Civilinė byla Nr. 3K-3-539/2010 Procesinio
sprendimo kategorijos: 75.6.2; 129.19.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gruodžio 20 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Zigmo
Levickio (kolegijos pirmininkas) ir Prano Žeimio (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų D. M. ir R. M.
kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje
pagal ieškovų D. M. ir R. M. ieškinį atsakovams bankrutavusiai individualiai
įmonei R. M. prekybos namai „Tuktukas“, bankroto administratoriui UAB
„Vadybos apskaita“, V. R. dėl turto pripažinimo bendrąja jungtine
sutuoktinių nuosavybe bei šeimos turtu, varžytynių akto pripažinimo
negaliojančiu ir restitucijos taikymo; tretieji asmenys – AB SEB bankas
(ieškovų pusėje), AB „Turto bankas“, Valstybinio socialinio draudimo fondo
valdybos Marijampolės skyrius (atsakovo pusėje).
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovai prašė:
1) pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe bei šeimos turtu
butą, esantį (duomenys nekelbtini);
2) pripažinti negaliojančiu 2006 m. sausio 27 d. varžytynių aktą Nr. 01, sudarytą R. M. prekybos namų „Tuktukas“ bankroto administratoriaus UAB
„Vadybos apskaita“ įgalioto asmens B. A. P. ir atsakovo V. R.;
3) taikyti restituciją ir įpareigoti atsakovą
V. R. ne vėliau kaip per septynias dienas nuo sprendimo šioje byloje
įsiteisėjimo dienos perduoti ieškovui R. M. butą, esantį (duomenys
nekelbtini), o atsakovą UAB ,,Vadybos apskaita“ – grąžinti atsakovui V. R. šio sumokėtus 410 000 Lt.
2004 m. liepos 10 d. buvo sudaryta ieškovų santuoka. Dar iki santuokos
sudarymo – 2002 m. rugpjūčio 12 d. – ieškovas R. M. sudarė su
trečiuoju asmeniu AB SEB banku kredito sutartį, pagal kurią ieškovui buvo
suteikta 240 000 Lt paskola gyvenamajam būstui pirkti. Ieškovas įsigijo
butą, esantį (duomenys nekelbtini), ir įkeitė jį tam pačiam bankui. Ieškinyje
teigiama, kad iki 2006 m. vasario 2 d., t. y. iki ginčo buto
pardavimo varžytynėse, bankui buvo sumokėta pagal paskolos sutartį apie 60 000
Lt. Dalį šios sumos ieškovas sumokėjo iki santuokos, o dalį – po santuokos
sudarymo. Paskola, palūkanos ir delspinigiai buvo nurašinėjami iš ieškovo banko
sąskaitos. Kadangi bankui kiekvieną mėnesį buvo mokėtos skirtingo dydžio įmokos,
tai, ieškovų teigimu, nėra galimybės apskaičiuoti tikslios sumokėtos sumos.
Ieškovai nurodė, kad po santuokos sudarymo savo lėšomis remontavo butą, pirko
buitinę techniką, virtuvės baldus. Remonto darbams ir medžiagoms (be buitinės
technikos, santechnikos įrenginių ir virtuvės baldų) išleista apie 30 000 Lt. Šias
aplinkybes patvirtina turto vertintojo išvada. Dar iki santuokos įregistravimo
ieškovė deklaravo ginčo bute savo gyvenamąją vietą ir jame gyveno, nes butas
įsigytas, nors ir ieškovo vardu, tačiau kaip būsimos šeimos gyvenamoji patalpa.
2005 m. vasario 4 d. ieškovams gimė sūnus Jokūbas, kuris gyveno su tėvais bute
iki jo išnuomojimo 2005 m. rugpjūčio 17 d. nuomos sutarties pagrindu už
mėnesinį 1600 Lt nuomos mokestį G. V. Tokios sutarties sudarymo būtinybę
lėmė padidėjusios šeimos išlaidos ir pablogėjusi turtinė padėtis vykdant prievolę
bankui. Išnuomoję ginčo butą, ieškovai išsikėlė laikinai gyventi į kitiems
asmenims priklausantį butą, esantį (duomenys nekelbtini). Šis buvo ne
visiškai įrengtas, todėl ieškovams teko mokėti tik už komunalines paslaugas ir
suvartotą elektros energiją bei vandenį. Nuo 2006 m. sausio 1 d. ieškovai
išsinuomojo kitą butą, (duomenys nekelbtini), už kurio nuomą moka 600 Lt
per mėnesį. Šiame bute ieškovai gyvena iki šiol, tačiau gyvenamąją vietą yra deklaravę
ginčo bute.
Ieškovai taip pat nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2004 m.
gegužės 14 d. nutartimi ieškovo individualiai įmonei R. M. prekybos namai
„Tuktukas“ buvo iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB
„Vadybos apskaita“. Kauno apygardos teismo 2004 m. liepos 5 d. nutartimi patvirtinta
400 528,43 Lt kreditorių reikalavimų suma. 2004 m. lapkričio 19 d.
kreditorių susirinkimas nusprendė, suderinus su įkaito turėtoju AB SEB banku, parduoti
ginčo butą, o buto pardavimo kainą nustatyti pagal turto vertintojo atliktą
įvertinimą. Įkaito turėtojas AB SEB bankas nesutiko, kad ginčo butas būtų
parduotas varžytynėse. Nepaisant to, 2005 m. rugsėjo 20 d. R. M. prekybos
namų „Tuktukas” kreditorių susirinkime kreditoriaus AB „Turto bankas“,
perėmusio finansinį reikalavimą iš Marijampolės apskrities VMI, siūlymu buvo
nuspręsta parduoti ginčo butą varžytynėse už AB „Turto bankas“ pasiūlytą
pradinę pardavimo kainą. Ieškovų teigimu, šiame susirinkime kreditoriai iš esmės
pakeitė poziciją tiek dėl buto pardavimo suderinimo su hipotekos kreditoriumi, tiek dėl buto pradinės pardavimo kainos nustatymo pagal turto vertintojo įvertinimą. Ieškovas
apie paskelbtas varžytynes buvo informuotas administratoriaus UAB „Vadybos apskaita“
2005 m. gruodžio 15 d. raštu, varžytynės įvyko 2006 m. sausio 16 d.,
dalyvaujant vieninteliam pirkėjui atsakovui V. R., kuriam atstovavo jo
įgaliotas asmuo A. K. Butas V. R. parduotas už 410 000 Lt. Apie
varžytynių rezultatus ieškovai nežinojo iki tol, kol varžytynių aktas nebuvo
išduotas ieškovei pagal teismo liudijimą. Ieškovų manymu, ginčo buto pardavimas
varžytynėse yra neteisėtas, o 2006 m. sausio 27 d. varžytynių aktas Nr. 01
pripažintinas niekiniu, nes ginčo butas parduotas, siekiant patenkinti
kreditorių reikalavimus, atsiradusius dar iki ieškovų santuokos sudarymo.
Ieškovų teigimu, ieškovo individuali įmonė nėra bendroji jungtinė sutuoktinių
nuosavybė (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pagal CK 3.110
straipsnio 1 dalį kreditorių reikalavimai negali būti tenkinami iš bendro
sutuoktinio turto. Remiantis CK 3.89 straipsnio 1 dalimi, preziumuotina,
kad butas, įsigytas ieškovo R. M. iki santuokos sudarymo, yra jo asmeninė
nuosavybė, tačiau įstatyme įtvirtinta galimybė, esant tam tikroms CK 3.90 straipsnyje
išvardytoms sąlygoms, nuginčyti šią prezumpciją. Ieškovų įsitikinimu, ginčo
butas pripažintinas jų bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nes: 1) ieškovė
dar iki santuokos sudarymo deklaravo savo gyvenamąją vietą ginčo bute bei
gyveno jame, ir tai rodo, kad dar iki santuokos sudarymo abu ieškovai
prižiūrėjo ir išlaikė butą kaip būsimos šeimos gyvenamąją patalpą; 2) po
santuokos sudarymo butas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis
lėšomis; 3) po santuokos sudarymo sutuoktiniai iš bendrų lėšų sumokėjo didžiąją
dalį įmokų (paskolos ir palūkanų) pagal kredito sutartį su AB SEB banku; šiam
sutikus, mokėjimai buvo sustabdyti iki ieškovų reikalavimų, susijusių su buto
pardavimu varžytynėse, išnagrinėjimo teisme; nepaisant to, ieškovai po santuokos
sudarymo sumokėjo nemažą dalį paskolos, palūkanų ir delspinigių bankui; 4)
butas buvo vienintelė ieškovams nuosavybės teise priklausiusi gyvenamoji
patalpa, kurią jie faktiškai laikė savo ir mažamečio sūnaus būstu. Pardavus
ginčo butą iš varžytynių, ieškovai ir jų mažametis sūnus neteko vienintelės
nuosavybės teise turėtos gyvenamosios patalpos, o nuomojantis gyvenamąsias patalpas,
nėra jokio apibrėžtumo dėl galimybės gyventi vienoje vietoje ilgesnį laiką,
nuolatinis persikraustymas kenkia sūnaus interesams.
Reikalavimą dėl buto pripažinimo šeimos turtu ieškovai grindė
tuo, kad ginčo butas iki jo pardavimo varžytynėse buvo vienintelė jų ir sūnaus
gyvenamoji patalpa. Taigi jam nustatytinas šeimos turto teisinis režimas. Buto
išnuomojimo faktas nedaro negalimo pripažinti jį šeimos turtu, nes būtina tokio
pripažinimo sąlyga – buto valdymas vieno ar abiejų sutuoktinių nuosavybės
teise. Trumpalaikės nuomos sutartys negarantuoja ieškovams ir jų sūnui teisių į
kitą gyvenamąją patalpą. Atsižvelgiant į CK 2.16, 2.17 straipsniuose išvardytus
kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2005 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje G. K. v. AB
„Sampo bankas“, L. K., bylos Nr. 3K-3-90/2005) būtent
butas, esantis (duomenys nekelbtini), yra ieškovų bei jų sūnaus
gyvenamoji patalpa ir šeimos turtas: jame jie ilgiausiai gyveno iki santuokos
ir po jos sudarymo; bute yra jiems priklausantys daiktai (buitinė technika,
baldai); jo remontas darytas iš ieškovų bendrų lėšų; ginčo buto adresu
deklaruota jų gyvenamoji vieta; iš jo ieškovai išsikraustė tik dėl sunkios
finansinės padėties; nė vienoje kitoje patalpoje ieškovai kartu negyveno ilgiau
kaip vienerius metus. Ieškovų įsitikinimu, nurodytos faktinės aplinkybės ir CK
3.84 straipsnio nuostatos teikia pagrindą pripažinti, kad butas, esantis (duomenys
nekelbtini), iki jo pardavimo ginčijamose varžytynėse buvo jų šeimos
turtas.
Reikalavimui dėl varžytynių akto pripažinimo niekiniu pagrįsti
ieškovai nurodė, kad 2006 m. sausio 16 d. įvykusios varžytynės, kuriose
parduotas ginčo butas, buvo formalios, nes pirkėjai dėl buto pirkimo kainos realiai
nesivaržė. Ieškovų žiniomis, atsakovas V. R., atstovaujamas įgalioto
asmens A. K., varžytynių protokole buvo nurodytas kaip vienintelis
pirkėjas, nors dalyvauti varžytynėse buvo užsiregistravę bei sumokėję pradinius
įnašus ir daugiau asmenų. Varžytynių aktas, kuris 2006 m. sausio 30 d. buvo
patvirtintas kreditorių susirinkimo pirmininko E. Č., pripažintinas
negaliojančiu kaip prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymų normoms. CPK 746
straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama išieškoti iš hipoteka įkeisto
turto, kai hipotekos kreditorius neišreiškia aiškaus sutikimo vykdyti tokį
išieškojimą. Hipotekos kreditorius – AB SEB bankas – nebuvo davęs sutikimo vykdyti
išieškojimą iš ginčo buto. 2005 m. rugsėjo 20 d. kreditorių susirinkimo
protokolo duomenimis, kreditoriai vienbalsiai patvirtino administratoriaus
ataskaitą (darbotvarkės 2 punktas) ir taip pritarė dėl CPK 746 straipsnio
taikymo, tačiau, svarstydami 3 ir 4 darbotvarkės klausimus, priėmė
priešingą sprendimą (CK 2.50 straipsnis, Įmonių bankroto įstatymo (toliau
– ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Ieškovai neneigė, kad ieškovas R. M.
turi atsakyti visu savo turtu už jo vardu įregistruotos individualios įmonės
prievoles, nes ši yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, tačiau
teigė, jog ši atsakomybė turi būti įgyvendinama laikantis įstatymuose
nustatytos tvarkos, taip pat CPK 746 straipsnio 3 dalyje nustatyto
draudimo. Taigi buvo pažeistas įkeitimo teisės absoliutumo principas (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio
27 d. nutartis civilinėje byloje pagal hipotekos kreditoriaus AB bankas
„Hansabankas“ prašymą pakartotinai realizuoti įkeistą turtą, bylos Nr. 3K-3-573/2004).
Be to, parduodant ginčo butą varžytynėse, buvo pažeistos imperatyviosios CK
4.93 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 3 dalies normos, kad niekas neturi
teisės paimti iš savininko nuosavybės prievarta, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus,
ir kad nuosavybė neatlygintinai iš savininko prieš jo valią gali būti paimta
tik teismo sprendimu ar nuosprendžiu. Ieškovų teigimu, nė viename teisės akte
nenustatyta bankroto administratoriaus teisės parduoti varžytynėse fizinių
asmenų turtą, neperduotą individualiai įmonei, prieš jų valią. ĮBĮ 33 straipsnio
1 dalyje nurodyta, kad bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas
įvertinamas bei parduodamas šio įstatymo nustatyta tvarka; nekilnojamasis
turtas parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka. Ieškovų nuomone,
iš šių teisės normų akivaizdu, kad įmonės savininko nekilnojamojo turto
pardavimas negalėjo būti vykdomas vadovaujantis Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d.
nutarimu Nr. 831 patvirtinta Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės
turto pardavimo iš varžytynių tvarka (toliau – ir Tvarka). Fizinių asmenų turto
priverstinio realizavimo tvarka nustatyta CPK. Būtent šia ir turi būti
vadovaujamasi priverstinai parduodant individualios įmonės savininko – fizinio
asmens – turtą. Parduodant iš varžytynių ginčo butą, CPK nuostatomis nebuvo
vadovautasi, taigi buvo pažeistos CK 4.93 straipsnio normos, nes, vykdant
neteisėtas varžytynes, iš individualios įmonės savininko ir jo šeimos prievarta
buvo atimtas vienintelis jiems nuosavybės teise priklausęs nekilnojamasis
turtas. Pardavus ginčo butą ne CPK nustatyta tvarka, ieškovai neteko galimybės
naudotis jame įtvirtintomis teisėmis (reikšti nuomonės dėl parduodamo buto
kainos, reikalauti ekspertizės turto vertei nustatyti, ginčyti antstolio veiksmų
ir kt.). Be to, parduodant turtą varžytynėse CPK nustatyta tvarka, turto
pardavimo iš varžytynių aktą tvirtina teismas, taip vykdydamas šios procedūros
teisėtumo kontrolę (CPK 725 straipsnis). Ieškovų buto pardavimo teisėtumo
kontrolės niekas nevykdė. Du kreditoriai nusprendė parduoti butą varžytynėse
vieno iš kreditorių AB „Turto bankas“ atstovo (kartu ir kreditorių susirinkimo
pirmininko) pasiūlymu už jo pasiūlytą kainą, o vėliau tas pats asmuo
(kreditorių susirinkimo pirmininkas) patvirtino varžytynių aktą. Varžytynių
akte turto pardavėju nurodyta bankrutavusi įmonė R. M. prekybos namai
„Tuktukas“, o UAB „Vadybos apskaita“ įgaliotas asmuo B. A. P. –
varžytynių vykdytoju. Tačiau parduotas butas bankrutavusiai įmonei nepriklausė,
taigi varžytynių vykdytojas pardavė ne pardavėjų nurodytam asmeniui
priklausiusį turtą. Įmonės administratorius bei kreditoriai nesilakė CPK
nustatytos fizinio asmens turto pardavimo varžytynėse tvarkos ir taip užkirto
kelią varžytynių teisėtumo kontrolei, tačiau tai, ieškovų teigimu, negali kliudyti
ginti savo interesus vadovaujantis CPK normomis. Ieškovų nuomone, pagrindai
pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu yra šie: 1) dalyvauti varžytynėse
atvyko ir užsiregistravo septyni asmenys, kurie sumokėjo pradinį mokestį,
tačiau dėl atsakovo V. R. atstovo įtakos ir pasiūlymo atsiskaityti už jų
pasišalinimą iš varžytynių, šie asmenys dėl buto pirkimo nebesivaržė; dėl
nesąžiningų atsakovo V. R. atstovo A. K. veiksmų realių varžytynių nebuvo, dėl
buto kainos niekas nesivaržė, nes V. R. buvo vienintelis jų dalyvis; taip butas
buvo parduotas už daug mažesnę, negu jo rinkos vertė, kainą; taigi varžytynės
vykdytos pažeidžiant CPK 602 straipsnio 3 punkto nuostatas; 2) pagal CPK 681,
718 straipsnius antstolis privalo nustatyti varžytynėse parduodamo turto
pradinę kainą, atsižvelgdamas į jo rinkos vertę; nustatant parduodamo turto
rinkos kainą, atsižvelgtina ir į išieškotojo nuomonę, o, esant nesutarimui dėl
kainos, skiriama ekspertizė; tuo tarpu parduodamo ginčo buto pradinė kaina buvo
nustatyta pagal vieno iš kreditorių atstovo pasiūlymą, nepagrįstą jokiais
skaičiavimais ir realiomis gyvenamojo ploto kainomis prestižinėse Vilniaus
vietose; šią aplinkybę patvirtina UAB „Krivita“ turto vertės pažyma ir duomenys
apie AB „Turto bankas“ vertintojų atliktą parduodamo buto įvertinimą. Kadangi
tikrų varžytynių nebuvo, tai atsakovas V. R. įsigijo butą už pradinę jo
pardavimo kainą, nepaisant to, kad kreditoriai buvo nustatę 5000 Lt kainos
didinimo intervalą, kuris, be kita ko, buvo nustatytas pažeidžiant CPK 713
straipsnio 4 dalį (minimalus kainos didinimo intervalas turėjo būti 12 300 Lt –
trys procentai pradinės kainos).
Reikalavimą dėl restitucijos taikymo ieškovai argumentavo tuo,
kad ginčijamo pirkimo pardavimo sandorio šalys – atsakovai V. R. ir UAB
„Vadybos apskaita“, atstovaujama įgalioto asmens B. A. P., – elgėsi
nesąžiningai. Jų nesąžiningą elgesį patvirtina šios aplinkybės: 1) 2006 m.
sausio 9 d. AB SEB bankas ir R. M. kreipėsi į Kauno apygardos teismą, skųsdami varžytynes;
liudytojų parodymai patvirtina, kad apie tai buvo žinoma tiek UAB „Vadybos
apskaita“ įgaliotam asmeniui B. A. P., tiek V. R. atstovui A. K.; pagal
CPK 703 straipsnio 1 dalį antstolis įpareigotas atšaukti varžytynes, kai yra
abejonių dėl jų teisėtumo; šia teisės norma turėjo vadovautis ir UAB „Vadybos
apskaita“ įgaliotas asmuo B. A. P., vykdęs, be kita ko, fiziniam
asmeniui priklausančio turto – ginčo buto – varžytynes, tačiau šios įvyko; 2)
nors atsakovui V. R. buvo žinoma apie ginčo buto savininko ir hipotekos
kreditoriaus paduotus skundus dėl varžytynių teisėtumo, tačiau, nepaisydamas
to, jis pasirašė varžytynių aktą bei įregistravo savo nuosavybės teises į butą
Nekilnojamojo turto registre tą pačią dieną (2006 m. sausio 30-ąją), kai
varžytynių aktą patvirtino kreditorių susirinkimo pirmininkas; pirmiau
nurodytoje Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš
varžytynių tvarkoje nenustatyta, per kiek dienų turi būti patvirtintas
varžytynių aktas, todėl, ieškovų nuomone, kreditorių susirinkimo pirmininkas,
atsižvelgdamas į tai, kad varžytynėse buvo parduodamas ne įmonės, o fizinio
asmens turtas, privalėjo pagal analogiją taikyti CPK 725 straipsnio 1 dalies
nuostatas, kad varžytynių aktas tvirtinamas ne anksčiau kaip po dvidešimties dienų;
3) atsakovo V. R. atstovas A. K., kuris yra nuolatinis varžytynių dalyvis,
pašalino ginčo varžytynėse užsiregistravusius dalyvius, taip siekdamas išvengti
varžymosi dėl buto kainos; toks elgesys vertintinas kaip nesąžiningas.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2007 m. vasario 27 d.
sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas pripažino nepagrįstais
ieškovų argumentus dėl ginčo buto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe,
nurodydamas, kad jis prieštarauja bylos duomenims, CK 3.90 straipsnio 1, 2
dalių, Statybos įstatymo 2 straipsnio 18–21 dalių nuostatoms. Teismo vertinimu,
ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kad ginčo turtas jų santuokos metu buvo iš
esmės pagerintas; ieškovų nurodyti remonto darbai nepripažintini nei
kapitaliniu remontu, nei rekonstrukcija, nei pertvarkymu; bute buvo atliktas tik
paprastas remontas (Statybos įstatymo 2 straipsnio 21 dalis). Ieškovai
nepagrįstai savo reikalavimą grindžia CK 3.90
straipsnio 1 dalies nuostatomis, nes jeigu darbai, kuriuos nurodė
ieškovai, ir buvo atlikti, jie neatitinka Statybos įstatymo 2 straipsnio 18, 19 dalių
nuostatų. Byloje taip pat nepateikta jokių duomenų, patvirtinančių, kad remonto
darbams buvo išleista 30 000 Lt ir kad 60 000 Lt
kredito dalis ieškovų grąžinta po santuokos sudarymo iš bendrų santuokinių lėšų.
Ieškovas R. M. ginčo butą įsigijo pagal 2002
m. liepos 24 d. pirkimo–pardavimo sutartį iš A. Palecko
už 348 000 Lt, iš kurių 108 000 Lt sumokėjo iki sutarties pasirašymo, o
likusius 240 000 Lt įsipareigojo sumokėti iš gautos paskolos. Ieškovų santuoka
sudaryta 2004 m. liepos 10 d., t. y. praėjus beveik dvejiems metams nuo
buto įsigijimo. Jokiais duomenimis nepaneigta, kad šiuos dvejus metus ieškovas
gautą kreditą grąžino iš savo asmeninių lėšų. Nustatęs, kad santuokoje grąžinta
paskolos dalis neviršijo asmeninių ieškovo lėšų, teismas sprendė, kad ginčo
butas negali būti pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe CK 3.90 straipsnio
2 dalies pagrindu. Be to, teismas pažymėjo, kad CK 3.90 straipsnio 2 dalies nuostatos taikomos tik tais atvejais, kai turtas įgyjamas
gyvenant santuokoje, tuo tarpu ginčo butas ieškovo įgytas iki santuokos. Teismo
nuomone, ieškovų argumentai, kad iki santuokos sudarymo jie prižiūrėjo
ir išlaikė butą kaip būsimos šeimos gyvenamąją patalpą, gyveno jame ir buvo
deklaravę gyvenamąją vietą, butas buvo vienintelė ieškovams nuosavybės teise
priklausiusi gyvenamoji patalpa, kurią jie faktiškai vertino kaip jų ir
nepilnamečio sūnaus būstą, taip pat negali būti pagrindas pripažinti ginčo butą
bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nes tai neatitiktų CK 3.90 straipsnio
nuostatų.
Teismas atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti
ginčo butą šeimos turtu, nes šis jau parduotas varžytynėse ir ieškovams
nebepriklauso. Be to, teismų
praktikoje šeimos turtu pripažįstama gyvenamoji patalpa (CK 3.84 straipsnio 2
dalis), kurioje šeima faktiškai gyvena. Pagal faktines bylos aplinkybes ieškovų šeima nuo 2005 m. rugpjūčio 17 d., kai ginčo butą išnuomojo G. Valiui, faktiškai jame
negyvena. Taigi ginčo bute nebuvo faktinio šeimos
gyvenimo (CK 2.16 straipsnio 1 dalis). Gyvenamosios vietos ginčo bute
deklaravimas nėra kriterijus, suteikiantis teisę pripažinti jį šeimos turtu.
Kadangi ginčo butas buvo įregistruotas kaip asmeninė nuosavybė, tai
ieškovai neturi faktinio ir teisinio pagrindo prieš atsakovą V. R., kaip
sąžiningą trečiąjį asmenį, grįsti savo ieškinį šeimos turto statuso aplinkybe
(CK 3.84 straipsnio 4 dalis). Teismo nuomone, aplinkybė,
kad ginčo butas viešame registre buvo registruotas kaip asmeninė vieno
sutuoktinio nuosavybė ir jokių ginčų dėl
turto teisinio režimo nustatymo ar jo padalijimo nevyko, leidžia daryti
išvadą, jog bankroto administratorius neturėjo jokio pagrindo abejoti galimybe nukreipti į jį išieškojimą.
Spręsdamas dėl ieškovų reikalavimo pripažinti
varžytynių aktą niekiniu, teismas nurodė, kad tai, jog varžytynėse dalyvavo tik vienas dalyvis, nėra pagrindas
varžytynių aktui pripažinti niekiniu. Teismas pažymėjo, kad Tvarkos 26.1 punkte nustatyta, jog varžytynės yra teisėtos,
jeigu atvyksta nors vienas pirkėjas, kuris pasiūlo lygią ar didesnę sumą už
pradinį įkainojimą. Aplinkybė, kad dalyvauti varžytynėse buvo užsiregistravę
ir daugiau asmenų, kurie buvo sumokėję pradinius įnašus, teismo nuomone, taip
pat nepatvirtina nei varžytynių formalumo, nei jų neskaidrumo, nes pagal
atsakovo V. R. atstovės ir varžytynes vykdžiusio administratoriaus įgalioto
asmens teismo posėdyje duotus paaiškinimus visi užsiregistravę asmenys atsisakė
toliau dalyvauti varžytynėse po to, kai sužinojo, jog hipoteka butui ir po
varžytynių nebus panaikinta.
Pripažindamas nepagrįstais
ieškinio argumentus dėl varžytynių akto prieštaros imperatyviosioms įstatymų normoms – CK 4.93
straipsnio 2 dalies l punktui, 3 daliai – teismas
nurodė, kad ieškovai vadovaujasi netinkama materialiosios teisės norma. Ieškinio
argumentus, kad bankroto byloje vadovaujantis Bankrutuojančios ir
bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarka
galima parduoti tik įmonės turtą ir negalima parduoti įmonės savininko turto,
teismas pripažino prieštaraujančiais ĮBĮ 31 straipsnio 1 dalies 2 punktui, CK
2.50 straipsnio 4 daliai. Teismas šią išvadą grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 22 d. nutartyje civilinėje byloje
AB „Ūkio bankas“ v. A. L., bylos Nr. 3K-7-308/2004, pateiktais išaiškinimais. Teismo
nuomone, nepagrįsti ir ieškovų teiginiai,
kad, parduodant ginčo butą, jie neteko galimybės naudotis CPK
skolininkams suteikiamomis teisėmis. ĮBĮ nustatyta
kreditorių susirinkimo nutarimų apskundimo tvarka. Ieškovas R. M. ja pasinaudojo. Be to, pagal ĮBĮ
nuostatas įmonės savininkams, kurie bankroto byloje dalyvauja kaip bendraatsakiai, nedraudžiama teikti prašymus ir
siūlymus tiek įmonės administratoriui, tiek kreditorių susirinkimui. Šiomis
teisėmis ieškovas R. M. taip pat naudojosi, teikdamas prašymus dėl
kreditorių reikalavimų peržiūrėjimo ir jų patikslinimo. Teismas atmetė kaip
nepagrįstus ir ieškinio argumentus, kad varžytynių aktas pripažintinas
negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu kaip prieštaraujantis CPK 746
straipsnio 3 daliai, nurodydamas, jog ieškovai bankroto byloje kilusiam
teisiniam santykiui šia civilinio proceso teisės norma vadovaujasi nepagrįstai.
Bankroto byloje įkeistas turtas iš varžytynių parduodamas vadovaujantis ne CPK,
o Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš
varžytynių tvarka, pranešus apie tai įkaito turėtojui
(CPK 1 straipsnio 1 dalis, ĮBĮ 33 straipsnio 3 dalis). Teismo nuomone, ginčo
atveju bankrutuojančios įmonės administratorius, pardavinėdamas
bankrutuojančios įmonės savininko vardu registruotą hipotekos kreditoriui
įkeistą turtą, kuris pagal galiojančius įstatymus neatskirtas nuo
bankrutuojančios individualios įmonės turto, turėjo vadovautis specialiąja
norma, nustatančia bendrosios taisyklės išimtis, būtent ĮBĮ 33 straipsnio 3
dalimi ir nurodytos Tvarkos nuostatomis. Teismas sprendė, kad nereikalingas įkaito
turėtojo sutikimas, kai bankroto byloje administratorius parduoda įkeistą turtą
iš varžytynių, pakanka pranešimo hipotekos kreditoriui. Toks įkeisto turto
pardavimo varžytynėse bankroto proceso metu teisinis reglamentavimas yra CPK
746 straipsnyje įtvirtintos bendrosios taisyklės išimtis.
Dėl atsakovo V. R. sąžiningumo ir galimybės taikyti restituciją teismas nurodė, kad ginčo varžytynės buvo vykdomos vadovaujantis ne CPK normomis, o Bankrutuojančios
ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių
tvarka, kurioje nenustatyta varžytynių
atšaukimo galimybės. Dėl to ieškovų teiginį, kad administratorius, žinodamas
apie ieškovų skundą teismui dėl vykdomų varžytynių teisėtumo, turėjo jas atšaukti, pripažino nepagrįstu.
Teismas pažymėjo, kad teisę sustabdyti varžytynes turėjo teismas, gavęs ieškovų skundus, tačiau tokios teismo
nutarties nebuvo priimta, todėl, šią bylą nagrinėjusio teismo nuomone, nėra
pagrindo pripažinti varžytynių vykdymą nesąžiningu atsakovo elgesiu. Teismas
nepripažino pagrįstais ieškinio teiginių, kad apie paduotą skundą buvo žinoma
tiek UAB „Vadybos apskaita“ įgaliotam asmeniui B. A. P., tiek atsakovo V. R.
atstovui A. K., nes byloje nėra duomenų, kad ginčijamų varžytynių metu
buvo pranešta apie paduotą skundą. Teismo vertinimu, ieškovai neįrodė ir
aplinkybės, kad V. R. atstovas darė įtaką bei pašalino iš varžytynių kitus
užsiregistravusius dalyvauti jose asmenis. Atmesdamas kaip nepagrįstus ieškinio
argumentus, kad bankroto administratorius turėjo vadovautis CPK 703 straipsnio
l dalimi bei taikyti CPK 725 straipsnio l dalį, teismas pažymėjo, jog Tvarkos 23 punkte
nustatyta, kad varžytynių aktas
surašomas varžytynių laimėtojui sumokėjus visą sumą už įsigytą turtą ir kad šį aktą
tvirtina kreditorių susirinkimo pirmininkas. Termino aktui patvirtinti nenustatyta,
todėl, teismo nuomone, jis sietinas su
visišku atsiskaitymu už įsigytą turtą. Ieškovai, teigdami, kad, vadovaujantis CPK 725 straipsnio 1 dalimi, varžytynių
aktas tvirtinamas ne anksčiau kaip po dvidešimties dienų, neatkreipė dėmesio į
tai, jog šis terminas skaičiuotinas nuo varžytynių dienos. Atsižvelgdamas į
tai, kad ginčo turto varžytynės vyko 2006 m. sausio 16 d., o varžytynių
aktas patvirtintas 2006 m. sausio 30 d., be to, nustatęs, jog ieškovams buvo
žinoma apie varžytynių vietą ir laiką, teismas sprendė, kad ieškovai turėjo
visas galimybes laiku ir tinkamai ginti savo pažeistas teises (CPK 512 straipsnis).
Pripažinęs ieškovus neįrodžiusiais, kad iš
varžytynių buvo neteisėtai pašalinti kiti jų dalyviai, teismas atmetė kaip
nepagrįstus ieškinio argumentus dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu dėl
CPK 602 straipsnio 3 punkto pažeidimo. Teismas
taip pat nesutiko su ieškovų tvirtinimu, kad ginčo butas buvo parduotas už daug
mažesnę, negu jo rinkos vertė, kainą (CPK 602 straipsnio 6 punktas) ir taip
buvo pažeistos CPK 718, 713 straipsnių nuostatos. Teismas nurodė, kad ginčo
buto pardavimui bankroto byloje CPK normos netaikytinos, turtas parduotinas vadovaujantis
ĮBĮ 33 straipsnio 3 dalimi bei Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės
turto pardavimo iš varžytynių tvarka, kurioje
nustatyta, jog pradinę įmonės turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių
susirinkimas (Tvarkos 7 punktas), o turtas parduodamas, kai pasiūloma lygi ar
didesnė už pradinį įkainojimą kaina (Tvarkos 26.6 punktas). Aplinkybę, kad ginčo
butas buvo įvertintas rinkos kaina, patvirtina atsakovo V. R. pateikta vertinimo
ataskaita, pagal kurią buto rinkos vertė 2006 m. sausio 30 d. (kai aktą
patvirtino kreditorių susirinkimo pirmininkas) buvo 430 000 Lt.
Teismas rėmėsi šia turto vertinimo ataskaita, nes ieškovų pateiktoje turto
vertės pažymoje nebuvo atsižvelgta į tai, kad turtas įkeistas. Aplinkybę, kad
parduodamas įkeistas butas, teismas vertino kaip iš esmės keičiančią buto
rinkos vertę. Atsižvelgęs į tai, kad butų kainos Vilniuje 2006 metų pabaigoje
sparčiai kilo, teismas sprendė, jog parduodamo ginčo buto kaina, kurią 2005
m. spalio 12 d nustatė AB „Turto bankas“
ir kuri buvo nurodyta 2005 m. gruodžio 14 d. skelbime apie numatytas varžytines,
varžytynių dieną, t. y. 2006 m. sausio 16-ąją, galėjo būti
padidėjusi. Tai, kad AB „Turto bankas“
vertintojai galimo kainos padidėjimo labai tiksliai neįvertino (to ir neįmanoma
padaryti), teismo nuomone, neteikia pagrindo pripažinti, kad butas parduotas už
nepagrįstai mažą kainą. Atsižvelgdamas į tai, kad butas
buvo parduotas už 2005 m. rugsėjo 20 d. kreditorių susirinkimo nutarimu (šio
ieškovas bei trečiasis asmuo ieškovo pusėje AB SEB bankas kitoje byloje
nenuginčijo) ir AB „Turto bankas“ vertintojų nustatytą kaina,
kuri artima rinkos kainai, teismas sprendė, jog Tvarkos reikalavimai,
parduodant ginčo butą kreditorių nustatyta kaina, nebuvo pažeisti.
Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų apeliacinį
skundą, 2010 m. liepos 26 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2007 m. vasario
27 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija nurodė,
kad nagrinėjamoje byloje ginčo butas pripažintas bankrutuojančio juridinio
asmens dalyvio (individualios įmonės savininko) asmenine nuosavybe ir parduotas
varžytynėse kreditorių suirinkimo nutarimo pagrindu, siekiant patenkinti
skolininko (atsakovo bankrutavusios individualios įmonės R. M. prekybos
namai „Tuktukas“) kreditorių interesus. Pažymėjusi, kad civilinės turtinės
atsakomybės prasme individualios įmonės turtas neatskirtas nuo savininko turto,
ir jis už skolas atsako visu savo turtu, teisėjų koelgija sprendė, jog pagal
byloje nustatytas aplinkybes (ieškovo R. M. bankrutuojanti įmonė neturėjo turto
ir patenkinti kreditorių reikalvimų iš jos turto nebuvo galima) tiesioginė
prievolė patenkinti kreditorių reikalavimus iš savo asmeninio ar bendrosios
jungtinės nuosavybės turto teko įmonės savininkui. Dėl to teisėjų koelgija
pripažino pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą dėl ieškovo R. M.,
kaip individualios įmonės, įsteigtos iki santuokos su ieškove D. M. (šis faktas
byloje nenuginčytas), savininko turtinės atsakomybės ir pareigos perduoti ginčo
butą (turto sąrašą) administratoriui. ĮBĮ nustatytas savarankiškai nuo CPK
reglamentuojamo vykdymo proceso funkcionuojanti bankrutojančios ir
bankrutavusios įmonės turto pardavimo ir kreditorių reikalavimų tenkinimo
sistema. Kadangi įmonės savininko turtas turi patekti į bendrą bankrutuojančios
(bankrutavusios) įmonės turto masę, tai toks turtas įvardijamas kaip
bankrutuojančios įmonės turtas, todėl ir įmonės savininko turto pardavimui
taikytina speciali tvarka, nustatyta ĮBĮ ir Tvarkoje, o ne CPK, kaip tai
nurodoma ieškovų apeliaciniame skunde. Spręsdama dėl byloje pareikštų
reikalavimų pripažinti varžytynių aktą niekiniu CK 1.80 straipsnio
pagrindu, kaip prieštaraujantį CPK 602 straipsniui, 746 straipsnio 3 daliai,
CK 4.93 straipsnio 2 dalies 1 punktui, 3 daliai, teisėjų koelgija nurodė,
kad dėl pirmiau išdėstytų argumentų ginčo varžytynių teisėtumas gali būti
vertinamas tik jų atitikties ĮBĮ ir Tvarkos (o ne CPK) imperatyviosioms
nuostatoms prasme. Teisėjų kolegija nenustatė nei varžytynių procedūros, nei
pradinės kainos nustatymo pažeidimų. Pagal ĮBĮ 14 straipsnį tik
administratorius turi teisę naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas), jį valdyti ir juo disponuoti. Turto pardavimas reglametuojamas ĮBĮ 33 straipsnyje. Jame nurodyta,
kad bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas ir reikalavimo teisės
pagal įmonės skolininkų prievoles bankrutuojančiai ar bankrutavusiai įmonei
įvertinami ir parduodami šio įstatymo nustatyta tvarka; nekilnojamasis turtas
parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka; įkeistas turtas
parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka, pranešus apie tai
įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui. Pagal Tvarkos 3 punktą varžytynes
organizuoja ir vykdo bankrutuojančios įmonės administratorius. Pradinę įmonės
turto pardavimo kainą įpareigotas nustatyti kreditorių susirinkimas. Konkretūs
turto vertės nustatymo kriterijai neaptarti nei ĮBĮ, nei Tvarkoje. Joje nurodoma,
kad turtas gali būti įvertintas vadovaujantis Turto ir verslo vertinimo
pagrindų įstatymu (Tvarkos 7 punktas). Tokia teisės normos formuluotė nėra
imperatyvi. Teisėjų kolegijos nuomone, kreditorių susirinkimas, nustatydamas parduodamo
turto vertę, gali pats pasirinkti, kokiu būdu tai padaryti, nes vadovautis
Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu neprivaloma, tačiau tai nereiškia,
kad parduodamo turto vertė gali būti nustatyta nepagrįstai maža, neatitinkanti
tuomečių vidutinių rinkos kainų. Teisėjų kolegija nustatė, kad bankrutuojančios
įmonės kreditorių susirinkimas 2005 m. rugsėjo 20 d. nutarė, nesant įmonės
turto, parduoti įmonės savininko R. M. butą varžytynėse už minimalią
kainą, pasiūlytą kreditoriaus AB „Turto bankas“, taip pat nustatė 5000 Lt
kainos didinimo intervalą. Kreditorių susirinkimo nutarimas buvo įvykdytas ir 2005 m.
spalio 12 d. turto įvertinimo išvada nustatyta 410 000 Lt turto vertė.
Ši išvada yra sudėtinė kreditorių susirinkimo nutarimo dalis. Teisėjų kolegijos
vertinimu, tas faktas, kad turto vertė nustatyta vėliau nei įvyko kreditorių
susirinkimas, nepripažintinas esminiu kreditorių susirinkimo tvarkos pažeidimu,
juolab kad taip nustatyti turto vertę (t. y. atskiru aktu) buvo nutaręs
kreditorių susirinkimas. R. M. buvo informuotas apie susirinkimo nutarimą
parduoti butą, taip pat apie parduodamo turto pradinę kainą. Kreditorių
susirinkimo nutarimas nebuvo nuginčytas, nes R. M. netinkamai įgyvendino
teisę jį apskųsti. Teisėjų kolegija nenustatė, kad nurodytas kreditorių
susirinkimas būtų buvęs neteisėtas, įvykęs pažeidžiant susirinkimo sušaukimo,
balsavimo tvarką ar nesant įstatyme nustatyto kvorumo (ĮBĮ 22, 23, 24 straipsniai).
Spręsdama dėl pradinės ginčo turto pardavimo varžytynėse kainos pagrįstumo,
teisėjų kolegija apeliantų (ieškovų) prašymu paskyrė turto vertinimo ekspertizę,
kurios metu nustatyta, kad varžytynių dieną, t. y. 2006 m. sausio 16-ąją, ginčo
buto rinkos vertė, nustačius ją retrospektyviai lyginamosios vertės metodu, buvo
610 000 Lt, o 2005 m. spalio 12-ąją (kreditoriaus AB „Turto bankas“
atlikto vertinimo dieną) – 489 000 Lt. Remdamasi ekspertizės išvada ir
teismo posėdyje apklausto eksperto patvirtinimu, kad turto rinkos vertė
vertinamuoju laikotarpiu sparčiai kito, todėl pateisinamas toks kainų
skirtumas, teisėjų kolegija, be to, atsižvelgdama į tai, kad bankrutuojančios
įmonės (savininko) turtas parduodamas ir jo vertė nustatyta kreditorių
susirinkimo nutarimu, sprendė, kad šiam ginčui išnagrinėti aktuali yra bankrutuojančios
įmonės kreditorių nustatyta buto vertė, buvusi 2005 m. spalio 12 d. Įvertinusi
ekspertizės aktą, jos išvadą, eksperto paaiškinimus, taip pat kreditoriaus AB „Turto
bankas“ nustatytą ginčo buto rinkos vertę, atsižvelgusi į tai, kad butas parduotas
priverstiniu būdu – varžytynėse, pasirinkus vieno kvadratinio metro kainos
vidurkį – 4500 Lt, kreditorių nustatytos ginčo turto pardavimo varžytynėse
kainos ir ekspertizės nustatytos kainos skirtumas nėra neprotingai didelis, turtas
buvo įkeistas, jo pardavimas vyko specifinėmis sąlygomis – bankroto procedūros
metu, teisėjų kolegija konstatavo, jog kreditorių nustatyta pradinė ginčo buto
pardavimo varžytynėse kaina – 410 000 Lt – yra reali ir nėra nepagrįsta. Dėl
ieškovų pateiktos UAB ,,Krivita“ turto vertinimo pažymos, kurioje nurodyta, kad
ginčo turto vertė 2006 m. sausio 16 d. buvo 730 000 Lt, nurodžiusi,
kad ji nepagrįsta, nemotyvuota bei neatitinka Turto ir verslo vertinimo
pagrindų įstatymo nuostatų, teisėjų kolegija nepripažino jos tinkamu įrodymu
byloje (CPK 177 straipsnis). Teisėjų kolegijos nuomone, dėl to, kad varžytynėse
dalyvavo vienas pirkėjas ir jis įsigijo ginčo butą pradine (lygia) kaina,
nebuvo pažeistos ĮBĮ ir Tvarkos nuostatos (Tvarkos 26–26.3 punktai); bylos
duomenys rodo, kad laikytasi ir ĮBĮ 33 straipsnio 3 dalies bei Tvarkos 4 punkto
reikalavimų, nes apie varžytynes buvo pranešta raštu įkaito turėtojui AB SEB
bankui. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad apeliacinės instanicjos teisme kaip liudytojai
apklausti varžytynėse užsiregistravę, tačiau jų dieną atsisakę jose dalyvauti, asmenys
nepatvirtino, kad jų apsisprendimą nedalyvauti varžytynėse lėmė atsakovo V. R.,
jo atstovo ar kitų asmenų neteisėti veiksmai, byloje taip pat nepateikta jokių
kitų įrodymų, patvirtinančių varžytynių neskaidrumą, dalyvių, atsakovo V. R.
ir jo atstovo nesąžiningumą ar kitokius šios procedūros pažeidimus
Sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo butas nėra
ieškovų bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, teisėjų kolegija
nurodė, jog butas įsigytas ieškovo R. M. iki santuokos, viešame registre
įregistruotos jo asmeninės nuosavybės teisės į šį butą, registro duomenys
nepakeisti ir iki šiol galioja, vedybų sutartis nesudaryta (CK 3.88 straipsnio
3 dalis, 3.89 straipsnis, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis). Esminis buto pagerinimas grindžiamas UAB ,,Krivita“ 2006 m. liepos 29 d. turto vertės pažyma, tačiau joje nėra jokių duomenų apie ginčo
bute atliktą remontą. Ieškovų apeliacinės instancijos teisme pateikta lokalinė
sąmata dėl ginčo buto remonto už 51 163,60 Lt sumą sudaryta pagal 2005 m.
kovo 8 d. kainas, tačiau nenurodyta sąmatos sudarymo data; kartu su sąmata
pateiktų Klasifikacijos atestato ir Individualios veiklos vykdymo pažymos
duomenimis, ją sudaręs asmuo O. A. įgijo teisę eiti ypatingo statinio projekto
dalies vadovo ir ypatingo statinio projekto dalies vykdymo priežiūros vadovo
pareigas 2007 m. banadžio 23 d., o individualią veiklą pradėjo nuo 2007 m.
rugpjūčio 2 d; taigi nurodytas asmuo negalėjo sudaryti sąmatos 2005 metais, nes
tuo metu tokiai veiklai neturėjo reikiamų leidimų. Be to, iš sąmatos turinio
akivaizdu, kad joje išvardyti darbai susiję ne su kapitaliniu remontu,
rekontrukcija ar kitokiu esminiu buto pertvarkymu, o tik su paprastu remontu (vidaus
konstrukcijų ir kitų statinio elementų remonto darbais, šalinant šių elementų
defektus, atnaujinat apdailą ir pan.). Ieškovai nepateikė įrodymų,
patvirtinančių, kad iš esmės pertvarkė butą, sukurdami
jo naują kokybę ir padidindami plotą, todėl teisėjų kolegija pripažino pagrįsta
pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovų atliktu remontu butas iš esmės
nebuvo pagerintas, todėl pripažinti jį bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe
nėra pagrindo.
Spręsdama dėl ieškinio reikalavimo pripažinti ginčo
butą šeimos turtu, teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovai nuo 2005 m.
rugpjūčio 17 d. iki šiol negyvena jame, nuomojasi kitą
butą, kartu gyvena ir jų nepilnametis vaikas. Taigi vaiko teisės turėti
gyvenamąją patalpą nepažeidžiamos. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad šeimos
turtu gali būti pripažįstama tik šeimos gyvenamoji patalpa, t. y. gyvenamoji
patalpa, kuria šeima faktiškai naudojasi kaip savo būstu. Be to, net ir
konstatavus pagrindą pripažinti ginčo butą šeimos turtu, panaudoti šį faktą
prieš sąžiningus trečiuosius asmenis ieškovai galėtų tik tuo atveju, jeigu butas
būtų įregistruotas viešame registre kaip jų šeimos turtas. Bylos duomenimis,
ginčo butas viešame registre nebuvo įregistruotas nei kaip šeimos turtas, nei
kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, o tik kaip asmeninė R. M. nuosavybė.
Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, nesant
duomenų apie ginčo butą, kaip šeimos turtą, bankroto administratorius galėjo nukreipti
į jį išeiškojimą. Ieškovas R. M., bankrutavusios įmonės savininkas,
verslininkas, turėjo žinoti apie įmonės savininko statusą ir prievolę atsakyti
prieš kreditorius asmeniniu turtu, jeigu nepakaktų įmonės turto, todėl, būdamas
apdairus ir rūpestingas bei turėdamas pareigą rūpintis vaiko teisėmis ir sudaryti
jam tinkamas gyvenimo sąlygas, privalėjo ir turėjo galimybę laiku kreiptis dėl
ginčo buto įregistravimo šeimos turtu viešame registre arba, jeigu manė, kad
butas tapo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, inicijuoti tokio turto
padalijimą (CK 3.100 straipsnis). Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes
(ieškovas R. M. – individualios įmonės savininkas; įmonė įsteigta bei ginčo butas
įgytas iki santuokos sudarymo ir viešame registre įregistruotas kaip asmeninė ieškovo
nuosavybė) teisėjų kolegija sprendė, kad, neįregistravus viešame registre ginčo
buto kaip šeimos turto, ir nepateikus įrodymų, patvirtinančių, jog
bankrutavusios įmonės kreditoriai buvo informuoti apie kitokį, negu
įregistruotas viešame registre, buto teisinį režimą, ieškovai negali panaudoti
šeimos turto fakto prieš kreditorius (CK 3.85 straipsnio 4 dalis).
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu
ieškovai prašo panaikinti teismų sprendimą bei nutartį ir priimti naują
sprendimą – ieškinį patenkinti. Šis kasatorių prašymas grindžiamas tokiais
argumentais:
1. Apeliacinės
instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tik
kapitalinis remontas, rekonstrukcija ir (ar) pertvarkymas gali būti sąlyga CK
3.90 straipsnio 1 dalies nuostatoms taikyti ir turtui bendrąja jungtine
sutuoktinių nuosavybe pripažinti, netinkamai aiškino ir taikė šią
materialiosios teisės normą. Asmeninio vieno iš sutuoktinių turto esminis
pagerinimas, kaip sąlyga šiam turtui pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių
nuosavybe, yra vertinamasis kriterijus, kuris įstatyme detaliai neapibūdintas,
darant nuorodą į kapitalinį remontą, rekonstrukciją, pertvarkymą ir pan.
Kasatorių nuomone, dėl turto esminio pagerinimo spręstina pagal tikrosios
asmeninio turto vertės prieš pagerinant ir po pagerinimo santykį. Bylą
nagrinėję teismai šio santykio nenustatinėjo. Teismai taip pat nevertino
aplinkybių ir įrodymų (UAB ,,Krivita“ 2006 m. liepos 29 d. turto vertės
pažymos; būsto kredito dalies grąžinimo santuokos metu; ieškovės apsigyvenimo, abiejų
ieškovų gyvenamosios vietos deklaravimo ginčo bute ir jo išlaikymo jų abiejų lėšomis
iki santuokos sudarymo), ieškinyje nurodytų bei pateiktų aplinkybei, kad ginčo
butas buvo iš esmės pagerintas santuokos metu abiejų sutuoktinių lėšomis,
pagrįsti. Tai lėmė CK 3.90 straipsnio 2 dalies netinkamą taikymą. Kasatorių
tvirtinimu, jie įrodė visas CK 3.90 straipsnio 1, 2 dalyse įvardytas
aplinkybes, todėl teismai nepagrįstai netenkino reikalavimo dėl ginčo buto
pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.
2. Teismų
išvada, kad ginčo butas negali būti pripažintas šeimos turtu, nes kasatoriai nuo
2005 m. rugpjūčio 17 d. iki šiol jame faktiškai
negyvena, prieštarauja CK 3.84 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 punkto
nuostatoms. Pagal šias materialiosios teisės normas turto – šeimos gyvenamosios
patalpos (būtent tokia patalpa ir yra ginčo butas) – pripažinimas šeimos turtu
nesietinas su faktiško gyvenimo joje aplinkybe, užtenka, kad turtas atitiktų
šias sąlygas: (1) jis turi būti kurio nors iš sutuoktinių nuosavybė ir (2)
šeimos gyvenamoji patalpa. Ginčo butas nuosavybės teise buvo įregistruotas
ieškovo vardu, taigi buvo vieno iš sutuoktinių nuosavybė, ir buvo kasatorių bei
jų sūnaus gyvenamoji patalpa, taigi atitiko abi nurodytas turto pripažinimo
šeimos turtu sąlygas. Tokiomis aplinkybėmis teismai, netinkamai aiškindami ir
taikydami CK 3.84 straipsnio nuostatas bei neatsižvelgdami į CK 2.16, 2.17
straipsniuose įtvirtintus fizinio asmens gyvenamosios vietos nustatymo
kriterijus, nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl ginčo buto pripažinimo
kasatorių šeimos turtu.
3. Bylą nagrinėję
teismai, spręsdami dėl ginčijamo varžytynių akto teisėtumo, netinkamai aiškino
ĮBĮ, Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos, CK ir CPK normas. Bankrutuojančios ir
bankrutavusios įmonės turto pardavimas iš varžytynių reglamentuojamas ĮBĮ ir
Tvarkos, o fizinio asmens – CK ir CPK nuostatų. Tuo tarpu neribotos civilinės
atsakomybės juridinio asmens dalyviui priklausančio turto pardavimo tvarka,
kasatorių teigimu, teisiškai nereglamentuojama. Įstatyme nenustatyta CK 2.50
straipsnio 4 dalies normų įgyvendinimo tvarkos. Nėra dėl to ir teismų
praktikos. Kasatorių nuomone, realizuojant bankrutuojančio ar bankrutavusio
neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyvio turtą, taikytinos ne
tik ĮBĮ ir Tvarkos, bet sistemiškai su šių teisės aktų nuostatomis ir CK bei
CPK normos dėl fizinio asmens turto realizavimo, taip pat tos, kuriomis
reglamentuojama įkeisto turto pardavimo iš varžytynių tvarka (CK 3.85
straipsnis, CPK 602 straipsnis, 626 straipsnio 6 punktas, 681, 713, 725
straipsniai, 746 straipsnio 3 dalis). Bylą nagrinėjusių teismų pozicija, kad
bankrutuojančios individualios įmonės savininko turto priverstiniam pardavimui
taikytinos tik ĮBĮ ir Tvarkos nuostatos (kuriomis, be kita ko, nereglamentuojama
bankrutuojančios įmonės savininkų – fizinių asmenų – turto priverstinio
pardavimo procedūra), vertintina kaip pažeidžianti Konstitucijos 23
straipsnyje, CK 1.2 straipsnio 1 dalyje, 4.93 straipsnio 2 dalies 1
punkte, 3 dalyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumo principą. Kasatorių
įsitikinimu, tik pagal imperatyviąsias CK ir CPK normas vykdomas pirmiau
įvardyto turto priverstinis pardavimas gali užtikrinti visų šio proceso dalyvių
bei kitų susijusių asmenų (taip pat ir nepilnamečių vaikų) teises bei teisėtus
interesus. Klaidingos teismų išvados dėl ginčo turto priverstiniam pardavimui
taikytinų normų lėmė ir nepagrįstą teismų sprendimą dėl atsakovų sąžiningumo ir
restitucijos šioje byloje negalimumo.
4.
Bylą nagrinėję teismai, neatsižvelgdami į ieškovų nurodytas aplinkybes ir
neįvertindami jų pateiktų įrodymų, nevisapusiškai ištyrė ginčo faktinius
duomenis, be to, savo išvadas grindė tik atsakovų išvardytomis aplinkybėmis,
duotais paaiškinimais ir pateiktais įrodymais. Dėl to konstatuotina, kad teismų
procesiniai sprendimai priimti pažeidžiant CPK 176–185 straipsniuose
įtvirtintas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Šie pažeidimai lėmė
nepagrįstas teismų išvadas dėl CK 3.84, 3.90 straipsnių taikymo sąlygų
nebuvimo, vaiko teisės į gyvenamąją patalpą užtikrinimo, atsakovų UAB
„Vadybos apskaita“ ir V. R. elgesio, parduodant
bankrutuojančios individualios įmonės dalyvio turtą, sąžiningumo, teisingos bei
pagrįstos ginčo buto vertės nustatymo ir ginčijamų varžytynių teisėtumo.
Pareiškime dėl
prisidėjimo prie ieškovų kasacinio skundo trečiasis asmuo AB SEB bankas prašo
jį tenkinti.
Atsiliepime į kasacinį
skundą atsakovas V. R. prašo skundą atmesti, teismų sprendimą ir nutartį
palikti nepakeistus, nurodo šiuos nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:
1. Bylą nagrinėję
teismai išsamiai ištyrė ir įvertinos visus faktinius bylos duomenis, todėl, tinkamai
aiškindami bei taikydami CK 3.84, 3.90 straipsnių normas, padarė teisėtą ir
pagrįstą išvadą dėl pagrindo pripažinti ginčo butą šeimos turtu bei bendrąja
jungtine sutuoktiniu nuosavybe nebuvimo. Bylos nagrinėjimo metu kasatoriai
nenurodė ir neįrodė, kiek bendrų lėšų jie, gyvendami santuokoje, įdėjo ginčo
butui iš esmės pagerinti (CPK 178 straipsnis). Be to, atsakovo manymu, CK
3.90 straipsnio 2 dalis taikytina tik tuo atveju, kai turtas vieno iš
sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise įgyjamas gyvenant santuokoje, tuo tarpu
ginčo butas ieškovo įsigytas iki santuokos sudarymo.
2. Sisteminė CPK
1 straipsnio 1 dalies, ĮBĮ 33 straipsnio, Tvarkos 3 punkto, CK
2.50 straipsnio 4 dalies normų analizė leidžia teigti, kad, parduodant
juridinio asmens dalyvio turtą, taikytinos būtent ĮBĮ ir Tvarkos, o ne CPK
nuostatos. Kasatorių tvirtinimas, kad nei ĮBĮ, nei
Tvarkoje nereglamentuojama bankrutuojančios įmonės savininkų – fizinių asmenų –
turto priverstinio pardavimo procedūra, prieštarauja ĮBĮ 33 straipsnio 1
dalies 2 punkto nuostatoms. Dėl to nepagrįstais pripažintini kasacinio skundo
argumentai, kuriais teigiama dėl ginčo buto varžytynių neteisėtumo ir
nuosavybės neliečiamumo principo šioje byloje pažeidimo.
3. Bylą
nagrinėję teismai visapusiškai ištyrė ir įvertino visus (tiek ieškovų, tiek
atsakovų pateiktus) įrodymus ir pagal jų visetą sprendė dėl ieškinio
pagrįstumo, todėl nėra jokio pagrindo kasaciniame skunde nurodytiems proceso
teisės normų pažeidimams konstatuoti. Tai, kad, įvertinus visus faktinius bylos
duomenis, buvo padarytos nepalankios kasatoriams išvados, negali būti pagrindas
teismų procesiniams sprendimams panaikinti.
Atsakovų UAB
„Vadybos apskaita“ ir BUAB „Tuktukas“ bankroto administratoriaus
A. B. P. pateiktus atsiliepimus į kasacinį skundą atsisakyta priimti
kaip pateiktus praleidus CPK 351 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą
atsiliepimams į kasacinį skundą pateikti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl buto
pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe
Turtas, kuris yra
asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių
nuosavybe remiantis CK 3.90 straipsnio 1 dalimi, kai nustatomos šios teisiškai
reikšmingos aplinkybės, t. y. asmeninis sutuoktinio turtas pagerinamas iš
esmės; pagerinamas santuokos metu ir sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito
sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija,
pertvarkymas ir kita). Tam, kad turtą, kuris yra asmeninė sutuoktinio
nuosavybė, galima būtų pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pagal
CK 3.90 straipsnio 1 dalį, reikia nustatyti įtvirtintų teisiškai
reikšmingų faktų visumą. Teisiškai reikšmingas aplinkybes, kurios sudaro
pagrindą vieno sutuoktinio asmeninę nuosavybę pripažinti sutuoktinių bendrąja
jungtine nuosavybe, privalo įrodyti ieškovai (kasatoriai) (CPK 178 straipsnis).
Bylą nagrinėję
teismai, atmesdami kasatorių reikalavimą dėl buto, kuris yra kasatoriaus
R. M. asmeninė nuosavybė, pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių
D. ir R. M. nuosavybe, motyvavo tuo, kad kasatoriai nepateikė
įrodymų, patvirtinančių, jog butas buvo iš esmės pagerintas. Teismai kasatorių
nurodytas aplinkybes ir įrodymus (UAB „Krivita“ 2006 m. liepos 29 d. turto
vertės pažymą, būsto kredito dalies grąžinimą santuokos metu, ieškovės
apsigyvenimą ir abiejų ieškovų gyvenamosios vietos deklaravimą ginčo bute bei
jo išlaikymą jų abiejų lėšomis iki santuokos sudarymo), kuriais kasatoriai
įrodinėjo buto pagerinimą iš esmės, įvertino pagal CPK 185 straipsnio
taisykles. Teismai iš kasatorių nurodytų aplinkybių ir joms patvirtinti
pateiktų įrodymų nenustatė teisiškai reikšmingų faktų visumos, leidžiančios
asmeninę sutuoktinio nuosavybę pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių
nuosavybe (CK 3.90 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės
instancijos teismas, atmesdamas kasatorių reikalavimą sutuoktiniui R. M.
asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą pripažinti abiejų sutuoktinių
bendrąja jungtine nuosavybe, tinkamai aiškino ir taikė CK 3.90 straipsnio
nuostatas. Dėl to kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos
teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 3.90 straipsnio nuostatas, atmestinas
kaip teisiškai nepagrįstas.
Dėl buto
pripažinimo šeimos turtu
Pagal CK 3.84
straipsnio 2 dalies 1 punktą šeimos turtu pripažįstama šeimos gyvenamoji
patalpa, nuosavybės teise priklausanti vienam ar abiem sutuoktiniams. Tam, kad
nekilnojamasis turtas būtų pripažintas šeimos turtu, būtinos dvi sąlygos:
turtas nuosavybės teise turi priklausyti vienam arba abiem sutuoktiniams; toks
turtas turi būti šeimos gyvenamoji patalpa. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
formuojamoje praktikoje pripažįstama, kad šeimos gyvenamąja patalpa reikėtų
laikyti tokią patapą, kurioje šeima iš tikrųjų gyvena ir naudojasi ja kaip savo
būstu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2005 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje G. K. v. AB „Sampo
bankas“, L. K., bylos Nr. 3K-3-90/2005; 2006 m. kovo 29 d.
nutartis civilinėje byloje N. K. v. F. K., V. K.,
bylos Nr. 3K-3-232/2006; 2006 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje J. J.
v. S. . ir kt., bylos Nr. 3K-3-241/2006; 2008 m. rugsėjo 15 d.
nutartis civilinėje byloje R. P. v. R. N., bylos
Nr. 3K-3-416/2008; kt.).
Byloje nustatyta, kad
kasatoriai su sūnumi J., gimusiu 2005 m. vasario 24 d., kasatoriui R. M.
asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute negyveno nuo 2005 m. rugpjūčio
17 d., kai išnuomojo butą G. V., o patys su sūnumi nuo 2006 m. sausio 1 d.
gyvena nuomojamame bute, esančiame (duomenys nekelbtini). Be to, ginčo
butas, kurį kasatoriai prašė pripažinti šeimos turtu, 2006 m. sausio 27 d.
parduotas varžytynėse trečiajam asmeniui ir kasatoriui R. M.
nebepriklauso. Taigi, nagrinėjamu atveju turtas neatitinka įstatyme nustatytų
reikalavimų šeimos turto statusui įgyti, nes nėra vienos iš būtinų sąlygų,
reikalingų gyvenamąsias patalpas pripažinti šeimos turtu. Teisėjų kolegija
atmeta kasatorių argumentą, kad buto pripažinimas šeimos turtu nesietinas su
faktiško gyvenimo jame aplinkybe, kaip prieštaraujantį CK 3.84 straipsnio
2 dalies 1 punkto nuostatai. Konstatavus, kad ginčo turtas neturėjo šeimos
turto teisinio statuso, kasatorių argumentai dėl teisės normų,
reglamentuojančių šeimos turto teisinį režimą, pažeidimo bankroto
administratoriui iš varžytynių parduodant ginčo butą pripažintini nepagrįstais.
Nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės sudarė galimybę teismams
vadovautis CK 3.84 straipsnio 4 dalies nuostata, kad sutuoktiniai šeimos
turto statusą gali panaudoti prieš sąžiningus trečiuosius asmenis tik tada, kai
nekilnojamasis turtas yra įregistruojamas viešame registre kaip šeimos turtas.
Ginčo butas viešame registre buvo įregistruotas kasatoriaus R. M. vardu,
registre nenurodyta, kad butas yra šeimos turtas.
Pripažinus, kad
varžytynėse parduotas turtas neturėjo šeimos turto teisinio statuso ir todėl
jam neturėjo būti taikomi disponavimo apribojimai, nustatyti CK 3.85
straipsnyje, atmestinas kasatorių argumentas, kad buvo pažeistos jų vaiko
teisės turėti gyvenamąją patapą. Kasatorių vaiko interesai nebuvo pažeisti, nes
vaikas gyvena kartu su tėvais kitoje nuomojamoje patalpoje. Kasatoriai užtikrina
savo vaiko teisių įgyvendinimą ir, nuomodami kitą gyvenamąją patalpą, sudaro
tinkamas gyvenimo sąlygas (CK 3.163 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos
pagrindų įstatymo 4 straipsnio 7 punktas). Dėl išdėstytų argumentų
naikinti teismų priimtus procesinius sprendimus, kuriais atmestas kasatorių
reikalavimas dėl buto pripažinimo šeimos turtu, nėra teisinio pagrindo.
Dėl varžytynių
akto teisėtumo
Kasatorių nuomone,
neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyviui (įmonės savininkui)
priklausančio turto pardavimas iš varžytynių turėjo būti vykdomas pagal CPK
normas, o ne Įmonių bankroto įstatymo (ĮBĮ) bei Bankrutuojančios ir
bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos nuostatas.
Kauno apygardos
teismo 2004 m. gegužės 14 d. nutartimi kasatoriaus individualiai įmonei (R. M.
prekybos namams „Tuktukas“) buvo iškelta bankroto byla. Teismui patvirtinus
kreditorių finansinius reikalavimus (400 528,43 Lt) ir nesant
individualios įmonės turto, kurį realizavus būtų patenkinti kreditorių
reikalavimai, bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimas nusprendė
parduoti varžytynėse įmonės savininkui R. M. asmeninės nuosavybės teise
priklausantį ir tuomečiam AB SEB Vilniaus bankui įkeistą butą. Kasatoriui
asmeninės nuosavybės teise priklausantis butas buvo parduotas vadovaujantis ĮBĮ
ir Tvarkos nuostatomis.
CPK VI dalyje
reglamentuojamas vykdymo procesas. Pagal šioje nustatytas taisykles vykdomi
teismo ir arbitražo sprendimai, nutarimai ir įsakymai civilinėse bylose, taip
pat kiti CPK 584 straipsnyje nurodyti vykdomieji dokumentai. Vykdomųjų
dokumentų vykdymo funkcijas valstybė suteikė antstoliui (Antstolių įstatymo 2
straipsnio 1 dalis). CPK reglamentuotas vykdymo procesas yra savarankiškas nuo
bankroto proceso.
ĮBĮ 2 straipsnio 2
dalyje bankroto procesas apibrėžiamas kaip teismo arba ne teismo tvarka vykdomų
įmonės bankroto procedūrų visuma. Bankroto proceso tikslas yra tenkinti
kreditorių reikalavimus ir bankrutuojančios įmonės turto, kartu - likviduoti
įmonei (skolininkui) skolų naštą, taip pat apsaugoti kreditorius nuo dar
ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo. ĮBĮ (2001 m. kovo
20 d. įstatymo Nr. IX-216 redakcija) 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad
kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į
reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti,
įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. ĮBĮ 10
straipsnio 7 dalies 1 punkte nurodyta, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai
iškelti bankroto bylą, tais atvejais, kai įmonė yra neribotos civilinės
atsakomybės, jos savininkas (savininkai) privalo pateikti administratoriui viso
jo (jų) turimo turto sąrašą, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė
nuosavybė. CK 2.50 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu prievolei įvykdyti
neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo
prievoles atsako juridinio asmens dalyvis (įmonės savininkas). Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, kad neribotos civilinės atsakomybės
juridinio asmens dalyvio turtas, jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos
civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, vykdant įmonės bankroto
procedūras, parduodamas specialiojo akto – Vyriausybės nutarimo – patvirtinta
tvarka, tokiam turto pardavimui netaikomos CPK VI dalies normos,
reglamentuojančios sprendimų vykdymo tvarką (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. birželio
22 d. nutartis civilinėje byloje AB „Ūkio bankas“ v. A. L.,
bylos Nr. 3K-7-308/2004; teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 19 d. nutartis
civilinėje byloje pagal kreditoriaus – I. K. firmos „IGIS”,
suinteresuotų asmenų S. D., R. B., UAB „Šefrena” skundą dėl turto
pardavimo iš varžytynių pripažinimo negaliojančiu, bylos
Nr. 3K-3-41/2005; 2007 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje AB
banko „NORD/LB Lietuva“
v. R. K., bylos Nr. 3K-3-508/2007; išplėstinės teisėjų
kolegijos 2009 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje pagal bankrutavusios
Kauno savivaldybės įmonės „Namų priežiūra“ administratoriaus prašymą dėl
kreditorių reikalavimų tenkinimo iš Kauno miesto savivaldybės biudžeto,
bylos Nr. 3K-7-259/2009; kt.).
Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad butas pagrįstai parduotas taikant Bankrutuojančios ir
bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos nuostatas, o ne CPK
VI dalies normas. Dėl to kasatorių argumentai dėl netinkamo teisės normų
taikymo parduodant butą ir varžytynių neteisėtumo atmestini kaip teisiškai
nepagrįsti.
Dėl įrodinėjimo ir
įrodymų vertinimo taisyklių
Kasaciniame skunde
nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį ir
neatsižvelgdamas į ieškovų nurodytas aplinkybes bei nevertindamas jų pateiktų
įrodymų, pažeidė CPK 176–185 straipsniuose įtvirtintas įrodinėjimo ir įrodymų
vertinimo taisykles.
Byloje surinktus
įrodymus pagal CPK nustatytas taisykles tiria ir vertina teismas. Pagal
bendrąją įrodinėjimo pareigos taisyklę šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis
remiasi (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą
nurodyti tam tikrus faktus ir pateikti juos patvirtinančius įrodymus. Šaliai
neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, teismas pripažįsta jas
neįrodytomis. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų
pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo
daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyvių
visų bylai reikšmingų aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis;
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.
gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje daugiabučių namų savininkų bendrija
„Eglutė“ v. E., bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2010 m. balandžio 8 d.
nutartis civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras,
bylos Nr. 3K-3-155/2010; kt.). Dėl to teismas turi įvertinti įrodymų
visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo
dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario
15 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v.
draudimo UAB ,,Baltijos garantas“, bylos
Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje UAB
„Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; kt.).
Nagrinėjamu atveju iš
skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad
teismas įvertino tiek atsakovo, tiek kasatorių pateiktus įrodymus, šalių ir
trečiųjų asmenų paaiškinimus. Teismas paskyrė ekspertizę ginčo buto rinkos
vertei nustatyti, ekspertizės akto išvadas apie buto rinkos vertę įvertino
kartu su kitais rašytiniais įrodymais, atsižvelgė į tai, kad parduodamas butas
buvo įkeistas ir realizuotas priverstiniu būdu, todėl padarė pagrįstą išvadą,
jog kreditorių nustatytos ginčo buto pardavimo varžytinėse kainos ir
ekspertizės akte nurodytos jo vertės skirtumas nėra neprotingai didelis.
Teisėjų kolegija
prieina prie išvados, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė įrodymų
vertinimo taisyklių, spręsdamas dėl ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių, tyrė
ir įvertino visus byloje pateiktus įrodymus, kurie gali patvirtinti ar paneigti
byloje nagrinėjamas teisiškai reikšmingas aplinkybes, todėl kasatorių
argumentai dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo procesą,
pažeidimo atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.
Teisėjų kolegija,
išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad nėra pagrindo kasaciniame skunde
nurodytais argumentais naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo
nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalis 1 punktas).
Dėl
bylinėjimosi išlaidų
Atsakovas
V. R., pateikdamas atsiliepimą į kasacinį skundą, už advokato pagalbą
surašant šį dokumentą turėjo 1500 Lt išlaidų. Atmetus ieškovų kasacinį skundą,
vadovaujantis CPK 93, 98 straipsniais, tenkintinas atsakovo prašymas
priteisti iš ieškovų nurodytas išlaidas, kurių dydis atitinka CPK 92 straipsnio
reikalavimus.
Netenkinus
kasacinio skundo, iš kasatorių į valstybės biudžetą lygiomis dalimis
priteisiamos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame
teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359
straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 26
d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui
V. R. (a. k. (duomenys nekelbtini)) iš ieškovės D. M.
(a. k. (duomenys nekelbtini)) 750 (septynis šimtus
penkiasdešimt) Lt atstovavimo išlaidų.
Priteisti
atsakovui V. R. (a. k. (duomenys nekelbtini)) iš ieškovo R. M.
(a. k. (duomenys nekelbtini)) 750 (septynis šimtus
penkiasdešimt) Lt atstovavimo išlaidų.
Priteisti iš
ieškovų D. M. (a. k. (duomenys nekelbtini)) ir R. M.
(a. k. (duomenys nekelbtini)) į valstybės biudžetą po 86,21 Lt
(aštuoniasdešimt šešis litus 21 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus
Laužikas
Zigmas
Levickis
Pranas
Žeimys