Civilinė byla Nr.e3K-3-333-684/2019

Teisminio proceso Nr. 2-70-3-02818-2018-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.5.10; 3.1.14.2; 3.2.3.6.1.1.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. lapkričio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno, 

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. B. patikslintą ieškinį atsakovams Šiaulių plaukimo centrui „Delfinas“ (iki 2018 m. spalio 1 d. – Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“) ir Šiaulių miesto savivaldybei dėl atšaukimo iš pareigų pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo, kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių juridinio asmens teisinio statuso kvalifikavimą, kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas bei vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovas V. B. prašė panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės mero 2018 m. kovo 27 d. potvarkį (toliau – ir Potvarkis) „Dėl Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ direktoriaus V. B. atšaukimo iš pareigų“ ir pripažinti ieškovo atšaukimą iš darbo neteisėtu; grąžinti jį į Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ (toliau – ir Plaukimo mokykla) direktoriaus pareigas, šią sprendimo dalį vykdyti skubiai; priteisti iš atsakovės Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ ieškovui V. B. vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atšaukimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; priteisti iš atsakovės Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, sukauptas už laikotarpį nuo 2017 m. rugsėjo 13 d. iki 2018 m. kovo 15 d., bei vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 147 straipsnio 2 dalį.

3.       Ieškovas nurodė, jog nuo 1988 m. ėjo Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ direktoriaus pareigas. Atsižvelgdama į 2016 m. spalio 26 d. Savivaldybės centralizuoto vidaus audito skyriaus parengtą Mokyklos veiklos ir vidaus kontrolės vertinimo vidaus audito ataskaitą Nr. 6 bei į Šiaulių miesto savivaldybės mero 2016 m. lapkričio 28 d. potvarkiu Nr. M-93 sudarytos darbo grupės 2017 m. vasario 14 d. išvadą Nr. PV-146, Savivaldybės taryba 2017 m. kovo 2 d. priėmė sprendimą Nr. T-63, kuriuo nusprendė atleisti ieškovą iš mokyklos direktoriaus pareigų už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą pagal tuo metu galiojusio DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą nuo 2017 m. kovo 3 d., nes ieškovas tariamai neužtikrino, kad jo vadovaujamoje įstaigoje būtų laikomasi teisės aktų reikalavimų. Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-5255-841/2017 nuspręsta panaikinti Savivaldybės tarybos 2017 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. T-63, ieškovo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu, skubiai grąžinti ieškovą į mokyklos direktoriaus pareigas, priteisti ieškovui su darbo santykiais susijusias sumas. Šiaulių apygardos teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartimi minėtas 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimas paliktas iš esmės nepakeistas.

4.       2017 m. rugsėjo 7 d. Savivaldybės taryba sprendimu nutarė patvirtinti naujus Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ nuostatus (toliau – Nuostatai), kuriais buvo pakeisti anksčiau galiojusių nuostatų 21 (22) punktai, kuriais vadovaudamasis Savivaldybės meras 2017 m. rugsėjo 13 d. priėmė potvarkį pakartotinai atleisti (atšaukti) ieškovą iš Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ direktoriaus pareigų. Ieškovas pakartotinai iš pareigų buvo atleistas iš esmės nedelsiant po 2017 m. rugpjūčio 23 d. teismo sprendimo priėmimo ir Nuostatų pakeitimo. Nesutikdamas su atleidimu iš darbo, taip pat ir pakeistais Nuostatais, ieškovas vėl kreipėsi į teismą. Šiaulių apylinkės teismas 2018 m. kovo 15 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1106-1004/2018, kuriuo iš esmės vėl nusprendė ieškovo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu, skubiai grąžino ieškovą į mokyklos direktoriaus pareigas, priteisė ieškovui su darbo santykiais susijusias sumas. Po 2018 m. kovo 15 d. sprendimo priėmimo atsakovai vengė vykdyti teismo sprendimo dalį, kuria ieškovas skubiai grąžintas į pareigas, sprendimą tariamai nusprendė vykdyti tik 2018 m. kovo 27 d., tariamai grąžino ieškovą į pareigas, tačiau Savivaldybės meras 2018 m. kovo 27 d. priėmė potvarkį, kuriuo eilinį kartą atšaukė (atleido) ieškovą iš pareigų. Ieškovas mano, kad 2018 m. kovo 27 d. potvarkis, kuriuo jis eilinį (trečią) kartą, net nelaukiant 2018 m. kovo 15 d. sprendimo peržiūrėjimo apeliacine tvarka, atleistas iš mokyklos direktoriaus pareigų, yra neteisėtas ir nepagrįstas.

5.       Ieškovas nurodo, jog civilinėje byloje Nr. e2-5255-841/2017 buvo konstatuota, kad Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ yra švietimo įstaiga, dėl to tik Savivaldybės taryba turi teisę spręsti dėl šios įstaigos vadovo atleidimo, tačiau meras skundžiamu 2018 m. kovo 27 d. potvarkiu atšaukė ieškovą iš Plaukimo mokyklos direktoriaus pareigų. Ieškovo atleidimas iš pareigų visų pirma yra neteisėtas tuo pagrindu, kad sprendimą dėl jo atleidimo iš pareigų priėmė neturintis tokios kompetencijos subjektas, kadangi pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir VSĮ) 16 straipsnio 1 dalį, 3 straipsnio 9 dalį, 16 straipsnio 6 dalį bei 16 straipsnio 2 dalies 21 punktą švietimo įstaigos vadovo skyrimas į pareigas ir atleidimas iš jų yra išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija, kuri negali būti perduota kitiems asmenims. 

6.       Plaukimo mokyklos Nuostatų pakeitimai, kuriais formaliai potvarkyje remiasi atsakovai, neturėjo absoliučiai jokios įtakos faktinei mokyklos veiklai, t. y. patvirtinus naujus Nuostatus mokyklos veikla niekaip nepasikeitė. Mokykla tiek iki Nuostatų pakeitimų, tiek vėliau toliau vykdė ir vykdo tokią pačią veiklą, t. y. vykdo mokymą, daugiausia moko vaikus plaukti, ir taip vykdo neformalųjį švietimą bei formalųjį švietimą papildantį ugdymą. Iki Nuostatų pakeitimo mokykla aiškiai buvo laikoma neformaliojo švietimo įstaiga ne tik Vietos savivaldos įstatymo, bet ir Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo prasme. Be to, Nuostatai pakeisti iš esmės tik po to, kai 2017 m. rugpjūčio 23 d. Šiaulių apylinkės teismas priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-5255-841/2017, kuriuo nusprendė ieškovo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu, ir skubiai grąžino jį į mokyklos direktoriaus pareigas, t. y. atsakovai pakeitė Nuostatus tik formaliai, neva pakeisdami mokyklos veiklos tikslus bei atleidimą sprendžiantį subjektą (merą), siekdami tik atleisti ieškovą iš pareigų. Nors atsakovo Nuostatuose ir nurodyta, kad mokyklos vadovas atleidžiamas mero sprendimu, tačiau tokia nuostata negali būti taikoma, nes prieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 21 punktui.

7.       Ieškovas nurodo, kad jis negali būti atleistas iš pareigų pasinaudojant atšaukimo institutu, kadangi jam DK 104 straipsnio 1 dalyje nustatytas reglamentavimas negali būti taikomas dėl įstaigos specifikos ir specifinio reglamentavimo (žr. Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymą bei VSĮ). Mero Potvarkyje abstrakčiai ir deklaratyviai nurodyta, kad sprendimas atšaukti ieškovą iš pareigų priimtas praradus pasitikėjimą juo, jokių kitų priežasčių ar motyvų, dėl ko buvo priimtas toks sprendimas, Potvarkyje nėra nurodyta, todėl laikytina, kad sprendimas atšaukti ieškovą iš Plaukimo mokyklos direktoriaus pareigų yra visiškai nemotyvuotas. Ieškovas po pirmojo ir po antrojo atleidimo mokyklos vadovo pareigas faktiškai ėjo tik kelias dienas, jis nepadarė jokio darbo pareigų pažeidimo ar kitokio veiksmo, kuris būtų nulėmęs pasitikėjimo juo praradimą. Potvarkyje nenurodyta jokia aplinkybė, kad ieškovas būtų elgęsis netinkamai po 2018 m. kovo 15 d. teismo sprendimo priėmimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

8.       Šiaulių apylinkės teismas 2018 m. spalio 1 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino ieškovo V. B. atšaukimą iš darbo neteisėtu ir panaikino Šiaulių miesto savivaldybės mero    2018 m. kovo 27 d. potvarkį Nr. MP-33 „Dėl Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ direktoriaus V. B. atšaukimo iš pareigų“; negrąžino ieškovo V. B. į Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ direktoriaus pareigas, laikė, kad ieškovo V. B. ir atsakovės Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ 2003 m. gruodžio 31 d. sudaryta darbo sutartis nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; priteisė ieškovui V. B. iš atsakovės Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ 7036,30 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2018 m. kovo 27 d.) iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos; priteisė ieškovui V. B. iš atsakovės Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ po 55,23 Eur vidutinio dienos darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki jo įsiteisėjimo dienos, tačiau ne ilgiau kaip už vienus metus; priteisė ieškovui V. B. iš atsakovės Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ 6925,84 Eur kompensaciją; ieškovo V. B. prašymą dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas nuo 2017 m. rugsėjo 13 d. iki 2018 m. kovo 15 d. priteisimo paliko nenagrinėtą; kitą ieškinio dalį atmetė.

9.       Teismas konstatavo, jog byloje nustatyta, kad Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ vykdo mokymą, moko vaikus plaukti, užsiima neformaliuoju ir formalųjį švietimą papildančiu ugdymu, iš to sprendė, kad Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ laikytina švietimo įstaiga VSĮ 16 straipsnio 2 dalies 21 punkto prasme, todėl padarė išvadą, jog mokyklos vadovo (ieškovo) atleidimo (atšaukimo) iš pareigų klausimą kompetenciją spręsti turi tik Savivaldybės taryba.

10.       Teismas nurodė, jog pakeistuose Plaukimo mokyklos Nuostatuose nurodoma, kad pagrindinė Plaukimo mokyklos paskirtis – rengti sportininkus, vykdyti kitą sporto veiklą, kita Plaukimo mokyklos paskirtis – formalųjį švietimą papildantis sportinis ugdymas (Nuostatų 9 punktas). Formalus Nuostatų pakeitimas neturėjo jokios įtakos faktinei mokyklos veiklai, t. y., patvirtinus naujus Nuostatus, mokyklos veikla niekaip nepasikeitė, tos aplinkybės neginčijo ir atsakovės byloje. Mokykla tiek iki Nuostatų pakeitimų, tiek vėliau toliau vykdė ir vykdo tokią pačią veiklą, t. y. vykdo mokymą, daugiausia moko vaikus plaukti, ir taip vykdo neformalųjį švietimą bei formalųjį švietimą papildantį ugdymą (Švietimo įstatymo 2 straipsnio 12, 19, 28 punktai, 15 straipsnis). Nors Nuostatuose nurodyta, kad neformalusis švietimas yra ne pagrindinė, bet papildoma įstaigos veikla, toks Nuostatų pakeitimas buvo tik formalus, neatitinkantis tikrovės, prieštaraujantis faktinei mokyklos veiklai. Be to, pažymėta ir tai, kad Nuostatai pakeisti iš esmės tik po to, kai 2017 m. rugpjūčio 23 d. Šiaulių apylinkės teismas priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-5255-841/2017, kuriuo nusprendė ieškovo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu, ir skubiai grąžino jį į Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ direktoriaus pareigas. 

11.       Teismas sprendė, jog šiuo atveju civilinėje byloje Nr. e2-5255-841/2017 (Nr. e2A-1033-368/2017) įsiteisėjusia teismo nutartimi pripažinus, kad ieškovo atleidimas galimas tik esant savivaldybės tarybos sprendimui, šioje byloje esant iš esmės analogiškoms aplinkybėms, nesiremti minėtu įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra jokio teisinio pagrindo.

12.       2017 m. liepos 1 d. įsigaliojęs naujasis Darbo kodeksas nediferencijuoja, apie kokio juridinio asmens, privataus ar viešojo, atšaukimą kalbama, todėl teismas vertino, jog DK 104 straipsnio norma taikoma visų tipų juridinių asmenų vadovams. Spręsta, kad atšaukimo iš pareigų institutas ieškovui taikytas pagrįstai, todėl, priešingai nei nurodo ieškovas, jo darbo santykiai su atsakove pasibaigė jo atšaukimu, o ne atleidimu iš pareigų.

13.       Nurodyta, kad atsakovės nepasitikėjimą ieškovu grindė Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2016 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. KS-44, 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. KS-120, Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2017 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. T-63 „Dėl Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ V. B. atleidimo“, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. e1-533-426/2018, tačiau atsakovės faktiškai neįrodinėjo minėtų aplinkybių, neteikė su šiais dokumentais susijusių įrodymų. Teismas nurodė, jog nuo aptariamo sprendimo priėmimo yra praėjęs pakankamas laiko tarpas, todėl neaišku, kaip atsakovė galėjo prarasti pasitikėjimą ieškovu praėjus net dvejiems metams nuo 2016 m. balandžio 27 d. Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimo priėmimo ir tik dabar, pasiremdama juo, atleisti jį iš darbo. Be to, pažymėta, jog tiek iki 2017 m. liepos 1 d. galiojęs Darbo kodeksas, tiek nuo 2017 m. liepos 1 d. galiojantis naujasis Darbo kodeksas nustato imperatyvius ir naikinamuosius terminus, per kuriuos gali būti priimti sprendimai dėl galimo darbo pareigų pažeidimo (Darbo kodekso 241 straipsnis, naujojo Darbo kodekso 58 straipsnio 6 dalis), t. y. drausminės atsakomybės taikymas galimas tik per vieną mėnesį nuo pažeidimo paaiškėjimo dienos ir tik per 6 mėnesius nuo jo padarymo, o šiuo atveju atsakovė priėmė sprendimą dėl aplinkybių, kurios susiklostė prieš daugiau nei 3–5 metus, kas akivaizdžiai prieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams ir paneigia ieškovo teisėtus lūkesčius.

14.       Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendimas šiuo metu nėra įsiteisėjęs, nes ieškovas yra pateikęs apeliacinį skundą, Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2017 m. kovo 2 d. sprendimas panaikintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-5255-841/2017, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. e1-533-426/2018 šiuo metu taip pat nėra įsiteisėjęs, nes jis apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (administracinė byla Nr. eA-4064-442/2018, teismo posėdis dar nepaskirtas), todėl minėti sprendimai negali būti laikomi ieškovo atleidimą pateisinančia priežastimi ir negali būti taikomi norint atšaukti ieškovą iš pareigų. Be to, teismas pripažino, jog mero Potvarkis iš esmės yra abstraktus, deklaratyvus, lakoniškas, nenurodyti atleidimo motyvai. Atsižvelgdamas į tai teismas darė išvadą, kad atsakovės pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) reikalavimus neįrodė ieškovo atleidimo priežasčių buvimo bei jų pagrįstumo.

15.       Nors ieškovas ieškinyje kėlė reikalavimą grąžinti jį į Plaukimo mokyklos direktoriaus pareigas, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas ieškovo teises ginti kitokiu būdu, nes kilusio ginčo aplinkybės leido daryti išvadą, kad, grąžinus ieškovą į pareigas, jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tuo labiau kad negrąžinti į darbą, jei ginčijamas potvarkis bus panaikintas, prašo darbdavys. Teismas nurodė, jog ieškovo pažeistų teisių neteisėtai atleidus iš darbo gynimo būdo (neteisėtų padarinių šalinimo būdo) parinkimas, atsižvelgiant į DK 218 straipsnį, yra teismo diskrecija, kuri įgyvendinama vertinant byloje susiklosčiusią aplinkybių visumą ir atsižvelgiant į siekį veiksmingai apginti darbuotojo teises, todėl teismas konstatavo, jog šiuo procesiniu sprendimu parinktas ieškovo pažeistų teisių gynimo būdas atitinka CPK 417 straipsnyje nustatytą teismo sprendimų rūšį (teismas turi teisę viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. gali patenkinti daugiau reikalavimų, nei buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu) ir tai nereiškia ieškovo padėties bloginimo.

16.       Teismas, nustatęs, jog V. B. vienos dienos vidutinis darbo užmokestis yra 55,23 Eur, pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gruodžio 18 d. įsakymą Nr. A1-629 „Dėl metinių vidutinio mėnesio darbo dienų ir vidutinio mėnesio darbo valandų skaičių 2018 m. patvirtinimo“ konstatavęs, jog 2018 metais metinis vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius, esant penkių dienų darbo savaitei, yra 20,90 darbo dienos, ieškovui už laikotarpį nuo 2018 m. kovo 27 d. iki 2018 m. rugsėjo 27 d. priteisė 6925,84 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, o už laikotarpį nuo 2018 m. rugsėjo 28 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos, t. y. 2018 m. spalio 1 d., – 110,46 Eur, t. y. iš viso ieškovui priteisė 7036,30 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką už laikotarpį nuo jo atleidimo iš einamų pareigų iki teismo sprendimo priėmimo, t. y. nuo 2018 m. kovo 27 d. iki 2018 m. spalio 1 d. Taip pat teismas ieškovui už laikotarpį nuo šio sprendimo priėmimo iki šio teismo sprendimo įsiteisėjimo už kiekvieną dieną priteisė po 55,23 Eur vidutinio darbo užmokesčio, tačiau ne ilgiau kaip už vienus metus, kadangi pagal DK 218 straipsnio 6 dalį ieškovas laikomas atšauktu (atleistu) nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Teismas nurodė, jog užmokestis nurodomas iki mokesčių (bruto), o privalomus sumokėti mokesčius turi apskaičiuoti ir sumokėti atsakovė Plaukimo mokykla.

17.       Teismas, nustatęs, kad ieškovas Plaukimo mokykloje dirbo nuo 2003 m. gruodžio 31 d., vadovaudamasis DK 218 straipsnio 4 dalies nuostata bei atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas mokykloje dirbo apie 15 metų, jam priteisė maksimalią šešių vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių kompensaciją – 6925,84 Eur.

18.       Dėl ieškinio reikalavimo priteisti ieškovui kompensaciją už nepanaudotas atostogas, kurios susikaupė ieškovo priverstinės pravaikštos metu nuo 2017 m. rugsėjo 13 d. iki 2018 m. kovo 15 d., teismas nurodė, jog Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. kovo 15 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-1106-1004/2018 nėra įsiteisėjęs, byloje nustatyta, jog kompensacija už nepanaudotas atostogas, kurios susikaupė ieškovo priverstinės pravaikštos metu nuo 2017 m. rugsėjo 13 d. iki 2018 m. kovo 15 d., nebuvo apskaičiuota ir išmokėta, tačiau laikotarpis nuo 2017 m. rugsėjo 13 d. iki 2018 m. kovo 15 d., už kurį šioje byloje prašoma priteisti kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, yra ginčijamas jau paminėtoje civilinėje byloje Nr. e2-1106-1004/2018, teismui nežinoma, ar sprendimas bus paliktas nepakeistas, dėl to neaišku, ar ieškovui už minėtą laikotarpį priklausys kompensacija už sukauptas ir nepanaudotas kasmetines atostogas. Teismas nurodė, jog DK 127 straipsnio 5 dalis nustato, kad teisė pasinaudoti visomis kasmetinėmis atostogomis ar dalimi jų (arba gauti piniginę kompensaciją už jas šio kodekso nustatytu atveju) prarandama praėjus trejiems metams nuo kalendorinių metų, kuriais buvo įgyta teisė į visos trukmės kasmetines atostogas, pabaigos, išskyrus atvejus, kai darbuotojas faktiškai negalėjo jomis pasinaudoti, ir kadangi minėtas laikotarpis ginčijamas, sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-1106-1004/2018 neįsiteisėjęs, įstatyme nustatytas terminas minėtam reikalavimui pareikšti dar nėra suėjęs, teise kreiptis į teismą su minėtu reikalavimu dar galima pasinaudoti, todėl teismas konstatavo, jog minėtas ieškovo reikalavimas šioje byloje negali būti sprendžiamas, ir jį paliko nenagrinėtą, kad ieškovas ateityje galėtų kreiptis į teismą dėl minėtos sumos priteisimo.

19.       Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo V. B., atsakovų Šiaulių plaukimo centro „Delfinas“ ir Šiaulių miesto savivaldybės apeliacinius skundus, 2019 m. kovo 29 d. nutartimi Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. spalio 1 d. sprendimą iš dalies pakeitė: ieškinį tenkino iš dalies; pripažino ieškovo V. B. atšaukimą iš darbo neteisėtu ir panaikino Šiaulių miesto savivaldybės mero 2018 m. kovo 27 d. potvarkį Nr. MP-33 „Dėl Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ direktoriaus V. B. atšaukimo iš pareigų“; negrąžino ieškovo V. B. į Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ direktoriaus pareigas; laikė, kad ieškovo V. B. ir atsakovės Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ 2003 m. gruodžio 31 d. sudaryta darbo sutartis nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; priteisė ieškovui      V. B. iš atsakovės Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2018 m. kovo 27 d.) iki šio teismo sprendimo priėmimo dienos; priteisė ieškovui V. B. iš atsakovės Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas už laikotarpį nuo 2017 m. rugsėjo 13 d. iki 2018 m. kovo 15 d.; priteisė ieškovui V. B. iš atsakovės Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ po 55,23 Eur vidutinio dienos darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki jo įsiteisėjimo dienos, tačiau ne ilgiau kaip iki    2019 m. kovo 27 d.; priteisė ieškovui V. B. iš atsakovės Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ 6925,84 Eur kompensaciją; kitą Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. spalio 1 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą. 

20.       Kolegija, įvertinus Švietimo įstatymo, Kūno kultūros ir sporto įstatymo nuostatas, sprendė, jog švietimo įstaiga laikoma mokykla arba švietimo pagalbos įstaiga, kurios pagrindinė veikla yra formalusis arba (ir) neformalusis švietimas, o neformaliuoju švietimu laikytinas švietimas pagal įvairias švietimo poreikių tenkinimo, kvalifikacijos tobulinimo, papildomos kompetencijos įgijimo programas, kuriam priskiriamas ir formalųjį švietimą papildantis ugdymas, kurį vykdo muzikos, dailės, kitos menų ir sporto mokyklos. Taigi, neformaliajam švietimui priskiriamas ir formalųjį švietimą papildantis ugdymas, kurį vykdo ir sporto mokyklos, t. y. sportinis ugdymas. 

21.       Daryta išvada, jog Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ vykdo tiek neformalųjį švietimą, tiek formalųjį švietimą papildantį ugdymą, šių programų vykdymas bendrai yra pagrindinis Plaukimo mokyklos veiklos pobūdis (vienkartiniai apsilankymai, abonementai, apsilankymai pagal sudarytas su įstaigomis sutartis, pasak atsakovės, sudaro 22 procentus apsilankymų), taigi spręsta, jog vaikų apsilankymų skaičius vykdant neformaliojo ugdymo programas sudaro apie 3 procentus, o 70 procentų sudaro vaikų apsilankymai pagal formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas, kurias atsakovai įvardija kaip sportinio rengimo grupes. Lietuvos plaukimo federacijos vykdomas projektas irgi buvo susijęs su vaikų mokymu plaukti, kas reiškia, jog vaikų apsilankymų skaičius vykdant neformaliojo ugdymo programas ir formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas sudaro 78 procentus. Taigi, konstatuotina, jog Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ yra švietimo įstaiga, kadangi pagrindinė jos veikla yra neformaliojo ugdymo programų ir formalųjį švietimą papildančio ugdymo programų vykdymas. Tai, jog atsakovės Plaukimo mokyklos veiklą įvardija kaip sportininkų rengimą, nedaro jokios įtakos Plaukimo mokyklos teisiniam statusui.

22.       Tai, kad Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ (nuo 2018 m. spalio 1 d. – Šiaulių plaukimo centras „Delfinas“) yra švietimo įstaiga, kuri veikia pagal Švietimo įstatymą bei jame nustatytus reikalavimus, veiklą organizuoja pagal Aprašą, kuris skirtas valstybės ar savivaldybių biudžetų lėšomis finansuojamoms sporto mokymo įstaigoms ir organizacijoms, įgyvendinančioms neformaliojo sportinio ugdymo, formalųjį švietimą papildančio sportinio ugdymo programas, rodo: pirma, iš mokslo metams sudaromų tarifikacinių lapų – protokolų matyti, jog mokykloje (centre) kiekvienų metų rugsėjo 1 d. mokslo metams yra vykdoma trenerių tarifikacija, kuri yra skirta būtent švietimo įstaigoms, siekiant nustatyti švietimo įstaigose dirbančių darbuotojų darbo krūvį bei atlyginimus; antra, iš šių protokolų matyti, jog mokyklos trenerių, mokančių vaikus plaukti, darbo laikas neviršija 36 valandų per savaitę, treniruotės trukmė – 45 minutės (akademinė valanda), t. y. treneriai dirba sutrumpintu darbo laiku, kas būdinga švietimo įstaigos pedagogams; trečia, Plaukimo mokykloje dirbantys treneriai dirba pagal sudarytas neformalaus ugdymo ir (arba) formalųjį šveitimą papildančio ugdymo programas, kurios yra derinamos su Šiaulių miesto savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto departamentu (Švietimo įstatymo 2 straipsnio 18, 19 dalys); ketvirta, Plaukimo mokykloje dirbantys treneriai ir instruktoriai laikomi pedagoginiais darbuotojais pagal 2003 m. spalio 19 d. švietimo ir mokslo ministro įsakymo Nr. ĮSAK-1407 7.12 ir 7.22 punktus; penkta, mokykloje vaikus mokantiems plaukti darbuotojams keliami reikalavimai turėti licencijas ir įgytas pedagogines žinias (Švietimo įstatymo 48 straipsnio 1 dalis); šešta, mokykloje kiekvienais metais nustatomi mokslo metai, jų pradžia ir pabaiga, nes dažniausiai (apie 78 procentus) joje mokosi plaukti moksleiviai (Švietimo įstatymo 43 straipsnio 3 dalis); septinta, mokyklą lankančių vaikų pasiekimai yra vertinami pagal pirmiau minėtą Aprašą. Atsakovė yra faktiškai finansuojama savivaldybės biudžeto lėšomis kartu su kitomis švietimo įstaigomis, lėšos visoms švietimo įstaigoms, įskaitant ir atsakovę, skirstomos pagal tą patį teisinį reglamentavimą.

23.       Taigi, konstatavusi, jog plaukimo mokykla „Delfinas“ yra švietimo įstaiga ir ginčijamo Potvarkio priėmimo metu (2018 m. kovo 27 d.) buvo švietimo įstaiga, kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovas galėjo būti atšauktas iš pareigų tik Savivaldybės tarybos sprendimu, o ne vienašališku mero Potvarkiu. Dėl to pagrįstai pripažintas ieškovo atšaukimas iš pareigų neteisėtu bei panaikintas 2018 m. kovo 27 d. Potvarkis.

24.       DK VII skyriaus pirmojo skirsnio, reglamentuojančio vadovaujančių darbuotojų darbo santykių ypatumus, 104 straipsnis nustato, jog, be šiame kodekse ar kituose įstatymuose nustatytų darbo sutarties pasibaigimo pagrindų, darbo sutartis su juridinio asmens vadovu pasibaigia atšaukus juridinio asmens vadovą įstatymuose arba steigimo dokumentuose nustatyta tvarka. Minėta teisės norma neišskiria, apie kokio juridinio asmens, privataus ar viešojo, vadovo atšaukimą kalbama, taigi, ši norma taikoma visų tipų juridinių asmenų vadovams. Dėl to, teismo vertinimu, jei atšaukimo iš pareigų institutas būtų įtvirtintas tik privačių juridinių asmenų vadovams, įstatymų leidėjas atšaukimo iš pareigų institutą būtų nustatęs tik privatiems juridiniams asmenims, kas būtų aiškiai įtvirtinta ir minėtoje DK normoje. DK taip pat nenustato prioriteto nei Biudžetinių įstaigų įstatymui, nei Vietos savivaldos įstatymui, todėl spręsta, jog nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi DK 104 straipsnyje įtvirtintu atšaukimo iš pareigų institutu.

25.       Nors Potvarkis buvo motyvuojamas pasitikėjimo praradimu, jame išdėstant aplinkybes, kas lėmė pasitikėjimo ieškovu praradimą, buvo įrodinėjamos aplinkybės, kodėl šis pasitikėjimas prarastas, tačiau nebuvo įrodinėjamas ieškovo atšaukimas iš pareigų esant jo kaltei. Dėl to nagrinėjamam ginčui neturi reikšmės nei 2016 m. spalio 26 d. Savivaldybės centralizuoto vidaus audito skyriaus parengtoje Mokyklos veiklos ir vidaus kontrolės vertinimo vidaus audito ataskaitoje Nr. 6, nei Šiaulių miesto savivaldybės mero 2016 m. lapkričio 28 d. potvarkiu Nr. M-93 sudarytos darbo grupės 2017 m. vasario 14 d. išvadoje Nr. PV-146, nei Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2017 m. rugpjūčio 30 d. sprendime Nr. KS-120 konstatuotos aplinkybės.

26.       DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta diskrecija darbo ginčą nagrinėjančiam organui spręsti, ar, pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, grąžinti darbuotoją į darbą. Kaip viena iš alternatyvių priežasčių, kodėl teismas galėtų negrąžinti darbuotojo į ankstesnes pareigas, yra darbdavio prašymas, kurio jis motyvuoti neprivalo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė negrąžinti ieškovo į buvusias pareigas ir ginti jo teises kitokiu būdu, nes, pirma, ieškovo negrąžinti į pareigas prašė atsakovės ir teismas ignoruoti tokio prašymo negalėjo, antra, ieškovo grąžinimas į darbą yra neįmanomas dėl įsisenėjusio konflikto tarp jo ir atsakovų, šis konfliktas tęsiasi ne vienus metus, trečia, ieškovas teismų sprendimais jau du kartus buvo grąžintas į darbą, tačiau tuoj pat ir vėl atšauktas iš pareigų, o bylinėjimasis teismuose tęsiasi trečius metus.

27.       Byloje esant pakankamai įrodymų, jog ieškovas per priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2017 m. rugsėjo 13 d. iki 2018 m. kovo 15 d. sukaupė atostogų, jam šiuo laikotarpiu turėjo būti priskaičiuota ir išmokėta 921,52 Eur kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas. Kadangi šis reikalavimas buvo keliamas ieškinyje ir atsakovės turėjo galimybę į šį reikalavimą atsikirsti, šia teise pasinaudojo, kolegija, vadovaudamasi protingumo, proceso ekonomiškumo bei koncentracijos principais, atsižvelgdama į tai, jog byloje nagrinėjamas darbo ginčas, naikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria šis ieškinio reikalavimas paliktas nenagrinėtas, ir dėl šio reikalavimo priėmė naują sprendimą – priteisė ieškovui iš atsakovės 921,52 Eur kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovui iš atsakovės Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ jau priteista po 55,23 Eur vidutinio dienos darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki jo įsiteisėjimo dienos, tačiau ne ilgiau kaip už vienus metus, papildomai nuo priteistos 921,52 Eur sumos vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką nepriteistas.

28.       Įvertinus DK 218 straipsnio 4 dalies nuostatas, t. y. kad vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką priteisiamas nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, konstatuota, jog šiuo atveju vienų metų terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo atleidimo iš darbo dienos, t. y. nuo 2018 m. kovo 27 d., tačiau ne ilgiau nei iki 2019 m. kovo 27 d. Dėl to ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis kolegijos buvo patikslinta.

29.       Atsakovė, nesutikdama su teismo sprendimo dalimi dėl kompensacijos už privertinę pravaikštą dydžio, nurodė, kad teismas turėjo mažinti priteistos kompensacijos dydį atsižvelgdamas į tai, jog ji yra biudžetinė įstaiga, išlaikoma iš viešųjų lėšų, užtikrinanti ir kitų darbuotojų garantijas, į neteisėtai atšaukto ieškovo pareigas buvo paskirtas kitas asmuo, jis už tai gavo atlyginimą, ieškovas darbinių funkcijų neatliko. Kolegija vertino, kad atsakovės minimos aplinkybės negali paneigti neteisėtai atleisto darbuotojo teisės į įstatymo garantuojamą kompensaciją už priverstinę pravaikštą, taip pat įstatymas nenustato kompensacijos už priverstinę pravaikštą mažinimo dėl aplinkybių, susijusių su kito asmens įsidarbinimu įstaigoje.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

30.       Kasaciniu skundu atsakovė Šiaulių miesto savivaldybė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 29 d. nutarties dalį, kuria patenkintas ieškinys, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinio reikalavimus atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

30.1. Apeliacinės instancijos teismas, neteisingai aiškindamas ir taikydamas VSĮ, Švietimo įstatymo, Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo nuostatas, nepagrįstai konstatavo, kad Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ yra švietimo įstaiga, o ne sportininkų ugdymo centras, todėl netinkamai vertino, jog sprendimą dėl ieškovo atšaukimo iš pareigų ir atleidimo iš darbo turėjo priimti Šiaulių miesto savivaldybės taryba, o ne meras. Pažymėta, kad Nuostatai yra pirminis dokumentas, kuris apibrėžia įstaigos vykdomos veiklos sritį. 2017 m. balandžio 20 d. Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu, kuriuo pakeistas Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ tipas – sportininkų ugdymo centras, o pagrindinė paskirtis – rengti sportininkus ir vykdyti kitą sporto veiklą, buvo atkurtas iki 2011 m. spalio 27 d. nuostatų buvęs BĮ „Delfinas“ statusas – rengti sportininkus. Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ nuo pat įsisteigimo faktiškai esmingai nekeitė veiklos krypties. Pagrindinė Plaukimo mokyklos veiklos kryptis visada buvo ir yra rengti sportininkus ir sportuotojus, kaip apibrėžta Kūno kultūros ir sporto įstatyme, o tai leidžia teigti, jog Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ yra švietimo teikėja, bet ne švietimo įstaiga. Ir tik kelerius metus, dėl finansavimo ypatumų, Plaukimo mokyklos nuostatuose buvo nuoroda į kitokį – švietimo įstaigos – statusą, kuris, kaip nurodyta pirmiau, neatitiko faktinės situacijos. Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ vadovaujasi Kūno kultūros ir sporto įstatymu, o ne Švietimo įstatymu. Nepagrįstai konstatuota, jog 70 procentų Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ veiklos sudaro apsilankymai pagal formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas. Kūno kultūros ir sporto departamentas nėra patvirtinęs jokių neformaliojo ugdymo programų ir (arba) formalųjį švietimą papildančių programų, kuriose būtų apibrėžtas sportinių veiklų (pradinis rengimas, meistriškumo ugdymas, meistriškumo tobulinimas, didelis meistriškumas) turinys. Dėl to Plaukimo mokykla turi teisę pati nustatyti savo vykdomų veiklų turinį. Teismo formalus požiūris į Plaukimo mokyklos realiai vykdomas veiklas prieštarautų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutarčiai Nr. e3K-3-522-313/2018, kurioje konstatuota, jog svarbu nustatyti, kokią dalį įstaigą lankančių asmenų sudaro asmenys, rengiami varžyboms, kaip dažnai jie naudojasi plaukimo centro patalpomis, įranga, darbuotojų paslaugomis. Nebuvo taikytas ir vertintas 2018 m. rugpjūčio 23 d. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas Nr. A-1427 dėl sportinio ugdymo organizavimo Šiaulių miesto savivaldybės sportininkų ugdymo centruose, kuris taikytinas Šiaulių plaukimo mokyklai „Delfinas“. Plaukimo mokykla teikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė tikslius neformaliojo ugdymo ir sportinio rengimo grupių bei šias grupes lankiusių asmenų skaičius: 2017 metais įvairūs asmenys apsilankė 140 438 kartus, iš jų tik 4748 kartus buvo apsilankyta pagal neformaliojo ugdymo formatą, o apsilankymų pagal formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas apskritai nebuvo. Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ teikė įrodymus, kad sportinio rengimo grupėse besitreniruojantys sportininkai ir sportuotojai įprastai turi iki 6 treniruočių per savaitę, o aukštesnio meistriškumo grupių sportininkai, ypač rengdamiesi varžyboms, lankosi iki 8 kartų per savaitę. Sportinio rengimo grupių treniruočių trukmė yra nuo 1 iki 4 akademinių valandų, tai sudaro 447 valandas baseinų užimtumo per savaitę, o neformaliajam ugdymui yra skiriama tik 12 valandų per savaitę (6 grupės po 2 akademines valandas). Tai reiškia, jog net 37 kartais mažiau asmenys pagal neformaliojo ugdymo programas naudojasi Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ baseinais nei asmenys, treniruojami sportinėse grupėse. Tai, kad Plaukimo mokykla finansuota savivaldybės lėšomis, nepatvirtina jos kaip švietimo įstaigos statuso, nes savivaldybės taryba turi išimtinę teisę spręsti, kiek lėšų skirti konkrečiai įstaigai, tačiau tokių lėšų skyrimas nenulemia įstaigos veiklos rūšies, kadangi iš savivaldybės biudžeto yra finansuojamos ne tik švietimo įstaigos. Šiaulių miesto savivaldybės 2017 metų biudžeto asignavimai savivaldybės savarankiškosioms funkcijoms vykdyti (Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. T-5) yra suskirstyti programomis, o Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ yra priskirta prie 07 Kūno kultūros ir sporto plėtros programos, taip pat kaip ir sporto mokyklos „Dubysa“ bei „Atžalynas“. O neformaliojo ugdymo įstaigos yra priskirtos prie 08 Švietimo prieinamumo ir kokybės užtikrinimo programos. Be to, Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ treneriams ilgesnės kasmetinės atostogos nėra suteikiamos, jie nėra privalomai atestuojami, todėl nėra laikomi pedagoginiais darbuotojais.

30.2.Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, nepagrįstai nesumažino jam priteistų sumų dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, nesilaikė proporcingumo principo, taip pažeisdamas ne tik kitų asmenų, bet ir valstybės interesus. Vien tai, jog ieškovas yra atleistas tris kartus ir visus sprendimus apskundė, o bylinėjimasis tęsiasi trečius metus, savaime lemia, jog vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą dėl trijų atleidimų negali būti adekvatus, paneigia socialinę funkciją kompensuoti patirtus praradimus, neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir juolab proporcingumo principo. Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ yra juridinis asmuo, išlaikomas iš anksto suplanuotomis viešosiomis lėšomis, teisminio nagrinėjimo metu ieškovo kaip įstaigos vadovo funkcijas atlieka kitas teisėtai konkurso būdu išrinktas vadovas, jis gauna už tai atlyginimą, ieškovas bylinėjimosi laikotarpiu susirado kitą darbą ir gauna pajamų. Be to, ieškovui skundžiamų teismų bylose yra priteista 7036,30 Eur ir 55,23 Eur už kiekvieną darbo dieną laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 1 d. iki 2019 m. kovo 27 d. (t. y. dar 8586,51 Eur) bei 5186,09 Eur kitoje byloje (Nr. e2A-142-856/2019) dėl 2017 rugsėjo 13 d. ieškovo atšaukimo.

30.3.Neteisingai apskaičiuota kompensacija pagal DK 218 straipsnio 4 dalį, kurioje įtvirtinta, kad „taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai“, nes teismai turėjo skaičiuoti ją pagal laikotarpį, nuo kada ieškovas pradėjo dirbti, t. y. nuo 2018 m. kovo 16 d., kai buvo grąžintas į darbą vykdant teismo sprendimą, o ne nuo 1988 m. rugsėjo 10 d. Kadangi ieškovo darbo santykiai truko vos kelias dienas, tai jokia kompensacija ieškovui neturėjo būti priteista.

30.4.Teismai netinkamai vertino įrodymus ir priteisė kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas nuo 2017 m. rugsėjo 13 d. iki 2018 m. kovo 15 d., nors ieškovas nagrinėjimu atveju dirbo tik nuo 2018 m. kovo 16 d. ir Potvarkiu buvo atšauktas 2018 m. kovo 27 d., todėl atostogų sukaupti pirmiau nurodytu laikotarpiu niekaip negalėjo. Teismas, spręsdamas dėl aplinkybių, kurios laiko atžvilgiu egzistavo prieš Potvarkį ir turėjo būti nagrinėjamos kitoje byloje, kuri yra tiesiogiai susijusi su minėtu priverstinės pravaikštos laikotarpiu, pažeidžia iš CPK 180 straipsnio kylantį įrodymų sąsajumo reikalavimą. Teismas taip pat nenurodė teisinio pagrindo, kuriuo priėmė sprendimą tenkinti ieškovo prašymą dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas.

30.5.Teismai, nagrinėdami bylas, pažeidė proceso teisės normas, kurios užkerta kelią paraleliniams procesams tarp tų pačių šalių tuo pačiu klausimu, tokiu būdu siekiant išvengti priešingų sprendimų tuo pačiu klausimu priėmimo (CPK 136 straipsnio 4 dalis, 163 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Byloje Nr. e2A-142-856/2019 tos pačios kaip ir nagrinėjamoje byloje sudėties teismas rėmėsi absoliučiai tokiais pačiais teisiniais argumentais, kaip ir skundžiamoje nutartyje, nuspręsdamas, kad ieškovo atšaukimas iš pareigų buvo neteisėtas, tačiau priėmė kitokį sprendimą dėl tos dalies, kuria ieškovas prašė jį grąžinti į darbą. Akivaizdu, kad tokia padėtis nebūtų susiklosčiusi, jeigu teismas būtų arba tenkinęs atsakovo prašymą stabdyti šios antrosios bylos nagrinėjimą, iki bus išnagrinėta pirmoji byla, arba būtų sujungęs abi bylas į vieną.

31. Ieškovas V. B. atsiliepimu į atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės kasacinį skundą prašo jį atmesti ir Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 29 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

31.1. Vietos savivaldos įstatymo sąvoka „švietimo įstaiga“ turėtų būti aiškinama ne taip, kaip ji nurodoma Švietimo įstatyme, o taip, kaip ji aptariama pačiame Vietos savivaldos įstatyme. Jeigu įstatymų leidėjas būtų norėjęs, kad Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 21 punkte nurodytas trumpinys („švietimo įstaigos“) būtų aiškinamas sistemiškai su Švietimo įstatymo nuostatomis, tokiu atveju įstatyme nebūtų nurodyta, kad būtent „mokymo ir auklėjimo įstaigos“ suprantamos kaip „švietimo įstaigos“. Vietos savivaldos įstatyme nurodyta sąvoka „švietimo įstaiga“ suprantama plačiau negu Švietimo įstatyme ir ji apima visas savivaldybės mokymo ir auklėjimo įstaigas. Taigi savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtini visų savivaldybės įstaigų, kurios vykdo mokymo ar auklėjimo veiklą, neatsižvelgiant į tai, ar tai yra jų pagrindinė ar papildoma veikla, vadovų atleidimo iš pareigų klausimai. Plaukimo mokykla laikytina tiek mokymo ir auklėjimo įstaiga Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 21 punkto prasme, tiek švietimo įstaiga Švietimo įstatymo prasme, nes neformaliajam švietimui priskiriamas ir formalųjį švietimą papildantis ugdymas, kurį vykdo ir sporto mokyklos. Šiaulių apygardos teismas įsiteisėjusioje 2017 m. gruodžio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1033-368/2017 konstatavo, kad iki Plaukimo mokyklos nuostatų pakeitimo 2017 m. gegužės 25 d. Savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-206. įstaiga aiškiai buvo laikoma švietimo įstaiga. Nurodoma, kad iki pakeitimo Plaukimo mokyklos Nuostatuose taip pat buvo nurodyta, kad jos pagrindinė veiklos sritis yra kūno kultūra ir sportas. Byloje nėra pateikta visiškai jokių įrodymų ar paaiškinimų, kad Nuostatų pakeitimas turėjo kokios nors įtakos faktinei mokyklos veiklai, kad mokyklos veikla būtų kaip nors pasikeitusi, kad ji būtų pakeitusi ar pertvarkiusi darbo organizavimą. Atsakovai nėra nuoseklūs, t. y jie dar pirmoje civilinėje byloje tarp šalių (Nr. e2-5255-841/2017) visiškai pripažino ir neginčijo, kad Plaukimo mokykla yra laikoma švietimo įstaiga, atitinkamai antroje civilinėje byloje tarp šalių (Nr. e2-1106-1004/2018) atsakovai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose teigė, kad mokykla persitvarko, orientuojasi į sportininkų rengimą, o ne švietimo teikimą. Tuo tarpu kasaciniame teisme (civilinė byla Nr. e3K-3-522-313/2018) ir šioje byloje jau aiškinama dar kitaip, t. y. teigiama, kad atsakovės pagrindinė veikla visada buvo sportininkų rengimas, o Nuostatai keisti tik formaliai. Paskutinį kartą Nuostatai prieš ieškovo antrąjį atleidimą iš darbo     2017 m. rugsėjo 13 d. mero Potvarkiu buvo keisti 2017 m. rugsėjo 7 d., o ne 2017 m. gegužės 25 d., kaip nurodo atsakovė, t. y. prieš pat ieškovo atšaukimą, kada ir buvo nustatyta aptarta supaprastinta ieškovo atšaukimo iš pareigų procedūra Nuostatuose. 2018 m. rugpjūčio 23 d. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas Nr. A-1427 priimtas po ieškovo atleidimo, todėl juo neturi būti vadovaujamasi. Plaukimo mokykla iš esmės vykdo tiek neformaliojo ugdymo programas, tiek formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas (sudaro 73 proc. visų veiklų). Byloje esanti medžiaga aiškiai parodo, kad joje mokoma plaukimo ir dailiojo plaukimo, kurį akcentuoja atsakovai, pačios savivaldybės yra laikomi formalųjį švietimą papildančiu ugdymu, dėl to atitinkamai Plaukimo mokyklai yra taikomas finansavimas, kuris yra analogiškas kaip ir kitų švietimo įstaigų. Priešingai negu nurodo atsakovė, darbuotojams, mokantiems vaikus plaukti, visuomet buvo suteikiamos ilgesnės atostogos, jų darbo laikas iš esmės neviršija 36 valandų per savaitę, kas būdinga būtent pedagoginėms pareigybėms.

31.2.Nei DK 218 straipsnio 2 dalis, nei 4 dalis, nei 219 straipsnis ar kitos teisės normos neįtvirtina pagrindų, kuriais remiantis būtų galima mažinti kompensaciją už priverstinę pravaikštą. Galiojant naujajam Darbo kodeksui nėra išaiškinimų, kad kompensacijos mažinimas galimas atsižvelgiant į darbą pas kitą darbdavį ar bet kokias kitas aplinkybes, kurias kasaciniame skunde nurodo atsakovė. DK 218 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatyta, jog kompensacija už priverstinę pravaikštą yra ribojama ir priteisiama ne ilgiau kaip už vienus metus. Ši nuostata atskleidžia, jog pats įstatymas mažina (riboja) maksimaliai priteistinos kompensacijos dydžius, nepaisant to, kiek trunka darbo ginčas, o šis gali trukti ir kelerius metus. Tokį aiškinimą patvirtina ir DK 219 straipsnis, kuris nustato, jog priimdamas sprendimus dėl kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo darbo ginčą nagrinėjantis organas priteisia šias sumas visas, atsižvelgdamas į DK nustatytus apribojimus. Kadangi ieškovas jau tris kartus buvo atleistas, tai aiškiai parodo, kad patys atsakovai, net nelaukdami galutinio bylos rezultato, sistemingai priima sprendimus dėl ieškovo atleidimų, visais būdais siekia juo atsikratyti, todėl ne ieškovo, o būtent paties atsakovo netinkami, nesąžiningi ir neteisėti veiksmai skatina šalių bylinėjimąsi. Tai, kad ieškovas nesutiko su akivaizdžiai neteisėtais atsakovų sprendimais, negali būti laikoma nesąžiningu ieškovo elgesiu. Visi ieškovo atleidimai buvo savarankiški, skirtingi, todėl ankstesnėse bylose priteistos kompensacijos jam negalėtų daryti įtakos šioje byloje ieškovui priteistinos kompensacijos dydžiui. Atsakovas nepateikė byloje jokių įrodymų, kad ieškovui priteista suma yra neadekvati, atsižvelgiant į įstaigos finansinę ar ekonominę padėtį. Antrasis ieškovo atleidimas, įvykęs 2017 m. rugsėjo 13 d. potvarkiu, teismų buvo pripažintas neteisėtu, tad darbo santykiai tarp ieškovo ir atsakovo tęsiasi ne nuo 2018 m. kovo 16 d., o nuo 1988 metų, kai ieškovas buvo priimtas į darbą mokykloje, t. y. būtent ankstesnėse šalių bylose teismai ir pripažino, kad ieškovas buvo neteisėtai atleistas, ir jis buvo grąžintas į darbą. Nepagrįstai argumentuojama, kad ieškovui priteista dviguba kompensacija, nes šioje byloje jam priteistos sumos yra už laikotarpį nuo ieškovo atleidimo iš darbo 2018 m. kovo 27 d. iki įstatyme nurodyto maksimalaus termino, t. y. 2019 m. kovo 27 d., o kitoje byloje (Nr. e2A-142-856/2019) ieškovui kompensacija priteista už laikotarpį nuo jo neteisėto atleidimo iš darbo 2017 m. rugsėjo 13 d. iki 2018 m. kovo 15 d. teismo sprendimo priėmimo, t. y. daugiau sumų į ateitį nepriteista. 

31.3. Abu šalių ginčai vyko tarp tų pačių šalių, bet ne tuo pačiu klausimu, ne dėl to paties dalyko ir neanalogišku pagrindu. Šios abi bylos yra savarankiškos, sprendžiami skirtingi įvykę atleidimai, abi bylos apima skirtingus ginčo laikotarpius, todėl atsakovė nepagrįstai teigia, kad ieškovui nepriklausė kompensacija dėl darbo sutarties nutraukimo teismo sprendimu, kaip tai nustatyta DK 218 straipsnio 4 dalyje. Kadangi dviem teisminiais procesais ieškovas buvo skubiai grąžintas į darbą, tai darbo santykiai nebuvo nutrūkę, tęsėsi nuo ieškovo įdarbinimo iki pat 2018 m. kovo 27 d. Net iš bylos duomenų matyti (iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teismui pateikto išrašo), kad ieškovo socialinis draudimas tęsėsi iki pat 2018 m. kovo 27 d.

31.4.Pirmojo atleidimo atveju kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas buvo išmokėta už ieškovo kasmetines atostogas, kurių susikaupė ieškovo priverstinės pravaikštos metu nuo 2017 m. kovo 3 d. iki 2017 m. rugpjūčio 23 d. Atleidžiant ieškovą trečią kartą nebuvo apskaičiuota ir išmokėta kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas už laikotarpį nuo 2017 m. rugsėjo 13 d. iki 2018 m. kovo 15 d. Ieškovui kompensacija buvo skaičiuota ir išmokėta tik už laikotarpį nuo 2018 m. kovo 16 d. iki 2018 m. kovo 27 d. pagal DK 127 straipsnio 4 dalies 7 punktą, į darbo metams, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, tenkančių darbo dienų skaičių buvo įskaitomas priverstinės pravaikštos laikas. Atsakovė, atleisdama ieškovą 2018 m. kovo 27 d., privalėjo suprasti, kad laikotarpis nuo 2017 m. rugsėjo 13 d. iki 2018 m. kovo 15 d. yra priverstinė pravaikšta, kas konstatuota ir teismo sprendimu, todėl savaime turėjo tinkamai pritaikyti įstatymą ir įtraukti šį priverstinės pravaikštos laikotarpį apskaičiuodama ieškovo atostogų dienas, jam priklausančią kompensaciją už atostogas.

31.5.Atsakovai kitoje byloje (Nr. e2A-142-856/2019) neteikė prašymo negrąžinti ieškovo į darbą DK 218 straipsnio 4 dalies pagrindu, neįrodinėjo jo negrąžinimo į darbą būtinumo, o šioje byloje jie teikė aiškius prašymus parengiamojoje bylos stadijoje bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme dėl ieškovo negrąžinimo į darbą DK 218 straipsnio 4 dalies pagrindu. Dėl to šioje byloje buvo pagrįstai priimtas kitokio pobūdžio sprendimas dėl ieškovo grąžinimo į pareigas, negu nuspręsta kitoje byloje. Nors atsakovė nurodo, kad teismas turėjo sujungti bylas, vis dėlto ši ir civilinė byla Nr. e2A-142-856/2019 tuo pačiu metu buvo skirtingose proceso stadijose, tad abejotina, ar buvo įmanoma tiek objektyviai, tiek teisiškai teisingai sujungti abi bylas. Nei šioje, nei kitoje byloje nebuvo pareikšti prašymai sujungti abi bylas, o vadovaujantis CPK 136 straipsnio 4 dalimi, negalima daryti išvados, kad teismas visais atvejais privalo taikyti bylų sujungimo institutą, kadangi CPK 136 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas gali sujungti bylas.

 Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl atsakovės Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ (nuo 2018 m. spalio 1 d. – Šiaulių plaukimo centrui „Delfinas“) teisinio statuso ir subjekto, turinčio kompetenciją atleisti šios įstaigos vadovą iš pareigų

32.                      Biudžetinių įstaigų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. birželio 1 d.) 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad iš savivaldybės biudžeto išlaikomos biudžetinės įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendina savivaldybės taryba. Savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija priima į pareigas ir iš jų atleidžia biudžetinės įstaigos vadovą (4 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

33.                      Vietos savivaldos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d.) 3 straipsnio 9 dalyje nustatyta, jog išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija – Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų nustatyta kompetencija, kurios negali perimti, kištis į ją, įgyvendinti jokia kita savivaldybės institucija. Savivaldybės taryba negali atsisakyti savo išimtinės kompetencijos ar perduoti jos kitoms savivaldybės institucijoms. VSĮ 16 straipsnio 2 dalyje išdėstytos išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtos funkcijos, kurių viena nustatyta 21 punkte – savivaldybės mokymo ir auklėjimo (toliau – švietimo) įstaigų vadovų skyrimas į pareigas ir atleidimas iš jų teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal VSĮ 20 straipsnio 2 dalies 16 punktą, kitų biudžetinių įstaigų, išskyrus švietimo įstaigas ir seniūnijas – biudžetines įstaigas, vadovus priima į pareigas ir atleidžia iš jų savivaldybės meras.

34.                      Remiantis pirmiau nurodytomis teisės normomis, darytina išvada, kad yra aiškiai atribota savivaldybės tarybos ir mero kompetencija priimti sprendimus dėl tam tikrų savivaldybės biudžetinių įstaigų vadovų atleidimo iš pareigų. Biudžetinių įstaigų, išskyrus švietimo įstaigas ir seniūnijas, vadovus atleidžia iš pareigų savivaldybės meras, o švietimo įstaigų vadovų atleidimas iš pareigų priskirtas išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai. Nagrinėjamoje byloje, vertinant ieškovo atleidimo iš darbo teisėtumą, teismai pagrįstai aiškinosi tai, kieno – savivaldybės tarybos ar mero – kompetencijai yra priskirtinas sprendimas dėl ieškovo atleidimo. Siekiant nustatyti subjektą, turintį kompetenciją atleisti ieškovą iš darbo, turi būti nustatytas Plaukimo mokyklos teisinis statusas, ar ji pripažintina švietimo įstaiga, ar yra sportininkų ugdymo centras.     

35.                      Švietimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2018 m. vasario 1 d. iki 2018 m. liepos 5 d.) 2 straipsnio 28 dalyje nustatyta, kad švietimo įstaiga – mokykla arba švietimo pagalbos įstaiga. Šio straipsnio 12 dalyje mokykla apibrėžta kaip juridinis asmuo, valstybės narės juridinio asmens ar kitos organizacijos padalinys, įsteigtas Lietuvos Respublikoje teisės aktų nustatyta tvarka, kurio pagrindinė veikla yra formalusis arba (ir) neformalusis švietimas. Neformalusis švietimas yra apibrėžtas kaip švietimas pagal įvairias švietimo poreikių tenkinimo, kvalifikacijos tobulinimo, papildomos kompetencijos įgijimo programas, išskyrus formaliojo švietimo programas (Švietimo įstatymo 2 straipsnio 19 dalis). Švietimo įstatymo 6 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad neformalusis švietimas apima ikimokyklinį, priešmokyklinį, kitą neformalųjį vaikų (taip pat formalųjį švietimą papildantį ugdymą) ir suaugusiųjų švietimą. Švietimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog neformaliojo vaikų švietimo paskirtis – tenkinti mokinių pažinimo, ugdymosi ir saviraiškos poreikius, padėti jiems tapti aktyviais visuomenės nariais; formalųjį švietimą papildančio ugdymo paskirtis – pagal ilgalaikes programas sistemiškai plėsti tam tikros srities žinias, stiprinti gebėjimus ir įgūdžius ir suteikti asmeniui papildomas dalykines kompetencijas. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog neformaliajam vaikų švietimui priskiriamas taip pat ir formalųjį švietimą papildantis ugdymas, kurį vykdo muzikos, dailės, kitos menų ir sporto mokyklos, t. y. ir sportinis ugdymas.

36.                      Pažymėtina, kad neformalųjį vaikų bei suaugusiųjų švietimą gali vykdyti ne tik švietimo įstaigos, bet ir sportininkų ugdymo centrai. Remiantis Kūno kultūros ir sporto įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) 2 straipsnio 21 dalyje pateiktu išaiškinimu, sportininkų ugdymo centras apibrėžiamas kaip sporto mokymo įstaiga, sporto centras, specializuota vienos ar kelių sporto šakų įstaiga, kuri gali vykdyti neformalųjį vaikų bei suaugusiųjų švietimą, rengia tam tikros kvalifikacijos sportininkus ir sportuotojus, taip pat atlieka kitas steigėjų jiems priskirtas funkcijas.

37.                      Kasaciniame skunde argumentuojama, kad apeliacinės instancijos teismas, netinkamai taikydamas nutarties 32–36 punktuose nurodytą teisinį reglamentavimą, aiškino pagrindinę įstaigos veiklos sritį, todėl nepagrįstai sprendė, jog Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ yra švietimo įstaiga, o ne sportininkų ugdymo centras ir jos vadovą iš darbo atleisti galėjo savivaldybės taryba, bet ne meras. Nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino atsakovės nurodytų teisingam sprendimui priimti reikšmės turinčių aplinkybių, kurios patvirtina, jog Plaukimo mokykla užsiima sportininkų rengimu, o ne formaliuoju ugdymu: Plaukimo mokyklos rašytinių paaiškinimų dėl grupių skaičiaus, sportininkų treniruočių intensyvumo, trenerių kasmetinių atostogų trukmės. Taigi atsakovė iš esmės nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų atliktu įrodymų vertinimu ir jų pagrindu padaryta išvada dėl Plaukimo mokyklos realiai vykdomos veiklos. 

38.                      Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Jeigu kasaciniame skunde nurodomi argumentai dėl įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo, kasacinis teismas patikrina, ar bylą nagrinėję teismai, nustatydami byloje reikšmingus faktus, tinkamai taikė proceso teisės normas, ar dėl tam tikrų proceso pažeidimų galėjo būti priimtas neteisėtas ar nepagrįstas sprendimas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

39.                      Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai) aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 23 punktą). Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės nepripažįstamos įrodytomis, neteikia pagrindo daryti išvados, jog padarytas įrodymų vertinimo pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-687/2016, 29 punktas; 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019, 40 punktas).

40.                      Apeliacinės instancijos teismas vertino atsakovės Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ rašytinius paaiškinimus, protokolus, mokyklos direktoriaus veiklos ataskaitas, mokyklos treniruočių tvarkaraščius, neformaliojo ugdymo programos sąrašus, su įstaigomis ir institucijomis pasirašytas sutartis, trenerių tarifikacinius lapus, trenerių laikymą pedagoginiais darbuotojais, jiems keliamus reikalavimus, mokslo metų nustatymą, finansavimą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais ir, remdamasis šių įrodymų visetu, sprendė, kad Plaukimo mokykla vykdo ne tik atsakovės išskirtas ir nurodytas neformaliojo švietimo, bet ir formalųjį švietimą papildančio ugdymo programas, kurios ir sudaro didžiąją dalį Plaukimo mokyklos veiklos. Dėl to buvo konstatuota, kad atsakovė Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ yra laikytina ne sportininkų ugdymo centru, bet švietimo įstaiga. 

41.                      Atsakovė kasaciniame skunde nurodo, kad 2017 m. balandžio 20 d. pakeisti įstaigos Nuostatai (vėliau keisti 2017 m. gegužės 25 d. ir 2017 m. rugsėjo 7 d.) yra pirminis dokumentas, kuris apibrėžia įstaigos vykdomos veiklos sritį ir kuriuo privalo vadovautis teismas, o šiuose Nuostatuose nurodyta, kad Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ yra sportininkų ugdymo centras, kurio pagrindinė paskirtis yra rengti sportininkus ir vykdyti kitą sporto veiklą.  Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartyje Nr. e3K-3-522-313/2018 vertinant ieškovo 2017 m. rugsėjo 13 d. atleidimą pasisakyta, jog, nesant faktinio Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ veiklos pobūdžio pasikeitimo, galinčio būti šios įstaigos kaip švietimo įstaigos teisinio statuso praradimo pagrindu, toks formalus įstaigos Nuostatų pakeitimas pats savaime negali turėti lemiamos reikšmės sprendžiant dėl ieškovo atleidimo teisėtumo. Kadangi nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė Plaukimo mokyklos veiklos pobūdžio pasikeitimo pakeitus jos Nuostatus, tai šie Nuostatai patys savaime negalėjo būti vertinami kaip įrodymas, patvirtinantis atsakovės, kaip sportininkų ugdymo centro, statusą.

42.                      Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose nustatytų aplinkybių pagrindu padarytas išvadas, konstatuoja, kad teismai, nagrinėdami šalių ginčą, tinkamai nustatė faktinį Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ teisinį statusą ir pagrįstai konstatavo, jog Plaukimo mokyklos veiklos pobūdis nepasikeitė pakeitus jos Nuostatus. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, jo padarytos teisinę reikšmę teisingam bylos išsprendimui turinčios išvados atitinka faktinius bylos duomenis ir nustatytas bylos aplinkybes, o kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo jų pripažinti nepagrįstomis.

43.                      Konstatavus, kad Šiaulių plaukimo mokykla „Delfinas“ yra švietimo įstaiga, atsižvelgiant į nutarties 32–33 punktuose nurodytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad ieškovas galėjo būti atšauktas iš pareigų tik Šiaulių miesto savivaldybės tarybos sprendimu, bet ne vienašališku Šiaulių miesto savivaldybės mero potvarkiu. Dėl to pagrįstai bylą nagrinėję teismai sprendė, jog atšaukimo iš pareigų neteisėtumą lemia tai, kad darbo sutartį su ieškovu nutraukė netinkamas subjektas, ir pripažino ieškovo atšaukimą iš pareigų neteisėtu bei panaikino 2018 m. kovo 27 d. Potvarkį.

Dėl DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytų darbuotojui priteistinų sumų

44.                      DK (galiojusio nuo 2017 m. liepos 1 d.) 218 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai.

45.                      Kasaciniame skunde argumentuojama, kad teismai turėjo sumažinti ieškovui priteistiną išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, nes priteista suma neatitinka proporcingumo principo, paneigia socialinę funkciją kompensuoti patirtus praradimus, neatitinka sąžiningumo, teisingumo principų, pažeidžia ne tik kitų asmenų, bet ir valstybės interesus.

46.                      Pažymėtina, kad darbdaviui, neteisėtai atleidusiam darbuotoją iš darbo, yra taikytini įstatyme nustatyti neigiamo pobūdžio turtiniai padariniai, inter alia (be kita ko), DK įtvirtintas reikalavimas darbdaviui išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus. Sutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad DK 218 straipsnio nuostata dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo turi būti taikoma atsižvelgiant į jos paskirtį ir siekiamus tikslus, taip pat neatskiriamai nuo darbo teisės principų. 

47.                      Teisėjų kolegija nurodo, kad teismų praktikoje buvo pateikti iki 2016 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymu patvirtinto naujojo Darbo kodekso galiojusios teisės normos dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio mažinimo galimybės išaiškinimai. Kasacinio teismo praktikoje buvo išaiškinta, kad, spręsdamas dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio, teismas turi įvertinti, ar konkretus priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus DK nustatytam kompensavimo tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai, nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis. Nustatęs, kad prašomos priteisti kompensacijos dydis prieštarauja teisingumo principui, yra iš esmės neproporcingas ar sukelia sunkių neigiamų padarinių, teismas kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydį gali mažinti. Sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgtina į tokias reikšmingas aplinkybes: darbdavio turtinę padėtį ir galimybę sumokėti tam tikro dydžio kompensaciją, darbdavio, kaip juridinio asmens, specifinį teisinį statusą, funkcijas ir darbuotojo pareigų ypatumus, į šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmę, darbuotojo nepertraukiamo darbo stažą, šalių tarpusavio santykių pobūdį, taip pat aplinkybes, susijusias su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir ją lėmusiomis priežastimis. Šis teismų praktikoje suformuluotas aplinkybių, reikšmingų kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio vertinimui, sąrašas nėra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017, 50–51 punktai; 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018, 61 punktas).

48.                      Naujajame DK, galiojančiame nuo 2017 m. liepos 1 d., reglamentuota, kad jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą (DK 218 straipsnio 4 dalis). 

49.                      Šioje teisės normoje, skirtingai nei iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 300 straipsnio 4 dalyje, yra apibrėžtas maksimalus terminas, už kurį darbuotojo negalint grąžinti į pirmesnį darbą gali būti jam priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, t. y. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus.

50.                      Teisėjų kolegija nurodo, kad nors nutarties 47 punkte pateikti išaiškinimai, taikant iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK normas, tačiau aktualios redakcijos 2016 m. DK 218 straipsnio 4 dalies nuostata, įtvirtinanti maksimalų priteistiną vidutinio darbo užmokesčio terminą, negali būti aiškinama kaip panaikinanti teisę, sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio, įvertinti jo atitiktį šios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgiant į nustatytas reikšmingas aplinkybes. Dėl to darytina išvada, kad nutarties 47 punkte nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) gali būti taikomi nagrinėjamoje byloje.

51.                      Bylą nagrinėję teismai įvertino tai, kad ieškovas Plaukimo mokykloje dirbo daugiau kaip 15 metų, atsakovė yra biudžetinė įstaiga, išlaikoma iš viešųjų lėšų, ieškovas du kartus jau buvo atleistas iš darbo ir toks atleidimas teismų sprendimais pripažintas neteisėtu bei ieškovas grąžintas į darbą. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, dėl neteisėto atleidimo darbdaviui kilusios teisinės pasekmės negali būti vertinamos ieškovo, kuris kreipėsi į teismą ir gynė savo pažeistas teises, nenaudai. Taigi, teisėjų kolegija, vertindama kasacinio skundo argumentus dėl priteistinos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką mažinimo, sprendžia, kad jie nesudaro pagrindo mažinti ieškovui priteistinos kompensacijos dydį. 

52.                      Kvestionuodama šioje byloje ieškovui priteistą vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydį atsakovė kasaciniame skunde nepagrįstai remiasi duomenimis apie kitoje civilinėje byloje, teismui išsprendus kitą šalių ginčą ir taikius DK 218 straipsnio 2 dalį, už kitą laikotarpį ieškovui priteistų vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką dydį, nepagrįstai interpretuoja, kad ieškovui yra priteistos dvigubos vidutinio darbo užmokesčio sumos.

53.                      Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai, netinkamai nustatę ieškovo dirbtą laikotarpį, netiksliai apskaičiavo kompensaciją, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai. Atsakovė nurodo, kad teismai turėjo kompensaciją skaičiuoti pagal laikotarpį, nuo kada ieškovas pradėjo dirbti, t. y. nuo 2018 m. kovo 16 d., kai buvo grąžintas į darbą vykdant teismo sprendimą, o ne nuo ieškovo įsidarbinimo prieš daugiau nei 15 metų, tokiu atveju jam jokia kompensacija neturėjo būti priteista.

54.                      Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartyje Nr. e3K-3-327-701/2019 pritarta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniams sprendimams, kuriais ieškovo 2017 m. rugsėjo 13 d. mero potvarkiu atšaukimas iš darbo pripažintas neteisėtu ir ieškovas grąžintas į darbą. Taigi jeigu konstatuojama, kad darbuotojas neteisėtai buvo atleistas iš darbo ir teismo sprendimais yra grąžinamas į jį, tai laikytina, jog tokiu atveju nebuvo nutrūkę darbdavio ir darbuotojo darbo santykiai. Dėl to bylą nagrinėję teismai pagrįstai konstatavo, kad ieškovas Plaukimo mokykloje dirbo daugiau nei 15 metų, todėl jam turėjo būti priteista maksimali šešių vidutinių mėnesių darbo užmokesčių kompensacija (DK 218 straipsnio 4 dalis). Remiantis tais pačiais argumentais atmestini ir kasacinio skundo argumentai dėl netinkamai apskaičiuotos kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas.

Dėl privalomo bylos sustabdymo ir bylų sujungimo pagrindų aiškinimo

55.                      Kasaciniame skunde argumentuojama, kad bylą nagrinėjęs teismas turėjo sustabdyti šią civilinę bylą, iki bus išnagrinėta byla Nr. e2A-142-856/2019, arba sujungti šias nagrinėjamas bylas tam, kad būtų išvengta priešingų procesinių sprendimų tuo pačiu klausimu priėmimo, nes pirmiau nurodytoje byloje teismas grąžino ieškovą į darbą, o nagrinėjamoje byloje buvo nuspręsta ieškovo negrąžinti ir priteisti jam priklausančias kompensacijas.

56.                      Teisėjų kolegija akcentuoja tai, kad CPK 136 straipsnio 4 dalyje nustatyta teismo teisė, bet ne pareiga sujungti bylas į vieną bylą, jeigu teismo žinioje yra kelios vienarūšės bylos, kuriose dalyvauja tos pačios šalys, ir jeigu taip sujungus bus greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčai, taip pat tais atvejais, kai jose nagrinėjami reikalavimai tarpusavyje susiję ir dėl to bylų negalima išnagrinėti skyrium. Tuo tarpu pagal CPK 163 straipsnio 3 punktą teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka.

57.                      Teismas privalo ex officio (pagal pareigas) patikrinti gautus duomenis apie CPK 163 straipsnyje nustatytų privalomojo bylos sustabdymo pagrindų buvimą ir nustatyti jų pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2008). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką CPK 163 straipsnio 3 punkte įtvirtintas privalomojo civilinės bylos sustabdymo pagrindas taikomas tada, kai tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje neišnagrinėtoje byloje (kitose neišnagrinėtose bylose) yra tiesioginis prejudicinis ryšys, t. y. kai kitoje byloje nustatyti faktai turės teisinės reikšmės priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-248/2002; 2016 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-568-611/2016 53 punktą ir kt.). Jeigu teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito tiesioginio teisinio ryšio, teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir savo kompetencijos perkelti kitam teismui ar kitai institucijai. Tai, galima ar ne išnagrinėti civilinę bylą, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje nagrinėjamoje byloje, kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2011; 2017 m. gruodžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-455-611/2017 21 punktą; kt.).

58.                      Vis dėlto teismas neturi taikyti bylos sustabdymo pagrindų formaliai. Jei panašaus pobūdžio priešiniai reikalavimai nagrinėjami atskirose bylose, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, siekdamas greičiau išnagrinėti abi bylas, gali vienos iš jų nestabdyti, bet jas sujungti, taip realiai įgyvendinti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus (CPK 7 straipsnis), nes atskiras bylų nagrinėjimas gali užvilkinti ginčo išsprendimą ir taip būtų neužtikrintas vieno iš civilinio proceso tikslų – kuo greičiau atkurti tarp šalių teisinę taiką – įgyvendinimas (CPK 2 straipsnis). Pažymėtina, kad bylų sujungimas ir išskyrimas – tai civilinę bylą nagrinėjančio teismo teisė. Dėl to teismas, atsižvelgdamas į egzistuojančias bylų (bylos) aplinkybes, gali pasirinkti, jo nuomone, racionaliausią ir tikslingiausią variantą, t. y. teismas atsižvelgia į kilusio ginčo pobūdį, įrodinėjimo dalyką, byloje dalyvaujančius asmenis, galimybę greičiau ir operatyviau išnagrinėti civilinę bylą (bylas), nes ne visada bylų sujungimas padeda pasiekti nurodytus tikslus. Dėl to ir šioje byloje, atsižvelgiant į bylų aplinkybes, svarbu išsiaiškinti teismų atliktų procesinių veiksmų pobūdį bei tikslus.

59.                      Nagrinėjamoje byloje ieškovas ginčijo Šiaulių miesto savivaldybės mero 2018 m. kovo 27 d. potvarkį dėl ieškovo atšaukimo iš pareigų, ieškinį pateikė 2018 m. balandžio 27 d., tuo tarpu kitoje civilinėje byloje Nr. e2A-142-856/2019 ieškovas ginčijo Šiaulių miesto savivaldybės mero 2017 m. rugsėjo 13 d. potvarkį dėl jo atšaukimo iš pareigų ir ieškinį pateikė 2017 m. spalio 16 d. Taigi šiose skirtingose civilinėse bylose buvo ginčijami skirtingi ieškovo atleidimo iš pareigų atvejai ir su tuo susiję teisiniai padariniai, skirtingas ginčo laikotarpis, faktinės bylos aplinkybės, skiriasi bylų nagrinėjimo etapai apeliacinės instancijos teisme. Byla Nr. e2A-142-856/2019 buvo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartimi Nr. e3K-3-522-313/2018 jau grąžinta iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui nurodant, kokios konkrečios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės turi būti šiuo atveju nustatytos, siekiant įvertinti ieškovo atleidimo teisėtumą. 

60.                      Minėta, kad CPK 163 straipsnio 3 punkte aptariamas negalimumas išnagrinėti civilinės bylos, kol neišnagrinėta kita byla, reiškia, jog teismas neturi tam tikrų faktų, kuriuos būtina nustatyti kitoje byloje, ir pats negali jų nustatyti. Šiuo atveju nėra pagrindo vertinti, kad nagrinėjamoje byloje įrodinėjimo dalyką sudarantys faktai yra nustatomi kitoje civilinėje byloje Nr. e2A-142-856/2019 ir jie negali būti nustatomi savarankiškai nagrinėjamoje byloje. 

61.                      Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teisme abi civilinės bylos buvo nagrinėtos tos pačios sudėties teisėjų kolegijos, šių civilinių bylų pranešėja ir kolegijos pirmininkė buvo ta pati teisėja, bylos procesiniai sprendimai rašytinio proceso tvarka buvo paskelbti tą pačią dieną. Taigi šiuo atveju manytina, kad procesinis bylų sujungimo tikslas – išnagrinėti greičiau ir teisingai – buvo užtikrintas ir be bylų sujungimo. Aplinkybių, kurios eliminuotų galimybę šiuo atveju išnagrinėti bylas skyrium, taip pat nenustatyta.

62.                      Nepagrįstu laikytinas kasacinio skundo argumentas, kad nutarties 59 punkte nurodytų civilinių bylų sprendimai laikytini priešingais, nes vienoje byloje ieškovas buvo grąžintas į darbą, o kitoje – negrąžintas. Civilinėje byloje Nr. e2A-142-856/2019 buvo panaikintas Šiaulių miesto savivaldybės mero 2017 m. rugsėjo 13 d. potvarkis ir ieškovo atšaukimas iš darbo pripažintas neteisėtu, ieškovas V. B. į Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ direktoriaus pareigas buvo grąžintas, nurodyta šią sprendimo dalį vykdyti skubiai. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje buvo panaikintas Šiaulių miesto savivaldybės mero 2018 m. kovo 27 d. potvarkis, pripažintas ieškovo V. B. atšaukimas iš darbo neteisėtu, ieškovas negrąžintas į Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ direktoriaus pareigas, laikant, kad darbo sutartis nutraukta šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad, byloje Nr. e2A-142-856/2019 nusprendus ieškovą grąžinti į darbą, po 2018 m. kovo 15 d. sprendimo priėmimo atsakovai vengė vykdyti teismo sprendimo dalį, kuria ieškovas skubiai grąžintas į pareigas, ir sprendimą įvykdė tik 2018 m. kovo 27 d. Tuo tarpu nagrinėjamos bylos atveju ieškovas vėl (trečią kartą) buvo atleistas 2018 m. kovo 27 d., t. y. tą dieną, kai buvo įvykdytas teismo sprendimas dėl ieškovo antrojo atleidimo iš darbo (2017 m. rugsėjo 13 d.) pripažinimo neteisėtu ir ieškovas faktiškai buvo grąžintas į Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ direktoriaus pareigas.   

63.                      Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, kitaip negu nurodo atsakovė, tinkamai nustatė atsakovės Šiaulių plaukimo mokyklos „Delfinas“ teisinį statusą, tinkamai aiškino DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą teisės normą ir tinkamai nustatė ieškovui priteistinas sumas, privalomo bylos sustabdymo ir bylų sujungimo pagrindus, nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, todėl atitinkama apeliacinės instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

64.                      Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

65.                      Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos atsakovei neatlygintinos. Ieškovas V. B. pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad jis patyrė 1210 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Dėl to šių išlaidų, patirtų teikiant atsiliepimą į atsakovės kasacinį skundą, atlyginimas priteistinas iš atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 7, 8.14 punktai, CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 2 dalis).

66.                      Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 28 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 13,72 Eur tokių išlaidų. Šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. kovo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui V. B. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės (j. a. k. 188771865) 1210 (vieną tūkstantį du šimtus dešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš atsakovės Šiaulių miesto savivaldybės (j. a. k. 188771865) į valstybės biudžetą 13,72 Eur (trylika Eur 72 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, mokėtino į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai        Virgilijus Grabinskas

        Antanas Simniškis

Donatas Šernas