L                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                Civilinė byla Nr. e2A-2347-1097/2024

Teisminio proceso Nr. 2-70-3-01621-2024-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2.3.5; 2.6.10.2.4.2; 2.6.10.5.2.1; 3.4.1.7; 3.3.1.19.1; 3.1.7.6

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

                LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. lapkričio 12 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Jakutytės-Sungailienės, Rūtos Latvelės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Trumpulienės, veikianti Šiaulių apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. liepos 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. A. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Vilmers“ dėl įsakymo dėl ieškovo nušalinimo nuo darbo pripažinimo neteisėtu ir jo panaikinimo, komisijos išvados dėl ieškovo galimai padarytų darbo pareigų pažeidimo pripažinimo neteisėta ir jos panaikinimo, atsakovės atstovų veiksmų ieškovo atžvilgiu pripažinimo mobingu ir psichologiniu smurtu bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių darbo ginčų komisija (toliau – Darbo ginčų komisija, DGK) (duomenys neskelbtini) sprendimu darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), iš dalies tenkindama darbuotojo prašymą: 1) pripažino darbuotojo M. A. atleidimą iš darbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – UAB) „Vilmers“ pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą neteisėtu; 2) laikė, kad darbo sutartis nutraukta DGK sprendimu jo įsiteisėjimo dieną; 3) nutarė išieškoti iš darbdavės darbuotojui 1 454,64 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, skaičiuojant nuo darbo sutarties nutraukimo dienos iki darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos (imtinai) bei po 69,60 Eur už kiekvieną paskesnę darbo dieną, taikant 5 darbo dienų savaitės grafiką, baigiant skaičiuoti sprendimo įvykdymo dieną, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus (sumos nurodytos neatskaičius mokesčių); 4) atmetė darbuotojo reikalavimą dėl įsakymo nušalinti nuo darbo pripažinimo negaliojančiu ir panaikinimo; 5) atmetė darbuotojo reikalavimą dėl darbdavės komisijos išvados dėl galimai padarytų darbo pareigų pažeidimo pripažinimo negaliojančia ir panaikinimo; 6) atmetė darbuotojo reikalavimą dėl atsakovės atstovų veiksmų pripažinimo mobingu ir psichologiniu smurtu; 7) atmetė darbuotojo reikalavimą dėl 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

2.       Ieškovas M. A. (toliau – ir ieškovas, darbuotojas) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB ,,Vilmers“ (toliau – ir atsakovė, darbdavė, bendrovė), prašydamas pripažinti atsakovės 2024 m. sausio 17 d. įsakymą dėl ieškovo nušalinimo nuo darbo neteisėtu ir jį panaikinti, pripažinti atsakovės 2024 m. vasario 9 d. komisijos išvadą dėl ieškovo galimai padarytų darbo pareigų pažeidimo neteisėta ir ją panaikinti, pripažinti atsakovės atstovų veiksmus ieškovo atžvilgiu mobingu ir psichologiniu smurtu bei priteisti ieškovui iš atsakovės 450 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

3.       Ieškovas nurodė, kad atsakovės įmonėje jo atžvilgiu buvo daromas mobingas ir psichologinis spaudimas: ieškovas buvo spaudžiamas sutikti su atsakovės atstovų pateiktu pasiūlymu nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, buvo užsipultas dėl bandymo kalbėtis su bendrovės direktoriumi O. J. dėl ieškovo atleidimo iš darbo, ieškovas buvo nepagrįstai apkaltintas neteisėtu veikimu darbdavės atžvilgiu dirbant šeštadienį, girdint kitiems darbuotojams Teisės ir personalo skyriaus vadovės M. P. buvo išvadintas kvailiu, taip pat, pasiteiravęs dėl galimų laisvų darbo vietų, iš nurodytos skyriaus vadovės gavo atsakymą, kad, nors atsakovė turi siūlyti laisvas darbo vietas, tačiau neprivalo ieškovo priimti į tas laisvas darbo vietas, kad iš darbo atleisti ieškovą jau buvo apsispręsta dar prieš pradedant etatų mažinimo procedūrą; be to, apie dešimties žmonių akivaizdoje buvo pranešta apie ieškovo nušalinimą nuo darbo, atsakovės atstovei M. P. tyčia paskleidus ieškovą žeminančią informaciją, esą jis daro nusikaltimus prieš atsakovę ir jos darbuotojus siekdamas pakenkti.

4.       Ieškovas argumentavo, kad atsakovės įsakymas dėl ieškovo nušalinimo nuo darbo neteisėtas ir naikintinas, nes atsakovė ieškovo, kaip darbuotojo, veiksmus ginant savo teises teisėtais būdais ir įstatymo nustatyta tvarka, t. y.: kreipimąsi į VDI; atsisakymą pasirašyti dokumentą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, pareiškimus dėl M. ir M. P. veiksmų įvertinimo mobingo ir psichologinio smurto politikos nuostatų atžvilgiu; vertino itin neigiamai, nesuteikus ieškovui galimybės gintis nuo jam pateiktų kaltinimų, neišklausius jo pozicijos. Ieškovas nurodė, kad ginčijamos darbdavės sudarytos komisijos išvados yra neteisėtos ir naikintinos, nes ieškovui nebuvo suteikta galimybė pateikti argumentus, o komisijoje dirbo ir jai vadovavo M. P. tiesiogiai pavaldi darbuotoja, todėl nesilaikyta interesų konflikto ir nešališkumo principo.

5.       Ieškovo teigimu, netikėtas bei neteisėtas jo atleidimas iš darbo ir atleidimo aplinkybės sukėlė jam emocinę įtampą, nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, stresą, itin skaudžias dvasines emocijas, baimę ir nestabilumo dėl finansinės padėties jausmą bei neužtikrintumą savo ateitimi. Ieškovas nurodė, kad kreipėsi į šeimos gydytoją, kuri jam išrašė migdomuosius vaistus, nes dėl atsakovės veiksmų sutriko miego rimtas, be to, ieškovas turėjo vykti į policiją aiškintis dėl atsakovės atstovų melagingo pareiškimo apie neva neteisėtus ieškovo veiksmus. Ieškovas nurodė, kad jis patyrė didelę neturtinę žalą, kurią vertina 450 Eur, o tokia suma yra teisinga, protinga ir sąžininga, atsižvelgiant į atsakovės dydį ir metines pajamas. Ieškovo teigimu, šią žalą jam turi atlyginti atsakovė.

6.       Atsakovė UAB ,,Vilmers“ prašė ieškinį atmesti. Atsakovė paaiškino, kad dėl ieškovo veiksmų darbovietėje situacija tapo nekontroliuojama, kilo pavojus, kad darbuotojai nebegalės atlikti darbo funkcijų, todėl pagrįstai buvo priimtas įsakymas dėl ieškovo nušalinimo nuo darbo. Atsakovė nurodė, kad ieškinyje aprašomi epizodai nepatvirtina ieškovo atžvilgiu naudoto mobingo ir psichologinio spaudimo, nes tiek M. P., tiek M. P., tiek kiti atsakovės darbuotojai atliko jiems pavestas funkcijas, bendradarbiavo su darbuotoju (ieškovu) ir bandė vesti derybas dėl taikaus darbo santykių pasibaigimo, vėliau informavo darbuotoją ir supažindino su įmonės vadovo priimtais įsakymais, t. y. įgyvendino savo, kaip darbdavės atstovų, funkcijas. Atsakovės teigimu, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų atsakovės darbuotojų siekį ieškovui daryti neteisėtą poveikį, įžeisti, sukurti priešišką, žeminančią ar įžeidžiančią aplinką, atsakovės darbuotojai nebuvo ir nėra asmeniškai suinteresuoti priimti tam tikrus sprendimus ieškovo atžvilgiu. Atsakovė nurodė, kad galimai įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą, nušalinimą nuo darbo ir kt. galėjo ieškovui sukelti papildomos įtampos, nepasitenkinimo, tačiau, nesant kitų mobingui būdingų aplinkybių, tai neturėtų būti priskiriama šiam socialiniam reiškiniui. Atsakovė paaiškino, kad ieškovo atleidimas iš darbo buvo pripažintas neteisėtu ne dėl patiriamo mobingo ar taikyto psichologinio spaudimo, o dėl to, kad atsakovė netinkamai vykdė pareigą siūlyti ir esant galimybei perkelti ieškovą į kitą darbą įspėjimo laikotarpiu, todėl ieškovo deklaratyviai nurodomos aplinkybės, susijusios su jo atleidimu iš darbo, niekaip nepatvirtina ir neįrodo mobingo apraiškų. Situacija, kai darbuotojo paprašoma pasiaiškinti dėl vieno ar kito incidento, negali būti traktuojama kaip mobingas ar psichologinis spaudimas, ieškovas niekuomet nebuvo išvadintas kvailiu, turint tikslą jį pažeminti, įžeisti, o priešingai, įžūliai apsimetęs, kad nepažįsta Teisės ir personalo skyriaus vadovės, ieškovas siekė įžeisti ir pažeminti pastarąją ir tuomet jam buvo pasakyta, jog „neapsimestu kvailiu“, t. y. tam tikra metafora. Atsakovė nurodė, kad, nušalindama ieškovą nuo darbo, pasinaudojo įstatyme jai suteikta teise, tirdama darbuotojo galimo padaryto darbo pareigų pažeidimo aplinkybes. Su įsakymu dėl nušalinimo nuo darbo ieškovas buvo supažindintas dalyvaujant tretiesiems asmenims, siekiant užkrinti galimybę įrodyti tam tikras faktines aplinkybės, t. y. supažindinimo su minėtu įsakymu faktą, be to, svarbu ir tai, kad tarp liudytojų buvo ir darbo tarybos atstovai, kurių dalyvavimas užtikrino būtent paties ieškovo interesus.

7.       Atsakovė nurodė, kad ieškovo prašoma pripažinti negaliojančia komisijos išvada priimta jau po ieškovo darbo santykių nutraukimo, o ieškovas DGK sprendimu nebuvo grąžintas į darbą, ši DGK sprendimo dalis yra įsiteisėjusi, todėl atsakovės komisijos išvada ieškovui jokių teisinių pasekmių nesukelia ir negali sukelti.

8.       Atsakovė, nesutikdama su ieškovo reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo, argumentavo, kad ieškovo neva patirti nepatogumai ir neigiamos emocijos neatitinka Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) apibrėžtos neturtinės žalos kriterijaus: ieškovas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o nenustačius šios civilinės atsakomybės sąlygos, nėra pagrindo konstatuoti kitų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo; nenustačius šių sąlygų visumos – nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Neigiamos ieškovo emocijos yra nulemtos natūralaus atleidimo iš darbo proceso ir neatitinka neturtinės žalos kriterijaus. Be to, ieškovui buvo priskaičiuota ir išmokėta išeitinė išmoka, t. y. 725,58 Eur (iki mokesčių), o tokios kompensacijos gavimas yra pakankama satisfakcija, kompensuojanti bet kokius ieškovo neigiamus išgyvenimus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9.       Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2024 m. liepos 2 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-6076-1185/2024, ieškinį atmetė; nutraukė civilinės bylos dalį pagal ieškinio reikalavimą dėl atsakovės 2024 m. vasario 9 d. komisijos išvados dėl ieškovo galimai padarytų darbo pareigų pažeidimo pripažinimo neteisėta ir jos panaikinimo; priteisė atsakovei iš ieškovo 3 200 Eur teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti.

10.       Teismas, spręsdamas darbdavės teisės nušalinti darbuotoją nuo darbo klausimą, nurodė, kad nušalinimo pagrįstumui yra svarbios aplinkybės, kurios egzistavo sprendimo dėl nušalinimo priėmimo metu, todėl svarbu nustatyti, ar atsakovės įsakyme nurodytos jo priėmimą, t. y. ieškovo nušalinimą nuo darbo, lėmusios aplinkybės egzistavo šio įsakymo priėmimo metu.

11.       Teismas nustatė, kad skundžiamo įsakymo dėl ieškovo nušalinimo nuo darbo įžanginėje dalyje nurodyta, jog įsakymas priimtas atsižvelgiant į tai, kad ieškovas nuo 2024 m. sausio 11 d. pradėjo bauginančią ataką prieš įmonę ir jos vadovus po to, kai buvo informuotas apie būsimą atleidimą iš darbo; ieškovo neteisėti veiksmai pasireiškė nepagrįstų skundų rašymais įmonės vadovui dėl neva patiriamo mobingo ar įvykusių realiai nebūtų dalykų, nepagrįstų skundų teikimais VDI, prisidėjimu prie to, kad į įmonės gamybines patalpas 2024 m. sausio 15 d. neteisėtai patektų jo pažįstama, žurnaliste prisistačiusi, A. V. ir vykdytų neteisėtą informacijos apie įmonę ir jos darbuotojus rinkimą, grasinimais žiniasklaidos priemonėmis, neteisėtu informacijos apie įmonę ir jos darbuotojus rinkimu, slapta darant garso/vaizdo įrašus, vykdomu tam tikrų vadovų persekiojimu, kuris parsireiškė manipuliacijomis, provokacijomis, bauginimu, spaudimu, už tai, kad jie įgyvendino darbdavės sprendimą atleisti ieškovą iš užimamų pareigų, konfidencialios informacijos rinkimu ir panaudojimu, įmonės darbuotojų asmens duomenų rinkimu, sabotažo organizavimu. 

12.       Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, darė išvadą, kad atsakovė skundžiamo įsakymo priėmimo metu galėjo susidaryti nuomonę, kad ieškovas galimai padarė darbo pareigų pažeidimą, t. y. direktoriui 2024 m. sausio 17 d. priimant ginčijamą įsakymą egzistavo svarbios aplinkybės, lėmusios sprendimo nušalinti ieškovą nuo darbo priėmimą. Ieškovas 2024 m. sausio 11 ir 16 d. atsakovei pateikė pranešimus dėl galimų smurto ir priekabiavimo prieš jį darbe atvejų, o 2024 m. sausio 15, 16 ir 17 d. dienomis kreipėsi su skundais į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių teritorinį skyrių, nurodydamas, kad įmonėje galimai dirba(-o) nelegalūs darbuotojai bei kad įmonė tinkamai neapskaitė ieškovo ir kitų darbuotojų darbo laiko, netinkamai apskaičiavo ir išmokėjo darbo užmokestį, kad darbo laiku darbo vietoje įvykusio incidento metu susižalojo kairės rankos nykščio odą ir minkštuosius audinius, kad jam nebuvo išduotos asmeninės apsaugos priemonės ir kad įmonėje buvo naudojami nesaugūs įrenginiai. 2024 m. sausio 16 d. įmonėje buvo gauti gamybos srauto vadovo M. P., Teisės ir personalo skyriaus vadovės M. P., padalinio vadovės – darbų saugos ir sveikatos specialistės L. M. ir pameistrės A. B. pranešimai apie ieškovo daromą psichologinį smurtą jų atžvilgiu. 2024 m. sausio 15 d., po to kai atsakovės patikrinimą pradėjo Valstybinės darbo inspekcijos pareigūnai, į atsakovės patalpas pateko žurnaliste prisistačiusi A. V., kuri, kaip iš viešai prieinamų duomenų skundžiamo įsakymo priėmimo metu nustatė atsakovė, turėjo tam tikrų sąsajų su ieškovu. Ieškovas susirašinėjimo elektroniniu paštu dėl darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva metu dėl siūlomų laisvų darbo vietų atsiuntė savo kompiuterio ekranvaizdį, kuriame matyti ne tik atsakovės skelbimai apie turimas laisvas darbo vietas, bet ir ieškovo antras darbalaukis su tekstiniais failais, pavadintais žiniasklaidos priemonių pavadinimais (LNK, TV3 ir kt.), be to, ieškovas elektroniniame laiške pasirašė kaip savaitraščio (duomenys neskelbtini) žurnalistas ir LŽS (Lietuvos žurnalistų sąjungos) narys. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas direktorius paaiškino, kad dėl ieškovo veiksmų darbovietėje situacija tapo nekontroliuojama, kilo pavojus, kad darbuotojai dėl ieškovo veiksmų nebegalės atlikti darbo funkcijų, todėl jis priėmė sprendimą dėl ieškovo nušalinimo nuo darbo. 

13.       Teismas vertino, kad, ieškovui, be kita ko, kaip vieną iš priežasčių atmetant atsakovės pasiūlymą nutraukti darbo santykius šalių susitarimu, nurodžius, kad jo netenkina atsakovės pasiūlyta 1 vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, labiau tikėtina, kad atsakovė galėjo susidaryti nuomonę, jog ieškovas aukščiau minėtais veiksmais galimai siekia paveikti atsakovės sprendimą dėl darbo sutarties nutraukimo procedūros ir taip galimai padarė darbo pareigų pažeidimą ir dėl to jį būtina nušalinti nuo darbo. Teismas laikė, jog ieškovo nurodomos aplinkybės, kad kai kurie jo teikti skundai VDI pasitvirtino, kad jis su žurnaliste prisistačiusia A. V. turėjo konfliktą ir niekaip neprisidėjo prie jos atvykimo į įmonę ir patekimo į įmonę, kad niekada kaip žurnalistas nepublikavo jokių straipsnių apie atsakovę, neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl nušalinimo pagrįstumo, nes nušalinimo pagrįstumui yra svarbios aplinkybės, kurios egzistavo sprendimo dėl nušalinimo priėmimo metu.

14.       Teismas konstatavo, kad ieškovas nuo darbo nušalintas teisėtai ir esant pakankamam pagrindui, o ieškovo nušalinimas nuo darbo buvo proporcingas, nušalinimu siekti tikslai – teisėti (siekta užkirsti kelią tyrimo dėl darbo pareigų pažeidimo vykdymo trukdymui).

15.       Teismas nutraukė civilinės bylos dalį pagal ieškovo reikalavimą dėl atsakovės 2024 m. vasario 9 d. komisijos išvados dėl ieškovo galimai padarytų darbo pareigų pažeidimo pripažinimo neteisėta ir jos panaikinimo. Grįsdamas šią išvadą, teismas nurodė, kad reikalavimo pripažinti komisijos išvadą neteisėta ir ją panaikinti patenkinimas nesukurtų ieškovui materialiojo teisinio efekto – nebūtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos ieškovo subjektinės teisės ar pareigos, t. y. jokių konkrečių materialiųjų padarinių neatsirastų. 

16.       Teismas, pasisakydamas dėl ieškovo nurodomų prieš jį galimai taikyto psichologinio smurto aplinkybių, kad atsakovės gamybos srauto vadovas ir Teisės ir personalo skyriaus vadovė spaudė sutikti su jų pateiktu pasiūlymu nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, konstatavo, kad darbo sutarties nutraukimo procedūra, siūlant darbo sutartį nutraukti šalių susitarimu, su ieškovu buvo vykdoma etiškai ir korektiškai. Atsakovė turėjo teisę pasiūlyti ieškovui nutraukti šalių darbo sutartį šalių susitarimu, ieškovės įgalioti veikti asmenys, t. y. gamybos srauto vadovas ir Teisės ir personalo skyriaus vadovė, teikdami pasiūlymą ieškovui dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu veikė atsakovės vardu, turėjo reikiamus įgaliojimus. M. P. ir M. P. teismo posėdyje apklausti kaip liudytojai patvirtino, kad darbo sutarties nutraukimo procedūra, siūlant darbo sutartį nutraukti šalių susitarimu, su ieškovu buvo vykdoma etiškai ir korektiškai.

17.       Teismas vertino, kad nėra pagrindo ieškovo nurodytų aplinkybių, kad jis buvo užsipultas dėl bandymo kalbėtis tiesiogiai su direktoriumi dėl jo atleidimo, pripažinti psichologiniu smurtu ieškovo atžvilgiu. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovas dėl jo prašymo susitikti su įmonės vadovu būtų, kaip nurodo ieškovas, užsipultas. Priešingai, pats įmonės vadovas patvirtino, kad dėl komandiruotės ir užimtumo negalėjo susitikti asmeniškai su ieškovu, liudytoja M. P. parodė, kad ieškovas nebuvo užsipultas dėl bandymo kalbėtis tiesiogiai su įmonės vadovu, jam tiesiog buvo pasiūlyta klausimus, kuriuos ieškovas turėjo įmonės vadovui, pateikti jai, kaip Teisės ir personalo skyriaus vadovei, kuri tiesiogiai atsakinga už darbo sutarčių nutraukimo procedūras.

18.       Teismas darė išvadą, kad, esant DK 58 straipsnio 4 dalyje nustatytam teisiniam reglamentavimui, 2024 m. sausio 15 d. atsakovės padalinio vadovės-darbų saugos ir sveikatos specialistės surašytame tarnybiniame pranešime, kad 2024 m. sausio 13 d. ieškovas savavališkai atvyko į darbą, nors pagal grafiką jam buvo pažymėta poilsio diena, apie atvykimą neinformavo tiesioginio vadovo, nurodytos aplinkybės ir prašymas pateikti rašytinį pasiaiškinimą taip pat negali būti pripažintos ieškovo atžvilgiu taikytu psichologiniu smurtu.

19.       Teismas sprendė, kad bylos duomenys nepatvirtina ieškovo pozicijos, kad Teisės ir personalo skyriaus vadovė M. P. girdint kitiems darbuotojams jį išvadino kvailiu. Iš bylos duomenų matyti, kad M. P. pasakė ieškovui „nepasimesti kvailiu“. Teismas pripažino, kad nėra pagrindo šio atsakovės atstovės posakio ieškovo atžvilgiu pripažinti psichologiniu smurtu, nes labiau tikėtina, kad, susidarius neeilinei darbinei situacijai, pasisakymas vertintinas kaip pavartotas perkeltinės reikšmės posakis, bet ne kaip įžeidimas, nukreiptas į ieškovo asmenį.

20.       Teismas vertino, kad M. P. 2024 m. sausio 16 d. ieškovui siųstame elektroniniame laiške nebuvo nurodyta, kad atsakovė neprivalo ieškovo priimti į laisvas darbo vietas, tačiau ieškovas subjektyviai interpretuoja Teisės ir personalo skyriaus vadovės atsakymą.

21.       Teismas konstatavo, kad ieškovo nurodomos aplinkybės, jog atsakovė sprendimą atleisti ieškovą priėmė dar iki darbo vietos, kurioje dirbo ieškovas, automatizavimo, laikytinos deklaratyviomis ir neįrodančiomis atsakovės atstovų veiksmais ieškovo atžvilgiu taikyto psichologinio smurto. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovės sprendimas dėl ieškovo atleidimo buvo priimtas dar iki to, kai automatizavus procesą, buvo nustatyta, kad ieškovo vykdyta darbo funkcija tapo perteklinė. Darbo ginčų komisija, sprendimu pripažinusi ieškovo atleidimą neteisėtu, padarė išvadą, kad labiau tikėtina atsakovės nurodyta reali ieškovo atleidimo iš darbo priežastis – darbo vietos, kurioje dirbo ieškovas, automatizavimas. Ši sprendimo dalis yra įsiteisėjusi. Be to, atsakovė įsigijo robotinę celę 2023 m. sausio 3 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, ji atsakovei buvo perduota 2024 m. sausio 8 d. priėmimo-perdavimo aktu. Atsakovė, žinodama apie numatomus pasikeitimus, ieškovui pateikė pasiūlymą nutraukti sutartį šalių susitarimu ir tik įrengusi robotinę celę ir automatizavusi procesus 2024 m. sausio 15 d. atliko darbuotojų, atliekančių perteklinę darbo funkciją, atrankos procedūrą, tą patvirtina 2024 m. sausio 15 d. darbuotojų, atliekančių perteklinę darbo funkciją, atrankos procedūros protokolas.

22.       Teismas atmetė ieškovo teiginius, kad atsakovės atstovų veiksmai turėtų būti pripažinti psichologiniu smurtu ir dėl to, jog apie dešimties žmonių akivaizdoje buvo pranešta apie jo nušalinimą nuo darbo, atsakovės atstovei tyčia paskleidus ieškovą žeminančią informaciją, esą jis daro nusikaltimus prieš atsakovę ir jos darbuotojus, siekdamas pakenkti. Nors ieškovas laikosi pozicijos, kad taip jis buvo pažemintas, tačiau, teismo vertinimu, liudytojų parodymai patvirtina, kad tokia supažindinimo su įsakymu procedūra pasirinkta siekiant konkretaus tikslo – atsakovė siekė užtikrinti įrodymus, kad ieškovas buvo tinkamai supažindintas su įsakymu dėl nušalinimo nuo darbo.

23.       Teismas sprendė, kad byloje nebuvo pateikta jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų prieš ieškovą vykdytą psichologinį smurtą (mobingą); iš atsakovės vadovo paaiškinimų bei liudytojų parodymų taip pat nenustatyta jokio prieš ieškovą vartoto psichologinio smurto (mobingo) apraiškų. Atsakovės darbuotojai pagarbiai ir dalykiškai bendravo su ieškovu darbo sutarties nutraukimo procedūros metu, todėl, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių bei surinktų įrodymų visumą, teismas sprendė nesant pagrindo atsakovės atstovų veiksmus pripažinti ieškovo atžvilgiu taikytu psichologiniu smurtu (mobingu). Teismo teigimu, ieškovo argumentai yra subjektyvaus vertinimo, neturintys objektyvaus pagrindo, tuo tarpu byloje surinkti įrodymai pagrindžia, jog ieškovo apibūdintos situacijos yra elementarūs darbiniai procesai, o ne psichologinis smurtas (mobingas).

24.       Teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo kaip nepagrįstą. Teismo vertinimu, įrodymų visuma patvirtina, kad ieškovas patyrė tam tikras nuoskaudas dėl neteisėto atleidimo iš darbo, tačiau tokios nuoskaudos negali būti vertinamos kaip ieškovo patirta neturtinė žala CK 6.250 straipsnio prasme. Ieškovo nurodytos aplinkybės apie patirtus neigiamus išgyvenimus labiau laikytinos deklaratyviomis, neneigiant, kad toks darbo santykių nutraukimas, kartu net ir pats bylinėjimosi procesas, gali sukelti neigiamas emocijas, tačiau tai nėra pagrindas pripažinti padarytos neturtinės žalos faktą. Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog dėl neteisėtų atsakovės veiksmų ieškovui atsirado sveikatos sutrikimų, ieškovas nepateikė įrodymų, kad dėl psichologo konsultacijos jis kreipėsi iš karto po prasidėjusios atleidimo procedūros ir kad jis dėl psichologo konsultacijos kreipėsi ne dėl kitų po atleidimo iš darbo procedūros įvykusių įvykių, ieškovas nepateikė medicininių dokumentų išrašų, kurie patvirtintų, kad ieškovo sveikata suprastėjo. Teismas pripažino nesant pagrindo vienareikšmiškai konstatuoti, kad išimtinai atsakovės veiksmai galimai sukėlė ieškovui nemigą ir padidėjusį kraujospūdį, o kitų įrodymų dėl kitokių sveikatos sutrikimų ieškovas nepateikė. Nesant neteisėtų atsakovės veiksmų (neveikimo), deliktinė civilinė atsakomybė atsakovei negali būti taikoma ir iš jos negali būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas.

25.       Teismas nurodė, kad ieškovas ir jo atstovas baigiamųjų kalbų metu prašė, nenustačius ieškovo atžvilgiu vykdyto mobingo ir psichologinio smurto, pripažinti, kad atsakovė, neteisėtai atleisdama ieškovą iš darbo, pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, ir tuo pagrindu priteisti ieškovui neturtinės žalos atlyginimą. Teismas pažymėjo, kad teismas neturi pagrindo spręsti teismo posėdyje baigiamųjų kalbų metu suformuluoto reikalavimo, kuris nebuvo pareikštas ieškinyje. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo atskleista, kaip pasireiškė atsakovės bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Ieškovas apsiribojo deklaratyviu teiginiu, kad atsakovė, neteisėtai atleisdama ieškovą, pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Nors reikalavimas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir reikalavimas atlyginti dėl neteisėto atleidimo patirtą neturtinę žalą yra susiję, tačiau reikalavimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu patenkinimas savaime nelemia ir reikalavimo atlyginti dėl neteisėto atleidimo patirtą neturtinę žalą tenkinimo.

26.       Teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, konstatavo, kad atsakovė pakankamai pagrindė, kodėl nagrinėjamoje byloje jai buvo būtina pasitelkti advokato pagalbą, nors atsakovė turi įdarbinusi profesionalius teisininkus ir turi Teisės ir personalo skyrių. Teismas nesutiko su ieškovo pozicija, kad vien tai, jog atsakovė turi teisinį išsilavinimą turinčių darbuotojų, savaime lemia jai pareigą naudotis tik šiais vidiniais profesiniais pajėgumais. Atsakovės darbuotojai (teisininkai) gali neturėti tokių kompleksinių ar specifinių žinių, reikalingų teisme atstovauti atsakovei, kaip turi advokatai. Todėl teismas sprendė, kad atsakovė, ieškovo ieškinį atmetus, turi teisę į išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimą. 

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

27.       Apeliaciniu skundu ieškovas M. A. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2024 m. liepos 2 d. sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

27.1.                      Teismas netinkamai vertino įrodymus ir neatsižvelgė į tai, kad atsakovės direktoriaus įsakymas dėl ieškovo nušalinimo nuo darbo yra neteisėtas ir naikintinas, nes atsakovės atsakingi bei vadovaujančias pozicijas užimantys asmenys ieškovo atleidimo iš darbo metu itin neigiamai vertino ieškovo veiksmus, kai ieškovas, pasinaudodamas savo teisėmis kaip darbuotojas, teisėtais būdais kreipėsi į VDI ir atsisakė pasirašyti dokumentą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu. Šie veiksmai buvo interpretuoti kaip neigiami, o ieškovui nesuteikta galimybė gintis nuo pateiktų kaltinimų, neišklausyta ieškovo pozicija. Skirtingai negu teigiama skundžiamame sprendime, ieškovas nekvestionuoja atleidimo iš darbo pagrindo ir dalyko, o bando įrodyti, kokiomis aplinkybėmis atsakovės atstovai įvykdė atleidimą, t. y. parašydami pareiškimą policijai dėl neva ieškovo padarytų nusikaltimų, o šio pareiškimo pagrindu atsakovės direktorius įsakymu nušalino ieškovą nuo darbo iki atleidimo iš darbo dienos, faktiškai atskirdamas ieškovą nuo kolektyvo įspėjimo laikotarpiu.

27.2.                      Prašydamas panaikinti atsakovės direktoriaus įsakymu sudarytos komisijos protokolinį sprendimą, ieškovas teikė argumentus, kodėl šis sprendimas yra neteisėtas, t. y. atsakovės atstovai ieškovui nesuteikė galimybės pateikti argumentų, o komisijos nariai, įskaitant komisijos pirmininkę, tiesioginę M. P. pavaldinę, buvo tiesiogiai suinteresuoti asmenys. Todėl nesilaikyta interesų konflikto ir nešališkumo principo.

27.3.                      Ieškovo atžvilgiu buvo vykdytas mobingas ir psichologinis spaudimas. Atsakovės gamybos srauto vadovas M. P. ir M. P. spaudė ieškovą sutikti su jų pasiūlymu nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, viešai užsipuolė ir žemino ieškovą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad vos per kelias dienas nuo 2024 m. sausio 11 d. iki 2024 m. sausio 17 d. atsakovės atstovai ieškovo atžvilgiu įvykdė iš anksto suplanuotus labai intensyvius tyčinius ir sąmoningus veiksmus. Ieškovas bandė tiesiogiai bendrauti su atsakovės vadovu ir raštu kreipėsi dėl jam daromo psichologinio spaudimo. DGK atsakovės vadovas nedalyvavo, todėl nebuvo aiškus jo konkretus vaidmuo ieškovo neteisėto atleidimo iš darbo metu. Bylos nagrinėjimo teisme metu paaiškėjo atsakovės vadovo veiksmai, t. y. kad jis iš anksto ir susitaręs su kitais neteisėtą atleidimą įvykdžiusiais asmenimis, suplanavo, kaip ieškovas bus laikinai nušalintas nuo darbo, t. y. parašydami pareiškimą policijai dėl menamų ieškovo nusikaltimų padarymo, ko pagrindu atsakovės direktorius parašė įsakymą dėl ieškovo nušalinimo nuo darbo. Atsakovės direktorius nuo pat pradžių nesiėmė veiksmų reaguoti į ieškovo skundus dėl vadovaujančias pareigas einančių darbuotojų veiksmų. Pagal DK 24 straipsnį, darbdavys turi užtikrinti darbuotojui teisę į tinkamas darbo sąlygas ir sąžiningą bendravimą. Atsakovės darbuotojų veiksmai, neužtikrinantys ieškovo galimybės tiesiogiai bendrauti su įmonės vadovu, su kuriuo ir buvo pasirašyta darbo sutartis, gali būti vertinami kaip netinkami ir pažeidžiantys darbuotojo teises. Darbdavio neveikimas ir nesugebėjimas reaguoti į darbuotojo skundus dėl spaudimo ir netinkamo elgesio yra teisės pažeidimas ir parodo atsakovės atstovų neteisėtus veiksmus.

27.4.                      Atsakovės neteisėtas veikimas atleidžiant ieškovą iš darbo sukėlė ieškovui emocinę įtampą, nepatogumus, stresą ir kitas neigiamas pasekmes. DGK pripažino ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, todėl ieškovas reikalauja priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

27.5.                      Teismas nesivadovavo įrodymų vertinimo taisyklėmis ir netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir liudytojų parodymus. Teismas, kaip ir DGK, nepagrįstai atmetė ieškovo prašymą išsireikalauti iš atsakovės tam tikrus įrodymus, t. y. kiek darbuotojų ir į kokias pareigas buvo priimta į skyrių, kuriame dirbo ieškovas. Taip pat teismas neleido prijungti prie bylos vaizdo įrašo iš LRT, kuriame viena atsakovės atstovių kalbėjo apie aukštą pridėtinę vertę kuriančių darbuotojų trūkumą Šiaulių regione, nors ieškovas, per Užimtumo tarnybą įgijęs CNC staklių operatoriaus kvalifikaciją, įsidarbino atsakovėje ir galėjo dirbti su robotine cele. Tokiais veiksmais teismas nesivadovavo darbo bylų ypatumais ir nebuvo aktyvus, kaip nurodo įstatymas. Ieškovo pateiktas vaizdo įrašas yra esminis įrodymas, galintis paneigti atsakovės teiginius dėl automatizavimo. Teismui nepagrįstai neprijungus šio įrodymo, buvo pažeista ieškovo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą ir pilną įrodymų vertinimą.

27.6.                      Teismas neobjektyviai bei šališkai vertino atsakovės liudytojų parodymus, trukdė atskleisti tikruosius atsakovės motyvus. Teisėja neleido užduoti klausimų M. P., todėl užkirto kelią atskleisti jo ankstesnius veiksmus darbuotojų atžvilgiu, kurie būtų vertintini kaip psichologinis darbuotojų spaudimas, nes jis valgykloje, esant ne mažiau kaip dvidešimčiai darbuotojų, apkaltino visus vagiant iš valgykloje esančio prekių automato. Teismas proceso metu trukdė atskleisti tikruosius atsakovės motyvus ir šališkai vertino atsakovės liudytojų parodymus, todėl teismo veiksmų teisėtumas ir nešališkumas yra pagrįstai abejotini.

27.7.                      Teismas atmetė ieškovo skundą remdamasis DGK sprendimo dalimi, kurioje buvo konstatuota, kad ieškovo nurodytos situacijos yra darbiniai konfliktai, tačiau teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad šie konfliktai buvo sukelti atsakovės neteisėtų veiksmų, siekiant ieškovą neteisėtai atleisti iš darbo, ką nustatė ir DGK. Ieškovas siekė įrodyti, kad atleidimo iš darbo metu prieš jį per trumpą laikotarpį atsakovės atstovai, veikdami organizuotai, darė psichologinį spaudimą ir mobingavo, nes ieškovas nesutiko nutraukti darbo santykius šalių susitarimu. Teismas, remdamasis tik DGK sprendimo dalimi dėl neteisėto atleidimo ir neatsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus bei neišreikalavęs prašomų įrodymų iš atsakovės, pažeidė įrodymų vertinimo principus. Teismas, nagrinėdamas bylą, turi siekti išaiškinti visas bylos aplinkybes ir priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, ko šiuo atveju nebuvo padaryta.

28.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Vilmers“ prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

28.1.                      Apeliantas nesuformavo jokių konkrečių argumentų, kodėl teisėtos ir pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados turėtų būti panaikintos, o pakartotinai išdėstė savo nuomonę dėl aplinkybių, kurias visapusiškai ištyrė ir išanalizavo bei įvertino teismas. Ieškovas iš esmės perrašė tuos pačius teiginius, kuriuos buvo nurodęs savo ieškinyje, t. y. tinkamai nesuformulavo apeliacinio skundo argumentų. Vien tai, jog apeliantas turi kitokią nuomonę dėl byloje esančių įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, kad skundžiamas teismo sprendimas yra nepakankamai motyvuotas arba, kad buvo pažeistos įrodinėjimo procesą nustatančios ar kitos proceso teisės normos. Apeliantas nurodo, kad teismas nesivadovavo įrodymų vertinimo taisyklėmis ir netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir liudytojų parodymus, tačiau iš apeliacinio skundo turinio nėra aišku, kodėl ir kaip buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

28.2.                      Apelianto skundo argumentas dėl atsakovės direktoriaus įsakymo dėl nušalinimo nuo darbo neteisėtumo yra deklaratyvus. Teismas išsamiai ir argumentuotai nurodė, kodėl teismo vertinimu, ieškovo nušalinimas nuo darbo buvo proporcingas, o nušalinimu siekiami tikslai – teisėti (siekta užkirsti kelią tyrimo dėl darbo pareigų pažeidimo vykdymo trukdymui). Be to, teismas akcentavo ir tai, kad kaip nustatyta iš byloje esančių įrodymų, nušalinimo laikotarpiu ieškovui buvo mokamas darbo užmokestis, t. y. ieškovas nepatyrė žalos dėl nušalinimo, nes atsakovė sumokėjo jam visą darbo užmokestį. Savo skunde apeliantas nesuformavo jokių konkrečių argumentų, kodėl šios teisėtos ir pagrįstos teismo išvados turėtų būti panaikintos.

28.3.                      Teismas pagrįstai nutraukė civilinės bylos dalį pagal ieškovo reikalavimą dėl atsakovės 2024 m. vasario 9 d. komisijos išvados dėl ieškovo galimai padarytų darbo pareigų pažeidimo pripažinimo neteisėta ir jos panaikinimo. Teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovo reikalavimo dėl komisijos išvadų neteisėtumo patenkinimas nesukurtų ieškovui materialiojo teisinio efekto – nebūtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos ieškovo subjektinės teisės ar pareigos. Apeliantas nesuformulavo jokių pagrindų, kodėl ši teismo padaryta išvada turėtų būti panaikinta ar pripažinta neteisėta.

28.4.                      Teismas išsamiai pasisakė, kad nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų prieš ieškovą vykdytą psichologinį smurtą (mobingą). Ieškovo argumentai yra subjektyvaus vertinimo, neturintys objektyvaus pagrindo, tuo tarpu byloje surinkti įrodymai pagrindžia, jog ieškovo apibūdintos situacijos yra elementarūs darbiniai procesai, o ne psichologinis smurtas (mobingas). Ieškovas savo skundu šių pagrįstų teismo išvadų nepaneigė, o tik pakarotinai išdėstė poziciją, kurią buvo nurodęs savo ieškinyje, ir, nesant tam jokio teisinio pagrindo, siekia, kad apeliacinės instancijos teismas padarytų kitokias išvadas, nei padarė pirmosios instancijos teismas.

28.5.                      Apeliantas skunde nurodo, jog DGK pripažino jo atleidimą iš darbo neteisėtu, todėl turėtų būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas, tačiau pirmosios instancijos teismas išsamiai ir argumentuotai nurodė, kodėl ieškovo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra tenkinamas. Apeliantas teismo išvadų nepaneigė. Deklaratyvūs apelianto teiginiai, kurie buvo nurodyti ir ieškinyje, nesudaro pagrindo panaikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą.

28.6.                      Atmestini ieškovo teiginiai, kad teismas nesivadovavo darbo bylų ypatumais ir nebuvo aktyvus, nes atmetė ieškovo prašymą prijungti prie nagrinėjamos bylos tam tikrus įrodymus. DGK padarė išvadą, kad labiau tikėtina atsakovės nurodyta reali atleidimo iš darbo priežastis – darbo vietos, kurioje dirbo ieškovas, automatizavimas, tačiau atleidimas iš darbo buvo pripažintas neteisėtu, nes atsakovė netinkamai vykdė pareigą siūlyti ir esant galimybei perkelti ieškovą į kitą darbą įspėjimo laikotarpiu. Ši DGK sprendimo dalis yra įsiteisėjusi, nei viena ginčo šalis tokios komisijos išvados neapskundė, darbdavė sumokėjo priteistą sumą už priverstinės pravaikštos laiką. Taigi, teismas pagrįstai atsisakė prijungti prie bylos įrodymus, kurie visiškai nesusiję su pareikšto ieškinio pagrindu ir dalyku.

28.7.                      Nepagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas netinkamai vertino atsakovės liudytojų parodymus, trukdė atskleisti tikruosius atsakovės ketinimus ir neleido liudytojui M. P. užduoti tam tikrų klausimų. Apeliantas nepagrindė ir nenurodė, kuo pasireiškė netinkamas liudytojų parodymų vertinimas. Tai, kad teismo padarytos išvados kitokios, nei tikėjosi ieškovas, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Taip pat tai, kad teismas sprendime detaliai neaptarė kiekvieno ieškovo į bylą pateikto įrodymo, nereiškia kad teismas jo neįvertino ir dėl to teismo sprendimas turėtų būti panaikintas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

29.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys).

30.       Pažymėtina, kad pagal CPK apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007; 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014).

31.       Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių bei teisinių argumentų.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

32.       Šalys (duomenys neskelbtini) sudarė darbo sutartį Nr. 2536, kuria atsakovė priėmė ieškovą nuo (duomenys neskelbtini) dirbti staliumi-staklininku.

33.       Atsakovė pagal 2023 m. sausio 3 d. pirkimo-pardavimo sutartį įsigijo robotinę celę, kuri atsakovei buvo perduota 2024 m. sausio 8 d. priėmimo-perdavimo aktu.

34.       Atsakovė priėmė sprendimą nutraukti darbo santykius su ieškovu. Ieškovui nesutikus nutraukti darbo sutarties šalių susitarimu, atsakovė 2024 m. sausio 15 d. informavo ieškovą, kad dėl įgyvendintų darbo organizavimo pakeitimų jo vykdoma darbo funkcija tapo pertekline ir kad, atlikus darbuotojų, atliekančių perteklinę darbo funkciją, atrankos procedūrą, buvo nuspręsta ieškovo etatą naikinti. Ieškovas buvo įspėtas, kad jo darbo sutartis bus nutraukta nuo 2024 m. sausio 29 d. DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, primenant, jog ieškovas turi teisę nutraukti darbo sutartį DK 54 straipsnio pagrindu.

35.       Ieškovas su įspėjimu susipažino 2024 m. sausio 15 d., nurodydamas pastabą, kad pasirašė dokumentą spaudžiamas keturių asmenų.

36.       2024 m. sausio 17 d. atsakovės direktorius priėmė įsakymą dėl ieškovo nušalinimo nuo pareigų iki 2024 m. sausio 29 d. (darbo santykių pabaigos), paliekant vidutinį darbo užmokestį, nes nutarta pradėti vidinį tyrimą dėl ieškovo galimo darbo pareigų pažeidimo ir siekiant užkirsti kelią tyrimo vykdymo trukdymui bei siekiant apsaugoti įmonę nuo galimų naujų darbuotojo neteisėtų veiksmų, už tyrimo vykdymą atsakinga buvo paskirta personalo specialistė E. V.. Minėto įsakymo dėl ieškovo nušalinimo nuo darbo įžanginėje dalyje nurodyta, jog įsakymas priimtas atsižvelgiant į tai, kad ieškovas nuo 2024 m. sausio 11 d. pradėjo bauginančią ataką prieš įmonę ir jos vadovus po to, kai buvo informuotas apie būsimą atleidimą iš darbo; ieškovo neteisėti veiksmai pasireiškė nepagrįstų skundų rašymais įmonės vadovui dėl neva patiriamo mobingo ar įvykusių realiai nebūtų dalykų, nepagrįstų skundų teikimais VDI, prisidėjimu prie to, kad į įmonės gamybines patalpas 2024 m. sausio 15 d. neteisėtai patektų ieškovo pažįstama, žurnaliste prisistačiusi, A. V. ir vykdytų neteisėtą informacijos apie įmonę ir jos darbuotojus rinkimą, grasinimais žiniasklaidos priemonėmis, neteisėtu informacijos apie įmonę ir jos darbuotojus rinkimu, slapta darant garso/vaizdo įrašus, vykdomu tam tikrų vadovų persekiojimu, kuris parsireiškė manipuliacijomis, provokacijomis, bauginimu, spaudimu už tai, kad jie įgyvendino darbdavės sprendimą atleisti ieškovą iš užimamų pareigų, konfidencialios informacijos rinkimu ir panaudojimu, įmonės darbuotojų asmens duomenų rinkimu, sabotažo organizavimu.

37.       Įsakymas ieškovui pateiktas susipažinti per atsakovės elektroninę dokumentų valdymo sistemą, kurioje ieškovas du kartus atmetė susipažinimą, o trečią kartą pažymėjo, kad nesutinka su nušalinimo argumentais. Taip pat įsakymas ieškovui 2024 m. sausio 17 d. įteiktas pasirašytinai, ieškovui nurodant pastabą, kad dokumentą gavo, bet nesutinka dėl jame išdėstytų argumentų.

38.       Atsakovės direktoriaus 2024 m. sausio 23 d. įsakymu Nr. F24/01/23 sudaryta komisija išnagrinėti galimus smurto ir priekabiavimo darbe atvejus pagal gautus ieškovo pranešimus ir pagal gautus gamybos srauto vadovo M. P., Teisės ir personalo skyriaus vadovės M. P., padalinio vadovės-darbų saugos ir sveikatos specialistės L. M. ir pameistrės A. B. pranešimus. Komisija 2024 m. vasario 6 d. priėmė išvadą, kurią patvirtino atsakovės direktorius, kurioje konstatavo, kad nenustatyta tiesioginių mobingo (psichologinio smurto) apraiškų, o darbuotojų pranešimuose kaip galimai mobingo, psichologinio smurto ir priekabiavimo atvejai nurodytos situacijos yra tiesiog darbiniai konfliktai, atsiradę įgyvendinant darbines funkcijas.

39.       Atsakovės sudaryta komisija, kuri atliko tyrimą dėl ieškovo galimo darbo pareigų pažeidimo, 2024 m. vasario 9 d. išvada konstatavo, kad ieškovas, tuomet, kai buvo informuotas apie būsimą atleidimą iš darbo, pradėjo bauginančią ataką prieš įmonę ir jos vadovus, kuri pasireiškė manipuliacijomis, provokacijomis, bauginimu, spaudimu už tai, kad jie įgyvendino darbdavio sprendimą atleisti ieškovą iš užimamų pareigų, ir tokiais savo veiksmais darbuotojas pažeidė įmonėje galiojančiose Darbo tvarkos taisyklėse, su kuriomis buvo supažindintas, numatytus įpareigojimus: netrikdyti darbo rimties, tvardyti savo emocijas, visas iškylančias problemas spręsti ramiai, taktiškai, dalykiškai, vengti apkalbų ir betikslių ginčų, nekelti konfliktinių situacijų, vengti skatinti nepasitikėjimą bendradarbiais ir įmonės vadovais, vengti piktybinio netiesos sakymo ar kitokio apgaudinėjimo, nesukelti įtampos, nervinės ar konfliktinės situacijos, dėl kurios sumažėja darbingumas. Komisija, įvertinusi tai, kad ieškovas įmonėje jau nebedirba, padarė išvadą, kad nėra tikslinga spręsti dėl klausimo dėl drausminės nuobaudos skyrimo.

40.       Ieškovas 2024 m. vasario 22 d. kreipėsi su patikslintu prašymu į DGK. Darbo ginčų komisija (duomenys neskelbtini) priėmė sprendimą darbo byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo darbuotojo prašymą tenkino iš dalies: pripažino ieškovo atleidimą iš darbo iš UAB „Vilmers“ pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą neteisėtu; laikė, kad šalių darbo sutartis nutraukta DGK sprendimu jo įsiteisėjimo dieną; nutarė išieškoti iš atsakovės ieškovui 1 670,40 Eur vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, skaičiuojant nuo darbo sutarties nutraukimo dienos iki DGK sprendimo priėmimo dienos (imtinai) bei po 69,60 Eur už kiekvieną paskesnę darbo dieną, taikant 5 darbo dienų savaitės grafiką, baigiant skaičiuoti sprendimo įvykdymo dieną, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus (sumos nurodytos neatskaičius mokesčių); atmetė darbuotojo reikalavimą dėl įsakymo nušalinti nuo darbo pripažinimo negaliojančiu ir panaikinimo; atmetė darbuotojo reikalavimą dėl darbdavės komisijos išvados dėl galimai padarytų darbo pareigų pažeidimo pripažinimo negaliojančia ir panaikinimo; atmetė darbuotojo reikalavimą dėl atsakovės atstovų veiksmų pripažinimo mobingu ir psichologiniu smurtu; atmetė darbuotojo reikalavimą dėl 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. DGK padarė išvadą, kad labiau tikėtina atsakovės nurodyta reali ieškovo atleidimo iš darbo priežastis – darbo vietos, kurioje dirbo ieškovas, automatizavimas, tačiau atleidimas iš darbo buvo pripažintas neteisėtu, nes atsakovė netinkamai vykdė pareigą siūlyti ir esant galimybei perkelti ieškovą į kitą darbą įspėjimo laikotarpiu.

41.       Ieškovas, nesutikdamas, kad jo reikalavimai dėl įsakymo nušalinti nuo darbo, komisijos išvados dėl galimai padarytų darbo pareigų pažeidimo pripažinimo negaliojančiais ir jų panaikinimo, atsakovės atstovų veiksmų pripažinimo mobingu ir psichologiniu smurtu bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti, kreipėsi į teismą ir ieškiniu prašė: pripažinti atsakovės 2024 m. sausio 17 d. įsakymą dėl ieškovo nušalinimo nuo darbo neteisėtu ir panaikinti; pripažinti atsakovės 2024 m. vasario 9 d. komisijos išvadą dėl ieškovo galimai padarytų darbo pareigų pažeidimo neteisėta ir panaikinti; pripažinti atsakovės atstovų veiksmus ieškovo atžvilgiu mobingu ir psichologiniu smurtu bei priteisti ieškovui iš atsakovės 450 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

42.       Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2024 m. liepos 2 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. e2-6076-1185/2024, ieškinį atmetė; nutraukė civilinės bylos dalį pagal ieškinio reikalavimą dėl atsakovės 2024 m. vasario 9 d. komisijos išvados dėl ieškovo galimai padarytų darbo pareigų pažeidimo pripažinimo neteisėta ir jos panaikinimo; priteisė atsakovei iš ieškovo 3 200 Eur teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti. Dėl šio teismo sprendimo ieškovas padavė apeliacinį skundą, prašydamas teismo sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

43.       Taigi, nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo teismas atmetė ieškinį dėl darbdavės įsakymo dėl ieškovo nušalinimo nuo darbo pripažinimo neteisėtu ir jo panaikinimo, atsakovės atstovų veiksmų ieškovo atžvilgiu pripažinimo mobingu ir psichologiniu smurtu bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir nutraukė civilinės bylos dalį dėl darbdavės komisijos išvados dėl ieškovo galimai padarytų darbo pareigų pažeidimo pripažinimo neteisėta ir jos panaikinimo. Ieškovas (apeliantas), nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kelia klausimus: dėl darbuotojo nušalinimo nuo darbo (ne)teisėtumo; dėl darbdavės komisijos išvados dėl ieškovo galimai padarytų darbo pareigų pažeidimo pripažinimo neteisėta ir jos panaikinimo; dėl teismo išvadų, kad ieškovo apibūdintos situacijos nepripažintinos psichologiniu smurtu (mobingu) bei kad nėra pagrindo priteisti ieškovui neturtinės žalos atlyginimą (ne)pagrįstumo; dėl teismo atlikto įrodymų vertinimo (ne)tinkamumo. Šie klausimai apibrėžia apeliacinės bylos nagrinėjimo ribas.

Dėl ieškovo nušalinimo nuo darbo (ne)teisėtumo

44.       Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar pagrįstai 2024 m. sausio 17 d. atsakovės direktorius priėmė įsakymą dėl ieškovo nušalinimo nuo pareigų iki 2024 m. sausio 29 d. (darbo santykių pabaigos), paliekant vidutinį darbo užmokestį, remdamasis tuo, jog nutarta pradėti vidinį tyrimą dėl ieškovo galimo darbo pareigų pažeidimo ir siekiant užkirsti kelią tyrimo vykdymo trukdymui bei apsaugoti įmonę nuo galimų naujų darbuotojo neteisėtų veiksmų.

45.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl darbuotojo nušalinimo nuo darbo (ne)pagrįstumo, konstatavo, jog ieškovas nuo darbo nušalintas teisėtai ir esant pakankamam pagrindui, ieškovo nušalinimas nuo darbo buvo proporcingas, nušalinimu siekti tikslai – teisėti: siekta užkirsti kelią tyrimo dėl darbo pareigų pažeidimo vykdymo trukdymui. Teismas konstatavo, kad atsakovė galėjo susidaryti nuomonę, jog ieškovas skundžiamo įsakymo įžanginėje dalyje nurodytais veiksmais galimai siekė paveikti atsakovės sprendimą dėl darbo sutarties nutraukimo procedūros ir taip galimai padarė darbo pareigų pažeidimą, dėl to jį būtina nušalinti nuo darbo, t. y. direktoriui 2024 m. sausio 17 d. priimant ginčijamą įsakymą egzistavo svarbios aplinkybės, lėmusios sprendimo nušalinti ieškovą nuo darbo priėmimą.

46.       Ieškovas, apeliaciniame skunde nesutikdamas su nurodytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, pabrėžia, kad teismas netinkamai vertino įrodymus ir neatsižvelgė į tai, jog atsakovės direktoriaus įsakymas dėl ieškovo nušalinimo nuo darbo yra neteisėtas ir naikintinas, nes atsakovės atsakingi bei vadovaujančias pozicijas užimantys asmenys ieškovo atleidimo iš darbo metu itin neigiamai vertino ieškovo veiksmus, kai ieškovas, pasinaudodamas savo teisėmis kaip darbuotojas, teisėtais būdais kreipėsi į VDI ir atsisakė pasirašyti dokumentą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu. Ieškovo teigimu, būtent šie veiksmai buvo interpretuoti kaip neigiami, o ieškovui nesuteikta galimybė gintis nuo pateiktų kaltinimų, neišklausyta ieškovo pozicija. Ieškovas pažymėjo, kad nekvestionuoja atleidimo iš darbo pagrindo ir dalyko, tačiau bando įrodyti, kokiomis aplinkybėmis atsakovės atstovai įvykdė atleidimą, t. y. parašydami pareiškimą policijai dėl neva ieškovo padarytų nusikaltimų, o šio pareiškimo pagrindu atsakovės direktorius įsakymu nepagrįstai nušalino ieškovą nuo darbo iki atleidimo iš darbo dienos, faktiškai atskirdamas ieškovą nuo kolektyvo įspėjimo laikotarpiu.

47.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šie ieškovo argumentai nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu bei pagrįstumu, nepagrindžia ieškovo teiginių dėl teismo atlikto įrodymų vertinimo netinkamumo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą šioje apskųstoje dalyje teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis tiek dėl byloje nustatytų faktų, tiek ir dėl jų teisinio kvalifikavimo.

48.       Pagal DK 49 straipsnio 3 dalį darbdavys, tirdamas darbuotojo galimo padaryto darbo pareigų pažeidimo aplinkybes, gali nušalinti darbuotoją nuo darbo iki trisdešimt kalendorinių dienų, mokėdamas jam vidutinį jo darbo užmokestį. Pagal DK 218 straipsnio 1 dalį, jeigu darbuotojas nušalintas nuo darbo, kai nėra teisėto pagrindo, darbo ginčus nagrinėjantis organas priima sprendimą grąžinti darbuotoją į darbą ir priteisia jam išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Taigi, darbdaviui suteikiama teisė nušalinti darbuotoją mokant jam vidutinį darbo užmokestį, jei darbdavys turi pagrįstų abejonių dėl tinkamo darbo pareigų atlikimo. Tokiu atveju nušalinimu siekiama sudaryti sąlygas visapusiškai, nedarant įtakos pačiam darbuotojui, išsiaiškinti visas aplinkybes ir priimti sprendimą dėl atsakomybės jam (ne)taikymo.

49.       DK 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise. Taigi, nušalinimas neturėtų būti vykdomas siekiant kitų tikslų, nei numato įstatymas – t. y. objektyvaus, visapusiško galimo darbo pareigų pažeidimo ištyrimo. Tas pats pasakytina ir dėl darbuotojo veiksmų, t. y. nors darbuotojas turi teisę kreiptis tiek į darbdavį, tiek į VDI dėl galimų savo pažeistų teisių ar viešojo intereso apgynimo, tačiau kreipimasis privalo turėti būtent tik tokį tikslą – siekį apginti pažeistas teises. Tuo tarpu toks kreipimasis su siekiu paveikti tam tikrus asmenis (pvz. direktorių, vidurinės grandies vadovus ir kt.), sudaryti administracinius rūpesčius, „atkeršyti“ baudomis ir pan., galėtų būti vertinamas kaip piktnaudžiavimas teise.

50.       Apeliaciniame skunde apeliantas kelia įrodymų vertinimo klausimą, teigdamas, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes neatsižvelgė į tai, kad atsakovės atsakingi bei vadovaujančias pozicijas užimantys asmenys ieškovo atleidimo iš darbo metu itin neigiamai vertino ieškovo veiksmus, kai ieškovas, pasinaudodamas savo teisėmis kaip darbuotojas, teisėtais būdais kreipėsi į VDI ir atsisakė pasirašyti dokumentą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu; ieškovo teigimu, nepagrįsto pareiškimo policijai dėl neva ieškovo padarytų nusikaltimų pagrindu atsakovės direktorius įsakymu nepagrįstai nušalino ieškovą nuo darbo.

51.       Nušalinimo nuo darbo pagrįstumui įvertinti yra svarbios nušalinimo priežastys ir tai, kokiu pagrindu darbdavė nušalino nuo darbo ieškovą. Šiuo aspektu yra svarbios aplinkybės, kurios egzistavo sprendimo dėl nušalinimo priėmimo metu, o kilus ginčui tokios aplinkybės nustatomos įrodinėjimo proceso metu.

52.       Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2024 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024).

53.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai, laikydamasis pirmiau aptartų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino bylos medžiagą, išsamiai nagrinėjo ir tyrė ją ieškovo nušalinimo nuo darbo (ne)pagrįstumo aspektu ir pagrįstai konstatavo, kad ieškovas nuo darbo nušalintas teisėtai ir esant pakankamam pagrindui, ieškovo nušalinimas nuo darbo buvo proporcingas, o nušalinimu siekti tikslai – teisėti, nes siekta užkirsti kelią tyrimo dėl darbo pareigų pažeidimo vykdymo trukdymui. Iš skundžiamo teismo procesinio sprendimo turinio matyti, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė ieškovo nušalinimo nuo darbo aplinkybes, vertino šalių argumentuojamas pozicijas patvirtinančius įrodymus ir padarė išvadas, remdamasis byloje surinktų įrodymų visetu, taip pat įvertinęs ginčijamame įsakyme nurodytas jo priėmimą, t. y. ieškovo nušalinimą nuo darbo, lėmusias aplinkybes, jų pagrįstumą.

54.       Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovės direktoriui priimant ginčijamą įsakymą egzistavo aplinkybės, rodančios, jog ieškovas galimai padarė darbo pareigų pažeidimą, o ieškovo nenušalinimas nuo darbo gali apsunkinti galimo pažeidimo tyrimo eigą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, darė pagrįstą išvadą, jog atsakovė skundžiamo 2024 m. sausio 17 d. įsakymo priėmimo metu galėjo susidaryti nuomonę, kad ieškovas galimai padarė darbo pareigų pažeidimą – nuo 2024 m. sausio 11 d. pradėjo bauginančią ataką prieš įmonę ir jos vadovus po to, kai buvo informuotas apie būsimą atleidimą iš darbo, savo veiksmais galimai siekdamas paveikti atsakovės sprendimą dėl darbo sutarties nutraukimo procedūros.

55.       Pirma, kaip matyti iš bylos duomenų, darbdavės atstovų ir ieškovo konfliktinių situacijų iki 2024 m. sausio 11 d. (kai atsakovė pasiūlė ieškovui nutraukti darbo sutartį) nebuvo (byloje nėra pateikta jokių duomenų apie tokius anksčiau buvusius konfliktus). Ieškovas tiek dėl vidurinės grandies vadovų veiksmų (skundai vadovui, deklaruojami ketinimai kreiptis į VDI), tiek dėl darbo sąlygų (skundai VDI dėl darbų saugos, darbo apmokėjimo ir ieškovo nelegalaus darbo) skundus pradėjo intensyviai teikti bei atliko kitus veiksmus, atsakovės įvertintus kaip galimai neteisėtus, tik po to, kai jam buvo teiktas siūlymas nutraukti darbo santykius. Taigi, atsakovė pagrįstai galėjo daryti prielaidą, kad ieškovo teikiami skundai, kiti veiksmai, kuriuos atsakovė vertino kaip neteisėtus, galimai susiję ne su realiu ieškovo siekių apginti savo teises, o su siekiu atsakovei sudaryti kuo daugiau administracinių rūpesčių idant ji pakeistų priimtus sprendimus dėl ieškovo atleidimo iš darbo, taip piktnaudžiaujant teise.

56.       Susiklosčiusių faktinių aplinkybių visuma atsakovei galėjo pagrįstai sudaryti būtent nurodytą nuomonę, o šią išvadą patvirtinančiuose įrodymuose užfiksuota informacija atitinka patikimos, objektyvios informacijos kriterijus. Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovas, dirbęs atsakovės bendrovėje nuo (duomenys neskelbtini) ir jokių skundų neteikęs, būtent 2024 m. sausio 11 d. ir 16 d. atsakovei pateikė pranešimus dėl galimų smurto ir priekabiavimo prieš jį darbe atvejų, o 2024 m. sausio 15, 16 ir 17 d. dienomis kreipėsi su skundais į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių teritorinį skyrių, nurodydamas, kad įmonėje galimai dirba(-o) nelegalūs darbuotojai bei kad įmonė tinkamai neapskaitė ieškovo ir kitų darbuotojų darbo laiko, netinkamai apskaičiavo ir išmokėjo darbo užmokestį, kad darbo laiku darbo vietoje įvykusio incidento metu ieškovas susižalojo kairės rankos nykščio odą ir minkštuosius audinius, kad jam nebuvo išduotos asmeninės apsaugos priemonės ir kad įmonėje buvo naudojami nesaugūs įrenginiai. Taigi, ieškovas būtent po informavimo apie ketinimą nutraukti darbo santykius iš darbdavės pusės ėmė vienu metu teikti itin gausius skundus dėl įvairių darbo teisinių santykių aspektų.  

57.       Antra, VDI, 2024 m. sausio 15 d. atlikusi pranešimo apie galimą trečiųjų šalių darbuotojų nelegalų darbą pas atsakovę patikrinimą, šio patikrinimo metu nelegalaus darbo nenustatė, taigi, pranešimas vertintinas kaip nepagrįstas. Be to, atsakovė, turėdama informacijos iš viešosios erdvės apie ieškovo ir žurnalistės galimas sąsajas žurnalistikoje, taip pat atsižvelgdama į prisistačiusios žurnalistės turėtą informaciją, galėjo pagrįstai susidaryti nuomonę, kad ieškovas prisidėjo prie žurnalistės atvykimo pas atsakovę ir informavimo apie bendrovėje atliekamus patikrinimo veiksmus.

58.       Trečia, 2024 m. sausio 16 d. įmonėje buvo gauti gamybos srauto vadovo M. P., Teisės ir personalo skyriaus vadovės M. P., padalinio vadovės – darbų saugos ir sveikatos specialistės L. M. ir pameistrės A. B. pranešimai apie ieškovo daromą psichologinį smurtą jų atžvilgiu.

59.       Ketvirta, nėra ginčijama faktinė aplinkybė, kad ieškovas susirašinėjimo elektroniniu paštu dėl darbo sutarties nutraukimo darbdavės iniciatyva metu dėl siūlomų laisvų darbo vietų atsiuntė atsakovės atstovams savo kompiuterio ekranvaizdį, kuriame buvo matyti ne tik atsakovės skelbimai apie turimas laisvas darbo vietas, bet ir ieškovo antras darbalaukis su tekstiniais failais, pavadintais žiniasklaidos priemonių pavadinimais, be to, ieškovas elektroniniame laiške pasirašė kaip savaitraščio (duomenys neskelbtini) žurnalistas ir LŽS (Lietuvos žurnalistų sąjungos) narys. Visų susiklosčiusių aplinkybių kontekste ieškovo 2024 m. sausio 16 d. el. laiškas atsakovei su ekranvaizdžiu, kuriame matyti ne tik atsakovės skelbimai apie turimas laisvas darbo vietas (ką ieškovas deklaravo teikiantis), bet ir ieškovo antras darbalaukis su tekstiniais failais, pavadintais žiniasklaidos priemonių pavadinimais, galėjo sudaryti prielaidas atsakovei manyti, kad šią informaciją ieškovas galėjo pateikti ir laišką pasirašyti ne įmonėje turimomis pareigomis, bet kaip savaitraščio (duomenys neskelbtini) žurnalistas ir LŽS (Lietuvos žurnalistų sąjungos) narys, ne atsitiktinai, o siekdamas sudaryti atsakovei spaudimą ir grasinti žiniasklaidos priemonėmis.

60.       Penkta, teismo posėdžio metu atsakovės atstovas direktorius paaiškino, kad dėl ieškovo veiksmų darbovietėje situacija tapo nekontroliuojama, kilo pavojus, kad darbuotojai dėl ieškovo veiksmų nebegalės atlikti darbo funkcijų. Įvertinus pirmiau aptartą bylos medžiagą matyti, kad atsakovės vadovo pateiktas situacijos vertinimas turėjo faktinį pagrindą.  

61.       Taigi, atsakovė, turėdama pagrįstą įtarimą dėl galimų ieškovo neteisėtų veiksmų, turėjo teisinį pagrindą pradėti tyrimą dėl galimai ieškovo padarytų darbo pareigų pažeidimų ir, atitinkamai, ieškovą nušalinti nuo darbo. Atsižvelgiant į šią išvadą, nepagrįsti kaip bylos medžiagos neatitinkantys apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovas buvo nušalintas nuo darbo dėl to, kad ieškovas, pasinaudodamas savo teisėmis kaip darbuotojas, teisėtais būdais kreipėsi į VDI ir atsisakė pasirašyti dokumentą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, bei kad atsakovės direktorius įsakymu nušalino ieškovą nuo darbo pareiškimo policijai dėl neva ieškovo padarytų nusikaltimų pagrindu. Pažymėtina, jog DK 49 straipsnio normos nenustato reikalavimo darbdaviui, DK 49 straipsnio 3 dalies pagrindu nušalinant darbuotoją nuo darbo, pareikalauti darbuotojo pasiaiškinimo, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad, nušalinant ieškovą nuo darbo ieškovui nesuteikta galimybė gintis nuo pateiktų kaltinimų ar neišklausyta ieškovo pozicija, nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą įsakymą neteisėtu.

62.       Nagrinėjamu atveju, įvertinus pirmiau aptartą byloje pateiktų įrodymų visumą, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, laikydamasis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių, įvertino pateiktus įrodymus, tinkamai taikė DK 49 straipsnio 3 dalies nuostatas ir pagrįstai konstatavo, jog ieškovas nuo darbo nušalintas teisėtai ir esant pakankamam pagrindui, ieškovo nušalinimas nuo darbo buvo proporcingas, nušalinimu siekti tikslai – teisėti bei atitinkantys teisės aktų reikalavimus. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia šių pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Tai, kad ieškovas į bylą pateiktus įrodymus siekia įvertinti kitaip, sau palankiai, nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai juos įvertino, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ar proceso teisės normas.

Dėl darbdavės komisijos išvados dėl ieškovo galimai padarytų darbo pareigų pažeidimo

63.       Pirmosios instancijos teismas nutraukė civilinės bylos dalį pagal ieškovo reikalavimą dėl atsakovės 2024 m. vasario 9 d. komisijos išvados dėl ieškovo galimai padarytų darbo pareigų pažeidimo pripažinimo neteisėta ir jos panaikinimo. Teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog ieškovas yra atleistas iš darbo, reikalavimo pripažinti komisijos išvadą neteisėta ir ją panaikinti patenkinimas nesukurtų ieškovui materialiojo teisinio efekto – nebūtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos ieškovo subjektinės teisės ar pareigos, t. y. jokių konkrečių materialiųjų padarinių neatsirastų. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodė, kad, prašydamas panaikinti atsakovės direktoriaus įsakymu sudarytos komisijos sprendimą, ieškovas teikė argumentus, kodėl šis sprendimas yra neteisėtas, t. y. atsakovės atstovai ieškovui nesuteikė galimybės pateikti argumentų, o komisijos nariai, įskaitant komisijos pirmininkę, buvo tiesiogiai suinteresuoti asmenys, todėl nesilaikyta interesų konflikto ir nešališkumo principo.

64.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas civilinės bylos dalį pagal ieškovo reikalavimą dėl atsakovės 2024 m. vasario 9 d. komisijos išvados pripažinimo neteisėta ir jos panaikinimo, nevertino ir nepasisakė dėl šio ieškovo reikalavimo (ne)pagrįstumo. Kita vertus, apeliantas skunde nesuformulavo jokių pagrindų, kodėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria nutraukta civilinės bylos dalis pagal ieškovo reikalavimą dėl atsakovės 2024 m. vasario 9 d. komisijos išvados dėl ieškovo galimai padarytų darbo pareigų pažeidimo pripažinimo neteisėta ir jos panaikinimo, turėtų būti panaikinta ar pripažinta neteisėta. Kaip minėta, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Taigi, nagrinėjamu atveju ieškovui neginčijant civilinės bylos dalies pagal ieškovo reikalavimą dėl atsakovės 2024 m. vasario 9 d. komisijos išvados pripažinimo neteisėta ir jos panaikinimo nutraukimo, teisėjų kolegija neturi pagrindo pasisakyti dėl apeliacinio skundo argumentų dėl atsakovės 2024 m. vasario 9 d. komisijos išvados (ne)teisėtumo.

65.       Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, jog teismas ex officio (pagal pareigas) privalo patikrinti, ar ginčas (jo atskiras reikalavimas) nagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-255-1075/2020). Teismo pareiga ex officio patikrinti, ar ginčas nagrinėtinas teisme, apima ir pareigą patikrinti, ar konkretus ieškinyje pareikštas reikalavimas gali būti savarankišku nagrinėjamo ginčo dalyku (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2023 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-684/2023). 

66.       Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad, įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos. Materialiųjų teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, nes jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas. Tokios pozicijos nuosekliai laikomasi teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013; kt.). Asmuo, kuris kreipiasi į teismą siekdamas civilinių teisių gynybos, be kita ko, turi nurodyti, kokių materialiųjų teisinių padarinių jis siekia, t. y. suformuluoti ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Dėl to tais atvejais, kai asmuo kreipiasi į teismą su reikalavimu, kurio patenkinimas nesukelia materialiųjų teisinių padarinių, teismas, priklausomai nuo procesinės situacijos, turi arba nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, įpareigodamas asmenį suformuluoti ieškinio dalyką, arba atsisakyti priimti tokį reikalavimą, kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba nutraukti civilinę bylą tuo pačiu pagrindu (CPK 293 straipsnio 1 dalies 1 punktas), jeigu ji jau iškelta. Tokie teismo veiksmai negali būti vertinami kaip suinteresuoto asmens teisės į teisminę gynybą pažeidimas, nes, jo reikalavimą teismui priėmus ir išnagrinėjus, teisė į teisminę gynybą nebūtų įgyvendinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2013; 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-74-611/2021; 2023 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-684/2023).

67.       Atsižvelgiant į paminėtus kasacinio teismo išaiškinimus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutraukė civilinės bylos dalį pagal ieškovo reikalavimą dėl atsakovės 2024 m. vasario 9 d. komisijos išvados dėl ieškovo galimai padarytų darbo pareigų pažeidimo pripažinimo neteisėta ir jos panaikinimo. Teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovo reikalavimo dėl komisijos išvadų neteisėtumo patenkinimas nesukurtų ieškovui materialiojo teisinio efekto – nebūtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos ieškovo subjektinės teisės ar pareigos, t. y. jokių konkrečių materialiųjų padarinių neatsirastų, nes ši išvada priimta jau po ieškovo darbo santykių nutraukimo, minėta išvada ieškovui jokia drausminė nuobauda nepaskirta, o ieškovas į darbą DGK sprendimu nebuvo sugrąžintas. Atsakovės priimta išvada ieškovui jokių teisinių padarinių nesukelia, dėl to ir ieškovo reikalavimo dėl komisijos išvados pripažinimo neteisėta ir jos panaikinimo patenkinimas nesukurtų ieškovui materialiojo teisinio efekto – nebūtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos ieškovo subjektinės teisės ar pareigos, t. y. jokių konkrečių materialiųjų padarinių neatsirastų.

Dėl atsakovės atstovų veiksmų (ne)pripažinimo mobingu ir psichologiniu smurtu

68.       Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškovo nurodomų atsakovės atstovų veiksmų (ne)pripažinimo mobingu ir psichologiniu smurtu, konstatavo nesant pagrindo atsakovės atstovų veiksmus pripažinti ieškovo atžvilgiu taikytu psichologiniu smurtu (mobingu). Teismas argumentavo, kad: byloje nebuvo pateikta objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų prieš ieškovą vykdytą psichologinį smurtą (mobingą); iš atsakovės vadovo paaiškinimų bei liudytojų parodymų nenustatyta prieš ieškovą vartoto psichologinio smurto (mobingo) apraiškų; atsakovės darbuotojai pagarbiai ir dalykiškai bendravo su ieškovu darbo sutarties nutraukimo procedūros metu; ieškovo argumentai yra subjektyvaus vertinimo, neturintys objektyvaus pagrindo; byloje surinkti įrodymai pagrindžia, jog ieškovo apibūdintos situacijos yra elementarūs darbiniai procesai, o ne psichologinis smurtas (mobingas).

69.       Ieškovas apeliaciniu skundu nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jo pagrindu padarytomis išvadomis. Nurodo, kad teismas nesivadovavo įrodymų vertinimo taisyklėmis ir netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, liudytojų parodymus. Ieškovo teigimu, jo atžvilgiu buvo vykdytas mobingas ir psichologinis spaudimas: atsakovės darbuotojai M. P. ir M. P. spaudė ieškovą sutikti su jų pasiūlymu nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, viešai užsipuolė ir žemino ieškovą; teismas neatsižvelgė į tai, kad vos per kelias dienas nuo 2024 m. sausio 11 d. iki 2024 m. sausio 17 d. atsakovės atstovai ieškovo atžvilgiu įvykdė iš anksto suplanuotus labai intensyvius tyčinius ir sąmoningus veiksmus; atsakovės vadovas iš anksto ir susitaręs su kitais neteisėtą atleidimą įvykdžiusiais asmenimis, suplanavo, kaip ieškovas bus laikinai nušalintas nuo darbo; atsakovės direktorius nuo pat pradžių nesiėmė veiksmų reaguoti į ieškovo skundus dėl vadovaujančias pareigas einančių darbuotojų veiksmų; atsakovės darbuotojų veiksmai, neužtikrinantys ieškovo galimybės tiesiogiai bendrauti su įmonės vadovu, vertintini kaip netinkami ir pažeidžiantys darbuotojo teises; teismas neobjektyviai bei šališkai vertino atsakovės liudytojų parodymus, trukdė atskleisti tikruosius atsakovės motyvus (teisėja neleido užduoti klausimų M. P., todėl užkirto kelią atskleisti jo ankstesnius veiksmus darbuotojų atžvilgiu, kurie vertintini kaip psichologinis darbuotojų spaudimas).

70.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, šie ieškovo argumentai nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumu bei pagrįstumu, nepagrindžia ieškovo teiginių dėl teismo atlikto įrodymų vertinimo netinkamumo. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą teismo sprendimo dalį teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis tiek dėl byloje nustatytų faktų, tiek ir dėl jų teisinio kvalifikavimo. Iš apeliacinio skundo argumentų turinio matyti, kad ieškovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jo pagrindu padarytomis išvadomis, bylos medžiagą interpretuodamas ir vertindamas savaip, iš esmės nenurodo, kokie konkretūs įrodymų vertinimo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju teismas tinkamai, laikydamasis pirmiau aptartų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino bylos medžiagą, išsamiai nagrinėjo ir tyrė ją ieškovo nurodomų atsakovės atstovų veiksmų (ne)pripažinimo mobingu ir psichologiniu smurtu aspektu ir pagrįstai konstatavo nesant pagrindo atsakovės atstovų veiksmus pripažinti ieškovo atžvilgiu taikytu psichologiniu smurtu (mobingu), nes byloje nebuvo pateikta objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų prieš ieškovą vykdytą psichologinį smurtą (mobingą). Iš skundžiamo teismo procesinio sprendimo turinio matyti, kad nagrinėjamoje byloje teismas nustatė aplinkybes, susijusiais su ieškovo nurodomais atsakovės atstovų veiksmais, vertino šalių argumentuojamas pozicijas patvirtinančius įrodymus ir padarė išvadas, remdamasis byloje surinktų įrodymų visetu.

71.       DK 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad darbdavys privalo sukurti tokią darbo aplinką, kurioje darbuotojas ar darbuotojų grupė nepatirtų priešiškų, neetiškų, žeminančių, agresyvių, užgaulių, įžeidžiančių veiksmų, kuriais kėsinamasi į darbuotojo ar darbuotojų grupės garbę ir orumą, fizinį ar psichologinį neliečiamumą ar kuriais siekiama darbuotoją ar darbuotojų grupę įbauginti, sumenkinti ar įstumti į beginklę ir bejėgę padėtį. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad smurtas ir priekabiavimas, įskaitant psichologinį smurtą, smurtą ir priekabiavimą dėl lyties (smurtas ir priekabiavimas nukreiptas prieš asmenis dėl jų lyties arba neproporcingai paveikiantis tam tikros lyties asmenis, įskaitant seksualinį priekabiavimą), – bet koks nepriimtinas elgesys ar jo grėsmė, nesvarbu, ar nepriimtinu elgesiu vieną kartą ar pakartotinai siekiama padaryti fizinį, psichologinį, seksualinį ar ekonominį poveikį, ar nepriimtinu elgesiu šis poveikis padaromas arba gali būti padarytas, ar tokiu elgesiu įžeidžiamas asmens orumas arba sukuriama bauginanti, priešiška, žeminanti ar įžeidžianti aplinka ar (ir) atsirado arba gali atsirasti fizinė, turtinė ir (ar) neturtinė žala.

72.       Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Konsultacijų banke pateikiamas mobingo apibrėžimas: mobingas arba grupinis psichologinis engimas – tai ilgalaikis sistemingas psichologinis teroras, kurį grupė taiko vienam asmeniui. Darbo teisiniuose santykiuose mobingas – darbuotojo ar darbuotojų grupės nevienkartinio pobūdžio elgesys, kai kolektyvo pajuokai pateikiamos asmeninės ir profesinės kito asmens savybės, laidomos pašaipios pastabos apie darbuotoją ar asociatyvūs juokai, sukuriama priešiška ir neetiška aplinka, kurioje darbuotojas jaučiasi užgauliojamas, žeminamas ir ujamas, yra draudžiamas ir vertikaliųjų hierarchinių ryšių kontekste, ir horizontaliuosiuose kolegų santykiuose.

73.       Valstybinė darbo inspekcija yra pateikusi DK 30 straipsnio taikymo rekomendacijas, kuriose nurodyti dažniausiai pasitaikantys atvejai, kurie patys savaime nėra laikomi psichologiniu smurtu ar priekabiavimu, nors dažnai darbuotojų vertinami būtent taip. Tai yra: konstruktyvi darbdavio kritika, pagarbus pastabų išsakymas; reikalavimas pateikti paaiškinimą dėl galimo darbo pareigų nevykdymo/netinkamo vykdymo; įspėjimas pagal DK 58 straipsnio 4 dalį; įspėjimas apie numatomą atleidimą iš darbo kitais DK numatytais pagrindais (jeigu darbdavys, vykdydamas darbuotojo atleidimo procedūrą, nenaudoja priešiškų, neetiškų, žeminančių, agresyvių, užgaulių, įžeidžiančių veiksmų, kuriais būtų kėsinamasi į darbuotojo garbę ir orumą, fizinį ar psichologinį asmens neliečiamumą ar kuriais būtų siekiama darbuotoją įbauginti, sumenkinti ar įstumti į beginklę ir bejėgę padėtį; nėra pagrindo tokius darbdavio veiksmus laikyti psichologiniu smurtu, kitaip tariant, darbdavio priimtas sprendimas dėl darbuotojo atleidimo iš darbo bei atleidimo procedūros vykdymas (pavyzdžiui, įspėjimo apie numatomą atleidimą įteikimas, kito darbo siūlymas ir pan.) pats savaime nėra laikomas psichologiniu smurtu, jeigu nenaudojamas DK 30 straipsnyje nurodytas netinkamas elgesys); pasiūlymas pakeisti darbo sutarties sąlygas; pasiūlymas nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu.

74.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju bylos medžiaga yra pakankama konstatuoti, kad atsakovės gamybos srauto vadovas M. P. ir Teisės ir personalo skyriaus vadovė M. P. savo įgaliojimų apimtyje vykdė darbdavės priimtus sprendimus, o byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog atsakovės atstovų veiksmai, kuriuos ieškovas vertina kaip jo atžvilgiu taikyto psichologinio smurto (mobingo) atvejus, gali būti vertinami kaip DK 30 straipsnyje nurodytas netinkamas elgesys ar jo grėsmė, taigi, negali būti vertinamas kaip psichologinis smurtas (mobingas). Vertintina ir tai, kad pagal ieškovo pranešimus dėl tariamo mobingo atlikusi tyrimą atsakovės sudaryta komisija, išsamiai nustatyta tvarka ištyrusi ieškovo pranešimuose nurodytus faktus, nenustatė prieš ieškovą vartoto psichologinio smurto ar mobingo.

75.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino psichologiniu smurtu (mobingu) ieškovo nurodomų atsakovės gamybos srauto vadovo ir Teisės ir personalo skyriaus vadovės veiksmų, susijusių su jų pateiktu pasiūlymu nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu. Pažymėtina, kad pagal DK 54 straipsnio 1 dalį bet kuri darbo sutarties šalis gali pasiūlyti kitai darbo sutarties šaliai nutraukti darbo sutartį, o gamybos srauto vadovas ir Teisės ir personalo skyriaus vadovė, teikdami pasiūlymą ieškovui dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, veikė atsakovės vardu, turėjo reikiamus įgaliojimus. M. P. ir M. P. teismo posėdyje apklausti kaip liudytojai patvirtino, kad darbo sutarties nutraukimo procedūra, siūlant darbo sutartį nutraukti šalių susitarimu, su ieškovu buvo vykdoma etiškai ir korektiškai. Byloje nepateikta objektyvių įrodymų, kurių pagrindu atsakovės atstovų veiksmai galėtų būti vertinami kaip mobingo ar psichologinio smurto apraiškos.

76.       Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad nėra pagrindo ieškovo nurodytų aplinkybių, kad jis buvo užsipultas dėl bandymo kalbėtis tiesiogiai su direktoriumi dėl jo atleidimo, pripažinti psichologiniu smurtu ar mobingu jo atžvilgiu. Byloje nėra objektyvių įrodymų, kad ieškovas dėl jo prašymo susitikti su įmonės vadovu būtų, kaip nurodo ieškovas, užsipultas. Priešingai, pats įmonės vadovas patvirtino, kad dėl komandiruotės ir užimtumo negalėjo susitikti asmeniškai su ieškovu; liudytoja M. P. parodė, kad ieškovui tiesiog buvo pasiūlyta klausimus, kuriuos ieškovas turėjo įmonės vadovui, pateikti jai, kaip Teisės ir personalo skyriaus vadovei, kuri tiesiogiai atsakinga už darbo sutarčių nutraukimo procedūras.

77.       Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, esant DK 58 straipsnio 4 dalyje nustatytam teisiniam reglamentavimui, 2024 m. sausio 15 d. atsakovės padalinio vadovės-darbų saugos ir sveikatos specialistės surašytame tarnybiniame pranešime, kad 2024 m. sausio 13 d. ieškovas savavališkai atvyko į darbą, nors pagal grafiką jam buvo pažymėta poilsio diena, apie atvykimą neinformavo tiesioginio vadovo, nurodytos aplinkybės ir prašymas pateikti rašytinį pasiaiškinimą taip pat negali būti pripažintos ieškovo atžvilgiu taikytu psichologiniu smurtu. Tarnybiniame pranešime nurodyta, kad galimas neteisėtas patekimas į įmonės patalpas gali būti laikomas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, dėl kurio gali būti vienašališkai nutraukta darbo sutartis. Jeigu darbdavys turi pagrindą manyti, kad darbuotojas padarė darbo pareigų pažeidimą, jis turi teisę atlikti tarnybinį patikrinimą, reikalauti darbuotojo rašytinio paaiškinimo, o vėliau, esant pagrindui – įteikti įspėjimą, kad dėl padaryto antro tokio paties darbo pareigų pažeidimo jis gali būti atleistas iš darbo, arba net priimti sprendimą dėl darbuotojo atleidimo iš darbo. Pažymėtina, kad vadovaujantis DK 58 straipsnio 4 dalimi, prieš priimdamas sprendimą nutraukti darbo sutartį, darbdavys privalo pareikalauti darbuotojo rašytinio paaiškinimo. Šią pareigą darbdavys privalo vykdyti visais atvejais, nes aptariamoji teisės norma jokių išimčių nenumato. Šios teisės normos tikslas – ne tik užtikrinti darbuotojo teisę pasiaiškinti darbdaviui dėl darbo pareigų pažeidimo, kurį, darbdavio nuomone, darbuotojas yra padaręs, bet ir maksimaliai užtikrinti, kad darbdavys prieš priimdamas kokį nors sprendimą žinotų visas aplinkybes, reikšmingas minėto sprendimo priėmimui. Taigi, darbdaviui DK suteiktos teisės pareikalauti darbuotojo rašytinio paaiškinimo įgyvendinimas, savaime, nesant kitų aplinkybių, būdingų psichologiniam smurtui ar mobingui, nelaikytinas psichologiniu smurtu.

78.       Pritartina ir pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad bylos duomenys nepatvirtina ieškovo teiginių, kad Teisės ir personalo skyriaus vadovė M. P. girdint kitiems darbuotojams jį išvadino kvailiu. Iš bylos duomenų nustatyta, kad M. P. pasakė ieškovui „nepasimesti kvailiu“, atsižvelgdama į ieškovo elgesį, t. y. labiau tikėtina, kad, susidarius neeilinei darbinei situacijai, nurodytas M. P. pasisakymas vertintinas kaip pavartotas perkeltinės reikšmės posakis, bet ne kaip įžeidimas, nukreiptas į ieškovo asmenį.

79.       Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nustatė, kad M. P. 2024 m. sausio 16 d. ieškovui siųstame elektroniniame laiške nebuvo nurodyta, kad atsakovė neprivalo ieškovo priimti į laisvas darbo vietas. Ieškovas subjektyviai interpretavo šį atsakymą, iškreipdamas jo turinį. M. P. 2024 m. sausio 16 d. ieškovui siųstame elektroniniame laiške nurodyta, jog: „Pažymime, kad puikiai suprantame savo pareigą informuoti Jus apie bendrovėje esamas/atsiradusias laisvas darbo vietas. Tačiau tuo pačiu norime pabrėžti, kad informuoti (ir siūlyti) turime ne bet kokias darbo vietas, o tokias, kurios atitiktų Jūsų profesiją, specialybę, kvalifikaciją ir kitas dalykines savybes, o jeigu laisvų tokio darbo vietų nėra, tuomet informuoti apie darbą, kuris tiktų pagal Jūsų turimus sugebėjimus. Tokių laisvų darbo vietų šiuo metu pasiūlyti negalime.“

80.       Byloje nėra įrodymų, kad atsakovės sprendimas dėl ieškovo atleidimo buvo priimtas dar iki to, kai automatizavus procesą buvo nustatyta, jog ieškovo vykdyta darbo funkcija tapo perteklinė. Darbo ginčų komisija, sprendimu pripažinusi ieškovo atleidimą neteisėtu, padarė išvadą, kad labiau tikėtina atsakovės nurodyta reali ieškovo atleidimo iš darbo priežastis – darbo vietos, kurioje dirbo ieškovas, automatizavimas. Ši sprendimo dalis yra įsiteisėjusi. Be to, atsakovė įsigijo robotinę celę, ji atsakovei buvo perduota 2024 m. sausio 8 d. priėmimo-perdavimo aktu. Atsakovė, žinodama apie numatomus pasikeitimus, ieškovui pateikė pasiūlymą nutraukti sutartį šalių susitarimu ir tik įrengusi robotinę celę ir automatizavusi procesus 2024 m. sausio 15 d. atliko darbuotojų, atliekančių perteklinę darbo funkciją, atrankos procedūrą, tą patvirtina 2024 m. sausio 15 d. darbuotojų, atliekančių perteklinę darbo funkciją, atrankos procedūros protokolas.

81.       Atmestini kaip nepagrįsti ieškovo teiginiai, jog atsakovės atstovų veiksmai turėtų būti pripažinti psichologiniu smurtu ir dėl to, kad apie dešimties žmonių akivaizdoje buvo pranešta apie ieškovo nušalinimą nuo darbo, atsakovės atstovei tyčia paskleidus ieškovą žeminančią informaciją, esą jis daro nusikaltimus prieš atsakovę ir jos darbuotojus, siekdamas pakenkti. Atsižvelgiant į bylos medžiagoje fiksuotą įtemptą situaciją šalims nesusitarus dėl ieškovo atleidimo iš darbo bendru sutarimu ir ieškovui ėmus intensyviai teikti skundus dėl įvairių darbo teisinių santykių aspektų, ieškovui teikiant kaltinimus atsakovės atstovams netinkamu elgesiu ir bendravimu, liudytojų parodymai patvirtina, kad tokia supažindinimo su įsakymu procedūra pasirinkta siekiant konkretaus tikslo – atsakovė siekė užtikrinti įrodymus, kad ieškovas buvo tinkamai supažindintas su įsakymu dėl nušalinimo nuo darbo.

82.       Atmestini kaip nepagrįsti ieškovo teiginiai, jog teismas nesivadovavo darbo bylų ypatumais ir nebuvo aktyvus, nes atmetė ieškovo prašymą prijungti prie nagrinėjamos bylos tam tikrus įrodymus. DGK padarė išvadą, kad labiau tikėtina atsakovės nurodyta reali atleidimo iš darbo priežastis – darbo vietos, kurioje dirbo ieškovas, automatizavimas, tačiau atleidimas iš darbo DGK buvo pripažintas neteisėtu, nes atsakovė netinkamai vykdė pareigą siūlyti ir esant galimybei perkelti ieškovą į kitą darbą įspėjimo laikotarpiu. Ši DGK sprendimo dalis yra įsiteisėjusi, nei viena ginčo šalis tokios komisijos išvados neapskundė, darbdavė sumokėjo ieškovui priteistą sumą už priverstinės pravaikštos laiką. Atsižvelgiant į nurodytą, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo prašymą išsireikalauti iš atsakovės tam tikrus įrodymus, t. y. duomenis, kiek darbuotojų ir į kokias pareigas buvo priimta į skyrių, kuriame dirbo ieškovas, taip pat teismas pagrįstai neprijungė prie bylos vaizdo įrašo, kuriame, ieškovo teigimu, viena atsakovės atstovių kalbėjo apie aukštą pridėtinę vertę kuriančių darbuotojų trūkumą Šiaulių regione, nes paminėti įrodymai nesusiję su pareikšto ir šioje byloje nagrinėjamo ieškinio pagrindu ir dalyku. Iš ieškovo deklaruoto įrodymų turinio matyti, kad jie siejami su klausimu dėl ieškovo atleidimo iš darbo (ne)pagrįstumo – buvusiomis laisvomis darbo vietomis atsakovės bendrovėje, darbuotojų poreikiu ir pan., tačiau, kaip minėta, ieškovo atleidimo iš darbo klausimas buvo išspręstas DGK sprendimu ir, nė vienai iš ginčo šalių DGK sprendimo neapskundus, laikytinas išspręstu galutinai. 

83.       Pripažintini deklaratyviais apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas neobjektyviai bei šališkai vertino atsakovės liudytojų parodymus, trukdė atskleisti tikruosius atsakovės motyvus. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai negu teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai neleido užduoti klausimų M. P. dėl ankstesnių šio veiksmų darbuotojų atžvilgiu, kurie, ieškovo teigimu, būtų vertintini kaip psichologinis darbuotojų spaudimas, kuomet, ieškovo teigimu, šis valgykloje, esant ne mažiau kaip dvidešimčiai darbuotojų, apkaltino visus vagiant iš valgykloje esančio prekių automato, nes šios aplinkybės nesusijusios su šioje byloje nagrinėjamo ieškinio pagrindu ir dalyku, peržengė nagrinėjamo ieškinio faktinio pagrindo apimtį, todėl, atitinkamai, pagrįstai pripažintos neaktualiomis ir perteklinėmis.

84.       Nagrinėjamu atveju, įvertinus pirmiau aptartą byloje pateiktų įrodymų visumą, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai laikydamasis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių taisyklių, įvertino pateiktus įrodymus, tinkamai taikė DK 30 straipsnio 2 dalies nuostatas ir pagrįstai konstatavo, jog byloje nebuvo pateikta objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų prieš ieškovą vykdytą psichologinį smurtą (mobingą), nėra pagrindo atsakovės atstovų veiksmus pripažinti ieškovo atžvilgiu taikytu psichologiniu smurtu (mobingu). Pažymėtina, kad, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, darbo santykių metu galimos įvairios situacijos, kurios gali sukelti papildomos įtampos, nepasitenkinimo ir kt., tačiau, nesant kitų aplinkybių, būdingų psichologiniam smurtui ar mobingui, jos neturėtų būti priskiriamos aptariamam socialiniam reiškiniui.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo (ne)priteisimo

85.       Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Teismas sprendė, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog dėl neteisėtų atsakovės veiksmų ieškovui atsirado sveikatos sutrikimų bei kad išimtinai atsakovės veiksmai sukėlė ieškovui nemigą ir / ar padidėjusį kraujospūdį.

86.       Ieškovas, nesutikdamas su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, nurodo, kad atsakovės neteisėtas veikimas atleidžiant ieškovą iš darbo sukėlė ieškovui emocinę įtampą, nepatogumus, stresą ir kitas neigiamas pasekmes. Ieškovo teigimu, DGK pripažino ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, todėl ieškovas pagrįstai reikalauja priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

87.       Jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčus nagrinėjantis organas, priėmęs sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, turi teisę priteisti patirtą turtinę ir neturtinę žalą (DK 217 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 218 straipsnio 2, 4 dalys). Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos priteisimo, vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normomis, reglamentuojančiomis civilinę atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-12-701/2024).

88.       CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę (išskyrus įstatyme ar sutartyje nustatytas išimtis) (CK 6.246–6.249 straipsniai). Vadovaujantis CPK 410 straipsnio 2 dalimi, ginčams dėl žalos atlyginimo priteisimo netaikomi darbo ginčų nagrinėjimo ypatumai, susiję su rungimosi ir dispozityvumo principų ribojimu, todėl darbuotojas, reikalaujantis neturtinės žalos atlyginimo, neatleidžiamas nuo pareigos nurodyti konkrečias aplinkybes, lėmusias jo išgyvenimus, nepatogumus, kitokio pobūdžio praradimus, patirtus dėl neteisėto atleidimo iš darbo. Taigi, ieškovas privalėjo įrodyti neteisėtus atsakovės veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį. Nustačius, kad atsakovė atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jos kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis).

89.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra savarankiškas pažeistų darbo sutarties šalių teisių gynimo būdas, taikomas tada, jeigu nustatomos būtinosios atsakomybės sąlygos: neteisėta veika, dėl neteisėtos veikos patirta neturtinė žala, priežastinis neteisėtos veikos ir neturtinės žalos ryšys, kaltė. Nors reikalavimas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir reikalavimas atlyginti dėl neteisėto atleidimo patirtą neturtinę žalą yra susiję (tiek vienu, tiek kitu atveju ieškovas (darbuotojas) turi įrodyti atsakovo (darbdavio) veiksmų neteisėtumą nutraukiant darbo sutartį), tačiau reikalavimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu patenkinimas savaime nelemia ir reikalavimo atlyginti dėl neteisėto atleidimo patirtą neturtinę žalą tenkinimo, ir priešingai – reikalavimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu atmetimas savaime nėra pagrindas atmesti reikalavimą atlyginti neturtinę žalą. Taigi, reikalavimo pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu atmetimas savaime neatima darbuotojui teisės įrodinėti, kad darbdavys, atleisdamas jį iš darbo, elgėsi neteisėtai ir kad dėl jo neteisėtų veiksmų darbuotojas patyrė neturtinę žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2009). Atitinkamai, vien reikalavimo dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu patenkinimas savaime nereiškia darbdavio pareigos atlyginti darbuotojui ir neturtinę žalą.

90.       Teismų praktikoje darbuotojo teisę į neturtinės žalos atlyginimą patvirtinančiomis aplinkybėmis pripažįstama darbdavio padaryto darbuotojo teisių pažeidimo šiurkštumas, neteisėtas atleidimas iš darbo itin kompromituojančiu pagrindu, prieš darbuotoją naudotas psichologinis spaudimas, siekiant nulemti jo apsisprendimą išeiti iš darbo, pakenkimas reputacijai, galimybių konkuruoti darbo rinkoje sumažėjimas, šeimos santykių pablogėjimas, dėl neteisėtų darbdavio veiksmų atsiradęs sveikatos sutrikimas, sunkūs pragyvenimo šaltinio praradimo turtiniai padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-562/2011; 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209-469/2015; 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017).

91.       Kasacinio teismo jurisprudencijoje taip pat išaiškinta, kad, teisės pažeidimo pripažinimo faktas atskirais atvejais yra pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; 2008 m. liepos 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2008). Kai padaryta neturtinė žala nedidelė (darbuotojo atleidimo pagrindas nėra diskredituojantis, nepakenkta jo reputacijai, nesumažėja galimybės konkuruoti darbo rinkoje, pažeidimas nelemia neigiamos aplinkinių nuomonės, paties darbuotojo veiksmai nėra nepriekaištingi ir kt.), pažeidimo konstatavimas gali būti pripažintas pakankama satisfakcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2014).

92.       Nagrinėjamu atveju darbo ginčų komisija ieškovo atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu, nes atsakovė netinkamai vykdė pareigą siūlyti ir esant galimybei perkelti ieškovą į kitą darbą įspėjimo laikotarpiu. Kitokių neteisėtų atsakovės veiksmų ieškovo atleidimo iš darbo procedūrų metu nenustatyta.

93.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog dėl neteisėtų atsakovės veiksmų ieškovas patyrė neturtinės žalos, dėl to pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, nesant visų civilinės atsakomybės sąlygų, o apeliaciniame skunde šios teismo išvados nebuvo paneigtos. Sutiktina su teismo vertinimu, kad byloje esantys duomenys nepatvirtina, jog dėl neteisėto atleidimo ieškovui atsirado sveikatos sutrikimų. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad dėl psichologo konsultacijos jis kreipėsi iš karto po prasidėjusios atleidimo procedūros ir ne dėl kitų po atleidimo procedūros įvykusių įvykių. Privataus psichologo kabineto 2024 m. gegužės 8 d. raštas Nr. 051 patvirtina, kad ieškovui individualios psichologo paslaugos buvo teikiamos nuo 2024 m. balandžio 23 d., o VšĮ (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centro Psichikos sveikatos centro 2024 m. birželio 12 d. pažyma patvirtina, kad ieškovui individuali medicinos psichologo konsultacija buvo suteikta 2024 m. balandžio 29 d. Ieškovas nepateikė medicininių dokumentų išrašų, kurie patvirtintų, kad ieškovo sveikata suprastėjo, t. y. kaip nurodė ieškovas, kad jam sutriko miego rimtas, pakilo kraujo spaudimas, būtent atleidimo iš darbo atsakovės įmonėje laikotarpiu ir buvo su tuo susijęs priežastiniu ryšiu. Ieškovas pateikė VšĮ (duomenys neskelbtini) pirminės sveikatos priežiūros centro vidaus ligų gydytojo 2024 m. sausio 18 d. išrašytus elektroninius receptus vaistams dėl nemigos ir padidėjusio kraujospūdžio, tačiau ieškovas nepateikė įrodymų, kad šiuos vaistus įsigijo ir vartojo. Atsižvelgiant į paminėtą, nėra pagrindo vienareikšmiškai konstatuoti, kad išimtinai atsakovės veiksmai galimai sukėlė ieškovui nemigą ir / ar padidėjusį kraujospūdį. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovo nurodytos aplinkybės apie patirtus neigiamus išgyvenimus laikytinos deklaratyviomis, neneigiant, kad toks darbo santykių nutraukimas savaime natūraliai gali sukelti neigiamas emocijas, tačiau tai nėra pagrindas pripažinti padarytos neturtinės žalos faktą. Vertintina ir tai, kad ieškovo atleidimo iš darbo pagrindas nėra diskredituojantis, taigi, neturintis įtakos jo reputacijai, nesudarantis kliūčių konkuruoti darbo rinkoje, nelemiantis neigiamos aplinkinių nuomonės. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pažeidimo pripažinimas ir pažeistų teisių apgynimas, pripažįstant atleidimą iš darbo neteisėtu ir priteisiant kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką, yra pakankama satisfakcija. Be to, ieškovui buvo priskaičiuota ir išmokėta 0,5 vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, t. y. 725,58 Eur (iki mokesčių), tokios kompensacijos gavimas (šia išmoka nebuvo sumažinta Darbo ginčų komisijos sprendimu priteista kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką) yra pakankama satisfakcija, kompensuojanti bet kokius ieškovo neigiamus išgyvenimus, susijusius su šioje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis įvykusiu atleidimu iš darbo. Kaip minėta, psichologinio smurto ar mobingo apraiškų nebuvo įrodyta, o atleidimas iš darbo dėl savo pobūdžio nėra malonus išgyvenimas, galintis natūraliai sukelti neigiamų emocijų, todėl nepripažintinas savaime pakankamu pagrindu spręsti dėl darbdavės civilinės atsakomybės už neturtinę žalą.

94.       Apibendrinant pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimą, ir pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų.

Dėl procesinės bylos baigties

95.       Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, visapusiškai ir objektyviai ištyrė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias darbuotojo nušalinimą nuo darbo, darbuotojų garbės ir orumo gynimą, neturtinės žalos atlyginimo priteisimą dėl neteisėto atleidimo iš darbo, nenukrypo nuo jų aiškinimo bei taikymo klausimais suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą ir vertinimą, civilinės bylos nutraukimą, todėl priėmė teisiškai pagrįstą sprendimą. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

96.       Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. K-3-107/2010; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60).

97.       Pasisakius dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliaciniame procese

98.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmestas, ieškovo (apelianto) apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos, o atsakovei iš apelianto priteistinas išlaidų advokato pagalbai atlyginimas (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 98 straipsnis).

99.       Atsakovė bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patyrė 1 000 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą; iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikė tokias išlaidas patvirtinančius dokumentus (DOK-35581).

100.       CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio. Nustatant priteistino užmokesčio dydį, atsižvelgtina į konkrečios bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes. Teismas, įvertinęs pirmiau aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, atitinka nurodytose Rekomendacijose nustatytus dydžius, teisingumo, protingumo bei proporcingumo reikalavimus. Dėl to šių išlaidų atlyginimas priteistinas atsakovei iš ieškovo (apelianto).

101.       Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl apeliacinio skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria: 

ieškovo M. A. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2024 m. liepos 2 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-6076-1185/2024, palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vilmers“ (j. a. k. 300098524) iš ieškovo M. A. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.