Civilinė byla Nr. 3K-3-343-378/2015
Teisminio proceso Nr. 2-52-3-00309-2013-0
Procesinio sprendimo kategorija: 35.6.1.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. birželio 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Vasarienės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Z. B. kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Z. B. ieškinį atsakovams I. P. ir V. P. (V. P. ) dėl turto pasidalijimo sutarties pripažinimo negaliojančia (actio Pauliana), trečiasis asmuo Vilniaus miesto 17-asis notaro biuras.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
- Ginčo esmė
Ieškovė Z. B. kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės teismą su ieškiniu atsakovams I. P. ir V. P. dėl turto pasidalijimo sutarties pripažinimo negaliojančia (actio Pauliana), trečiasis asmuo Vilniaus miesto 17-asis notaro biuras, jį patikslinusi prašė panaikinti 2010 m. rugsėjo 20 d. atsakovų sudarytą sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį.
Nurodė, kad pagal Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 16 d. nuosprendį V. P. pripažintas kaltu pagal LR BK 300 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį, 216 straipsnį ir nuteistas laisvės atėmimu (baudžiamoji byla Nr. l-154-149/2011). Šiuo nuosprendžiu ieškovės naudai iš jo priteista 30 000 Lt (8688,60 Eur) turtinei ir 20 000 Lt (5792,40 Eur) neturtinei žalai atlyginti. Apeliacinės ir kasacinės instancijos teismai paliko nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio nepakeistą. 2012 m. sausio 5 d. vykdomasis raštas buvo pateiktas antstolei I. B. . Antstolė 2012 m. liepos 9 d. patvarkymu Nr. 0011/12/00048 ieškovę informavo, kad skolininkas V. P. ir jo sutuoktinė I. P. 2010 m. rugsėjo 20 d. pasirašė Turto pasidalijimo sutartį – visas turtas, kuris buvo įgytas santuokos metu, perėjo atsakovės nuosavybėn. Teigė, kad atsakovai, sudarydami šią povedybinę sutartį, siekė, jog ieškovė negalėtų patenkinti savo reikalavimų iš sutuoktinių turto.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo (nutarties) esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. vasario 25 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Spręsdamas dėl actio Pauliana taikymo sąlygų, teismas nustatė, kad kreditorė (ieškovė) Z. B. turi galiojančią 50 000 Lt (14 481 Eur) dydžio reikalavimo teisę atsakovui V. P.; antstolė areštavo atsakovui priklausantį ūkinį pastatą, įvertintą 2500 Lt (724,05 Eur), ir parduotuvę, įvertintą 24 000 Lt (6950,88 Eur). Pats atsakovas nurodė, kad turi 3000–4000 Lt (868,86–1158,48 Eur) vertės traktorių. Kito asmenine nuosavybės teise priklausančio turto skolininkas neturi. Teismas pažymėjo, kad sutuoktinių turto pasidalijimo sutartimi padalytas ne visas atsakovams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas. Teismas nustatė, kad atsakovė yra vienintelė UAB „Pavilona“ akcininkė, o juridinis asmuo įregistruotas po santuokos sudarymo (1990 m.), todėl sprendė, kad šis turtas laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktas), į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas. UAB „Pavilona“ turi turto, kurio vertė daugiau nei dvigubai didesnė nei ieškovės reikalavimas. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad net ir sudarius sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį, kreditorė gali patenkinti savo reikalavimus. Teismas nenustatė skolininko nemokumo, kaip būtinosios actio Pauliana taikymo sąlygos, todėl neturėjo pagrindo konstatuoti, kad ginčijamas sandoris pažeidė kreditorės teises.
Konstatavęs šias aplinkybes, teismas dėl kitų actio Pauliana taikymo sąlygų nepasisakė, nurodydamas, kad jos tampa teisiškai nereikšmingos.
Teismas pažymėjo, kad net ir nustačius kitas actio Pauliana taikymo sąlygas, ieškinys negalėtų būti tenkinamas, nes praleistas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Ieškovė apie turto pasidalijimo sutartį sužinojo ne vėliau kaip 2012 m. sausio 18 d., o ieškinys teisme gautas 2013 m. vasario 7 d., t. y. praleidus CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą. Be to, ginčijama sutartis 2010 m. rugsėjo 20 d. užregistruota Vedybų sutarčių registre. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir atsakovams prašant taikyti ieškinio senatį, teismas sprendė ją taikyti. Teismas nurodė, kad svarbių priežasčių, dėl kurių praleistas terminas turėtų būti atnaujintas nagrinėjamoje byloje, nenustatyta, o ieškovė visą laiką naudojosi profesionalaus teisininko advokato V. A. pagalba, todėl teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad ieškovės asmeninės savybės ir patirtis galėjo sutrukdyti laiku įgyvendinti teisę dėl kreipimosi į teismą.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovės Z. B. apeliacinį skundą, 2014 m. lapkričio 6 d. nutartimi Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ginčijamu sandoriu atsakovas V. P. netapo nemokus, todėl, nesant vienos iš būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygų (kreditoriaus teisių pažeidimo), nėra pagrindo tenkinti ieškinį. Bylos duomenys įrodo, kad pagal ginčijamą sandorį atsakovė asmeninės nuosavybės teise įgijo nekilnojamąjį turtą, kuris iki tol priklausė sutuoktiniams (atsakovams) bendrosios jungtinės nuosavybės teise (0,2500 ha žemės sklypas ir gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini); 0,1368 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini); butas (duomenys neskelbtini); statinys ir 1/2 dalis kitų statinių (duomenys neskelbtini). Iš to akivaizdu, kad, sudaręs ginčijamą sandorį, atsakovas V. P. sumažino turto, iš kurio gali būti tenkinami ieškovės turtiniai reikalavimai, mastą, tačiau atsakovai bendrosios jungtinės nuosavybės teise turi ir kito nekilnojamojo turto – pastatų (duomenys neskelbtini), kurių vidutinė rinkos vertė 26 041 Lt (7541,99 Eur). Be to, atsakovų santuokos metu buvo įsteigta UAB „Pavilona“, jos įstatinis kapitalas – 35 000 Lt (10 136,70 Eur), bendrovės turimo nekilnojamojo turto (žemės sklypo, pastato, negyvenamųjų patalpų) vidutinė rinkos vertė – 112 800 Lt (32 669,14 Eur). Nors byloje nėra duomenų apie atsakovo turimą (registruotą ir neregistruotą) kilnojamąjį turtą, įskaitant lėšas, tačiau jis yra personalinės įmonės savininkas (duomenų apie gaunamas pajamas iš šios ar kitos veiklos byloje nenustatyta). Atsakovo vardu registruotos nuosavybės teisės į pastatą – parduotuvę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurių bendra rinkos vertė 28 250 Lt (8181,76 Eur). Nurodytas atsakovo turtas jau yra areštuotas antstolės I. B. ir bus realizuotas, siekiant įvykdyti ieškovės 50 000 Lt (14 481 Eur) turtinius reikalavimus atsakovui V. P. . Taigi šiuo metu didžioji dalis ieškovės, kaip kreditorės, reikalavimų atsakovui jau yra užtikrinti nekilnojamojo turto areštu. Be to, kaip nustatyta, nepriklausomai nuo sudaryto ginčijamo sandorio, dėl kurio atsakovas neteko dalies nekilnojamojo turto, jis kartu su sutuoktine (atsakove) I. P. turi ir kito bendro turto, kuris iš esmės būtų pakankamas likusiems ieškovės reikalavimams patenkinti. Teismas taip pat nustatė, kad dar 2011 m. lapkričio 16 d. raštu atsakovė siūlė ieškovei jai priklausantį nekilnojamąjį turtą – 126,18 kv. m butą (duomenys neskelbtini), mainais į ieškovei priteistą 50 000 Lt (14 481 Eur) žalos atlyginimą, todėl, teismo vertinimu, atsakovai nesiekia išvengti atsiskaitymo su ieškove.
Teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškinio senaties termino, pažymėjo, kad 2012 m. sausio 18 d. rašte, kuris buvo adresuotas atsakovams, ieškovė nurodė, kad yra ruošiamas ieškinys dėl tokios sutarties nuginčijimo, iš to darytina išvada, jog apie ginčijamą sandorį ji sužinojo ne vėliau kaip 2012 m. sausio 18 d. Kadangi ieškinys teismui buvo išsiųstas paštu 2013 m. vasario 5 d., todėl teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad jis pareikštas praleidus vienerių metų ieškinio senaties terminą (CK 6.66 straipsnio 3 dalis). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad toks terminas buvo praleistas vieną mėnesį, byloje nėra duomenų, kad nuo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 16 d. nuosprendžio įsiteisėjimo baudžiamojoje byloje Nr. 1-154-149/2011 ieškovė naudojosi ar turėjo finansinių galimybių pasinaudoti profesionalaus teisininko paslaugomis, siekdama, kad jos teisės būtų tinkamai atstovaujamos, ir įvertinęs tai, kad Z. B. reikalavimai atsakovui V. P. atsirado dėl šio padarytų nusikalstamų veikų, sprendė, kad, neatnaujinus praleisto ieškinio senaties termino, būtų nepagrįstai apribotos ieškovės teisės į jos pažeistų teisių gynybą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors šioje byloje ir būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, tačiau nustačius, kad ginčijamu sandoriu nebuvo pažeistos kreditorės (ieškovės) teisės, ši faktinė aplinkybė neturi teisinės reikšmės galutiniam teismo procesiniam sprendimui.
Spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų teismas nurodė, kad pagal 2014 m. balandžio 16 d. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą Nr. (1.7) S-1346 ieškovė buvo 50 proc. atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, o Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi atidėjo jai 750 Lt (217,21 Eur) žyminio mokesčio dalies už apeliacinį skundą mokėjimą iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo. Teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apeliacinio skundo priėmimo klausimą, netinkamai nustatė už skundą mokėtiną žyminį mokestį. Kadangi pareikštu ieškiniu ieškovė visa apimtimi ginčijo 2010 m. rugsėjo 20 d. sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį, kuriuo perleisto nekilnojamojo turto vertė 540 738,50 Lt (156 608,69 Eur), todėl už ieškinį mokėtinas žyminis mokestis buvo 9407 Lt (2724,45 Eur) (CPK 80 straipsnio 1 dalis 1 punktas). Pirmosios instancijos teismui atmetus ieškinį, ieškovė skundė teismo sprendimą visa apimtimi, prašydama pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu, todėl ir už apeliacinį skundą mokėtina žyminio mokesčio suma yra 9407 Lt (2724,45 Eur) (CPK 80 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgdamas į tai, kad 2014 m. balandžio 16 d. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu Nr. (1.7) S-1346 ieškovė buvo iš dalies (50 proc.) atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, teismas sprendė, kad, netenkinus apeliacinio skundo, likusi žyminio mokesčio dalis (4704 Lt (1362,37 Eur) priteistina iš ieškovės valstybės naudai.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė Z. B. prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 6 d. nutartį ir priimti naują sprendimą arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Taip pat prašo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
Dėl neteisingo senaties termino taikymo. Teismai, taikydami ieškinio senaties terminą, neatkreipė dėmesio į tai, kad apie turto pasidalijimą ieškovė sužinojo tik gavusi antstolės I. B. patvarkymą, t. y. 2012 m. liepos 11 d., – teismų teiginiai, kad ieškovė apie turto pasidalijimą sužinojo ne vėliau kaip 2012 m. sausio 18 d., neatitinka tikrovės. Teismai taip pat neatsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovei dėl sunkios materialinės padėties teisinė pagalba paskirta tik nuo 2013 m. vasario 28 d.
Dėl skolininko nemokumo ir mokumo. Teismai nepagrįstai sprendė, kad skolininkas nėra nemokus ir nevengia atsiskaityti su ieškove – nors vykdomasis raštas antstolei įteiktas 2012 m. sausio 5 d., tačiau iš skolininko ieškovė nėra gavusi nė vieno lito. Atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovų povedybinė sutartis buvo sudaryta 2009 m., kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tokiu būdu atsakovai akivaizdžiai siekė išvengti išieškojimo iš bendrai įgyto turto.
Dėl neįtraukimo į bylą kitų suinteresuotų asmenų. Atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad turi traktorių, tačiau šis teiginys nėra patvirtintas. Tiksliai šias aplinkybes galėjo patvirtinti antstolis, kuris turėjo būti įtrauktas trečiuoju asmeniu, tačiau teismai to nepadarė.
Dėl neteisingo ir neteisėto bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Ieškovės teigimu, apeliacinis skundas buvo pateiktas tik dėl 50 000 Lt (14 481 Eur), t. y. dėl sumos, kurią atsakovas skolingas, todėl apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas 4704 Lt (1362,37 Eur), peržengė ieškovės reikalavimo ribas.
Atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka kasacinės instancijos teisme
CPK 356 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teisme bylos nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka. Išimtiniais atvejais teismas, manydamas, kad tai būtina, gali nuspręsti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (CPK 356 straipsnio 2 dalis). Kasatorė teikia prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka kasacinės instancijos teisme. Šalys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Taigi įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ir ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Kasatorė šios bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka poreikio negrindžia. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, nesant bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka prašymo pagrindimo, nėra pagrindo tenkinti kasatorės prašymo (CPK 356 straipsnio 2 dalis).
Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo kaip actio Pauliana sąlygos
CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio sutartinių santykių nuostatos, bet ir nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Kita vertus, nustatinėjant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliano taikymo sąlygos konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad, nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB ,,Artrio-2“ v. UAB DnB Nord lizingas ir kt., bylos Nr. 3K-3-262/2008; kt.). Kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB ,,Baltijos parkingas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-423/2007; kt.). Kreditoriaus teisės gali būti pažeistos ir kitais būdais, pavyzdžiui, kai skolininkas, perleidęs turtą, nors ir netampa nemokus, tačiau gerokai sumažina savo turtą ir taip sukelia realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. C. v. V. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-535/2007; kt.).
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad kreditorė (ieškovė) turi galiojančią 50 000 Lt (14 481 Eur) dydžio reikalavimo teisę atsakovui V. P. ; antstolė areštavo atsakovui priklausantį ūkinį pastatą, įvertintą 2500 Lt (724,05 Eur), ir parduotuvę, įvertintą 24 000 Lt (6950,88 Eur). Atsakovai 2010 m. rugsėjo 20 d. sudarė sutuoktinių turto pasidalijimo sutartį, pagal kurią atsakovė I. P. asmeninės nuosavybės teise įgijo 0,2500 ha žemės sklypą ir gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini); 0,1368 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini); butą (duomenys neskelbtini); statinį ir kitų statinių 1/2 dalį (duomenys neskelbtini). Pagal sutartį atsakovas V. P. kompensacijos už savo turto dalį iš sutuoktinės atsisakė. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad iš to akivaizdu, jog, sudaręs ginčijamą sandorį, atsakovas sumažino turto, iš kurio gali būti tenkinami ieškovės turtiniai reikalavimai, mastą, tačiau, neatsižvelgiant į tai, bendrosios jungtinės nuosavybės teise atsakovai turi ir kito nekilnojamojo turto – pastatų (duomenys neskelbtini), kurių vidutinė rinkos vertė sudaro 26 041 Lt (7541,99 Eur); be to, atsakovų santuokos metu buvo įsteigta UAB „Pavilona“, kurios įstatinis kapitalas sudaro 35 000 Lt (10 136,70 Eur), bendrovės turimo nekilnojamojo turto (žemės sklypo, pastato, negyvenamųjų patalpų) vidutinė rinkos vertė sudaro 112 800 Lt (32 669,14 Eur). Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nors byloje nėra duomenų apie atsakovo turimą (registruotą ir neregistruotą) kilnojamąjį turtą, įskaitant lėšas, tačiau atsakovas V. P. yra personalinės įmonės savininkas. Duomenų apie gaunamas pajamas iš šios ar kitos veiklos byloje nenustatyta.
Kasatorė kasaciniame skunde nurodo, kad teismai nepagrįstai sprendė, jog skolininkas nėra nemokus ir nevengia atsiskaityti su ieškove. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovų povedybinė sutartis buvo sudaryta 2009 m., kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, tokiu būdu atsakovai akivaizdžiai siekė išvengti išieškojimo iš bendrai įgyto turto. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į faktinius bylos duomenis bei teismų procesinių sprendimų motyvus, šiuos kasatorės argumentus pripažįsta pagrįstais. Minėta, kad iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies matyti, jog atsakovų santuokos metu buvo įsteigta UAB „Pavilona“, kurios įstatinis kapitalas sudaro 35 000 Lt (10 136,70 Eur), bendrovės turimo nekilnojamojo turto (žemės sklypo, pastato, negyvenamųjų patalpų) vidutinė rinkos vertė sudaro 112 800 Lt (32 669,14 Eur). Teisėjų kolegija pažymi, kad nors bendras sutuoktinių turtas taip pat yra įmonė ir iš jos veiklos arba kitokio verslo gaunamos pajamos (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktas), tačiau įmonės turtas yra jos turtas, o ne savininko asmeninis turtas – sutuoktiniams bendrąja jungtine nuosavybe priklauso tik akcijos (Akcinių bendrovių įstatymo 38 straipsnis, 40 straipsnio 1 dalis). Teismai nenustatė UAB „Pavilona“ akcijų vertės. Spręsdami klausimą dėl skolininko nemokumo, teismai nesiaiškino ir nevertino aplinkybių, turėjusių esminę reikšmę dėl atsakovų sudaryto sandorio, kuriuo skolininkas sumažino turto, iš kurio gali būti tenkinami ieškovės turtiniai reikalavimai, mastą. Byloje nėra duomenų apie atsakovo turimą (registruotą ir neregistruotą) kilnojamąjį turtą, įskaitant lėšas, taip pat nėra duomenų apie gaunamas pajamas iš V. P. personalinės įmonės ar kitos veiklos. Nagrinėjamu atveju nepritartina teismų išvadoms, kad atsakovas su sutuoktine (atsakove) I. P. turi ir kito bendro turto, kuris iš esmės būtų pakankamas likusiems ieškovės reikalavimams patenkinti, nes šis turtas (bendrosios jungtinės nuosavybės teise atsakovams priklausantis nekilnojamasis turtas – pastatai (duomenys neskelbtini), kurių vidutinė rinkos vertė sudaro 26 041 Lt (7541,99 Eur) yra areštuotas ne tik antstolės I. B. , bet ir 2013 m. sausio 4 d. antstolės B. P. , 2010 m. rugpjūčio 11 d. antstolio I. G. , 2010 m. sausio 22 d. antstolio V. M. . Byloje nėra duomenų apie skolininko vardu esančias skolas kitiems (pirmesniems) kreditoriams. Be to, 2009 m. gegužės 19 d. dėl šio turto sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimo taisykles, kas galėjo lemti netinkamą CK 6. 66 straipsnio nuostatų taikymą ir tai galėjo turėti įtakos teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Kadangi reikia išaiškinti ir nustatyti nagrinėjamu atveju teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, kurios nebuvo nustatytos, tai byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Nagrinėjant bylą iš naujo nustatytinas visas atsakovo turimas turtas ir spręstina dėl ginčijamo sandorio dalies atsakovo mokumui.
Dėl žyminio mokesčio už actio Pauliana
Žyminis mokestis, mokėtinas už actio Pauliana, priklauso nuo to, kokio pobūdžio reikalavimu – turtiniu ar neturtiniu – turi būti laikomas šis ieškinys. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad tokiu ieškiniu kreditorius iš esmės siekia pripažinti negaliojančiu tam tikro turto perleidimo sandorį ir taikyti restituciją, t. y. ginčijama sutartimi perleistą turtą grąžinti skolininko nuosavybėn, kad kreditorius galėtų iš šio turto patenkinti savo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012). Iki 2011 m. spalio 1 d. galiojusio CPK 85 straipsnio 1 dalies 2 punkte buvo įtvirtinta, kad bylose dėl turto išreikalavimo ieškinio suma nustatoma pagal išreikalaujamo turto rinkos vertę. Ieškinio sumos nustatymas nesiejamas su tuo, kam grąžinamas iš atsakovo priteistinas išreikalaujamas turtas. Taigi actio Pauliana pagrindu reiškiamas reikalavimas laikytinas turtiniu, kurio suma nustatoma ir šis ieškinys įvertinamas pagal ginčijamu sandoriu perleisto turto rinkos vertę (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 85 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Šią išvadą dėl įstatymų leidėjo valios actio Pauliana laikyti turtiniu reikalavimu patvirtina ir nuo 2011 m. spalio 1 d. įsigalioję CPK 85 straipsnio pakeitimai, nes naujame šio straipsnio 1 dalies 11 punkte tiesiogiai įtvirtinta, kad bylose dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ieškinio suma nustatoma pagal atsakovo grąžintinas sumas arba atsakovo grąžintino turto rinkos vertę, jeigu pripažinus sandorį negaliojančiu būtų taikoma restitucija. Kvalifikuotas kaip turtinis actio Pauliana žyminiu mokesčiu apmokestinamas pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
Atsižvelgiant į tai, atmestinas kasatorės argumentas, kad nagrinėjamu atveju apeliacinis skundas buvo pateiktas tik dėl sumos, kurią atsakovas skolingas ieškovei, t. y. dėl 50 000 Lt (14 481 Eur).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasacinis teismas patyrė 7,03 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 5 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 6 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Gražina Davidonienė
Dalia Vasarienė