Civilinė byla Nr. 3K-7-262/2010

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.3.3; 42.8; 52.3

                                                                                               

 (S)

 

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Egidijaus Baranausko, Virgilijaus Grabinsko, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Egidijaus Laužiko, Algio Norkūno (pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB ,,Pineka" kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „ŽVC“ ieškinį atsakovui AB „Pineka“ dėl nuostolių atlyginimo; trečiasis asmuo – UAB „Fima“.

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

nustatė:

I. Ginčo esmė

 

 

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl netinkamos kokybės statybos rangos darbais padarytų nuostolių atlyginimo taikant kokybės garantiją. Byloje nustatyta, kad trečiasis asmuo ir atsakovas 2003 m. balandžio 23 d. sudarė šildymo–šaldymo rangos sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo statybos objekte – administraciniame pastate ir priestate – atlikti dalį šio objekto statybos darbų – įrengti šildymo–šaldymo sistemas už 700 000 Lt, priduoti reikiamai valstybinei komisijai ir atlikti šildymo–šaldymo sistemos techninį aptarnavimą. Trečiasis asmuo ir atsakovas 2003 m. lapkričio 25 d. pasirašė darbų užbaigimo aktą, kuriame nurodyta, kad kokybiškai atlikta statybos darbų už 153 000 Lt, susitarta už juos atsiskaityti, o kitus darbus atlikti vėliau, kai tik užsakovas pareikalaus darbus vykdyti. Trečiasis asmuo 2004 m. liepos 23 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovui pardavė nurodytą administracinį pastatą. Trečiasis asmuo ir ieškovas 2004 m. liepos 31 d. sudarė papildomą sutartį dėl įrangos, medžiagų ir darbų, atliktų ir įgytų iš trečiojo asmens, rekonstruojant pastatą, pardavimo. Apie tai žodžiu ir raštu informuotas atsakovas. Valstybinės komisijos 2004 m. rugsėjo 23 d. aktu visas statybos objektas – administracinis pastatas ir priestatas – pripažintas tinkamu naudoti. 2006 m. gegužės 29 d. įvyko atsakovo įrengtos šildymo–šaldymo sistemos – šalčio mašinos – gedimas. Apie tai nedelsiant informuotas atsakovas. Jis kelis kartus atvyko šalinti gedimo, bet mašinos funkcionalumas neatkurtas, gedimai nepašalinti. Atsakovas vengė atlikti sutartyje nustatytą garantinio aptarnavimo pareigą bei pareigą atkurti įrenginio funkcionalumą ne ilgiau kaip per vieną kalendorinę dieną. Ieškovas šaldymo mašiną eksploatavo laikydamasis visų gamintojo nurodymų. Apie mašinos programos pranešimus būdavo operatyviai informuojami atsakovo darbuotojai, kurie atvykdavo apžiūrėti ir paleisti mašinos, vėliau instruktuodavo telefonu ar atvykdavo į vietą. Ieškovas patyrė nuostolių – buvo priverstas pats imtis priemonių mašinos funkcionalumui atkurti, nes atsakovas nepašalino gedimo, o temperatūrai pastate viršijant 30 laipsnių šilumos, pastato nuomininkai ėmė reikšti nepasitenkinimą. Ieškovas patyrė 122 693,07 Lt nuostolių, iš jų – 60 244,82 Lt įvairioms įmonėms už atliktus šaldymo mašinos remonto darbus, šildymo–šaldymo sistemos gedimų pašalinimą ir funkcionalumo atkūrimą, sunaudotas medžiagas; 62 448,25 Lt už verslo centro nuomininkams suteiktas patalpų nuomos nuolaidas, susijusias su patirtais nepatogumais (itin didele temperatūra pastate) dėl įvykusio šaldymo mašinos gedimo. Ieškovas taip pat pareikalavimo 5000 Lt baudos už netinkamą sutartinių įsipareigojimų vykdymą.

 

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

 

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo 98 154,46 Lt nuostolių atlyginimo ir procesines palūkanas; kitą ieškinio dalį atmetė. Dėl šildymo–šaldymo sistemos garantijos teismas nurodė, kad sutarties 7.2 punkte šalys susitarė dėl dviejų metų garantijos įrengimams, garantija pradedama skaičiuoti nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti. Valstybinė komisija 2004 m. rugsėjo 23 d. pasirašė statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą, todėl pagal sutartį garantinis terminas atsakovui išliko iki 2006 m. rugsėjo 22 d. Atsakovo įrengtos šildymo–šaldymo sistemos, šalčio mašinos („čilerio“) gedimas įvyko 2006 m. gegužės 29 d., t. y. garantinio termino laikotarpiu. Garantinio laikotarpio metu atsakovas neatliko įrangos tinkamos techninės priežiūros. Ši aplinkybė tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su įvykusiu gedimu, kurio atsakovui nepašalinus per sutartyje nustatytus terminus, ieškovas patyrė nuostolių, kuriuos jis įrodė. Teismas atsižvelgė į ieškovo veiksmus, kurie galėjo turėti įtakos gedimo atsiradimui. Byloje nustatyta, kad pastate vykdavo elektros energijos nutraukimai. Tai lėmė šildymo–šaldymo įrenginio gedimą: skysčio patekimą į kompresorių. Dėl to lūžo kompresoriaus sraigtas. Teismas konstatavo abiejų šalių kaltę, nustatydamas 20 proc. ieškovo ir 80 proc. atsakovo kaltės dėl įrangos gedimo, nes ieškovas, kaip pastato savininkas, yra atsakingas, nors ir netiesiogiai už elektros srovės tiekimą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus, 2009 m. gruodžio 14 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą: ieškovui iš atsakovo priteistų nuostolių atlyginimą sumažino nuo 98 154,46 Lt iki 85 224,12 Lt. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad atsakovas neįrodė, jog šalčio mašina pradėta naudoti vėliausiai nuo 2003 m. gruodžio 1 d., iš karto po 2003 m. lapkričio 25 d. darbų užbaigimo akto pasirašymo. Teismas pripažino, kad atsakovo pozicija, jog šaldymo mašinos garantinis terminas prasidėjo nuo 2003 m. lapkričio 25 d. darbų užbaigimo akto pasirašymo, o darbai po šio akto pasirašymo buvo vykdomi pagal kitas sutartis, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Šalys 2003 m. lapkričio 25 d. akte susitarė, kad darbai bus tęsiami toliau, o į bylą šalių pateikti atliktų darbų aktai pagal 2003 m. balandžio 23 d. sutartį įrodo, kad įsipareigojimai, nustatyti 2003 m. lapkričio 25 d. akte, buvo vykdomi. Atsakovo teiginys, kad šalčio mašina pradėta naudoti vėliausiai nuo 2003 m. gruodžio 1 d., iš karto po 2003 m. lapkričio 25 d. darbų užbaigimo akto pasirašymo, teismo nuomone, yra visiškai nelogiškas, nes tuo laikotarpiu šalyje prasideda kalendorinė žiema ir visai neįtikėtina, kad šildymo sezono metu ieškovas galėjo pradėti eksploatuoti šalčio mašiną. Teismas nurodė, kad garantinis terminas turi būti pradedamas skaičiuoti pagal sutarties nuostatą – nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti dienos. Atsižvelgdamas į tai, teismas nustatė, kad gedimas įvyko garantiniu laikotarpiu, todėl rangovas atsako už defektus, nustatytus per garantinį laikotarpį, jeigu neįrodo, kad jie atsirado dėl užsakovo kaltės. Byloje nėra tokių duomenų, kad dėl ieškovo veiksmų būtų buvęs trikdomas elektros energijos tiekimas, kas būtų turėję įtakos šalčio mašinai sugesti. Pareigą įrodyti užsakovo kaltę turi rangovas. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad atsakovas neįrodė, jog gedimas įvyko dėl ieškovo kaltės, todėl ieškovui iš atsakovo priteistini ieškovo patirti nuostoliai. Teismas, atsižvelgęs į teismo posėdžio metu išsakytus atsakovo ir ieškovo argumentus dėl negautų pajamų, priteistą sumą sumažino.

 

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

 

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 14 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Teismai netinkamai nustatė garantinio termino eigos pradžią. Šalys susitarė garantinio termino pradžią skaičiuoti nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti, bet užsakovas pradėjo naudotis pastatu anksčiau. Esant tokioms aplinkybėms, susiklosto neteisinga ir nesąžininga situacija, kai užsakovas, pradėjęs naudotis darbų rezultatu iki garantijos termino pradžios, turi teisę į ilgesnį garantijos terminą, negu jis būtų skaičiuojamas pagal šalių susitarimą. Pagal Statybos įstatymo 40 straipsnio 2 punktą draudžiama statinį naudoti iki jo pripažinimo tinkamu naudoti, todėl atsakovas pagrįstai tikėjosi, kad įranga nebus naudojama iki aptariamo momento. Teismai pažodžiui aiškino sutartį ir laikė, kad garantinio termino pradžia yra statinio pripažinimo tinkamu naudoti terminas. Teismai neįvertino tikrųjų šalies ketinimų, neatsižvelgė į šalių tarpusavio santykius ir elgesį po sutarties sudarymo. Sutartyje nustatyta garantinio termino skaičiavimo sąlyga pasikeitė dėl trečiojo asmens veiksmų, t. y. pradėjus naudoti įrenginį anksčiau. Teismai nepagrįstai suabsoliutino sutarties 7.2 punkto nuostatas, neatsižvelgė į imperatyviąsias statybos teisės normas bei formaliai ir tiesmukai taikė CK 6.666 straipsnio 5 dalį, pagal kurią garantinis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai darbų rezultatą priima arba turi priimti užsakovas. Sistemiškai aiškinant teisės normas, teigtina, kad garantinio termino pradžia siejama su daikto naudojimo momentu. Neteisinga, kad ieškovas savavališkai, pažeisdamas imperatyviąsias teisės normas, pradėjo naudoti pastatą ir įrenginius dar iki jo oficialaus pridavimo momento, o po to reikalauja pradėti skaičiuoti garantinį terminą vėliau negu faktiškai pradėjo eksploatuoti įrenginius. Teismai įrodymus byloje vertino nesistemiškai, nepateikdami visų teismo tirtų įrodymų visumos įvertinimo, neišdėstė argumentų, kodėl dalis įrodymų nevertinti ar atmesti. Teismai netinkamai taikė sutarčių aiškinimą ir įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas.

2. Teismai neanalizavo priežastinio ryšio, nenurodė, kokiu pagrindu jis nustatytas ir ar nustatytas. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovas neįrodė, jog gedimas įvyko dėl ieškovo kaltės, todėl ieškovui iš atsakovo priteistina ieškovo patirtų nuostolių suma. Iš šios išvados akivaizdu, kad teismas be pagrindo sutapatino priežastinį ryšį ir atsakovo kaltę, priimdamas sprendimą rėmėsi tik atsakovo konstatuota kalte, o priežastinio ryšio nenustatė. Dėl to atsakovui nepagrįstai pritaikyta atsakomybė.

 

Atsiliepimais į atsakovo kasacinį skundą ieškovas ir trečiasis asmuo prašo skundą atmesti. Atsiliepimuose dėstomi iš esmės vienodi tokie argumentai:

1. Teismai nepažeidė sutarčių aiškinimą ir įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų, statybos teisės normų, CK 6.666 straipsnio 5 dalies, kurioje nustatyta, kad jeigu rangos sutartyje neįtvirtinta ko kita, garantinis terminas pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai darbų rezultatą priėmė arba turėjo priimti užsakovas. Šalys sutartyje aiškiai nurodė, jog garantinis terminas pradedamas skaičiuoti nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti momento. Taigi, kol darbai nebuvo oficialiai priduoti, garantinis terminas neprasidėjo, todėl įrenginio gedimas patenka į dvejų metų sutartinio garantinio terminio ribas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ieškinys patenkintas pagrįstai.

2. Ieškovui nereikėjo įrodyti priežastinio ryšio, nes pagal susiformavusią teismų praktiką dėl garantiniu laikotarpiu atsiradusių defektų užtenka įrodyti tik defektų faktą, o atsakovas turi įrodyti jo atsakomybę šalinančias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje AB If P&C Insurance AS v. UAB ,,Įrengimas“, byla Nr. 3K-3-516/2009; 2004 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje AB „Panevėžio statybos trestas“ v. UAB AK „Aviabaltika“, byla Nr. 3K-3-652/2004; 2005 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje E. M. v. UAB „Mindija“, byla Nr. 3K-3-371/2005).

 

 

Išplėstinė teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

 

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį pateikti faktinio pobūdžio argumentai nevertinami bei nauji faktai nenustatinėjami. Kasacinio nagrinėjimo dalykas šioje byloje – kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai dėl įstatymo nuostatų taikymo sutartiniuose santykiuose, dėl sutarčių laisvės principo ir sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo statybos rangos santykiuose, taip pat dėl statybos darbų kokybės garantijos terminą reglamentuojančių nuostatų taikymo bei aiškinimo.

 

 

Dėl sutarčių laisvės principo taikymo esant statybos rangos santykiams

 

 

Rangos sutartimi kvalifikuojama sutartis, kuria viena šalis (rangovas) įsipareigoja atlikti tam tikrą darbą savo rizika pagal kitos šalies (užsakovo) užduotį ir perduoti šio darbo rezultatą užsakovui, o užsakovas įsipareigoja atliktą darbą priimti ir už jį sumokėti (CK 6.644 straipsnio 1 dalis). Rangos sutarties sudarymą bei konkrečius reikalavimus rangos sutarties dalykui, visų pirma, lemia užsakovo poreikis gauti darbo rezultatą. Statybos rangos sutartis sudaroma įmonių, pastatų, gyvenamųjų namų ir kitokių statinių statybai ar rekonstrukcijai, taip pat montavimo, paleidimo ar kitokiems darbams atlikti. Taigi statybos rangos sutartys iš kitų rangos sutarčių išskiriamos pagal savo dalyką – tai sutartys dėl statinių statymo ar kitų statybos darbų atlikimo (CK 6.681 straipsnis). Iš statybos rangos kylantiems santykiams, kaip specialiosios, prioritetiškai taikomos CK 6.681–6.699 straipsnių normos, bendrosios rangos sutarties nuostatos – tiek, kiek jos neprieštarauja specialiosioms bei jų nereglamentuotiems klausimams. Statybos veikloje būtina užtikrinti viešojo intereso apsaugą (statybos darbai ir statiniai neturi kelti pavojaus žmonių saugumui, aplinkai ir pan.), todėl statybos santykiai, susiję su esminiais reikalavimais statiniams, statybos techninio normavimo, statybinių tyrinėjimų, statinių projektavimo, naudojimo ir priežiūros, nugriovimo veikla ir kt., reglamentuojami imperatyviųjų viešosios teisės normų (Statybos įstatymo, jį lydinčių aktų, statybos techninių reglamentų, kt.). Šie statybos santykių teisinio reglamentavimo ypatumai lemia atitinkamą sutarties laisvės principo esant statybos rangos sutartiniams santykiams ribojimą.

Analizuojant sutarčių laisvės varžymus šios bylos tikslais (pirmiausia bendriausia prasme) aktualu pažymėti asmens teisių ribojimo statybų veikloje teisiškai leistinas galimybes. Asmens teisių ribojimas statybų veikloje susijęs su svarbiais konstituciniais principais. Pirma, asmens elgesys statybų veikloje yra jo asmens laisvės sudėtinė dalis, todėl bet koks statybos ribojimas riboja ir asmens laisvę bendriausia prasme. Antra, statyba yra vienas iš nuosavybės atsiradimo (CK 4.47 straipsnio 4 punktas) ar kokybės užtikrinimo būdų, todėl statybų veiklos ribojimas visada tiesiogiai ar netiesiogiai susijęs su konstituciniu nuosavybės apsaugos imperatyvu (Konstitucijos 23 straipsnis). Trečia, jei objektas statomas ne savarankiškai (ne ūkio būdu), bet pasitelkiant statybos darbus atliekančius asmenis, tai tarp užsakovo ir jų susiklosto sutartiniai statybos rangos santykiai. Statybos ranga – viena verslo rūšių. Tai reiškia, kad statybos verslo, kaip ir bet kokio kito teisėto verslo, laisvę garantuoja Konstitucijos 46 straipsnis. Varžant statybos rangos šalių laisvę, varžoma konstitucinė ūkinės veiklos laisvė ir ribojamas nurodytas Konstitucijos 46 straipsnis. Analogiška pozicija išreikšta ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje: šio teismo išaiškinta, kad sutarčių laisvės principas – tai sukonkretinta išraiška tokių Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, kaip asmens laisvė (21 straipsnis), nuosavybės neliečiamumas (23 straipsnis), asmens ūkinės veiklos laisvė (46 straipsnis). Taigi sutarčių sudarymo laisvė gali būti vertinama kaip konstitucinio lygmens garantija (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimas). Sutarties laisvės principas valstybės pripažįstamas ir ginamas tikslingai – jis suteikia reikšmę suderintiems šalių tarpusavio ketinimams. Šalių pasiektas susitarimas įformintas teisės aktų pripažįstama tvarka tampa teisiškai įpareigojančiu aktu ir reikšmingu visuomeninės savireguliacijos instrumentu. Šis aktas (susitarimas) nustato teises ir pareigas. Valstybė, siekdama ūkio našumo, įsipareigoja šias pareigas užtikrinti priverstinai, nustatydama teisinį reikalavimą laikytis sutarčių (pacta sund servanda) ir prireikus per teismą priverstinai įgyvendina. Sprendžiant ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, nevalia ignoruoti sutarties šalių valios ir vadovautis vien įstatymo nuostatomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis).

Išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad esant šalių sutartiniams santykiams turi būti taikoma šalių sutartis, kiek ji neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, o jeigu šalys konkrečiu klausimu nesudarė susitarimo, tai taikomos įstatymo nuostatos. Pagal konkrečios bylos aplinkybes sprendžiama, kaip sutartyje ar atskirose jos sąlygose atitinkamus klausimus reglamentuoja teisės normos – imperatyviai ar dispozityviai, t. y. kai šalys gali susitarti kitaip negu nustatyta įstatymo. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje, aiškinant ir taikant šalių statybos rangos sutartį, taikomos CK, Statybos įstatymo ir kitos statybos teisės normos, imperatyviai ribojančios šalių sutarties laisvės principą, o ginčas sprendžiamas pagal šalių statybos rangos sutartį. Jeigu šalių atitinkamu klausimu nesusitarta, taikomos dispozityviosios teisės normos.

 

 

Dėl statybos darbų kokybės reikalavimų, kokybės garantijos ir jos termino reglamentavimo

 

Pagal CK 6.684 straipsnį rangovas privalo vykdyti statybos darbus, atsižvelgdamas į normatyvinių statybos dokumentų nustatytus reikalavimus ir sutartį (sutarties dokumentus), kurioje nustatyta darbų kaina bei statinio (darbų) kokybės reikalavimai. Normatyviniai statybos dokumentai turi būti nurodyti statybos rangos sutartyje. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimus statybos rangos sutarties dalykui ir rangovo pareigų apimtį lemia ne tik užsakovo poreikiai ir šalių susitarimo sąlygos, bet ir imperatyvieji statybos santykius reglamentuojančių viešosios teisės aktų reikalavimai. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad rangovas laikytinas tinkamai įvykdžiusiu statybos rangos sutartį, jeigu atlikti darbai ar šių darbų rezultatas atitinka sutartyje nustatytus statinio (darbų) kokybės reikalavimus ir normatyvinius statybos dokumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje AB „If P&C Insurance AS“ v. UAB ,,Įrengimas“, byla Nr. 3K-3-516/2009).

Darbų kokybės garantija yra užtikrinimas, kad darbų rezultatas turi atitikti nustatytus kokybės reikalavimus ir neturės kokybės trūkumų. Pastarieji – tai trūkumai dėl netinkamos įrenginio konstrukcijos, jo surinkimo, įrenginio komplektuojamųjų dalių ar kitokių įrenginio kokybės trūkumų. Garantinis užtikrinimas galioja tam tikrą įstatymo ar sutarties nustatytą laiką – garantinį terminą. Jo eigos metu atsiradus defektams atsiranda rangovo atsakomybė dėl darbų kokybės. Reikalavimai darbų kokybei keliami jų perdavimo užsakovui momentu, o kokybė turi atitikti reikalavimus visą garantinį terminą. Pagal CK 6.666 straipsnio 5 dalį, jeigu rangos sutartis nenustato ko kita, garantinis terminas pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai darbų rezultatą priėmė arba turėjo priimti užsakovas. Taigi garantinio termino skaičiavimo pradžia šioje nuostatoje suformuluota dispozityviai, todėl šalys, atsižvelgdamos į konkrečius poreikius, laisvos nustatyti kitokį garantinio termino eigos pradžios momentą, negu nustatyta įstatyme. Tik tada, kai šalys susitarimu nenustatys garantinio termino eigos pradžios, šiai sutarties spragai užpildyti bus taikomos dispozityviosios įstatymo nuostatos. Pažymėtina, kad visais atvejais šalių susitarimas turi būti suderinamas su imperatyviosiomis įstatymo normomis.

Garantijos termino skaičiavimo pradžia nustatyta galiojančia ir nenuginčyta sutartimi, todėl ginčui spręsti taikomos šalių sutarties nuostatos, jas aiškinant pagal sutarčių aiškinimo taisykles. Įstatyminės sutarčių aiškinimo taisyklės įtvirtintos CK 6.193–6.195 straipsniuose. Jų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota kasacinio teismo nutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Auksinis varnas“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, byla Nr. 3K-3-424/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Bivainis“ v. A. B. firma „Arum“, byla Nr. 3K-3-406/2005; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas, byla Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Vilkaviškio agrotiekimas“ v. J. N., byla Nr. 3K-3-406/2008; kt.). Įstatyminės sutarčių aiškinimo nuostatos reikalauja sutartį aiškinti: laikantis sąžiningumo principo ir prioritetiškai siekiant nustatyti tikruosius sutarties šalių ketinimus, neapsiribojant pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys; visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos; jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė; kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai; aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius.

Sutarties sąlygos aiškinamos, jeigu jos yra neaiškios, t. y. sutarties šalys nesutaria dėl sutarties sąlygos turinio. Ar sutarties šalys nesutaria ar nevienodai aiškina sutarties ar jos sąlygos turinį, sprendžiama pagal tai, kad ginčui teisme jos pateikia savo skirtingas interpretacijas, pagal tai, kaip jos derėjosi dėl sutarties ir ją vykdė, pagal tai, ar sutarties tekstas yra aiškus. Jeigu sutarties sąlyga yra aiškiai ir suprantamai išdėstyta, tai ja reikia ir vadovautis.

Nagrinėjamoje byloje garantijos pradžios laikas aiškiai nustatytas sutartyje: garantija prasideda nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti dienos, todėl šalių sutartas ir pagal viešąją teisę teisėtas garantijos suteikimo laikas yra nuo 2004 m. lapkričio 25 d. iki 2006 m. lapkričio 25 d. Sutarties sąlyga dėl garantinio termino pradžios atitiko imperatyviąsias įstatymų normas ir yra aiškiai suformuluota. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad po šalčio mašinos sugedimo 2006 m. gegužės 29 d. ieškovas ir atsakovas susirašinėjo. Iš raštų turinio galima spręsti, kad tuo metu atsakovas veikė taip, lyg garantinis terminas nebūtų pasibaigęs ir atsakovas yra atsakingas už šalčio mašinos sugedimą. Taigi šalių tarpusavio santykių praktika ir elgesys po sutarties sudarymo rodo, kad šalys garantinio termino pradžia laikė dieną, kai statinys oficialiai pripažintas tinkamu naudoti. Pažymėtina, kad sutartimi rangovas kartu su objekto techniniu prižiūrėtoju ir užsakovu įsipareigojo priduoti statinyje atliktus darbus valstybinei komisijai, jog ši galėtų statinius pripažinti tinkamais naudoti. Ši sutarties sąlyga visiškai suderinama su Statybos įstatymo 24, 40 straipsniais, pagal kuriuos naujai pastatytą statinį galima naudoti tik po atitinkamos komisijos pripažinimo jį tinkamu naudoti. Kalendoriškai ši diena nustatytina pagal valstybinės komisijos akto dėl statinio pripažinimo tinkamu naudoti surašymą – 2004 m. lapkričio 25 d. Taigi apeliacinės instancijos teismas vadovavosi šalių sutarties nuostata dėl garantinio termino pradžios ir pasibaigimo, atsižvelgdamas į šalių derybas dėl sutarties sudarymo ir sutarties sąlygų visumą – kad rangos dalyką sudaro taip pat ir pareiga statinyje atliktus darbus pateikti valstybinei komisijai, pripažįstančiai statinius tinkamais naudoti; į šalių tarpusavio santykių praktiką ir jų elgesį po sutarties sudarymo – rangovas po atsiradusių ginčijamų gedimų elgėsi taip, lyg vadovautųsi nuostata, kad tuo metu darbų garantija dar nebuvo pasibaigusi. Atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas, darytina išvada, kad pagal įstatymus ir šalių sutartį užsakovo naudojamo įrenginio garantijos termino trukmė skaičiuojama nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti dienos, o pagrindo aiškinti sutartį taip, kad garantijos terminas apimtų ir kitą statinio naudojimo laiką, nėra. Įstatymus pažeidžiantis asmuo negali turėti iš to naudos, nes iš neteisės teisės neatsiranda (ex injuria jus non oritur). Jeigu užsakovas naudojasi statybos objektu ar jo dalimi pažeisdamas imperatyviąsias Statybos įstatymo 29 straipsnio 1 ir 3 dalies, 40 straipsnio nuostatas, tai nėra pagrindas sutartį aiškinti taip, kad užsakovas naudojasi garantijos termino apsauga. Toks naudojimas yra neteisėtas, vykdomas savo rizika ir neturi teisinės apsaugos. Jeigu rangovas per šį laikotarpį savo sąskaita atlieka įrenginių priežiūrą, šalina gedimus ar pan., tai šiuos veiksmus jis taip pat atlieka savo pasirinkimu ir rizika. Rangovas, kuris sudaro sąlygas užsakovui neteisėtai naudotis statiniu ar jo dalimi, t. y. kuris žino ar turi žinoti apie įstatymo pažeidimą, nelaikomas sąžiningu civilinės teisės prasme ir jo teisės neginamos (CK 1.5, 1.136 straipsniai). Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas tinkamai aiškino ir taikė sutarčių aiškinimo taisykles, o kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.

Kasacinio skundo argumentai dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo yra susiję su garantinio termino pradžios, kaip faktinės aplinkybės, tiksliu nustatymu. Teisiniai šios aplinkybės nustatymo aspektai yra išnagrinėti pagal šalių sutarties sąlygas. Argumentai dėl įrodinėjimo taisyklių ir priežastinio ryšio taikymo vertinami kaip faktinio, bet ne teisinio pobūdžio, todėl nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes neatitinka CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto. Dėl jų išplėstinė teismo teisėjų kolegija nepasisako (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Pagal CPK 359 straipsnio 3 dalį kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą, panaikina arba pakeičia apskųstą sprendimą, nutartį, nustatęs CPK 346 straipsnyje įtvirtintus kasacijos pagrindus. Atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindų kasacine tvarka pakeisti ar panaikinti skundžiamą nutartį šioje byloje nėra ir kasacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą.

 

 

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Ieškovas prašo priteisti 2178 Lt atstovavimo išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą ir pateikė šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Ieškovas pateikė atsiliepimą į kasacinį skundą. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas CPK ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Šiuo metu galiojančios rekomendacijos patvirtintos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisimo, užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“. Atsižvelgiant į maksimalius rekomenduojamus priteisti dydžius ir vadovaujantis Rekomendacijų 2.2, 2.3, 2.7, 8.14 punktais, priteistinos išlaidos už advokato pagalbą surašant atsiliepimą į kasacinį skundą mažinamos iki 1400 Lt.

Kasaciniame procese valstybė patyrė 56,10 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, todėl jos valstybės naudai priteisiamos iš kasatoriaus.

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 96 straipsnio 2 dalimi, 98 straipsnio 2 dalimi, 340 straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

 

nutaria:

 

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui UAB „ŽVC“ (j. a. kodas 300027769) iš atsakovo UAB ,,Pineka“ (j. a. kodas 152528391) 1400 Lt (vieną tūkstantį keturis šimtus litų) atstovavimo išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybės naudai (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš atsakovo UAB ,,Pineka“ (j. a. kodas 152528391) 56,10 Lt (penkiasdešimt šešis litus 10 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

 

Teisėjai

Dangutė Ambrasienė

 

 

 Egidijus Baranauskas

 

 

 Virgilijus Grabinskas

 

 

 Janina Januškienė

 

 

 Egidijus Laužikas

 

 

 Algis Norkūnas

 

 

                                                                                                             Sigita Rudėnaitė