Civilinė byla Nr. 2A-971-153/2009;
pirmosios instancijos teismo teisėjas Artūras Šafronas;
procesinio dokumento
kategorija: 121.1, 121.15, 121.21, 121.22, 30.4.1.
(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. rugsėjo 30 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės
Galinos Blaževič,
kolegijos teisėjų Raimondo Buzelio, Egidijaus Tamašausko,
sekretoriaujant Elenai Skruodenienei, Dovilei Stoškuvienei,
dalyvaujant ieškovui
S. K., jo atstovui advokatui A. M.,
atsakovės Kauno apskrities viršininko administracijos atstovui R.
Š., atsakovų N. D., J. D. atstovui
advokatui D. M., atsakovui R. S.,
viešame
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo S.
K. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-197-454/2009 pagal ieškovo S.
K. patikslintą ieškinį atsakovams Kauno apskrities viršininko
administracijai, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, S.
R., N. D., J. D., UAB „Rivona“,
R. K., R. S., tretiesiems asmenims
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai ir Vilniaus m. 6-ojo notarų biuro
notarei D. Š. dėl valdžios aktų ir sutarčių panaikinimo
ir
n u s t a t ė :
Ieškovas S. K. patikslintu ieškiniu (1 t., b. l. 126,
2 t., b. l. 13) prašė pripažinti neteisėtais ir panaikinti: LR Žemės ūkio
ministerijos 1992-12-07 sprendimo Nr. 11-15-5529 dalį dėl 0,30 ha žemės nuosavybės teisių atkūrimo N. S. ir 1994-01-19 sprendimo Nr.
11-1640-3872 dalį dėl 0,14 ha žemės atkūrimo S. R.;
1995-03-17 žemės pardavimo sutarties, patvirtintos l995-03-17 Vilniaus r.
notarų biuro notarės L Šilerienės, dalį, kuria S. R. pardavė
0,14 ha žemės N. D.; 2006-02-14 žemės pirkimo-pardavimo
sutarties, patvirtintos Vilniaus m. 6-ojo notarų biuro notarės D.
Š., dalį, kuria N. D. ir J. D. pardavė
0,14 ha žemės UAB „Rivona“; Kauno apskrities 2007-05-14 sprendimą Nr.
52/11982, kuriuo nuspręsta S. K. už 0,44 ha sumokėti 377 Lt; įpareigoti Kauno apskrities viršininko administraciją atkurti nuosavybės
teisę į 0,30 ha žemę natūra; priteisti iš N. D. ir J. D. solidariai 11 200,25 Lt; prileisti iš atsakovų
bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad jam Kauno apskrities viršininko 2000-07-13 įsakymu
Nr. 02-05-5383 ir tos pačios datos sprendimu Nr. 52/12667 buvo atkurta
nuosavybės teisė natūra į 0,75 ha, t. y. dalį iš 1,19 ha iki žemės nacionalizavimo jo močiutei A. K. nuosavybės teise
priklausiusios žemės Kauno r., Babtų sen., Sitkūnų k., o į likusią dalį
nuosavybės teises numatyta atkurti vėliau. Tačiau Kauno apskrities 2007-05-14
sprendimu Nr. 52/11982 už likusią dalį – 0,44 ha – nuspręsta sumokėti pinigais – 377 Lt. Vėliau dalis 0,44 ha žemės agrarinės reformos tarnybos darbuotojams piktnaudžiaujant savo pareigomis perleista atsakovams: 0,14 ha atiteko S. R., o 0,30 ha N. S.. Nurodė, kad apie
savo teisių pažeidimą sužinojo tik gavęs apskrities 2007-05-14 sprendimą.
Neteisėtas žemės, į kurią pretenduoja ieškovas, suteikimas atsakovams S. R. ir N. S. bei Kauno apskrities
administracijos 2007-05-14 sprendimas sumokėti už 0,44 ha pinigais, nors buvo galima atkurti natūra, pažeidžia jo teises.
Atsakovė LR
Žemės ūkio ministerija su patikslintu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovė
nurodė, kad ieškovui priklausančios grąžinti žemės dalis, t. y. 0,44 ha, buvo įmatuota į S. R. ir N. S. žemės sklypus.
Ši dalis neviršija 40 procentų buvusių savininkų turėtos žemės valdos, kas
atitinka Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos
(toliau – Metodika) 14 p. reikalavimus. S. K. 2000-01-24
Kauno rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą, kuriuo pageidavo 0,44 ha žemės, užimtos privačių ūkių, atgauti natūra. 0,44 ha žemės iš S. K. priklausančio grąžinti žemės ploto yra valstybės
išperkama, o iki 2003 m. balandžio 1 d. nustatyto termino S.
K. nepasirinko kito nuosavybės teisių atkūrimo būdo, todėl nuosavybės
teisės jam buvo atkurtos parenkant vieną iš LR Piliečių nuosavybės teisių į
išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 str. nurodytų atlyginimo būdų
– kompensaciją pinigais. S. R. turėjo teisę atstatyti
nuosavybės teises į buvusios žemės savininkės M. R. valdytą
žemę, tačiau atstatant jos nuosavybės teises buvo pažeisti teisės aktai, nes S. R. neatitiko tuo metu galiojančio reikalavimo gyventi
toje teritorijoje, kurioje buvo grąžinamas žemės sklypas ekvivalentine natūra.
Išreikalauti S. R. perleistą 0,14 ha žemę iš atsakovų N. D. ir J. D. bei iš UAB „Rivona“
negalima, nes jie pagal CK 4.96 str. 2 d. yra sąžiningi įgijėjai.
Atsakovė Kauno apskrities viršininko administracija su ieškovo
patikslintu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad atsakovui
N. S. atkurtos nuosavybės teisės į I.
S. iki 1940 metų nacionalizacijos priklausiusią žemę, suformuojant 11,45 ha žemės sklypą, į kurį įėjo 0,30 ha žemės, priklausiusios A. K., o S. R. buvo atkurtos nuosavybės teisės į M.
R. iki 1940 metų priklausiusią žemę ir perduotas suformuotas 16,77 ha žemės sklypas, į kurį įėjo 0,14 ha žemės, priklausiusios A. K..
Minėtiems piliečiams atstatant nuosavybės teises nebuvo pažeisti teisės aktų
reikalavimai, sklypai buvo formuojami laikantis racionalių ribų, priderintų
prie vietovės situacijos ir kontūrų. Ieškovui pagrįstai ir teisėtai neatkurtos
nuosavybės teisės į 0,44 ha žemės valdytą A. K. iki
nacionalizacijos, o sumokėta kompensacija, nes ši žemė laikoma valstybės
išperkama.
Atsakovė S. R. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad
ieškovas neįrodė, jog 0,14 ha žemės jai buvo suteikta neteisėtai. Prašė
taikyti ieškinio senatį ieškinio reikalavimui dėl 1995-03-17 sutarties, kuria
ji perleido N. D. 16,43 ha žemės sklypą, esantį Sitkūnų k.,
pripažinimo negaliojančia.
Atsakovai N. D. ir J. D. su
ieškiniu nesutiko, laikė jį nepagrįstu ir neteisėtu. Ieškovui nuosavybės teisės
į žemės sklypą atkurtos dar 2000-07-13, jis dalyvavo nustatant žemės sklypo
ribas. Ieškovas, nesutikdamas su žemės sklypo ribomis, galėjo ginčyti jas administracine
tvarka, tačiau neginčydamas su tokiomis nustatytomis ribomis sutiko. Atsakovai
nurodė, kad jie yra sąžiningi sklypo įgijėjai. Įstatymai draudžia išreikalauti
nekilnojamus daiktus iš sąžiningų įgijėjų (CK 4.96 str. 2 d.)
Atsakovai R. K. ir R. S. ieškinį
laikė nepagrįstu.
Tretysis asmuo Vilniaus m. 6-ojo notarų biuro notarė D.
Š. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad pagal jos patvirtintą 2006-02-14
žemės sklypo, esančio Kauno r., Sitkūnų k., pirkimo-pardavimo sutartį, kuria N. D. ir J. D. žemę pardavė UAB
„Rivona“, UAB „Rivona“ yra sąžiningas turto įgijėjas, kuris negalėjo žinoti
apie esamus ar buvusius ginčus dėl žemės sklypo, todėl žemės sklypas iš jos negali
būti išreikalautas (CK 4.96 str. 2 d.).
Kauno miesto
apylinkės teismas 2009 m. kovo 16 d. sprendimu ieškinį atmetė, iš ieškovo S. K. priteisė valstybei 163,50 Lt bylinėjimosi išlaidas,
susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas
nustatė, kad ieškovas 1991-10-03
Kauno rajono Babtų apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių į 19,5 ha buvusių žemės savininkų B. K. ir A. K. valdytos žemės Kauno
rajone, Babtų apylinkėje, Paparčių ir Sitkūnų kaimuose, atkūrimo. Kauno
apskrities viršininko 2000-07-13 sprendimu Nr. 52/12667 S.
K. buvo atkurtos nuosavybės teisės į A. K. valdytą žemę, gražinant natūra 0,75 ha žemės, nurodant, jog nuosavybės teisės į 0,44 ha žemės bus atkurtos sudarant kompleksinį žemės reformos
žemėtvarkos projektą. 2007-04-19 pažyma
Nr. 34 0,44 ha valstybės išperkamos žemės, į kurią S. K. Kauno apskrities viršininko
administracijos 2007-05-14 sprendimu Nr.
52/11982 buvo atkurtos nuosavybės teisės, įvertinta 377 Lt. Kauno apskrities viršininko 2007-05-14
sprendiniu Nr. 52/11982 S. K. buvo
atkurtos nuosavybės teisės
į 1,19 ha A. K. valdytos
žemės, išmokant piniginę kompensaciją už 0,44 ha žemės. Dalis žemėvaldos, priklausiusios buvusiems
žemės savininkams B. K. ir A. K., buvo įmatuota į S. R. ir N. S. suformuotus žemės sklypus, tačiau ši dalis neviršija 40% buvusių savininkų turėtosios žemės
valdos, kas atitinka Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo tvarkos
14 p. reikalavimus. S. K. 2000-01-24 Kauno rajono žemėtvarkos skyriui
pateikė prašymą, kuriuo pageidavo 0,44 ha žemės, užimtos privačių ūkių, atgauti natūra.
Teismas nurodė, kad pagal LR
Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau - Įstatymo) 12 str. 0,44 ha žemės iš S. K. priklausančio grąžinti žemės ploto yra
valstybės išperkama. Pagal
Įstatymo 21 str. 3 d.
ieškovas iki 2003-04-01 galėjo pareikšti arba
pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas
dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Kadangi iki nustatyto termino ieškovas nepasirinko kito nuosavybės teisių
atkūrimo būdo, todėl nuosavybės teisės
jam buvo atkurtos vadovaujantis Įstatymo 17 str., parenkant vieną iš Įstatymo
16 str. nurodytų atlyginimo būdų – kompensaciją
pinigais.
Teismas nustatė, kad N. S. Lietuvos žemės ūkio
ministerijos 1992-12-07 sprendimu Nr. 11-15-5529 buvo atstatytos nuosavybės teisės į I. S. valdytą žemę, grąžinant natūra 11,45 ha žemės. N. S. 1996-04-24 sutartimi 5,48 ha žemės sklypą Kauno rajone, Sitkūnų kaime, padovanojo savo dukrai R. K.. S. R. Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1994-01-19 sprendimu Nr. 11-1640-38729 buvo atstatytos
nuosavybės teisės į 17,59 ha M. R. valdytos
žemės Kauno rajone, Babtų
apylinkėje, grąžinant ekvivalentine natūra 16,77 ha žemės bei išmokant kompensaciją už 0,82 ha. Teismas laikė, kad S. R. turėjo teisę atstatyti nuosavybės
teises į buvusios žemės
savininkės M. R. valdytą žemę, tačiau atstatant jos
nuosavybės teises buvo pažeisti LR įstatymo
„Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo
tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos 11
p., 13 p., nes S. R. neatitiko reikalavimo gyventi toje teritorijoje, kurioje buvo grąžinamas žemės sklypas
ekvivalentine natūra. S. R. gyveno Vaidotų
apylinkėje, B. Vokės kaime. Taip pat buvo nesilaikyta reikalavimo sudaryti
kompleksinį žemės reformos žemėtvarkos projektą. S. R.
1995-03-17 sutartimi 164300 kv. m žemės sklypą Kauno rajone, Sitkūnų kaime, pardavė N. D., kuris 1995-08-08 sutartimi 3 ha dalį šios žemės pardavė V. Z., o 13,43 ha žemės dalį 2006-04-12 sutartimi Nr.
1-2243 pardavė UAB „Rivona“. Teismas ieškovo reikalavimus pripažino
nepagrįstais.
Teismas nurodė, kad yra
pagrindas atmesti ieškovo reikalavimus dėl ieškinio senaties termino (CK 1.125 str.
1d.). Atsakovai prašė taikyti ieškinio senatį. Kadangi ieškovas pretenzijas
dėl žemės gražinimo reiškė 1996 m. ir 1998 m., jis dalyvavo apmatuojant žemę, teismas sprendė, kad apie sklypų neatitikimą jam yra žinoma nuo 1996 m., t. y. daugiau kaip dešimt metų.
Apeliaciniu skundu ieškovas S. K.
su teismo sprendimu nesutiko, prašė teismo sprendimą panaikinti, ieškinį patenkinti.
Apelianto nuomone, teismo sprendimas yra nepagrįstas dėl šių motyvų:
1)
teismas neįvertino aplinkybės, kad Agrarinės tarnybos vadovas atsakovas N. D. iš pretendentės į nuosavybės teisių atkūrimą S. R. 1993-02-18 gavo įgaliojimą atstovauti jai atkuriant
nuosavybės teises į žemę. Agrarinė tarnyba,
vadovaujama N. D., paruošė išvadą dėl nuosavybės teisių
atkūrimo ekvivalentine natūra, o ši 1995-03-17 sutartimi tą žemę
perleido tam pačiam N. D.. S. R. žemė
atkurta ne toje pat vietoje, o perkelta į ieškovo žemę, nes ji buvo geresnė N. D.. S. R. nuosavybės
teisė į žemę atkurta neteisėtai, o 2008-07-18 prokuratūros nutarimu aukščiau paminėti
N. D. veiksmai pripažinti nusikalstamais. Be to,
ekvivalentine natūra galėjo būti atkurta nuosavybės teisė tik į valstybės fondo
žemę. Tuo metu dar nebuvo parengto tos vietovės žemėtvarkos plano, kuris leistų
atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra. Žemėtvarkos tarnybos vadovui
atsakovui N. D. už tuos veiksmus ikiteisminis tyrimas
nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui;
2)
tariamai leistinas 40 procentų nukrypimas negalėjo būti taikomas, nes: pirma,
Žemėtvarkos projektų rengimo tvarka, leidžianti tokį nukrypimą, patvirtinta
Vyriausybės tik 1998- 04-01 nutarimu Nr. 385, todėl skiriant ir matuojant žemę
atsakovams jos dar nebuvo; antra, toks nukrypimas atėmė iš ieškovo pusę sklypo,
todėl neatitiko nuosavybės teisės atkūrimo prasmės; trečia, nukrypimas
nereiškia dalies žemės negrąžinimo, o tik ribų pakoregavimą; ketvirta, tokio
nukrypimo leistina norma tik 0,06, ir šią aplinkybę patvirtina žemėtvarkos
specialistės įrašas žemės plane;
3)
prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra 1991-10-03 padavimo metu
galiojusio įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį
turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 str. nenumatė, kad ginčo žemė būtų
priskirta išperkamai žemei. LR Žemės ūkio ministerija, tą žemę paskyrusi S. R. ir N. S., pažeidė Konstitucijos
23 str., Aukščiausiosios Tarybos 1990-11-15 nutarimą dėl nuosavybės teisių
tęstinumo, Nuosavybės teisių atstatymo įstatymo 1 str. 2 d.;
4)
neteisėtas žemės, į kurią pretenduoja ieškovas, suteikimas S. R. ir N. S. nesukūrė jiems teisės disponuoti
ginčo žeme, todėl 1995-03-17 žemės pardavimo-pirkimo sutarties dalis dėl 0,14 ha pardavimo yra neteisėta ir naikintina 1964 m. CK 47 str., o 2006-02-14 sutarties dalis dėl 0,14 ha – 2000 m. CK 1.80 ir 1.81 str. numatytais pagrindais;
5)
Kauno apskrities administracijos 2007-12-14 sprendimas išmokėti už 0,44 ha kompensaciją, kai buvo galima nuosavybę atkurti natūra, pažeidė ieškovo teises, numatytas
Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 str. 2 d.,
todėl yra neteisėtas. Kompensacijos dydis neatitinka realios žemės kainos, ką
patvirtina žemės pardavimo UAB „Rivona“ sutartis. Tokia kompensacija pažeidžia ieškovo
teises, numatytas Konstitucijos 23 str. 3 d. Nebuvo laikytasi ir teismų
praktikos, suformuotos tokio pobūdžio bylose, kad, neišsprendus pretendentų į
nuosavybės teisių atkūrimą prašymo, žemė neturi būti perleidžiama kitiems (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 1999-09-06 nutartis c. b. byloje Nr. 3K-3-384, 2005-10-10
nutartis c. b. Nr. 3K-3-495);
6)
apie savo teisių pažeidimą ieškovas sužinojo
gavęs 2007-12-14 sprendimą. Matuojant žemę nuosavybės teisėms atkurti S. R. ir N. S. ieškovas nedalyvavo. Įsakymas,
kuriuo numatyta kompensacija pinigais, buvo parodytas ieškovui apylinkės teisme.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai N. D. ir J. D. prašė teismo
sprendimą palikti nepakeistą, ieškinį atmesti, iš ieškovo priteisti
bylinėjimosi išlaidas. Atsakovai atsiliepime nurodė šiuos motyvus:
1) apelianto motyvai dėl N. D. nusikalstamų
veiksmų atmestini, nes Kauno rajono apylinkės prokuratūros 2008-07-18 nutarime
nurodyta, kad skundžiami tik atsakovo N. D. veiksmai,
tačiau nėra pasisakoma, kad būtent jis padarė nusikalstamą veiką. Žemės sklypo
matavimo ir ribų nustatymo darbus atliko kiti asmenys, dėl kurių veiksmų apeliantas
nesikreipė į prokuratūrą. Kauno rajono apylinkės prokuratūrai atliekant
ikiteisminį tyrimą Nr. 65-2-00005-08 N. D. įtarimai
nebuvo pareikšti. Ieškinio reikalavimai negali būti tenkinami tuo pagrindu, jog
atsakovas yra padaręs nusikalstamą veiką. Įstatymai draudžia išreikalauti
nekilnojamus daiktus iš sąžiningų įgijėjų (CK 4.96 str. 2 d.);
2) apelianto pateikta 1993 m. žemės nuomos sutartis patvirtina, kad jis apie savo pažeistas teises tokiais pačiais
pagrindais, kuriais buvo pareikštas ieškinys, sužinojo ne tik 1996 m. ar 1998 m. birželio mėn., bet 1993 m., t. y. daugiau nei prieš 15 metų. Ieškinio senaties
termino pasibaigimas yra įstatymo pagrindas netenkinti ieškinio;
3) apeliantui nuosavybės teisių į A.
K. valdytą 1,19 ha žemės sklypą atkurtos 2007 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. 52/111982 galiojant LR Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimui Nr. 385, leidžiančiam grąžinamo žemės sklypo riboms nesutapti su
buvusioms žemėnaudos ribomis ne daugiau nei 40 proc. turėtos žemės valdos. Matuojant
žemės sklypą, į kurį pretendavo apeliantas, taip pat galiojo LR Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimas Nr. 423, kurio 14 p. nustatė reikalavimus projektuojamoms privačių ūkių
žemėnaudoms. Ieškovas nepateikė įrodymų apie paminėtų nutarimų pažeidimą, jų
pagrindu priimtų sprendimų, nesutikdamas su sklypo ribomis, neskundė
administracine tvarka;
4) apeliantas pripažino, kad dar 1993 m. sudarė žemės nuomos sutartį, nes norėjo, kad žemė būtų suteikta kitoje vietoje. Tai reiškia,
kad piniginė kompensacija jam buvo paskaičiuota išimtinai dėl jo paties veiksmų,
t. y. apeliantas neišreiškė valios dėl žemės sklypo skyrimo kitoje vietoje,
todėl jam buvo paskaičiuota piniginė kompensacija;
5) teismas nenukrypo nuo apelianto nurodytos teismų
praktikos. Šioje byloje ir apelianto nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
nutartyse faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai R. K. ir R. S. prašė taikyti
ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Nurodė, kad grąžinant nuosavybės teisės jų tėvui,
N. S., atliekant matavimus, sklypo ribos buvo paslinktos
į ieškovo sklypo pusę, padidinant žemės S. R. sklypo
formavimui. 1996 m. sausio mėn. atlikus tikslius sklypo geodezinius matavimus
paaiškėjo, kad faktinis sklypo plotas 0,5 ha mažesnis už paskirtąjį, todėl jų tėvui už trūkstamą plotą buvo išmokėta kompensacija. Ši aplinkybė ieškovui buvo
žinoma. Pagal ieškovo pateiktą B. K. buvusios valdos
abrisą, nukrypimo norma 0,06 yra neviršijama. Suskaičiuota norma 0,67 ha, o trūksta 0,44 ha. Ieškovo teiginys, kad esamas nukrypimas atėmė pusę jo močiutės sklypo,
yra neteisingas, nes ieškovas ginčija viso sklypo, t. y. B.
K. ir A. K. kartu, ribas. Atsakovai nurodė, kad apie
tai, jog jų tėvui N. S. atkurtos nuosavybės teisės,
ieškovas turėjo žinoti 1996 m., nes tais pačiais metais sklype buvo pradėtos
statybos, atlikti sklypo geodeziniai matavimai, sklypo ribos pažymėtos
specialiais riboženkliais, nurodančiais žemės nuosavybę. Ieškovo pateiktame B. K. buvusios valdos abrise nurodyta, kad dėl dabar
ginčijamų plotų 1,12 ha priimti sprendimai. Vadinasi, ieškovui apie priimtus
sprendimus buvo žinoma.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė Kauno
apskrities viršininko administracija nurodė, jog nesutinka su apelianto
motyvu, kad tariamai leistinas 40 proc. nukrypimas negalėjo būti taikomas, o LR
Žemės ūkio ministerija, paskyrusi ginčo žemę S. R. ir N. S., pažeidė tuo metu galiojusio LR įstatymo „Dėl piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“
12 str., laikė teismo sprendimą teisėtu ir prašė palikti jį nepakeistą.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Rivona“ su
apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, jog ji yra sąžininga
žemės įgijėja, įrodymų, paneigiančių jos sąžiningumo prezumpciją ( CK str. 4.96
str. 2 d.), byloje nėra. Ieškinio reikalavimai dėl 2006-02-24 žemės
pirkimo-pardavimo sutarties bei 0,14 ha žemės ieškovui grąžinimo yra
nepagrįsti.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė LR Žemės
ūkio ministerija prašė teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį
skundą atmesti kaip nepagrįstą dėl šių motyvų:
1) apelianto argumentai, kad matuojant žemės sklypą
buvo neteisėtai nukrypta nuo turėto žemės sklypo ribų, nėra pagrįsti įrodymais.
Ieškovas neįrodė, kad atkuriant nuosavybės teises N. S. ir
įmatuojant į jam suformuotą 11,45 ha žemės sklypą apie 0,3 ha žemės, kuri priklausė B. K. ir A. K., buvo
pažeisti teisės aktų reikalavimai, nes N. S. buvo
formuojamas racionalių ribų, priderintų prie vietovės situacijų kontūrų, žemės
sklypas. S. R. 16,77 ha grąžinti natūra, o už 0,82 ha išmokėta kompensacija atsižvelgiant į Kauno rajono Babtų apylinkės agrarinės reformos
tarnybos išduotą 1992 m. spalio 19 d. pažymą Nr. 420, 1992 m. lapkričio 27 d. Žemės sklypų skiriamų privačiam ūkiui steigti ribų parodymo ir jų paženklinimo
vietoje aktą, Kauno rajono valdybos 1993 m. balandžio 6 d. išvadą;
2) Kauno rajono valdybos 1993 m. balandžio 6 d. išvadoje nurodyta, jog S. R. gyvenamoji vieta yra Kauno
rajono Babtų apylinkė, Babtai, Kauno g. 8-10. S. R. tinkamai
įgyvendino teisę ekvivalentine natūra atsikurti nuosavybės teises į turėtą žemę
Kauno rajone, Babtų apylinkėje. Byloje yra pateiktas 1994-03-17 pažymėjimas Nr.
90 dėl gyvenamosios vietos, kurio duomenys apie gyvenamąją vietą nesutampa su
Kauno rajono valdybos išvadoje nurodyta gyvenamąja vieta. Tačiau pažymėjimas
išduotas vėliau nei priimtas 1994 m. sausio 19 d. sprendimas Nr. 11-1640-38729.
Pagal teisės aktus būtent išvada yra privalomas dokumentas atkuriant nuosavybės
teises. Tuo tarpu 1994-03-17 pažymėjimas Nr. 90 galėtų būti laikomas svarbiu
įrodymu, jei jis būtų išduotas prieš priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių
atkūrimo.
Atsiliepime į apeliacinį skundą tretysis asmuo LR Teisingumo
ministerija prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra, nurodė, jog Teisingumo
ministerija šioje byloje įtraukta nepagrįstai, nes teismo sprendimas jos
teisėms ir pareigoms įtakos neturės.
Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą
nepateikė.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Asmuo turi teisę kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės
ar įstatymo saugomo intereso, bet teisę į pažeistos ar ginčijamos teisės ar
įstatymo saugomo intereso apgynimą – ieškinio patenkinimą – asmuo įgyja įrodęs
ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes (CPK 5 str. 1 d.). Pirmosios instancijos
teismas ieškovo reikalavimus atmėtė, nes ieškovas ieškinio neįrodė ir praleido
ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos
teismo išvadomis, nes jos atitinka byloje surinktus įrodymus.
Apelianto motyvas, kad apelianto teisę atkurti nuosavybės teises į
ginčo žemę pirmiau už atsakovę S. R. ir N.
S. gynė Konstitucijos 23 str., nėra pagrįstas. Tiek ieškovas, tiek atsakovai
S. R. ir N. S. buvo pretendentai į
nuosavybės teisių atkūrimą, todėl, kaip žinia, prieš įstatymą visi lygus.
Apeliantas bei atsakovai S. R. ir N. S.,
pateikdami prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, pagal tuo metu
galiojusio įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį
turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ reikalavimus privalėjo pateikti dokumentus, kuriais
remiantis galėtų būti priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo
pretendentams. Kaip nustatyta byloje, Lietuvos Respublikos žemės ūkio
ministerijai 1992-1993 metų laikotarpiu buvo pateikti dokumentai, reikalingi
pretendentų N. S. ir S. R. nuosavybės
teisių atkūrimo procedūrai atlikti. Todėl iš esmės Lietuvos Respublikos žemės
ūkio ministerijos priimtas 1992-12-07 sprendimas Nr. 11-15-5529 (N. S.) ir 1994-01-19 sprendimas Nr. 11-1640-38729 (S. R.) atkurti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą natūra
buvo pagrįstas ir teisėtas ta prasme, kad ministerija nepažeidė šiai procedūrai
atlikti tuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-11-15
nutarimo Nr. 470 „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės
teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ reikalavimų.
Apelianto motyvai apie tai, kad atsakovas N. D. piktnaudžiavo
savo tarnybine padėtimi, sudarė palankias sąlygas S. R. atkurti
nuosavybės teisę į nekilnojamąją turtą Sitkūnų kaime, ginčo sprendimo priėmimo
metu Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai nebuvo žinomi.
Taip pat apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kurie, jo nuomone, sudaro
pagrindą laikyti, jog žemės sklypo suteikimo ir žemės sklypo dydžio nustatymo
procedūros buvo pažeistos. Pateikti dokumentai patvirtina, kad remiantis Kauno
rajono valdybos išvada apie nuosavybės teisių į žemės ūkio paskirties žemę,
mišką atstatymo, N. S. pasiūlyta (1992-05-30) grąžinti 11,45 ha žemės Kauno rajono Sitkūnų kaime, atsakovei S. R. pasiūlyta
(1992-10-14) atstatyti nuosavybės teisę grąžinant natūra 16,77 ha žemės Kauno rajone, Sitkūnų kaime. Šie žemės sklypai buvo apžiūrėti vietoje, nustatytos
žemės sklypų ribos. Apeliantas iš esmės neginčija, kad ši informacija jam buvo žinoma
ir kad 1992-04-03 jis pasirašė žemės sklypo vietos apžiūrėjimo akte. Minėti
dokumentai (išvados nuosavybės teisių atkūrimo bylose) yra byloje, jie nėra nuginčyti,
todėl kolegija byloje vadovaujasi šiais rašytiniais įrodymais. Esant tokioms
aplinkybėms sprendžiama, kad ieškovas turėjo pakankamai duomenų apie nuosavybės
teisių atkūrimą į nekilnojamąjį turtą nuo 1992 m., todėl turėjo galimybę teisinėmis priemonėmis aiškintis dėl teisėtumo procedūrinių veiksmų,
susijusių su atsakovų S.,R. ir N. S. nuosavybės
teisių atkūrimu, tiek, kiek, jo nuomone, šios procedūros pažeidė paties
apelianto teises. Ieškovo motyvas, kad tikėjosi, jog jam bus suteikta žemė, ir
dėl to jam nenaudingų dokumentų neskundė, nesudaro pagrindo pripažinti, kad
ieškovas ieškinio senaties nepraleido arba kad nurodytas motyvas sudaro
pagrindą ieškinio senaties terminą atnaujinti. Taigi šis ieškovo motyvas negali
būti pripažintas pagrįstu, dėl to prašymo dėl ieškinio senaties termino
atnaujinimo pirmosios instancijos teismas netenkino pagrįstai .
Ieškovas ir A. K. pretendavo į B. K. ir A. K. turėtus žemės sklypus (iš
viso apie 21 ha) Paparčių ir Sitkūnų kaimuose. Pažyma apie nuosavybės teises į
buvusios savininkės A. K. nuosavybės teisėmis valdytą
Kauno rajone Sitkūnų kaime 1,19 ha žemės patvirtinančių dokumentų pateikimą
ieškovo vardu buvo surašyta tik 1999-05-31. Dėl to matuojant žemės sklypą N. S. ir S. R. buvo naudojama Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 1991-10-12 nutarimo Nr. 423 14 p. patvirtinta metodika,
nustatanti, kad privačių ūkių žemėnaudos turėjo būti projektuojamos taip, kad
jų ribos sutaptų su stabiliais kraštovaizdžio objektais, valstybinės nuosavybės
upių ir ežerų, kitų vandens telkinių krantais, miškų, valstybinės reikšmės
kelių ir geležinkelių žemės ribomis, eitų privačių upelių arba griovių viduriu,
senomis ežiomis. Lygumoje dirbamus laukus žemėnaudų ribos turėjo kirsti
tiesiomis linijomis ir suformuoti taisyklingus sklypus. Matuojant žemės sklypą
apeliantui galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-04-01 nutarimo Nr. 385
metodika, leidžianti grąžinamo žemės sklypo riboms nesutapti su buvusios
žemėnaudos ribomis ne daugiau nei 40 procentų. Todėl atmestinas apelianto
motyvas, kad buvo pažeistos jo teisės ir dėl netinkamai taikytos metodikos nustatant
ginčo žemės sklypo ribas ir jų plotą, įmatuojant N. S. į
suformuotą 11,45 ha žemės sklypą, dalį žemės sklypo 0,30 ha, patenkančio į buvusį savininkų B.,K. ir A.,K. ribas, bei atsakovei S.,R. įmatuojant į suformuotą 16,77 ha dalį žemės sklypo 0,14 ha, patenkančio į buvusį savininkų B.,K.
ir A.,K. ribas,
ir dėl to apeliantui skirto žemės sklypo sumažėjimo.
Remiantis bylos medžiaga, apeliantui nuosavybės teisės buvo atkurtos 2000 m. (Kauno apskrities 2000-07-13 sprendimas Nr. 52/12667). Byloje nėra įrodymų, kad 2007-05-14
sprendimas Nr. 52/11982 atkurti nuosavybės teisę į ieškovui tenkančią žemės
valdos dalį (0,44 ha) sumokant pinigų neatitiko tuo metu galiojusių įstatymų.
Apelianto motyvai, kad jis buvo suklaidintas dėl savo teisės atkurti
nuosavybės teisę į ginčo sklypus natūra, dėl to nesikreipė į teismą, nėra
įrodyta jokiais objektyviais įrodymais. Priešingai – tiek iš apelianto paaiškinimo,
tiek iš rašytinių įrodymų matyti, kad apeliantas žinojo apie nuosavybės teisių
atkūrimą atsakovams S. R. ir N. S.,
nes jų sklypai betarpiškai ribojasi su apelianto naudojamu žemės sklypu. Be to,
į S. R. ir N. S. perduotus nuosavybės
teise valdyti žemės sklypus buvo įmatuota dalis buvusių savininkų B. K. ir A. K. žemės sklypo (0,44 ha). Apeliantas 1992 m. dalyvavo apžiūrint ir paženklinant ginčo žemės sklypus ir neginčijo jam
pasiūlyto grąžinti natūra žemės sklypo ribų ir paženklinimo plano. Žemės sklypo
planas yra sudėtinė sprendimo dėl nuosavybės teisių į žemė atkūrimo dalis, o informaciją
apie žemėvaldas yra įregistruojama Nekilnojamo turto registro duomenų bazėje.
Atsakovė UAB „Rivona“ procesiniuose dokumentuose pagrįstai nurodė,
kad sudarant ginčo turto perleidimo sandorius šalys pasitikėjo NTRC duomenų
įrašais ir nežinojo, kad į S. R. žemės sklypo dalį (0,14 ha) pretenduoja ieškovas, todėl bendrovė yra sąžininga ginčo turto pirkėja. Šie atsakovės UAB „Rivona“
nurodyti motyvai byloje nėra nuginčyti. Todėl pirmosios instancijos teismas
pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovo prašymus panaikinti sudarytus nekilnojamo
turto perleidimo sandorius tarp atsakovų N. D. ir J. D. bei atsakovės UAB „Rivona“.
Kolegija taip pat sutinka su atsakovų N. D. ir J. D. atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvu, kad
apeliaciniame skunde paminėtos civilinės bylos Nr. 3k-3-494/2005 faktinės aplinkybės
iš esmės skiriasi nuo nustatytinų šioje byloje aplinkybių, todėl šioje byloje netaikytinos.
Apeliacinės instancijos teisme apklaustas apeliantas patvirtino, kad
jo interesas dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra susijęs su nuosavybės teisių
atkūrimo į turtą natūra, t. y. jis suinteresuotas gauti ne kompensaciją už
žemės sklypą, bet žemės sklypą Kauno rajone, Babtų seniūnijoje, natūra. Kartu
su apeliaciniu skundu pateiktas raštas (b. l. 101) patvirtina, kad apeliantas 2007-05-09
pateikė prašymą suteikti žemės sklypą Sitkūnų arba Babtų mieste. Tačiau šis apelianto
prašymas surašytas tik po to, kai Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės
tvarkymo departamento pasitarime 2007-05-03 (protokolas Nr. 15-19) buvo nutarta
priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ieškovui pagal parengtą
sprendimo projektą, parenkant atlyginimo būdą pinigais; ieškovas šiame
pasitarime taip pat dalyvavo – tai patvirtina pasitarimo dalyvių registracijos
sąrašas (nuosavybės teisių atkūrimo byla). Dėl to atmestinas apelianto motyvas,
kad informacija nuo jo buvo nuslėpta.
Bylos duomenimis, apeliantas nuomos sutarties pagrindu nuo 1993 m. naudojo žemės sklypą Paparčių kaime (2 t., b. l. 102) ir, apelianto paaiškinimu, tikėjosi,
kad nuosavybės teisės į turtą jam bus atkurtos natūra. 2000 m. liepos 13 d. paaiškėjus (sprendimas Nr. 52/12667), kad priimtas sprendimas atkurti nuosavybės
teises natūra į 0,75 ha žemės sklypo, o į kitą dalį, 0,44 ha, bus atkurtas vėliau sudarant kompleksinį žemės reformos žemėtvarkos projektą, ieškovas
minėto sprendimo neskundė ir pasirašė sudarytame 2000-08-30 žemės sklypo plane
patvirtindamas, kad planas su ieškovu suderintas. Pažymėtina, kad šiame plane
aiškiai pažymėtos N. S. ir atsakovo N.
D. (buv. savininkės S. R.) žemės sklypo ribos, taip
pat nurodytas ieškovo žemės sklypo plotas – 0,75 ha. Šie duomenys aiškiai nurodo visą reikalingą informaciją tiek apie ieškovo turimo sklypo
plotą, tiek apie buvusių savininkų A. K. ir B. K. žemės sklypo dalių įmatavimą į atsakovei S. R. ir N. S. suformuotus sklypus. Kartu
su apeliaciniu skundu pateiktas B. K. žemėvaldos abrisas
patvirtina, kad šiame dokumente yra padarytos atžymos dėl buvusiam savininkui
priklausančios žemės sklypo dalies (1,12 ha), taip pat ir atžyma dėl priimtų sprendimų (2 t., b. l. 103), dėl kurių žemės sklypas sumažėjo, todėl ir šis
faktas patvirtina, kad ieškovui buvo žinomas sprendimas dėl dalies žemės sklypo
perdavimo kitiems asmenims. Visos nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovas
jau nuo 1992 m. žinojo ne tik apie nuosavybės teisių atkūrimą S.
R. ir N. S., bet ir apie jam pačiam ruošiamus nuosavybės
teisių atkūrimo dokumentus. Todėl apelianto motyvas, kad neturėjo pakankamai
informacijos apie institucijų sprendimus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu
ieškovui, todėl negalėjo įstatymo nustatyta tvarka ir per nustatytą terminą
ginčyti jam nepalankius dokumentus, priimtus 2000 m. ir vėliau, nėra pagrįstas.
Kartu su apeliaciniu skundu pateiktos žemės sklypų planų kopijos (2 t.,
b. l. 99-100) patvirtina buvusių savininkų žemės sklypo lokalizacijos vietą. Šie
dokumentai teismui buvo žinomi, nes jie yra nuosavybės teisių atkūrimo byloje,
todėl negali būti laikomi nauju įrodymu, kuris teismui nebuvo žinomas teismo
sprendimo priėmimo metu.
Taip pat atmestinas apelianto motyvas, kad ieškovui siūlomos
kompensacijos sumą už žemės sklypo dalį yra paskaičiuota neteisingai, nes UAB „Rivona“
už jai parduotą žemės sklypą sumokėjo žymiai didesnę sumą negu siūloma
ieškovui. Visų pirma ieškovui siūlomos kompensacijos suma apskaičiuota
remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį
turtą atkūrimo įstatymo 16 str. ir Registro kadastro duomenimis apie žemės
sklypo vertę. Paaiškėjus, kad žemė nėra laisva (Lietuvos Respublikos piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 str.), o
perduota nuosavybėn privatiems asmenims, ieškovui nutarta išmokėti piniginę
kompensaciją už 0,44 ha, atitekusius privatiems asmenims. Žemės sklypo kaina
pirkimo-pardavimo sudarymo metu šio sandorio šalių (N. D. ir
kitų asmenų) nustatyta susitarimo būdu, be to, pardavimo objektas – žemės
sklypo plotas skiriasi savo dydžiu, todėl parduoto žemės sklypo kaina negali
sutapti su ieškovui siūlomos kompensacijos suma. Taigi ir šis apelianto motyvas
yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Esant tokioms aplinkybėms teismo sprendimas nekeistinas, apeliacinis
skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326-333 str.,
n u t
a r i a :
Kauno
miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 16 d. sprendimo nekeisti.
Kolegijos
pirmininkė Galina
Blaževič