Baudžiamoji byla Nr. 2K-137/2010

                                                                                                Procesinio sprendimo kategorija

                                                                                                2.4.2.1. (S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. kovo 8 d.

Vilnius

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Vytauto Masioko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. kasacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 21 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams.

Vadovaujantis BK 92 straipsnio 1, 2 dalimis, bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, paskiriant auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą dvylikai mėnesių, įpareigojant jį nuo 23.00 iki 6.00 val. būti namuose ir tęsti mokslą.

Iš M. M. priteista: Vilniaus teritorinei ligonių kasai – 3983,90 Lt, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Druskininkų skyriui – 5627,02 Lt, T. K. – 2611,18 Lt turtinei ir 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartis, kuria nuteistojo M. M. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą,

 

n u s t a t ė :

 

            M. M. nuteistas už tai, kad 2007 m. gegužės 6 d., apie 18.00 val., Lazdijų rajone, Veisiejų seniūnijos Barčių kaime, prie gyvenamojo namo tyčia metaliniu strypu sudavė mažiausiai vieną smūgį T. K. į kojas ir taip jį sužalojo, nes dėl atvirų blauzdų lūžių padarė sunkų sveikatos sutrikdymą.

Kasaciniu skundu nuteistasis M. M. prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingus sprendimus.

Kasatorius tvirtina, kad nukentėjusįjį sužalojo ne jis, o R. D. Šias aplinkybes patvirtina bylos duomenys. Teismai netinkamai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, vertino surinktų įrodymų visumą, todėl padarė klaidingas išvadas. Kasatorius nurodo, kad įvykio dieną namo gyventojai ilsėjosi, kai grupė jaunuolių tyčia sukėlė konfliktą, provokuodami gyventojus: triukšmavo, chuliganiškai važinėjosi automobiliu, įžeidžiamai kibo prie moterų, taip trukdydami ilsėtis ir švęsti Motinos dieną. Tokiu įžūliu ir nenuspėjamu elgesiu jaunuoliai sutrikdė aplinkinių gyventojų rimtį. Teismo baudžiamuoju įsakymu du iš jų – A. V. ir V. S. – pripažinti kaltais pagal BK 284 straipsnį, tačiau liko nenubausti kiti asmenys, tarp jų ir nukentėjusysis T. K. Dėl tokių jaunuolių veiksmų kilo konfliktas su aplinkinių namų gyventojais, kuris prasidėjo kasatoriui nedalyvaujant ir baigėsi ne dėl jo veiksmų, o todėl kad konflikto pabaigoje R. D., smūgiuodamas T. K. į kojas, jį sužalojo.

Kasatorius nesutinka su teismo išvada, kad incidento metu vyko bendros muštynės. Iš tiesų vyko gynyba nuo kelių metaliniais ir kitokiais strypais ginkluotų vaikinų puolimo. Nukentėjusysis taip pat buvo aktyvus viešosios tvarkos pažeidėjas, vykdė aktyvius puolamuosius veiksmus, metaliniu strypu sužalojo kasatoriaus tėvo koją, suplėšė jam drabužius. Kasatorius matė realų pavojų ir grėsmę iš puolančiųjų pusės, todėl gynė save bei kitus asmenis nuo neteisėtų, pažeidžiančių viešąją tvarką, nukentėjusiojo veiksmų, t. y. nuo pavojingo kėsinimosi, ir tą atliko neperžengdamas gynybos ribų. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad jeigu susidariusios aplinkybės leido manyti, jog realus kėsinimasis prasidėjo arba tiesiogiai gresia, o besiginantysis neturėjo ar negalėjo numatyti, kad klaidingai suvokė įvykio aplinkybes, tariamos ginties metu padaryta žala kitam asmeniui laikoma padaryta esant būtinajai ginčiai. Taigi teismai nepagrįstai jo veiką kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, nes netinkamai taikė BK 28 straipsnio nuostatas ir nesilaikė teismų praktikos.

Apibendrindamas kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino šališkai, nes neįvertino buvusios situacijos ir puolančiųjų elgesio, be to, nuosprendį grindė tik kaltinančiais įrodymais, o teisinančius nemotyvuotai atmetė (BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Taip teismas padarė esminį BPK pažeidimą, nes įrodymų vertinimas nebuvo pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių vertinimu, tai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei teisiškai argumentuotą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų neištaisė, taip pat nesigilino į bylos aplinkybes ir paprasčiausiai sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis; be to, neišsamiai atsakė į apeliacinio skundo argumentus, nepašalino byloje esančių abejonių ir prielaidomis grįstų išvadų; taip pažeidė BPK 320, 321, 322 straipsnių nuostatas.

Atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras Darius Stankevičius prašo skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad įrodymų vertinimo taisyklės, nustatytos BPK 20 straipsnyje, sprendžiant M. M. kaltės klausimą, nepažeistos. Teismai visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Įrodymai gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Bylą nagrinėję teismai teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus. Įrodymai išanalizuoti pagal įstatymo reikalaujamus kriterijus. M. M. kaltu pripažintas remiantis byloje surinktu įrodymų visetu. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad negrindžia nuosprendžio kasatoriaus šeimos narių ir giminaičių duotais parodymais, nes jų parodymai nenuoseklūs, įvykio aplinkybės nurodomos skirtingai. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs proceso dalyvių parodymų prieštaravimus ir atsižvelgdamas į tai, kad M. M. kaltė įrodyta kitų liudytojų parodymais, turėjo pakankamą pagrindą atmesti šių liudytojų parodymus kaip nepagrįstus ir jais nesivadovauti priimant nuosprendį. Tuo tarpu liudytojų parodymai, kuriais remiantis grindžiama M. M. kaltė, – nuoseklūs ir išsamūs. Apklausti asmenys detaliai nurodė įvykio aplinkybes apie tai, kaip M. M. sužalojo T. K.

Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad baudžiamasis įsakymas, kuriuo konflikte dalyvavę asmenys nuteisti už viešosios tvarkos pažeidimą, nėra pakankamas pagrindas teigti, jog buvo pavojingas kėsinimasis. Nustatyta, kad V. S. ir A. V. demonstravo nepagarbą aplinkiniams, o jų veiksmai nebuvo pavojingas kėsinimasis į nuteistojo M. M. bei jo tėvo sveikatą ar gyvybę. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad tos nusikalstamos veikos sukėlė gyventojų pasipiktinimą ir išprovokavo muštynes. Pavojingas kėsinimasis yra tada, kai besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes: asmenį, jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan., nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. O šiuo atveju dėl grupės jaunuolių veiksmų kilo muštynės. Teismų praktikoje laikoma, kad muštynėms būdinga abipusis agresyvumas, puolamieji interesai ir jų metu smurtas naudojamas ne gynybos, o puolimo tikslais. Be to, M. M. patvirtino, kad po nukentėjusiojo suduotų smūgių jis įsitraukė į konfliktą, šiuo atveju muštynes, pasiimdamas ir atitinkamą įrankį – dvi metalines šašlykinės kojas. Taigi galima teigti, kad šioje situacijoje nė viena iš konflikto pusių nebuvo besiginanti, todėl kasatoriaus veiksmai pagrįstai nepripažinti gynyba.

Apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo M. M. apeliaciniame skunde, ir BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatytų reikalavimų nepažeidė. Ta aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus įvertino ne taip ir padarė ne tokias išvadas, kokių norėtų nuteistasis M. M., nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas atsakė į esminius M. M. apeliacinio skundo argumentus ir šį skundą išnagrinėjo tinkamai.

 

Kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

 

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo

BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatytos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos – teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, o BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo. Todėl, nesant tokių apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas. Be to, teismas privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai, nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, išaiškintos tiek kaltinančios, tiek teisinančios aplinkybės ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 20 straipsnis, 324 straipsnio 6 dalis). Iš naujo tirti bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija, todėl, nagrinėdamas bylą, šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą: ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan.

Nuteistojo apeliaciniame skunde, be kitų argumentų, nurodyti išsamūs argumentai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas, nes šis teismas neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas; įvykio metu – šventinę Motinos dieną atvykę jaunuoliai sutrikdė namo gyventojų rimtį, dėl to kilo konfliktas, po kurio jie pasitraukė, tačiau netrukus šių jaunuolių grupė, apsiginklavusi lazdomis ir strypais, puolė vietinius namo gyventojus, todėl teismo padaryta išvada, jog vyko abipusės muštynės, nepagrįsta, nes neatitinka bylos aplinkybių, – namo gyventojai turėjo teisę gintis nuo tokių veiksmų ir jie gynėsi. Pamatęs, kad tėvas grumiasi su užpuoliku, kuris buvo ginkluotas strypu (tėvui buvo suplėšyti darbužiai), jis stojo ginti tėvo; teigia, jog tokioje situacijoje jis turėjo teisę gintis. Be to, teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus, kad būtent jis sužalojo nukentėjusįjį. Net ir tuo atveju, jei teismas pagrįstai pripažino jį kaltu, tai užpuolikų veiksmai turėjo būti įvertinti skiriant bausmę bei nustatant turtinės ir neturtinės žalos dydžius.

Taigi esminiai nuteistojo apeliacinio skundo argumentai: nepagrįsta teismo išvada, kad vyko abipusės muštynės, nes atvykusi grupė jaunuolių po pirminio konflikto pasitraukė, tačiau netrukus, apsiginklavusi lazdomis ir strypais, puolė vietinius namo gyventojus, todėl šie turėjo teisę gintis nuo tokių veiksmų; teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus, kad būtent jis sužalojo nukentėjusįjį.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės (tačiau jos nenurodytos) patvirtina abipuses muštynes, bet jose nebuvo besiginančiųjų, nes abi pusės naudojo smurtą puolimo tikslais, todėl gynybos argumentas, kad M. M. gynėsi, nepagrįstas. Tiesa, šis teismas, aptardamas kaltinamojo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, konstatavo, kad nukentėjusiojo T. K. draugų V. S. ir A. V. veiksmus įvykio metu teismas (kitoje byloje) kvalifikavo kaip nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnio 1 ir 2 dalyse, tai ir sukėlė gyventojų pasipiktinimą bei išprovokavo muštynes, kuriose dalyvavo didelė grupė žmonių. Pamatęs, kad tėvas grumiasi (tėvo marškinėliai buvo suplėšyti) su T. K., kaltinamasis metaliniu strypu sudavė pastarajam per kojas ir jį sunkiai sužalojo. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pagrindinį dėmesį skyrė nustatymui, ar T. K. sužalojo būtent kaltinamasis.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo skundą, pagrindinį dėmesį taip pat skyrė apelianto argumentams, kad ne jis sužalojo T. K., paneigti. Į kitą apelianto esminį argumentą, kad nepagrįsta teismo išvada, jog vyko abipusės muštynės, nes namo gyventojai gynėsi nuo grupės jaunuolių, apsiginklavusių lazdomis ir strypais, pavojingo puolimo, o jis gynė tėvą, iš esmės neatsakyta. Apeliacinės instancijos teismas patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadą, kad vyko abipusės muštynės, pakartodamas tuos pačius argumentus, bei papildomai argumentavo, kad veiksmai, už kuriuos nuteisti A. V. ir V. S., negali būti laikomi pavojingu kėsinimusi, nes jie demonstravo nepagarbą aplinkiniams, be to, tie veiksmai nesudarė pavojingo kėsinimosi į nuteistojo ar jo tėvo sveikatą ar gyvybę.

BK 28 straipsnio 1 dalyje nustatyta asmens teisė į būtinąją gintį. Pažymėtina, kad šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šio BK straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika.

Taigi ir pagal baudžiamąją teisę ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes (kasacinė nutartis Nr. 2K-336/2008, Teismų praktika Nr. 30). Kriminalinės justicijos patirtis rodo, kad faktų ir teisės sandūroje kartais susidaro situacijos, kuriose tenka spręsti sudėtingus klausimus, o atsakymai į juos varijuoja nuo būtinosios ginties pripažinimo iki jos paneigimo. Tokių situacijų teisinio vertinimo skirtumai pripažįstant jas būtinąja gintimi, jos ribų peržengimu arba paneigiant būtinosios ginties buvimą priklauso nuo daugelio faktinių aplinkybių ir norminių nuostatų, kiekvienu atveju siejamų su dviem esminiais konkrečios situacijos komponentais – pavojingu kėsinimusi ir gynyba. Taigi didelę reikšmę turi tikslus faktinių aplinkybių nustatymas ir teisinis jų vertinimas.

Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams.

Šioje byloje nustatyta, kad nukentėjusiojo T. K. draugų V. S. ir A. V. veiksmus įvykio metu teismas (kitoje byloje) kvalifikavo kaip nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnio 1 ir 2 dalyse, – kad V. S. sutrikdė, o A. V. trikdė visuomenės rimtį ir tvarką. BK 28 straipsnio 2 dalyje, be kitų baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių, numatyti ir visuomenės interesai. Neginčytinas visuomenės interesas yra tai, kad viešoje vietoje nebūtų trikdoma visuomenės rimtis bei tvarka. Taigi apeliacinės instancijos teismas nutartyje nepagrįstai teigia, kad veiksmai, už kuriuos nuteisti A. V. ir V. S., negalėjo būti laikomi pavojingu kėsinimusi. V. S. ir A. V. veiksmai įvykio metu viešoje vietoje (Motinos dieną daugiabučio namo kieme gyventojai ruošėsi švęsti, kieme buvo kepami šašlykai, buvo ir vaikų) sukėlė pagrįstą gyventojų pasipiktinimą bei būtinumą juos sudrausminti. Pagal byloje surinktus įrodymus, namo gyventojams sudrausminus V. S., šis persukdamas automobilio ratus ir sukeldamas dulkes išvažiavo iš kiemo ir automobilį pastatė saugioje vietoje. Tokia buvo konflikto pradžia. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo patikrinti apelianto argumentą, kad namo gyventojai (tarp jų buvo ir apelianto tėvas) gynėsi nuo grupės jaunuolių, apsiginklavusių lazdomis ir strypais, pavojingo puolimo, o jis nuo jų gynė tėvą. Tikrindamas šį argumentą, teismas privalėjo atlikti išsamią surinktų įrodymų analizę ir jų pagrindu nustatyti tikslias faktines bylos aplinkybes (kaip minėta, jų nenustatęs, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad vyko abipusės muštynės), nes byloje yra įrodymų, kad V. S., automobilį pastatęs saugioje vietoje, iš bagažinės pasiėmė metalinį strypą (šias aplinkybes pripažįsta V. S.) ir su kitais kartu su juo atvykusiais jaunuoliais (iš viso jų buvo penki), tarp kurių buvo ir nukentėjusysis, pastarasis turėjo lazdą (liudytojų K. M. ir I. G. parodymai), grįžo į namo kiemą ir čia vėl kilo konfliktas su namo gyventojais, į kurį įsitraukė nuteistojo tėvas ir pats nuteistasis. Be to, teismas privalėjo nustatyti, ar nukentėjusiajam smūgis į kojas buvo suduotas stovint ar gulint, nes byloje dėl šios aplinkybės yra prieštaringų įrodymų ir ši aplinkybė yra reikšminga tokių veiksmų teisiniam vertinimui. Tik nustatęs šias aplinkybes teismas galės padaryti atitinkamas išvadas, ar buvo pavojingas, realus ir akivaizdus kėsinimasis, nuo kurio reikėjo gintis, ar tai buvo tik muštynės. Taigi tiksliai nustačius visas bylos aplinkybes, susijusias su įvykiu ir teisiškai įvertinus visą susidariusią situaciją, o ne vien tik T. K. sužalojimo faktą, bus galima tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvados, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir jais remdamasis teisingai nustatė įvykio aplinkybes, padarytos neišanalizavus ir nepalyginus visų byloje surinktų įrodymų ir neatsako į esminius nuteistojo apeliacinio skundo argumentus.

Taigi apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas), nutartyje nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl atmetami kai kurie esminiai apeliacinio skundo argumentai, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimai).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, tai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3  dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismas privalo patikrinti nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, išnagrinėti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytus esminius argumentus ir savo sprendime dėl jų pateikti motyvuotas išvadas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

 

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 23 d. nutartį ir M. M. bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

 

Teisėjai                                                                                                 Rimantas Baumilas

                                                                                                                        Jonas Prapiestis

                                                                                                                        Vytautas Masiokas