Administracinė byla Nr. A-349-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01121-2015-6

                                          Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. I. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ir Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Trakų rajono savivaldybės administracijai, viešajai įstaigai „Šėlos parkas“ dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas J. I. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. vasario 13 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 277 155 Eur žalos atlyginimą, o iš Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos (toliau – ir Parko direkcija) – 1 096 125 Eur tiesioginių nuostolių atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad 2004 m. liepos 9 d. tarp jo, Trakų rajono savivaldybės, Parko direkcijos ir viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) „Šėlos parkas“ buvo pasirašyta partnerystės sutartis dėl vaikų poilsio parko su istorinio Trakų žvėryno simboline miniatiūra įkūrimo, kuris turėjo būti finansuotas Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis, tačiau Europos Sąjungos fondų lėšos minėtam objektui įrengti nebuvo skirtos ir stovyklavietė nebuvo užbaigta, pareiškėjas buvo nuolat tikrintas dėl menamų pažeidimų, vyko teisminiai procesai. Trakų rajono apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-77-231/2013 įpareigojo statytoją (pareiškėją) per vienerių metų laikotarpį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos (2015 m. sausio 19 d.) nugriauti tai, kas pastatyta (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę savo lėšomis.

Pareiškėjo nuomone, Inspekcija ir Parko direkcija, pasirinkdamos statybos padarinių šalinimo būdus, padarė norminių aktų ir sutartinių įsipareigojimų pažeidimus. Inspekcija, teikdama reikalavimą nugriauti statinius ir sutvarkyti statybvietę, neatsižvelgė į naujai patvirtintą Trakų miesto bendrąjį planą ir pažeidė Trakų istorinio nacionalinio parko specialiojo kraštovaizdžio tvarkymo plano IV skirsnio 4 dalies nuostatas. Be to, partnerystės sutartyje griaunamas objektas įvardytas kaip viešųjų interesų tenkinimo objektas, todėl Inspekcijos reikalavimai griauti rekreacinį objektą pažeidė ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio nuostatas, ginančias privačią iniciatyvą ir ūkines pastangas, skirtas tarnauti bendrai tautos gerovei. Inspekcija, turėdama Lietuvos Respublikos statybos įstatyme nustatytą galimybę išsaugoti sukurtas vertybes, pasirinko nacionalinio turto naikinimą, todėl iš jos priteistina visa statybos padarinių, esančių (duomenys neskelbtini), šalinimo suma – 277 155 Eur. Tuo tarpu Parko direkcija, kuri inicijavo statybą, bet nesilaikė savo sutartinių įsipareigojimų, turėtų atlyginti 1 096 125 Eur nuostolius, patirtus naikinant sutartiniais ir planavimo dokumentų pagrindais sukurtą turtą, kurio vertė buvo 790 000 Eur, ir padarant 306 175 Eur investicijos įšaldymo nuostolius.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad nuostoliai dėl investicijos įšaldymo padidėjo ir šiuo metu sudarė 335 750 Eur, todėl iš Parko direkcijos prašė priteisti 1 125 750 Eur.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas teigė, kad pareiškėjas, prašydamas priteisti žalos atlyginimą, nepateikė įrodymų dėl tariamos žalos buvimo ir jos dydžio, neįrodė egzistuojant priežastinį ryšį tarp galbūt neteisėtų atsakovo veiksmų ir žalos. Pareiškėjas painiojo viešąją ir sutartinę atsakomybę: pareiškėjas atsakovo kaltę siejo ne su Parko direkcijos, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmais, bet su sutartiniais įsipareigojimais, o tai administraciniame procese netaikoma. Pažymėtina, kad Trakų rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-1282-272/2014 pagal ieškovo VšĮ „Šėlos parkas“ ieškinį konstatavo, kad ieškovas reikalavo nutraukti sutartį nepagrįsdamas, kokių konkrečių sutartinių įsipareigojimų Parko direkcija neįvykdė ar įvykdė netinkamai. Be to, pareiškėjas pretenzijų Parko direkcijai dėl netinkamo įsipareigojimų vykdymo taip pat niekada nebuvo pareiškęs. Atsakovo nuomone, Inspekcijos ieškinys Trakų rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-77-231/2013 buvo pareikštas išimtinai vykdant įsiteisėjusius Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2010 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-30/2010, kuriais panaikinti Trakų rajono savivaldybės tarybos ir Trakų rajono savivaldybės administracijos administraciniai aktai dėl ginčo žemės sklypo detaliojo plano tvirtinimo bei statybos leidimo išdavimo, nutraukta valstybinės žemės nuomos sutartis. Šiais teismų sprendimais nebuvo panaikintas nei vienas Parko direkcijos priimtas teisės aktas, be to, ir pareiškėjas nenurodė jokių galbūt neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas iš Inspekcijos siekiamą priteisti žalą siejo su Inspekcijos veiksmais ieškiniu kreipiantis į Trakų rajono apylinkės teismą civilinėje byloje Nr. 2-77-231/2013, kaip pasirinkus neva netinkamą neteisėtų statybos padarinių šalinimo būdą. Pažymėtina, kad įsiteisėjusiais apeliacinės ir kasacinės instancijos teismų sprendimais nustatyta, jog ginčo žemės sklypas buvo Trakų istorinio nacionalinio parko gyvenamojoje ir ūkinėje zonoje, agroparkinio ūkio teritorijoje, kuri ribojosi su konservacinės apsaugos prioriteto teritorija – hidrografiniu draustiniu, taip pat buvo (duomenys neskelbtini) piliakalnio vizualinės apsaugos zonoje. Trakų rajono savivaldybės tarybos sprendimas dėl detaliojo plano tvirtinimo bei išduotas statybos leidimas buvo panaikinti kaip prieštaraujantys teisės aktų nuostatoms. Atsakovas paaiškino, kad, kadangi šiais teismų sprendimais liko neišspręstas minėtų aktų pagrindu vykdytos statybos padarinių šalinimo klausimas, Inspekcija pateikė ieškinį Trakų rajono apylinkės teismui, kuris 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-77-231/2013 ieškinį tenkino visiškai, o Vilniaus apygardos teismas 2015 m. sausio 19 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Taigi pareiškėjas neįrodė neteisėtų Inspekcijos veiksmų. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas dar nebuvo patyręs iš Inspekcijos prašomų priteisti išlaidų, nes ginčo statiniai nebuvo nugriauti, o pareiškėjo nurodyta žala realiai atsiras tik įvykdžius teismo sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Šėlos parkas“ atsiliepimu į pareiškėjo skundą nurodė su juo sutinkantis.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo J. I. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Trakų rajono savivaldybės administracija 2005 m. kovo 8 d. pareiškėjui išdavė statybos leidimą Nr. AS1-38, suteikusį teisę statytojams J. I. ir VšĮ „Šėlos parkas“ žemės sklype (duomenys neskelbtini), statyti regyklą, administracinių ir poilsio (gyvenamųjų) patalpų pastatą, sanitarijos ir higienos pastatus A ir B, pagalbinį pastatą (klėtį ir malkinę), veterinarijos punktą su inkubatoriumi, ūkinį pastatą (daržinę ir tvartą), kietastoges palapines – 7 vienetus, lieptą bei apėjimo taką, buvo panaikintas Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-30/2010. Teismo sprendimu panaikinus neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą, nebuvo išspręstas statybos padarinių šalinimo klausimas. Dėl to Inspekcija, vykdydama Statybos įstatymo 281 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, ieškiniu dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo civilinėje byloje Nr. 2-77-231/2013 kreipėsi į Trakų rajono apylinkės teismą, prašydama įpareigoti pareiškėją ir VšĮ „Šėlos parkas“ savo lėšomis nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę. Trakų rajono apylinkės teismas įsiteisėjusiu 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimu įpareigojo pareiškėją ir VšĮ „Šėlos parkas“ per vienerius metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti žemės sklype (duomenys neskelbtini), esančius statinius ir sutvarkyti statybvietę.

Teismas pažymėjo, kad Inspekcijos pareiga kreiptis į teismą dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo buvo nustatyta teisės aktuose. Įstatymas Inspekcijai suteikė pasirinkimo laisvę, kokį statybos padarinių šalinimo būdą pasirinkti, todėl tai, jog Inspekcija pasirinko statybos padarinių šalinimo būdą – jų nugriovimą, negalėjo būti pripažinta Inspekcijos neteisėtais veiksmais. Tačiau galutinį sprendimą, įvertinęs visas aplinkybes, priėmė teismas, kurio sprendimas ir sukėlė teisines pasekmes pareiškėjui. Inspekcijos reikalavimas įpareigoti statytojus nugriauti statinius buvo pagrįstas ir teisėtas, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti neteisėtus Inspekcijos veiksmus.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjui neigiami padariniai kilo teismui panaikinus Trakų rajono savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. S1-382, kuriuo pakeistas ginčo sklypo dalies naudojimo būdas, ir Trakų rajono savivaldybės administracijos 2005 m. kovo 8 d. statybos leidimą Nr. AS1-38, o Trakų rajono apylinkės teismo įpareigojimas statytojus nugriauti neteisėtą statybą buvo ankstesnių teismų sprendimų pasekmė. Atsižvelgiant į tai, kad statybą leidžiantis dokumentas buvo panaikintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, šis sprendimas visoms bylos šalims turėjo įstatymo galią ir lėmė Inspekcijos pareigą kreiptis į teismą dėl statybos padarinių šalinimo. Todėl, teismo vertinimu, Parko direkcijos statybos padarinių šalinimo civilinėje byloje palaikoma ieškovo pozicija atitiko įstatymų reikalavimus ir negalėjo būti laikyta partnerystės sutarties sąlygų pažeidimu.

Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, Inspekcijos ir Parko direkcijos neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjui kilusių neigiamų pasekmių nenustatė. Be to, teismas pažymėjo, kad, siekiant konstatuoti žalos buvimo faktą, būtina nustatyti, ar asmens turtas buvo sunaikintas ir ar negautos pajamos buvo realios, o ne tikėtinos ateityje. Šiuo atveju statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), dar nebuvo nugriauti, t. y. pareiškėjo prašytos priteisti statinių griovimo išlaidos realiai dar nebuvo patirtos, todėl pareiškėjo prašytos priteisti išlaidos nelaikytinos realiomis ir nepagrindė pareiškėjo nurodytos žalos dydžio.

III.

Pareiškėjas J. I. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad nuo 2014 m. sausio 1 d. galioja nauja Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies redakcija, pagal kurią teismui nereikia nustatyti kaltų asmenų, nes statybos padariniai šalinami teismo pripažintų kaltais asmenų lėšomis. Atsakomybė už statybą leidžiančių dokumentų išdavimo tvarkos pažeidimus nesiejama su kaltės nustatymu, o tik su pripažinimu. Preziumuojama, kad, esant dokumentų išdavimo pažeidimams, pagal kompetenciją atsako asmenys, privalantys patikrinti statinio projektą (jam raštu pritarti) ir įgalioti išduoti statybą leidžiantį dokumentą. Pripažinimą kaltais atlieka teismas, todėl pareiškėjui dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo reikia tik pagrįsti žalos dydį. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teismo išvada, kad jam esą nepadaryta žala, nes nenugriauti statiniai. Dėl investicijų įšaldymo patirta daugiau nei 335 000 Eur žala ir ji kasdien didėja. Be to, pastebėtina, kad savo skunde pareiškėjas nurodė keturis atsakovus, bet pirmosios instancijos teismas sprendime pasisakė tik dėl dviejų iš jų, nepagrįstai Trakų rajono savivaldybės administracijos procesinę padėtį pakeisdamas į trečiojo suinteresuoto asmens, o Trakų rajono savivaldybės tarybą pašalindamas iš proceso šalių apskritai.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, kokias konkrečiai materialinės teisės normas, turėjusias esminės įtakos teisingam sprendimo priėmimui, netinkamai aiškino ir taikė pirmosios instancijos teismas, spręsdamas viešosios atsakomybės klausimą, bei kokias konkrečiai procesinės teisės normas ir kokiu būdu jis pažeidė, nagrinėdamas bylą ir priimdamas sprendimą. Pareiškėjas savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia ne teisės normomis, reguliuojančiomis žalos atlyginimą dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, o kelia statybos teisėtumo, statybos padarinių šalinimo klausimus, kurie ne tik kad nepriklauso administracinių teismų kompetencijai, bet yra išspręsti bendrosios kompetencijos teismų įsiteisėjusiais sprendimais. Atsakovo nuomone, pareiškėjas apsiriboja sava aplinkybių bei teisės aktų interpretacija ir subjektyviu vertinimu, o apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisinių argumentų. Atsakovas taip pat akcentavo, kad būtent nuo to, kaip suformavo savo reikalavimą ir kokį subjektą, kuris pagal pareiškėjo nurodytą reikalavimą turėtų atsakyti, nurodė pareiškėjas, priklauso teismo, nagrinėjančio bylą, veiksmai. Pareiškėjas patikslintame 2015 m. kovo 16 d. prašyme aiškiai ir vienareikšmiškai nurodė, jog pagal jo suformuluotą reikalavimą turi atsakyti Lietuvos valstybė, atstovaujama Inspekcijos ir Parko direkcijos. Todėl teismas, pasinaudodamas savo diskrecija, iš atsakovų pagrįstai pašalino Trakų rajono savivaldybės tarybą ir Trakų rajono savivaldybės administraciją, pastarąją byloje pripažino trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjas įpareigotas nugriauti statinius, jam sukelia teisines pasekmes, o ne Inspekcijos statybos padarinių šalinimo būdo pasirinkimas. Šiuo atveju įsiteisėjusiais teismų sprendimais Inspekcijos pasirinktas statybos padarinių šalinimo būdas – statinių nugriovimas – buvo pripažintas tinkamu ir proporcingu atsiradusiems padariniams pašalinti. Trakų rajono apylinkės teismas, įpareigodamas pareiškėją ir VšĮ ,,Šėlos parkas“ nugriauti žemės sklype (duomenys neskelbtini), esančius statinius, rėmėsi įsiteisėjusiais Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-30/2010 bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2010. Taigi ginčo statinių neteisėtumas bei įpareigojimas juos nugriauti yra patvirtinti minėtais įsiteisėjusiais teismų sprendimais ir nebegali būti kvestionuojami. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo nurodyti Statybos įstatymo 281 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos lingvistiniai skirtumai nėra reikšmingi nagrinėjamoje byloje, kurioje sprendžiamas žalos atlyginimo klausimas. Be to, atsakovo nuomone, pareiškėjo minimi atsakovai pirmosios instancijos teismo 2015 m. kovo 17 d. nutartimi buvo pašalinti iš proceso šalių atsižvelgus į pareiškėjo 2015 m. kovo 16 d. prašyme suformuluotus reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjo J. I. prašomo priteisti turtinės žalos, atsiradusios dėl įpareigojimo savo lėšomis pašalinti neteisėtos statybos padarinius, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ir Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu neatliko.

Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas pirmajame skunde pirmosios instancijos teismui (I t., b. l. 3-6) įvardijo keturis atsakovus, tačiau pirmosios instancijos teismas du iš jų – Trakų rajono savivaldybės tarybą ir Trakų rajono savivaldybės administraciją – pašalino iš atsakovų, o Trakų rajono savivaldybės administraciją į bylos nagrinėjimą įtraukė trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas šiais veiksmais pažeidė ABTĮ nuostatas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 54 straipsnyje numatyta, jog tais atvejais, kai teismas, nagrinėdamas bylą, nustato, kad skundas (prašymas) paduotas netinkamam atsakovui, teismas turi teisę pareiškėjo sutikimu jį pakeisti tinkamu atsakovu. Pagal ABTĮ 48 straipsnio 2 dalį, atsakovu pripažįstama institucija, įstaiga, tarnyba, tarnautojas, kurių aktai ar veiksmai skundžiami. Taigi, siekiant nustatyti atsakovus nagrinėjamoje byloje, būtina nustatyti, į ką yra nukreipti pareiškėjo reikalavimai.

Teisėjų kolegija pastebi, kad, nors pareiškėjas pirmajame skunde nurodė keturis atsakovus, jis atsakovų atžvilgiu jokių konkrečių reikalavimų nesuformavo, todėl pirmosios instancijos teismas 2015 m. vasario 18 d. nutartimi pareiškėjui nustatė terminą skundo trūkumams pašalinti. Pareiškėjas antrajame (patikslintame) skunde (I t., b. l. 13) nurodė tuos pačius atsakovus ir suformavo savo reikalavimus, tačiau jų nesusiejo su konkrečiais asmenimis (institucijomis), todėl pirmosios instancijos teismas 2015 m. kovo 5 d. nutartimi pareiškėjui pakartotinai nustatė terminą skundo trūkumams pašalinti. Pareiškėjas trečiajame (patikslintame) skunde (I t., b. l. 107-108) atsakovais nurodė tuos pačius keturis atsakovus, tačiau prašė žalos atlyginimą priteisti tik iš dviejų – Parko direkcijos ir Inspekcijos. Kitų įvardytų atsakovų – Trakų rajono savivaldybės tarybos ir Trakų rajono savivaldybės administracijos – atžvilgiu pareiškėjas nesuformulavo jokių reikalavimų. Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas pastarųjų institucijų veiksmų nagrinėjamoje byloje neskundė ir joms nepareiškė jokių reikalavimų, į tai, kad pareiškėjas, pirmosios instancijos teismui 2015 m. kovo 17 d. nutartimi (I t., b. l. 111-112) pašalinus minėtus atsakovus, šių veiksmų neginčijo ir 2015 m. gruodžio 1 d. teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu (garso įrašas) nereiškė jokių pretenzijų, ir į tai, kad pareiškėjas nepaaiškino, kodėl šios institucijos į bylos nagrinėjimą turėjo būti įtrauktos atsakovais, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu Trakų rajono savivaldybės tarybą ir Trakų rajono savivaldybės administraciją pašalinti iš atsakovų.

Dėl pareiškėjo patirtos turtinės žalos teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji deliktinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo galėtų būti patenkintas nustačius neteisėtus Inspekcijos ir (ar) Parko direkcijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas žalą kildino pirmiausiai iš to, kad Inspekcija kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti pareiškėją savo lėšomis pašalinti neteisėtos statybos padarinius, kadangi, šalindamas šiuos padarinius, pareiškėjas patirs 277 155 Eur žalą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Trakų rajono savivaldybės administracijos išduotas 2005 m. kovo 8 d. statybos leidimas Nr. AS1-38, pareiškėjui ir jo įsteigtai VšĮ „Šėlos parkas“ suteikęs teisę vykdyti statybą ginčo sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo panaikintas įsiteisėjusiu Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-30/2010, bet šiuo sprendimu nebuvo išspręstas statybos padarinių šalinimo klausimas. Atsižvelgdama į tai, Inspekcija kreipėsi į Trakų rajono apylinkės teismą, kuris įsiteisėjusiu 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-77-231/2013 statytojus įpareigojo per vienerius metus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis nugriauti ginčo statinius ir sutvarkyti statybvietę. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Inspekcija, kreipdamasi į teismą dėl neteisėtos statybos padarinių šalinimo, vykdė teisės aktuose nustatytą savo pareigą ir kad ji turėjo teisę pasirinkti konkretų statybos padarinių šalinimo būdą, todėl tokie Inspekcijos veiksmai negali būti pripažinti neteisėtais, ypač atsižvelgiant į tai, kad galutinį sprendimą, pareiškėjui sukėlusį teisines pasekmes, t. y. įpareigojusį atlikti nurodytus veiksmus, priėmė ne Inspekcija, o teismas. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis, su šiomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis sutinka.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Statybos įstatymo 28-1 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija) yra numatyta, jog nustačius, kad statybą leidžiantis dokumentas išduotas neteisėtai, Inspekcija ar kiti asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami, kreipiasi į bendrosios kompetencijos teismą dėl statybą leidžiančio dokumento pripažinimo negaliojančiu ir statybos padarinių šalinimo, kai statyba yra pradėta. Jeigu teismas savo sprendimu panaikina statybą leidžiančio dokumento galiojimą, jis nusprendžia dėl statybos padarinių šalinimo būdo, pavyzdžiui, įpareigoti statytoją (užsakovą), jeigu jo nėra, – statinio ar jo dalies savininką, valdytoją, naudotoją, žemės sklypo ar jo dalies, kurioje pastatytas ar statomas statinys (jo dalis), savininką, valdytoją ar naudotoją per nustatytą terminą teismo pripažintų kaltais asmenų lėšomis nugriauti statinį ir sutvarkyti statybvietę (Statybos įstatymo      28-1 str. 2 d. 1 p.).

Aktualią teismų praktiką statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo, kai statyba buvo pradėta, bylose formuojantis Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas svarbius Statybos įstatymo 28-1 straipsnyje įtvirtintų nuostatų taikymo aspektus, nuosekliai laikosi pozicijos, kad, nesant galimybės įteisinti neteisėtų statybų, vienintelis teisėtas galimas neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdas yra įpareigojimas statinius nugriauti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2012, 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2013, 2015 m. sausio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2015). Pabrėžtina, kad statinio nugriovimas, kaip neteisėtų statybų šalinimo priemonė, yra pripažįstamas proporcingu ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje. Pavyzdžiui, 2007 m. lapkričio 27 d. sprendime byloje Hamer prieš Belgiją (pareiškimo Nr. 21861/03) buvo pažymėta, kad ekonomikos (finansiniai) imperatyvai ir netgi kai kurios prigimtinės teisės, tokios kaip teisė į nuosavybę, neturėtų nusverti aplinkos apsaugos imperatyvų ir būtinybės užtikrinti viešojo intereso apsaugą, ypač tais atvejais, kai valstybė teisinėmis priemonėmis yra nustačiusi atitinkamą statybos režimą. Vertinant teisės į nuosavybę apsaugą neteisėtos statybos kontekste būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl kai kuriais atvejais sprendimas statinį nugriauti gali būti laikomas tinkamu ir proporcingu padarytam teisės pažeidimui (taip pat žr., pvz., 2004 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Fotopoulou prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 66725/01). Nagrinėjamoje byloje Trakų rajono apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-77-231/2013, įvertinęs anksčiau išdėstytas aplinkybes ir atsižvelgęs į tai, kad ginčo žemės sklype pagal Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemą naujų rekreacinių (poilsio) įstaigų statyba ar esamų plėtotė nenumatyta, o šiame sklype galima tik pažintinė rekreacija, darė išvadą, kad galimybės įteisinti savavališkas statybas nėra, todėl įpareigojo pareiškėją ir VšĮ „Šėlos parkas“ savo lėšomis pašalinti statybos šiame sklype padarinius. Įsigaliojęs Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimas šiuo aspektu yra res judicata (lot. – teismo galutinai išspręstas klausimas). Taigi, pareiškėjo nurodytas pasekmes sukėlė ne Inspekcijos veiksmai, o teismo sprendimas, t. y. Inspekcija neatliko neteisėtų veiksmų.

Dėl Statybos įstatymo nuostatų pasikeitimo, kaip pagrindo neteisėtos statybos padarinius pašalinti pripažintų kaltais asmenų (pareiškėjo nuomone – asmenų, pagal kompetenciją privalėjusių patikrinti statinio projektą (jam raštu pritarti) ir įgaliotų išduoti statybą leidžiantį dokumentą) lėšomis, teisėjų kolegija pažymi, kad asmenys, kurių lėšomis turi būti atlikti ginčo statinių šalinimo darbai, buvo nustatyti Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d., t. y. pareiškėjas ir VšĮ „Šėlos parkas“. Šio teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nagrinėjamoje byloje nėra ir negali būti vertinamas, inter alia (lot. – be kita ko) teisėjų kolegija negali nustatyti, kad neteisėtos statybos padarinių šalinimas būtų atliktas kito, nei įpareigojo Trakų rajono apylinkės teismas įsigaliojusiu teismo sprendimu, asmens lėšomis. Be to, pastebėtina, kad pareiškėjas šiuos argumentus buvo pateikęs ir Trakų rajono apylinkės teismui, kuris juos atmetė kaip nepagrįstus. Atsižvelgiant į tai, kad pareiga savo lėšomis pašalinti neteisėtos statybos padarinius buvo nustatyta būtent pareiškėjui ir VšĮ „Šėlos parkas“, ginčo statinių šalinimo metu pareiškėjo patirti finansiniai praradimai negali būti pripažinti dėl Inspekcijos veiksmų kilusia žala.

Dėl pareiškėjo teiginių apie nepagrįstą reikalavimą nugriauti pastatus ir įrengimus (regyklą bei naujus statinius ir įrenginius rekonstruotinoje buvusioje (duomenys neskelbtini) irklavimo bazėje), pažymėtus Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemoje, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nepriklausomai nuo to, ar minėtoje schemoje yra padarytos žymos apie panašių įrengimų įrengimą, pareiškėjo statiniai vis tik buvo pastatyti neteisėtai ir įsiteisėjusiu Trakų rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimu buvo numatytas jų pašalinimas. Šiuo teismo sprendimu konstatuota, kad Inspekcijos reikalavimas įpareigoti pareiškėją pašalinti minėtus statinius buvo pagrįstas, todėl Inspekcijos prašymas nugriauti šiuos statinius negali būti pripažintas neteisėtu. Teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau nustatytas aplinkybes, daro išvadą, jog Inspekcija jokių neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu neatliko.

Pareiškėjas turtinę žalą kildino taip pat iš to, kad Parko direkcija, 2004 m. birželio 9 d. su pareiškėju ir kitais asmenimis sudariusi Partnerystės (asociacijos) sutartį (toliau – ir Sutartis) (I t., b. l. 19-20), Inspekcijai kreipusis į teismą dėl statybos padarinių šalinimo, be kitų Sutarties dalyvių pritarimo, vienašališkai palaikė šį Inspekcijos reikalavimą, tuo pažeisdama Sutarties 1.1 ir 2.2 punktus, t. y. įkurti pažintinio turizmo objektą ir spręsti tam tikrus su juo susijusius klausimus. Remdamasis tuo, pareiškėjas prašė įpareigoti Parko direkciją jam atlyginti griautino turto vertę – 790 000 Eur, ir dėl investicijos įšaldymo susidariusius nuostolius – 306 175 Eur.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Inspekcija ieškinį dėl neteisėtos statybos padarinių pašalinimo Trakų rajono apylinkės teismui pateikė įsiteisėjus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 6 d. nutarčiai civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2010 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. 2A-30/2010, kuriais panaikinti Trakų rajono savivaldybės tarybos ir Trakų rajono savivaldybės administracijos administraciniai aktai dėl ginčo žemės sklypo detaliojo plano tvirtinimo bei statybos leidimo išdavimo ir nutraukta valstybinės žemės nuomos sutartis. Kaip minėta anksčiau, pripažinus šių aktų neteisėtumą, Inspekcija privalėjo kreiptis į teismą dėl neteisėtos statybos padarinių klausimo išsprendimo. Taigi, kadangi administraciniai aktai ir sutartys, kurių pagrindu pareiškėjas siekė įkurti Sutartyje įvardytą pažintinį turizmo objektą, buvo panaikinti, šio objekto įkūrimas tapo neįmanomu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad Sutartis buvo neįgyvendinta dėl nuo Parko direkcijos valios nepriklausiusių aplinkybių, todėl Parko direkcijos sprendimas sutikti su Inspekcijos ieškiniu negali būti pripažintas Parko direkcijos neteisėtais veiksmais.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas prašė priteisti turtinę žalą, be kita ko, atsirasiančią dėl statinių, kurie šiuo metu dar nėra nugriauti, pašalinimo, t. y. pareiškėjas reikalavimą grindė pasekmėmis, kurias jis prognozavo kilsiant ateityje, kai bus pradėti šalinti neteisėtos statybos padariniai. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 3 dalį, teismas gali atidėti būsimos žalos įvertinimą arba įvertinti būsimą žalą remdamasis realia jos atsiradimo tikimybe. Akcentuotina, kad, kai dėl atsakingo už žalą asmens padaryto delikto žala dar nėra patirta nukentėjusio asmens, gali būti atlyginama tik tokia žala, kuri nukentėjusiojo yra įrodyta kaip tikrai atsirasianti ateityje ir jos atsiradimas yra neišvengiamas. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnyje įtvirtintos įrodinėjimo pareigos įvykdymo prasme tai reiškia, kad teismui turi būti pateikti tokie įrodymai, kurie pašalintų bet kokias abejones dėl tokios žalos atsiradimo ateityje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013). Nagrinėjamu atveju nei Inspekcijos, nei Parko direkcijos neteisėti veiksmai nebuvo nustatyti, todėl teisėjų kolegija pareiškėjo nurodytų ateityje numanomai patirsiamų finansinių praradimų negali vertinti kaip realiai tikėtinos būsimos žalos.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kad valstybės civilinei atsakomybei (įskaitant pareigą atlyginti žalą) kilti yra būtina nustatyti visas CK 6.271 straipsnyje numatytas sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos, ir tuo, kad šiuo atveju buvo nustatytas vienos iš šių būtinųjų sąlygų – neteisėtų veiksmų – neegzistavimas, sprendžia, kad šiuo atveju viešoji deliktinė atsakomybė atsakovui negali kilti. Atsižvelgdama į tai ir vadovaudamasi proceso ekonomiškumo ir operatyvumo principais, teisėjų kolegija kitų sąlygų egzistavimo nevertina, o pareiškėjo reikalavimą atlyginti turtinę žalą atmeta.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. I. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                        Audrius Bakaveckas

                                   Arūnas Dirvonas

                                                                                                                 Vaida Urmonaitė-Maculevičienė