Civilinė byla Nr. 2S-1444-273/2018

Teisminio proceso Nr. 2-34-3-00092-2018-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.6.3.6.; 3.2.9.12; 3.3.2.5.

 (S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 13 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Izolda Nėnienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės  I. Ž. atskirąjį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2018 m. gegužės 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1676-1023/2018 pagal ieškovės I. Ž. patikslintą ieškinį atsakovui L. S. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo tvarkos nustatymo ir išlaikymo bei išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, institucija teikianti išvadą byloje – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Teismas

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmuose nagrinėjamoje byloje pagal ieškovės I. Ž. patikslintą ieškinį atsakovui L. S., kuriuo ieškovė prašė nepilnamečio sūnaus L. S. gyvenamąją vietą nustatyti su ieškove, priteisti iš atsakovo 600 Eur išlaikymą nepilnamečiui L. S. mokamą kas mėnesį periodinėmis išmokomis iki jo pilnametystės bei 4 200 Eur dydžio išlaikymo įsiskolinimą nuo 2017 m. liepos mėnesio iki 2018 m. vasario 1 d. bei nustatyti atsakovo ir nepilnamečio sūnaus L. S. bendravimo tvarką, atsakovo atstovas pateikė prašymą sustabdyti bylą ar ją nutraukti, kadangi Italijos Respublikos Pavijos teismas 2018 m. gegužės 10 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje, kuriuo L. S. globos teisės suteiktos L. S. ir vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su juo. Nurodė, kad šiame Pavijos teismo sprendime nurodyti argumentai patvirtina šio teismo jurisdikciją nagrinėti ginčo klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir tuo susijusius klausimus.

2.       Ieškovė su pateiktu prašymu nesutiko. Nurodė, kad Italijos Pavijos teismo sprendimo nepripažįsta, kadangi jis yra šališkas, priimtas nedalyvaujant ieškovei ir jai apie minėtą teismo procesą nieko nežinant.

II.       Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3.       Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmai 2018 m. gegužės 22 d. nutartimi ieškovės patikslintą ieškinį atsakovui dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo tvarkos nustatymo ir išlaikymo priteisimo paliko nenagrinėtą; panaikino 2018 m. vasario 26 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis iki galutinio teismo procesinio sprendimo šioje byloje laikina nepilnamečio vaiko L. S. gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove.

4.       Teismas nustatė, kad Italijos Respublikos Pavijos teismas 2018 m. gegužės 10 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje, kuriuo L. S. globos teisės suteiktos tėvui L. S. ir vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su juo. Iškeliant civilinę bylą Lietuvos teisme (Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmuose), vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta buvo Lietuvoje, tačiau, atsakovui nesutinkant su Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija, jis buvo įpareigotas pateikti teismui duomenis, jog šalių vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta bylos iškėlimo momentu buvo ne Lietuvos Respublikos teritorijoje.

5.       Teismas, remdamasis Italijos Pavijos teismo sprendimu, konstatavo, kad šiame sprendime yra įvertintos Reglamento „Briuselis IIa“ 8 straipsnio („Bendroji jurisdikcija“) ir 10 straipsnio („Jurisdikcija vaikų grobimo atvejais“) nuostatos ir konstatuota, kad šis Italijos teismas išlaikė jurisdikciją spręsti vaiko globos ir tėvų pareigų vaikui klausimus, pažymint, jog L. S. nesutiko su nepilnamečio vaiko negrąžinimu 2017 m. rudenį, dėl ko pateikė pareiškimą prieš ieškovę dėl vaiko pagrobimo, nei su vaiko išvežimu 2018 m. sausį, nesuėjo vieneri metai nuo tada, kai L. S. sužinojo apie vaiko buvimo vietą. Aplinkybę, kad atsakovas nesutiko su vaiko negrąžinimu ir išvežimu byloje patvirtina ir Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos raštas, kuriame nurodoma, jog 2018 m. balandžio 26 d. tarnyboje buvo gautas Italijos centrinės institucijos persiųstas L. S. prašymas pagal Hagos konvenciją dėl galimai neteisėtai Lietuvos Respublikoje laikomo mažamečio sūnaus L. S. grąžinimo į vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę Italiją.

6.       Teismas sprendė, kad Italijos Pavijos teismas galutinai nustatė jam priklausančią jurisdikciją nagrinėti bylą, kad teismo jurisdikcija iš esmės negali būti peržiūrima ir nagrinėjamu atveju ieškovės keliamų reikalavimų jurisdikcijos klausimas jau yra išspręstas, nes Italijos Pavijos teismas sprendimu yra nustatęs jurisdikciją ir jam priklausančią kompetenciją spręsti vaiko globos ir tėvų pareigų vaikui klausimus. Kadangi Pavijos teismo sprendimu tapatus ginčas dėl to paties vaiko gyvenamosios vietos nustatymo jau yra išspręstas, todėl Alytaus apylinkės teismas privalo atsisakyti jurisdikcijos  remdamasis Reglamento „Briuselis II bis“ 19 straipsnio 3 dalimi, 24 straipsniu, 26 straipsniu ir Išlaikymo reglamento 12 straipsnio 2 dalimi. Teismas ieškovės patikslintą ieškinį atsakovui dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo tvarkos nustatymo ir išlaikymo priteisimo paliko nenagrinėtą (CPK 782 str.).

7.       Teismas, vadovaudamasis Reglamento Briuselis II a 20 straipsnio nuostatomis, teisingumo, protingumo principais ir atsižvelgęs į tai, kad Italijos Pavijos teismo sprendimu yra nustatyta nuolatinė šalių vaiko gyvenamoji vieta su tėvu, panaikino pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, nustatančias laikiną vaiko gyvenamąją vietą su motina.

III.       Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

8.       Atskirajame skunde ieškovė prašė panaikinti Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2018 m. gegužės 22 d. nutartį. Atskirajame skunde nurodė tokius argumentus:

1.1.                      Teismas be pagrindo taikė CPK 296 straipsnio 1 dalies 11 punktą. Minėtu pagrindu ieškinys gali būti paliktas nenagrinėtas tik tuo atveju, jeigu šalis per teismo nustatytą terminą trūkumų nepašalina. Šiuo atveju teismas nesilaikė CPK 296 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos taisyklės - teismas nepareiškęs ieškovei apie kokius nors ieškinio trūkumus, paliko ieškinį nenagrinėtą;

1.2.                      Ieškinys paliktas nenagrinėtas CPK 782 straipsnio pagrindu nesant tam faktinių ir teisinių pagrindų. Teismas netinkamai taikė ir aiškino CPK 782 straipsnio ir 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 (toliau — Reglamento Briuselis II bis) normas, netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes susijusias su vaiko pagrobimu ir nepagrįstai vadovavosi Pavijos teismo sprendimu nustatytomis aplinkybėmis;

1.3.                      Italijos teismo sprendime yra nurodyti nepagrįsti, tikrovės neatitinkantys ir absoliučiomis prielaidomis paremti argumentai: tariamai vaiko gyvenamoji vieta buvo Italijoje, vaikas buvo pagrobtas iš Italijos, vaiko gyvenamoji vieta iki atvykstant į Lietuvą buvo Italijoje ir t.t. Teismas šių argumentų netikrino  ir tai padarė pažeisdamas esmines civilinio proceso taisykles - nevertino Italijos teismo sprendimo argumentų kartu su byloje esančiais įrodymais;

1.4.                      Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta nuo (duomenys neskelbtini) (vaiko gimimo) buvo Lietuvoje. Vaiko gyvenamosios vietos deklaracija patvirtina, kad vaiko gyvenamoji vieta deklaruota Lietuvoje nuo 2015 m. liepos 20 d., vaikas lanko Birštono vaikų darželį nuo 2017 m. vasario 1  d., nuo vaiko gimimo vaiko sveikatos priežiūra buvo atliekama, visi vaiko skiepai atliekami Lietuvoje, Birštono VTAS išvada patvirtina, kad vaikas labiau prisirišęs prie motinos  ir gyvena Lietuvoje. Atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų ir argumentų, kurie patvirtintų, kad vaiko gyvenamoji vieta buvo Italijoje. Byloje nėra įrodymų apie vaiko gyvenamąją vietą Italijoje;

1.5.                       Teismas perrašė Italijos teismo sprendimo argumentaciją,  pažeidė bendruosius civilinio proceso principus - teisės būti išklausytam, teisės į teisminę gynybą. Nesant jokių įrodymų apie jo gyvenamąją vietą Italijoje, nusprendė, jog vaiko gyvenamoji vieta yra Italija ir pripažino, kad byla neteisminga Lietuvos teismui. Teismas privalėjo esant nesutapimams tarp surinktų įrodymų ir teismo sprendimo, aiškintis teismo sprendimo galią, nesutapimų priežastis ir pan.

1.6.                      Nutartis neatitinka tikrovės, nes joje vadovaujamasi ne byloje surinktais rašytinais įrodymais, o kitos valstybės sprendimu, neatitinkančiu tikrovės;

1.7.                      Teismas išėjo į pasitarimų kambarį priimti nutarties, nepaskelbęs kokiu klausimu bus priimta nutartis. Posėdžio metu buvo prašoma pasisakyti ne dėl teismingumo, o dėl to, kokia šalių pozicija dėl tolesnės bylos eigos, esant Italijos teismo sprendimui;

1.8.                      Vaiko gyvenamoji vieta tiek iki 2017 m. liepos mėn., tiek ir po 2017 m. liepos mėn. buvo Lietuvoje. 2017 m. liepos mėn. šalims nutraukus santykius, ieškovei po vizito Italijoje grįžus į Lietuvą, vaiko gyvenamoji vieta nepasikeitė ir liko Lietuvoje. Jokio vaiko grobimo ar vaiko gyvenamosios vietos pasikeitimo nebuvo;

1.9.                      Teismas nepagrįstai taikė  lis pendens taisyklę ir atsisakydamas jurisdikcijos Italijos teismo naudai, pažeidė Reglamento Briuselis II bis 19 straipsnio 2, 3 dalis. Byla Lietuvoje buvo iškelta anksčiau 2018 m. sausio 29 d., o byla Italijos teisme iškelta 2018 m. vasario 12 d. Šiuo atveju pirmasis teismas Briuselis II bis 19 straipsnio 2 dalies normų prasme yra Lietuvos teismas, todėl Italijos teismas privalėjo sustabdyti bylą, kol būtų nustatyta bylos jurisdikcija Alytaus apylinkės teisme. Šiuo atveju, nė vienas iš teismų nesivadovavo minėta teisės norma. Tiek Italijos teismas, tiek ir šis teismas pažeidė Reglamento Briuselis II bis 19 str. 2 d.;

1.10.                      Vaikas nebuvo ir negalėjo būti pagrobtas iš Italijos, kadangi faktinė vaiko gyvenamoji vieta buvo su motina Lietuvoje, o ne Italijoje. Ta aplinkybė, kad atsakovas kreipėsi dėl vaiko pagrobimo, nereiškia, kad vaikas buvo pagrobtas. Nei Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos pažyma, nei kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai nepatvirtina vaiko grobimo fakto. Šį faktą patvirtina tik Italijos teismo sprendimas. Vaiko grobimo faktas turi būti įrodytas ir įrodinėjamas teisme. Tai, kad atsakovas pateikė pareiškimą dėl vaiko pagrobimo nepatvirtina fakto, kad vaikas būtų pagrobtas. Šiame teisme nei buvo įrodinėjamas toks faktas, nei teismas aiškinosi vaiko išvežimo iš Italijos aplinkybes.

1.11.                      Teismas netinkamai taikė  Reglamento Briuselis II bis nuostatas. Minėtas Reglamentas nereguliuoja  atvejų, kai teismai nesutaria ir nesitaria dėl jurisdikcijos, o taip pat tų atvejų, kai teismai išnagrinėja bylą pažeisdami jurisdikcijos taisykles. Reglamento Briuselis II bis 23 str. f papunktis reglamentuoja tuos atvejus, kai yra priimti du skirtingi sprendimai tuo pačiu klausimu;

1.12.                      Esant pareiškimui dėl vaiko pagrobimo, teismas pirmiausia privalėjo išspręsti vaiko pagrobimo klausimą.

1.13.                      Teismas pažeidė Reglamento Briuselis II bis 19 str. 3 d. nustato, kad teismui atsisakius jurisdikcijos kito teismo naudai, šalis, kuri kreipėsi į teismą, kuriame vėliau iškelta byla, gali tą ieškinį pateikti pirmajam teismui. Ieškovei tokia teisė nebuvo suteikta ar užtikrinta, kadangi vienoje Italijos byloje teismas priėmė sprendimą, o šioje byloje teismas paliko ieškovą ieškinį nenagrinėtą. Tokiu būdu buvo šiurkščiai pažeista ieškovės teisė į teisminę gynybą ir teisė būti išklausytai;

1.14.                      Teismas pažeidė vaiko interesų prioriteto principą ir esminius civilinio proceso principus.

1.15.                      Teismas pažeidė vaiko artumo kriterijų. Vaiko interesai tam tikrais išimtiniais atvejais gali turėti viršenybę net pakeičiant bylos jurisdikciją pirmiau iškeltos bylos atžvilgiu (pav., 1996 m. Hagos konvencijos 8-9 str.  ir reglamento „Briuselis II bis“ 15 straipsnis, reglamentuojantys jurisdikcijos perdavimą). Tai įtvirtinta siekiant užtikrinti geresnę vaiko teisių apsaugą tarptautinėse situacijose ir išvengti skirtingų teisinių sistemų konfliktų, taikant vaiko teisių apsaugos priemones. Teismas atsisakydamas ginti vaiką  Lietuvos pilietį, faktiškai atidavė jį Italijos jurisdikcijai. Vaikas niekada negyveno su tėvu be motinos, vaikas gyveno su tėvu ir motina tik iki 2017 m. liepos. Vaikas nekalba tėvo kalba - itališkai. Vaiko ryšys su tėvu yra silpnas, jie retai bendrauja. Į šias aplinkybes nebuvo atsižvelgta;

1.16.                      Teismas nukrypo nuo teismų praktikos. vaiko nuolatinė (įprastinė) gyvenamoji vieta nustatoma kreipimosi į teismą momentu (žr. reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalį ir 16 straipsnį). Šia nuostata turėtų būti vadovaujamasi taikant ne tik reglamento „Briuselis II bis“ nustatytas jurisdikcijos taisykles.

9.       Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas prašė Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2018 m. gegužės 22 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodė tokius argumentus:

2.1.                      Teismas pagrįstai paliko ieškinį nenagrinėtą, nes tam buvo įstatymo nustatytas pagrindas. Byla Italijos Respublikos Pavijos teisme buvo išnagrinėta pirmiau nei prasidėjo bylos nagrinėjimas Lietuvos teisme ir priimtas Pavijos teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendimas dėl ginčo esmės;

2.2.                       Apeliantė apie Italijos teismo bylą žinojo. Apeliantė Pavijos teismui teikė atsiliepimą į ieškinį, turėjo visas galimybes šioje byloje įgyvendinti savo procesines teises. Apeliantė gali skųsti Italijos teismo sprendimą apeliacine tvarka;

2.3.                       Teismas pagrįstai taikė lis pendens ir Reglamento 19 str. 3 d. Atskirajame skunde pateikti teisiškai nepagrįstas Reglamento 19 str. 2 d., 3 d., taip pat Reglamento 24, 26 straipsnių aiškinimas, kaip ir nurodytos visiškai nepagrįstos aplinkybės dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje nuo jo gimimo. Atskirajame skunde nurodoma, kad vaikas gyveno su tėvu ir motina iki 2017 m. liepos. Apeliantės  pripažįstama, kad iki 2017 m. liepos mėn. vaiko, jos bei atsakovo, kuris Lietuvoje niekada negyveno ir neturėjo interesų, nuolatinė gyvenamoji vieta iki 2017 m. liepos mėn. (kai buvo išvykta į Lietuvą atostogų) buvo Italija. Šis apeliantės pripažinimas atitinka Italijos teismo nustatytas aplinkybes.  Teismas neturėjo jokio pagrindo kitaip vertinti aplinkybių dėl vaiko gyvenamosios vietos nei jos nustatytos ir įvertinos Italijos teismo sprendime;

2.4.                       Apeliantė pažeidžia lis pendens taisyklę (Reglamento 19 str. 2, 3 d.) siūlydama Lietuvos teismui nagrinėti šią bylą, nes tariamai išnagrinėjus šią bylą teismui vėliau nebūtų privaloma atsisakyti jurisdikcijos ir pan. Lis pendens taisyklė įpareigoja teismą atsisakyti nagrinėti bylą, kai tokia byla jau iškelta ir juo labiau išnagrinėta užsienio valstybės teisme. Pagal Reglamento 24, 26 straipsnį draudžiama peržiūrėti užsienio valstybės teismo sprendimą ir joje šio teismo nustatytą jurisdikciją. Apeliantės argumentai dėl jurisdikcijos pažeidimo nepagrįsti ir visiški neteisėtai tai siūloma atlikti teismui, nes iš ne teisės negali atsirasti jokia teisė;

2.5.                       Pirmas bylą pradėjęs teismas Reglamento 19 str. 2 d. prasme yra Italijos teismas. Italijos Pavijos teisme atsakovo ieškinys buvo priimtas 2018 m. vasario 12 d., o Lietuvos teisme pirmas parengiamasis posėdis paskirtas tik 2018 m. gegužės 21 d.  Pirmas jurisdikciją patvirtino ir procesinį sprendimą priėmė Italijos teismas. Aplinkybė, kuris teismas vėliau pradėjo bylą, yra reikšminga tik bylos stabdymui ir nėra reikšminga, kai teismo jurisdikcija jau patvirtinta ir priimtas vieno iš teismų procesinis sprendimas dėl ginčo esmės; 

2.6.                      Remiantis Reglamento 10 str. nenumatytas jurisdikcijos perėjimas pasikeitus vaiko nuolatinei gyvenamajai vietai vaiko neteisėto išvežimo atveju, imperatyviai nustato išliekančią vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės iki neteisėto vaiko išvežimo jurisdikciją bylose dėl tėvų pareigų, jei nėra nustatyti konkretus kiekybiniai ir kokybiniai reikalavimai, sudarantys prielaidas jurisdikcijos pasikeitimui. Ginčo atveju tokių sąlygų (kiekybinių ir kokybinių reikalavimų), sudarančių prielaidas jurisdikcijos pasikeitimui nėra. Priešingai, remiantis Reglamento 10 str. b punkto iv papunkčiu, vaikas Lietuvoje nepragyveno vienerių metų, su nauja aplinka nesusigyveno ir kas svarbiausia (papildoma, privaloma sąlyga) - valstybės narės, kurioje vaikas iki neteisėto išvežimo ar negrąžinimo turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą, teismai nepriėmė sprendimo dėl globos, nereikalaujančio vaiko grąžinti. Italijos Pavijos teismas 2018 m. gegužės 10 d. priėmė sprendimą dėl globos, reikalaujantį vaiką grąžinti Italiją, nes nustatė vaiko gyvenamąją vietą su tėvu Italijoje. Ginčas dėl to paties vaiko gyvenamosios vietos nustatymo jau yra išspręstas, todėl teismui liko tik atsisakyti jurisdikcijos. Tai jis padarė visiškai pagrįstai remdamasis Reglamento 19 str. 3 d., 24, 26 straipsnių nuostatomis;

2.7.                      Teismas neturėjo ir negalėjo vertinti aplinkybių dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos, nes šios aplinkybės nustatant Italijos teismo sprendime dėl Reglamento 8, 10 straipsnių taikymo. Reglamento 26 straipsnis taip pat draudžia peržiūrėti priimtą Europos Sąjungos teismo sprendimą iš esmės;

2.8.                      Atskirojo skundo argumentai dėl vaiko interesų apsaugos principo pažeidimo yra deklaratyvūs. Lietuvos Respublikos piliečio interesų gynimo svarba taip pat negali būti pripažįstama pagrįstu argumentu, nes Europos Sąjunga ir jos teisės aktai grindžiami visų Europos Sąjungos piliečių, institucijų lygybe, neišskiriant kurios nors vienos valstybės ir pan. Vaikas taip pat yra ir Italijos pilietis, todėl jo interesai kaip Italijos piliečio taip pat turi būti ginami;

2.9.                      Briuselis II bis 15 straipsnis negali būti taikomas, nes viena iš tapačių bylų yra išnagrinėta, todėl turi būti taikomas Briuselis II bis 19 straipsnio 3 d.;

2.10.                      Vaiko gyvenamoji vieta nuo gimimo deklaruota Italijoje, o apeliantė savo gyvenamąją vietą Lietuvoje deklaravo tik nuo 2017 m. rugpjūčio 9 d. Nepaneigtas faktas, kad vaikas iki 2016 m. „Le cicogne“ darželį lankė Italijoje, moka italų kalbą ir kt. Vaikas iš Italijos neteisėtai buvo išvežtas ir negrąžintas nuo 2017 m. liepos mėnesio.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Nagrinėjamu atveju absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nėra nustatyta (CPK 329 str. 2 ir 3 d., 338 str.).

11.       Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtas - teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

12.       Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

13.       Ieškovė kartu su atskiruoju skundu bei atsakovas kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujus rašytinius įrodymus. Be to, ieškovė po atskirojo skundo priėmimo apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą prijungti papildomus rašytinius įrodymus. Minėtas prašymas su jos priedais buvo išsiųsti priešingai šaliai. Atsakovas pateikė prieštaravimus dėl ieškovės papildomų įrodymų prijungimo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, jog naujus įrodymui pateikė abi šalys, kad su ieškovės papildomais pateiktais įrodymais atsakovas susipažino ir dėl jų pateikė savo nuomonę, tai, jog nagrinėjama byla yra šeimos byla ir yra susijusi su viešuoju interesu, sprendžia, jog šalių naujai pateikti įrodymai priimtini ir vertintini kartu su kita byloje esančia medžiaga.

Dėl civilinės bylos teismingumo

14.       Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui (jurisdikcija) yra viena sąlygų tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Ši taisyklė taikytina ir šeimos byloms su tarptautiniu elementu. Nagrinėjama byla yra su tarptautiniu elementu, kurioje ginčas kilo dėl to, kurios valstybės – Lietuvos ar Italijos – teismas turi jurisdikciją nagrinėti bylą dėl tėvų pareigų – dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo bei išlaikymo įsiskolinimo priteisimo ir bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo.

15.        Bylos duomenimis nustatyta, kad šalių nepilnametis vaikas L. S., dėl kurio vyksta ginčas, (duomenys neskelbtini) gimė Lietuvoje, jam Lietuvoje yra išduotas gimimo liudijimas, Italijoje yra išduoti asmens tapatybės dokumentai. Vaiko motina ieškovė I. Ž. yra Lietuvos Respublikos pilietė, vaiko tėvas atsakovas L. S. yra Italijos pilietis. Atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Italijoje. Ieškovės ir šalių vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą šalys vertina skirtingai. Ieškovė laiko, kad jos ir vaiko nuo gimimo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje. Atsakovas įrodinėja, kad atsakovė nuo 2014 m. ir gimus vaikus iki 2017 m. liepos kartu su atsakovu gyveno Italijoje, 2017 m. liepos mėnesį ieškovė su vaiku išvyko į Lietuvą ir negrąžino vaiko į valstybę, kurioje buvo vaiko gyvenamoji vieta. Dėl to ieškovas pateikė pareiškimą dėl vaiko grobimo. 2018 m. balandžio 26 d. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje buvo gautas Italijos centrinės institucijos persiųstas L. S. prašymas pagal Hagos konvenciją dėl galimai neteisėtai Lietuvos Respublikoje laikomo mažamečio sūnaus L. S. grąžinimo į vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybę Italiją.

16.       Ieškovė su ieškiniu atsakovui dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo priteisimo bei atsakovo bendravimo tvarkos su vaiku nustatymo į Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmus kreipėsi 2018 m. sausio 29 d. Alytaus apylinkės teisme byla pagal ieškovės patikslintą ieškinį pašalinus trūkumus yra iškelta 2018 m. vasario 22 d. Į Italijos Pavijos teismą su ieškiniu I. Ž. dėl vaiko L. S. globos L. S. kreipėsi 2018 m. vasario 12 d. Italijos Respublikos Pavijos teismo 2018 m. gegužės 10 d. sprendimu vaiko L. S. globos teisės suteiktos jo tėvui L. S., vaiko gyvenamoji vieta nustatyta su tėvu, nustatyta I. Ž. bendravimo tvarka su vaiku. Minėtas Italijos teismo sprendimas yra neįsiteisėjęs.

17.       Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl bylos teismingumo taikytinas 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau – reglamentas „Briuselis II bis“) ir 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – Išlaikymo reglamentas).

18.       Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad sprendžiant klausimą dėl šios bylos jurisdikcijos turi būti vadovaujamasi Reglamento „Briuselis II bis“ 8, 10, 17, 19, 24 ir 26 straipsnių nuostatomis. Reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis teismingumo pagrindas reikalavimams dėl tėvų pareigų, pagal kurį valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje, tačiau reglamentas „Briuselis II bis“ nustato ir specialiąsias teismingumo taisykles, pavyzdžiui, vaikų grobimo atvejais (10 straipsnis), kai vien vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos susiformavimo valstybėje, į kurią vaikas atvyko, nepakanka šios valstybės teismų jurisdikcijai pagrįsti pagal reglamentą. Pagal Reglamento „Briuselis II bis“ 19 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas,  jeigu skirtingų valstybių narių teismuose iškeliamos bylos dėl tėvų pareigų to paties vaiko atžvilgiu ir tuo pačiu ieškinio pagrindu, teismas, kuriame buvo vėliau iškelta byla, savo iniciatyva sustabdo nagrinėjimo procesą, kol nustatoma pirmojo teismo jurisdikcija; jeigu nustatoma pirmojo teismo jurisdikcija, teismas, kuriame buvo vėliau iškelta byla, atsisako jurisdikcijos pirmojo teismo naudai. Pagal Reglamento „Briuselis II bis“ 24 straipsnio nuostatas kilmės valstybės narės teismo jurisdikcija iš esmės negali būti peržiūrima, o pagal 26 straipsnio nuostatas - teismo sprendimas jokiomis aplinkybėmis negali būti peržiūrimas iš esmės. Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir Išlaikymo reglamento 10, 12, 42 straipsniuose.

19.       Nagrinėjamu atveju Italijos Pavijos teismas 2018 m. gegužės 10 d. sprendimu patvirtino jam priklausančią jurisdikciją nagrinėti bylą Reglamento „Briuselis II bis“ 10 straipsnio ir 19 straipsnių 2 ir 3 dalies pagrindu. Tarp šalių ginčo dėl Alytaus apylinkės teisme bei Italijos teisme nagrinėjamų bylų tapatumo nėra. Pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės vertinti Italijos Pavijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių dėl vaiko gyvenamosios vietos ar dėl vaiko neteisėto išvežimo (pagrobimo). Pagal Reglamento „Briuselis II bis“ 24 ir 26 straipsnių nuostatas draudžiama peržiūrėti užsienio valstybės teismo nustatytą jurisdikciją bei užsienio valstybės teismo sprendimą. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės keliamų reikalavimų jurisdikcijos klausimas jau yra išspręstas, nes Italijos Pavijos teismas sprendimu nustatė jurisdikciją ir jam priklausančią kompetenciją spręsti vaiko globos ir tėvų pareigų vaikui klausimus. Kadangi Italijos Pavijos teismo sprendimu tapatus ginčas dėl to paties vaiko gyvenamosios vietos nustatymo jau yra išspręstas, Alytaus apylinkės teismas privalėjo atsisakyti jurisdikcijos. Jeigu teismas jau po bylos iškėlimo konstatuoja, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016).

20.       Atsižvelgiant į aukščiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas nevertina atskirojo skundo argumentų, iš esmės kritikuojančių Italijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Byloje nėra duomenų, kad  Italijos Pavijos teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl  ieškovė dalyvavusi Italijos Pavijos teismo byloje, turi teisę skųsti minėtą teismo sprendimą, remdamasi šiame atskirajame skunde išdėstytomis aplinkybėmis. Pažymėtina, ir tai, kad pagal Reglamento „Briuselis II bis“ 28 straipsnio nuostatas, Italijos Pavijos teismo sprendimui įsiteisėjus, jis taps vykdytinu Lietuvoje tik tada, kai suinteresuoto asmens prašymu bus pripažintas. Prašymus dėl užsienio valstybių ir tarptautinių teismų bei arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje nagrinėja Lietuvos apeliacinis teismas (Teismų įstatymo 21 str. 2 p.).

21.       Apibendrinant darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė nagrinėjamos bylos teismingumo klausimą ir palikdamas ieškinį nenagrinėtą priėmė teisėtą nutartį ir pagrįstą, kurios naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,   

n u t a r i a :

Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2018 m. gegužės 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėja                                                              Izolda Nėnienė