Administracinė byla Nr. A-1520-520/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04149-2016-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. kovo 28 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, Kauno tardymo izoliatoriaus, Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas N. K. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 1 000 Eur; iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 1 500 Eur; iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 1 200 Eur; iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 1 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2004 m. birželio 30 d. iki 2004 m. lapkričio 17 d. kalėjo Lukiškių TI-K, nuo 2007 m. kovo 15 d. iki 2007 m. lapkričio 10 d. ir nuo 2015 m. sausio 7 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d. buvo laikomas Kauno TI, nuo 2008 m. gegužės 7 d. iki 2009 m. gegužės 10 d. atlikinėjo bausmę Alytaus PN, nuo 2004 m. lapkričio 18 d. iki 2005 m. kovo 23 d. ir nuo 2007 m. spalio 29 d. iki 2008 m. gegužės 7 d. atlikinėjo bausmę Pravieniškių PN-AK. Pareiškėjas teigė, kad visais šiais laikotarpiais buvo pažeidžiamos jo teisės ir laisvės, nes dėl galiojusio draudimo negalėjo susirašinėti su draugais ir pažįstamais, kurie buvo laikomi kitose įkalinimo įstaigose.
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.
4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2004 m. birželio 30 d. iki 2004 m. lapkričio 17 d., ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad po to, kai 2016 m. gegužės 11 d. pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko antrą kartą, jis turėjo teisę ir galimybę susirašinėti.
5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.
6. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas apie savo pažeistas teises turėjo žinoti jų pažeidimo metu. Atsižvelgiant į tai, reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nuo 2004 m. lapkričio 18 d. iki 2005 m. kovo 23 d. ir nuo 2007 m. spalio 29 d. iki 2008 m. gegužės 7 d. taikytina ieškinio senatis.
7. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į skundą prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti.
8. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.
9. Atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą, taip pat paaiškino, kad pareiškėjui kalint Kauno TI nuo 2015 m. sausio 7 d. iki 2015 m. vasario 26 d., draudimo susirašinėti suimtiesiems, laikomiems tardymo izoliatoriuje, su kitais asmenimis nebuvo, išskyrus susirašinėjimo draudimo atvejus, kai siekiama Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse ar Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme keliamų tikslų realizavimo. Pareiškėjas 2015 m. vasario 1 d. ir 2015 m. vasario 10 d. siuntė laiškus Kauno TI kalėjusiam F. D..
II.
10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 20 d. sprendimu pareiškėjo N. K. skundą atmetė.
11. Teismas nurodė, kad pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 str. 2 d.). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį,ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo padavimo dienos.
12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundą teismui padavė 2016 m. spalio 17 d. (pagal išsiuntimo datą ant voko) ir reikalavimui dėl dalies žalos atlyginimo praleido ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas apie savo pažeistas teises žinojo ne Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui priėmus nutarimą, o tada, kai ginčui aktualios nuostatos buvo taikomos. Nuo žalos padarymo iki pareiškėjo skundo padavimo teismui praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas ir byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog buvo objektyviai užkirstos galimybės pareiškėjui kreiptis į teismą. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
13. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 99 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 7 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d.) buvo nustatyta, jog kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. nutarimu pripažino, kad minėta BVK 99 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
14. Įvertinęs bylos duomenis ir pareiškėjo pateiktus įrodymus, teismas nenustatė, kad pareiškėjas nuo 2015 m. sausio 7 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d. būtų siekęs susirašinėti su kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomais nuteistaisiais, kurie nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai. Todėl teismas konstatavo, kad byloje nenustatyta, jog Kauno TI būtų taikęs BVK 99 straipsnio 2 dalyje įtvirtiną normą ir neteisėtai apribojęs pareiškėjo galimybę susirašinėti su minėtais asmenimis. BVK 99 straipsnio 2 dalies normos, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, egzistavimas savaime nėra pagrindas pripažinti atsakovo neteisėtus veiksmus. Nenustatęs Kauno TI neteisėtų veiksmų, kitų civilinės atsakomybės sąlygų teismas nenustatinėjo.
III.
15. Pareiškėjas N. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.
16. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritaikė ieškinio senaties terminą, nes Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Jam kalint Kauno TI nuo 2015 m. sausio 7 d. iki 2015 m. vasario 26 d., galiojo BVK 99 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas susirašinėti su draugais, kurie buvo laikomi pataisos įstaigose, todėl Lietuvos valstybė, sukūrusi BVK 99 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą, pažeidinėjo kalinamų asmenų teises ir pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
17. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovai Lukiškių TI-K, Pravieniškių PT-AK, Alytaus PN ir Kauno TI, atsiliepimuose į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovai pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių savo reikalavimą, ir nurodo tik abstrakčius teiginius.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos draudžiant pareiškėjui N. K. susirašinėti su kitais laisvės atėmimo įstaigose laikomais asmenimis, atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį.
19. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.124–1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgęs į aplinkybę, kad atsakovo atstovai prašė taikyti ieškinio senatį, konstatavo, jog pareiškėjas praleido trejų metų senaties terminą reikalauti atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2004 m. birželio 30 d. iki 2004 m. lapkričio 17 d. kalint Lukiškių TI-K; nuo 2004 m. lapkričio 18 d. iki 2005 m. kovo 23 d. ir nuo 2007 m. spalio 29 d. iki 2008 m. gegužės 7 d. kalint Pravieniškių PN-AK; nuo 2008 m. gegužės 7 d. iki 2009 m. gegužės 10 d. atliekant bausmę Alytaus PN; nuo 2007 m. kovo 15 d. iki 2007 m. lapkričio 10 d. atliekant bausmę Kauno TI, nes pareiškėjas padavė skundą tik 2016 m. spalio 17 d. Taip pat pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio (skundo) senaties terminą dėl žalos priteisimo, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo nuo 2015 m. sausio 7 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d. atmetė nenustatęs atsakovo atstovo Kauno TI neteisėtų veiksmų.
20. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti, taip pat kad Lietuvos valstybė, sukūrusi BVK 99 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą, pažeidinėjo kalinamų asmenų teises ir pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
21. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad CK 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).
22. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.
23. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais.
24. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl senaties taikymo negalimumo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).
25. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
26. Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, jog pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo nuo 2004 m. birželio 30 d. iki 2004 m. lapkričio 17 d., nuo 2004 m. lapkričio 18 d. iki 2005 m. kovo 23 d., 2007 m. spalio 29 d. iki 2008 m. gegužės 7 d., nuo 2008 m. gegužės 7 d. iki 2009 m. gegužės 10 d. ir nuo 2007 m. kovo 15 d. iki 2007 m. lapkričio 10 d. į teismą kreipėsi tik 2016 m. spalio 17 d. (b. l. 4). Pažymėtina, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl negalėjimo susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose laikomais asmenimis minėtais laikotarpiais yra grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais, kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia. Taigi pareiškėjas, nuo 2004 m. birželio 30 d. iki 2009 m. gegužės 10 d. negalėdamas susirašinėti su draugais, laikomais kitose įkalinimo įstaigose, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per trejus metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią jo teisės galbūt buvo pažeidžiamos. Pareiškėjas kilusią neturtinę žalą sieja su Konstitucijoje ir Konvencijoje įtvirtintų jo teisių pažeidimu, todėl aplinkybė, jog BVK nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai tik Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimu, nustatant ieškinio senaties termino pradžios momentą neturi reikšmės. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2016 m. spalio 17 d. (žyma ant voko, b. l. 4), atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai ir teisingai sprendė, kad pareiškėjas reikalavimui atlyginti neturtinę žalą pateikti praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.).
27. Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).
28. Atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.).
29. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.
30. Pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos įrodymais pagrįstų ir motyvuotų aplinkybių, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, kuriais remiantis galėtų būti daroma išvada, kad ieškinio senaties terminas buvos praleistas dėl svarbių priežasčių. Todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nagrinėjo aplinkybes, susijusias su draudimu pareiškėjui susirašinėti su kitais laisvės atėmimo įstaigose laikomais asmenimis nuo 2015 m. sausio 7 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.
31. Kaip teisingai sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. nutarimu pripažino BVK 99 straipsnio 2 dalį tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštaraujančia Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas šiame nutarime išaiškino, kad BVK 99 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu nebuvo sudaryta pakankamai prielaidų individualizuoti susirašinėjimo teisės ribojimus, įvertinus individualią nuteistųjų padėtį ir kitas svarbias aplinkybes, dėl to šis teisinis reguliavimas vertintas kaip ribojantis kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų teisę susirašinėti labiau, nei būtina siekiant teisėtų ir visuotinai svarbių tikslų.
32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad atsižvelgiant į tai, jog BVK 99 straipsnio 2 dalis buvo pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai, yra pagrindas spręsti kilusios žalos atlyginimo klausimą (žr., pvz., 2015 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1583-822/2015; 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-743-442/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1397-442/2017). Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad draudimas susirašinėti su kitose laisvės atėmimo įstaigose kalinamais asmenimis vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančia BVK 99 straipsnio 2 dalies norma, tokio draudimo nepagrindžiant individualiomis, su pareiškėju susijusiomis aplinkybėmis ir argumentais, sudaro pagrindą konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus. Vis dėlto neteisėti atsakovo atstovo veiksmai gali būti konstatuojami tik kiekvienu atveju įvertinus konkrečias faktines aplinkybes ir nustačius, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo nagrinėjamo teisinio santykio dalyvis, t. y. kad byloje nagrinėjamu ginčo laikotarpiu sprendžiant dėl pareiškėjo teisių (jų ribojimo) buvo taikyta BVK 99 straipsnio 2 dalis. Taigi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo priėmimas savaime neįrodo, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos.
33. Kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog jam buvo neleidžiama susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose esančiais draugais ir pažįstamais. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių šį argumentą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nenurodo ir nedetalizuoja, kada ir su kokiais asmenimis siekė susirašinėti laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 7 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d., ir byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų bandęs įgyvendinti su nagrinėjamu ginču susijusias savo teises. Atitinkamai byloje nėra jokių duomenų apie neteisėtus Kauno TI veiksmus, t. y. nepagrįsto ir neindividualizuoto draudimo pareiškėjui susirašinėti su asmenimis, esančiais kitose įkalinimo įstaigose, nuo 2015 m. sausio 7 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.
34. Nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, negali būti tenkinamas, todėl pareiškėjo argumentai, susiję su jo teisių galimu pažeidimu, pirmosios instancijos teismo buvo teisėtai ir pagrįstai atmesti kaip nepagrįsti, o Kauno TI neteisėti veiksmai šiuo aspektu (dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui nepagrįstai taikyto draudimo susirašinėti su asmenimis, esančiais kitose įkalinimo įstaigose) nekonstatuoti.
35. Remdamasi išdėstytais argumentais, pritardama ir nekartodama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tinkamai vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, teismų praktika, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
pareiškėjo N. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Dalia Višinskienė