Baudžiamoji byla Nr. 2K-397/2010

                                                                                      Procesinio sprendimo kategorija:

  1.1.5.1.

  1.1.8.6.2.

  1.1.8.6.3. (S)

 

                                   

  

                                                                    

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. rugsėjo 28 d.

Vilnius

  

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Sirvydžio, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. S. kasacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d. nutarties.

Joniškio rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d. nuosprendžiu S. S. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams keturiems mėnesiams ir pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu trejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams.

Iš S. S. priteista G. S. 5000 Lt neturtinės žalos, A. S. – 3000 Lt neturtinės žalos, M. O. – 1500 Lt neturtinės žalos, o M. A. – 1500 Lt neturtinės žalos.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d. nutartimi nuteistojo S. S. apeliacinis skundas atmestas.

 

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,

 

n u s t a t ė :

 

A. S. nuteistas už tai, kad 2008 m. rugpjūčio 22 d., apie 23.50 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, prie parduotuvės „Upytė“, esančios Joniškyje, Upytės g. 3, kilus žodiniam konfliktui su A. S., matant pašaliniams asmenims, iš chuliganiškų paskatų, „Kora Brno“ revolveriu vienu šūviu peršovė A. S. ranką, o atėjusiam G. S. dviem šūviais peršovė ranką ir pilvo sritį, taip G. S. padarydamas šautines žaizdas dešiniame dilbyje ir pilvo kairiame šone, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Po to bėgdamas dar vienu šūviu peršovė A. S. pilvo sritį, taip savo veiksmais A. S. padarė šautinę žaizdą kairėje alkūnėje ir šautinę žaizdą dešinėje pilvo pusėje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, taip demonstruodamas nepagarbą visuomenei, sutrikdė rimtį bei tvarką sukeldamas išgąstį nepilnametėms M. A., gim. (duomenys neskelbtini) ir M. O., gim. (duomenys neskelbtini).

Kasaciniu skundu nuteistasis S. S. prašo teismą panaikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d. nutartį ir bylą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nutraukti, panaikinti kardomąją priemonę – suėmimą, ir apsiriboti jau atlikta bausmės dalimi. Taip pat prašo jo nusikalstamą veiką iš BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuoti į BK 138 straipsnio 1 dalį, taikyti BK 28 straipsnio 4 dalį ir BK 62 straipsnio 5 dalies 2 punktą.

Kasatorius skunde teigia, kad teismai jo padarytas nusikalstamas veikas kvalifikavo neteisingai ir paskyrė per griežtą bausmę. Kasatorius teigia, kad BK 284 straipsnio 1 dalyje ir BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytas nusikalstamas veikas padarė gindamasis dėl jam gresiančio pavojingo kėsinimosi į jo sveikatą ar gyvybę.

Kasatorius pabrėžia, kad pirmą kartą iššovė po to, kai iš automobilio išlipęs A. S. sudavė jam smūgį į galvą. Kad A. S. kasatoriui sudavė smūgį į galvą patvirtino ir liudytojas N. S. bei duomenys apie tai, kad po dviejų parų kasatorius gydėsi Joniškio ligoninės Neurologijos skyriuje. Kasatorius pabrėžia, kad po to, kai jis šovė į A. S., jis pradėjo bėgti, o nukentėjusieji jį vijosi, todėl gelbėdamasis jis dar keletą kartų iššovė. Tuo tarpu nukentėjusiųjų versija, neva jis šaudė į juos abu prie automobilio, yra melaginga.

            Kasatorius prašo atkreipti dėmesį, kad parodymų patikrinamas vietoje nebuvo atliktas. Kasatorius pabrėžia, kad G. S. nukrito prie bažnyčios, o ne prie mašinos, kaip kad jis pats melagingai teigia. Tai patvirtino ir M. A., kuri parodė, kad prie bažnyčios rado pašautą G. S. Todėl, pasak kasatoriaus, visos šios aplinkybės rodo, kad prie automobilio buvo iššauta tik vieną kartą ginantis nuo pavojingo kėsinimosi, o ne iš chuliganiškų paskatų. Kasatorius neneigia, kad nusikalstamų veikų padarymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir nepadarė įspėjamojo šūvio, tačiau tik todėl, kad gynėsi nuo pavojingo kėsinimosi.

            Kasatorius teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeista jo teisė į gynybą, nes jam nepaskyrė advokato.

Taip pat kasatorius prašo pripažinti BK 59 straipsnio 3 dalies 6, 9 ir 10 punktuose numatytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes, nes jis pats atvyko į policijos komisariatą, atlygino padarytą turtinę žalą ir nuoširdžiai gailisi. Taip pat kasatorius prašo jam taikyti BK 62 straipsnio 5 dalies 2 punktą.

Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinis skundas nebuvo išnagrinėtas.

Atsiliepime į kasacinį skundą prokuroras nurodo, kad pagrindinis kasatoriaus argumentas, kuriuo ginčijama veikos kvalifikacija pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir grindžiamas prašymas išteisinti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – tai neva nukentėjusiojo A. S. išprovokuotas konfliktas, dėl ko nuteistasis buvo priverstas gintis tiek nuo A. S., tiek nuo G. S. pavojingų veiksmų. Kasatorius skunde teigia, kad jis tik gynėsi, o tai, jog prieš šaudydamas neiššovė įspėjamojo šūvio, vertintina būtinosios ginties ribų peržengimu, savaip perpasakoja įvykių situaciją ir visiškai nutyli apie tai, jog jo (nuteistojo) draugas N. S. išprovokavo konfliktą, nepakluso teisėtiems A. S. reikalavimams išlipti iš pastarojo automobilio, į kurį be leidimo prieš tai buvo įsėdęs, o vairuotojui pačiam išlipus ir priėjus prie įsibrovėlio, kuris taip pat išlipo bei pradėjo žodžiu konfliktuoti, kasatorius be jokios dingsties šovė į A. S.

Atsiliepime nurodoma, kad įvertinęs byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, teismas konstatavo įrodytu tai, kad kasatorius viešoje vietoje be jokios dingsties, kitų asmenų ir netgi nepilnamečių akivaizdoje, įžūliu elgesiu, tyčia griebėsi ginklo, šaudė į nukentėjusiuosius, dėl ko ne tik pastaruosius sužalojo, bet ir demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Esant šioms aplinkybėms kasatoriaus veiksmai buvo teisingai kvalifikuoti pagal dviejų nusikalstamų veikų sutaptį kaip sveikatos sutrikdymas iš chuliganiškų paskatų bei viešosios tvarkos pažeidimas. Tuo tarpu nenustačius būtinosios ginties situacijos BK 28 straipsnio nuostatos pagrįstai netaikytos. Taip pat nenustatyta byloje ir lengvinančių aplinkybių, kadangi kasatorius iškraipė įvykius, siekė palengvinti savo padėtį, o tai nepripažintina nuoširdžiu gailėjimusi ar padėjimu teismui nustatyti tiesą. Nėra ir provokuojančio nukentėjusiojo elgesio bei ginties ribų pažeidimo, kas galėtų būti pripažinta atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. Todėl kasatoriui netaikytini BK 59 straipsnio 1 dalies 1, 6, 9 ar 10 punktai bei BK 62 straipsnis.

Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas taip pat tikrino nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, dar kartą aptarė nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus gretindamas juos tarpusavyje ir lygindamas su kasatoriaus pateikiama versija, dar kartą išanalizavo ekspertų duomenis dėl nukentėjusiesiems padarytų sužalojimų bei konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas svarbias aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus.

Atsiliepime nurodoma, kad ginčydamas apeliacinę nutartį, kasatorius skunde tik išsako mintį, jog apeliacinis skundas nebuvo išnagrinėtas, tačiau konkrečiai, kokie teiginiai ir motyvai liko neaptarti, kokios materialinės ar procesinės teisės normos pažeistos, nenurodo.

Be to, nurodoma, kad kasaciniame skunde atkartojami apeliacinio skundo motyvai, į kuriuos išsamius ir motyvuotus atsakymus pateikė apeliacinės instancijos teismas.

Atsiliepime pažymima, kad didelė dalis kasaciniame skunde iškeltų klausimų susiję ne su teisės taikymu, o faktinių aplinkybių vertinimu. Šie kasacinio skundo argumentai nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko (BPK 376 straipsnio 1 dalis).

 

Nuteistojo S. S. kasacinis skundas iš dalies  tenkintinas.

 

Dėl būtinosios ginties

            Kasatorius skunde prašo jo veiksmus  vertinti kaip padarytus  būtinosios ginties sąlygomis, peržengiant būtinosios ginties ribas. Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Iš bylos medžiagos matyti, kad konfliktą sukėlė kasatorius su draugu - N. S. Pastarasis nepakluso teisėtiems A. S. reikalavimams išlipti iš pastarojo automobilio, į kurį be leidimo prieš tai buvo įsėdęs. Vaikinai apsižodžiavo. Kasatorius tuo metu stovėjo atokiau, tačiau vaikinams susistumdžius, jis vieną kartą šovė į nukentėjusįjį A. S., pataikydamas jam į ranką. Išgirdęs šūvį iš automobilio išlipo kitas nukentėjusysis – G. S., į kurį kasatorius taip pat šovė du kartus, pataikydamas į ranką bei pilvo sritį. Šias bylos aplinkybes patvirtino įvykio vietoje buvę nukentėjusieji M. A., M. O., G. S. bei pats A. S.

Pažymėtina, kad teisė į būtinąją gintį iškyla tada, kai egzistuoja būtinosios ginties situacija. Būtinosios ginties situaciją sukelia pavojingas kėsinimasis. Tuo tarpu šiuo atveju jokio realaus ir akivaizdaus pavojaus kasatoriaus gyvybei ar sveikatai negrėsė. Atvirkščiai, būtent kasatorius pradėjo konfliktą, šovė į nukentėjusiuosius, juos sužeidė, o po to bėgo nuo jų. Taigi pavojingą kėsinimąsi sukėlė ne nukentėjusieji, o kasatorius, šaudamas į žmones. Asmuo padaręs pavojingą kėsinimąsi neturi teisės į būtinąją gintį. Nesant būtinosios ginties sąlygoms, nėra pagrindo kalbėti apie būtinosios ginties ribų peržengimą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė S. S. argumentus dėl būtinosios ginties buvimo.

Sveikatos sutrikdymai laikomi padarytais iš chuliganiškų paskatų, tada, kai jie padaromi dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Kolegija laiko, kad apylinkės teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, kasatoriaus padarytus sveikatos sutrikdymus teisingai kvalifikavo pagal 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą kaip padarytus iš chuliganiškų paskatų. Kasatorius viešoje vietoje (Joniškio mieste) ir matant kitiems asmenims be jokios rimtos dingsties pradėjo smurtauti prieš kitus asmenis, šaudė. Esant šioms aplinkybėms, kolegija laiko, kad baudžiamasis įstatymas byloje pritaikytas tinkamai ir kasatorius pagrįstai nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

 

Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir bausmės skyrimo

Kasatorius prašo pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis pats atvyko į policijos komisariatą, atlygino padarytą turtinę žalą ir nuoširdžiai gailisi, tačiau skunde pateikia neteisingas nuorodas į BK 59 straipsnio 3 dalies 6, 9 ir 10 punktus. Visų pirma, BK 59 straipsnis neturi 3 dalies. Kasatoriaus įvardijamas aplinkybes numato kiti BK 59 straipsnio 1 dalies punktai, o būtent: BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas (kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi) ir BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas (kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą).

Kolegija pažymi, kad pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasmę žalos atlyginimas pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad dalinis žalos atlyginimas pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe tada, kai kaltininkas atlygina žymią visos patirtos žalos dalį (pvz.: daugiau kaip pusę).

Byloje yra duomenys, jog nuteistasis iki nuosprendžio priėmimo valstybės įstaigoms atlygino visą padarytą turtinę žalą, t. y. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Joniškio skyriui nuteistasis atlygino 668,90 Lt, o Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos – 3295,40 Lt padarytos turtinės žalos. Nukentėjusieji padarytos turtinės žalos dydžio nedetalizavo ir civilinio ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo teisme nepareiškė. Taigi konstatuotina, kad kasatorius atlygino teismo nustatytą padarytą turtinę žalą.

Apylinkės teismas nuosprendyje pažymėjo, kad byloje nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bet nedetalizavo, kodėl jis žalos atlyginimo nepripažino S. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad nuteistasis atlygino žalą valstybės įstaigai, tačiau konstatavo, kad nuteistasis neatlygino nei dalies žalos, tiesiogiai patirtos nukentėjusiųjų. Tačiau pažymėtina, kad nukentėjusieji nedetalizavo padarytos turtinės žalos dydžio ir nepateikė ieškinių dėl turtinės žalos atlyginimo. Jie pateikė ieškinius tik dėl neturtinės žalos atlyginimo. Kolegija pažymi, kad, spręsdamas dėl šios aplinkybės pripažinimo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, pirmosios instancijos teismas atsižvelgia tik į turtinės žalos dydį, padarytą ir atlygintą nukentėjusiajam, nes neturtinė žala dar nebūna priteista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-437/2007). Neturtinės žalos padarymas ir jos dydis yra ginčo dalykas. Jis nustatomas teismo nuosprendžiu. Šioje byloje jis buvo priteistas apylinkės teismo nuosprendžiu žymiai sumažinant neturtinės žalos dydį, nurodytą civiliniuose ieškiniuose. Pirmosios instancijos teismas iš S. S. priteisė G. S. 5000 Lt, A. S. – 3000 Lt, M. O. – 1500 Lt, o M. A. – 1500 Lt neturtinės žalos (iš viso – 11 000 Lt), kai tuo tarpu nukentėjusieji prašė iš S. S. priteisti G. S. – 15 000 Lt, A. S. – 15000 Lt, M. O. – 3000 Lt, o M. A. – 3000 Lt neturtinės žalos (iš viso – 36 000 Lt). Tokiu atveju, kolegijos manymu, neturtinės žalos, kurios padarymas ir dydis yra ginčo dalykai, neatlyginimas negali eliminuoti atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jei kaltininkas savanoriškai atlygino padarytą turtinę žalą. Taigi darytina išvada, kad teismai nepagrįstai nepripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės dėl nusikaltimo, numatyto  BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte.

Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą, padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.

Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, todėl lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Tačiau teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo byloje priėmimą.

Byloje nustatyta, kad kasatorius tik iš dalies davė teisingus parodymus. Kasatorius nepripažino, kad būdamas prie mašinos šovė ne tik į A. S., bet ir į G. S. Be to, jis neparodė, kur yra nusikaltimo įrankis – revolveris, teigdamas, kad jį atėmė nepažįstami asmenys. Teisme savo veiksmus motyvavo būtinosios ginties situacija. Pažymėtina, kad šioje situacijoje kasatoriui net nebuvo pakankamo pagrindo manyti, jog prasidėjo ar tiesiogiai gresia pavojingas kėsinimasis, nes į jo gyvybę ar sveikatą niekas nesikėsino ir jis tai suvokė, todėl jis negalėjo suklysti vertindamas situaciją.

Nors kasatorius nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, tai nėra pakankamas pagrindas pripažinti tai atsakomybę lengvinančią aplinkybe. Teismai pagrįstai nepripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos kasatoriaus atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai galisi.

BK 61 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Kolegija konstatuoja, kad atsižvelgus į tai, jog byloje nustatyta po vieną atsakomybę lengvinančią ir atsakomybę sunkiančią aplinkybę, kad kasatorius yra recidyvistas, ne vieną kartą teistas už tyčinius nusikaltimus, tačiau nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo, todėl bausmė pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą švelnintina iki straipsnio sankcijos vidurkio.

Kasatorius prašo skirti švelnesnę bausmę vadovaujantis BK 62 straipsnio 1 dalimi. BK 62 straipsnio taikymas yra teismo teisė. Teismas gali netaikyti BK 62 straipsnio nuostatų, jei laiko tai netikslingu. Kasatorius yra recidyvistas, nors jauno amžiaus, jau ne vieną kartą teistas už tyčinius nusikaltimus. Pagal BK 56 straipsnio 1 dalį teismas recidyvistui paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. BK 138 straipsnio 2 dalis numato tik vienos rūšies bausmę – laisvės atėmimą iki penkerių metų. Kadangi BK 138 straipsnio 2 dalies sankcija nenumato minimalios laisvės atėmimo bausmės, BK 62 straipsnio nuostatų taikymas reikštų ne laisvės atėmimo bausmės skyrimą kasatoriui. Kolegija laiko, kad, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu, paskyrimas kasatoriui neatitiktų bausmės tikslų.

 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 6 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Pakeisti Joniškio rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d. nutartį.

Pripažinti nuteistojo S. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad kaltininkas savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirtą bausmę sumažinti iki dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą paskirtą dvejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę subendrinti apėmimo būdu su bausme, paskirta pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą dvejiems metams ir šešiems mėnesiams.

Kitą Joniškio rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 12 d. nutarties dalį palikti nepakeista.

 

Teisėjai                                                                                     Albinas Sirvydis

 

                                                                                                            Valerijus Čiučiulka                                                                                                                                                                                                                                                                                            Vytautas Piesliakas