Civilinė byla Nr. e3K-3-511-378/2016

              Teisminio proceso Nr. 2-06-3-04251-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.4.4.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno, 

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. M. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovei M. M. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo; išvadą byloje teikianti institucija – Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, Utenos rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimą tėvams gyvenant skyrium (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.169 straipsnio 3 dalis), aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas prašė teismo nustatyti nepilnamečio vaiko A. M., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su tėvu A. M., priteisti iš atsakovės išlaikymą nepilnamečiam vaikui po 144,81 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, priteisti iš atsakovės ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ginčo šalys turi du nepilnamečius vaikus – A. M. ir M. M.. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 15 d. sprendimu nutraukė šalių santuoką bendru sutikimu bei patvirtino šalių sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Abiejų nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su motina, o tėvas įsipareigojo nepilnamečių vaikų išlaikymui mokėti po 144,81 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2014 m. rugsėjo 1 d. iki vaikų pilnametystės.
4. Ieškovas nuo 2014 m. spalio 15 d. iš sūnaus A. M. sulaukė vis daugiau pasakojimų apie ginčus su motina, tarpusavio nesutarimus, motinos skirtas bausmes. 2015 m. kovo 23 d. nepilnametis sūnus paskambino iš savo draugo mobiliojo telefono, paaiškino, kad pabėgo iš namų ir pas motiną tikrai neketina grįžti, paprašė ieškovą pasiimti jį gyventi pas save. Ieškovas, siekdamas palaikyti sūnų, atvyko iš savo gyvenamosios vietos (duomenys neskelbtini) rajone. Kitą dieną ieškovas nuvyko į Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių ir paprašė tarpininkauti gaunant leidimą sūnui laikinai pagyventi pas jį. Vaiko teisių apsaugos specialistai išklausė nepilnametį vaiką, gavo jo rašytinį prašymą leisti gyventi su tėvu, susisiekė su atsakove, tačiau taikiai susitarti su ja dėl nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos nepavyko.
5. Ginčo šalių nepilnametis sūnus nurodė, kad nenori bendrauti su motinos gyvenimo draugu, labiau nori gyventi su tėvu. Dėl tokios meilės tėvui motina jį dažnai keikia, neigiamai atsiliepia apie ieškovą, grasina atimti daiktus, rėkia ir barasi. Nepilnametis vaikas nurodė nenorįs gyventi su atsakove.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015 m. spalio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė, Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. birželio 4 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę – nustatyti nepilnamečio vaiko A. M. laikiną gyvenamąją vietą su tėvu – paliko galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, Klaipėdos apylinkės teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartimi taikytą laikinąją apsaugos priemonę – sustabdyti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. N2-5321-794/2014 dalį, kuria iš tėvo priteistas išlaikymas nepilnamečiam vaikui iki sprendimo priėmimo, paliko galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo; atmetė ieškovo prašymą dėl ekspertizės skyrimo, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
7. Teismas nustatė, kad ginčo šalių šeiminiai santykiai yra nutrūkę nuo 2010 metų, tiek ieškovas, tiek atsakovė turi kitus gyvenimo partnerius, tiek ieškovo, tiek atsakovės antrosios pusės gyvena kartu su jais. Nepilnamečio vaiko A. maištavimas, nusistatymas prieš atsakovės naują gyvenimo draugą Darių, kuris, remiantis psichologės išvados duomenimis, iš dalies nulemtas paties ieškovo neigiamos nuomonės apie naują motinos draugą, yra suprantamas ir pateisinamas. Kai vaikas pradėjo gyventi su tėvu, jo elektroniniame dienyne prie pastabų ir pagyrimų atsirado įrašų, kad jis dažnai nepadaro namų darbų, pamokose neatlieka paskirtų užduočių, būna išsiblaškęs. Šie duomenys leido teismui teigti, kad kai nepilnametis vaikas pradėjo gyventi su ieškovu, jo mokslo rezultatai pablogėjo. Tuo tarpu motinai tenka nuolatinė vaikų priežiūra, taigi ji nustačiusi jiems griežtesnę dienotvarkę (pvz., ieškovas leidžia vaikui telefonu naudotis neribotai, nors ginčo šalių nepilnametis sūnus turi polinkį žaisti telefone įdiegtus žaidimus; būdamas pas tėvą, praleido ne vieną sporto užsiėmimą), be to, jai teko ir išlaikymo pareiga, nes ieškovas jo neteikė. Atsakovė tinkamai įgyvendina tėvų valdžią, prižiūri nepilnamečius sūnus ir rūpinasi jais, formuoja jų teigiamas savybes, ruošia savarankiškam gyvenimui, užsiima jų ugdymu, popamokine veikla. Teismas padarė išvadą, kad šalių nepilnamečio sūnaus gyvenimas kartu su motina ir broliu netapo nesaugus ar neatitiko reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi ar kad tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus jo gyvenamąją vietą – t. y. nustatant ją su tėvu.
8. Nors vaikas išsakė savo nuomonę ir norą gyventi su tėvu, tačiau, anot teismo psichologės, vaiko nuomonės susiformavimui didelės įtakos turi tėvo nuomonė bei vertinimai. Išėjimą gyventi pas tėvą berniukas mato kaip vienintelę išeitį iš susiklosčiusios sudėtingos situacijos, tačiau vaiko vidinis konfliktas lieka neišspręstas. Nors nepilnametis vaikas nurodė, kad su tėvu norėjo gyventi nuo 10 metų, su broliu gyvena 10 metų ir vis pykstasi, tai nepaneigia stipraus nepilnamečių M. ir A. emocinio ryšio, jų, kaip brolių, prisirišimo vienas prie kito.
9. Aplinkybę, kad tarp motinos ir jos nepilnamečio vaiko A. kilo konfliktas dėl mobiliojo ryšio telefono, teismas pripažino mažareikšme priežastimi nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą atskirai.
10. Teismas nurodė, kad atsakovės gyvenamoji vieta yra pastovi, o ieškovas nuolat keičia savo gyvenamąją vietą, užsiimdamas avininkyste tai (duomenys neskelbtini), tai (duomenys neskelbtini) rajonuose, bylos nagrinėjimo metu ieškovas su drauge buvo apsistoję nuomojamo namo pirmame aukšte. Nors ieškovas teismo psichologei nurodė, kad planuoja likti (duomenys neskelbtini), tačiau ieškovo motina pažymėjo, kad ieškovas planuoja grįžti gyventi pas ją į (duomenys neskelbtini) rajoną. Teismo teigimu, ieškovui galimai pakeitus gyvenamąją vietą ir išvykus gyventi iš (duomenys neskelbtini), nepilnamečių brolių išskyrimas būtų neišvengiamas, tai neabejotinai neigiamai paveiktų nepilnamečių vaikų tarpusavio ryšį, emocinę būseną, jų išskyrimas galimai padarytų dar didesnę žalą jų vystymuisi, tarpusavio santykiams.
11. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nesivadovavo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2015 m. spalio 8 d. išvada, kurioje nurodyta, kad nepilnamečio vaiko A. M. interesus labiau atitiktų jo gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu. Teismas pažymėjo, kad ieškovas tinkamai nevykdė savo pareigos teikti išlaikymą nepilnamečiams vaikams nuo šalių gyvenimo skyrium 2010 metais pradžios.
12. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2016 m. kovo 10 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
13. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus ir aplinkybes, ieškovo paaiškinimus apie jo požiūrį į vaikų auginimą bei auklėjimą, darbą, vaikų išlaikymo pareigą ir šios pareigos nevykdymą, ieškovo gyvenimo būdą bei jo nepastovumą, teismo psichologės išvadą, kurioje atsispindi ir vaikų nuomonė apie vykstančius procesus, atsakovės požiūrį ir indėlį į vaikų auklėjimą bei auginimą nuo pat gyvenimo skyrium su ieškovu pradžios, pagrįstai sprendė, jog nebuvo pagrindo pakeisti vaiko gyvenamosios vietos, nes toks pasikeitimas neužtikrintų vaiko interesų.
14. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į prioritetinius vaiko interesus, o ne į kategoriškai išreikštą sūnaus norą gyventi su tėvu. Nesibaigiantys tėvų konfliktai dažniausiai ir lemia vaiko norą atsitraukti, dingti iš konflikto zonos, tačiau toks atsitraukimas neužtikrina vaiko interesų, todėl, jei nėra kitų objektyvių aplinkybių, dėl kurių turėtų būti keičiama nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, tik vaiko prieštaravimas, teismas gali neatsižvelgti į vaiko nuomonę ir nustatyti, jo manymu, geriausiai vaiko poreikius ir interesus atitinkančią jo gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų.
15. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nepilnametis vaikas išreiškė norą likti gyventi su tėvu, kuris nėra toks reiklus kaip motina, su kuria gyvenant turi būti laikomasi nustatyto režimo, tačiau kuri tinkamai rūpinasi savo nepilnamečiais vaikais, užsiima jų auklėjimu ir ugdymu, ne visada leidžia elgtis nepilnamečiams vaikams taip, kaip jiems norisi, reikalauja laiku atlikti namų darbus, užtikrina savo nepilnamečių vaikų, kaip sveikų, dorovingų, tvirtų bei intelektualių asmenybių, raidą, todėl nepilnamečio vaiko noras likti gyventi su tėvu nėra suderinamas su jo interesais.
16. Kolegija nustatė, kad nepilnamečio vaiko prisirišimas prie tėvo, jo nuomonės susiformavimas, prieštaringi jausmai motinai ir jos naujam draugui yra iš dalies nulemti ir suformuoti paties ieškovo bei turi įtakos vaiko raidai ir psichoemocinei būsenai.
17. Kolegija, nenustačiusi duomenų, kad iš esmės pasikeitė aplinkybės nuo tada, kai Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 15 d. sprendimu patvirtintoje šalių sudarytoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių vaiko gyvenamoji vieta buvo nustatyta su motina, sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu nekeisti nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos.
18. Kolegija nustatė, kad pokalbio su teismo psichologe metu abu vaikai patvirtino faktą, jog neigiamas požiūris į motiną buvo formuojamas tėvo nuosekliais veiksmais ir įtikinėjimu, todėl tokioje aplinkoje kilę vaiko norai negali būti laikomi objektyviai atspindinčiais jo tikrąją poziciją ir ir juos įvykdžius negali būti užtikrinti vaiko interesai, nes ir visos kitos aplinkybės patvirtina, jog jokios grėsmės vaikams gyvenant su atsakove niekada nekilo.
19. Be to, ieškovas neprašė nustatyti abiejų sūnų gyvenamosios vietos su juo, todėl tai paneigė ieškovo teiginius apie nesaugią vaikams aplinką atsakovės gyvenamojoje vietoje.
20. Kolegija taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas tinkamai nevykdė pareigos teikti išlaikymą nepilnamečiams vaikams nuo šalių gyvenimo skyrium 2010 metais pradžios ir ši aplinkybė atskleidė ieškovo požiūrį į tėvo pareigų vykdymą.
21. Kolegija taip pat vertino situaciją, kad tenkinus ieškinį nebūtų tinkamai užtikrintas brolių tarpusavio emocinis ryšys. Ieškovui galimai pakeitus gyvenamąją vietą ir išvykus gyventi iš (duomenys neskelbtini), nepilnamečių brolių išskyrimas būtų neišvengiamas, ir tai neabejotinai neigiamai paveiktų nepilnamečių vaikų tarpusavio ryšį, emocinę būseną, jų išskyrimas galimai padarytų dar didesnę žalą jų vystymuisi, tarpusavio santykiams.
22. Byloje pateikta Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2015 m. spalio 8 d. išvada, kurioje nurodyta, kad šiuo metu nepilnamečio vaiko A. M. interesus labiau atitiktų jo gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu, tėvų skyrybos vaikui galimai vis dar sukelia skausmingų išgyvenimų, dėl susiklosčiusios situacijos jis jaučia pyktį,  yra įtraukiamas į tėvų tarpusavio santykių peripetijas, analizę, priežasčių ieškojimą, kaltųjų nustatymą, atitinkamų pasekmių atsiradimą, dėl to jam yra susiformavęs atitinkamas požiūris į esamą šeimos situaciją, jos vertinimas bei atitinkama nuomonė, kuri šiuo metu yra tvirta ir aiški – vaikas nori gyventi su tėvu. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, remdamasis surinktų įrodymų visuma, pagrįstai nesivadovavo išvadoje pateiktomis rekomendacijomis, nes įvertinus byloje esančių įrodymų visumą matyti, kad nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su motina ir jo nepilnamečiu broliu M. geriausiai užtikrins jo interesus, emocinę ir socialinę raidą, nors tai ir prieštarauja jo išreikštai nuomonei, kuri yra paveikta tėvo nuomonės bei vertinimų.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

23. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 10 d. nutartį ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nuostatas dėl apeliacinės instancijos teismo pareigos motyvuoti sprendimą, skundžiamoje nutartyje nenagrinėjo ieškovo apeliacinio skundo argumentų, nepasisakė dėl ieškovo nurodytų konkrečių įrodymų ir neįvertino jais patvirtintų konkrečių faktinių aplinkybių, akcentavo tik iš rašytinių įrodymų konteksto ištrauktą išvadą, neva vaiko valia nulemta ieškovo.
2. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 23 straipsnio 4 dalį, nustatančią, kad, sprendžiant ginčus dėl vaiko gyvenamosios vietos tėvams gyvenant skyrium, pirmiausia turi būti atsižvelgiama į vaiko, galinčio pareikšti savo nuomonę, interesus bei pageidavimus, su kuriuo iš tėvų jis norėtų kartu gyventi, taip pat teismai, nesivadovaudami minėto prioriteto principu, netinkamai taikė CK 3.164 straipsnio 1 dalį, CK 3.174 straipsnio 2 dalį, CK 3.177 straipsnio nuostatas dėl teismo pareigos atsižvelgti į vaiko valią, ignoravo byloje surinktus reikšmingus įrodymus, nukrypo nuo šiais klausimais suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, bylą išsprendė visiškai neatsižvelgdami į nepilnamečio vaiko aiškiai ir nevienareikšmiškai išreikštą norą gyventi su tėvu ir įrodymais nepagrindė, kodėl ir kokiu būdu vaiko gyvenimas su tėvu pažeis vaiko interesus.
3. Nepilnametis vaikas specialistams nurodė, kad su tėvu norėjo gyventi nuo 10 metų, t. y. dabartinės vaiko valios gyventi su tėvu nelėmė ieškovo nuomonė. Tik dėl paties sūnaus A. nuolatinių prašymų ir veiksmų ieškovas nusprendė kreiptis į teismą, kad šis nustatytų vaiko gyvenamąją vietą su juo, t. y. ne ieškovas suformavo vaiko nuomonę, o vaikas – ieškovo, nes sūnus nuolat pranešdavo apie netinkamą motinos ir jos sugyventinio elgesį su juo. Vaiko valia gyventi su tėvu yra nuosekli, išreikšta aiškiai ir nedviprasmiškai, įtvirtinta Klaipėdos apygardos teismo vyriausiosios specialistės (psichologės) 2015 m. rugsėjo 21 d. išvadoje bei Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2015 m. spalio 8 d. specialistų išvadoje. Šios išvados patvirtino nepilnamečio pakankamą brandą išreiškiant savo nuomonę bei jo aiškią valią.
4. Jei teismams kilo abejonių dėl vaiko valios, galima buvo atlikti ekspertizę, kurią kasatorius prašė skirti, tačiau teismas nurodė, jog ekspertizę skirti netikslinga, tokį savo sprendimą motyvavo tendencinga Klaipėdos apygardos teismo vyriausiosios specialistės (psichologės) pateiktos išvados (dėl ieškovo įtakos vaiko valiai) interpretacija.
5. Nors pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad, vaikui laikinai gyvenant su tėvu, pablogėjo jo mokymosi rezultatai, jis dažnai nepadarydavo namų darbų, pamokose neatliko paskirtų užduočių, buvo išsiblaškęs, tačiau teismas neįvertino Klaipėdos apygardos teismo vyriausiosios specialistės (psichologės) išvadoje pateiktų duomenų apie pastebimą stiprų vaiko vidinį konfliktą, išgyvenamus negatyvius jausmus dėl tėvų skyrybų, dabartinės situacijos, norą maištauti. Be to, liko neįvertinta aplinkybė, kodėl, vaikui gyvenant su motina, jo mokymosi rezultatai taip pat buvo blogi, juolab kad mokslo rezultatai negali būti svarbesni nei vaiko savijauta, psichinė sveikata.
24. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išanalizavo bei pasisakė dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir surinktų įrodymų viseto, detaliai argumentuodamas savo sprendimą, o apeliacinės instancijos teismas tokią išsamią Klaipėdos miesto apylinkės teismo bylos aplinkybių analizę pripažino tinkama ir pakankama sprendimui priimti. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl visų apeliaciniame skunde išdėstytų kasatoriaus argumentų ir motyvavo, kodėl pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės yra teisingos, pagristos bei teisėtos.
2. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus ir aplinkybes, ieškovo paaiškinimus apie jo požiūrį į vaikų auginimą bei auklėjimą, darbą, vaikų išlaikymo pareiga ir šios pareigos nevykdymą, ieškovo gyvenimo būdą bei jo nepastovumą, teismo psichologo išvadą, atsakovės požiūrį ir indėlį į vaikų auklėjimą bei auginimą nuo pat gyvenimo skyrium su ieškovu pradžios, pagrįstai sprendė, jog nebuvo pagrindo keisti vaiko gyvenamosios vietos, nes toks pasikeitimas neužtikrintų vaiko interesų. Teismai pagrįstai atsižvelgė į prioritetinius vaiko interesus, o ne į kategoriškai išreikštą sūnaus norą gyventi su tėvu.
3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į aplinkybę, kad ieškovas tinkamai nevykdė pareigos teikti išlaikymą nepilnamečiams vaikams nuo šalių gyvenimo skyrium 2010 metais pradžios iki šios dienos, ir ši aplinkybė atskleidžia ieškovo požiūrį į jo, kaip tėvo, pareigų vykdymą.
4. Brolių emocinis ryšys buvo tik vienas iš argumentų, nulėmusių teismo sprendimą atmesti ieškinį.
5. Bylą nagrinėję teismai įvertino visus byloje surinktus rašytinius įrodymus, psichologo išvadą, išklausė šalis, vaiko teisių apsaugos specialistę, atsižvelgė į kitoje civilinėje byloje nustatytus faktus ir pagrįstai bei teisėtai nustatė, kad ginčo šalių vaiko gyvenamosios vietos pakeitimui reikšmingų sąlygų nenustatyta. Vaiko noras yra tik vienas reikšmingų įrodymų, kurį būtina įvertinti kartu su kitomis svarbiomis aplinkybėmis (Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2010 m. liepos 27 d. sprendimas byloje G. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 20739/05; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-269/2013; 2014 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2014; 2009 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2009). Jeigu nėra kitų objektyvių aplinkybių, kodėl turėtų būti keičiama nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, o tik vaiko prieštaravimas, teismas gali neatsižvelgti į vaiko nuomonę ir nustatyti, jo manymu, geriausiai vaiko poreikius ir interesus atitinkančią jo gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų.
6. Teismai procesiniuose sprendimuose taip pat įvertino, kad psichologė A. A. po individualių pokalbių su bylos šalimis ir jų nepilnamečiais vaikais nurodė, jog pastebimas stiprus nepilnamečio vaiko vidinis konfliktas, išgyvenami negatyvūs jausmai dėl tėvų skyrybų, susiklosčiusios dabartinės situacijos; pastebimas vaiko solidarumas su tėvu, tapatinamasis su tėvo jausmais, požiūriu, kurie sukelia vaikui stiprius negatyvius jausmus (liūdesį, pyktį), norą elgtis priešiškai, maištauti. Vaikas išsakė norą gyventi su tėvu, tačiau psichologė atkreipė dėmesį į tai, kad vaiko nuomonės susiformavimui didelės įtakos turėjo tėvo nuomonė bei vertinimai. Išėjimą gyventi pas tėvą berniukas mato kaip vienintelę išeitį iš sudėtingos susiklosčiusios situacijos, tačiau vaiko vidinis konfliktas lieka neišspręstas.
7. Tai, kad nepilnametis vaikas išreiškė norą likti gyventi su tėvu, kuris nėra toks reiklus kaip motina, su kuria gyvenant reikia laikytis nustatyto režimo, tačiau kuri tinkamai rūpinasi savo nepilnamečiais vaikais, užsiima jų auklėjimu ir ugdymu, ne visada leidžia elgtis nepilnamečiams vaikams taip, kaip jie nori, reikalauja laiku atlikti namų darbus, užtikrina savo nepilnamečių vaikų raidą, patvirtina, kad nepilnamečio vaiko noras ir savo nuomonės išreiškimas likti gyventi su tėvu nėra suderinamas su jo interesais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės normų, reglamentuojančių vaiko teisę būti išklausytam teisme sprendžiant klausimą dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo tėvams gyvenant skyrium (CK 3.169 straipsnio 3 dalis), aiškinimo ir taikymo

25. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas teisės normų, reglamentuojančių vaiko teisę būti išklausytam teisme sprendžiant klausimą dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo tėvams gyvenant skyrium (CK 3.169 straipsnio 3 dalis), aiškinimo ir taikymo klausimas, nes kasatorius teigia, kad ginčo šalių teismui pateiktuose rašytiniuose dokumentuose buvo nurodyta, jog vaikas nori gyventi su tėvu, tačiau bylą nagrinėję teismai šio vaiko poreikio neišsiaiškino, atsisakė skirti ekspertizę dėl vaiko valios nustatymo, į teismo posėdžius nepilnametis nebuvo kviečiamas, nors jis yra pakankamai brandaus amžiaus, kad galėtų išreikšti savo nuomonę. 
26. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 12 straipsnyje nurodyta, kad vaikui būtinai turi būti suteikiama galimybė būti išklausytam bet kokio jį liečiančio teisminio nagrinėjimo metu nepriklausomai nuo jo amžiaus, svarbu, kad vaikas sugebėtų suformuluoti savo pažiūras. Pagal Konvencijos 12 straipsnio 2 dalį, vaiko pažiūros jį liečiančiu klausimu gali būti išsiaiškintos teisminio nagrinėjimo metu tiesiogiai arba per atstovą ar atitinkamą instituciją, nacionalinių įstatymų nustatyta tvarka.
27. Konvencijos 12 straipsnio 1 dalyje atkreipiamas dėmesys į tai, kad vaiko pažiūroms, atsižvelgiant į jo amžių ir brandumą, turi būti skiriama daug dėmesio. Konvencijos 12 straipsnio nuostatos įtvirtina pareigą sužinoti vaiko nuomonę ir deramai į ją atsižvelgti, kai yra sprendžiami klausimai, tiesiogiai susiję su vaiku, ar klausimai, kurie gali daryti poveikį jo gyvenimui. Pažymėtina, kad Konvencijoje nėra nustatyta jokios žemiausios amžiaus ribos, nuo kurios vaikams turi būti suteikta teisė pareikšti savo pažiūras.
28. Minėtomis Konvencijos nuostatomis pripažįstama, kad vaikas yra visavertis asmuo, turintis teisę reikšti savo pažiūras visais jam rūpimais klausimais, į šias pažiūras turi būti atsižvelgta ir joms turi būti skirta pakankamai dėmesio, o tai suponuoja vaiko teisę dalyvauti su juo susijusiuose procesuose bei daryti poveikį priimant jo gyvenimui reikšmingus sprendimus.
29. Konvencijos 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta vaiko teisė būti išklausytam kiekviename su juo susijusiame teisminiame ar administraciniame procese apima labai plačią bylų nagrinėjimo teisme įvairovę, taip pat su vaiku susijusių oficialių sprendimų priėmimą.
30. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos tekste nėra tiesioginių nuorodų į vaiko teisę būti išklausytam šeimos bylose, Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje pabrėžia šios teisės reikšmę, taikydamas ir aiškindamas Konvencijos 8 straipsnį, tačiau pažymi, kad Vaiko teisių konvencijos tekstas griežtai nenustato būtinos išklausymo formos (gali būti tiesiogiai ar per atstovą) (žr., pvz., 2015 m. rugsėjo 3 d. sprendimą byloje M. ir M. prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 10161/13).
31. Vaiko nuomonės paisymo aspektu EŽTT byloje M. ir M. prieš Kroatiją atkreipė dėmesį į Konvencijos požiūriu priimtiną nacionalinių teismų praktiką, pagal kurią, kai abu tėvai yra vienodai tinkami rūpintis vaiku ir vaikas, atsižvelgiant į jo amžių ir brandą, gali suformuluoti ir išreikšti savo nuomonę, vaiko norai dėl to, su kuriuo iš tėvu gyventi, turi būti gerbiami (nurodytoje byloje nebuvo užtikrinta pagarba vaiko pozicijai). Įsiklausymas į vaikų nuomonę gyvenamosios vietos nustatymo klausimu ir poreikis užtikrinti vaikui stabilų gyvenimą akcentuotas ir 2016 m. sausio 19 d. sprendime G. B. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 36137/13), kuriame EŽTT nekilo abejonių, kad teismų sprendimai buvo paremti geriausiais vaikų interesais, nes nacionaliniai teismai nusprendė, kad vaikų geriausius interesus atitiktų jų palikimas su tėvu nusistovėjusioje aplinkoje; vaikai, išklausyti teisme, išreiškė norą gyventi su tėvu; motinos bendravimo teisės nebuvo ribojamos, teismai savo sprendimus grindė gausiomis specialistų išvadomis dėl tėvo tinkamo rūpinimosi vaikais, o motinos bendravimas su vaikais buvo epizodinis. EŽTT atkreipė dėmesį į nenuoseklią motinos poziciją jos gyvenamosios vietos klausimu, kas neatitiko vaikų intereso turėti stabilią aplinką.
32. CK 3.164 straipsnyje nustatyta, kad kai sprendžiamas bet koks su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per atstovą ir, priimant sprendimą, turi būti atsižvelgta į jo norus, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams.
33. CK 3.177 straipsnyje taip pat įtvirtinta nuostata, kad teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus.
34. Taigi tiek nacionaliniai, tiek tarptautiniai teisės aktai įtvirtina nuostatą, kad, sprendžiant ginčus dėl vaikų, būtina išsiaiškinti vaiko pažiūras ir norus jį liečiančiu klausimu, nepriklausomai nuo vaiko amžiaus, svarbu, kad vaikas sugebėtų suformuluoti savo pažiūras.
35. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK ir Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijoje yra nustatytos kelios sąlygos vaikui dalyvauti ginant savo paties teises: pirma, visais su jo interesais susijusiais klausimais vaikas, gebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per atstovą; antra, į vaiko norus būtina atsižvelgti, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams. Dėl nebrandumo, auklėjimo spragų ir panašiai vaiko norai ir interesai ne visada sutampa, todėl kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar vaiko norai atitinka jo interesus. Svarbiausias ir esminis vaiko interesas yra augti sveikoje, saugioje ir ramioje aplinkoje, kurioje vaikas nepatiria psichologinės įtampos, baimės ar nuolatinių konfliktinių situacijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-57/2007).
36. Nurodyta EŽTT ir kasacinio teismo jurisprudencija suponuoja išvadą, kad kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi teisę pasirinkti bet kurią iš paminėtų vaiko išklausymo formų, kuri leistų užtikrinti vaikui geriausią būdą laisvai ir nevaržomai išreikšti savo požiūrį.
37. Sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, turi būti vertinama bylai svarbių aplinkybių visuma. Vaiko nuomonė yra viena iš jų, tačiau ne visa lemianti. Įstatymų leidėjas įtvirtina vaiko teisę dalyvauti priimant sprendimą, nurodydamas, kad priimant sprendimą būtina atsižvelgti į vaiko nuomonę (CK 3.174 straipsnio 2 dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis), tačiau tai nereiškia, kad galutinį sprendimą priima vaikas. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2014), tačiau akcentuojama, kad vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, teisme turi būti išklausytas tiesiogiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2010; 2008 m. rugsėjo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2008; 2004 m. gruodžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3k-3-659/2004; kt.) ar vaiko nuomonė turi būti išsiaiškinama kitais būdais, pvz., skiriant ekspertizę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-114/2013).
38. Nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo buvo pateikti ir teismų įvertinti įrodymai: Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2015 m. spalio 8 d. išvada, kurioje nurodyta, kad vaikas yra susiformavęs tvirtą ir aiškią nuomonę – norą gyventi su tėvu ir tokia nuomonė turėtų būti pagrindinis ir svarbiausias kriterijus, sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo; Klaipėdos apygardos teismo vyriausiosios specialistės (psichologės) 2015 m. rugsėjo 21 d. teismo psichologo nuomonė (išvada) apie individualių pokalbių su ginčo šalimis ir jų vaikais rezultatus, kurioje nurodyta, kad pastebėtas vaiko solidarumas su tėvu, tapatinimasis su tėvo jausmais, požiūriu, kurie sukelia vaiko stiprius negatyvius jausmus, priešišką elgesį, norą maištauti, nors vaikas išsakė savo nuomonę ir norą gyventi su tėvu, tačiau atkreiptas dėmesys į tai, kad vaiko nuomonės susiformavimui didelės įtakos turi tėvo nuomonė bei vertinimai.
39. Teisėjų kolegija pažymi, kad išvardyti įrodymai nėra nuoseklūs, todėl nėra pakankami spręsti apie vienareikšmę nepilnamečio vaiko nuomonę dėl gyvenimo su tėvu. Nors Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadoje nurodyta, kad nepilnametis vaikas išreiškė norą gyventi su tėvu, tačiau psichologės išvadoje pažymėta, kad vaiko nuomonės susiformavimui įtaką galėjo turėti visa konfliktinė situacija, susijusi su tėvų skyrybomis, vaiko amžiumi bei jo noru maištauti.
40. Vaiko kompetencija priimti sprendimą dėl gyvenimo su vienu iš tėvų paprastai priklauso nuo vaiko amžiaus ir brandos, sąmoningumas didėja vaikui augant, bręstant, kai vaikas gali aiškiai apibrėžti priimamo sprendimo priežastis ir suvokti tokio sprendimo padarinius. Teismas gali ir neatsižvelgti į vaiko nuomonę ir priimti, jo manymu, geriausiai vaiko poreikius ir interesus atitinkantį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš byloje pateiktų Vaiko teisių apsaugos skyriaus ir psichologės išvadų matyti, jog nepilnametis vaikas buvo apklausiamas 2015 m. rugsėjo–spalio mėnesiais, o byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėta 2016 m. vasario–kovo mėnesį, todėl neatmetama galimybė, kad vaiko požiūris galėjo arba pasikeisti, arba tapti dar tvirtesnis. Dėl to apeliacinės instancijos teismas turėjo įvertinti ir aptarti galimybę ginčo šalių nepilnametį vaiką apklausti teismo posėdyje tiesiogiai.
41. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nepilnamečio vaiko nuomonė ir jo noras gyventi su tėvu buvo atspindėti rašytiniuose dokumentuose, tačiau sprendė, jog būtina atsižvelgti į prioritetinius vaiko interesus, o ne į jo kategoriškai išreikštą norą. Kaip jau minėta šios nutarties 31 punkte, EŽTT jurisprudencijoje, sprendžiant pagarbos vaiko nuomonei šios kategorijos bylose klausimą, akcentuojama įsiklausymo į vaiko nuomonę ir jo geriausių interesų užtikrinimo pusiausvyra. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra nustatyta pakankamai aplinkybių vaiko požiūriui ir jo geriausių interesų užtikrinimui atskleisti.
42. Nepilnametis vaikas yra pareiškęs aiškų norą gyventi su kasatoriumi. Jis yra 14 metų paauglys, gebantis išreikšti savo nuomonę (nors iš dalies ir nulemtą tėvo). Iš EŽTT praktikos matyti, kad kuo vaikas brandesnis, tuo kyla didesnis poreikis gerbti jo autonomiją (žr., cituotą M. ir M., 1994 m. rugsėjo 23 d. sprendimą byloje Hokkanen prieš Suomiją, Serija A Nr. 299-A, par. 61 ir kt.). Kaip jau nurodyta pirmiau, EŽTT pasirodė priimtina nacionalinių teismų suformuluota taisyklė, kad, egzistuojant vienodoms tėvų galimybėms (tinkamumui) auginti vaiką, pastarojo pozicija dėl to, su kuriuo iš tėvų gyventi, turėtų būti gerbiama. Pažymėtina, kad vaiko aplinkos saugumas, stabilumas, glaudaus ryšio su broliu ar seserimi išsaugojimas, vaiko ryšių su kiekvienu iš tėvų stiprumas taip pat turi būti teismo įvertintas, tačiau nagrinėjamu atveju kokių nors vaiko interesus iš esmės pažeidžiančių abiejų tėvų savybių nenustatyta. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas sprendime akcentavo geresnį motinos gebėjimą užtikrinti disciplinuotą, stabilų vaiko gyvenimą bei būtinybę neišskirti brolių, tačiau nevertino, ar šios aplinkybės yra pakankamos nepaisyti 14 metų asmens (paauglystę išgyvenančio berniuko, kuriam šiuo raidos etapu ryšio su tėvu poreikis yra suprantamas), neturinčio esminių valios reiškimo trūkumų, aiškios pozicijos. Taip pat pabrėžtina, kad tėvas, su kuriuo begyventų vaikas, turi užtikrinti saugų, stabilų ir disciplinuotą vaiko gyvenimą, jo teisę bendrauti su kartu negyvenančiu tėvu ar kitais artimais šeimos nariais (priešingos aplinkybės gali sudaryti pagrindą keisti nustatytą vaiko gyvenamąją vietą). Reikalui esant, kompetentingos valdžios institucijos turi pozityviąją pareigą teikti pagalbą, stebėti šeimos situaciją nurodytoje srityje.
43. Kiti kasacinio skundo argumentai, kad teismo sprendimas nemotyvuotas ir jame nepasisakyta dėl konkrečių įrodymų turinio, vertintini kaip neturintys įtakos apskųstos nutarties teisėtumui ir reikšmės vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. 
44. Apibendrindama nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, nepakankamą dėmesį skyrė aptartose teisės normose įtvirtintam reikalavimui – spręsti ginčą išklausant vaiką tiesiogiai bei atsižvelgiant į vaiko norą, su kuriuo iš skyrium gyvenančių tėvų jis nori gyventi, į vaiko nurodytus motyvus bei vaiko norų atitiktį jo interesams, todėl netinkamai taikė materialiosios teisės normas, įtvirtinančias vaiko teisę reikšti savo nuomonę ir vaiko teisę būti išklausytam teisme sprendžiant klausimą dėl gyvenimo su vienu iš tėvų pasirinkimo, dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Klaipėdos apygardos teismui (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

45. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 16 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 8,55 Eur tokių išlaidų. Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, tai nurodytų išlaidų priteisti valstybės naudai šioje proceso stadijoje nėra galimybės (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Dėl nurodytų išlaidų priteisimo valstybės naudai ir šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų turės pasisakyti apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 10 d. nutartį panaikinti ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Klaipėdos apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                        Gražina Davidonienė

Sigitas Gurevičius

Donatas Šernas