagrįstai teigiama, kad publikacijoje „Informacijos patikslinimas“ („Elektrėnų kronika“, 2013 m. kovo 1–7 dienos, Nr. 9/710) paskleista tikrovės neatitinkanti informacija „<...> o kito konkurse dalyvavusio kandidato A. A. skundą teismas atmetė“ yra tik „itin nedideli viešosios informacijos trūkumai“. Minėtu teiginiu viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) paskleidė žinią, kad A. A. skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas, todėl sudarė pagrindą visuomenei manyti, jog konkursas vyko sąžiningai. Viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) turi skleisti patikrintą ir patikimą informaciją, o aplinkybė, jog žurnalistas nėra teisininkas, nepašalina tokios jo pareigos. Sprendimo išvada, kad pateikta informacija nesudaro pareiškėjos garbės ir orumo pažeidimo, yra nepagrįsta ir padaryta neatsižvelgiant į publikacijoje pateiktos informacijos turinį.
Pareiškėja taip pat nesutinka su sprendimo išvada, kad publikacijoje „Sveikatos apsaugos ministerijos tarnautoja užsimanė cenzūruoti laikraštį „Elektrėnų kronika“ (http://dainius.org, 2013 m. kovo 22 d.) pateikta J. K. ir D. R. subjektyvi nuomonė, kuri nėra vertintina kaip klaidinanti visuomenę, įžeidžianti pareiškėją ir menkinanti jos dalykinę reputaciją. D. R. nesiėmė priemonių, kad nebūtų paskleisti pertekliniai pareiškėjos duomenys ir publikacijoje paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją bei žinias apie pareiškėją, taip siekdamas sumenkinti jos dalykinę reputaciją. Publikacijos teiginiai, kad pareiškėja turi „mąstymo problemų“, „užsimanė užčiaupti laikraštį“, jos kompetenciją „nedelsiant turi apsvarstyti komisija ir įvertinti tinkamumą eiti pareigas“ nepagrįstai vertinami kaip pareiškėjos veiksmų „kritika“, nes publikacija parengta tikslingai siekiant sumenkinti pareiškėją, jai pakenkti ir suformuoti apie ją negatyvią visuomenės nuomonę. Sprendime nepagrįstai teigiama, kad publikacijoje pareiškėja sietina su „viešojo asmens“ statusu ir toks asmuo, vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymo 9 straipsniu, gali būti viešai kritikuojamas. Inspektorius yra viešojo administravimo subjektas, kurio kompetencijos ribos nustatytos Visuomenės informavimo įstatyme, šiam pareigūnui nesuteikti įgaliojimai atlikti pareiškėjos jautrumo skleidžiamai informacijai įvertinimą, todėl vien tik subjektyvia nuomone pagrįsti Inspektoriaus teiginiai, kad „toks pareiškėjos elgesys rodo ypatingą jautrumą apie ją skleidžiamai informacijai“, „kritikuojant“ buvo siekiama „išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus siekiant juos pašalinti“, yra neteisėti ir nepagrįsti.
Pareiškėja nesutinka su sprendimo išvada, kad publikacijoje „Apie spaudos laisvę savivaldybėje ir šalyje“ viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) skelbia J. K. nuomonę, „grįstą subjektyviu rašančiojo vertinimu, kuriam tiesos / tikslumo kriterijai negali būti taikomi dėl išreiškiamo asmens suvokimo apie konkrečius įvykius“, „viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) neperžengė saviraiškos laisvės ribų <...>, nepažeidė pareiškėjos garbės ir orumo“, publikacijoje pateikiama informacija yra pareiškėjos veiksmų „kritika“. Pareiškėjos teigimu, viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) „Elektrėnų kronika“ paskleidus tikrovės neatitinkančią informaciją, pareiškėja kreipėsi į „Elektrėnų kronika“ redaktorę J. K. su prašymu tą informaciją paneigti, tačiau J. K. paskleidė priešingą informaciją, nurodydama, kad Sveikatos apsaugos ministerijos darbuotoja I. C. labai supyko, jog ji paviešino negarbingą jos poelgį apskųsti konkurso rezultatus, ir pareikalavo, jog žurnalistė jos atsiprašytų. Publikacijoje, pažeidžiant Visuomenės informavimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pagarbos žmogui principą, paniekinamai atsiliepiama apie pareiškėją, tuo ją įžeidžiant ir sumenkinant jos dalykinę reputaciją.
Atsakovas nepagrįstai teigia, kad pareiškėjos prašymas reikalauti paneigti tikrovės neatitinkančią, asmens garbę ir orumą žeminančią informaciją sietinas su Civilinio kodekso 2.24 straipsnyje nustatytu asmens garbės ir orumo pažeidimu. Pareiškėja prašymais siekė, kad būtų paneigta tikrovės neatitinkanti informacija, o ne uždrausta skleisti apie ją bet kokio turinio informaciją. Sprendime nepagrįstai teigiama, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) ir D. R. nepažeidė pareiškėjos privatumo ir tinkamai tvarkė jos asmens duomenis. Inspektorius vertino tik viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) publikacijoje „Apie spaudos laisvę savivaldybėje ir šalyje“ išplatintus pareiškėjos asmens duomenis, o dėl publikacijos „Savivaldybės tarybos posėdyje. Savivaldybė gyvena gerai, bet ne rojuje“ viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) skirto laiško (susirašinėjimo) perdavimas D. R. ir jo dalies paviešinimas publikacijoje „Sveikatos apsaugos ministerijos tarnautoja užsimanė cenzūruoti laikraštį „Elektrėnų kronika“ buvo nenagrinėtas. Pareiškėja nerašė atviro laiško, skirto visuomenei viešai paskelbti, savo nuomonės nepateikė nei viešuose socialiniuose tinkluose, nei komentaruose po straipsniu, todėl viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), veikdamas sąžiningai, neturėjo pagrindo jį perduoti kitiems asmenims. Sprendimo išvada dėl pareiškėjos parašo kitiems asmenims perdavimo ir išplatinimo viešoje erdvėje yra subjektyvi ir prieštaraujanti visuomenėje priimtiems reikalų tvarkymo principams. Sprendime taip pat nepagrįstai nurodoma, kad aukščiau paminėtose publikacijose nebuvo pažeistas Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas. Pareiškėja teigia, kad įpareigojimas ir įgaliojimas įvertinti pareiškėjos turtinių reikalavimų viešosios informacijos rengėjams (skleidėjams) pagrįstumą ar dydį Inspektoriui nesuteiktas.
Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad ginčijamame sprendime pagrįstai nustatyta, jog ginčo teiginiai publikacijoje „Savivaldybės tarybos posėdyje. Savivaldybė gyvena gerai, bet ne rojuje“ („Elektrėnų kronika“, 2013 m. vasario 15–21 dienos, Nr. 7/708; www.kronika.lt, 2013 m. vasario 19 d.) nežemina pareiškėjos. Sprendime aiškiai konstatuota, kokia informacija ir kokia apimtimi neatitinka tikrovės ir yra netiksli. Atsakovo teigimu, būtina atskirti netikslumą – informaciją, kuri neatitinka tikrovės; garbės ir orumo pažeidimą – informaciją, kuri neatitinka tikrovės ir žemina asmens garbę ir orumą; dezinformaciją – tyčia paskleistą melagingą informaciją. Pareiškėjos atžvilgiu paskleista informacija buvo netiksli, t. y. neatitiko tikrovės tik tam tikra apimtimi, tačiau pareiškėjos atžvilgiu buvo neutrali, nes nebuvo paskelbta jokios informacijos apie pareiškėjos neteisėtą ar nesąžiningą veiklą. Kadangi tokia informacija nemenkino pareiškėjos, jos garbės ir orumo pažeidimas nekonstatuotas pagrįstai. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad ginčo teiginiu „Specialiųjų tyrimų tarnyba pridėjo pažymą, kad konkursas vyko skaidriai“ buvo paskleista dezinformacija. Viešame posėdyje sužinotą informaciją apie Specialiųjų tyrimo tarnybos dokumentą viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) interpretavo savaip, tačiau nebuvo tendencingas ir tyčia šios informacijos neiškraipė. Aplinkybė, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) informavo apie posėdį, bet nekritikavo jame priimtų sprendimų, negali būti vertinama kaip nesąžiningas veikimas ar pareiškėjos garbę ir orumą žeminantis visuomenės informavimas. Sprendime nenustatyta, kad informacija paskleista „sensacingai“, jame taip pat nevartojamas toks apibūdinimas, kaip „nežymus netikslumas“.
Dėl publikacijoje „Informacijos patikslinimas“ pateiktos informacijos atsakovas paaiškino, kad pareiškėja nepagrįstai sieja bendrojo pobūdžio duomenų netikslumus su savo garbės ir orumo pažeminimu. Viešosios informacijos skleidėjas minėtoje informacijoje tik perpasakojo savivaldybės tarybos posėdyje pagarsintą informaciją, o absoliutaus tikslumo reikalavimas jam negalėjo būti keliamas.
Dėl publikacijoje „Sveikatos apsaugos ministerijos tarnautoja užsimanė cenzūruoti laikraštį „Elektrėnų kronika“ atsakovas paaiškino, kad viešasis asmuo turi būti pakantesnis apie jį skleidžiamai informacijai, net ir tokiai, kuri neatitinka tikrovės, jį užgauna ar trikdo. Pareiškėjos argumentai, kad sprendime „modeliuojamos situacijos“, „iškraipoma įvykių eiga“ ir pan., yra nepagrįsti, nes sprendime atliktas išsamus ginčo teiginių, kuriuos nurodė pati pareiškėja, teisinis vertinimas. Būtent pareiškėjos 2013 m. vasario 18 d. rašto savaitraščio „Elektrėnų kronika“ redaktorei J. K. dalis ir joje surašyti draudimai, o ne pats kreipimasis į viešosios informacijos rengėją, kaip teigia pareiškėja, buvo šios publikacijos aptarimo objektas. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad ginčo teiginiais jai buvo suformuotas nusikaltėlio ir kyšininko įvaizdis, nes tokių frazių ir vertinimų ginčo teiginiuose nebuvo, o pareiškėja neadekvačiai vertina apie ją paskleistą informaciją.
Atsakovo teigimu, Visuomenės informavimo įstatymas ir Civilinis kodeksas suteikia teisę asmeniui reikalauti paskleistos tikrovės neatitinkančios informacijos paneigimo tik tada, kai tikrovės neatitinkanti informacija tuo pačiu žemina šio asmens garbę ir orumą. Pareiškėja tiek dėl savo einamų pareigų, tiek pretenduodama į naujas – savivaldybės kontrolieriaus – pareigas, atitiko viešojo asmens kriterijus, todėl ji negalėjo tikėtis visiško privatumo savo atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju apie pareiškėją paskleista informacija, kad ji pretendavo į atitinkamas pareigas ir konkurso nelaimėjo, nėra privataus pobūdžio. Atsakovas sutinka, kad asmens parašas yra priskirtinas prie asmens duomenų, tačiau teigia, jog pareiškėjos parašo rekvizitas buvo itin nežymus – juo neatskleista jokia privataus pobūdžio informacija apie pareiškėją. Atsakovo teigimu, pareiškėjos 2013 m. vasario 18 d. rašto „Elektrėnų kronikos“ redaktorei J. K. turinys patvirtina, kad juo pareiškėja siekė uždrausti savaitraštyje „Elektrėnų kronika“ skleisti apie ją bet kokio turinio informaciją. Kadangi Inspektoriui pateiktame skunde pareiškėja pati kėlė neturtinės žalos atlyginimo klausimus ir prašė siūlyti viešosios informacijos rengėjams (skleidėjams) sumokėti pareiškėjai atitinkamo dydžio pinigines kompensacijas, atsakydamas į tokius pareiškėjos prašymus, atsakovas ginčijamame sprendime pateikė savo vertinimą dėl šių reikalavimų pobūdžio ir jų apimties.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Elektrėnų kronika“ atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė su juo nesutinkantis ir prašė jį atmesti.
UAB „Elektrėnų kronika“ teigimu, ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, ginčo dėl to, kad aptariamoje publikacijoje paskelbta netiksli informacija, nėra, tačiau tai atlikta sąžiningai suklydus, neturint tikslo pažeminti pareiškėją ar sąmoningai šališkai pateikti ginčo informaciją. Neatitiktis tikrovei ne visada sietina su asmens garbės ir orumo pažeidimu. Publikacijoje „Informacijos patikslinimas“ paskelbta informacija yra teisiškai netiksli, tačiau nesudaro pareiškėjos garbės ir orumo pažeidimo. Skelbiamos informacijos teisinis netikslumas atsirado tik dėl to, jog trečiasis suinteresuotas asmuo siekė informuoti visuomenę apie teismų priimtus sprendimus ir sąžiningai suklydo aprašydamas juos, tačiau nesiekė šia informacija pažeminti kurio nors asmens. Dėl publikacijoje „Sveikatos apsaugos ministerijos tarnautoja užsimanė cenzūruoti laikraštį „Elektrėnų kronika“ pateiktos informacijos trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad viešojo asmens kritikos ribos yra platesnės už privataus asmens kritikos ribas, todėl viešasis asmuo turi toleruoti jo atžvilgiu ir aštresnę kritiką, juolab, kai ji reiškiama sąžiningai ir neperžengiant Visuomenės informavimo įstatyme nustatytų ribų. Publikacijoje „Apie spaudos laisvę savivaldybėje ir šalyje“ paskelbta J. K. nuomonė yra pagrįsta subjektyviu konkrečių įvykiu vertinimu, ši nuomonė išreikšta neperžengiant saviraiškos laisvės ribų ir nepažeidžiant pareiškėjos garbės ir orumo. Sprendime tinkamai nustatyta, kurie iš paskelbtų teiginių laikytini žiniomis (kurias galima patikrinti atitikties tikrovei aspektu), o kurie – subjektyvia J. K. nuomone apie tas žinias. Inspektorius tinkamai kvalifikavo faktines aplinkybes, susijusias su pareiškėjos asmens duomenų naudojimu, ir savo išvadą išsamiai pagrindė teisiniu reguliavimu bei teismų praktika. Pareiškėjos prašymas Inspektoriui pasiūlyti viešosios informacijos rengėjams (skleidėjams) sumokėti piniginę kompensaciją dėl paskleistos informacijos ir jos sukeltų pasekmių yra neteisėtas, nes tokio pobūdžio priemonių nenumato Inspektoriaus veiklą reglamentuojantys teisės aktai.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 27 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies: panaikino žurnalistų etikos inspektoriaus 2014 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. SPR-61 dalį, kuria nepagrįsta pripažinta pareiškėjos 2013 m. lapkričio 29 d. skundo dalis dėl 2013 m. kovo 22 d. Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko D. R. internetiniame portale http://dainius.org paskelbtoje publikacijoje „Sveikatos apsaugos ministerijos tarnautoja užsimanė cenzūruoti laikraštį „Elektrėnų kronika“ paskelbtų I. C. asmens duomenų (I. C. parašo), ir įpareigojo žurnalistų etikos inspektorių spręsti Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje numatytų poveikio priemonių taikymo tikslingumo klausimą interneto dienoraščio (tinklalapio) http://dainius.org valdytojo D. R. atžvilgiu. Kitą pareiškėjos skundo dalį pirmosios instancijos teismas atmetė. Teismas taip pat priteisė pareiškėjai iš Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 7,23 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad „Elektrėnų kronika“ laikraštyje (2013 m. vasario 15–21 dienomis Nr. 7/708) ir internetiniame puslapyje www.kronika.lt buvo publikuotas J. K. straipsnis „Savivaldybės tarybos posėdyje. Savivaldybė gyvena gerai, bet ne rojuje“, kuriame, be kita ko, buvo aprašytas savivaldybės tarybos posėdis, kurio metu buvo aptariama situacija dėl vykusio konkurso Elektrėnų savivaldybės kontrolieriaus pareigoms užimti. Straipsnyje, be kita ko, nurodyta, kad „Specialiųjų tyrimų tarnyba pridėjo pažymą, kad konkursas vyko skaidriai. Žodžiu, konkurse pažeidimų neužfiksuota, bet teismui jis buvo apskųstas jau du kartus. Vilniaus apygardos administracinis teismas pagal pareiškėjos I. C., kuri taip pat dalyvavo konkurse, skundą priėmė net dvi nutartis. Vienoje nutartyje vienas teisėjas rašo, kad skundas nepagrįstas, kitoje nutartyje, kitas teisėjas, pagal kitokį skundą atsiuntė nutartį – uždrausti tarybai priimti D. K. į kontrolieriaus pareigas. Tame antrame I. C. skunde rašoma, kad konkurso metu D. K. ėjo kontrolieriaus pareigas. Iš tiesų D. K. kontroliere dirbo J. Z. ligos metu, bet nuo 2012 m. gruodžio 1 d. į darbą po ligos grįžo J. Z., o D. K. iš laikinai užimamų pareigų buvo atleista“ (I t., b. l. 53–59; II t., b. l. 85–87, 91–94). Dėl šioje publikacijoje paskelbtos informacijos pareiškėja 2013 m. vasario 18 d. raštu kreipėsi į „Elektrėnų kronika“ redaktorę, prašydama kitame „Elektrėnų kronika“ numeryje ją paneigti. Pareiškėja šiame rašte nurodė, kad tik tokiu atveju, jeigu artimiausiame „Elektrėnų kronika“ numeryje bus išspausdintas informacijos paneigimas, „Elektrėnų kronika“ išvengs atsakomybės, kuri gresia už melagingos ir tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimą, bei pranešė, jog nuo to momento, kai bus išspausdintas informacijos paneigimas, ateityje pareiškėja draudžia savaitraštyje „Elektrėnų kronika“, savaitraščio internetiniame tinklapyje bei jokioje kitoje vietoje, jokiu kitokiu būdu bei jokiomis kitomis sąlygomis ir tvarka publikuoti apie pareiškėją bet kokią informaciją be jos raštiško sutikimo bei teksto suderinimo (I t., b. l. 61, 62; II t., b. l. 163, 164, 178, 179). Pareiškėja 2013 m. birželio 6 d. raštu kreipėsi į Specialiųjų tyrimų tarnybą, prašydama paaiškinti, ar Specialiųjų tyrimų tarnyba išduoda pažymas apie tai, kad konkursai į valstybės tarnybą vyko skaidriai ir ar, kaip rašoma straipsnyje „Savivaldybės tarybos posėdyje. Savivaldybė gyvena gerai, bet ne rojuje“, Specialiųjų tyrimų tarnyba išdavė pažymą apie tai, kad 2013 m. vasario 1 d. vykęs konkursas į Elektrėnų savivaldybės Kontrolės ir audito tarnybos savivaldybės kontrolieriaus pareigas vyko skaidriai (I t., b. l. 83; II t., b. l 147). Atsakydama į šį pareiškėjos prašymą, Specialiųjų tyrimų tarnyba 2013 m. birželio 12 d. raštu Nr. 4-01-3605 informavo pareiškėją, kad konkurso vykdymo aplinkybių nevertino ir pažymos dėl šio konkurso skaidrumo neišdavė (I t., b. l. 84; II t., b. l. 148).
Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad „Elektrėnų kronika“ laikraštyje (2013 m. kovo 1–7 dienomis Nr. 9/710) buvo publikuotas straipsnis „Informacijos patikslinimas“, kuriame buvo nurodyta, kad „Vasario 5 d. straipsnyje „Savivaldybė gyvena gerai, bet ne rojuje“ įsivėlė netikslumas. 5 psl. pastraipoje „Apie kontrolę ir išėjimą iš rojaus“ antros kolonos pabaigoje vietoj sakinio „Vilniaus apygardos administracinis teismas pagal pareiškėjos I. C., kuri taip pat dalyvavo konkurse, skundą priėmė net dvi nutartis“, skaityti taip: Vilniaus apygardos administracinis teismas pagal pareiškėjos I. C., kuri taip pat dalyvavo konkurse, skundą priėmė nutartį uždrausti tarybai priimti D. K. į kontrolieriaus pareigas, o kito konkurse dalyvavusio kandidato A. A. skundą teismas atmetė. Toliau, kaip tekste. Atsiprašome už netikslumą“ (I t., b. l. 88; II t., b. l. 88).
2013 m. kovo 22 d. Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko D. R. internetiniame portale http://dainius.org paskelbtoje D. R. publikacijoje „Sveikatos apsaugos ministerijos tarnautoja užsimanė cenzūruoti laikraštį „Elektrėnų kronika“ buvo išspausdintas „Elektrėnų kronikos“ redaktorės komentaras dėl pareiškėjos I. C. 2013 m. vasario 18 d. jai adresuoto rašto. J. K. nurodė, kad „problemos, manau, yra žmonių mąstyme. I. C., dalyvaudama konkurse į valstybės tarnautojos pareigas ir dirbdama valstybės institucijose atsakingose pareigose, pasirodo, visai nėra susipažinusi su Visuomenės informavimo įstatymu, bet yra pilna ambicijų sutramdyti žodžio laisvę. O gal žmonės būna tiek pilni puikybės, kad atrodo pajėgūs regioninius laikraščius užčiaupti“, „na o mano komentaras kol kas gali būti tik toks: minėto valstybės tarnautojo kvalifikaciją nedelsiant turėtų patikrinti atestacinė komisija ir įvertinti jos adekvatų suvokimą arba nesuvokimą savo pareigų. Tada jau ministras turėtų priimti galutinį sprendimą – gali toks tarnautojas toliau dirbti valstybės tarnyboje ar jam ten ne vieta“ (I t., b. l. 89–96; II t., b. l. 100–107).
Be to, „Elektrėnų kronika“ laikraštyje (2013 m. gegužės 3–9 dienomis Nr. 18/719) ir 2013 m. gegužės 6 d. interneto tinklapyje www.kronika.lt buvo publikuotas J. K. straipsnis „Apie spaudos laisvę savivaldybėje ir šalyje“, kuriame buvo nurodyta, kad „ir nors Elektrėnų policija atmetė I. C. skundą dėl šmeižto, tačiau šiuo laikotarpiu ne tik žurnalistų bendruomenę, bet ir visuomenę neramina įvairūs bandymai laisvą žodį sudrausminti“, „bet įdomiausia, kaip norą nutildyti laikraštį „Elektrėnų kronika“ pareiškė Sveikatos apsaugos ministerijoje vyriausiąja specialiste dirbanti vievietė I. C. Ji dalyvavo konkurse į savivaldybės kontrolieriaus pareigas ir konkursą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Dėl tos informacijos paskelbimo laikraštyje I. C. labai supyko, parašė tekstą, kaip aš turiu atsiprašyti laikraštyje <...>“ (I t., b. l. 124–130; II t., b. l. 89, 90, 95–99). Dėl šioje publikacijoje paskelbtos informacijos pareiškėja 2013 m. gegužės 7 d. raštu kreipėsi į „Elektrėnų kronika“, prašydama „Elektrėnų kronika“ laikraščio numeryje ir internetiniame puslapyje www.kronika.lt ją paneigti. Pareiškėja šiame rašte informavo, kad tik tokiu atveju, jeigu „Elektrėnų kronika“ laikraščio numeryje bei savaitraščio internetiniame tinklapyje, kuris išeis ne vėliau 2013 m. gegužės 17 d., bus išspausdintas informacijos paneigimas, „Elektrėnų kronika“ laikraštis išvengs atsakomybės, kuri gresia už melagingos ir tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimą, bei pranešė, kad nuo to momento, kai bus išspausdintas informacijos paneigimas, ateityje pareiškėja draudžia savaitraštyje „Elektrėnų kronika“, savaitraščio internetiniame tinklapyje bei jokioje kitoje vietoje, jokiu kitokiu būdu bei jokiomis kitomis sąlygomis ir tvarka publikuoti apie pareiškėją bet kokią informaciją be jos raštiško sutikimo bei teksto suderinimo (I t., b. l. 132–135; II t., b. l. 166–169). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja 2013 m. birželio 13 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariatą, prašydama informuoti, ar Elektrėnų policijos komisariatas pateikė savaitraščiui „Elektrėnų kronika“ arba J. K. informaciją, jog „Elektrėnų policija atmetė I. C. skundą dėl šmeižto“ (I t., b. l. 139; II t., b. l. 149). Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariatas 2013 m. liepos 3 d. raštu Nr. 10-28-S-7195 informavo pareiškėją, kad tokia informacija teikiama nebuvo (I t., b. l. 138; II t., b. l. 150).
Pirmosios instancijos teismo teigimu, garbės ir orumo pažeidimas gali būti konstatuotas tik esant visų faktinių aplinkybių visumai: 1) žinių paskleidimo faktui; 2) faktui, jog paskleistos žinios yra apie konkretų asmenį; 3) faktui, jog paskleistos žinios žemina šio asmens garbę ir orumą; 4) faktui, kad paskleistos žinios neatitinka tikrovės. Žeminančia žmogaus garbę ir orumą žinia laikoma tikrovės neatitinkanti, asmenį diskredituojanti informacija, kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės ar paprotinių normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį buityje, šeimoje, viešajame gyvenime ir pan. Garbės ir orumo pažeidimo konstatavimui būtina atriboti žinią nuo nuomonės. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi teismų praktikoje suformuluotais kriterijais, pagal kuriuos duomenys arba žinios yra atribojami nuo nuomonės (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005 m. vasario 15 d. sprendimą byloje Steel and Morris prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 68416/01), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2014, 2006 m. vasario 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2006, 2006 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-667/2006, 2013 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-104/2014, 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1684/2013 ir kt.).
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad pareiškėja 2013 m. vasario 1 d. dalyvavo konkurse į Elektrėnų savivaldybės Kontrolės ir audito tarnybos savivaldybės kontrolieriaus (įstaigos vadovo) pareigas, tačiau, surinkusi 0,1 balo mažiau už konkurso laimėtoją D. K., užėmė antrąją vietą; pareiškėja ir kiti konkurso dalyviai (A. A. ir N. M.) atskirais skundais konkurso rezultatus apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2013 m. vasario 6 d. nutartimi priėmė A. A. skundą, tačiau jo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo neleisti Elektrėnų savivaldybei priimti D. K. į savivaldybės kontrolieriaus pareigas – atmetė, o pagal pareiškėjos pateiktą skundą 2013 m. vasario 8 d. nutartimi pritaikė reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždraudė Elektrėnų savivaldybei ir jos tarybai priimti D. K. į Elektrėnų savivaldybės kontrolieriaus pareigas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; Elektrėnų savivaldybės taryba 2013 m. vasario 13 d. posėdyje nusprendė D. K. priimti į savivaldybės kontrolieriaus pareigas, svarstant šį klausimą posėdyje vyko diskusijos, kurių metu buvo pagarsinta, kad pastabų dėl konkurso iš Valstybės tarnybos departamento negauta, o iš Specialiųjų tyrimų tarnybos gautas teigiamas atsiliepimas (išvada) (I t., b. l. 65–77, 78–79, 80, 81–82, 85–86).
Atsakovo priimtame sprendime nustatyta, kad kai kurie publikacijos „Savivaldybės tarybos posėdyje. Savivaldybė gyvena gerai, bet ne rojuje“ ginčo teiginiai neatitinka tikrovės, t. y.: 1) Specialiųjų tyrimų tarnyba nepridėjo pažymos, kuria būtų pažymima apie tai, jog konkursas vyko skaidriai; 2) Vilniaus apygardos administracinis teismas pagal pareiškėjos skundą 2013 m. vasario 8 d. priėmė vieną nutartį, kuria pritaikė reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždraudė Elektrėnų savivaldybei ir jos tarybai priimti D. K. į Elektrėnų savivaldybės kontrolieriaus pareigas (vadovaujantis 2013 m. vasario 1 d. konkurso rezultatais) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 3) pareiškėja teismui pateikė ne du, o vieną skundą (2013 m. vasario 5 d.), kuriame, be kita ko, nenurodė, kad konkurso metu kontrolieriaus pareigas ėjo D. K. Teismo vertinimu, pareiškėjos atžvilgiu ši informacija buvo neutrali ir neturėjo pareiškėją žeminančio (menkinančio) pobūdžio, todėl tokia informacija nepažeidė ir negalėjo pažeisti pareiškėjos garbės ir orumo. Teismas nenustatė, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) buvo tendencingas ir tyčia iškraipė šią informaciją. Pareiškėjos teiginys, kad informacijos turinio netikslumai yra neleidžiami, o galimos tik gramatinės klaidos ir techniniai spausdinimo netikslumai, neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl reikalavimų informacijos tikslumui.
Išnagrinėjęs pareiškėjos skundą dėl publikacijos „Informacijos patikslinimas“ turinio, atsakovas priimtame sprendime nustatė, kad, tikslindamas ankstesnėje publikacijoje „Savivaldybės tarybos posėdyje. Savivaldybė gyvena gerai, bet ne rojuje“ pateiktą informaciją, viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) klaidingai nurodė tikslinamos publikacijos datą ir padarė netikslią išvadą, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė kito konkurso dalyvio (A. A.) skundą. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas), prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetimą prilyginęs skundo atmetimui, buvo netikslus, tačiau tai nevertintina kaip esminis viešosios informacijos trūkumas. Ginčo publikacijoje esantys netikslumai yra nežymūs viešosios informacijos trūkumai, kurie priskirtini bendro pobūdžio duomenims, neturintiems tiesioginės įtakos pareiškėjai.
Įvertinus pareiškėjos skundą dėl publikacijos „Sveikatos apsaugos ministerijos tarnautoja užsimanė cenzūruoti laikraštį „Elektrėnų kronika“ turinio, konstatuota, kad publikacijos ginčo teiginiai atitiko leistinas pareiškėjos kritikos ribas ir nepažeidė pareiškėjos garbės ir orumo. Teismo vertinimu, pareiškėja atitinka viešojo asmens kriterijus, todėl tai pateisina ne tik didesnį visuomenės ir žiniasklaidos dėmesį pareiškėjai, bet kartu praplečia ir jos kritikos ribas. Teismas konstatavo, kad publikacijos ginčo teiginiais J. K. atsakė į D. R. klausimus ir juose išreiškė subjektyvų požiūrį į pareiškėjos 2013 m. vasario 18 d. rašte suformuluotą draudimą be sutikimo rašyti apie ją. J. K. atsakymuose pateikta informacija apie tai, kad policijos pareigūnai į tam tikrus raštus žiūri gana objektyviai, kad pareiškėja nėra susipažinusi su Visuomenės informavimo įstatymu, yra ambicinga ir nori sutramdyti žodžio laisvę, yra ne žinios, bet subjektyvi pašnekovo nuomonė. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad publikacijoje pateikta informacija yra vertinamojo, bet ne konstatuojamojo pobūdžio, todėl jai negali būti taikomas tiesos / atitikties tikrovei kriterijus.
Atsakovo sprendime dėl publikacijos „Apie spaudos laisvę savivaldybėje ir šalyje“ nustatyta, kad jos ginčo teiginiuose nevisiškai tiksliai nurodytos aplinkybės, jog pareiškėja dirba ne Sveikatos ministerijoje, bet Sveikatos apsaugos ministerijoje, taip pat, kad Elektrėnų policija ne atmetė pareiškėjos skundą dėl šmeižto, tačiau priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, vertintinos kaip neesminiai informacijos netikslumai, kurie nesudaro pažeidimo. Teismas nustatė, kad publikacijoje viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) aptarė savaitraščio „Elektrėnų kronika“ ir savivaldybės / valstybės politikų ir tarnautojų tarpusavio santykius ir pastarųjų požiūrį į žurnalisto darbą, minimas pareiškėjos 2013 m. vasario 18 d. raštas savaitraščio „Elektrėnų kronika“ redakcijai ir nurodoma faktinio pobūdžio informacija. Taip pat publikacijoje pateikiama subjektyvi informacija, kurioje teigiama, kad pareiškėja nori nutildyti laikraštį, supyko dėl paskelbtos informacijos, pareiškėjos laiškas atspindi valdininkų spaudos laisvės ir demokratijos supratimą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, publikacijos ginčo teiginiai iš esmės yra grindžiami subjektyviu rašančiojo vertinimu, kuriam tiesos / tikslumo kriterijai negali būti taikomi, saviraiškos laisvės ribos nebuvo peržengtos.
Nenustačius, kad ginčo publikacijose buvo skelbiama pareiškėjos garbę ir orumą žeminanti informacija, vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymo 15 ir 44 straipsniais, pareiškėjos prašymas paneigti tikrovės neatitinkančią, jos asmens garbę ir orumą žeminančią informaciją netenkintas.
Dėl pareiškėjos skundo teiginių, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) pažeidė jos privatumą, netinkamai tvarkydamas jos asmens duomenis, nes dėl publikacijoje „Savivaldybės tarybos posėdyje. Savivaldybė gyvena gerai, bet ne rojuje“ paskelbtos informacijos viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) pareiškėjos pateiktas laiškas nebuvo skirtas visuomenei viešai paskelbti, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėja yra viešasis asmuo, todėl nors asmens vardas, pavardė, pareigos yra asmenį identifikuojanti informacija (asmens duomenys), konkrečiu atveju tokių asmens duomenų paviešinimas atitiko visuomenės interesą žinoti apie pareiškėją. Tai, kad ji, kreipdamasi į viešosios informacijos rengėją (skleidėją), prisistatė kaip privatus asmuo ir jos laiškas buvo neviešas, nekeičia pareiškėjos, kaip valstybės tarnautojos, t. y. viešojo asmens, statuso. Kita vertus, teismas pažymėjo, kad viešasis asmuo taip pat turi teisę į privataus gyvenimo apsaugą. Teismas sprendė, kad pareiškėjos parašo viešas paskelbimas, publikuojant ginčo publikaciją, nebuvo būtinas ir jokios įtakos minėtos publikacijos turiniui neturėjo, ir tai sudaro pagrindą teigti, jog viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) paskleidė perteklinius pareiškėjos asmens duomenis ir tokiais savo veiksmais pažeidė Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus.
Teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai atsisakė priskirti savaitraštį „Elektrėnų kronika“ profesinės etikos nesilaikančių viešosios informacijos rengėjų kategorijai bei pasiūlyti viešosios informacijos rengėjams (skleidėjams) dėl paskleistos informacijos ir jos paskelbimu sukeltų pasekmių sumokėti pareiškėjai piniginę kompensaciją, nes Inspektoriui tokie įgaliojimai įstatymu nėra suteikti.
Patenkinęs pareiškėjos skundą iš dalies, pirmosios instancijos teismas atitinkamai priteisė pareiškėjai 7,23 Eur bylinėjimosi išlaidų.
III.
Pareiškėja I. C. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimo dalį, kuria jos skundas atmestas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo teismų praktika, suformuota sprendžiant tokio pobūdžio bylas, t. y. dėl viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) pareigos teikiant viešą informaciją, žinias, nuomones, skleisti tikslią, aiškią, teisingą informaciją, informacijos šaltinius vertinti kritiškai, informaciją tikrinti, pateikti kuo daugiau nuomonių, taip pat dėl proporcingumo tarp viešosios informacijos skleidėjo ir asmens, apie kurį skleidžiama informacija, principo laikymosi, dėl viešo asmens kritikos ribų ir kt. Be to, pirmosios instancijos teismas nevertino, kad J. K. ir D. R. veikė nesąžiningai – atliko daugkartinius sąmoningus, aktyvius, tyčinius veiksmus, kurie neatitinka tikslo informuoti visuomenę, bet įrodo siekį suvesti asmenines sąskaitas, patenkinti ambicijas. Pareiškėjos teigimu, tai įrodo pačios J. K. liudijimas teismo posėdyje, nurodant, jog atitinkami veiksmai buvo atliekami dėl to, kad „pas mane (past. – pas J. K.) pradėjo vaikščioti policija“. Be to, pareiškėjos įsitikinimu, J. K. ir D. R. savo asmeniniams reikalams tvarkyti naudojo žurnalisto darbo priemones. D. R. neigiamai pasisakė apie pareiškėją, nors jos nėra matęs ar bendravęs, todėl negalėjo susidaryti nuomonės apie ją. Iš esmės, pareiškėjos teigimu, D. R. paskleidė apie pareiškėją atitinkamą informaciją tik todėl, kad yra žurnalistas.
Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kurioje pareiškėjos skundas buvo tenkintas iš dalies, panaikinti.
Atsakovo teigimu, apeliacinio skundo argumentai dėl to, jog pirmosios instancijos teismas nesirėmė atitinkama teismų praktika, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Pažymėtina, kad D. R. paviešino pareiškėjos pateikto prašymo dalį, kuri pagrįstai tenkina visuomenės interesą žinoti apie pareiškėjos nepagrįstus ketinimus, o prašyme suformuluotas reikalavimas dėl informacijos paneigimo nėra asmeninio susirašinėjimo dalykas, todėl teismas pagrįstai netaikė privatumo apsaugos reikalavimų. Atsakovo teigimu, pareiškėja neskiria viešojo asmens kritikos nuo jo garbės ir orumo pažeidimo. Publikacijoje „Sveikatos apsaugos ministerijos tarnautoja užsimanė cenzūruoti laikraštį „Elektrėnų kronika“ buvo aptartas pareiškėjos 2013 m. vasario 18 d. nurodytas draudimas (reikalavimas) apie ją nerašyti ne tik turėjo faktinį pagrindą, bet ir, atsižvelgiant į pareiškėjos statusą bei ginčo situaciją, buvo neadekvatus ir neproporcingas elgesys. Viešai nagrinėjant (kritikuojant) pareiškėjos elgesį, jos dalykinė reputacija nebuvo sumenkinta. Pažymėtina, kad pati pareiškėja nepastebi, jog jos elgesys, veiksmai, reikalavimai buvo neproporcingi ir nepagrįsti, dėl to sukėlė viešą kritiką. Žurnalistinio darbo priemonių naudojimas Visuomenės informavimo įstatymo požiūriu yra leistinas ne tik žurnalistui, bet kiekvienam asmeniui, o kiekvienas žmogus turi teisę viešai kritikuoti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, pareigūnų veiklą.
IV.
Atsakovas Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjos skundas tenkintas, ir ginčijamą atsakovo sprendimą palikti galioti visa apimtimi.
Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas pareiškėjos parašo rekvizito tvarkymo pažeidimą, nepagrįstai rėmėsi Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyto principo aiškinimu. Pareiškėjos parašo rekvizitas buvo itin nežymus, sunkiai įžiūrimas, todėl negalėjo būti vertinamas kaip asmens duomuo, kuriam taikytina apsauga. Parašas atvaizduotas nepakankamai, kad jį būtų galima pripažinti asmens duomeniu ir taikyti apsaugos reikalavimus. Šiuo atveju parašo rekvizitas nenurodė nieko daugiau, tik tai, kad viešosios informacijos rengėjui (skleidėjui) pateiktas reikalavimas buvo pasirašytas (autentiškas). Taigi pareiškėjos parašo paskelbimas įrodė dokumento autentiškumą, tai buvo proporcinga priemonė siekiamam tikslui. Asmens parašui įstatymas nesuteikia ypatingos reglamentavimo apsaugos, kuri yra nustatyta asmens kodo tvarkymui / skelbimui. Be to, pažymėtina, kad pareiškėja yra valstybės tarnautoja, kuri parašą naudoja vykdydama savo pareigas, jis priskirtinas viešajai erdvei. Europos Sąjungos Bendrasis Teismas yra išaiškinęs, kad visuomenės veikėjų viešosios ir privačių erdvių atskyrimas reikšmingas sprendžiant dėl apsaugos, taikytinos asmens duomenims, laipsnio (žr., pvz., 2015 m. liepos 15 d. sprendimą byloje T-115/13). Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino balansą tarp asmens privatumo, asmens duomenų apsaugos ir saviraiškos laisvės (žurnalisto teisės skleisti informaciją). Svarbu tai, kad asmens duomenų tvarkymui visuomenės informavimo tikslais Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas taikytinas ne visa apimtimi. Tai pažymima ir 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 95/46/EB dėl asmens duomenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir laisvo tokių duomenų judėjimo (toliau – ir Direktyva). Nagrinėjamu atveju neatsižvelgta į tai, kad ginčo santykiams turi būti taikomas taip pat ir Visuomenės informavimo įstatymas bei jame nustatytos išimtys ir įpareigojimai. Kadangi asmens parašo rekvizitai iki šiol yra dažnai skelbiami viešai (pvz., Lietuvos Respublikos teisės aktų projektų informacinėje sistemoje), kyla pagrįstų abejonių dėl dvigubų standartų taikymo tos pačios kategorijos duomenų tvarkymui. Atsakovo teigimu, tiek Visuomenės informavimo įstatymas, tiek Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas turi būti taikomi kartu, ieškant pusiausvyros tarp juose numatytų teisių, todėl teismui svarbu atsakyti į klausimus: ar viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) pasirinkta priemonė tikslui pasiekti buvo tinkamiausia ir ar ji proporcinga šiam tikslui; ar paskelbti asmens duomenys yra priskirti viešajai ar privačiai asmens erdvei ir tokiu paskleidimu buvo padaryta reali ir konkreti žala. Atsakovo vertinimu, parašas paskleistas turint tikslą įrodyti rašto autentiškumą, jis pats buvo itin neryškus, šis duomuo priklauso viešajai, ne privačiai erdvei, nėra įrodymų, jog pareiškėjai padaryta žala.
Atsakovas taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo įpareigojimas spręsti Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje numatytų poveikio priemonių taikymo tikslingumo klausimą interneto dienoraščio (tinklalapio) http://dainius.org valdytojo D. R. atžvilgiu yra nepagrįstas ir negali būti vykdomas. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjos parašas nebėra skelbiamas viešai, be to, yra suėjęs terminas taikyti įspėjimą pagal Visuomenės informavimo įstatymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-996/2014), taip pat suėjęs terminas taikyti administracinę nuobaudą pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 21414 straipsnį. Atsakovas papildomai nurodė, kad Visuomenės informavimo įstatymas nenumato aiškių teisinių įpareigojimų, kuriais remiantis viešosios informacijos skleidėjui būtų galima taikyti poveikio priemonę už nežymaus pareiškėjos parašo rekvizito paskelbimą, kuris tuo pačiu nesąlygojo pareiškėjos privatumo pažeidimo. Vien toks parašo paskelbimas nėra apsaugos objektas pagal Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymą. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas neįvertino ir to, kad ginčo publikacijoje paskelbta tik aktuali pareiškėjos prašymo dalis, kurioje pareiškėja siekė uždrausti „Elektrėnų kronika“ skleisti apie ją bet kokio turinio informaciją, viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) ėmėsi priemonių, kad nebūtų paskleisti pertekliniai pareiškėjos duomenys, paaiškindamas šių veiksmų motyvus.
Pareiškėja I. C. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Pareiškėja nurodė, kad jos parašas, kuris buvo paskelbtas viešai, buvo gerai matomas, todėl atsakovo teiginiai dėl jo neryškumo neatitinka tikrovės. Pareiškėja D. R. neteikė nei reikalavimo, nei pasirašyto (autentiško) reikalavimo, jos, kaip privataus asmens, laiškas buvo skirtas J. K. Pareiškėjos nuomone, parašas negalėjo būti perleistas kitų asmenų nuosavybėn, perduotas kitiems asmenims, atitinkamai D. R., paskelbęs ne jam skirtą laišką su jame esančiu parašu, padarė asmens duomenų pažeidimą. Pareiškėjos teigimu, parašo viešas skelbimas yra perteklinis, pažeidžiantis jos privatumą. J. K. ir D. R. neatliko jiems, kaip viešosios informacijos rengėjams (skleidėjams) Visuomenės informavimo įstatyme nustatytų pareigų – iškraipė J. K. skirto laiško tikslą, esmę, turinį, nepateikė objektyvios informacijos, o tik sąmoningai, tikslingai atrinktą, nepateikė daugiau nuomonių ir pan., todėl elgėsi nesąžiningai. Pareiškėja mano, kad atsakovo argumentai dėl pareiškėjos, kaip viešo asmens, yra atmestini, nes ji laišką rašė dėl savo asmeninių teisių ir teisėtų interesų gynimo. Be to, pareiškėja nesutinka su atsakovo apeliacinio skundo prašymu netaikyti D. R. Visuomenės informavimo įstatyme numatytų poveikio priemonių. D. R. po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo ėmėsi priemonių paslėpti pareiškėjos parašo rekvizitą ir taip pripažino, jog sutinka, kad darė tęstinį pažeidimą. Pareiškėjos nuomone, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba siekia apsaugoti D. R. dalykinę reputaciją ir verslo interesus, prisideda prie pareiškėjai, kaip privačiam asmeniui, daromos žalos ir, nagrinėdama pareiškėjos skundą, tinkamai nevykdė savo funkcijų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
V.
Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žurnalistų etikos inspektoriaus 2014 m. liepos 14 d. sprendimo Nr. SPR-61 dalies, kuria pareiškėjos I. C. skundas pripažintas nepagrįstu dėl publikacijose „Savivaldybės tarybos posėdyje. Savivaldybė gyvena gerai, bet ne rojuje“ („Elektrėnų kronika“, 2013 m. vasario 15–21 d., Nr. 7/708, www.kronika.lt, 2013 m. vasario 19 d.), „Informacijos patikslinimas“ („Elektrėnų kronika“, 2013 m. kovo 1–7 d., Nr. 9/710), „Sveikatos apsaugos ministerijos tarnautoja užsimanė cenzūruoti laikraštį „Elektrėnų kronika“ (http://dainius.org, 2013 m. kovo 22 d.) ir „Apie spaudos laisvę savivaldybėje ir šalyje“ („Elektrėnų kronika“, 2013 m. gegužės 3–9 d., Nr. 18/719, www.kronika.lt, 2013 m. gegužės 3 d., www.nrmlla.lt, 2013 m. gegužės 6 d.) paskelbtos, pareiškėjos teigimu, jos garbę ir orumą žeminančios bei Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas pažeidžiančios informacijos, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pirmosios instancijos teismas 2015 m. spalio 27 d. sprendimu, tenkindamas pareiškėjos skundą iš dalies, panaikino ginčijamo žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimo dalį, kuria pareiškėjos skundas atsakovui dėl 2013 m. kovo 22 d. D. R. internetiniame portale http://dainius.org paskelbtoje publikacijoje „Sveikatos apsaugos ministerijos tarnautoja užsimanė cenzūruoti laikraštį „Elektrėnų kronika“ paskelbtų pareiškėjos asmens duomenų (parašo) buvo pripažintas nepagrįstu, ir įpareigojo žurnalistų etikos inspektorių spręsti Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje numatytų poveikio priemonių taikymo tikslingumo klausimą interneto dienoraščio (tinklalapio) http://dainius.org valdytojo D. R. atžvilgiu.
Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje jos skundas atmestas, apeliacinį skundą iš esmės grindė tuo, jog teismas, konstatuodamas, kad ginčo publikacijose pareiškėjos garbę ir orumą žeminanti informacija nebuvo skelbiama, netinkamai įvertino bylos aplinkybes. Tuo tarpu atsakovas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadą dėl pareiškėjos asmens duomenų (parašo) paskelbimo pažeidimo.
Teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2016 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-832-492/2016). Pareiškėja dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo esmės apeliaciniame skunde nenurodė jokių konkrečių argumentų. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, pritaria sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, o pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina atsakovo pateikto apeliacinio skundo ribose.
Kaip minėta, pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjos parašo paskelbimas anksčiau aptartoje publikacijoje buvo perteklinis, nebūtinas, todėl pažeidė Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus, ir tuo pagrindu atsakovui nustatytas įpareigojimas spręsti dėl Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalyje numatytų poveikio priemonių taikymo.
Nagrinėjamu atveju yra aktualus Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 1 punktas, kuriame numatyta, jog Inspektorius, atlikdamas šio straipsnio 1 dalyje nurodytas funkcijas, be kita ko, gali priimti sprendimą įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus, už visuomenės informavimo priemonių turinį atsakingus (fizinius) asmenis apie pastebėtus šio įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti.
Sprendžiant, ar pareiškėjos parašo viešas paskelbimas aptartoje situacijoje buvo perteklinis ir dėl to pažeidžiantis Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus, pirmiausia būtina įvertinti, kokia apimtimi šiam parašui taikytina asmens duomenų apsauga. Europos Sąjungos Bendrasis Teismas byloje Nr. T-115/13, vertindamas, ar informacijos apie parlamentarų, apdraustų pagal papildomą pensijų sistemą ir dalyvavusių balsuojant dėl šios sistemos, pavardės paskelbimas galėjo pakenkti jų teisėtiems interesams, išaiškino, kad nagrinėjami asmens duomenys priskirtini parlamentarų viešajai erdvei, todėl jiems taikytinas žemesnis apsaugos laipsnis nei tas, kuris taikytinas interesams, sietiniems su privačia erdve (žr., pvz., 2015 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Gert-Jan Dennekamp prieš Parlamentą, Nr. T-115/13). Teismas nurodytoje byloje pabrėžė, kad dėl žemesnio duomenų apsaugos laipsnio didesnė reikšmė teikiama interesams, atitinkantiems tikslą, dėl kurio siekiama gauti tam tikrus duomenis.
Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja yra valstybės tarnautoja, ir, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ginčui aktualiu metu atitiko viešojo asmens kriterijus, todėl negalėjo tikėtis tokio privatumo savo atžvilgiu, kaip privatus asmuo, taigi ir jos parašui taikytinas žemesnis apsaugos laipsnis. Vadovaujantis anksčiau aptartu Europos Sąjungos Bendrojo Teismo išaiškinimu, nagrinėjamu atveju prioritetas teikiamas ne asmens privatumui, o visuomenės informavimui. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjos privatumo pažeidimo nenustatė ir ginčas šiuo aspektu iš esmės nenagrinėjamas. Pažymėtina, kad asmens duomenų apsaugos reikalavimai keliami tokiems duomenims, kuriuos panaudojus gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyta duomenų subjekto tapatybė. Kita vertus, pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad pareiškėjos asmenį identifikuojančios informacijos (asmens vardas, pavardė, pareigos) paviešinimas atitiko visuomenės interesą žinoti apie pareiškėją, kaip apie viešąjį asmenį, nėra pagrindo traktuoti jos parašo viešo paskelbimo asmens duomenų apsaugos pažeidimu. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl parašo paviešinimo, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A143-2740/2012. Minėtoje byloje buvo nagrinėjami klausimai, susiję su asmens kodui teikiama išskirtine duomenų apsauga, t. y. šios ir nagrinėjamos administracinės bylos ratio decidendi nesutampa.
Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjos asmens duomenys (parašas) internetiniame portale http://dainius.org buvo viešai paskelbti 2013 m. kovo 22 d. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-996/2014 pateiktu išaiškinimu, žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimas dėl poveikio priemonių taikymo gali būti priimtas, jeigu praėjo ne daugiau kaip 2 metai nuo pažeidimo įvykdymo dienos, o esant tęstiniam ar trunkamajam pažeidimui, - nuo paskutinių pažeidimo veiksmų atlikimo dienos ar trunkamojo pažeidimo paaiškėjimo dienos. Taigi nagrinėjamu atveju terminas taikyti įspėjimą pagal Visuomenės informavimo įstatymą yra pasibaigęs, todėl pirmosios instancijos teismo įpareigojimas dėl Visuomenės informavimo įstatyme numatytų poveikio priemonių taikymo faktiškai negalėtų būti vykdomas, o atitinkamas atsakovo sprendimas šiuo atveju prieštarautų imperatyvioms teisės normoms.
Pažymėtina, kad Inspektorius Administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatytais atvejais taip pat yra įgaliotas skirti administracines nuobaudas (Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 5 punktas), kurios, remiantis šio kodekso 35 straipsnio 1 dalimi, gali būti skiriamos ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam teisės pažeidimui – per šešis mėnesius nuo jo paaiškėjimo dienos. Šio kodekso 35 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatyti kiti administracinės nuobaudos skyrimo terminai, vis dėlto tokiais atvejais administracinė atsakomybė nekyla, jeigu nuo administracinio teisės pažeidimo padarymo dienos praėjo daugiau kaip dveji metai (Administracinių teisės pažeidimų kodekso 35 str. 4 d.). Vadovaudamasi nurodytomis teisės normomis, teisėjų kolegija sprendžia, kad administracinė nuobauda pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 21414 straipsnį, reglamentuojantį administracinę atsakomybę už neteisėtą asmens duomenų tvarkymą, nagrinėjamu atveju taip pat negalėtų būti paskirta, nes yra pasibaigęs nuobaudos skyrimo senaties terminas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog
internetiniame portale http://dainius.org paskelbtoje publikacijoje „Sveikatos apsaugos ministerijos tarnautoja užsimanė cenzūruoti laikraštį „Elektrėnų kronika“ paskelbus pareiškėjos parašą buvo pažeistos Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatos, yra nepagrįsta, todėl teismo priimtas sprendimas ta apimtimi, kuria nuspręsta panaikinti atitinkamą Inspektoriaus sprendimo dalį, negali būti pripažintas pagrįstu ir yra naikintinas. Vadovaudamasi anksčiau išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, pareiškėjos skundą atmetant visa apimtimi.
Dėl nurodytų motyvų pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip teisėtas ir pagrįstas visa apimtimi, todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas šioje teismo nutartyje nurodytu būdu.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjos I. C. apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimą pakeisti: panaikinti sprendimo dalį, kuria pirmosios instancijos teismas pareiškėjos I. C. skundą tenkino, ir šioje dalyje pareiškėjos I. C. skundą atmesti.
Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 27 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Arūnas Dirvonas
Virginija Volskienė