Civilinė byla Nr. e2A-2679-1012/2025

Teisminio proceso Nr.

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10; 2.6.39.2.6

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

                LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. rugsėjo 26 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Renatos Beinoravičienės, Astos Jakutytės-Sungailienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Dalios Trumpulienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (atsakovo) AAS „BTA Baltic Insurance Company“, atstovaujamo filialo Lietuvoje, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Diesel Service Group“ ieškinį atsakovui AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančiam per Lietuvos filialą, dėl draudimo išmokos priteisimo.

Apeliacinės instancijos teismas

nustatė:

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Diesel Service Group“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį papildžiusi, prašo teismą įvykį dėl UAB „Diesel Service Group“ atlikto generatorių remonto motoriniame laive (duomenys neskelbtini) pripažinti draudžiamuoju; priteisti iš atsakovo AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančio per filialą Lietuvoje, 81 459,40 Eur draudimo išmoką, 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad:

1.1.                      Šalių 2019 m. liepos 3 d. sudaryta Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartimi, draudimo liudijimo/poliso Nr. BCAD 036857, kuri buvo pratęsta 2020 m. liepos 17 d. Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo liudijimu/polisu Nr. BCAD 044773, atsakovas apdraudė ieškovės civilinę atsakomybę trečiajam asmeniui už žalą, padarytą ieškovei vykdant veiklą – laivų remontas ir techninė priežiūra. Ieškovė UAB „Diesel Service Group“ 2020 m. birželį, kaip subrangovas, pagal 2020 m. sausio 1 d. sutartį Nr. 24/2020, atliko laivo (duomenys neskelbtini), dviejų generatorių remontą, atlikdama guolių pakeitimą ir centravimą. 2020 m. birželio 10 d. buvo pasirašytas aktas dėl įvykdytų dabų Nr. 200610-X. Remonto darbai buvo atlikti laivui esant Liepojos uoste (Latvijoje).

1.2.                      Po ieškovės atlikto laivo generatorių remonto, 2020 m. gruodžio 11 d. laivui plaukiant Šiaurės jūra, į Antverpeno uostą, Belgijos Karalystė, laivo dešinėje pusėje dyzelinių generatorių patalpose konstatuoti dūmai iš generatoriaus Nr. 2. 2020 m. gruodžio 25 d. SIA „LZK“ gavo reklamacijos aktą, kuriuo iš SIA „LZK“ buvo pareikalauta atlikti ir generatoriaus Nr. 1 guolių pakeitimą pagal gamintojo gamyklos reikalavimus, nes 2020 m. gruodžio 22 d. Antverpene konstatuotas generatoriaus Nr. 1 gedimas. Ieškovė buvo informuota apie laivo generatoriaus gedimą, 2020 m. gruodžio 11 d. elektroniniu paštu – jai buvo pasiūlyta atvykti į laivą ir išsiaiškinti gedimo priežastį ir pašalinti gedimą. Apie draudiminį įvykį elektroniniu paštu buvo informuotas atsakovas, kuris suteikė įvykiui draudiminės bylos numerį BCAD 044773.

1.3.                      Atsakovo pasamdytas ekspertas (siurvėjeris) atvyko į Liepojos uostą Latvijoje, atliko defektaciją (preliminari tyrimo ataskaita Nr. RB2012515) bei konstatavo, kad atliekant generatorių remontą su guolių pakeitimu 2020 m. birželio mėn., buvo pažeista nustatyta technologija ir nebuvo laikytasi teisingos montavimo sekos. Detalės vidinis dangtis 2.2. sumontuotas atvirkščiai 180 laipsnių, dėl ko buvo uždengta guolio tepimo anga, labirinto detalės 2.6 – fiksacijos (kontruojantys) varžtai nebuvo sutvirtinti. Nesutvirtintų detalių frikcija (trintis) sukėlė guolio perkaitimą ir suirimą, kas nulėmė rotoriaus užstrigimą ir lanksčios movos gedimus. Visus generatorių remonto darbus atliko SIA „LZK“. Abiejų generatorių pakeitimas, centravimas ir patikrinimas, susijęs su leidimo laivui išplaukti į jūrą gavimu, Liepojos uoste kainavo 56 714 Eur, dėl ko ieškovei UAB „Diesel Service Group“ buvo pareikštas reikalavimas atlyginti nuostolius. Apie šį reikalavimą elektroniniu paštu buvo informuotas atsakovas bei buvo gautas jo patvirtinimas, kad rezervuota suma pagal draudiminį įvykį sudaro 60 000 Eur. Papildomai atsakovas paprašė, kad būtų pateikti dokumentai, kurie pagrindžia SIA „LZK“ nuostolius.

1.4.                      Latvijos Kuržemės rajono teismas 2023 m. kovo 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. C-0114-23/5 iš dalies patenkino ieškinį, visiškai patenkino priešieškinį ir nusprendė: UAB „Diesel Service Group“ ieškinį SIA „LZK“ dėl 19 920,78 Eur ir netesybų 2 192,18 Eur priteisimo patenkinti, o dalyje dėl skolos 19 657,40 Eur ir netesybų 1 965,74 Eur priteisimo – ieškinį atmesti. Likusioje ieškinio dalyje teiseną nutraukti. SIA „LZK“ priešieškinį UAB „Diesel Service Group“ dėl nuostolių 110 781,56 Eur priteisimo ir užskaitos taikymo patenkinti. Išieškoti iš UAB „Diesel Service Group“, registracijos Nr. 141242638, SIA „LZK“ naudai, registracijos Nr. (duomenys neskelbtini) nuostolius, kurių dydis – 88 648,60 Eur. Išieškoti iš UAB „Diesel Service Group“, registracijos Nr. 141242638, SIA „LZK“ naudai, registracijos Nr. (duomenys neskelbtini) bylinėjimosi išlaidas, kurių dydis – 4 065,90 Eur. Išieškoti iš SIA „LZK“ registracijos Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „Diesel Service Group“, naudai, registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), bylinėjimosi išlaidas, kurių dydis – 1 003,31 Eur. Kuržemės apygardos teismas, nagrinėjęs nuostolių atlyginimo bylą apeliacine instancija, 2024 m. balandžio 30 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. CA-0009-24/11, kuria iš dalies patenkino SIA „LZK“ priešieškinį UAB „Diesel Service Group“ dėl nuostolių atlyginimo priteisimo ir įskaitos atlikimo. Kuržemės apygardos teismas atmetė ieškovės UAB „Diesel Service Group“ apeliacinį skundą ir pritarė pirmosios instancijos teismo nuomonei dėl UAB „Diesel Service Group“ atsakomybės už laivo generatorių gedimą ir priteisė iš UAB „Diesel Service Group“ registracijos Nr. 141242638, SIA „LZK“, registracijos Nr. (duomenys neskelbtini) naudai 91 459,40 Eur nuostolių atlyginimą.

1.5.                      Po Latvijos teismuose priimto apeliacinės instancijos teismo sprendimo ieškovė UAB „Diesel Service Group“ raštu kreipėsi į atsakovą BTA Lietuvoje. Ieškovė prašė atsakovės įvertinti Kuržemės rajono teismo 2023 m. kovo 22 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. C-0114-23/5 ir Kuržemės apygardos teismo 2024 m. balandžio 30 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. CA-0009 24/11, bei išmokėti 91 459,40 Eur draudimo išmoką, pritaikant 10 000 Eur draudimo išskaitą. Atsakovas elektroniniu paštu atsakė ieškovei, kad jiems reikalingas bankinis pavedimas įrodantis jog nuostolių atlyginimas yra atliktas ir jis reikalingas draudimo bylos administravimui.

1.6.                      Atsakovas ieškovei nebuvo nurodęs, jog 2020 m. gruodžio 14 d. įvykęs įvykis laikomas nedraudžiamuoju. Apie šias aplinkybes atsakovas nurodė tik atsiliepime į ieškinį. Atsakovas atsikirtimus grindžia specialiųjų sąlygų 4 dalies 4.1.6., 4.1.7., 4.1.8., 4.1.17., 4.1.18., 4.1.32. punktais, tačiau atsakovo atsiliepime į ieškinį nėra jokių duomenų kaip šios specialiųjų sąlygų 4 dalies nuostatos susiejamos su atsakovo užsakymu atliktos tyrimo ataskaitos Nr. RB2012515 išvadomis. Atsakovas teisme ėmęs kvestionuoti ginčo įvykio pripažinimą draudžiamuoju, nepateikė jokių šio įvykio tyrimo, kurį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (toliau – DĮ) 96 straipsnio nuostatomis, turėjo būti atlikęs, duomenų, sudariusių jam pagrindą suformuoti įsitikinimą, kad įvykis negali būti pripažįstamas draudžiamuoju. Tokie atsakovo veiksmai neįvykdžius jam, kaip draudikui, nustatytų pareigų, neatitinka DĮ 96 straipsnio reikalavimų. Ieškovė pateikė atsakovui surinktus dokumentus ir kitus įrodymus, patvirtinančius ieškovo padarytą žalą bendrovei SIA „LZK“ ir dėl to ieškovei kilusią civilinę atsakomybę, o atsakovas neteikia šiuos įrodymus paneigiančių įrodymų, todėl yra pagrindas konstatuoti draudžiamo įvykio buvimą.

2.       Atsakovas pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė ieškinį atmesti. Atsakovas nurodė, kad:

2.1.                      AAS „BTA Baltic Insurance Company“ Latvijos teismuose civilinėje byloje nurodė, kad byloje nagrinėtų ieškovės (UAB „Diesel Service Group“) ir atsakovo (SIA LZK) reikalavimų nelaiko draudiminiais įvykiais. 2020 m. gruodžio 14 d. įvykęs įvykis, pagal bendrosios civilinės atsakomybės polisą Nr. BCAD 036857, buvo administruojamas vadovaujantis taisyklių Nr. 011.1 pagrindu. Draudimo sutartyje imperatyviai nustatyti atvejai ir sąlygos, apibrėžia draudiko prisiimamos rizikos mastą, draudimo sutarties apimtis ir ribas. Draudžiamuoju įvykiu laikytinas atsitikimas, kai įvyksta į draudimo rizikos apibrėžtį patenkantis įvykis dėl draudimo sutartimi apdrausto asmens veiksmų, tačiau šiuo atveju nustatyta, kad dėl konkrečių aplinkybių ir savitų draudimo sutartyje ir draudimo taisyklėse nustatytų sąlygų šis įvykis ir Latvijos Respublikos teismo priimti sprendimai nelemia draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką.

2.2.                      Latvijos teismuose nagrinėta byla (C-0114-23/5) negali būti tapatinama su Klaipėdos apygardos teisme nagrinėta civiline byla Nr. e2-800-796/2019.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 12 d. sprendimu ieškinį tenkino: įvykį dėl generatorių gedimo motoriniame laive (duomenys neskelbtini) 2021 m. sausio 28 d., ieškovei 2020 m. birželio mėn. netinkamai atlikus generatorių remontą motoriniame laive (duomenys neskelbtini), pripažino draudžiamuoju pagal 2020 m. liepos 17 d. Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartį, draudimo liudijimas/polisas Nr. BCAD 044773; priteisė iš atsakovo ieškovei 81 459,40 Eur draudimo išmoką, 6 procentų metines palūkanas už priteistą 81 459,40 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2024 m. lapkričio 25 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė ieškovei iš atsakovo 2 557 Eur bylinėjimosi išlaidų.

4.       Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė reikalauja draudimo išmokos ne savo patirtoms išlaidoms, susijusioms su ieškovės suteiktų paslaugų kokybės garantija, taisant veiklos rezultatą ar iš naujo atliekant blogai padarytus darbus, pakeičiant netinkamą produktą tinkamu, tačiau trečiojo asmens – ieškovės kliento, patirtų išlaidų atlyginimui dėl ieškovės netinkamai atliktų laivo generatorių guolių keitimo darbų sunaikinus trečiojo asmens turtą (laivo generatorius). Ieškovė 2020 m. birželio mėn. atliko laivo (duomenys neskelbtini), dviejų generatorių remontą, t. y. pakeitė guolius ir atliko jų centravimą. Dėl neteisingo guolių sumontavimo, ieškovės klientui naudojantis ieškovės atliktų darbų rezultatu, buvo sugadinti abu laivo generatoriai, kuriuos teko pakeisti naujais. Nurodytas įvykis atitinka draudėjo civilinę atsakomybę atlyginti trečiųjų asmenų patirtus nuostolius, kilusius dėl produktų defektų, kurie atsirado šiuos produktus gaminant, apdorojant arba perdirbant draudėjo patiektomis (pagamintomis, sumontuotomis ar prižiūrėtomis) mašinomis arba įrenginiais (Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 011.1 Specialiųjų sąlygų 14.14.1.1 punktas). Žala padaryta draudimo apsaugos galiojimo laikotarpiu ir ieškovei vykdant pagal draudimo sutartį apdraustą veiklą – įvairių tipų laivų remontas ir techninė priežiūra. Šiam ieškovės turtiniam interesui yra suteikta atsakovės draudimo apsauga pagal šalių draudimo sutartį. Pagal Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 011.1 Specialiųjų sąlygų 12 punktą taikant šią sąlygą, be kita ko, atlyginami nuostoliai, atsiradę dėl draudėjo mašinomis arba įrenginiais pagamintų arba apdorotų produktų sugadinimo arba praradimo; papildomos išlaidos, patirtos dėl mašinomis arba įrenginiais pagamintų arba apdorotų produktų defektų šalinimo, siekiant sugrąžinti produktams įstatyminius ir rinkos reikalavimus atitinkančią būklę, arba išlaidas, susijusias su kitokiu žalos produktui pašalinimo būdu (15.14.1.2.1; 1.2.3 punktai). Pagal taisyklių specialiose sąlygose pateiktas sąvokas produktu laikoma kiekvienas draudėjo pagamintas ir už atlygį į rinką pateiktas materialus kilnojamas daiktas arba daiktas, esantis sudėtine kito kilnojamo arba nekilnojamo daikto dalimi, už kurį draudėjas prisiima atsakomybę dėl jo gamybos, pateikimo į rinką, pardavimo arba kitokio panaudojimo būdo. Produktu taip pat laikoma draudėjo suteikta paslauga – veikla, kuria tenkinamas konkretus vartotojo poreikis. Taigi, nurodytas įvykis draudimo sutartyje nepriskirtinas nedraudžiamajam įvykiui pagal atsakovės nurodytą draudimo sutarties sąlygą (4.1.6 punktas), todėl ieškovės reikalavimas 2021 m. sausio 28 d. įvykį dėl generatorių gedimo motoriniame laive (duomenys neskelbtini), kurio metu trečiasis asmuo (ieškovės klientas) patyrė neigiamų turtinių padarinių, pripažįstamas draudžiamuoju.

5.       Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, jog ieškovės prašomos priteisti draudimo išmokos dydis įrodytas Kuržemės apygardos teismo sprendimu nustatytomis aplinkybėmis, turinčiomis prejudicinę reikšmę šioje civilinėje byloje, nes nurodytoje civilinėje byloje dalyvavo ir atsakovė. Atsakovė draudimo išmokos dydžio neginčijo. Draudimo išmoką sudaro 47 959,40 Eur generatorių ir jų montavimo/išmontavimo darbų kaina (49 399,40 Eur, atėmus 1 440 Eur likutinę vertę). Taip pat 43 500 Eur išlaidos dėl generatorių defektų patikros ir konstatavimo. Šios išlaidos priskirtinos išlaidoms dėl naudojimosi ieškovės netinkamo produkto – atliktų remonto darbų rezultatu sąlygoto daikto, kurio sudėtine dalimi buvo ieškovės netinkamas produktas, praradimo, taip pat išlaidoms, patirtoms dėl ieškovės netinkamai atliktų darbų rezultato sąlygotų defektų šalinimo, siekiant sugrąžinti turto įstatyminius ir rinkos reikalavimus. Šiuo aspektu pažymėtina, jog žala padaryta ne ieškovės produktui, o trečiojo asmens turtui ir sąlygota netinkamo ieškovės produkto: dėl netinkamai atliktų generatorių guolių keitimo darbų buvo sugadinti trečiajam asmeniui priklausantys laivo generatoriai. Taigi, nurodyta žala nepriskirtina Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 011.1 Specialiųjų sąlygų 4.1.7 punkte numatytam nedraudžiamajam įvykiui. Kitos atsakovės nurodytos Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 011.1 Specialiųjų sąlygų nuostatos, įtvirtintos 4.1.8 punkte, 4.1.32 punkte, apskritai nesusiję su ieškovės prašomais atlyginti nuostoliais ir jų kilimo priežastimi.

6.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, darė išvadą, jog pirmą kartą apie sprendimą atsisakyti mokėti draudimo išmoką dėl įvykio pripažinimo nedraudžiamuoju atsakovas pateikė savo poziciją tik 2024 m. liepos 25 d. pranešime Nr. LT/10-01-2024-0869, todėl nepriklausomai nuo minėto pranešimo įteikimo ieškovei momento, vienerių metų ieškinio senaties terminas nuo sužinojimo apie savo teisių pažeidimą dienos ieškovės nėra praleistas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7.       Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliaciniame skunde nurodoma:

7.1.                      Pirmosios instancijos teismas faktines aplinkybes ir darytas išdavas priėmė šališkai vertindamas ieškovės byloje nurodytus paaiškinimus.

7.2.                      Vien tik nustačius, kad yra draudėjo (ieškovės) civilinė atsakomybė, ji automatiškai netampa draudžiamuoju įvykiu pagal draudimo sutartį. Apskritai tai, ar įvykis yra ar nėra draudžiamasis, galima įvertinti tik pagal atitinkamos draudimo sutarties sąlygas.

7.3.                      Ieškovės pareikštas reikalavimas ir dėl to priimtas teismo sprendimas neatitinka draudimo sutarties ir taisyklių kurių pagrindu sudaryta draudimo sutartis sąlygų.

7.4.                      Atsakovas tiek pirmosios instancijos teismui, tiek Latvijos teismuose nagrinėtose civilinėje bylose, kurių sprendimai yra įsiteisėję, teigė ir įrodinėjo, kad konkretūs draudimo taisyklių 4.1.6, 4.1.7, 4.1.8, 4.1.17, 4.1.18, 4.1.32 punktai, susiję su ieškovės sudaryta sutartimi, iš sutartinio įsipareigojimo kylanti ieškovės civilinė atsakomybė nėra apdrausta ir šio įvykio bei reiškiamų reikalavimų nelaiko draudiminiais įvykiais. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas pasisakė tik dėl vieno iš punktų.

7.5.                      Nors atsakovas procesiniuose dokumentuose ir atskirai nenurodė motyvų dėl galimos draudimo išmokos dydžio, tačiau bylos žodinio nagrinėjimo teismo posėdyje metu, atsakovo atstovas nurodė, kad nesutinka su reikalavimu dėl reikalaujamos sumos visa apimtimi, neišskiriant konkrečios jos dalies ar dydžio.

7.6.                      Atsakovas niekada nepripažino ir laiko visiškai nepagrįstais ieškovės teiginius, kad Latvijos Respublikos teismų sprendimuose nurodytos sumos dėl dviejų teismo procese dalyvavusių ginčo šalių pareikštų reikalavimų dėl nuostolių atlyginimo nėra ir negali būti laikoma reikalavimu mokėti draudimo išmoką.

7.7.                      Latvijos teismo priimate sprendime nėra nustatyta, kad iš AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje yra priteisiamos išmokos.

7.8.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino reikalavimo taikyti ieškinio senatį.

8.       Ieškovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė jį atmesti. Atsiliepime nurodoma:

8.1.                      Atsakovas apeliaciniu skundu kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą kaip neteisėtą iš esmės, tačiau nenurodo jokių argumentų, paneigiančių skundžiamo sprendimo išvadas, todėl neaišku, kokiu pagrindu skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas.

8.2.                      Įvykį dėl ieškovės atlikto generatorių remonto motoriniame laive (duomenys neskelbtini) pripažindamas draudžiamuoju, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė nestandartines, t. y. individualiai šalių aptartas, draudimo sutarties sąlygas.

8.3.                      Atsakovas pirmosios instancijos teisme ėmęs kvestionuoti ginčo įvykio pripažinimą draudžiamuoju, nepateikė jokių šio įvykio tyrimo, kurį, vadovaujantis DĮ 96 straipsnio nuostatomis, turėjo būti atlikęs, duomenų, sudariusių jam pagrindą suformuoti įsitikinimą, kad įvykis negali būti pripažįstamas draudžiamuoju.

8.4.                      Ieškovė pateikė pirmosios instancijos teismui surinktus dokumentus, patvirtinančius ieškovės padarytą žalą bendrovei SIA „LZK“ ir dėl to ieškovei kilusią civilinę atsakomybę, o atsakovas nepateikė šiuos įrodymus paneigiančių duomenų, todėl skundžiamame sprendime teismas pagrįstai pripažino atsakovo pareigą sumokėti draudimo išmoką.

8.5.                      Ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

9.       Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo 2025 m. gegužės 12 d. sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys tenkintas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).

10.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad dispozityvios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka specifika, lyginant su jos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme, yra tik ta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja ne tik neperžengdamas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į šį skundą nustatytų ribų (apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą faktinio ir teisinio pagrindo), išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, bet ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribų, kurias šalys suformavo ieškinyje ir atsikirtimuose į ieškinį (priešieškinyje), nes apeliacinis skundas ir atsiliepimas į jį negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3k-3-3-220-381/2023, 41 punktas).

11.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl įvykio pripažinimo (ne)draudžiamuoju

12.       Atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčo įvykį pripažino draudžiamuoju. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas pasisakė tik dėl vieno draudimo sutarties punkto, kuriuo atsakovas įrodinėjo, jog įvykis yra nedraudžiamasis. Tuo tarpu kitų atsakovo nurodytų draudimo sutarties punktų pirmosios instancijos teismas netyrė ir dėl jų įtakos ginčo baigčiai nepasisakė. Taigi, pagrindinis apeliacijos dalykas šioje byloje yra klausimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino draudimo sutarties sąlygas ir ar pagrįstai konstatavo, jog įvykis yra draudžiamasis.

13.       Draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.987 straipsnis).

14.       Pagal DĮ 2 straipsnio 33 dalį draudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką. Draudimo taisyklės – draudiko parengtos draudimo sutarties standartinės sąlygos (DĮ 2 straipsnio 28 dalis). Draudimo taisyklėse privalo būti nurodyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai, kuriems įvykus draudikas neprivalo mokėti draudimo išmokų (DĮ 92 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai).

15.       Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad pagal sutartį suteikdamas draudimo apsaugą – įsipareigodamas mokėti draudimo išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui – draudikas perima nuostolių atsiradimo riziką, tačiau draudimo sutartimi draudimo objektui (draudėjo ar naudos gavėjo turtiniams interesams) suteikiama apsauga nėra absoliuti. Draudikas prisiima ne visą įmanomą, bet ribotą draudimo riziką. Suteikiamos draudimo apsaugos ribos nustatomos draudimo sutartyje, kuri paprastai sudaroma draudiko parengtų draudimo rūšies taisyklių, t. y. standartinių sutarties sąlygų, pagrindu prisijungimo būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-403/2022).

16.       Draudimo apsaugos apimtį lemia draudimo objektas, draudžiamųjų įvykių, nedraudžiamųjų įvykių sąrašas bei kitos draudimo sutarties sąlygos, nustatančios draudimo sutarties šalių įsipareigojimų turinį, kuris leidžia spręsti apie draudiko prisiimtos draudimo rizikos laipsnį. Įstatyme ir konkrečiose draudimo rūšies taisyklėse nustatytos išimtys, kai draudėjo patirta žala visiškai ar iš dalies nekompensuojama, dėl to, draudėjui kreipusis dėl draudimo išmokos išmokėjimo, draudikas turi teisę jos visiškai arba iš dalies nemokėti. Tokią teisę draudikas turi nedraudžiamojo įvykio atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-684/2017).

17.       Kadangi nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio (nuo pradžios), tai atvejai, kai draudikas neprisiima rizikos ir nesuteikia draudimo apsaugos, atitinkamos rūšies draudimo taisyklėse turi būti išvardyti aiškiai ir nedviprasmiškai, o draudėjas apie tokius atvejus turi būti tinkamai informuotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274-706/2016). Draudikas privalo užtikrinti sutarties sąlygų teisinį apibrėžtumą ir jų suderinamumą, taisyklėse pateiktos sąvokos turi būti kiek įmanoma aiškiau atskleistos, konkretizuotos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-264-611/2019).

18.       Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad nors įstatymas nedraudžia draudimo sutartyje nustatyti išimčių, kuriomis remdamasis draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti, ši teisė neturi paneigti civilinės atsakomybės draudimo esmės ir draudimo sutartimi siekiamų tikslų. Todėl draudimo sutarties sąlyga, ribojanti draudžiamosios apsaugos apimtį ir apibrėžianti draudimo rizikos laipsnį, vertintina kaip esminė draudimo sutarties sąlyga, dėl kurios šalys turi aiškiai susitarti, kiek įmanoma ją sukonkretinti, kad nebūtų sudarytos sąlygos draudikui nepagrįstai atsisakyti mokėti draudimo išmoką, paneigiant pačią draudimo sutarties esmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-684/2017).

19.       Siekdamas apsaugoti turtinius interesus žalos atsiradimo atveju, draudėjas gali susitarti dėl kitokios nei nustatyta draudimo taisyklėse draudimo apsaugos apimties, šias sąlygas individualizuojant draudimo polise. Dėl to sprendžiant klausimą dėl draudimo išmokos mokėjimo ar nemokėjimo turi būti įvertinama, dėl kokių draudimo apsaugos ribų buvo susitarta draudimo sutartimi, be kita ko, atsižvelgiant ir į tai, ar draudimo apsaugos ribos nustatytos standartinėse, ar individualiai aptartose sutarties sąlygose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-264-611/2019).

20.       Įstatymas nustato pareigą draudikui – draudimo veikla užsiimančiam profesionalui – veikti sąžiningai, geriausiomis draudėjui sąlygomis, jo interesais. Draudiko teikiama informacija formuojant draudimo santykius turi būti teisinga, aiški, neklaidinanti. Draudikas turi užtikrinti, kad jo parengtose draudimo taisyklėse būtų aiškiai ir nedviprasmiškai išvardyti atvejai, kai draudikas neprisiima rizikos ir nesuteikia draudimo apsaugos. Draudėjas turi būti tinkamai informuotas apie draudiko prisiimamos rizikos apimtį, jam turi būti siūloma sudaryti draudimo sutartį tik tokiomis sąlygomis, kurios sulygtos atsižvelgus į individualią situaciją, konkretų draudėjo interesą, jo lūkesčius. Draudimo sutarties sąlygos, nustatančios išimtis, kuriomis remdamasis draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti, turi atitikti aiškumo, konkretumo kriterijus, derėti su draudimo esme, draudimo sutartimi siekiamais tikslais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-381/2023).

21.       Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad jeigu draudikas nustato tokias standartines sutarties sąlygas arba jas aiškina tokiu būdu, jog draudėjui nustatytų prievolių apimties atžvilgiu draudiko prisiimtos draudimo rizikos laipsnis visiškai išnyksta arba tampa toks minimalus, kad iš esmės paneigiamas, tuomet tokios sąlygos arba toks jų turinio aiškinimas neatitinka pačios draudimo esmės ir tikslo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-684/2017).

22.       Esant sutarties standartinių ir nestandartinių sąlygų prieštaravimų, taikytina CK 6.187 straipsnyje nustatyta sutarties sąlygų aiškinimo taisyklė, pagal kurią pirmenybė tokiu atveju teikiama nestandartinėms, t. y. individualiai šalių aptartoms, sąlygoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-403/2022). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad individuali sutarties sąlyga yra sutarčių laisvės principo išraiška ir yra vykusių tarp šalių derybų rezultatas. Todėl ji nereikalauja tokių apsaugos būdų taikymo kaip standartinės sutarčių sąlygos, kurias iš anksto parengia viena šalis nederindama su kita šalimi. Kartu pripažįstama, kad galimos situacijos, kai nustatoma, jog draudimo liudijime (polise) įtvirtinta kaip individuali sutarties sąlyga iš tiesų yra standartinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-1075/2018).

23.       Teismai, esant šalių nesutarimui dėl civilinės atsakomybės draudimo sutarties sąlygų, nustatančių draudimo apsaugą, jos apimtį, draudiko įsipareigojimus, turinio, aiškindami šias sąlygas turi vadovautis ne tik bendrosiomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir bendraisiais teisės principais, bet ir atsižvelgti į draudimo sutarčių sudarymo ypatumus, draudikui tenkančias pareigas šiame procese, konkrečiai sutarčiai sudaryti reikšmingas faktines aplinkybes, įvertinti, ar ginčo sąlygos kvalifikuotinos kaip individualios, ar kaip standartinės draudiko parengtos sąlygos, ar jomis nepaneigiama draudimo esmė, tikslas. Draudikas, įrodinėdamas, kad pagal draudimo sutarties sąlygas tam tikros draudimo rizikos jis neprisiėmė ar prisiėmė tik dalį jos, negali remtis jo paties parengtomis standartinėmis sąlygomis, kurios stokoja aiškumo, neatitinka suderinamumo reikalavimo, neatspindi individualaus atvejo ypatumų. Standartinės sąlygos perkėlimas į draudimo polisą savaime nereiškia, kad tokia sąlyga laikytina individualia, šalių laisva valia suderėta sąlyga ir kad ją aiškinant taikytinas mažesnis draudėjo interesų apsaugos standartas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-381/2023).

24.       Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog ieškovė ir atsakovas 2019 m. liepos 3 d. sudarė Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartį, draudimo liudijimo/poliso Nr. BCAD 036857, kuri pratęsta 2020 m. liepos 17 d. Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo sutartimi, draudimo liudijimas/polisas Nr. BCAD 044773 (el. b. 1 t., b. l. 12–19). Minėta sutartimi atsakovė apdraudė ieškovės civilinę atsakomybę trečiajam asmeniui už žalą, padarytą ieškovei vykdant veiklą – laivų remontas ir techninė priežiūra. Iš Bendrųjų civilinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 011.1 nustatyta, jog jas sudaro bendrosios draudimo sąvokos ir sąlygos, specialiosios sąlygos bei individualios draudimo sąlygos (el. b. 1 t., b. l. 20–41). Ieškovė 2020 m. birželį, kaip subrangovas, pagal 2020 m. sausio 1 d. sutartį Nr. 24/2020 atliko laivo (duomenys neskelbtini), dviejų generatorių remontą, t. y. pakeitė guolius ir atliko jų centravimą. Minėti remonto darbai priimti pagal užsakovo 2020 m. birželio 10 d. pasirašytą aktą dėl įvykdytų darbų Nr. 200610-X (el. b. 1 t., b. l. 42). Po ieškovės atlikto remonto buvo nustatytas laivo generatorių gedimas dėl ieškovės netinkamai atliktų darbų. Visus tolimesnius generatorių remonto darbus atliko trečiasis asmuo (SIA „LZK“). Tokių darbų atlikimas kainavo 56 714 Eur, dėl ko ieškovei buvo pateiktas reikalavimas atlyginti nuostolius. Kuržemės apygardos teismas iš ieškovės priteisė 91 459,40 Eur nuostolių (47 959,40 Eur generatorių ir jų montavimo/išmontavimo darbų kaina + 43 500 Eur išlaidos dėl generatorių defektų patikros ir konstatavimo) atlyginimui SIA „LZK“ (el. b. 1 t., b. l. 101–142). Atsižvelgiant į tai bei atlikusi draudimo sutartyje numatytą 10 000 Eur draudimo išskaitą, ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 81 459,40 Eur draudimo išmoką bei pripažinti nurodytą įvykį draudžiamuoju.

25.       Atsisakymą mokėti draudimo išmoką atsakovas grindė Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 011.1 specialiųjų sąlygų 4.1.6–4.1.8, 4.1.17–4.1.18, 4.1.32 punktais. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovė reikalauja draudimo išmokos ne savo patirtoms išlaidoms, susijusioms su ieškovės suteiktų paslaugų kokybės garantija, taisant veiklos rezultatą ar iš naujo atliekant blogai padarytus darbus, pakeičiant netinkamą produktą tinkamu (4.1.6 punktas), tačiau trečiojo asmens – ieškovės kliento patirtų išlaidų atlyginimui dėl ieškovės netinkamai atliktų laivo generatorių guolių keitimo darbų sunaikinus trečiojo asmens turtą (laivo generatorius). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nurodytas įvykis draudimo sutartyje nepriskirtinas nedraudžiamajam įvykiui pagal atsakovės nurodytą draudimo sutarties sąlygą (4.1.6 punktas). Skundžiamame sprendime taip pat akcentuota, jog žala padaryta ne ieškovės produktui, o trečiojo asmens turtui ir sąlygota netinkamo ieškovės produkto: dėl netinkamai atliktų generatorių guolių keitimo darbų buvo sugadinti trečiajam asmeniui priklausantys laivo generatoriai. Taigi, nurodyta žala nepriskirtina 4.1.7 punkte nustatytam nedraudžiamajam įvykiui. Tuo tarpu kitos atsakovės nurodytos specialiųjų sąlygų nuostatos, įtvirtintos 4.1.8, 4.1.32 punktuose, nesusijusios su ieškovės prašomais atlyginti nuostoliais ir jų kilimo priežastimi. Kaip minėta, atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su nurodytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis bei teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvykį pripažino draudžiamuoju, netinkamai ištyręs bei įvertinęs draudimo sutarties specialiųjų sąlygų 4.1.6–4.1.8, 4.1.17–4.1.18, 4.1.32 punktus.

26.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, ištyrusi byloje esančius rašytinius įrodymus bei šalių paaiškinimus, neturi pagrindo pritarti atsakovo pozicijai. Kaip minėta, šalys sudarė draudimo sutartį, kurią sudaro bendrosios sąlygos, specialiosios sąlygos bei individualios draudimo sąlygos. Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 011.1 bendrosiose sąlygose nurodyta, kad draudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus BTA privalo išmokėti draudimo išmoką (1.17 punktas); nedraudžiamasis įvykis – atvejis, kai BTA draudimo išmokos nemoka (1.18 punktas). Specialiosiose sąlygose nustatyta, kad draudžiamasis įvykis – staiga ir netikėtai įvykęs nuo Draudėjo, Apdraustojo, Naudos gavėjo ar su Draudėju susijusių asmenų valios nepriklausantis įvykis, kuriam įvykus BTA privalo mokėti draudimo išmoką; nedraudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje ir (ar) įstatymuose nurodytas atsitikimas, įvykis, kuriam įvykus BTA neprivalo mokėti draudimo išmokos ir neatlygina patirtų nuostolių; apdrausta veikla – Draudimo liudijime įvardinta Draudėjo veikla, kuriai taikoma draudimo apsauga. Jeigu Draudėjas vykdo kelias veiklas, draudimo apsauga galioja tik tai veiklai, kuri yra nurodyta draudimo liudijime; produktas – kiekvienas Draudėjo pagamintas ir už atlygį į rinką pateiktas materialus kilnojamas daiktas arba daiktas, esantis sudėtine kito kilnojamo arba nekilnojamo daikto dalimi, už kurį Draudėjas prisiima atsakomybę dėl jo gamybos, pateikimo į rinką, pardavimo arba kitokio panaudojimo būdo. Produktu taip pat laikoma Draudėjo suteikta paslauga – veikla, kuria tenkinamas konkretus vartotojo poreikis. Jau nurodyta anksčiau, kad draudimo objektas – apdrausta ieškovės civilinė atsakomybė trečiajam asmeniui už žalą, padarytą ieškovei vykdant veiklą – įvairių tipų laivų remontą ir techninę priežiūrą. 

27.       Remiantis atsakovo nurodytais specialiųjų sąlygų punktais dėl atsisakymo mokėti draudimo išmoką (4.1.6–4.1.8, 4.1.17–4.1.18, 4.1.32 punktai), nedraudžiamaisiais įvykiais laikomi reikalavimai atlyginti žalą: susijusią su Draudėjo atsakomybe dėl pateiktų produktų ar (ir) suteiktų paslaugų kokybės garantijos, paties draudėjo patirtiems nuostoliams ar išlaidoms, taisant veiklos rezultatą ar iš naujo atliekant blogai padarytus darbus, pakeičiant netinkamą produktą tinkamu (4.1.6 punktas); padarytą Draudėjo produktui. Draudimas taip pat neapima reikalavimų, susijusių su išlaidomis dėl defektų paieškos arba netinkamo produkto pašalinimo iš rinkos, visuomenės informavimo apie netinkamą produktą, reikalavimų, susijusių su apyvartos kritimu (sumažėjimu) ir kitais su tuo susijusiais nuostoliais (4.1.7 punktas); susijusią su Draudėjo arba trečiųjų asmenų patirtomis išlaidomis dėl defektų turinčio produkto pataisymo, grąžinimo, pakeitimo tinkamos kokybės produktu ar atšaukimo iš rinkos (4.1.8 punktas); kilusią dėl netinkamo sutarties įvykdymo ar neįvykdymo (sutartinė atsakomybė). Taip pat tais atvejais, kai sutartimi nustatyta atsakomybė už žalą yra didesnės apimties nei ta, kurią nustato įstatymas nesant sutarties, draudimo apsauga taikoma ta dalimi, kiek kiltų Draudėjo civilinė atsakomybė pagal įstatymą be sutarties (4.1.17 punktas); kilusią dėl darbų, paslaugų ir (ar) produktų neatlikimo, nepateikimo arba vėlavimo juos atlikti, pateikti (4.1.18 punktas); susijusią su prievole sumokėti netesybas, delspinigius, baudas, nuobaudas arba kito panašaus pobūdžio sankcijas ar baudžiamojo pobūdžio nuostolius (4.1.32 punktas).

28.       Pažymėtina, kad šalys taip pat buvo susitarusios dėl nestandartinių sąlygų, t. y. individualiai šalių aptartos, kurios pateiktos kaip Individuali draudimo sąlyga Nr. 011.1.14. – civilinės atsakomybės įtraukimas už trečiųjų asmenų nuostolius, kuriuos jie patiria dėl produktų defektų atsiradimo naudojant, apdorojant, perdirbant draudėjo pagamintomis, pateiktomis, sumontuotomis arba prižiūrėtomis mašinomis ar įrenginiais. Pastarosiose sąlygose nurodyta, jog draudimo objektas – laikantis kitų, dėl šios Papildomos draudimo sąlygos nepakitusių BCA taisyklių nuostatų BTA į draudimo apsaugą įtraukia Draudėjo civilinę atsakomybę atlyginti trečiųjų asmenų patirtus nuostolius, kilusius dėl produktų defektų, kurie atsirado šiuos produktus gaminant, apdorojant arba perdirbant Draudėjo patiektomis (pagamintomis, sumontuotomis ar prižiūrėtomis) mašinomis arba įrenginiais (15.14.1.1 punktas). Taikant šią sąlygą yra atlyginami tokie nuostoliai: atsiradę dėl Draudėjo mašinomis arba įrenginiais pagamintų arba apdorotų produktų sugadinimo arba praradimo; trečiųjų asmenų patirtos išlaidos, susijusios su defektų turinčių produktų perdirbimu; papildomos išlaidos, patirtos dėl mašinomis arba įrenginiais pagamintų arba apdorotų produktų defektų šalinimo, siekiant sugrąžinti produktams įstatyminius ir rinkos reikalavimus atitinkančią būklę, arba išlaidas, susijusias su kitokiu žalos produktui pašalinimo būdu; susiję su negalėjimu parduoti defektų turinčių pagamintų apdorotų arba perdirbtų produktų Draudėjo pateiktomis mašinomis arba įrenginiais (15.14.1.2 punktas).

29.       Taigi, nagrinėjamoje byloje aktualus klausimas dėl draudimo sutarties standartinių ir individualiai aptartų sąlygų konkurencijos. Atsakovas atsisakymą mokėti draudimo išmoką grindžia specialiosiomis nuostatomis (4.1.6–4.1.8, 4.1.17–4.1.18, 4.1.32 punktai). Įvertinus šių sąlygų turinį bei prigimtį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad jos yra standartinės, iš anksto draudiko parengtos sąlygos, kurios riboja draudimo apsaugos taikymą. Pirmiausia pažymėtina, jog draudimo sutartis savo esme yra rizikos paskirstymo priemonė: draudėjas moka įmoką, o draudikas prisiima pareigą atlyginti žalą įvykus draudiminiam įvykiui. Tokios sutarties tikslas – realiai perkelti draudėjo civilinės atsakomybės riziką draudikui. Kaip nustatyta byloje, atsakovas apdraudė ieškovės veiklą – civilinę atsakomybę, kylančią iš jos vykdomos ūkinės-komercinės veiklos, susijusios su laivų remontu. Vykdydama tokią veiklą, ieškovė neišvengiamai sudaro sutartis su klientais dėl atitinkamų darbų atlikimo. Iš to išplaukia, jog ieškovės civilinė atsakomybė dažniausiai kyla būtent sutartinių santykių pagrindu. Tuo tarpu, vadovaujantis atsakovo nurodytomis specialiosiomis sąlygomis, kiekvienu atveju, kai ieškovei kiltų civilinė atsakomybė dėl prisiimtų sutartinių įsipareigojimų, draudikas galėtų remtis šiomis sąlygomis (pvz., 4.1.7, 4.1.17 punktai) ir atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Tokia praktika reikštų, kad didžioji dalis ieškovės veiklos metu atsirandančios civilinės atsakomybės rizikos liktų neapdrausta, nors draudimo sutartis buvo sudaryta būtent šios rizikos perkėlimui. Draudiko nurodomos specialiosios sąlygos savo turiniu iš esmės eliminuoja didžiąją dalį civilinės atsakomybės, galinčios kilti draudėjui vykdant ūkinę-komercinę veiklą. Tokiomis sąlygomis ieškovei tenkančių prievolių apimties atžvilgiu draudiko prisiimta rizika faktiškai išnyksta arba tampa neadekvačiai minimali. Tai ypač pasakytina dėl specialiųjų sąlygų 4.1.17 punkto, kuriuo iš esmės eliminuojama draudėjo draudiminė apsauga bet kokios sutartinės civilinės atsakomybės atveju. Dėl to susidarytų tokia situacija, kai draudėjas, mokėdamas draudimo įmokas, faktiškai neįgytų jokios realios draudiminės apsaugos, nes beveik kiekvieną žalą, kylančią iš ieškovės sudaromų sutarčių ir vykdomos veiklos, draudikas galėtų priskirti prie išimčių, kada draudimo apsauga negalioja. Toks draudimo sutarties aiškinimas ne tik paneigtų šalių tikrąją valią, bet ir prieštarautų pačiai draudimo sutarties esmei bei jos ekonominei logikai. Draudimo sutartis negali būti aiškinama taip, kad draudiko prisiimta rizika būtų sumažinta iki tokio lygio, jog sutartis taptų deklaratyvi ir netektų praktinės reikšmės.

30.       Antra, nagrinėjamoje byloje būtina įvertinti draudimo sutarties struktūrą ir sudarymo aplinkybes. Standartinės sąlygos buvo įtrauktos į sutartį draudiko iniciatyva. Jos yra tipinės, skirtos taikyti visiems draudiko klientams ir faktiškai neatspindi konkrečios draudėjo veiklos ypatumų. Tokios sąlygos pagal savo pobūdį yra orientuotos į bendrą rizikos ribojimą, o ne į individualių draudėjo poreikių užtikrinimą. Tuo tarpu individualios sąlygos – šiuo atveju Individuali draudimo sąlyga Nr. 011.1.14 – buvo atskirai aptartos su ieškove, pritaikytos konkrečiai jos vykdomai veiklai (laivų remontui) ir akivaizdžiai skirtos išplėsti draudimo apsaugos ribas. Būtent šia sąlyga draudikas aiškiai prisiėmė papildomą įsipareigojimą – padengti draudėjo civilinę atsakomybę už trečiųjų asmenų nuostolius, kilusius dėl produktų defektų, atsiradusių naudojant draudėjo remontuotus ar prižiūrėtus įrenginius. Ši sąlyga atspindi draudimo sutarties paskirtį ir draudėjo teisėtus lūkesčius. Tokiame kontekste negalima sutikti su atsakovo pozicija, jog ginčo įvykis yra nedraudžiamasis pagal standartines sąlygas, nes draudimo sutartyje esančios individualios sąlygos, pritaikytos vykdomai ieškovės veiklai ir galimai rizikai, iš esmės netektų realios reikšmės. Tokiu atveju kiekvieną žalą, atsiradusią dėl netinkamai atliktų darbų ar sugadintų įrenginių, draudikas galėtų eliminuoti remdamasis bendrosiomis išimtimis. Toks draudimo sutarties sąlygų aiškinimo rezultatas būtų nesuderinamas nei su draudimo sutarties tikslu, nei su protingo ir sąžiningo sutarties aiškinimo principais. Draudimo sutartis turi būti aiškinama taip, kad visos jos sąlygos įgautų praktinę reikšmę, o ypač tos, kurios buvo individualiai aptartos ir suderėtos šalių. Individuali sąlyga šiuo atveju yra būtent ta nuostata, kuri užtikrina draudimo sutarties esmę – draudiko rizikos prisiėmimą dėl trečiųjų asmenų patirtos žalos, atsiradusios naudojant draudėjo prižiūrėtus ar remontuotus įrenginius.

31.       Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamoje byloje draudikas nepagrįstai atsisakė mokėti draudimo išmoką. Toks atsakovo atsisakymas mokėti draudimo išmoką yra grindžiamas standartinėmis draudimo taisyklių nuostatomis. Minėta, kad sprendžiant sąlygų konkurencijos klausimą prioritetas turi būti teikiamas individualiai suderėtoms nuostatoms, kurios atspindi šalių tikrąją valią ir užtikrina draudimo esmę – realų draudiko prisiimtos rizikos perkėlimą. Tinkamai įvertinęs individualių sąlygų turinį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamas ginčo įvykis atitinka draudėjo civilinę atsakomybę atlyginti trečiųjų asmenų patirtus nuostolius, kilusius dėl produktų defektų, atsiradusių šiuos produktus gaminant, apdorojant arba perdirbant draudėjo patiektomis (pagamintomis, sumontuotomis ar prižiūrėtomis) mašinomis ar įrenginiais (Individualios draudimo sąlygos Nr. 011.1.14 15.14.1.1 punktas). Nustatyta, kad žala atsirado draudimo apsaugos galiojimo laikotarpiu, ieškovei vykdant pagal sutartį apdraustą veiklą – įvairių tipų laivų remontą ir techninę priežiūrą. Šiam ieškovės turtiniam interesui suteikta draudimo apsauga pagal šalių sudarytą draudimo sutartį. Be to, pagal Individualias draudimo sąlygas Nr. 011.1.14, taikant papildomą draudimo sąlygą, atlygintini nuostoliai apima ir tokius atvejus, kai žala atsiranda dėl draudėjo mašinomis arba įrenginiais pagamintų ar apdorotų produktų sugadinimo arba praradimo, taip pat papildomas išlaidas, patirtas dėl šiais įrenginiais pagamintų ar apdorotų produktų defektų šalinimo, siekiant atkurti jų teisės aktų ir rinkos reikalavimus atitinkančią būklę, ar kitokias išlaidas, susijusias su žalos produktui pašalinimu (15.14.1.2.1; 15.14.1.2.3 punktai). Dėl to konstatuotina, kad ginčo įvykis negali būti laikomas nedraudžiamuoju pagal atsakovės nurodytus argumentus, o pirmosios instancijos teismo išvada dėl draudimo išmokos pagrįstumo yra teisiškai ir faktiškai pagrįsta. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau nurodytų motyvų pagrindu, pirmosios instancijos pagrįstai pripažino ginčo įvykį draudžiamuoju ir priteisė ieškovei iš atsakovo 81 459,40 Eur draudimo išmoką.

32.       Nors atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas neginčijo žalos dydžio, su tuo nėra pagrindo sutikti. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu nesutiko su reikalaujamos sumos priteisimu visa apimtimi, tačiau atsakovas neišskiria jokios konkrečios jos dalies, nenurodo, kokia suma jo vertinimu būtų pagrįsta, ir nepateikia argumentų ar įrodymų, galinčių pagrįsti mažesnę draudimo išmokos apimtį. Toks bendro pobūdžio nesutikimas negali būti laikomas tinkamu ir pakankamu žalos dydžio ginčijimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada šiuo klausimu yra pagrįsta. Sprendžiant dėl žalos dydžio atsakovas nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė konkrečių motyvų ar įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti dėl mažesnės draudimo išmokos nei priteistos pirmosios instancijos teismo. Atsakovas dalyvavo civilinės bylos nagrinėjime Latvijos Respublikos teismuose, kur tiesiogiai buvo tiriama dėl ginčo draudžiamojo įvykio trečiojo asmens patirti nuostoliai. Šių nuostolių suma yra nustatyta Latvijos Respublikos teismo sprendimais, o nagrinėjamoje byloje atsakovas neįrodinėjo kitokio nuostolių (draudimo išmokos) dydžio. Atsižvelgiant į tai, nurodyti atsakovo argumentai dėl netinkamai nustatyto draudimo išmokos dydžio atmestini kaip nepagrįsti.

33.       Taip pat apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino, neištyrė bei nepasisakė dėl visų atsakovo nurodytų specialiųjų sutarties sąlygų (4.1.6–4.1.8, 4.1.17–4.1.18, 4.1.32 punktai), kaip pagrindo atsisakyti pripažinti įvykį draudžiamuoju. Atsakovo teigimu, tai sudaro skundžiamo sprendimo motyvavimo ydingumą. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį nurodytais aspektais, nepritaria atsakovo pozicijai. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl specialiųjų sąlygų 4.1.6 punkto, nurodydamas, jog pagal šį punktą nedraudžiamuoju įvykiu laikomas reikalavimas atlyginti žalą, susijusią su draudėjo atsakomybe dėl pateiktų produktų ar (ir) suteiktų paslaugų kokybės garantijos, paties draudėjo patirtiems nuostoliams ar išlaidoms, taisant veiklos rezultatą ar iš naujo atliekant blogai padarytus darbus, pakeičiant netinkamą produktą tinkamu. Tačiau nagrinėjamu atveju ieškovė reikalauja draudimo išmokos ne savo patirtoms išlaidoms, susijusioms su ieškovės suteiktų paslaugų kokybės garantija, taisant veiklos rezultatą ar iš naujo atliekant blogai padarytus darbus, pakeičiant netinkamą produktą tinkamu, tačiau trečiojo asmens – ieškovės kliento, patirtų išlaidų atlyginimui dėl ieškovės netinkamai atliktų laivo generatorių guolių keitimo darbų sunaikinus trečiojo asmens turtą. Atitinkamos išvados darytinos įvertinus pirmosios instancijos teismo motyvus dėl specialiųjų sąlygų 4.1.7–4.1.8 bei 4.1.32 punktų. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas dėl 4.1.7 punkto, žala padaryta ne ieškovės produktui, o trečiojo asmens turtui ir sąlygota netinkamo ieškovės produkto (veiklos, remonto). Taip pat pritartina pirmosios instancijos teismo pozicijai, jog specialiųjų sąlygų nuostatos, įtvirtintos 4.1.8 (išlaidos dėl defektų turinčio produkto taisymas) ir 4.1.32 (prievolė mokėti netesybas, sankcijas ar baudžiamojo pobūdžio nuostolius) punktuose, nesusijusios su ieškovės prašomais atlyginti nuostoliais ir jų kilimo priežastimi.

34.       Kitokio situacijos vertinimo nenulemia ir tai, kad pirmosios instancijos teismas atskirai nepasisakė dėl specialiųjų sutarties sąlygų 4.1.17–4.1.18 punktų. Teisėjų kolegijos vertinimu, 4.1.18 punktas taip pat laikytinas nesusijusiu su nagrinėjamame ginče spręstinais klausimais – minėtu punktu neatlyginama žala, kilusi dėl darbų, paslaugų ir (ar) produktų neatlikimo, nepateikimo arba vėlavimo juos atlikti, pateikti. Tokios aplinkybės byloje nebuvo nagrinėjamos, todėl tai, kad pirmosios instancijos teismas atskirai dėl šio punkto nepasisakė, neturi esminės įtakos ginčo baigčiai. Tuo tarpu 4.1.17 punkte nurodyta, jog neatlyginama žala kilusi dėl netinkamo sutarties įvykdymo ar neįvykdymo (sutartinė atsakomybė). Iš pirmosios instancijos teismo pateiktos motyvų sekos, kurioje detaliai įvertintas standartinių nuostatų (bendrųjų ir specialiųjų sąlygų) bei individualių sąlygų tarpusavio santykis, matyti, kad teismas atliko visų aktualių aplinkybių vertinimą ir šiuo klausimu. Kaip detaliau išdėstyta šios nutarties 29–31 punktuose, nagrinėjamu atveju taikyti 4.1.17 punkto išimtį vien formaliai – t. y. remiantis vien tuo, kad ieškovės civilinė atsakomybė kilo iš sutartinių santykių – reikštų paneigti pačią draudimo sutarties esmę. Dėl to teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepateikdamas atskiro išsamaus vertinimo dėl 4.1.17 punkto, nepadarė teismo sprendimo motyvavimo trūkumų, nes skundžiamo sprendimo išvados ir argumentacija dėl ginčo esmės, draudimo sutarties sąlygų konkurencijos leido teisingai išspręsti nagrinėjamą ginčą ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą. 

Dėl ieškinio senaties termino

35.       Apeliaciniame skunde atsakovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė ieškinio reikalavimams taikyti senatį. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas nurodomą klausimą, rėmėsi vien ieškovės paaiškinimais, bet ne suformuota teismų praktika bei byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

36.       CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad sutrumpintas 1 metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato CK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

37.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad vienerių metų ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimas prasideda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo, kada draudikas atsisako vykdyti sutartinę prievolę – išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiajam (trečiajam asmeniui) arba nepateikia jokio atsakymo į pretenziją per Draudimo įstatyme nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016, 48 punktas; 2020 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-281-1075/2020, 40 punktas).

38.       Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, jog žalos bylos administravimas buvo baigtas nesant galimybės gauti visų reikiamų dokumentų ir dėl 1 metų ieškinio senaties termino. Kaip nurodė atsakovas, 2020 m. gruodžio 14 d. buvo registruotas ieškovės pranešimas pagal draudimo polisą BCAD 036857 apie galimą draudiminį įvykį. Tuo pagrindu pradėtas žalos bylos administravimas. Tyrimo metu nustatyta, kad nėra galimybės gauti visų reikiamų dokumentų tinkamai įvertinti įvykio aplinkybes ir nustatyti visas faktines aplinkybes dėl galimo žalos padarymo, todėl žalos bylos administravimas buvo baigtas dėl nepakankamų duomenų ir dėl 1 metų senaties termino pasibaigimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad atitinkamas aplinkybes patvirtinančių įrodymų atsakovas nepateikė nei pirmosios instancijos teismui, nei su apeliaciniu skundu.

39.       Byloje yra tik atsakovo 2021 m. gruodžio 3 d. el. laiškas ieškovei, kuriame nurodoma, jog žalos dydį patvirtinančių dokumentų atsakovas negavo, todėl žalos bylos administravimas bus nutrauktas negavus minėtų dokumentų iki 2021 m. gruodžio 20 d. (el. b. 1 t., b. l. 75). Duomenų apie žalos bylos administravimo užbaigimą ir ieškovės informavimą apie tai, byloje nėra. Šiame kontekste aktualu tai, kad po pastarojo atsakovo el. laiško ieškovei, ieškovė pateikė atsakovui 2021 m. gruodžio 16 d. prašymą nenutraukti žalos bylos administravimo iki bus išnagrinėta ieškovės UAB „Diesel Service Group“ reikalavimai dėl skolos priteisimo iš atsakovės SIA „LZK“, pirmosios instancijos teisme Latvijos Respublikoje (el. b. 1 t., b. l. 81). Taigi, šiuo pranešimu ieškovė, reaguodama į atsakovo 2021 m. gruodžio 3 d. el. laišką, prašė nenutraukti žalos administravimo bylos bei informavo atsakovą apie prasidėjusius teisminius procesus Latvijos Respublikos teisme. Byloje nėra duomenų, jog atsakovas į šį ieškovės pranešimą būtų pateikęs atsakymą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo atsakovo pozicija, jog ieškovė praleido 1 metų ieškinio senaties terminą, skaičiuojamą nuo 2021 m. gruodžio mėnesio.

40.       Atsakovui nepateikus duomenų apie ankstesnį ieškovės informavimą apie nutrauktą žalos administravimo bylą (CPK 178 straipsnis), pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pirmą kartą savo poziciją apie sprendimą atsisakyti mokėti draudimo išmoką dėl įvykio pripažinimo nedraudžiamuoju atsakovas pateikė tik 2024 m. liepos 25 d. pranešime Nr. LT/10-01-2024-0869 (el. b. 2 t., b. l. 24–31). Byloje nustatyta, jog ieškovė į pirmosios instancijos teismą nagrinėjamu ieškiniu kreipėsi 2024 m. lapkričio 14 d., todėl 1 metų ieškinio senaties terminas nuo sužinojimo apie savo teisių pažeidimą dienos ieškovės nėra praleistas. Atsižvelgiant į tai, atsakovo nurodyti argumentai dėl ieškinio senaties taikymo atmestini kaip nepagrįsti.

41.       Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020).

Dėl bylos procesinės baigties

42.       Apibendrindama išdėstytus argumentus ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė esminius argumentus, visapusiškai ištyrė ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė šioje nutartyje nurodytas materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo šiam ginčui aktualios kasacinio teismo praktikos. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 12 d. sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

43.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

44.       Atsakovo apeliacinis skundas yra atmetamas, todėl jam bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

45.       Ieškovė pateikė prašymą ir įrodymus dėl 1 000 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą pasitelkiant advokatą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad prašomas priteisti išlaidų dydis apeliacinės instancijos teisme, atsižvelgiant į suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir nagrinėjamos bylos teisinę specifiką, neviršija maksimalių dydžių, nustatytų 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (redakcija nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas), atitinka proporcingumo bei protingumo principus. Atsižvelgiant į tai, ieškovės prašymas dėl 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo yra tenkinamas ir ši suma priteisiama ieškovei iš atsakovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 3 dalis, 302 straipsnis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Diesel Service Group“, asmens kodas 141242638, iš atsakovo AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančio per filialą Lietuvoje, juridinio asmens kodas 300665654, 1 000 Eur (vieno tūkstančio eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos                                                  Renata Beinoravičienė

         Asta Jakutytė-Sungailienė 

         Dalia Trumpulienė