Byla Nr. 1S-239-478/2023
Teisminio proceso Nr. 1-33-1-01931-2014-9
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.16.2.12; 2.5.19.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. rugsėjo 21 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jūratė Jakubonienė, nerengiant teismo posėdžio, išnagrinėjo L. P. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 24 d. nutarties, kuria laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas kaltinamojo V. P. turtui pratęstas šešiems mėnesiams nuo 2023 m. rugpjūčio 25 d. iki 2024 m. vasario 25 d.
Teisėja, susipažinusi su pateikta baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjusi skundą,
n u s t a t ė :
I. Nagrinėjamo klausimo esmė
1. Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje V. P. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 1992 straipsnio 1 dalyje.
2. Ikiteisminio tyrimo metu 2015 m. lapkričio 25 d. nutarimu, siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą ir civilinius ieškinius, buvo paskirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas V. P. priklausančiam nekilnojamajam turtui: gyvenamajam namui, esančiam (duomenys neskelbtini), ten pat esančiai pavėsinei, kitiems kiemo statiniams ir žemės sklypui.
3. Šios procesinės prievartos priemonės taikymas ikiteisminio tyrimo metu, o taip pat ir baudžiamąją bylą perdavus teisminiam nagrinėjimui, buvo tęsiamas, paskutinį kartą Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 23 d. nutartimi laikinas nuosavybės teisės apribojimas nurodytam V. P. priklausančiam turtui pratęstas šešių mėnesių laikotarpiui nuo 2023 m. vasario 25 d. iki 2023 m. rugpjūčio 25 d.
4. Skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas kaltinamojo V. P. turtui pratęstas šešiems mėnesiams nuo 2023 m. rugpjūčio 25 d. iki 2024 m. vasario 25 d. Nutartyje apygardos teismas nurodė, kad šiuo metu laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo pagrindai nėra išnykę ar pasibaigę.
II. Skundo aukštesniajam teismui argumentai
5. L. P. skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 24 d. nutartį panaikinti.
5.1. Skunde L. P. nurodo, jog su skundžiama Vilniaus apygardos teismo nutartimi, kuria apribota nuosavybės teisė į jos šeimos turtą, nesutinka, mano, kad nutartis yra nepagrįsta, kadangi taikoma procesinė prievartos priemonė pažeidžia jos teises ir teisėtus interesus.
5.2. L. P. teigimu, skundžiamoje nutartyje nurodoma, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje nusikalstamų veikų padarymu kaltinamas ir jos sutuoktinis V. P., tačiau nutartyje nepateikiama duomenų, už kokią sumą jau yra areštuota ar laikinai apribotos kaltinamųjų nuosavybės teisės civiliniam ieškiniui užtikrinti. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 675 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad negali būti areštuojama skolininko turto iš esmės daugiau, negu jo reikia išieškotinai sumai padengti, todėl, laikinai apribojant nuosavybės teises į turtą, privaloma atsižvelgti į jau taikytas procesines prievartos priemones civilinio ieškinio užtikrinimui.
5.3. L. P. nurodo, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra esminis žmogaus teisės disponuoti nuosavybe suvaržymas, todėl šios procesinės prievartos priemonės taikymas turėtų būti grindžiamas tam tikrais duomenimis, nustatytais faktais. Anot L. P., jos sutuoktinis V. P. kaltinamas nusikalstamų veikų, kurios buvo įvykdytos 2014-2015 metais, padarymu. Tuo tarpu namas ir kiti statiniai, adresu (duomenys neskelbtini), kuriems taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, buvo įgyti dar 1992 m. lapkričio 5 d., 2001 m. birželio 29 d. pagal valstybinės žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartį buvo įgytas žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), ir kuris pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.87 straipsnį bei 3.88 straipsnį laikomas bendrąja jungtine nuosavybe. L. P. teigimu, akivaizdu, kad šis turtas negali būti konfiskuotas ir nėra konfiskuotinas BK 72 straipsnio ar 723 straipsnio prasme, todėl nutarimas laikinai apriboti nuosavybės teisę minėtam turtui yra neteisėtas ir nepagrįstas.
6. Atsiliepimų į skundą, pranešimų dėl nušalinimo, prašymų negauta.
III. Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados
7. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su pateiktais bylos duomenimis, atsižvelgęs į kaltinamojo V. P., kurio skundžiama nutartimi laikinai apribota nuosavybės teisė į turtą, sutuoktinės L. P. skundo argumentus ir apygardos teismo nutarties motyvus, daro išvadą, jog apygardos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o skundo argumentai nėra pagrindas nutartį naikinti ir nutraukti laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymą kaltinamojo V. P. turtui.
8. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) numatytų procesinių prievartos priemonių, kuri susijusi su asmens konstitucinės teisės į nuosavybės neliečiamumą ribojimu. Laikino nuosavybės teisių apribojimo taikymo pagrindai ir sąlygos nustatytos BPK 151 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 723 straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Laikinai apribojant nuosavybės teisę pagrindinis tikslas yra išsaugoti turtą, kad jis nebūtų paslėptas, sunaudotas ar sunaikintas, o baigus baudžiamąjį procesą šiuo turtu atlyginti nukentėjusiesiems kaltu pripažinto asmens padarytą žalą ar konfiskuoti nusikalstamu būdų gautą turtą. Taip pat svarbu, jog laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra laikina procesinė prievartos priemonė, kurios taikymas gali būti panaikintas nepasitvirtinus įtarimui arba paaiškėjus kitoms priežastims, dėl kurių šios prievartos priemonės taikymas būtų netikslingas.
9. Nagrinėjamu atveju laikinas nuosavybės teisės apribojimas V. P. turtui buvo paskirtas ir vėliau tęsiamas siekiant užtikrinti byloje pareikštus civilinius ieškinius, todėl pagrįsta yra apygardos teismo išvada, kad laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo kaltinamojo V. P. turtui pagrindai ir sąlygos nėra išnykę ir tokios procesinės prievartos priemonės taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti BPK 151 straipsnyje nurodytų tikslų įgyvendinimą.
10. L. P. skunde nurodo, kad jos sutuoktiniui taikant procesinę prievartos priemonę – laikiną nuosavybės teisės apribojimą turtui, kuris yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, pažeidžiamos jos teisės ir teisėti interesai.
11. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 23 straipsnyje, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas nuosavybės neliečiamybės principas nėra absoliutus. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš BPK numatytų procesinių prievartos priemonių, kuri susijusi su asmens konstitucinės teisės į nuosavybės neliečiamumą teisėtu suvaržymu. BPK 151 ir 152 straipsniuose yra numatyta, kokiais konkrečiais atvejais ši priemonė gali būti taikoma, išvardyti šios priemonės taikymo pagrindai ir sąlygos. Nors BPK 151 straipsnio 1 dalyje nurodytas apibrėžtas ratas subjektų, kuriems gali būti taikoma minėta procesinė prievartos priemonė (baudžiamojon atsakomybėn traukiamas fizinis asmuo arba fiziniai asmenys, materialiai atsakingi už jo veiksmus, taip pat fiziniai asmenys, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 723 straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą), tačiau teismų praktikoje suformuota nuostata, kad tais atvejais, kai kaltininko turtas jam priklauso ne asmeninės, o bendrosios jungtinės nuosavybės teise, šio turto teisinio režimo specifika lemia galimybę apribojimą taikyti ir atsakomybėn traukiamo asmens sutuoktinio turtui, nepaisant to, kad jam baudžiamasis procesas nėra inicijuotas (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 24 d. nutartis byloje Nr. 1S-336-870-2020, 2021 m. liepos 29 d. nutartis byloje Nr. 1S-190-654/2021, 2022 m. sausio 5 d. nutartis byloje Nr. 1S-6-658/2022).
12. CK 3.87 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu. CK 3.88 straipsnio 2 dalyje preziumuojama, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Kaip skunde nurodo L. P., turtas, į kurį nagrinėjamu atveju laikinai apribota nuosavybės teisė, yra bendroji jungtinė jos ir jos sutuoktinio V. P. nuosavybė, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog minėtas turtas, kuriam pratęstas procesinės prievartos priemonės taikymo terminas, tarp sutuoktinių V. P. ir L. P. būtų atidalytas, tokių duomenų skunde nenurodo ir L. P.. CPK 666 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į turtą, jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat jo dalį jungtinėje nuosavybėje; 2 dalyje nurodyta, kad nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo išieškojimas gali būti nukreipiamas taip pat į turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu teismo nuosprendyje nustatyta, kad tas turtas įgytas už nusikalstamu būdu gautas lėšas. Remiantis šiomis civilinio proceso įstatymo nuostatomis, darytina išvada, jog išieškojimas galėtų būti nukreiptas tik į kaltinamajam priklausančią turto dalį, esančią jo ir kito asmens bendrame turte. Tuomet, kai nėra žinoma, kokia bendrosios jungtinės nuosavybės dalis yra kaltinamojo, negalima tiksliai apibrėžti turto apimties ir jo vertės, laikinas nuosavybės teisės apribojimas taikytinas viso bendrąja jungtine nuosavybe esančio turto, o ne vien tam tikros jo dalies atžvilgiu. Aptarti argumentai leidžia daryti išvadą, jog laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymas trečiajam asmeniui priklausančiam turtui, taip pat visam, o ne atskirai daliai, bendrąja jungtine nuosavybe esančiam turtui, yra galimas, tokios situacijos pačios savaime nėra pakankamas pagrindas teigti, jog procesinė prievartos priemonė yra taikoma nepagrįstai.
13. BPK 116 straipsnio nuostatos teismą įpareigoja imtis priemonių civiliniam ieškiniui užtikrinti: surasti kaltininkui arba už jo veiksmus materialiai atsakingiems asmenims priklausantį turtą ir laikinai apriboti nuosavybės teisę į jį. Šioje baudžiamojoje byloje UAB (duomenys neskelbtini) pareiškė civilinį ieškinį 14 481 Eur sumai, UAB (duomenys neskelbtini) pareiškė civilinį ieškinį 8 719,00 Eur sumai, UAB (duomenys neskelbtini) pareiškė civilinį ieškinį 109 857,55 Eur sumai, D. G. pareiškė civilinį ieškinį 49 165,16 Eur sumai, UAB (duomenys neskelbtini) pareiškė civilinį ieškinį 3 201,60 Eur sumai, UAB (duomenys neskelbtini) pareiškė civilinį ieškinį 57 783,42 Eur sumai, UAB (duomenys neskelbtini) pareiškė civilinį ieškinį 3 849,42 Eur sumai, UAB (duomenys neskelbtini) pareiškė civilinį ieškinį 1 000,00 Eur sumai, (duomenys neskelbtini) pareiškė civilinį ieškinį 103 119,79 Eur sumai, draudimo bendrovė (duomenys neskelbtini) filialas Lietuvoje pareiškė civilinį ieškinį 80 637,48 Eur sumai, (duomenys neskelbtini) pareiškė civilinį ieškinį 81 931,60 Eur sumai, UAB (duomenys neskelbtini) pareiškė civilinį ieškinį 1 250,00 Eur sumai, (duomenys neskelbtini) pareiškė civilinį ieškinį 72 861,71 Eur. Tad, jeigu šioje byloje V. P. atžvilgiu bus priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jis privalės atlyginti nusikalstamomis veikomis padarytą žalą. Todėl šiuo atveju laikinas nuosavybės teisės apribojimas būtinas byloje pareikštų civilinių ieškinių užtikrinimui. Skunde akcentuojama, jog turtas, į kurį laikinai apribota nuosavybės teisė, įgytas teisėtai, dar iki V. P. inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo, todėl toks turtas nėra konfiskuotinas turtas BK 72 straipsnio ar 723 straipsnio prasme. Aukštesnysis teismas pažymi, kad šios L. P. skunde nurodomos aplinkybės yra faktinės bylos aplinkybės, kurios nustatomos pirmosios instancijos teismui nagrinėjant baudžiamąją bylą iš esmės. Šioje baudžiamosios bylos nagrinėjimo stadijoje nesprendžiami su galutinio procesinio sprendimo byloje priėmimu susiję klausimai, byloje surinkti duomenys nėra analizuojami ir vertinami pagal BPK 20 straipsnio nuostatas. Tik išnagrinėjus baudžiamąją bylą iš esmės, bus padarytos išvados ir dėl turto, į kurį laikinai apribota L. P. sutuoktinio kaltinamojo V. P. nuosavybės teisė, įgijimo aplinkybių.
14. Kaip jau buvo minėta tiek Konstitucijos 23 straipsnyje, tiek Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas nėra absoliutus. Pagal Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Pagal Konstituciją teisė į nuosavybę gali būti ribojama dėl turto pobūdžio ir (arba) dėl kitų priežasčių, kai neapribojus šios teisės nebūtų galima apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui. Nuosavybės neliečiamumo ribojimai baudžiamojo proceso kontekste reglamentuojami nacionaliniais įstatymais, šiuo atveju – BPK, ir yra galimi. Šios procesinės prievartos priemonės taikymu nagrinėjamu atveju yra siekiama svarbių BPK įtvirtintų tikslų – užtikrinti byloje pareikštus civilinius ieškinius. Taikomas laikinas nuosavybės teisė apribojimas neabejotinai sukelia nepatogumus turto savininkui, tačiau pripažinti, kad dėl taikomos procesinės prievartos priemonės masto ir griežtumo šiuo atveju yra pažeidžiamas proporcingumo principas, nėra pagrindo. Aukštesnysis teismas nenustatė objektyvių duomenų, kad dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo V. P. turtui kaltinamojo sutuoktinė L. P. patirtų tokius suvaržymus, kurie viršija teisingos pusiausvyros tarp taikomos prievartos priemonės ir siekiamo tikslo ribas.
Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
L. P. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 24 d. nutartį.
Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
Teisėja Jūratė Jakubonienė