Civilinė byla Nr. 2A-423-109/2010
Pirmosios instancijos teismo
teisėjas: Regina Agrba
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
44.2.4.1; 44.2.4.2.; 54.3; 121.18; 121.21.
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. kovo 31 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Birutės
Bobrel, kolegijos teisėjų Gintauto Koriagino ir Algirdo Remeikos,
sekretoriaujant Vilijai Noreikienei, dalyvaujant atsakovo uždarosios akcinės
bendrovės „Kauno Grūda“ atstovams A. K. ir advokatui
Šarūnui Nakučiui, trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Vilkama“ advokatui
Vidmantui Raviniui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės
„Kauno Grūda“ ir trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Vilkama“
apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 2 d.
sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje Nr. 2-1908-364/2009 pagal ieškovų S. D., A. D., V. G.,
V. G. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei
„Kauno Grūda“, tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Vilkama“, J. Š. įmonei „Aproba“, Ž. D. dėl
turizmo paslaugų, deliktinės atsakomybės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Ieškovai S. D., A. D., V. G.,
V. G. 2008-11-24 kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą
su ieškiniu (1 t. b. l. 3-8), kuriuo prašė priteisti iš atsakovo kelionių
organizatoriaus „Kauno Grūda“ ieškovei V. G. jos patirtus
nuostolius 5299,- Lt sumoje, ieškovui S. D. – 4890 Lt; ieškovėms
V. G., A. D. neturtinę žalą, kurią
sudaro triguba kelionės kaina (5607,- Lt) kiekvienai; ieškovams V. G., S. D. jų sumokėtus už dukrų
kelionę pinigus, t. y. po 1869,- Lt kiekvienam; ieškovei V.
G. – 5000,- Lt neturtinės žalos, o ieškovui S. D. –
3000,- Lt neturtinės žalos. Ieškovai nurodė, kad 2008 m. birželio 12 d. su
atsakovu UAB „Kauno Grūda“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią
atsakovas, kaip kelionių organizatorius, nuo 2008-08-09 iki 2008-08-18 įsipareigojo
V. G. bei A. D. organizuoti 10
dienų/9 naktų turistinę kelionę į Italiją, suteikiant joms vežimo,
apgyvendinimo bei kitas paslaugas, susijusias su kelionės organizavimu, o
turistės (kadangi turistės nepilnametės, todėl ši pareiga pereina jų atstovams
pagal įstatymą) įsipareigojo sumokėti sutartą atlyginimą ir laikytis kitų
įsipareigojimų aptartų turizmo paslaugų teikimo sutartyje. Atsakovas netinkamai
vykdė sutartį, savo veiksmais padarė žalą ieškovų sveikatai, dėl ko jam tenka
pareiga atlyginti nuostolius bei neturtinę žalą. Ieškovėms V.
G. ir A. D. buvo suteiktos visai kitos sėdimosios
vietos, nei buvo sutarta, t. y. daug prastesnės, autobuso kondicionierius
neveikė, todėl buvo labai karšta, tualetas buvo užrakintas, sėdimos vietos taip
suspaustos, kad kojoms vietos vos užteko. 2008 m. rugpjūčio 12 d. autobuso
vairuotojams pastačius autobusą ne toje stovėjimo aikštelėje, kurioje gidas
liepė, ir palikus jį be priežiūros, buvo pavogti turistų daiktai. Apie vagystę
buvo pranešta policijai. Nors po įvykio daugiau nei pusė žmonių išreiškė
troškimą nebetęsti kelionės, o grįžti atgal į Lietuvą, gidas turistus baugino,
sakydamas, kad įsodins į traukinį, kuris su keliais persėdimais važiuoja
Lietuvos link, arba įsodins į autobusą ir tuomet jos turės vykti kelias paras
be maisto, be higienos priemonių. Dauguma žmonių išsigando ir nusprendė tęsti
kelionę su gido pažadėtais duoti jiems 100 eurų kaip kompensacija už vagystę. 2008
m. rugpjūčio 13 d. turistus nuvežus prie policijos įstaigos, gidas liepė
išlipti iš autobuso tiems, kas atsisako tęsti ekskursiją neinformuodamas, kas
toliau bus. Turistės ir dar 6 turistai, kurie neįsivaizdavo ekskursijos tęsimo
tokiomis sąlygomis, išlipo iš autobuso, nepabijoję anksčiau išdėstytų gido
grasinimų. Atvykusiu autobusu jos išvyko į oro uostą, iš kur buvo
parskraidintos į Lietuvą. Kelionės metu patirtas stresas mergaitėms ir jų
tėvams sukėlė pasekmes, kurios jaučiamos dar ir šiuo metu. Draustis bagažo
niekas iš kelionės agentūros nepatarė.
Kauno miesto
apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 2 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies,
priteisė iš atsakovo UAB „Kauno Grūda“ ieškovams V. G., S. D. jų sumokėtus pinigus už kelionę - po 1121,40 Lt
kiekvienam, priteisė iš atsakovo UAB „Kauno Grūda“ ieškovėms V.
G., A. D. neturtinę žalą kiekvienai po 5607,- Lt, priteisė
iš atsakovo UAB „Kauno Grūda“ ieškovams V. G. 1748,67 Lt,
o S. D. – 1613,70
Lt nuostolių atlyginimui, likusioje dalyje ieškinį atmetė. Teismas taip pat
priteisė iš atsakovo UAB „Kauno Grūda“ ieškovui S. D. 1250,-
Lt advokato pagalbai apmokėti, 230,- Lt sumokėto žyminio mokesčio, 30,- Lt už
vertimo paslaugas, 140,43 Lt kuro sunaudojimo išlaidų, ieškovei V. G. – 1250 Lt advokato pagalbai apmokėti; 267,- Lt žyminio
mokesčio, 30- Lt už vertimo paslaugas, iš ieškovų S. D. ir V. G. priteisė 3863,- Lt (iš kiekvieno po 1931,25 Lt)
atsakovui UAB „Kauno Grūda“ advokato pagalbai apmokėti (2 t. b. l. 52-58).
Dėl ieškovų reikalavimo
priteisti iš atsakovo V. G., S. D. jų
sumokėtus už dukrų kelionę pinigus, t. y. po 1869,- Lt kiekvienam teismas
pasisakė, kad atsakovas netinkamai įvykdė turizmo paslaugų teikimo
sutartį, nes ieškovų bagažas su rūbais ir kitais reikmenimis poilsiui
ketvirtąją kelionės dieną pavogtas iš autobuso, dėl to pastarosios liko
nepatenkintos kelione, neišsipildė jų pagrįsti ir teisėti lūkesčiai. Kelionės
organizatoriaus teikiamos paslaugos apima ir vežimo paslaugas, vežimo paslaugos
sudedamoji dalis yra ir turisto bagažo nuvežimas į paskirties vietą. Atsakovas
UAB „Kauno Grūda” ieškovų bagažo į paskirties vietą nenuvežė ir taip pažeidė
savo prievolę pagal 2008 m. birželio 12 d. kelionės sutartį. Ta aplinkybė, kad
turizmo paslaugų sutarčiai įvykdyti – turistų ir bagažo vežimui - atsakovas
pasitelkė trečiuosius asmenis (UAB „Vilkama“) neatleidžia kelionės
organizatoriaus nuo atsakomybės pagal kelionės sutartį. Kadangi ieškovų
(turistų) ir trečiojo asmens, suteikusio kelionės organizatoriui (UAB „Kauno
Grūda“) vežimo paslaugas, nesieja teisiniai santykiai, pastarasis nėra turizmo
paslaugų sutarties šalis, todėl teisinė atsakomybė – atlyginti neturtinę žalą –
taikytina kelionės organizatoriui, kai turistas lieka nepatenkintas kelione dėl
nevisiškai tinkamai įvykdytos sutarties, nors ta sutarties dalis ir buvo
vykdoma paslaugos teikėjo pasitelkto trečiojo asmens (CK 6.747 straipsnio 1
dalis, 6.754 straipsnio 5 dalis). Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovės V. G. ir A. D. patvirtino, kad pirmąsias
tris dienas ir ketvirtąją kelionės dieną iki vagystės ieškovės buvo patenkintos
kelione, todėl atmetus pirmųjų keturių dienų kainą atsakovas neišpildė kelionės
už 1121,40 Lt.
Dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo ieškovėms V. G.,
A. D. neturtinę žalą - po trigubą kelionės kainą (po 5607,-
Lt) teismas nurodė, kad UAB „Kauno Grūda“ yra kelionės organizatorius,
t. y. asmuo, kuris įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis verčiasi turizmo
verslu ir savo vardu viešai siūlo teikti turizmo paslaugas (CK 6.747 straipsnio
2 dalis), todėl teismas atsižvelgė į CK 6.256 straipsnio 4 dalį, kad
verslininko (CK 2.4 straipsnio 2 dalis) sutartinė atsakomybė atsiranda be
kaltės. Išklausęs trečiojo asmens UAB „Vilkama“ atstovo direktoriaus G. Maceikos
paaiškinimus, liudytojų V. Gylio ir A. R. paaiškinimus,
teismas nustatė, kad kelionės organizatorius konkrečioje situacijoje
(neužtikrinus pilno turistų bagažo saugumo) nebuvo pakankamai rūpestingas ir
atidus turistams. Ieškovai liko kelione nepatenkinti dėl suteiktos paslaugos
dalies, kuri yra susijusi su kelionės organizatoriaus teikiamomis paslaugomis,
o tais atvejais, kai dėl netinkamo sutarties vykdymo, už kurį atsako kelionės
organizatorius, turisto pagrįsti ir protingi lūkesčiai neišsipildo, jis turi
teisę reikalauti atlyginti neturtinę žalą. Atlygintinos neturtinės žalos dydis
šiuo atveju negali viršyti trigubos kelionės kainos. Teismas laikė, kad ieškovės liko
nepatenkintos dėl dalies turizmo paslaugų - bagažo saugumo, todėl teismas darė
išvadą, kad kelionės organizatorius nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus,
pasirinkdamas UAB „Vilkama“ kaip tretįjį asmenį savo įsipareigojimams pagal
sutartį įvykdyti. UAB „Kauno Grūda“ atsako ne už įvykusią vagystę, nes pats
vagystės faktas kaip galima rizika neapima jo suteiktų paslaugų, o už tai, kad
jis nenumatė tokio fakto ir neapsaugojo klientų, o jam įvykus nesuteikė būtinų
paslaugų. Šie veiksmai padarė turistėms teikiamą paslaugą nekokybiška, todėl
UAB „Kauno Grūda“ turi už tai atsakyti. Teismas atsižvelgė į turisčių patirtus
išgyvenimus (sveikatos sutrikimus, nežinomybę, stresą, baimę dėl ateities,
daiktų praradimo ir t. t.), pažeminimą (buvo pasodintos ne į pasirinktas
autobuso vietas, o prie tualeto, dėl ko jos pasijautė pažemintos, nes suvokė,
kad su jomis taip pasielgta dėl to, kad jos yra nepilnametės ir nesugebančios
pakovoti už savo teises taip kaip suaugę asmenys), visišką abejingumą jų
atžvilgiu (net nepasidomėjo jų sveikata ir kitais elementariais dalykais,
nedavė pinigų nusipirkti būtiniausias higienos priemones), grasinimus, dėl
tokiu karštu metu neveikiančių kondicionieriaus bei tualeto autobuse, netinkamą
viešbučio 2008 m. rugpjūčio 12 d. parinkimą.
Dėl reikalavimo
priteisti iš atsakovo ieškovei V. G. jos patirtus
nuostolius už 5299,- litus, ir ieškovui S. D. jo patirtus
nuostolius už 4890,- litus teismas nurodė, kad atsakomybės dydis
apskaičiuotinas pagal pavogtų daiktų vertę. Ieškovų argumentus dėl finansinio
pajėgumo nupirkti kelionei dukroms ieškinyje nurodytos vertės daiktus, kurie
buvo pavogti, šią aplinkybę patvirtinant metinėmis pajamų mokesčio deklaracijomis,
teismas vertino kritiškai. Nors ieškovės pateikė jų nurodymu prarastų daiktų
sąrašus, tačiau įrodymai, patvirtinantys visų daiktų turėjimą vagystės metu bei
leidžiantys nustatyti tariamai prarastų daiktų vertę, nebuvo pateikti.
Nenustačius tikrojo žalos dydžio ir remiantis tik ieškovių pateiktais tariamai
prarastų daiktų sąrašais bei daiktų įvertinimais būtų paneigtas visiško žalos
atlyginimo principas, įtvirtintas CK 6.251 straipsnio 1 dalyje. Teismas laikė,
kad pateikti sąskaitų išrašai patvirtina tik daiktų įsigijimo faktus, tačiau į
kelionę imamų daiktų kiekį, jų būtinybę turi įvertinti vykstantis asmuo.
Vadovaujantis proporcingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, teismas padarė
išvadą, kad trečia dalis nuo prašomos priteisti pinigų sumos būtų protinga suma
prarastų daiktų atlyginimui (LR CPK 177, 178, 263 str.).
Dėl reikalavimo priteisti
iš atsakovo ieškovei V. G. 5000,- Lt neturtinės žalos, o
ieškovui S. D. – 3000,- Lt neturtinės žalos teismas
pasisakė, kad galiojantys teisės aktai nenumato teisės asmenims tokiais
atvejais reikalauti neturtinės žalos atlyginimo. Nors CK 6.754 straipsnio 5
dalyje nustatyta, kad turistas turi teisę reikalauti atlyginti neturtinę žalą,
jeigu dėl netinkamo sutarties vykdymo, už kurį atsako kelionės organizatorius,
turisto pagrįsti ir protingi lūkesčiai neišsipildo ir dėl to turistas lieka
kelione nepatenkintas, tačiau ieškovai V. G. ir S. D., pasirašę turizmo paslaugų teikimo sutartis,
nelaikytini turistais nagrinėjamu atveju, kadangi turizmo paslaugų atsakovas
jiems neteikė. Teismas sprendė, kad neturtinė žala yra asmeninio pobūdžio,
todėl net ir tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad neturtinę žalą patyrė
ieškovės V. G. ir A. D., kiti
asmenys, kurie nėra nukentėjusieji, bet susiję su asmeniu, patyrusiu neturtinę
žalą, neturėtų teisės į neturtinės žalos atlyginimą.
Apeliaciniu skundu atsakovas
UAB „Kauno Grūda“ prašo pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m.
lapkričio 2 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1908-364/2009, panaikinant
sprendimo dalį, kuria iš atsakovo UAB „Kauno grūda“ priteista: ieškovams V. G. ir S. D. po 1121,40 Lt už sumokėtą kelionę; ieškovėms V. G. ir A. D. po 5607,- Lt neturtinės
žalos atlyginimo; ieškovei V. G. 1748,67 Lt ir ieškovui S. D. priteista 1613,70 Lt nuostolių atlyginimui; ieškovui S. D. 140,43 Lt kuro sąnaudų išlaidų ir šioje dalyje priimti
naują sprendimą – ieškinį atmesti. Pakeitus pirmosios instancijos teismo
sprendimą, atitinkamai pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, priteisti
atsakovo UAB „Kauno Grūda“ naudai iš ieškovų išlaidas už advokato pagalbą
parengiant apeliacinį skundą ir kitas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu
apeliacinės instancijos teisme (2 t. b. l. 70-76).
Atsakovas mano, kad
teismas neišnagrinėjo visų teisiškai reikšmingų bylos aplinkybių, visiškai
nevertino ir sprendime nepasisakė dėl dalies byloje esančių įrodymų, nepateikė
teisinių argumentų dėl dalies sprendime nurodytų išvadų, nesivadovavo Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose. Nurodo šiuos
motyvus:
1. Dėl atsakovo
civilinės atsakomybės. Atsakovas nesutinka su teismo išvada, kad turistams dėl
2008 m. rugpjūčio 12 d. įvykdytos bagažo vagystės patyrus žalą, civilinė
atsakomybė, o kartu ir pareiga atlyginti žalą, tenka atsakovui. Tokia išvada
padaryta teismui netinkamai aiškinus ir taikius kelionių organizatoriaus
civilinę atsakomybę reglamentuojančias materialinės teisės normas (CK 6.754 str.).
CK 6.754 str. 2 d. 3 p. numatyta, kad kelionės organizatorius ar asmuo, kurio
pagalba kelionės organizatorius naudojasi, neatsako už netinkamą sutarties
įvykdymą, jeigu sutartis netinkamai įvykdoma dėl nenugalimos jėgos arba dėl
įvykio, kurio kelionės organizatorius ar asmuo, kurio pagalba kelionės
organizatorius naudojosi, atsižvelgiant į visą įmanomą jų apdairumą, nenumatė
ir negalėjo numatyti. Į bylą pateikti turistų pareiškimai policijai, atsakovo
ir trečiojo asmens susirašinėjimo su Italijos policija duomenys ir liudytojų
parodymai patvirtina, kad vagystė buvo įvykdyta dienos metu bei per labai
trumpą laiką, mieste esančio prekybos centro IKEA automobilių stovėjimo
aikštelėje. Vagystė įvykdyta išdaužus užrakinto autobuso langą ir išlaužus durų
spyną, o bagažas iš įvykio vietos išgabentas sukrovus jį į du pavogtus
lengvuosius automobilius, stovėjusius toje pačioje aikštelėje šalia autobuso.
Teismas pripažino, kad bagažas buvo prarastas dėl vagystės, tačiau pagrindą
atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės sudarančios, prieš tai paminėtos,
vagystės aplinkybės sprendime liko neaptartos. Atsakovas nesutinka su teismo
išvada, kad kelionės organizatorius konkrečioje situacijoje (neužtikrinus pilno
turistų bagažo saugumo) nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus turistams,
kuria remiantis atsakovui buvo taikyta civilinė atsakomybė. Pirma, teismas
neįvardino veiksmų, kuriuos tariamai turėjo padaryti, bet nepadarė kelionių
organizatorius, kad užtikrintų bagažo saugumą. Sprendime nenurodyti teisės
aktai, kurie įpareigojo atsakovą pasirinkti konkretų elgesio modelį. Todėl iš
sprendimo negalima suprasti, kokius atsakovo veiksmus (ar neveikimą) teismas
laikė neteisėtais ir negalima spręsti dėl žalos ir atitinkamų atsakovo veiksmų
priežastinio ryšio bei atsakovo kaltės. Antra, teismas nevertino, kad tokios
netikėtos vagystės, atsižvelgus į visą įmanomą apdairumą, atsakovas ar
trečiasis asmuo negalėjo numatyti. Vertinant konkrečios ieškovų bagažo vagystės
aplinkybes, kelionių organizatorius galėtų būti pripažintas nepakankamai
rūpestingu, jeigu ieškovų patirtą žalą būtų lėmę akivaizdžiai aplaidus bei
neatitinkantys įprasto kelionių organizatoriaus elgesio modelio veiksmai,
pavyzdžiui, neužrakinto autobuso palikimas be priežiūros, stovėjimas tam
nepritaikytoje nuošalioje vietoje, autobuso palikimas be priežiūros neįprastai
ilgą laiką ir pan. Teismas pripažino ieškovų nuostolių priežastimi neteisėtus
trečiųjų asmenų veiksmus, už kuriuos atsakovas neatsako.
2. Dėl atsakovo
atsakomybę ribojančių teisės normų. CK 6.755 str. 4 d. numato, kad jeigu žala,
išskyrus žalą, atsiradusią dėl turisto mirties ar jo sveikatos sužalojimo,
turistui padaroma teikiant sutartyje numatytą paslaugą, tačiau tą paslaugą
teikia ne pats kelionės organizatorius, tai kelionės organizatoriaus atsakomybė
už tokią žalą gali būti ribojama triguba kelionės kaina. Taigi, šioje teisės
normoje yra aiškiai įtvirtinta kelionės organizatoriaus teisė remtis leidžiamu
asmens, teikiančio tik tam tikrą paslaugą (pvz. apgyvendinimo, vežimo keliais,
vežimo oru ir pan.), kuri yra sudėtinė turizmo paslaugų rinkinio dalis,
civilinės atsakomybės ribojimu. Įstatymas neįvardina žalos rūšies, kurios
atlyginimui taikomas minėtas ribojimas, todėl trigubos kelionės kainos suma
turi būti ribojama bendra žalos suma, apimanti tiek ir turtinę, tiek ir
neturtinę žalą. Šioje byloje nustatyta, kad viena kelionė kainavo 1869,- Lt,
todėl remiantis CK 6.755 straipsnio 4 dalimi, iš atsakovo galėjo būti
priteistas ne didesnis kaip 5607,- Lt žalos atlyginimas vienam turistui. Tuo
tarpu ieškovei V. G. sprendimu buvo priteista iš viso
7355,67 Lt, o turistei A. D. 7220,70 Lt žalos atlyginimo.
Vadovaujantis CK 6.755 str. 4 dalimi, aplinkybė, jog atsakovas vežimo paslaugos
teikimui pasitelkė trečiąjį asmenį, suteikia atsakovui (kelionės
organizatoriui) teisę remtis šioje teisės normoje numatytu civilinės
atsakomybės ribojimu. Todėl net ir tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos
teismas nuspręstų, kad atsakovui turi būti taikoma civilinė atsakomybė už turistų
patirtą žalą, sprendimo dalis, kuria iš atsakovo priteista žalos suma,
viršijanti trigubą kelionės kainą, turi būti panaikinta kaip neteisėta, kadangi
spręsdamas atsakovo civilinės atsakomybės klausimą dėl netinkamo vežimo
paslaugos vykdymo, teismas privalo taikyti CK 6.755 straipsnio 4 dalį.
3. Dėl reikalavimo
grąžinti kelionės kainą. Ieškovų teisė reikalauti, kad jiems būtų grąžinta
kelionės kaina ar jos dalis yra numatyta CK 6.750 straipsnio 3 dalyje, todėl
teismas galėjo patenkinti ieškovų reikalavimą tik jei būtų nustatyti būtent
šioje teisės normoje nurodyti pagrindai. Teismas privalėjo tirti priežastis,
dėl kurių ieškovės atsisakė turizmo paslaugų sutarties ir nustatyti, ar
atsakovas (kelionių organizatorius) laikytinas atsakingu už aplinkybes, lėmusias
ieškovių pasirinkimą nutraukti turizmo paslaugų sutartį. Nustatytos aplinkybės
turėjo būti vertinamos atsižvelgiant į faktą, kad po vagystės tik nedidelė
turistų dalis atsisakė tęsti kelionę ir atsakovo lėšomis buvo parskraidinti į
Lietuvą. Didžioji dalis apvogtų turistų nusprendė tęsti kelionę, kadangi
atsakovas užtikrino visišką ir tinkamą turizmo paslaugų sutarties įvykdymą.
Pastaroji aplinkybė patvirtina, kad ieškovės laikytinos atsakingomis už
vienašališkos sutarties su atsakovu nutraukimą, todėl jos neturi teisės
reikalauti iš atsakovo grąžinti ar kompensuoti už kelionę sumokėtus pinigus. CK
6.750 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad turistui atsisakius sutarties dėl
aplinkybių, už kurias jis atsako, jis turi atlyginti kelionės organizatoriui
nuostolius, patirtus dėl tokio atsisakymo. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina,
kad atsakovas savo lėšomis mokėjo už ieškovių skrydį į Lietuvą. Teismui ši
aplinkybė buvo žinoma, tačiau sprendime apie tai nebuvo pasisakyta (CPK185
str., 270 str. 4 d.). Kaip minėta, kelionės kainos ar jos dalies priteisimo iš
kelionių organizatoriaus pagrindai yra numatyti CK 6.750 straipsnio 3 dalyje,
tačiau teismas, priteisdamas ieškovėms minėtą sumą, rėmėsi CK 6.754 straipsnio
1 ir 5 dalimis. Teismas šioje sprendimo dalyje pasisakė dėl atsakovo civilinės
atsakomybės pagrindų už netinkamą turizmo paslaugų sutarties vykdymą ir
pareigos atlyginti dėl šios priežasties atsiradusią turisto neturtinę žalą.
4. Dėl neturtinės
žalos atlyginimo priteisimo. Atsakovas nesutinka su teismo sprendimu priteisti
ieškovėms V. G. ir A. D. maksimalų
įstatymo nustatytą neturtinės žalos atlyginimą. CK 6.754 straipsnio 5 dalyje
nurodyta, kad turistas turi teisę reikalauti atlyginti neturtinę žalą, jeigu
dėl netinkamo sutarties vykdymo, už kurį atsako kelionės organizatorius,
turisto pagrįsti ir protingi lūkesčiai neišsipildo ir dėl to turistas lieka
kelione nepatenkintas. Kaip minėta, atsakovas nesutinka su teismo išvada, kad
turizmo paslaugų sutartis nebuvo tinkamai įvykdyta dėl aplinkybių, už kurias atsako
atsakovas. Ieškovų ir kitų byloje liudijusių asmenų parodymais įrodyta, kad iki
2008 m. rugpjūčio 12 d. įvykusios vagystės atsakovas turizmo paslaugų sutartį
vykdė tinkamai, buvo laikomasi kelionės aprašyme nustatyto maršruto ir visų
kitų sąlygų, todėl ieškovės šia kelionės dalimi liko patenkintos ir nepatyrė
jokios žalos. Bagažo vagystę iš autobuso įvykdė tretieji nenustatyti asmenys.
Atsakovo pastangomis ieškovės jau sekančią dieną po vagystės buvo
parskraidintos į Lietuvą, nors didžioji dalis apvogtu autobusu vykusių turistų
kelionę tęsė ir sėkmingai užbaigė. Atsakovo parinktas ieškovių grįžimo būdas
(skrydis) ir veiksmų operatyvumas patvirtina maksimalias atsakovo pastangas
teikti visokeriopą pagalbą bei paramą ieškovėms iki turizmo paslaugų sutarties
atsisakymo. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2005 m. balandžio mėn. 19 d.
nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-186, yra išaiškinęs, kad
kelionių organizatorius neatsako už kelionės metu įvykusią vagystę, nes pats
vagystės faktas kaip galima rizika neapima jo suteiktų paslaugų. Kelionių
organizatoriui, vagystės atveju, atsakomybė kyla už būtinųjų paslaugų
apvogtiems turistams nesuteikimą. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas po
vagystės suteikė visas būtinąsias paslaugas ieškovėms (pagalba forminant įvykį
policijoje, turizmo paslaugų sutarties tolimesnis vykdymas, kelionės
nusprendusių netęsti ieškovių grąžinimas į Lietuvą patogiausiu ir greičiausiu
būdu). Dėl to atsakovui netaikytinos CK 6.754 straipsnio 5 dalyje nurodytos
pasekmės, nustatančios turisto teisę reikalauti neturtinės žalos atlyginimo.
5. Dėl turtinės žalos
atlyginimo priteisimo. Ieškovų pateikti įrodymai nepatvirtina iš atsakovo
reikalaujamos priteisti žalos dydžio, be to įstatymas nenumato atsakovo
civilinės atsakomybės už ieškovių daiktų praradimą dėl vagystės (CK 6.253 str.
4 d., 6.754 str. 2 d. 3 p.).
6. Dėl procesinių
teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, pažeidimo. Teismo išvados
yra pagrįstos prielaidomis, remiantis tik ieškovių pareiškimais, nenurodant
konkrečių įrodymų, leidusių teismui padaryti išvadą, pavyzdžiui, kad ieškovės
buvo persodintos į blogesnes vietas, kad atsakovo atstovas ieškovėms grasino
arba kad ieškovėms buvo parinktas netinkamas viešbutis. Vien formalus teismo
konstatavimas, kad nurodytas išvadas patvirtino ieškovų paaiškinimai ar
kelionei pasibaigus pareikštos pretenzijos, negali būti pripažįstamas pagrįstu
ir teisingu, nes ieškovų paaiškinimuose, pretenzijose nenurodyta jokių įrodymų,
kuriais būtų grindžiama ieškovų pozicija. Be to, didžioji dalis bylos
aplinkybių, kurios vertintinos atsakovo naudai, teismo sprendime liko iš viso
neaptartos. Pavyzdžiui tai, kad ieškovės į Lietuvą buvo grąžintos už atsakovo
lėšas, parenkant patogiausią ir greičiausią kelionės būdą. Teisiškai labai
reikšmingos autobuso vagystės aplinkybės sprendime taip pat neaptartos, nors
sprendžiant kelionių organizatoriaus civilinės atsakomybės klausimą šios
aplinkybės turėjo būti nuodugniai ištirtos ir aptartos (CPK 329 str.).
7. Dėl ieškovui S. D. priteistų 140,43 Lt kuro sąnaudų išlaidų. Teismas
nurodė, kad šios išlaidos priteistinos CPK 88 straipsnio 1 dalies 8 punkto
pagrindu. Minėta įstatymo nuostata numato, jog prie išlaidų, susijusių su bylos
nagrinėjimu, priskiriamos būtinos ir pagrįstos išlaidos. Ieškovų interesus
byloje atstovavo advokatė, kuri savo transporto priemone vykdavo į teismo
posėdžius. Ieškovui S. D. nebuvo būtina vykti į posėdžius
atskiru automobiliu, o vykstant patirtos išlaidos kurui nelaikytinos
pagrįstomis ir neturėjo būti priteistos iš atsakovo. Be to, kuro sąnaudoms
pagrįsti ieškovas teismui pateikė Ž. D. vardu
registruotos transporto priemonės BMW 525 registravimo pažymėjimą ir kuro
įsigijimo kvitą. Atsakovo manymu, šie įrodymai nepatvirtina patirtų išlaidų,
kadangi Ž. D. teismo posėdžiuose nedalyvavo. Nors buvo
prašoma priteisti nurodyto automobilio ir maršruto kelionės išlaidas, teismas
nenustatinėjo prašytų priteisti kuro sąnaudų dydžio pagrįstumo. Teismas
sprendime nenurodė jokių kuro sąnaudų išlaidų pagrįstumo argumentų.
Tretysis asmuo UAB „Vilkama“
apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m.
lapkričio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį atmesti
(2 t., b. l. 61-65). Apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai savo sprendime
nurodė, jog autobuse neveikė kondicionierius ir tualetas. Neaišku, kokiais
įrodymais remiantis teismas daro tokią išvadą. Savo nuomonę, kad jos manymu
kondicionierius neveikė nurodė ieškovė A. D., kuri
paaiškino, kad autobuse buvo karšta ir jos manymu kondicionierius neveikė.
Tačiau paklausus ar ji tikrai žino, kad kondicionierius neveikė ji atsakė, kad
to nežino, bet jai taip atrodė, taip pat paaiškino, kad dėl kondicionieriaus
veikimo nei į gidą, nei į autobuso vairuotojus nesikreipė, t. y. neprašė, kad
būtų pamažinta temperatūra ar pan. Apie tai kad nebūtų veikęs tualetas visiškai
nieko nepaaiškino. Nei vienas iš apklaustų liudininkų nenurodė, kad
kondicionierius ar tualetas būtų neveikę, atvirkščiai, visa eilė liudininkų
patvirtino, kad viskas pilnai veikė, todėl teismas nepagrįstai sprendime
nurodė, kad ieškovės patyrė žalą dėl kondicionieriaus ir tualeto neveikimo. Taip
pat pažymėtina, kad pagal kondicionieriaus gamintojų rekomendacijas kondicionieriaus
veikimo temperatūra turėtų būti ne mažesniu skirtumu nei 6-8 laipsniai nuo
lauko temperatūros. Žemesnės temperatūros palaikymas (esant didesniam oro
temperatūrų skirtumui) gali sukelti neigiamas pasekmes tiek žmogaus sveikatai,
tiek yra kenksmingas ir paties kondicionieriaus darbui. Be to, apelianto
manymu, teismas nepagrįstai savo sprendime nurodė, kad nebuvo pilnai įsitikinta
pastatyto autobuso saugumu. Autobusas trumpam (15 min.) buvo paliktas
didžiuliame IKEA prekybos centre, kur pakankamai didelis žmonių srautas,
autobusas buvo sustojęs prekybos centro aikštelėje dienos metu (apie 14 val.
vietos laiku) autobusų sustojimui skirtoje vietoje, aikštelė buvo stebima
vaizdo kameromis, autobusas buvo užrakintas, uždaryti visi langai, t. y. buvo
įsitikta, kad minėtoje vietoje trumpam sustoti yra saugu, todėl laikytina, kad
buvo imtasi visų atsargumo priemonių, kurių tokiomis sąlygomis imtųsi
kiekvienas protingas asmuo. Be to, apdairumo ir rūpestingumo pareiga tenka ir
pačioms ieškovėms. Turistai patys sprendžia kokius daiktus pasiimti į kelionę,
kokius daiktus kelionės metu pasiimti su savimi, kokius daiktus palikti
autobuse. Visa tai ieškovai atlieka savo rizika. Ieškovai nenorėdami prisiimti
sau rizikos ir nenorėdami, kad patirta žala būtų atlyginta, riziką gali
perkelti draudimo kompanijai. Ir tokiu atveju draudimas pagal draudimo sąlygas
spręstų klausimą dėl žalos atlyginimo. Apelianto nuomone, nei turizmo paslaugų
teikimo sutartis, nei įstatymai nenumato atsakovui pareigos apsaugoti ieškovų
daiktus nuo vagystės, plėšimo ar kitos nusikalstamos veikos, kadangi tai nėra
jo paslauga.
Atsiliepimu į atsakovo UAB „Kauno
Grūda“ apeliacinį skundą ieškovai V. G., V.
G., S. D., A. D. prašo jį atmesti,
palikti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 2 d. sprendimą
nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas (2 t., b. l. 90-93). Nurodo, kad
teismas tinkamai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių
paaiškinimus, liudytojų parodymus ir priėmė pagrįstą sprendimą.
Atsiliepimu į trečiojo asmens UAB
„Vilkama“ apeliacinį skundą ieškovai V. G., V. G., S. D., A. D. prašo
jį atmesti, palikti Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 2 d.
sprendimą nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas (2 t., b. l. 88-89).
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantų UAB “Kauno Grūda“ ir UAB „Vilkama“ atstovai prašė apeliacinius skundus tenkinti, panaikinti
pirmosios instancijos teismo dalis, kuriomis ieškinys patenkintas.
Teisėjų kolegija
sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas iš
dalies tenkindamas ieškovų reikalavimą dėl kelionės kainos grąžinimo taikė ne
tas materialinės teisės normas. Byloje nustatyta, kad po bagažo vagystės
turistės A. D. ir V. G. atsisakė
turizmo sutarties ir kelionių organizatoriaus buvo parskraidintos namo. Tokią
turisto teisę numato CK 6.750 straipsnis. Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse
numatyta, kad jeigu turistas atsisako sutarties dėl aplinkybių, už kurias jis
atsako, tai jis turi atlyginti kelionės organizatoriui nuostolius, padarytus
dėl tokio atsisakymo, o jeigu turistas atsisako sutarties dėl aplinkybių, už
kurias jis neatsako, tai jis turi teisę reikalauti, kad jam būtų grąžinti ar
kompensuoti už kelionę sumokėti pinigai arba, jei kelionė jau iš dalies įvyko,
proporcinga jų dalis. Turistės A. D. ir V.
G. atsisakė sutarties dėl kelionės metu įvykusios jų bagažo vagystės,
įvykdytos dėl nepakankamo asmens, kurio pagalba kelionės organizatorius naudojosi,
atsargumo ir atidumo. Akivaizdu, kad turistės atsisakė sutarties dėl
aplinkybės, už kurią jos neatsako. Todėl pirmosios instancijos teismas,
įvertinęs įvykusios kelionės dalį, pagrįstai proporcingai patenkino ieškinio dalį
dėl pinigų sumokėtų už kelionę grąžinimo. Tai, jog teismas, tenkindamas šią
ieškinio dalį, vadovavosi ne CK 6.750 straipsnio 3 dalimi, o pritaikė kitas
materialiosios teisės normas, nedaro šios
sprendimo dalies neteisėtos. Pažymėtina, kad CPK 328 straipsnis draudžia naikinti sprendimą vien formaliais pagrindais. Teisėjų kolegija konstatuoja,
kad pritaikius tinkamą materialiosios teisės normą rezultatas yra toks pats,
kokį priėmė pirmosios instancijos teismas . Dėl to būtų neprotinga naikinti
materialiąja teisine prasme teisėtą teismo sprendimo dalį vien tik dėl to, kad pritaikyta ne ta teisės norma,
jeigu, pritaikius tinkamą materialiosios teisės normą, rezultatas išliktų toks
pat. Priešingas šio klausimo sprendimas
prieštarautų tiek pagrindiniams proceso teisės principams (ekonomiškumui,
operatyvumui, kt.), tiek bendriesiems teisės principams (protingumui,
teisingumui), nes beprasmiškai būtų švaistomos valstybės ir bylininkų lėšos.
Pasisakydama,
dėl apeliacinių skundų argumentų, jog nepagrįstai ieškovėms priteistas
maksimalus neturinės žalos dydis, teisėjų kolegija pažymi, jog neturtinės žalos
atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą fizinį ir
dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Kasacinis teismas
yra pažymėjęs, kad neturtinę žalą įvertinti pinigais paprastai neįmanoma, todėl
teismas, priteisdamas šią žalą, siekia nustatyti kuo teisingesnę kompensaciją
už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parinkdamas tokią
piniginę kompensaciją, kuri kiek galima visapusiškiau kompensuotų
nukentėjusiajam padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. Ž.v. UAB „Vilniaus troleibusai“; bylos Nr. 3K-3-371/2003; skelbta Teismų
Praktika 19; 2005 m. lapkričio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje K. R.v. Lietuvos Respublika; bylos Nr.
3K-3-604/2005, kt.). Neturtinės žalos
atlyginimo būdai, atvejai, žalos dydžio nustatymo kriterijai reglamentuojami CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Civilinėje teisėje įtvirtintas visiško
žalos atlyginimo principas, o teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo
dydžio klausimą, turi vadovautis bendrąsias žalos atlyginimo sąlygas
nustatančiomis teisės normomis, taip pat atsižvelgti į specifinius, tik šios
kategorijos byloms būdingus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).
CK
6.754 straipsnio 5 dalis numato, kad dėl netinkamo turizmo
paslaugų teikimo sutarties vykdymo atlygintinos neturtinės
žalos dydis ribojamas maksimalia suma, negalinčia viršyti trigubos kelionės
kainos. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, siekdamas nustatyti kuo
teisingesnį konkrečiu atveju atlygintinos neturtinės žalos dydį, turi taikyti kuo
daugiau šios žalos dydžio įvertinimo pinigais kriterijų. Teismo sprendime turi būti ne tik įvardyti kriterijai, kuriais remdamasis
teismas nustato priteistiną konkrečiu atveju neturtinės žalos dydį, tačiau ir
argumentuotai pagrįstas kiekvieno iš nurodytų kriterijų taikymas nagrinėjamos
bylos faktinėms aplinkybėms, atskleista jo reikšmė bei įtaka, sprendžiant apie
teisingą piniginės kompensacijos už neturtinių vertybių pažeidimą dydį
konkrečioje situacijoje.
Byloje
nustatyta, kad dėl nepakankamo asmens, kurio pagalba kelionės organizatorius
naudojosi, atsargumo ir atidumo turisčių A. D. ir V. G. bagažas buvo pavogtas iš turistinio autobuso. Teisėjų
kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad dėl
netinkamai suteiktos vežimo paslaugos turistės, netekusios bagažo, patyrė
stresą, išgyveno nežinomybę ir baimę dėl ateities, nes tai yra neišvengiama
žmogaus būsena tokioje situacijoje. Nors pirmosios instancijos sprendime nėra
detalizuota, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad dėl vagystės turistės prarado
visą bagažą, o be jo pilnavertiškai tęsti užsienio kelionę ypač nepatogu ir
sudėtinga. Be to, nustatant neturtinės žalos dydį, būtina įvertinti ir tai, jog
turistės buvo nepilnametės, keliavusios be suaugusių palydos, todėl vagystės faktas
jas sukrėtė itin skaudžiai. Joms, neturinčiom pakankamai gyvenimiškos
patirties, teko lankytis užsienio valstybės teisėsaugos institucijose; teikti
paaiškinimus policijoje; stresinėje
situacijoje, kai kelionių organizatorius primygtinai reikalauja tęsti
kelionę, siūlydamas neadekvačią 100 eurų kompensaciją, apsispręsti dėl sutarties atsisakymo. Vien šių
aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina, kad pirmosios
instancijos teismas turėjo pagrindą priteisti maksimalų neturtinės žalos atlyginimo
dydį. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad kelionės organizatorius yra juridinis
asmuo, kurio pagrindinė veikla teikti mokamas turizmo paslaugas, o turistės
fiziniai asmenys, sudarę su kelionių organizatoriumi vartojimo sutartį, todėl
kelionių organizatorius yra stipresnioji šių teisinių santykių šalis, turinti
pakankamas galimybes atlyginti neturtinę žalą.
Mažinti
neturtinės žalos atlyginimo dėl to, jog kelionės organizatorius po vagystės
turistes, atsisakiusias sutarties dėl aplinkybių, už kurias jos neatsako,
parskraidino namo nėra pagrindo, nes tai kelionės organizatorius padaryti
privalėjo.
Teisėjų
kolegija pažymi, kad atsakovo UAB „Kauno Grūda“ nurodytoje LAT 2005 m. 2005 m.
balandžio mėn. 19 d. nutartyje Nr. 3K-7-186, pateiktas atsakomybės, kylančios
iš turizmo paslaugų sutarties, aiškinimas, pagal teisės aktus, galiojusius iki
2000 m. redakcijos CK įsigaliojimo. Tuomečiai teisės aktai neturinės žalos
atlyginimo dėl turizmo sutarties netinkamo įvykdymo nenumatė, todėl šia
nutartimi remtis dabar nagrinėjamoje byloje sprendžiant neturtinės žalos
atlyginimo klausimą negalima.
Kelionių
organizatorius apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovų pateikti įrodymai
nepatvirtina iš atsakovo priteistos turtinės žalos dydžio, be to įstatymas
nenumato atsakovo civilinės atsakomybės už ieškovių daiktų praradimą dėl
vagystės. Šie argumentai taip pat nėra pagrindas naikinti iš esmės teisingą
pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Kaip
teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas atsakovui atsakomybė atlyginti
turtinę žalą atsirado ne dėl paties vagystės fakto, o už tai, jog nebuvo
pakankamai rūpestingas ir apdairus užtikrindamas turistų bagažo saugumą, t.y.
už sutarties netinkamą įvykdymą.
Nors
ieškovas turi pareigą pateikti įrodymus, patvirtinančius žalos (nuostolių) dydį
(CPK 178 str.), tačiau, kita vertus, jeigu šalis negali tiksliai įrodyti
nuostolių dydžio, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 str. 1 d.). Civilinė
atsakomybė yra vienas iš pažeistos teisės gynybos būdų, todėl jo veiksmingumui
užtikrinti ir yra skirta CK 6.249 straipsnio 1 dalies norma, pagal
kurią teismas privalo nustatyti atlygintinų nuostolių dydį, jeigu šalis
nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti. Akivaizdu, kad turistas negali
tiksliai įrodyti kokie konkrečiai daiktai buvo pavogti ir kokia jų vertė buvo
vagystės metu. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatydamas vagystės metu
patirtų nuostolių dydį, pagrįstai įvertino, jog vykdamas į užsienio kelionę
karštuoju metu laiku, pasiima būtinus higienos reikmenis, apatinius drabužius,
kojines, ir pan. Be to, byloje yra duomenys, jog V. G. ir
A. D. Italijos policijai nurodė, kad iš jų pavogti
atitinkamai 26 ir 21 rūbai (T.I, 22; 25 b.l.). Atsižvelgdama į pavogtų daiktų
kiekį, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, V. G. priteisdamas – 1748,67 Lt ir A. D. -
1613,70 Lt nuostolių atlyginimo už pavogtus daiktus, tinkamai taikė teisingumo
ir sąžiningumo principus bei taikydamas proporcingumo principą, pagrįstai
sumažino prašomą priteisti nuostolių
atlyginimą už pavogtus daiktus iki trečdalio.
Teisėjų kolegija iš
dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos
teismas pažeidė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą.
Byloje iš tiesų nėra objektyvių duomenų, kad ieškovės autobuse buvo persodintos
į blogesnes vietas, kad atsakovo atstovas ieškovėms grasino arba kad ieškovėms
buvo parinktas netinkamas viešbutis. Išvados dėl šių aplinkybių paremtos tik
ieškovių paaiškinimais ar kelionei pasibaigus pareikštomis pretenzijomis, nors
kelionės metu šios pretenzijos nebuvo reikštos, todėl jos negali būti
pripažįstamos pagrįstomis ir teisingomis. Tačiau šios aplinkybės neturi
lemiamos reikšmės sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija tik pakoreguoja pirmosios
instancijos teismo sprendimo
motyvuojamąją dalį, pašalindama iš jos motyvus, jog ieškovės autobuse buvo
persodintos į blogesnes vietas, kad atsakovo atstovas ieškovėms grasino arba
kad ieškovėms buvo parinktas netinkamas viešbutis.
Teisėjų kolegija
nesutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentu, jog ieškovui S. D. nepagrįstai priteista 140,43 Lt kuro sąnaudų išlaidų. Byloje
nustatyta, kad ieškovas dalyvavo 2009 m. vasario 24 d. 2009 m. balandžio 20 d.
ir 2009 m. birželio 9 d. parengiamuosiuose
teismo posėdžiuose bei 2009 m. spalio 19 d. teismo posėdyje. Akivaizdu,
kad dėl to ieškovas turėjo kelionės išlaidų, kurios priskirtinos prie kitų ir
būtinų bylinėjimosi išlaidų (CPK 88 str. 1 d. 8 p.). Kelionės išlaidos vykstant
iš Žemaičių Naumiesčio į posėdžius Kaune
ir atgal turi būti paskaičiuotos pagal Lietuvos Respublikos susisiekimo
ministerijos 1995 m. spalio 12 d. įsakymą Nr. 405 “Dėl automobilių kuro normų
nustatymo metodikos”. Atsižvelgiant į šiuo teisės aktu nustatytas vidutines
kuro sunaudojimo normas, ieškovo naudotą transporto priemonę (automobilis BMW
525), kuri yra ieškovo ir jo sutuoktinės bendroji jungtinė nuosavybė, bei
atstumą nuo Žemaičių Naumiesčio iki Kauno, ieškovui priteista 140,- Lt kelionės
išlaidų suma yra protingai pagrįsta.
Esant nustatytoms aplinkybėms,
teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti pirmosios instancijos teismo
sprendimo dalis, kuriomis ieškinys patenkintas, apeliaciniuose skunde
nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliaciniai skundai atmestini, o
pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Atmetus apeliacinius skundus, iš
apeliantų ieškovui S. D. priteistina po 150,- Lt advokato
pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str), o valstybei po
4,90 Lt išlaidų, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės
instancijos teisme (CPK 96 str.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso
kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Apeliacinius skundus atmesti.
Kauno miesto apylinkės teismo
2009 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo uždarosios
akcinės bendrovės „Kauno Grūda“ (juridinio asmens kodas 133217699, buveinė
K.Donelaičio g. 46-3, Kaunas) ir trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės
„Vilkama“ (juridinio asmens kodas 165834580, buveinė Buktos km. Marijampolės r.
sav.) ieškovo S. D. (asmens kodas (duomenys
neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) naudai po 150,- Lt (vieną šimtą
penkiasdešimt litų) advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš atsakovo uždarosios
akcinės bendrovės „Kauno Grūda“ (juridinio asmens kodas 133217699, buveinė
K.Donelaičio g. 46-3, Kaunas) ir trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės
„Vilkama“ (juridinio asmens kodas 165834580, buveinė Buktos km. Marijampolės r.
sav.) valstybės naudai po 4,90 Lt (keturis litus 90 ct) išlaidų, susijusios su
procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.
Kolegijos pirmininkė Birutė Bobrel
Teisėjai Gintautas
Koriaginas
Algirdas
Remeika