Pranešėjas: Ramūnas Antanavičius                                      Baudžiamoji byla Nr. 1A-289-785-2014;

Teisėjas: Algis Vieraitis                                                       Teisminio proceso Nr. 1-03-1-00217-2013-1;

                                                                                               Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

                                                                                               2.4.; 2.4.2.; 2.4.6.; 2.4.7.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 8 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Ramūno Antanavičiaus, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Agnei Ramanauskienei, dalyvaujant prokurorei Eglei Privenienei, nuteistojo V. L. gynėjui advokatui Valerijui Karpovui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. L. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nuosprendžio, kuriuo V. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį, 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą ir nuteistas:

pagal BK 286 straipsnį – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 3 (trims) mėnesiams;

pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą – laisvės atėmimu 3 (trims) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu paskirtas bausmes subendrinus V. L. paskirta subendrinta 3 (trijų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Ši bausmė subendrinta pagal BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalių taisykles visiško sudėjimo būdu su neatlikta dalimi 3 m. 4 mėn. terminuoto laisvės atėmimo bausmės, paskirtos 2012-03-19 Kauno apygardos teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-457-317/2012 bei iš naujo subendrintos 2013-10-28 Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi byloje Nr. T-1094-667/2013, ir V. L. nustatyta galutinė subendrinta bausmė – 6 (šeši) metai 10 (dešimt) mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. 

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė:

V. L. pagal BK 286 straipsnį, 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą nuteistas už tai, kad 2013 m. gegužės 23 d. apie 9.01 val. (duomenys neskelbtini) esančiuose pataisos namuose, kur atlieka terminuoto laisvės atėmimo bausmę, 1-oro būrio lokaliniame sektoriuje (kiemelyje), iš jo dėvimų kelnių kišenės iškritus ant žemės jam, kaip nuteistajam, draudžiamam turėti daiktui – mobilaus ryšio telefonui „Nokia-3100“, ir vykdžiusiam tarnybą pataisos namų direktoriaus budinčiam padėjėjui A. M. siekiant įvykdyti tarnybos pareigą, - užfiksuoti nuteistojo drausmės pažeidimą ir užkardinti tolimesnę neteisėtą draudžiamo daikto apyvartą įstaigoje – paimti iškritusįjį telefoną, tyčia pasipriešino A. M. pavartodamas prieš jį fizinį smurtą: atsisakė pasitraukti šalin nuo siekiamo paimti telefono, kūnu užtverdamas kelią ir stumdamas trukdė prie jo prieiti, koja telefoną kelis kartus paspyrė, tyčia pastūmė A. M. rankomis nuo telefono ir užgriuvo jį kūnu, kad telefono šis nepasiektų, nuo pastūmimo ir užgriuvimo kūnu A. M. trenkėsi veidu ir kitomis kūno dalimis į betoninių laiptų pakopas, dėl ko jam įvyko nosies kaulų skeveldrinis lūžimas, muštinė žaizda nosies srityje, kraujosruva smakre, muštinė žaizda ir kraujosruva apatinės lūpos kairėje pusėje gleivinėje, muštinės paviršinės žaizdelės kairės plaštakos IV piršto, dešinės plaštakos II-III-IV-V pirštų srityse, nubrozdinimas kairio kelio sąnario srityje, kas nukentėjusiajam A. M. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą.

V. L. apeliaciniame skunde prašo įvertinti bylos aplinkybes, panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo nuosprendį ir jį išteisinti. Taip pat prašo iš naujo ištirti byloje esančius įrodymus, į posėdį iškviesti nukentėjusįjį A. M., liudytojus R. Ž., J. V.. Taip pat prašo iškviesti ir apklausti Kybartų pataisos namuose bausmę atliekančius liudytojus E. Z., M. D., E. G., P. Z., M. G..

Skundo autorius nurodo nesutinkantis su priimtu nuosprendžiu, nes teismas vienareikšmiškai vertino tik pareigūnų parodymus, nepagrįstai atmetė prašymą apklausti kitus liudytojus (nuteistuosius), kurie rikiuotės metu taip pat buvo išsirikiavę ir stovėjo šalia. Teismas konstatavo, kad šių liudytojų parodymai bylai nereikšmingi, o abejoti pareigūnų parodymais nėra pagrindo. Apelianto manymu, teismas neturėjo jokio pagrindo konstatuoti, kad pareigūną jis pastūmė tyčia, kadangi nei nukentėjusysis, nei liudytojas R. Ž. negalėjo patvirtinti, kad nuteistasis stūmė tyčia, taip pat nematė, ar kuris kitas iš nuteitųjų galėjo pastumti. Pareigūnas R. Ž. tik patvirtino, kad matė, kaip nuteistasis ir nukentėjusysis atsidūrė ant žemės, tačiau, kad nuteistasis stūmė tyčia, patvirtinti negalėjo. Teismas nesiaiškino tos aplinkybės, kaip apeliantas, tyčia pastumdamas nukentėjusįjį, pats atsidūrė ant žemės, taip pat nesiaiškino aplinkybės, kad telefoną permetė ne apeliantas, o neatpažintas nuteistasis. Teismas rėmėsi tik prielaidomis, kad apeliantas tyčia pastūmė nukentėjusįjį ir šiam nukritus, pats ant jo atsigulė. Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis paaiškino, jog tuo metu, kai atsistojo, nuteistasis stovėjo jam už nugaros, tačiau liudytojas pareigūnas R. Ž. nurodė, kad matė, kaip nuteistasis ir nukentėjusysis buvo nukritę ant žemės. Šių prieštaravimų teismas nepašalino ir šie prieštaravimai leidžia pagrįstai manyti, kad nukentėjusįjį pastūmė visai kitas nuteistasis, kurį nukentėjusysis ir matė stovintį jam už nugaros. Teismas taip pat nevertino prieštaravimų nukentėjusiojo parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme.

Skunde taip pat nurodoma, kad teismas negalėjo vertinti, jog surastas telefonas priklauso nuteistajam, kadangi jokių tai patvirtinančių įrodymų nėra, vien tik A. M. parodymai. Taip pat teismui nesukėlė jokių abejonių neatitikimai tarp vaizdo įrašo ir nukentėjusiojo parodymų. Vaizdo įrašas turėtų būti peržiūrėtas atidžiai ir palygintas su nukentėjusiojo bei liudytojo R. Ž. parodymais, nes akivaizdžiai matyti, jog vaizdo įrašas neatitinka šiam įvykiui bei pareigūnų veiksmams. Vaizdo įrašas akivaizdžiai patvirtina, kad jokio įvykio iš viso nebuvo. Teismui taip pat abejonių nesukėlė liudytojo J. V. liudijimai, kad jam per raciją pranešė, jog permestas telefonas ir jis nuėjo pažiūrėti, poste tuo metu, kai atvedė nuteistąjį, nebuvo. Tačiau žiūrint vaizdo įrašą akivaizdžiai matosi, kad liudytojas J. V. po įvykio stovi su visais kitais pareigūnais koridoriuje ir su jais kalbasi, nors teisme liudijo, kad viską sužinojo iš nuteistųjų, o ne iš pareigūnų. Ta aplinkybė, jog anksčiau ne kartą teistas, apelianto įsitikinimu negali būti pagrindu pripažinti jį kaltu ir dėl šių nusikaltimų. Teismas, pripažindamas apeliantą kaltu, rėmėsi tik aukštas pareigas užimančių pareigūnų parodymais ir nesudarė galimybės įrodyti savo nekaltumą apklausiant kitus nuteistuosius, kurių parodymus teismas nepagrįstai įvertino kaip nereikšmingus.

Teismo posėdyje apeliantas V. L. ir jo gynėjas V. Karpovas prašo apeliacinį skundą patenkinti, pakartotinai įvertinti byloje esančius įrodymus ir nuteistąjį išteisinti. Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį ir jo gynėją, prašiusius nuteistojo skundą tenkinti, prokurorę, prašiusią nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistojo V. L. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d. nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kaip matyti iš V. L. apeliacinio skundo turinio, jis neigia savo kaltę dėl nusikaltimų padarymo ir ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, dar kartą išanalizavusi bylos įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, kuriuos išsamiai išanalizavęs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei nuosprendyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl V. L. kaltės ir jo padarytų nusikalstamų veikų teisinio vertinimo.

Atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, pažymėtina, jog vadovaudamasis BPK 305 str. 1 d. 2 p. teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos vertina, vadovaudamasis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų kaltinamasis (nuteistasis) ir (ar) jo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Proceso dalyvių išsakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Priešingai, negu teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį. Ta aplinkybė, kad bylos įrodymai buvo vertinami nepalankiai V. L., nepatvirtina teismo pažeidimų, nes teismo nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 str. nuostatų reikalavimus.

Apeliantas nurodo, kad byloje nėra surinkta duomenų, pagrindžiančių jo kaltę tyčiniais veiksmais pasipriešinus valstybės tarnautojui ir jį nesunkiai sužalojus, o apylinkės teismas netinkamai įvertino nukentėjusiųjų ir liudytojų prieštaringus parodymus, nepagrįstai atmetė jo prašymus apklausti jo nurodytus liudytojus, ir nuosprendis yra paremtas prielaidomis. Tačiau apygardos teismas su šiais nuteistojo teiginiais sutikti negali.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Tiesioginis ir pagrindinis šio nusikaltimo objektas – normali šias funkcijas atliekančio asmens veikla, kuri yra pažeidžiama darant poveikį konkrečiam tokias funkcijas atliekančiam asmeniui. Objektyvieji nusikaltimo požymiai – aktyvūs kaltininko veiksmai. Pasipriešinimas galimas dviem alternatyviais būdais: 1) jis turi būti padaromas panaudojant fizinį smurtą arba 2) grasinant tuoj pat jį panaudoti. Šiame BK straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jis, panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti. Kartu pažymėtina, kad kaltės turinys atskleidžiamas įvertinus ne vien tik paties kaltininko parodymus, kaip jis suvokė ir įvertino savo daromų veiksmų pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet taip pat tiriant bei vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai priešindamasis valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui kaltininkas pradeda naudoti smurtą arba grasina tuoj pat jį panaudoti. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis (fizinis, mechaninis, cheminis, biologinis), kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą.

Nagrinėjamojoje byloje nors apeliantas ir neigia, kad jis tyčia pastūmė nukentėjusįjį, vykdžiusį tarnybą, pataisos namų direktoriaus budintį padėjėją A. M., tačiau jo parodymus paneigia kiti byloje esantys įrodymai, tai yra nukentėjusiojo A. M., liudytojų R. Ž., J. V. parodymai, taip pat kiti objektyvūs byloje esantys rašytiniai įrodymai – įvykio vietos, daikto apžiūros protokolai, teismo medicinos specialisto išvada, pataisos namų priežiūros paros žiniaraštis. Nors V. L. teigia, kad tiek nukentėjusiojo, tiek minėtų liudytojų parodymai yra prieštaringi, tačiau aukštesnysis teismas su tokiais apelianto argumentais nesutinka ir jokių esminių prieštaravimų minėtų asmenų parodymuose nenustatė. Neesminiai skirtumai, apklausiant asmenį apie prieš pusę metų įvykusio įvykio aplinkybes, kurios truko trumpą laiko tarpą, įvyko stresinėje situacijoje, kada buvo užfiksuotas draudžiamųjų daiktų turėjimas, bandymas daiktą išsaugoti, neleisti užfiksuoti drausmės pažeidimą, užkardinti tolimesnę neteisėtą tokio daikto apyvartą įstaigoje, kada aktyviais veiksmais buvo pasipriešinta pavartojus fizinį smurtą prieš pareigas atliekantį valstybės tarnautoją ir padarant jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, yra įmanomi, ir nesudaro pagrindo iš viso parodymų nevertinti ar juos atmesti. Nuteistojo V. L. parodymai, kad jis tyčia nestūmė pareigūno ir nenorėjo jo sužaloti atmestini ir laikytini jo gynybine versija, siekiant jam išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti, kadangi jų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys ir teismo išsamiai ištirti įrodymai. Nukentėjusysis A. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu kategoriškai patvirtino, kad būtent V. L. tyčia pasipriešino jam pavartodamas prieš jį fizinį smurtą, tai yra atsisakė pasitraukti šalin nuo siekiamo paimti telefono, kūnu užtverdamas kelią ir stumdamas trukdė prie jo prieiti, koja telefoną kelis kartus paspyrė, ir tyčia pastūmė A. M. rankomis nuo telefono ir užgriuvo jį kūnu jį lenkiantis paimti draudžiamo turėti daikto – telefono, dėl to A. M. veidu griuvo į laiptus ir susižalojo nosį, veidą, patyrė kitus sužalojimus, kas jam sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Visi kiti nuteistieji buvo toliau ir tiesiog negalėjo pasiekti jį pastumti, V. L. jį pastūmė aiškiai tyčia, kad jis nepaimtų telefono, o V. L. niekas nestūmė. Liudytojas R. Ž. taip pat tiek ikiteisminio, tiek ir teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad nukentėjusiajam lenkiantis link laiptų paimti telefoną, V. L. sąmoningai, specialiai stūmė jį ir užgriuvo ant nukentėjusiojo, dėl jis buvo sužalotas. Kiti nuteistieji nei nukentėjusiojo, nei V. L. pastumti negalėjo, nes iki jų buvo didelis atstumas. Įvykio faktą taip pat patvirtino ir netiesioginis įvykio liudytojas J. V., kurio parodymus nuteistasis nepagrįstai apeliaciniame skunde bandė sumenkinti. Įvertinus aptartus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiojo A. M., liudytojų R. Ž., J. V. parodymai yra nuoseklūs, juose esminių neprieštaravimų nėra, yra atitinkantys byloje esančius rašytinius įrodymus, todėl netikėti jais nėra pagrindo.

Iš byloje ištirtų įrodymų neginčytinai nustatyta, kad V. L. fiziniu smurtu, aktyviais veiksmais pasipriešino valstybės tarnautojui, veiksmus atlikdamas tiesiogine tyčia, t. y. jam suvokiant, kad jis, panaudodamas fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui, ir nori taip veikti. Kadangi pareigūnui dėl tiesioginių tyčinių V. L. veiksmų buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikimas, tai apelianto nusikalstama veika teisingai kvalifikuota ir pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą. Tokia išvada dera ir su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika kasacinėse nutartyse Nr. 2K-223/2011, 2K-621/2011 ir kt.

Nors apeliantas teigia, kad apylinkės teismas neišsamiai ir vienpusiškai ištyrė bylos aplinkybes, atmetė jo prašymus apklausti papildomus liudytojus, tačiau skundo turinys ir didžioji dalis argumentų rodo, kad jis nesutinka būtent su įrodymų vertinimu, jų pagrindu padarytomis teismo išvadomis ir faktinių bylos aplinkybių nustatymu. Šie apelianto teiginiai nepagrįsti. Įrodymų vertinimas, jų pakankamumas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra apylinkės ir apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas. Įrodymus teismas tiria ir tikrina laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų, 5 dalyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu bei išspręsdamas įrodymų pakankamumo klausimą.

Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis ir jo gynėjas prašė atlikti įrodymų tyrimą: pakartotinai apklausti nukentėjusįjį, liudytojus, iškviesti naujus liudytojus, kuriuos apklausti prašė ir pirmos instancijos teisme. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali atlikti įrodymų tyrimą. Atlikti įrodymų tyrimą yra apeliacinės instancijos teismo teisė, bet ne pareiga. Apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimą turi atlikti tais atvejais, kai reikia ištirti pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes, turinčias esminės reikšmės teismo išvadoms, arba pakartotinai ištirti įrodymus, kurie yra prieštaringi ir esami prieštaravimai nėra pašalinti. Teisėjų kolegija manydama, kad šioje byloje nebuvo privalu atlikti įrodymų tyrimą, pažymi, kad apelianto pareikšti prašymai, išklausius proceso dalyvių nuomones, tiek pirmos instancijos, tiek ir apeliacinės instancijos teismo buvo motyvuotai atmesti, kadangi nuteistasis tiek bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, nebuvo nuoseklus, nes prieš bylos nagrinėjimą apylinkės teisme pateikė rašytinį prašymą, kuriame prašė apklausti penkis naujus liudytojus (109 b.l.), o teisiamojo posėdžio metu jau prašė apklausti tik du liudytojus, kurie „tūrėtų būti matę įvykį“, bei nurodė, kad sutiktų, kad būtų iškviestas visas būrys (130 b.l.), o apeliaciniame skunde nurodė vėl penkis, tačiau jau nebe tuos pačius apklaustinus liudytojus (141 b.l.), kurie buvo nurodyti apylinkės teismui, iš kurių vienas apygardos teismui atsiuntė prašymą, kad nebūtų kviečiamas liudyti, kadangi jis neturi ką pasakyti ir paliudyti. Tiek nuteistasis, tiek jo gynėjas nenurodė, kokias naujas aplinkybes jau byloje apklausti liudytojai, nukentėjusysis bei papildomai kviesti liudyti asmenys galėtų paaiškinti, be to, apklaustų liudytojų ir nukentėjusiojo parodymuose esminių prieštaravimų nėra, nukentėjusysis ir liudytojai apklausti labai išsamiai, kaltinamasis ir jo gynėjas uždavinėjo nukentėjusiajam ir liudytojams klausimus, todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta neišsamiai, tendencingai ar šališkai, todėl atsižvelgiant į proceso ekonomiškumo, operatyvumo ir byloje esančių įrodymų pakankamumo principus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad papildomų liudytojų iškvietimas tik užvilkintų bylos nagrinėjimą ir būtų perteklinis. Teismų praktikoje pripažįstama, kad visų bylos aplinkybių ištyrimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) dar nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-509/2010, 2K-P-9/2012). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad visi nagrinėjant bylą kylantys klausimai išsprendžiami motyvuotomis rašytinėmis arba protokolinėmis nutartimis, o teismas neturi įpareigojimo besąlygiškai tenkinti visus pateikiamus proceso dalyvių prašymus.

Nors apeliantas teigia, kad apylinkės teismas nesiaiškino, kad telefoną, kurį siekė paimti nukentėjusysis vėliau per tvorą permetė ne apeliantas, o neatpažintas nuteistasis, byloje nenustatyta kam priklausė telefonas, byloje esantis vaizdo įrašas neatitinka šio įvykio bei pareigūnų veiksmų, o vaizdo įrašas neva patvirtina, kad jokio įvykio iš viso nebuvo, tačiau apygardos teismas pažymi, kad šie apelianto samprotavimai ir interpretacijos neturi reikšmės jo atliktų veiksmų kvalifikavimui. Pažymėtina, kad pirmos instancijos teisiamajame posėdyje peržiūrint vaizdo įrašą, kurio metu kaltinamasis jį komentavo ir jam buvo suteikta galimybė užduoti klausimus, o nors apylinkės teismui nagrinėjant bylą prokuroras prašė net nesiremti vaizdo įrašu kaip neinformatyviu, tačiau apylinkės teismas atlikdamas visapusišką byloje esančių duomenų vertinimą kruopščiai ištyrė ir vaizdo įraše užfiksuotą reikšmingą bylai informaciją, todėl tirti jo, bylą pakartotinai nagrinėjant apeliacine tvarka, nėra jokio pagrindo ar tikslo. Tai, kad iš byloje esančio vaizdo įrašo pagal vaizdo kamerų buvimo vietą ir vaizdo kokybę nebuvo galimybės kokybiškai užfiksuoti pačio įvykio, nes kaip matyti kieme esanti vaizdo kamera filmavo iš priešingos įvykio vietai pusės ir ją užstojo kiti stovintys asmenys, galimai nuteistieji, tai dar nereiškia, kad iš viso šio įvykio nebuvo, nes jo buvimo faktą neginčytinai patvirtina kitų anksčiau aptartų įrodymų visetas.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neprivalo atsakyti į kiekvieną skunde dėstomą samprotavimą, o pasisako dėl esminių skundo klausimų, kurie gali turėti įtakos nuosprendžio priėmimui, todėl dėl kitų nuteistojo skunde nurodytų neesminių samprotavimų apeliacinės instancijos teismo kolegija plačiau nepasisako.

Taigi pirmos instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų vertinimo. Šios instancijos teismas laikydamasis BPK 20 straipsnio nuostatų reikalavimų, asmenų parodymus jų patikimumo požiūriu įvertino teisingai, atskleidė jų tarpusavio ryšį, motyvuotai pasisakė dėl jų pakankamumo atmesdamas kaltinamojo prašymą apklausti papildomus liudytojus, patikrino ir atmetė nuteistojo versiją, kad kaltinamasis nesipriešino valstybės tarnautojui ir netyčia jį sužalojo.

Pažymėtina, kad BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas teismo nešališkumo principas, kurio esmė, kad nagrinėjantis bylą teismas su visomis proceso šalimis elgtųsi vienodai, nerodydamas nė vienai proceso šalių palankumo, nebūtų suinteresuotas priimti vienai iš šalių palankų sprendimą. Byloje nėra duomenų apie teismo nevienodą elgesį su proceso šalimis, turimą išankstinę nuostatą dėl bylos baigties, kad egzistuotų kiti BPK 58 straipsnyje numatyti pagrindai, todėl darytina išvada, jog bylą nagrinėjęs apylinkės teismas buvo nešališkas.

Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino surinktus bei ištirtus įrodymus, juos teisingai sujungė į vieną nuoseklią ir logišką grandinę bei vertino visus įrodymus bendrame (visumos) kontekste ir pagrįstai nusprendė, kad jų pakanka išvadai, kad būtent V. L. 2013 m. gegužės 23 d., fiziniu smurtu pasipriešino valstybės tarnautojui ir jį nesunkiai sužalojo dėl jo tarnybos pareigų vykdymo, tai yra idialiąja nusikalstamų veikų sutaptimi padarė dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 286 str. ir 138 str. 2 d. 10 p.

Įvertinusi visas šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė pagrįstą bei teisėtą apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame išvadas dėl nuteistojo kaltės pagrindė bylos duomenimis ir tinkamai motyvavo, todėl nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nuteistajam V. L., nagrinėjant bylą ape­lia­cine tvarka, iš kurios matyti, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos sudaro 30 Lt. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka dalyvavo nuteistojo gynėjas advokatas (BPK 322 str. 1 d.). Kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka (BPK 106 str. 1 d.). Todėl iš­lai­dos už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme pripažįstamos proceso išlai­domis ir išieškotinos iš nuteistojo (BPK 105 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

n u t a r i a :

nuteistojo V. L. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš V. L. 30 Lt proceso išlaidų už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, banką – AB „Swedbank“, įmokos kodą –5630, mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Kolegijos pirmininkas              Ramūnas Antanavičius

Teisėjai              Svetlana Jurgaitienė

              Algirdas Remeika