Administracinė byla Nr. eA-1237-552/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00658-2024-0
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. vasario 5 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Beatos Martišienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Mostrus“) dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas E. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. 23S51544, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Regionų administracinis teismas 2024 m. gegužės 14 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. liepos 31 d. nutartimi panaikino Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 14 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo dėl pirmosios instancijos teismo padaryto procesinio pobūdžio pažeidimo – pažeistos pareiškėjo teisės būti išklausytam.
3. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Migracijos departamentas Sprendimu panaikino jam išduotą leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2025 m. liepos 31 d., nes: (i) duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; (ii) pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; (iii) nutraukta su pareiškėju sudaryta darbo sutartis.
4. Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2023 m. birželio 20 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamentas 2023 m. liepos 25 d. priėmė sprendimą Nr. 23S115536 išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi darbo uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau ? ir UAB) „Mostrus“ (toliau – ir Bendrovė, darbdavys) pagrindu. Migracijos departamentas 2024 m. vasario 13 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, nustatęs, kad pareiškėjui nei vieną mėnesį nebuvo mokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas vieno mėnesio darbo užmokestis – 1 160 Eur, su pareiškėju darbo sutartis nutraukta, o pareiškėjas nuo 2023 m. rugpjūčio 29 d. vykdo individualią keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą.
5. Pareiškėjas teigė, kad jis ketino dirbti Bendrovėje betonuotoju ir nuo 2023 m. rugpjūčio 25 d. iki 2024 m. sausio 2 d. dirbo šioje Bendrovėje pagal darbo sutartį. Pareiškėjas, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, sąžiningai nurodė, kad ketina dirbti betonuotoju Bendrovėje ir gauti už darbą reguliarias pajamas bei pagrįstai tikėjosi, kad darbdavys, pateikęs Migracijos departamentui įsipareigojimą įdarbinti jį ne trumpesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui ir mokėti jam 1 160 Eur darbo užmokestį, laikysis savo įsipareigojimų. Paaiškėjus aplinkybei, jog Bendrovė neįstengia suteikti pareiškėjui pakankamai darbo ir mokėti pažadėtą darbo užmokestį, pareiškėjas tam, kad turėtų pakankamai lėšų pragyventi, 2023 m. rugpjūčio 29 d. papildomai pradėjo vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą, kurią vykdo iki šiol.
6. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis niekaip negalėjo numanyti, jog darbdavys nevykdys savo įsipareigojimo ir nemokės jam pažadėto darbo užmokesčio. Pareiškėjas dėjo ir deda visas pastangas tam, kad turėtų pakankamas pragyvenimo lėšas Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui, kaip užsieniečiui, nepakankamai žinančiam valstybinę kalbą, pakeisti darbą ir darbdavį yra nelengva. Pareiškėjas teigė sugaišęs nemažai laiko ir išleidęs nemažai lėšų leidimo laikinai gyventi gavimo procedūroje ir nuo pat leidimo laikinai gyventi išdavimo dienos jis aktyviai bando integruotis į Lietuvos darbo rinką.
7. Pareiškėjas nurodė, kad tik gavęs Migracijos departamento Sprendimą jis sužinojo, jog su juo yra nutraukta darbo sutartis. Jokių perspėjimų ar pranešimų apie numatomą darbo santykių nutraukimą jis iš Bendrovės nebuvo gavęs. Pareiškėjas šiuo metu ieško kito darbdavio ir darbo pagal darbo sutartį, todėl mano, jog Migracijos departamentas turėjo jam suteikti galimybę pateikti paaiškinimus ir nustatyti protingą terminą surasti naują darbdavį. Pareiškėjo nuomone, atsakovas nepakankamai su juo bendradarbiavo, prieš priimdamas skundžiamą Sprendimą neatskleidė jam gautos informacijos, nesuteikė galimybės paaiškinti situaciją, todėl pažeidė gero administravimo principą. Anot pareiškėjo, Migracijos departamento Sprendimas yra neišsamus ir nemotyvuotas, neatitinkantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų ir proporcingumo principo.
8. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
9. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi buvo pateiktas tuo pagrindu, jog jis ketino dirbti Bendrovėje betonuotoju. Bendrovės tarpininkavimo rašte dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjui išdavimo bei pareiškėjo prašyme buvo nurodyta, kad Bendrovė darbo sutarties laikotarpiu įsipareigoja pareiškėjui mokėti 1 160 Eur vieno mėnesio darbo užmokestį. Migracijos departamentas 2023 m. liepos 25 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytais pagrindais.
10. Atsakovas paaiškino, kad jis, vykdydamas užsieniečių kontrolę, patikrinęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje esančius duomenis nustatė, kad pareiškėjas Bendrovėje buvo įdarbintas nuo 2023 m. rugpjūčio 25 d. iki 2024 m. sausio 2 d., nei vieną mėnesį negavo prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir tarpininkavimo rašte nurodyto vieno mėnesio darbo užmokesčio – 1 160 Eur. Nei iš pareiškėjo, nei iš Bendrovės Migracijos departamentas negavo duomenų, kad pareiškėjas Bendrovėje dirbs ne visą darbo laiką ar jam bus mokamas kitas atlyginimas, nei nurodytas tarpininkavimo rašte. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, Migracijos departamentas padarė išvadą, kad: (i) pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės; (ii) pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje; (iii) su juo buvo nutraukta darbo sutartis.
11. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas savo skunde neneigė, jog jam nebuvo mokamas sulygtas atlyginimas ir kad jis buvo atleistas iš Bendrovėje eitų pareigų, todėl buvo nustatyti imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, įtvirtinti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose bei 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktuose. Atsakovas pabrėžė, kad užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį, todėl užsienietis negali turėti teisėtų lūkesčių išsaugoti leidimą laikinai gyventi, jei jis nebeatitinka Įstatymo jam keliamų reikalavimų.
12. Atsakovas teigė, kad teisės aktai ir teismų praktika nenustato Migracijos departamentui pareigos, priimant Sprendimą, įspėti pareiškėją, prašyti pateikti paaiškinimus, suteikti protingą terminą įsidarbinti pas kitą darbdavį. Be to, pagal Įstatymo 40 straipsnio 5 dalį, užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas iki 2024 m. vasario 2 d. (dėl nemokamo 1 160 Eur vieno mėnesio atlyginimo ir nepakankamų pragyvenimo lėšų) nesikreipė į Migracijos departamentą dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo.
13. Atsakovo nuomone, Sprendimas nepažeidžia asmenų lygybės prieš įstatymą ir nediskriminavimo principų. Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimas atitinka VAĮ nuostatas ir teismų praktikoje suformuluotus reikalavimus.
II.
14. Regionų administracinis teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą, 2024 m. lapkričio 26 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.
15. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2023 m. gegužės 31 d. pateikė Departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad jis ketina dirbti Bendrovėje betonuotoju (profesija įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą ir nereikalingas Užimtumo tarnybos sprendimas dėl atitikties Lietuvos darbo rinkos poreikiams). Pareiškėjas nurodė, kad numatomas darbo užmokestis – 1 160 Eur per mėnesį. Pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760271280, galiojantis nuo 2023 m. liepos 31 d. iki 2025 m. liepos 31 d. Departamentas Sprendimu panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi, nes: (i) duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; (ii) asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; (iii) nutraukta darbo sutartis su asmeniu. Sprendime konstatuota, kad užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš Bendrovės. Migracijos departamentas, įvertinęs Sodros informacinės sistemos duomenis, t. y. kad pareiškėjui nėra mokamas darbo užmokestis, nutraukta darbo sutartis ir jokių kitų reguliarių pajamų pareiškėjas negauna, kurių pakaktų pragyventi Lietuvos Respublikoje, konstatavo, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje, dėl to buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi. Pareiškėjas nesutikdamas su skundžiamu Sprendimu, kreipėsi į teismą, prašydamas jį panaikinti.
16. Teismas įvertino ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir padarė išvadą, kad Departamentas pagrįstai nustatęs, kad pareiškėjas nuo 2023 m. rugpjūčio mėn. iki 2024 m. sausio mėn. negavo tarpininkavimo rašte nustatyto darbo užmokesčio, konstatavo, jog pareiškėjas neturi pakankamai pajamų pragyventi Lietuvos Respublikoje. Tai, kad pareiškėjui darbo užmokestis nebuvo mokamas ne dėl nuo pareiškėjo valios priklausančių aplinkybių, nereiškia, kad jis atitinka Įstatymo reikalavimus, nustatytus leidimui laikinai gyventi gauti. Teismas nurodė, kad tuo atveju, jeigu pareiškėjas nebedirbo Bendrovėje, ar jo gaunamas darbo užmokestis neatitiko numatyto darbo užmokesčio tarpininkavimo rašte, pareiškėjas turėjo teisę vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 5 dalimi informuoti apie tai Departamentą arba pakeisti darbdavį. Pareiškėjas turėjo pareiga atitikti Įstatymo reikalavimus, pagal kuriuos, jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Departamentui nustačius, kad pareiškėjas negavo darbo užmokesčio, numatyto tarpininkavimo rašte, jis turėjo pagrindą panaikinti pareiškėjo turimą leidimą laikinai gyventi, nes jis buvo išduotas tuo pagrindu, jog jis dirbt būtent Bendrovėje ir gaus būtent tarpininkavimo rašte numatytą darbo užmokestį.
17. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo šiuo metu dirbamas pavėžėjo darbas yra licencijuojama veikla, todėl šis darbas nėra pagrindas kreiptis į Departamentą dėl pasikeitusio darbdavio. Teismas duomenų apie tai, kad pareiškėjas šiuo metu dirbtų pas kitą darbdavį pagal darbo sutartį ir gautų bent minimalų darbo užmokestį, byloje nėra.
18. Teismas akcentavo, jog nei Įstatyme, nei Tvarkos apraše nėra numatyta pareiga prieš priimant Sprendimą, atlikti papildomą pareiškėjo apklausą. Sprendimas priimtas vadovaujantis Sodros ir licencijų informacinės sistemos duomenimis, vertinant pareiškėjo ekonominius ir šeiminius ryšius. Departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, atliko išsamų situacijos vertinimą ir neturėjo pareigos papildomai apklausti pareiškėją, todėl šiuo aspektu Departamento veiksmų neteisėtumo teismas nekonstatavo.
19. Teismas sprendė, jog Sprendimas yra pakankamai argumentuotas ir pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), atliktas išsamus ir individualus pareiškėjo vertinimas, todėl pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų, numatytų leidimui laikinai gyventi gauti. Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, taip pat 3 straipsnio 5 ir 9 punktuose įtvirtintus viešojo administravimo išsamumo ir objektyvumo principų reikalavimus. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo pažeisti gero administravimo ir proporcingumo principai, Sprendimas neprieštarauja sąžiningumo, protingumo bei teisingumo kriterijams. Sprendimą priėmė įgaliojimus turintis subjektas, laikydamasis teisės aktuose nustatytos tvarkos, Sprendime neapsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su teisės normomis, Sprendimo motyvai yra aiškus ir pakankami, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą Sprendimą.
III.
20. Pareiškėjas E. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 26 d. sprendimą ir Migracijos departamento 2024 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. 23S51544. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
21. Pareiškėjas, pakartodamas ginčo aplinkybes, apeliaciniame skunde teigia, kad jis nežinojo ir negalėjo numatyti, kad darbdavys jam mokės mažesnį, nei darbo sutartyje nurodytą darbo užmokestį, kad darbdavys vienašališkai, neįspėjęs pareiškėjo, nutrauks su juo darbo sutartį. Teismas nevertino šių aplinkybių, nurodydamas, kad nutraukti darbo santykiai nėra šios bylos dalykas.
22. Pareiškėjas pažymi, kad jo santykis su Lietuva yra ilgalaikis ir tamprus. Pareiškėjas nuo 2023 m. rugpjūčio 29 d. ir šiuo metu vykdo keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą ir tam turi išduotą licenciją, suteikiančią teisę vykdyti minėtą veiklą, o kiekvieną mėnesį gaunamas darbo užmokestis sudaro apie 1 500-3 000 Eur, t. y. daugiau nei 3 kartus didesnis atlygis, nei minimali mėnesio alga, todėl atsakovo priimtas Sprendimas yra nepagrįstas.
23. Pareiškėjas tvirtina, jog pagal teismų praktiką, net ir esant neatitikimams Įstatymo keliamiems reikalavimams, leidimas gyventi neprivalo būti automatiškai naikinamas, jeigu šis neatitikimas atsirado ne dėl užsieniečio kaltės. Migracijos departamentas šiuo atveju priėmė sprendimą neatsižvelgęs į neatitikimo priežastis – darbdavio nesugebėjimą aprūpinti pareiškėją pakankamu darbo krūviu ir dėl to darbo sutarties sąlygų nesilaikymas ir vienašališkas darbo sutarties nutraukimas neįspėjus pareiškėjo, neatitinka teismų praktikos, reikalaujančios konstatuoti ne formalųjį, o realųjį (ne) atitikimą keliamiems reikalavimams.
24. Pareiškėjo teigimu, atsakovas ir pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, pažeidė gero administravimo, objektyvumo, protingumo ir kitus principus, teisės aktų reikalavimus ir pareiškėjo teises. Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas priimdami sprendimus tik formaliai įvertino situaciją, neanalizavo kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių ar dokumentų, todėl padarė nepagrįstas išvadas. Nagrinėjamu atveju atsakovas, vadovaudamasis atsakingo valdymo principais ir kitais iš jo išplaukiančiais principais, kaip viešojo administravimo institucija, turėjo tinkamai įvertinti visas faktines aplinkybes ir pareiškėjo individualią situaciją, tačiau Departamentas nepateikė jokių įrodymų, pateisinančių tokio Sprendimo priėmimą. Sprendimas yra nemotyvuotas ir prieštarauja gero viešo administravimo principui.
25. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
26. Migracijos departamentas, pakartodamas ginčo aplinkybes ir ginčui aktualų teisinį reguliavimą, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad užsieniečiai turi pareigą atitikti Įstatymo jiems keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet visą šių leidimų laikinai gyventi galiojimo laikotarpį, todėl užsieniečiai negali turėti teisėtų lūkesčių išsaugoti leidimus laikinai gyventi, jeigu jie nebeatitinka Įstatymo reikalavimų. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus, todėl leidimo laikinai gyventi panaikinimas imperatyviais Įstatyme numatytais pagrindais nepažeidžia asmenų lygybės prieš įstatymą ar nediskriminavimo principų.
27. Atsakovas akcentuoja, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai. Nustačius bent vieną iš šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019). Užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Nuo pareiškėjo įsidarbinimo Bendrovėje 2023 m. rugpjūčio 25 d. iki 2024 m. vasario 2 d. pareiškėjas dėl naujo leidimo laikinai gyventi nesikreipė, todėl pareiškėjas nevykdė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje numatytos pareigos. Kadangi pareiškėjas turėjo jam išduotą leidimą laikinai gyventi darbo UAB „Mostrus“ pagrindu, jis galėjo dirbti tik UAB „Mostrus“.
28. Migracijos departamentas laikosi pozicijos, jog Sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiškose bylose, o jo proporcingumą patvirtina tai, kad pareiškėjas iki skundžiamo Sprendimo priėmimo nevykdė Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje jam numatytos pareigos. Migracijos departamentas priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, ir jis neturėjo diskrecijos teisės tokio sprendimo nepriimti.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
29. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. vasario 13 d. sprendimo Nr. 23S51544, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo.
30. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog Bendrovė nemoka pareiškėjui tarpininkavimo rašte nurodyto 1 160 Eur dydžio darbo užmokesčio, pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, Bendrovė su pareiškėju nutraukė darbo sutartį, pareiškėjas yra įsiregistravęs individualios veiklos vykdytoju ir jam išduotas leidimas vykdyti keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą, skundžiamu sprendimu nusprendė, kad Migracijos departamentas pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi darbo Bendrovėje pagrindu, esant nustatytiems imperatyviems leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindams.
31. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde prašo panaikinti teismo ir Migracijos departamento sprendimus. Pareiškėjas nesutikimą su teismo ir Migracijos departamento sprendimais grindžia argumentais, kad jis nežinojo ir negalėjo numanyti, kad darbdavys jam mokės mažesnį, nei darbo sutartyje nurodytą darbo užmokestį, ir, kad neįspėjęs pareiškėjo, nutrauks su juo darbo sutartį. Pareiškėjas šiuo metu vykdo keleivių vežimo už atlygį lengvaisiais automobiliais pagal užsakymą veiklą ir jam kiekvieną mėnesį yra mokamas 1 500 – 3 000 Eur darbo užmokestis. Pareiškėjo įsitikinimu, atsakovas ir pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, pažeidė gero administravimo ir kitus bendruosius teisės principus bei pareiškėjo teises. Pastarieji formaliai įvertino pareiškėjo individualią situaciją, neanalizavo kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių ir įrodymų, todėl padarė nepagrįstas išvadas.
32. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
33. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, tikrindamas pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, pareiškėjo individualią situaciją bei byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas pareiškėjo teisių ir teisės principų. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir motyvais, todėl jų nekartodama papildo juos, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus bei bylai aktualų teisinį reguliavimą.
34. Nagrinėjamoje byloje skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais bei 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, nustačius, kad: (i) duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; (ii) pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; (iii) nutraukta darbo sutartis su pareiškėju.
35. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, jog Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, o nustačius bent vieną iš šių pagrindų, atsakovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Užsienietis negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
36. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.
37. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktuose numatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma jeigu: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė (2 p.); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Šio Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu atveju išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui taip pat atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų studijoms ir grįžimo kelionės išlaidoms apmokėti (5 p.).
38. Sprendžiant dėl pragyvenimo lėšų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat reikšminga tai, jog pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymą Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA (2023 m. – 840 Eur, 2024 m. – 924 Eur).
39. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Migracijos departamentas 2023 m. liepos 25 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo UAB „Mostrus“ pagrindu, pareiškėjas minėtoje Bendrovėje dirbo nuo 2023 m. rugpjūčio 25 d. iki 2024 m. sausio 2 d., tačiau jam nei kartą nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti vieno mėnesio darbo užmokestis. Pareiškėjui už 2023 m. rugpjūčio mėn. išmokėtas 204,55 Eur, už 2023 m. rugsėjo mėn. – 428,57 Eur, už 2023 m. spalio mėn. – 450 Eur, 2023 m. lapkričio mėn. – 450 Eur, už 2023 m. gruodžio mėn. – 426,32 Eur vieno mėnesio darbo užmokestis, o už 2024 m. sausio mėn. jam buvo išmokėta 47,98 Eur dydžio atleidimo išmoka.
40. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta, konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje nustačius, kad su pareiškėju darbo sutartis buvo nutraukta bei jam išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu nebuvo mokamas prašyme išduoti leidimą bei tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis (1 160 Eur), esantis vienintelis šiuose dokumentuose nurodytas pareiškėjo pragyvenimo lėšų šaltinis Lietuvos Respublikoje, pripažintina, jog leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo panaikintas pagrįstai ir teisėtai, nustačius savarankiškus imperatyvius leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 5 p.) (dėl pragyvenimo lėšų) bei Įstatymo 50 str. 1 d. 6 p. (dėl nutrauktos darbo sutarties) pagrindais).
41. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos Lietuvos Respublikoje bus jo gaunamas darbo užmokestis Bendrovėje, o ne kitos pajamos, todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės apie jo individualią darbinę veiklą ir uždirbamas pajamas, nekeičia situacijos vertinimo nagrinėjamoje byloje. Šiame kontekste akcentuotina, kad užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2451-789/2024, 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2403-552/2024 ir kt.).
42. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, jog aptariama situacija susiklostė ne dėl pareiškėjo, o dėl jo buvusio darbdavio kaltės, nes pareiškėjui išduoto leidimo galiojimas tiesiogiai priklausė nuo to, ar pagal prašymą išduoti šį leidimą prisiimti reikalavimai bus įgyvendinti, o išduotas leidimas negali galioti, jei pagrindai, susiję su užsieniečio teise laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nebuvo įvykdyti. Asmenų kaltės klausimas šiuo požiūriu neturi esminės teisinės reikšmės vertinant Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nes Sprendimas buvo priimtas nustačius savarankiškus imperatyvius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2051-463/2024), o pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl jo buvusio darbdavio galbūt padarytų darbo teisės pažeidimų, todėl šie argumentai yra nepagrįsti (žr., pvz., LVAT 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1981-821/2024).
43. Kaip minėta, byloje skundžiamas Sprendimas yra grindžiamas trimis teisiniais pagrindais, tarp jų ir atsakovui nusprendus, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 2 p.).
44. Spręsdama, ar šiuo atveju skundžiamu Sprendimu buvo pagrįstai ir teisėtai pripažinta, jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo ir aiškinimo pripažįstama, kad prieš priimdamas sprendimą šiuo pagrindu, atsakovas įrodinėjimo naštos paskirstymo prasme pirmiausia turi pareigą surinkti faktinius duomenis, patvirtinančius, jog prieš siekdamas gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės, o pastarasis neatitikimas paaiškėjo vėliau, pavyzdžiui, atsakovui pateikiant įrodymus, jog jau teikiant duomenis apie numatomą mokėti vieno mėnesio darbo užmokestį buvo pakankamai akivaizdu, kad numatytas mokėti darbo užmokestis realiai negalės būti mokamas ir iš esmės yra (buvo) siekiama suklaidinti valstybės institucijas, siekiant apgaule gauti leidimą gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2288-556/2023, 2024 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1815-502/2024 ir kt.).
45. Kaip matyti iš skundžiamo Sprendimo turinio, atsakovas, pagrįstai ir teisėtai pripažinęs, jog su pareiškėju buvo nutraukta darbo sutartis bei pareiškėjui nebuvo mokamas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi bei Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, remdamasis minėta aplinkybe nusprendė, kad tai kartu savaime sudaro pagrindą spręsti, jog pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto pagrindo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi taikymo ir aiškinimo, sprendžia, jog atsakovas nagrinėjamoje byloje nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima daryti pagrįstą išvadą, kad jau pareiškėjui siekiant laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo pakankamai akivaizdu, kad darbo sutartis tarp pareiškėjo ir Bendrovės bus nutraukta anksčiau laiko ar numatytas mokėti darbo užmokestis nebus mokamas ir taip buvo siekiama suklaidinti valstybės institucijas.
46. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Sprendime nustatytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi yra pripažintinas neįrodytu. Nepaisant to, kadangi atsakovas taip pat rėmėsi kitais dviem, šioje nutartyje jau aptartais leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindais, ši išvada nekeičia pagrindinės ginčo išvados, jog šiuo atveju pareiškėjui išduotas leidimas panaikintas pagrįstai ir teisėtai, vadovaujantis imperatyviais Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktų ir 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindais.
47. Įvertinus kitus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad jais iš esmės yra pakartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, dėl kurių pasisakyta tikrinamame teismo sprendime, todėl tokio pobūdžio argumentai išsamiau nenagrinėjami, kaip neturintys teisinės reikšmės bylai išspręsti.
48. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ginčo aplinkybes ir pagrįstai nusprendė, jog atsakovo priimtu Sprendimu pareiškėjo leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas pagrįstai ir teisėtai dėl to, jog buvo nutraukta darbo sutartis su pareiškėju ir pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
49. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą netenkinamas ir pareiškėjo prašymas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Beata Martišienė